- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-06-19
- Bylos Nr.
- 1A-95-1020/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-31395-2015-2
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Ernestas Rimšelis, Jurgita Kolyčienė, Arūnas Budrys
- Nuteistasis
- M. R., D. S.
- Civilinis ieškovas
- Vilniaus teritorinės ligonių kasos, R. V.
- Advokatai
- Olegas Šibkovas, Liutauras Lukošius, Jolanta Teresė Litvinskienė
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Budrio, Jurgitos Kolyčienės ir Ernesto Rimšelio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. R. gynėjo advokato Olego Šibkovo ir nuteistojo D. S. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 29 d. nuosprendžio, kuriuo:
M. R. pripažintas kaltu ir nubaustas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą – 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausme.
Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi ir 2 dalies 5 bei 8 punktais, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 2 metams, įpareigojant M. R. bausmės vykdymo atidėjimo metu dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje ir neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.
Iš nuteistojo M. R. priteistas nusikaltimu padarytos žalos atlyginimas: civilinio ieškovo Vilniaus teritorinės ligonių kasos naudai priteista 403,39 EUR, o nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo R. V. naudai 1 889,72 EUR (389,72 EUR turtinės ir 1 500 EUR neturtinės žalos).
D. S. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 284 straipsnį – 6 mėnesių laisvės apribojimo bausme, įpareigojant jį per laisvės apribojimo laiką dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje.
Vadovaujantis BK 71 straipsniu, D. S. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 10 MGL (376,60 EUR) įmoka į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą, ją sumokant per 4 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
1. M. R. nuteistas už tai, kad 2015 m. gegužės 24 d. apie 4.30 val., Smetonos g., Vilniuje, prie (duomenys neskelbtini), dėl menkavertės dingsties tyčia iš chuliganiškų paskatų smogė kumščiu nukentėjusiajam R. V. ne mažiau 2 kartų į galvos sritį, taip padarydamas nesunkų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį odos nubrozdinimu kaktoje, nosies nugarėlėje, dešinės pusės dantų vainikų nuskėlimais, poodiniu nosikaulių lūžiu, nes dėl nosikaulių lūžio sveikata buvo sutrikdyta ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui. Šiais veiksmais M. R. padarė nusikaltimą, numatytą BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte.
Žemesnės instancijos teismas
2. D. S. nuteistas už tai, kad 2015 m. gegužės 24 d. apie 4.30 val., viešoje vietoje, esančioje Smetonos g., Vilniuje, prie (duomenys neskelbtini), įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, dėl menkavertės dingsties tyčia smogė D. Š. kumščiu į galvos sritį ir, pastarajam nukritus ant grindinio, spyrė į galvos sritį, taip padarydamas nežymų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį odos nubrozdinimu kaktos kairėje pusėje ir dešinio antakio srityje, taip savo įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams bei aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką. Šiais veiksmais D. S. padarė nusikaltimą, numatytą BK 284 straipsnyje.
II. Apeliacinių skundų argumentai ir proceso dalyvių prašymai
3. Nuteistojo M. R. gynėjas advokatas O. Šibkovas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 29 d. nuosprendį dalyje, kuria M. R. pripažintas kaltu pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir jį išteisinti, nepadarius veikos turinčios nusikalstamos veikos požymių arba neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką. Tuo atveju, jei teismas nuspręstų, kad M. R. kaltė yra įrodyta, prašoma skundžiamą nuosprendį pakeisti ir nuteistajam paskirti švelnesnę bausmę – laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 1 metams arba paskirti švelnesnę bausmės rūšį.
3.1. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad skundžiamas nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, priimtas aiškiai netinkamai įvertinus byloje surinktus duomenis ir apklaustų asmenų parodymus, todėl turi būti panaikintas. Remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) praktika, susijusia su Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalies bei in dubio pro reo principo taikymu, apeliantas teigia, kad teismas nepagrįstai teikė didesnę reikšmę kaltinimo versijai palankiems parodymams, kurie yra prieštaringi ir paliekantys daug abejonių dėl M. R. atsakomybės pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą: apklaustų nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymai skiriasi esminėse detalėse, t. y. apibūdinant M. R. veiksmus ar jo dalyvavimo konflikte pobūdį. Liudytojas A. K. teisme davė parodymus, jog iš klubo salės išprašė neblaivius asmenis, kurie, jo nuomone, buvo nukentėjusieji. Ši aplinkybė yra reikšminga vertinant ar ne pačių nukentėjusiųjų elgesys lėmė, jog klube kilo konfliktas, tačiau į tai teismas, apelianto įsitikinimu, neatsižvelgė. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog liudytojų bei nukentėjusiųjų parodymai neduoda pagrindo daryti vienareikšmiškos išvados, kad R. V. nukentėjo būtent nuo M. R. veiksmų. R. V. vienu atveju parodė, kad eidamas pajuto smūgį į nugarą ar iš šono, o vėliau, kad pirmas smūgis buvo į veidą ir, kad asmuo iš nugaros trenkė kumščiu. Vien jau šios aplinkybės nėra iki galo aiškios ir kelia abejonių, kaip smūgiuojant iš nugaros kumščiu galima sulaužyti nosį. Nukentėjusysis teisme net parodė, kad negali pasakyti kur tiksliai jam smūgiavo ir pridūrė, kad po sulaikymo arčiau jo buvo kitas nuteistasis D. S.. Atitinkamai ir nukentėjusysis D. Š. teisme parodė, kad nepamena į kurią kūno vietą ir iš kurios pusės gavo smūgį; ar smūgis buvo suduotas ranka ar koja; jis buvo pavartojęs alkoholio; negali atsakyti, kuris jam smūgiavo, tačiau smūgiavo 2 asmenys. Be to, ir liudytojas N. A. teisme nurodė, kad D. Š., paklaustas kas jį užpuolė, nurodė, kad tie patys su kuriais buvo žodinis konfliktas, tačiau nebuvo detalizuota, kuris asmuo ir ką konkrečiai kuriam nukentėjusiajam padarė. Apelianto teigimu, ir liudytojas E. S. negalėjo tokių aplinkybių tiksliai nurodyti. Liudytojas A. D., kurio parodymai teisiamojo posėdžio metu BPK 276 straipsnyje numatyta tvarka buvo pagarsinti, nurodė, kad nukentėjusiųjų neatpažintų; atitinkamai ir liudytojas policijos pareigūnas J. C. teisme parodė, kad D. Š. nurodė asmenis, kurie sumušė jį ir jo draugą R. V., tačiau kuris iš jų sumušė jį, o kuris jo draugą, nepasakė. Atitinkamai ir kiti liudytojai byloje nepamena, nematė ir nežino, kuris asmuo kurį asmenį sumušė. Apelianto įsitikinimu, įvertinus tai, akivaizdu, kad yra paliktos abejonės, kurių priimant apkaltinamąjį nuosprendį būti negali ir todėl pripažįstant M. R. kaltu buvo pažeistos in dubio pro reo principo nuostatos. Kadangi byloje nėra duomenų, kurie bylotų kuris tiksliai iš kaltinamųjų ir kuriam iš nukentėjusiųjų sudavė smūgį ar smūgius, abejonės turi būti vertinamos M. R. naudai ir jo atžvilgiu būtina priimti išteisinamąjį nuosprendį. Nuteistojo gynėjo įsitikinimu, šiuo aspektu byloje būtina atlikti papildomą įrodymų tyrimą ir apklausti nukentėjusiuosius bei liudytojus E. S., A. D. ir A. K., nes tai leistų patikrinti jų parodymų patikimumą būtent M. R. atliktų veiksmų aspektu.
3.2. M. R. gynėjo įsitikinimu, jo ginamajam paskirta per griežta bausmė. Pirmiausia skunde pabrėžiama, kad M. R. inkriminuojamos veikos padarymo metu buvo 21 metai. Tokiam jaunam žmogui būdingi brendimo procesai, impulsyvumas ir dar tik formuojasi vertybės, išbandomos ribos. Tokius aspektus pagrindžia ir moksliniai tyrimai atlikti tarptautiniu mastu. Pasak apelianto, net ir Europos Tarybos Ministrų komitetas savo rekomendacijose įtvirtina galimybę jaunus suaugusius traktuoti kaip nepilnamečius ir atitinkamai su jais elgtis. Apeliantas nurodo neteigiantis, kad jaunas amžius eliminuoja atsakomybę, tačiau prašo šią aplinkybę, į kurią apylinkės teismas neatsižvelgė, įvertinti. Nors bylą nagrinėjusi teisėja skirdama bausmę atsižvelgė į tai, jog nagrinėjamą veiką M. R. padarė praėjus ne už ilgo nuo to, kai buvo nuteistas Kauno apygardos teismo 2015 m. gegužės 7 d. nuosprendžiu pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, tačiau tai tik dar kartą patvirtina apelianto argumentus dėl M. R. jauno amžiaus. M. R. turi legalų pragyvenimo šaltinį, nuolatinę gyvenamąją vietą, per visą laikotarpį, kai nagrinėjama ši byla nepadarė kitų nusikalstamų veikų, todėl manytina, kad vertinti šią aplinkybę kaip pateisinančią ilgesnį bausmės terminą yra ydinga. Be to, ir iš bylos aplinkybių matyti, kad M. R. elgesiui įtakos turėjo pačių nukentėjusiųjų elgesys – kartu su juo buvusio D. S. įžeidimas. Liko nepaneigta versija dėl to, kad nukentėjusieji klube kabinėjosi prie panelių, o M. R. ir D. S. matydami tokį elgesį atitinkamai replikavo. Byloje esantys duomenys yra nevienareikšmiai ir neleidžia teigti, kad būtent M. R. veiksmais nukentėjusiajam R. V. buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata. Pasak apelianto, pati šio baudžiamojo proceso trukmė – skundžiamas nuosprendis priimtas praėjus daugiau nei 3 metams nuo M. R. inkriminuojamos veikos laiko, pati savaime buvo baudžiamoji priemonė šiam jaunam asmeniui, leidžiant ne tik patirti neigiamas įvykio pasekmes, bet ir permąstyti savo gyvenimą bei padaryti elgesio korekcijas. Pasak apelianto, ir nuteistajam skundžiamu nuosprendžiu paskirtas bausmės vykdymo atidėjimo terminas yra per ilgas, o teismas šio termino paskyrimo niekaip nemotyvavo. Pirmiausia teismas pripažino, jog M. R. yra pagrindas skirti švelnesnę nei sankcijos vidurkis bausmę, todėl vadovaujantis panašia logika ir bausmės vykdymo atidėjimo terminas turėjo būti artimesnis minimumui. Be to, ir bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu nuteistajam paskirti ribojimai yra griežti – 2 metus M. R. negalės išvykti iš savo gyvenamosios vietos rajono (miesto) ribų, taigi negalės persikraustyti, ar ilgesniam laikotarpiui išvykti į kitus miestus, valstybes. Nuteistojo gynėjas atkreipia dėmesį ir į tai, kad kitam nuteistajam D. S. skundžiamu nuosprendžiu buvo paskirta 6 mėnesių laisvės apribojimo, t. y. gerokai švelnesnė nei M. R. paskirtoji bausmė. Atsižvelgdamas į tai, apeliantas nurodo, kad jeigu jo ginamojo atžvilgiu nebūtų priimtas išteisinamasis nuosprendis, būtų tikslinga ne tik sušvelninti jo ginamajam paskirtą bausmę, bet ir paskirtos bausmės vykdymą atidėti tik vieneriems metams. Atitinkamai nuteistojo gynėjas nurodo, kad M. R. atžvilgiu būtų galima taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, leidžiančias skirti asmeniui švelnesnę nei įstatymo numatytą bausmę – nes nuo veikos padarymo praėjo 3 metai, per tą laiką jis buvo persekiojamas ir patyrė neigiamus išgyvenimus, o jo kaltė dėl inkriminuoto nusikaltimo ir jo veiksmų apimtys nėra tiksliai nustatytos.
4. Apeliaciniu skundu nuteistasis D. S. prašo pirmosios instancijos teismo nuosprendį dalyje, kuria jis pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 284 straipsnyje, panaikinti ir jį išteisinti.
4.1. Pasak apelianto, pirmosios instancijos teismas nesiaiškino bylos esmės, neteisingai suprato faktines bylos aplinkybes, nepakankamai motyvavo savo išvadas bei neteisingai įvertino įrodymų visumą. Pats D. Š. parodė, kad kompanija bare kažką nukentėjusiesiems pasakė, o jie kažką atsakė, taip pat pasakė, jog jie yra „lochai“. Apelianto teigimu, tai įrodo, kad patys nukentėjusieji užgauliai ir įžeidžiai elgėsi jų kompanijos atžvilgiu, patys vartojo alkoholį ir juos provokavo. A. K. posėdžio metu parodė, kad jis iš klubo išprašė vieną iš nukentėjusiųjų, taigi būtent nukentėjusiaisiais pripažinti asmenys įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams bei juos provokavo. Be to, ir liudytojas A. D. pažymėjo, jog jį žino kaip dažną klubo lankytoją, kuris anksčiau niekada su niekuo nekonfliktuodavo. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog liudytojai vieningai patvirtino, kad konfliktas klube kilo tarp abiejų pusių, ir visiškai natūralu, jog susierzinęs ir įžeistas D. S. galbūt ir ieškojo teisybės aiškindamasis su apsauga, tačiau jo veiksmus lėmė ne kas kita, o staigiai ir netikėtai pasireiškęs nukentėjusiaisiais pripažintų asmenų įžūlus elgesys. Pirmosios instancijos teismas neįvertino nukentėjusiaisiais pripažintų asmenų priešiškumo, konfliktiškumo, įžeidimų ir provokacijų, nepašalino prieštaravimų byloje bei taip priėmė klaidingą sprendimą, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodytas įrodymų vertinimo taisykles.
4.2. Apelianto vertinimu, jo padaryta veika negalėjo būti kvalifikuota pagal BK 284 straipsnį, nes jo veikoje nenustatyti visi būtinieji šio nusikaltimo požymiai. Remdamasis LAT praktika, apeliantas nurodo, kad BK 284 straipsnyje numatytam nusikaltimui konstatuoti būtina nustatyti, jog asmens veika sukėlė realų visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymą. Atitinkamai šioje byloje nustatytas tik keleto asmenų konfliktas, kurio provokatoriais buvo ne nuteistieji, o nukentėjusieji. Pirmosios instancijos teismas nenustatė, kad dėl jam inkriminuotos veikos aplinkiniai būtų patyrę pasipiktinimą ar išgąstį, kas atitiktų nusikalstamos veikos pagal BK 284 straipsnį požymius. Todėl apelianto įsitikinimu, jo veiksmus reikėtų vertinti kaip provokuojančio elgesio sukeltus asmeninius nesutarimus ir kvalifikuoti pagal kitus pažeidimus, tačiau tik ne pagal BK 284 straipsnio nuostatas. Ir nors neabejotina, kad jo veiksmai vyko viešoje vietoje, tačiau D. Š. nežymus sveikatos sutrikdymas, dar nereiškia viešosios tvarkos ar rimties sutrikdymo – jis neturėjo tikslo sutrikdyti visuomenės rimtį. Apelianto įsitikinimu, nežymus sveikatos sutrikdymas yra BK 140 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėties požymis, kurio neapima BK 284 straipsnio nuostatos. Pasak apelianto, teismas visiškai nevertino aplinkybių, būtinų jo tyčiai konstatuoti – nusikaltimo padarymo būdo, fizinio smurto panaudojimo ir todėl priėmė klaidingą sprendimą jo veiką kvalifikuodamas pagal BK 284 straipsnio nuostatas. Jokių duomenų, rodančių jo aiškų pasiryžimą pademonstruoti, kad jis negerbia visuomenės, nepaiso bendrojo gyvenimo taisyklių ir moralės nuostatų, byloje nėra. Taigi nors jo veiksmai padaryti viešoje vietoje gal ir nebuvo korektiški ar atitinkantys moralės normas, tačiau jais nebuvo parodyta nepagarba aplinkiniams ir aplinkai ar akivaizdžiai pažeisti visuomenės interesai. Dėl to konstatuotina, jog jo veikoje nėra BK 284 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėties. Apeliantui nesuprantama ir tai, kaip toje pačioje byloje nuteistam M. R. nebuvo taipogi inkriminuotas BK 284 straipsnyje numatytas nusikaltimas – vienam asmeniui inkriminuotas BK 138 straipsnyje numatytas nusikaltimas, o kitam – BK 284 straipsnyje numatytasis, nors bylos medžiaga rodo, kad vyko ne viešosios tvarkos pažeidimas, o tik asmeninio pobūdžio konfliktas pasibaigęs nukentėjusiųjų nežymiu sveikatos sutrikdymu. Atitinkamai jam nebuvo pareikšti įtarimai pagal BK 138 straipsnį, kas rodo, jog tarp jo ir nukentėjusiųjų asmenų vyko tik žodinis konfliktas, kurį išprovokavo nukentėjusieji.
4.3. Apelianto įsitikinimu, teismas padarė ir kitų esminių BPK pažeidimų, suvaržiusių įstatymo garantuotas jo teises bei sukliudžiusių teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą sprendimą. Pasak apelianto, teismas skundžiamo nuosprendžio nustatomąją dalį perrašė iš kaltinamojo akto. Iš to akivaizdu, kad teismas netyrė ir nepalygino kaltinamojo akto nustatomosios dalies su teisiamojo posėdžio metu ištirtais įrodymais. Kaltinamajame akte D. S. veiksmai buvo neindividualizuoti, itin bendrinio pobūdžio, neatskleidžiantys kokiu konkrečiu nusikalstamu veikimu jis yra kaltinamas. Apelianto manymu, toks jam pareikštas kaltinimas yra neaiškus, neišsamus ir nekonkretus ir prieštarauja BPK 219 straipsnio reikalavimams. Tokiu būdu buvo suvaržyta ir jo konstitucinė teisė žinoti, kuo konkrečiai jis yra kaltinamas bei jo teisė į gynybą. Pasak apelianto, teismas aiškindamas kaltinimą savo nuožiūra, teikė privilegijas kaltinimo pusei ir taip pažeidė rungimosi principo nuostatas. Apelianto įsitikinimu, pirmosios instancijos teismo šališkumą patvirtina ir jo priimto sprendimo argumentų analizė. Vienas iš nešališkumo reikalavimų – teismo objektyvi pozicija tiriant visas bylos aplinkybes ir vertinant įrodymus, o iš skundžiamo nuosprendžio motyvuojamosios dalies matyti, jog teismas įrodymus, liudytojų parodymus ignoravo ir vadovavosi tik prokurorės kaltinimu.
Atsiliepimas
5. Atsiliepimų į apeliacinius skundus negauta. Teismo posėdyje nuteistasis M. R. ir jo gynėjas advokatas L. Lukošius prašė tenkinti nuteistojo M. R. gynėjo apeliacinį skundą. Nuteistasis D. S. ir jo gynėja prašė tenkinti nuteistojo apeliacinį skundą. Prokuroras prašė apeliacinius skundus atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Apeliaciniai skundai atmestini.
6. Įvertinus bylos medžiagą, apeliacinių skundų ir apeliacinės instancijos teismui proceso dalyvių pateiktus argumentus bei apeliacinės instancijos teisme atlikto dalinio įrodymų tyrimo rezultatus, konstatuotina, kad šioje byloje pirmosios instancijos teismo priimtas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas. Duomenis pripažįstant įrodymais ir juos vertinant bei sprendžiant kitus klausimus esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų nebuvo padaryta, nuteistųjų veikos kvalifikuotos tinkamai ir už jas nuteistiesiems skirtos bausmės yra proporcingos ir teisingos.
Dėl nuteistojo M. R. gynėjo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su teismo nustatytomis aplinkybėmis
7. Apeliaciniu skundu M. R. gynėjas skundžiamą nuosprendį iš esmės ginčija dviem aspektais: 1) byloje yra prieštaravimų ir abejonių, kurios vadovaujantis in dubio pro reo principo nuostatomis turėjo būti aiškinamos M. R. naudai ir jis turi būti išteisintas; 2) nuteistajam teismo nuosprendžiu paskirta bausmė yra per griežta.
8. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliaciniame skunde įvardijami duomenys, kurie neva neleidžia nustatyti, kuris kaltinamasis kurio nukentėjusiojo atžvilgiu smurtavo, yra atrinkti selektyviai, interpretuojami išimtinai gynybos naudai, o duomenys, kurie leido apylinkės teismui nustatyti minėtus aspektus, nutylimi. Apygardos teismas konstatuoja, jog apylinkės teismas atidžiai ir visapusiškai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes ir padarė objektyvią išvadą, kad M. R. smurtavo prieš nukentėjusįjį R. V., o D. S. prieš nukentėjusįjį D. Š..
Žemesnės instancijos teismas
9. Šiuo aspektu itin svarbiais laikytini liudytojo, tuo metu dirbusio klubo apsaugos darbuotoju, A. D., parodymai, kuris, skirtingai nei nukentėjusieji ir nuteistieji, nėra suinteresuotas bylos baigtimi. Šis asmuo pirmosios instancijos teisme nebuvo apklaustas – jo parodymai buvo pagarsinti BPK 276 straipsnio tvarka, tiriant kitus įrodymus, todėl apygardos teismas, siekdamas visapusiškai ištirti įvykio aplinkybes ir įvertinti nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo argumentus, jį apklausė apeliacinės instancijos teisme.
10. Ikiteisminio tyrimo metu A. D. paaiškino daug itin svarbių aplinkybių apie konflikto aplinkybes ir nuteistųjų naudoto smurto eigą. Šis liudytojas nurodė, kad 2015 m. gegužės 24 d. apie 4 val., naktinio klubo lankytojai ėmė skųstis dviejų klientų elgesiu. Minėtus asmenis jis su E. S. išvedė lauk iš klubo. Vienas jų buvo aukštas, plonas, tamsių plaukų, o kitas vilkėjo odinį švarką ir baltus marškinius. Pastarasis dažnai lankydavosi klube, o kartu su juo buvusio vaikino jis nepažįsta. Vyras odiniu švarku buvo labai agresyvus ir įžūlus. Būdami lauke, toliau nuo vartų, jiedu laukė vyrų, su kuriais konfliktavo klube: jie garsiai replikavo, kad anuos sumuš. Po kurio laiko iš klubo išėjo du vyrai, kurie laukė taksi. Prie jų priėjo anksčiau minėti asmenys ir vienas jų smogė laukiančiam asmeniui. Šis nuo smūgio nukrito ant grindinio, krisdamas galva trenkėsi į stulpą ir prarado sąmonę. Jam smogė aukštas ir lieknas vaikinas, o prie kito vyro pripuolė vaikinas su odine striuke ir smogė jam. Jis matė, kaip vaikinas su odiniu švarku mojavo rankomis ir kojomis. Tada jis kartu su J. G. pribėgo prie jų ir sulaikė minėtus asmenis. Jis sulaikė aukštą ir liekną vaikiną. Įtariamuosius jis atpažins (t. 1, b. l. 112). Iš 2017 m. rugsėjo 5 d. asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolų matyti, kad A. D. atpažino D. S., kaip asmenį 2015 m. gegužės 24 d. prie klubo (duomenys neskelbtini) sudavusį vyrui; šį asmenį atpažįsta, nes ne sykį matė klube (t. 1, b. l. 113–114). Taip pat jis atpažino ir M. R., kaip asmenį, kuris tą pačią dieną smūgiavo nukentėjusiajam į galvą iš nugaros, po ko šis nukrito ant priekio (t. 1, b. l. 115–116). Taigi vien jau iš šių parodymų matyti, kad A. D. matė konflikto eigą ir tai, kas kam kokius smūgius sudavė: kad M. R. pirmasis pribėgęs iš nugaros sudavė smūgius vienam iš nukentėjusiųjų ranka į galvą, po ko jis griuvo, o prie kito nukentėjusiojo pripuolė ir smūgiavo asmuo, kurį jis ne kartą matė klube ir atpažino kaip D. S..
11. Apeliacinės instancijos teisme A. D., dar iki pagarsinant jo parodymus duotus ikiteisminio tyrimo metu, parodė, jog klube įvyko susistumdymas ir nepageidaujami asmenys buvo palydėti į lauką – buvo išvesti du ar trys asmenys, kurie klube elgėsi agresyviai ir paskui stovėjo prie klubo įėjimo; vėliau išėjo dar du asmenys ir prasidėjo konfliktas – vienas puolė nukentėjusįjį, kuris nugriuvo, o antras puolė kitą. Buvo vienas smūgis iš galo žmogui, kai jis stovėjo prie stulpo, po ko jis į šį stulpą atsitrenkė ir nukrito; lauke nukentėjusiuosius užpuolė tie, kurie viduje darė konfliktą ir buvo apsaugos darbuotojų pirmieji išvesti į lauką. Po to, kai buvo pagarsinti A. D. parodymai duoti tyrimo metu, pastarasis juos patvirtino bei nurodė, kad vaikinas su odiniu švarku klube lankėsi kiekvieną savaitgalį; jis su aukštu ir lieknu vaikinu stovėjo šalimais ir tikrai kažko laukė. Pirmas smogė lieknas vaikinas, nuo smūgio nukentėjusysis trenkėsi galva į stulpą ir nukrito. Liudytojas patvirtino, kad iš klubo išvedė tuos 2 asmenis, kuriuos atpažino pagal jų nuotraukas (2019 m. balandžio 4 d. teismo posėdžio protokolas).
12. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, jog minėto liudytojo parodymai viso proceso metu buvo nuoseklūs ir jų patikimumu nėra jokio pagrindo abejoti, nes pastarieji atitinka bei papildo ir kitus pirmosios instancijos teismo ištirtus ir teisingai įvertintus įrodymus. Šio liudytojo parodymai apylinkės teismui buvo vienu iš pagrindų konstatuoti, kad M. R. – aukštas ir lieknas vaikinas – smurtavo prieš po smūgių pargriuvusį R. V., o D. S. – vaikinas baltais marškiniais ir odine striuke, kuris ne kartą matytas klube – prieš D. Š.. Šio liudytojo parodymai patvirtina ir R. V. parodymus apie tai, kad jam buvo suduotas smūgis į galvą iš nugaros – tokius duomenis A. D. nurodė nuo pat tyrimo pradžios.
Žemesnės instancijos teismas
13. Turint omenyje ir tai, kad teisiamojo posėdžio metu pats nuteistasis M. R. neneigė, jog vieną iš vyrų pastūmė į nugarą, tačiau nematė ar jis pagriuvo (tyrimo metu teigė trenkęs jam į nugarą), akivaizdu, jog liudytojo A. D. parodymai apie tai, kad būtent M. R. smurtavo prieš R. V., t. y. nugriuvusį asmenį, atitinka byloje aptartų duomenų visumą. Teiginys, kad liudytojas E. S. negalėjo nurodyti, kuris iš nuteistųjų mušė kurį nukentėjusįjį, vėlgi turėtų būti vertinamas jo parodymų visumoje. E. S. tyrimo metu nurodė, kad D. S. kartu su kitu asmeniu mušė kitus du asmenis, tačiau teisiamojo posėdžio metu patikslino, kad kaltinamasis M. R. buvo tuo asmeniu, kuris pirmasis puolė žmogų ir pradėjo smūgiuoti bei mušė jį aukščiau juosmens (t. 3, b. l. 133), o tai tik dar labiau sustiprina teisėjų kolegijos vidinį įsitikinimą M. R. smurtavus prieš R. V.. Tai, kad D. Š. pareigūnui nenurodė, kuris iš nuteistųjų mušė jį, o kuris jo draugą, nekeičia teismo išvados, kad apylinkės teismas objektyviai nustatė šiuos aspektus: D. Š. policijos pareigūnui bendrai nurodė, jog jį su draugu sumušė būtent nuteistieji (t. 1, b. l. 93–94, t. 3, b. l. 107), o tai niekaip neprieštarauja jau aptartų duomenų visumai.
14. Taigi pirmosios instancijos teismo išvada, kad nuteistasis M. R. savo neteisėtais veiksmais padarė R. V. nesunkų sveikatos sutrikdymą, o D. S. – nežymų sveikatos sutrikdymą D. Š., yra objektyvi ir pagrįsta faktiniais bylos duomenimis.
Dėl nuteistojo D. S. apeliacinio skundo argumentų
15. Nuteistojo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas pažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatas neįvertino nukentėjusiaisiais pripažintų asmenų įžeidimų ir provokacijos, kas ir buvo kilusio konflikto priežastis. Teisėjų kolegija nesutinka su tokia bylos duomenų interpretacija ir pažymi, kad nuteistasis selektyviai atrinko tik gynybai naudingus duomenis, nutylėdamas duomenų visumą, bylojančią, jog būtent D. S. ir M. R. buvo agresyvesnė konflikto šalis.
16. Pasak nuteistojo, apsaugos darbuotojas A. K. parodė, kad jam teko iš klubo išprašyti vieną iš nukentėjusiųjų, kas rodo, jog būtent jie demonstravo nepagarbą aplinkiniams. Visgi teisėjų kolegija pažymi, kad byloje yra ne vieno liudytojo parodymai, iš kurių matyti, jog patys nuteistieji buvo išprašyti iš klubo. Klubo apsaugos darbuotojas liudytojas E. S. nuosekliai teigė, kad įvykio naktį klubo lankytojai pradėjo skųstis dviejų klientų elgesiu ir šie buvo išprašyti į lauką. Vienas jų buvo aukštas, plonas ir tamsių plaukų, o kitas vilkėjo odinį švarką ir buvo agresyvus bei įžulus. Pasak liudytojo, būtent šis asmuo buvo agresyviausiai nusiteikęs (t. 1, b. l. 96–97; t. 3, b. l. 132-133). Atsižvelgiant į tai, kad tyrimo metu odiniu švarku vilkėjusį asmenį E. S. atpažino, kaip D. S. (t. 1, b. l. 99–101), o bruožai, kuriais šis asmuo apibūdino D. S. draugą, atitinka liudytojo A. D. pateiktą M. R. apibūdinimą, akivaizdu, jog šis apsaugos darbuotojas iš klubo išvedė ne nukentėjusiuosius, o nuteistuosius, kuriuos apibūdino kaip agresyvius. Tai, kad A. D. D. S. apibūdino kaip šiame klube matytą ir iki tol į konfliktus neįsivėlusį asmenį, nepaneigia minėto asmens parodymų, jog tą dieną iš klubo jis su kolegomis išvedė būtent D. S. ir M. R., kurie išėję iš klubo kažko laukė garsiai replikuodami, jog asmenis sumuš, o vėliau panaudojo smurtą nukentėjusiųjų atžvilgiu. Be to, ir liudytojai apsaugos darbuotojai D. V. bei D. J. teisme patvirtino savo parodymus apie tai, kad iš klubo įvykio naktį buvo išvesti 2 vyrai, kurių aprašymas buvo identiškas – vienas vilkėjo odinį švarką ir baltus marškinius, o kitas buvo aukštas, plonas ir tamsių plaukų (t. 3, b. l. 106–108). Taigi remiantis minėtais duomenimis, būtent nuteistieji buvo priversti palikti klubo patalpas, kas rodo jų agresiją ir konfliktišką veikimą įvykio naktį.
17. Byloje iš esmės nėra ginčo, kad klubo patalpose tarp nukentėjusiųjų ir nuteistųjų įvyko žodinis konfliktas, kurio metu D. S. vieno iš nukentėjusiųjų buvo pavadintas „lochu“. Visgi tokios aplinkybės vertinti kaip provokuojančiu veiksmu smurtauti jau palikus klubą nėra jokio pagrindo, be to, kaip jau minėta, aktyvesne konflikto šalimi klubo viduje buvo nuteistieji, kuriuos apsaugos darbuotojai buvo priversti išvesti iš klubo patalpų. Kaip teigia liudytojas A. D., jei asmenys buvo išvesti, reiškia konfliktas buvo pakankamai rimtas (2019 m. balandžio 4 d. teismo posėdžio protokolas). Kita vertus, tokia situacija labiau atitinka ir nukentėjusiųjų bei liudytojo N. A. parodymus apie tai, kad konfliktą pradėjo būtent nuteistieji, vėliau net siūlę išsiaiškinti viską lauke mušantis. Tokia versija pasitvirtino – nuteistieji nepasitenkino abipusiu žodiniu konfliktu ir, kaip teigia byloje apklausti apsaugos darbuotojai, nukentėjusiųjų laukė išėję iš klubo bei replikavo, kad juos sumuš, po ko lauke pasirodžius nukentėjusiesiems prieš juos pradėjo naudoti jėgą. Vien tai, kad nuteistieji pašalinti iš klubo laukė ir buvo pasirengę naudoti jėgą prieš nukentėjusiuosius, su kuriais konfliktavo žodžiu, rodo, jog jų veikimas peržengė racionalias kilusio konflikto ribas. Kita vertus, liudytojas A. D. nuosekliai teigė, kad nukentėjusieji buvo su kompanija ir žmonomis, išėję iš klubo laukė taksi bei tada buvo užpulti nuteistųjų. Taigi akivaizdu, kad nukentėjusieji neturėjo jokios intencijos tęsti klube įvykusio žodinio konflikto, tačiau vėliau buvo netikėtai, t. y. iš nugaros, užpulti.
18. Šių duomenų kontekste apygardos teismas konstatuoja, jog byloje nustatytas ne nukentėjusiųjų, tačiau nuteistųjų konfliktiškumas, priešiškumas bei agresija, peržengianti racionalius visuomenėje egzistuojančius konfliktų sprendimo būdus ir ribas. Todėl apylinkės teismas nepažeidė BPK 20 straipsnio nuostatų vertindamas šiuos bylos aspektus, o padarė visiškai pagrįstą išvadą, kad nuteistųjų naudoto smurto prieš nukentėjusiuosius dingstis buvo menkavertė ir jų veikimas buvo chuliganiškas.
Žemesnės instancijos teismas
19. D. S. įsitikinimu, net jei jo veikimas ir neatitiko bendrojo gyvenimo taisyklių ir moralės normų, juo nebuvo parodyta nepagarba aplinkiniams ir aplinkai – to apylinkės teismas nenustatė, o tai yra būtinasis BK 284 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėties požymis. Apeliacinės instancijos teismas tokius apelianto argumentus atmeta kaip nepagrįstus ir konstatuoja, jog viešoji rimtis ir tvarka nuteistųjų veiksmais buvo sutrikdyta.
20. Liudytojas A. D. apeliacinės instancijos teisme be kita ko nurodė ir tai, kad nakties metu vieta, kurioje buvo smurtauta, buvo gerai matoma ir apšviesta; įvykio vietoje buvo 2 nukentėjusieji, jų žmonos ir dar būrys žmonių susidarė; buvo didelė sumaištis, daug žmonių, iškviesta greitoji, policija; už klubo teritorijos apsaugos darbuotojai negali kištis, tačiau pradėjus vieną asmenį spardyti, jie įsimaišė į muštynes (2019 m. balandžio 4 d. teismo posėdžio protokolas). Teismas pabrėžia ir tai, jog minėtas klubas yra įsikūręs pačiame Vilniaus centre, o veika padaryta gegužės mėnesio pabaigoje. Iš to akivaizdu, kad nuteistųjų veiksmais išties buvo pademonstruota nepagarba aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka. Pirmiausia tai rodo apsaugos darbuotojų reakcija į konfliktą, nes nors tai nėra jų kompetencija, konfliktui paūmėjus jie nusprendė į jį įsikišti. Atitinkamai A. D. nurodė, kad toje vietoje buvo nemažai asmenų – nukentėjusieji buvo su kompanija ir pan., todėl akivaizdu, kad Vilniaus centre vasaros sezono metu asmenis užpuolant iš nugaros įvykdytas smurtas sukėlė aplinkinių asmenų reakciją ir sąmyšį, t. y. buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka. Be to, apeliantas teigia, kad teismas, spręsdamas dėl jo atsakomybės pagal BK 284 straipsnį, neįvertino nusikaltimo padarymo būdo ir fizinio smurto panaudojimo aspektų. Visgi būtent šie aspektai, teisėjų kolegijos įsitikinimu, ir rodo padarytų veikų chuliganišką pobūdį – nuteistieji laukė ir rengėsi užpulti nukentėjusiuosius, juos užpuolė iš nugaros, t. y. užpuolikų nematant, o vėliau D. S. net ir vieną iš asmenų spardė. Toks viešoje vietoje, kitų asmenų akivaizdoje padarytų veikų pobūdis visuomenei ir konfliktą mačiusiems asmenims formuoja nesaugumo jausmą, rodo nuteistųjų abejingumą visuomenės reakcijai ir taisyklėms bei išties trikdo viešąją tvarką. Kitaip tariant, pasirikindamas tokį veikimo būdą D. S. (kaip ir M. R.) pademonstravo abejingumą visuomenės ir bendro gyvenimo taisyklėms ir nepagarbą aplinkiniams bei aplinkai. Todėl, teisėjų kolegijos įsitikinimu, tiek D. S. pagrįstai inkriminuotos BK 284 straipsnis (viešosios tvarkos sutrikdymas), tiek M. R. – BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktas (nesunkus sveikatos sutrikdymas dėl chuliganiškų paskatų), nes abiejų minėtų asmenų veikoje yra chuliganiško veikimo požymių.
21. Nuteistajam D. S. nesuprantama, kodėl M. R. taip pat nebuvo inkriminuotas BK 284 straipsnyje numatytas nusikaltimas, nes, pasak jo, jiems abiem inkriminuojamas nežymus sveikatos sutrikdymas. Visgi tokia apelianto pozicija nėra pagrįsta. M. R. nukentėjusiajam R. V. padarė ne nežymų, o nesunkų sveikatos sutrikdymą, o šis nusikaltimas sunkesnis nei numatytas BK 284 straipsnyje. Atsižvelgus į tai, kad M. R. objektyviai nebuvo pagrindo inkriminuoti dar ir BK 284 straipsnio nuostatų. Kad D. S. nebuvo inkriminuotos BK 138 straipsnio nuostatos, šiuo atveju reiškia tik tai, jog jo padarytas sveikatos sutrikdymo mastas nesiekė nesunkaus ir todėl jo veikoje esant viešosios tvarkos sutrikdymo požymiams, lengvesnis nusikaltimas žmogaus sveikatai, numatytas BK 140 straipsnio 1 dalyje, papildomai jam inkriminuotas nebuvo, nes BK 284 straipsnyje numatyta veika apima minėtą veiką.
22. D. S. teigimu, teismas padarė ir kitų esminių BPK pažeidimų, kurie suvaržė jo teises ir teismui sukliudė tinkamai išnagrinėti baudžiamąją bylą. Apylinkės teismo šališkumas grindžiamas tuo, kad teismas neva neįvertino įrodymų visumos ir teikė privilegijas išimtinai kaltinimo pusei ir jos poziciją patvirtinantiems duomenims. Tokie teiginiai deklaratyvus ir nepagrįsti, nes kaip jau teisėjų kolegija konstatavo, vertindamas įrodymus apylinkės teismas jokių pažeidimų nepadarė – priešingai – būtent gynyba, siekdama nuteistųjų teisinės padėties sušvelninimo, atsietai nuo duomenų visumos pateikė konkrečių bylos duomenų dalis, kurios yra naudingos tik gynybai, o kitus bylos duomenis, pagrindžiančius nuteistųjų kaltę, nutylėjo. Taigi šioje dalyje esminių BPK pažeidimų nenustatyta.
23. Kitu esminiu proceso pažeidimu D. S. įvardijo tai, kad kaltinimas jam buvo neaiškus ir nesuprantamas bei neatitiko BPK 219 straipsnyje numatytų reikalavimų. Visgi apygardos teismas pabrėžia, kad D. S. pareikštas kaltinimas yra aiškus ir gynybos teisių nevaržė: jis itin lakoniškas, jame nėra sudėtingų sąvokų, tačiau kita vertus jame aiškiai nurodyta kokių konkrečių smurtinių veiksmų nukentėjusiojo atžvilgiu atlikimu nuteistasis buvo kaltinamas. Be to, tiek D. S. pozicija viso proceso metu, tiek jo detalus ir motyvuotas apeliacinis skundas ginčijant jam inkriminuotos veikos kvalifikaciją ir kitus aspektus, rodo, jog pastarajam kaltinimo turinys buvo visiškai aiškus. Be to, apelianto teigimu, apylinkės teismas tik perrašė kaltinamojo akte nurodytos jam inkriminuojamos veikos aprašymą ir nepalygino kaltinamojo akto nustatomosios dalies su teisiamojo posėdžio metu ištirtais įrodymais. Tokie teiginiai taip pat atmestini, nes pirmosios instancijos teismo nuosprendyje pateikta detali įrodymų analizė, be to, apylinkės teismas darė kaltinamajame akte nurodytų faktinių aplinkybių korekcijas. Antai, nuosprendžio 12 lape nurodyta, kad teismas iš kaltinimo šalina viena iš alternatyvių veikos padarymo būdų – kad D. S. BK 284 straipsnyje numatytą nusikaltimą padarė ir vandališkais veiksmais, nes jis jokio svetimo turto nedaužė, neardė ar kitaip neniokojo. Atitinkamai ir iš M. R. pateikto kaltinimo teismas pašalino neva R. V. padarytus odos nubrozdinimus (t. 3, b. l. 177). Taigi akivaizdu, jog apelianto versija šiuo klausimu yra ne tik deklaratyvi, bet ir tendencingai klaidinanti.
Dėl nuteistiesiems paskirtų bausmių
24. Nuteistojo M. R. gynėjo apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad M. R. paskirta bausmė yra per griežta. Apelianto įsitikinimu, teismas neįvertino nuteistojo jauno amžiaus veikos padarymo metu, daugiau nei 3 metus trunkančios proceso trukmės ir kad po minėtos veikos jis naujų pažeidimų nepadarė. Visgi apygardos teismo vertinimu, apylinkės teismas pateikė išsamią M. R. charakterizuojančių duomenų analizę ir jos pagrindu paskyrė proporcingą bausmę, kuri ne tik leis užtikrinti BK 41 straipsnio paskirtį, tačiau ir pačiam M. R. suteiks galimybę įrodyti, kad jis gali veikti teisėtu būdu ir ateityje nenusikalsti.
25. Teisėjų kolegija sutinka su tuo, kad M. R. jam inkriminuojamos veikos padarymo metu buvo tik 21 metų amžiaus, tačiau šis aspektas jokiu būdu negali paneigti to, jog toks nuteistojo veikimas jam buvo būdingas. Teisėjų kolegijos vertinimu, apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje atkreipė dėmesį net ne į visus M. R. neigiamai charakterizuojančius duomenis. Iš bylos duomenų matyti, kad dar 2011 m. šis asmuo vienu atveju įžeidžiamai kreipėsi į asmenį ir jį pastūmė rankomis, ir taip pažeidė viešąją tvarką, padarydamas nedidelį chuliganizmą, o vėliau tais pačiais metais viešoje vietoje vartojo alkoholinius gėrimus, taip pažeisdamas žmogaus orumą ir visuomeninę gerovę, už ką jam taikyta administracinė atsakomybė (t. 1, b. l. 183). Taigi akivaizdu, jog jau būdamas nepilnametis M. R. viešose vietose tam tikrais atvejais elgėsi netinkamai ir įžūliai. Be to, Kauno apygardos teismo 2015 m. gegužės 7 d. nuosprendžiu M. R. buvo nuteistas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį – 40 MGL dydžio bauda už tai, kad jis veikdamas bendrininkų grupėje savo veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį – sumušė įvykio vietoje buvusius asmenis ir sugadino svetimą turtą (t. 1, b. l. 178). Taigi M. R., tuo metu jau būdamas pilnametis, vėl konfliktavo viešoje vietoje bendrininkaudamas su kitais asmenimis. Šiuo aspektu labai svarbu paminėti, kad skundžiamu nuosprendžiu jam inkriminuotą veiką M. R. padarė žinodamas apie priimtą apkaltinamąjį nuosprendį jo atžvilgiu kitoje byloje, tačiau jam net neįsiteisėjus, t. y. pradėjus kiek daugiau nei 2 savaitėms, jis vėl įsivėlė į konfliktą ir viešoje vietoje kito asmens atžvilgiu smurtaudamas padarė dar sunkesnį – BK 138 straipsnyje numatytą nusikaltimą. Taigi tai buvo jau trečiasis konfliktas viešoje vietoje, kuriame dalyvavo M. R.. Tai leidžia daryti išvadą, kad tiek ankstesnės poveikio priemonės ir nuo 2012 m. birželio 14 d. iki 2015 m. gegužės 7 d. jo atžvilgiu vykęs baudžiamasis procesas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį – jo neatgrasė nuo panašaus neteisėto veikimo. Šių duomenų kontekste, nei M. R. jaunas amžius, nei apeliantų teiginiai, kad nuo 2015 m. gegužės 24 d. iki šiol vykstantis baudžiamasis procesas jau turėjo pakankamą poveikį nuteistajam, neleidžia konstatuoti, kad teismo M. R. paskirta bausmė yra neproporcinga – baudžiamojo persekiojimo patirtį jis turėjo iki šios veikos padarymo, tačiau akivaizdu, kad atitinkamų išvadų nepadarė.
26. Skunde pažymimi ir M. R. bei D. S. paskirtų bausmių rūšies ir dydžių skirtumai, tačiau būtina pabrėžti, kad kiekvieno asmens atsakomybė yra individuali, o asmeniui paskiriant bausmę įvertinamas būtent pastarąjį charakterizuojančių duomenų ir bylos duomenų visetas, leidžiantis konkrečiam asmeniui paskirti tinkamai individualizuotą bausmę. Skirtingai nei D. S., M. R. praeityje teistas, o esant nusikalstamų veikų pakartotinumui baudžiamoji atsakomybė turi griežtėti. Be to, ir šioje byloje M. R. sukelti neigiami padariniai, kaip jau minėta, buvo sunkesni nei D. S. – R. V. nesunkiai sutrikdyta sveikata, kai tuo tarpu kitam nukentėjusiajam D. S. veiksmais sveikata sutrikdyta nežymiai.
27. Atsižvelgdamas į visa tai, apygardos teismas konstatuoja, kad M. R. paskirta 1 metų laisvės atėmimo bausmė, jos vykdymą atidedant 2 metams yra ne tik proporcinga, tačiau būtina siekiant užtikrinti BK 41 straipsnio paskirtį. Teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistajam paskirti įpareigojimai yra itin švelnūs ir netgi formalaus pobūdžio, todėl nėra per griežti. Kontroliuojamas probacijos tarnybos pareigūnų, jauno amžiaus nuteistasis, kuris ne kartą viešoje vietoje elgėsi netinkamai, per bausmės vykdymo atidėjimo laiką turi įrodyti, kad ateityje gali veikti teisėtu būdu ir nebekelti pavojaus visuomenei.
28. D. S. apeliaciniame skunde nepasisako dėl jam paskirtos bausmės rūšies ir dydžio, todėl apeliacinės instancijos teismas, nenustatęs jokių esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimui dėl nuteistajam paskirtos bausmės. Jis pirmąkart padarė nusikalstamą veiką, jo veikimas buvo susijęs su neteisėtu jėgos naudojimu prieš kitą asmenį viešoje vietoje. Todėl laisvės apribojimo bausmė, sprendžiant pagal paskirto apribojimo trukmę ir turinį, nereiškia per griežtos bausmės ir nesudaro pagrindo jos švelninti.
29. Apibendrindama visa tai, kas minėta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 29 d. nuosprendis yra išsamus, pagrįstas ir teisėtas, todėl šio sprendimo keisti ar naikinti nėra pagrindo.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
nuteistojo M. R. gynėjo advokato Olego Šibkovo bei nuteistojo D. S. apeliacinius skundus atmesti.