Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimos Gerasičkinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Vido Stankevičiaus, Jūratės Varanauskaitės,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės A. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. sausio 7 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės A. Š. ieškinį atsakovui H. M. dėl bendrosios dalinės nuosavybės pripažinimo, turto padalinimo ir kompensacijos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovė prašė pripažinti, jog 0,0795 ha sklypas su sodo pastatu ir 0,06 ha žemės sklypas priklauso ieškovei ir atsakovui bendrosios dalinės nuosavybės teise, atidalyti ieškovės nurodyto turto ½ dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės ir turtą palikti atsakovui, o ieškovei iš atsakovo priteisti 30.000 Lt kompensaciją. Nurodė, jog su atsakovu pradėjo gyventi kartu 1998 m. pavasarį. Nuo to laiko su atsakovu nuolat gyveno kartu, vedė bendrą ūkį, augino ir auklėjo atsakovo nepilnametį sūnų. Šaltuoju metų laiku gyveno bute, o pavasarį – sode, kuriame bendromis lėšomis pasistatė ir įrengė namą. Šis 0,0795 ha ploto žemės sklypas buvo išpirktas 2000 m., šalims gyvenant kartu. Tų pačių metų pradžioje, susidėję lygiomis dalimis, nusipirko 0,06 ha ploto žemės sklypą, kuris buvo įregistruotas atsakovo vardu. Gyvendami kartu, ieškovė su atsakovu santuokos nesudarė, nes atsakovas būtų praradęs teisę į sūnaus našlaičio pašalpą. Ieškovė lygia dalimi prisidėjo tiek prie minėtų žemės sklypų įsigijimo, tiek prie namo statybos, bei atsakovui priklausančio buto remonto. Minėtais žemės sklypais, pastatytu namu bei butu visą laiką naudojosi ir rūpinosi kaip šeima. Ieškovės ir atsakovo bendras gyvenimas nutrūko 2014 m. kovo mėnesio pabaigoje, dėl atsakovo moralinio spaudimo bei dažnai pasikartojančių konfliktų. Ieškovė per 16 bendro gyvenimo metų visas savo pajamas (tiek darbo užmokestį, o vėliau ir senatvės pensiją) skyrė bendriems šeimos reikalams: maistui, drabužiams pirkti, butui remontuoti, buities įrangai pirkti. Anksčiau minėto namo statybai ir įrengimui bei sodo sklypų įsigijimui skyrė visas turėtas santaupas bei pinigines lėšas už parduotas AB „Pergalės“ akcijas (10.000 Lt), už parduotą žemę (15.000 Lt) ir žemės sklypą su sodo namu. Šios aplinkybes pagrindžia, jog tarp ieškovės ir atsakovo buvo susitarimas dėl jungtinės veiklos (partnerystės), sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę, o ginčo turtas buvo sukurtas bendra šalių veikla. Atsakovo nesutiko su ieškiniu, prašė jį atmesti. Nurodė, jog ieškovę pažįsta seniai, kartu dirbo. 2002 m. rudenį ieškovė į jį kreipėsi su prašymu išnuomoti kambarį. Ieškovė skundėsi, kad gyvena savo bute kartu su sūnumi, jo žmona ir dviem anūkais. Ieškovė guodėsi, kad butas yra tik dviejų kambarių ir penkių asmenų šeimai yra per mažas. Paprašė, kad atsakovas ją priimtų gyventi, suteikdamas jai gyvenamąjį plotą kaip nuomininkei. Vietoj nuomos pinigų sutarė, kad ieškovė padės buities darbuose, tvarkytis sode. 0,0795 ha žemės sklypą dar 1989 m. įgijo ieškovo sutuoktinė, kuri buvo pagal tuo metu teisinį reglamentavimą priimta į kolektyvinių sodų bendrijos narius. Atsakovas 1990 m. pavasarį pradėjo sodo namelio statybas, buvo pastatytas rūsys. Tais pačiais metais, pablogėjus žmonos sveikatai ir prasidėjus jos gydymui, jis nusprendė namelį užkonservuoti. Nuosavybės teisę į šį sklypą įgijo kai dar su ieškove negyveno kartu, tai yra 2000 m. kovo 3 d. pagal valstybinės žemės pirkimo pardavimo sutartį, kurioje nurodyta, jog už šį sklypą buvo sumokėjusi atsakovo sutuoktinė. Atsakovas 2000 m. pradžioje iš savo pusbrolio pasiskolino 37.000 Lt sodo namelio statybai pabaigti. Atsakovas 2005 m. spalio 3 d. pardavė asmeninės nuosavybės teise turėtą žemės sklypą ir grąžino skolą. Atsakovas sodo namelį statė pats, į talką pasitelkdamas bendradarbį, draugą. Su ieškove kartu apsigyveno tik 2002 m. Statybos buvo atliekamos 2000 m., sodas yra už maždaug 30 km nuo Vilniaus, ir ieškovė neturi transporto priemonės, todėl negalėjo vežioti pietų darbininkams, o tuo metu ji dar dirbo. Atsakovas 0,06 ha žemės sklypą įsigijo 2000 m. rugsėjo 11 d., kada su ieškove dar kartu negyveno. Atsakovas iš ieškovės nėra gavęs jokios finansinės paramos ar finansinio prisidėjimo prie bendro ūkio vedimo, jos pinigai buvo skirti jos artimųjų ratui, prie buto išlaikymo neprisidėjo. Atsakovas nuo 1956 m. iki 2010 m. liepos mėnesio dirbo, 2000 m. išėjo į pensiją, būdamas pensininkas dirbo 10 metų, gaudamas tiek algą, tiek pensiją. Atsakovas buvo pardavęs turimas AB „Vilniaus pergalė“ akcijas, už kurias gavo 10.000 Lt, turėjo ir kitų pajamų. Ieškovė ir atsakovas pinigines lėšas naudojo savo reikmėms ir interesams, nekurdami bendro ūkio.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. sausio 7 d. sprendimu ieškinį atmetė ir priteisė iš ieškovės 810,94 € bylinėjimosi išlaidų atsakovui ir 8,74 € išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu, į valstybės biudžetą.

Teismas nustatė, jog duomenų apie ieškovės turėtas AB „Pergalės“ akcijas ir jų perdavimą, sandorio datą byloje nėra pateikta (CPK 12, 178 straipsniai), todėl negalima įsitikinti šių ieškovės teiginių teisingumu ir patikimumu. Kadangi ieškovė sklypą pardavė 2011 m. balandžio 27 d. pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu, teismas, įvertinęs, kad ginčo 0,06 ha sklypas buvo įsigytas dar 2000 m., nusprendė, kad iš šio sklypo gautos lėšos niekaip negalėjo būti panaudotos ginčo sklypui įsigyti. Byloje esantis NTR išrašas patvirtina, kad ieškovė 2000 m. balandžio 21 d. pirkimo-pardavimo sutartimi pardavė žemės sklypą, kad sodo namelio ir ūkio pastato statybos pradžios metai yra 1990 m., pabaigos metai 2005 m., kadastro duomenys nustatyti 2005 m. lapkričio 14 d. Nors byloje esantis NTR išrašas patvirtina žemės sklypo pardavimo sandorį, tačiau į bylą nėra pateikta pati sutartis, iš kurios būtų matyti jos sąlygos, pardavimo kaina, atsiskaitymo būdas. Ieškinyje nurodyta turto rinkos vertė (net ne sandorio sudarymo dieną) negali turėti įtakos nagrinėjant šią bylą. Ieškovė teismo posėdžio metu nurodė, kad už parduotą sklypą gavo 800 Lt, o už sodo namelį 15.000 Lt į rankas. Ieškovės pateiktas banko sąskaitos išrašas yra tik nuo 2002 m. kovo 28 d., tad taip pat negalima spręsti apie atsiskaitymo būdą ir galimą gautų lėšų panaudojimą. Ieškovė ieškinyje nenurodė žemės sklypo įsigijimo aplinkybių, kainos, jos perduotos pinigų sumos, šias aplinkybes ieškovė nurodė tik teismo posėdžio metu, kai buvo pateikti atsakovo dokumentai. Be to, nors ieškinyje ieškovė nurodo, kad sklypą jie įsigijo, susidėję lygiomis dalimis, tačiau faktiškai matyti, kad ji prie 1.500 Lt kainavusio sklypo, kaip ji pati nurodė teismo posėdžio metu, prisidėjo tik 700 Lt suma, t.y. dalys nėra lygios. Taigi, nors ieškovė, pardavusi jai priklausantį turtą, galėjo turėti pinigų, kuriuos galėjo perduoti atsakovui įsigyti sklypą, tačiau iš jos paaiškinimų taip pat matyti, kad ieškovė nepretendavo tapti sklypo savininke, nors teigia perdavusi nemažą dalį pinigų, ji pati šio turto savininke savęs nelaikė. Ieškovė nepateikė paaiškinimų, nenurodė duomenų ar nepateikė įrodymų, kad ji ir atsakovas buvo susitarę kartu įsigyti 0,06 ha žemės sklypą, kaip bendrą. Priešingai, ji atsakovą laikė turto savininku. Tai, kad tarp šalių nebuvo susitarimo kartu įsigyti žemės sklypą, patvirtina ir ieškovės nurodoma aplinkybė, kad atsakovas žadėjo perrašyti jai dalį savo turto. Byloje esantys duomenys taip pat patvirtina, kad mokėjimus, mokesčius už sklypą atliko būtent atsakovas. Ta aplinkybė, kad ieškovė rūpinosi buitimi, kad ieškovė ir atsakovas gyveno ilgą laiką nėra pakankama sąlyga pripažinti ją turto dalies savininke. Šalims nurodant skirtingą terminą, kuomet jie apsigyveno kartu, nors ir skirtingais pagrindais (ieškovė - kaip šeima, atsakovas - kaip nuomininkė), teismas padarė išvadą, kad byloje yra pakankamai kitų duomenų, kurie leidžia spręsti dėl ieškovės reikalavimo dėl ginčo sklypo pripažinimo bendrąja daline nuosavybe, todėl išsamiai minėtų aplinkybių neanalizavo, kaip negalinčių turėti esminės reikšmės teisingai išnagrinėti bylą. Todėl teismas pripažino, kad ieškovės reikalavimas pripažinti turto, t.y. 0,06 ha žemės sklypo, bendrąja daline nuosavybe ir atidalinti turtą yra atmestinas kaip nepagrįstas ir neįrodytas.

Teismas nustatė, kad ieškovė faktiškai savo turtiniu įnašu neprisidėjo prie 0,0795 ha žemės sklypo pirkimo, todėl padarė išvadą, kad negalima spręsti, jog ieškovė ir atsakovas buvo susitarę dėl sklypo įsigijimo bendrąja daline nuosavybe. Nors ieškovė su atsakovu galimai tuo metu ir gyveno kartu, vedė bendrą ūkį, tačiau tai nereiškia, kad visas turtas, įgytas vieno iš sugyventinių, automatiškai laikomas bendrąja daline nuosavybe. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes ieškovės reikalavimas dėl minėto turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe, jo atidalinimo, negali būti tenkinamas, nes yra nepagrįstas.

Teismas pažymėjo, jog statinys gali tapti nuosavybės teisės objektu tik tuo atveju, jeigu jo statyba yra įteisinta įstatymų nustatyta tvarka. Byloje nėra pateikta duomenų, kad sodo namelis, į kurio dalį pretenduoja ieškovė, nustatyta tvarka būtų įregistruotas Nekilnojamojo turto registre, t.y. jis nefigūruoja kaip nekilnojamojo turto objektas. Nesant byloje duomenų, kad sodo namas yra sukurtas statybą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka ir yra įteisintas, teismas negali spręsti, kad sodo namelis yra nuosavybės teisės objektas, dėl kurio šioje byloje galėtų būti sprendžiamas nuosavybės klausimas. Todėl teismas netenkino ieškovės reikalavimo.

III. Apeliacinio skundo argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovė A. Š. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. sausio 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti.

1) Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas vertino tik išimtinai atsakovo nurodytas aplinkybes bei pateiktus paaiškinimus ir įrodymus, todėl nebuvo ištirtos visos esminę reikšmę teisingam bylos išnagrinėjimui turinčios aplinkybės. Siekiant visapusiškai ir išsamiai išsiaiškinti bei nustatyti, ar turtas yra bendroji dalinė nuosavybė, būtina yra nustatyti, kad ginčo šalys, t. y. ieškovė ir atsakovas, pradėjo gyventi kartu ir vesti bendrą ūkį. Teismas neišsiaiškino, kada šalys pardėjo gyventi kartu, koks buvo jų santykių pobūdis. Atsakovo nurodytas aplinkybes paneigia ieškovės ir liudytojų parodymai. Aplinkybę, kad atsakovas ir ieškovė turėjo AB „Pergalė“ akcijas ir jas pardavė, teisme patvirtino ir atsakovas. Ieškovė teismo posėdžio metu taip pat paaiškino, kad iš 1.500 Lt, kuriuos gavo 2000 m. pardavusi 0,06 ha žemės sklypą, atsakovui papildomai davė 700 Lt. Todėl teismo išvada, kad ieškovės gautos lėšos iš sklypo pardavimo niekaip negalėjo būti panaudotos ginčo sklypui įsigyti, yra neteisinga ir nepagrįsta. Ieškovė 0,06 ha žemės sklypo įgijimui skyrė savo turėtas santaupas tiek už anksčiau parduotą turtą, tiek už sutaupytas lėšas iš gaunamo darbo užmokesčio ir senatvės pensijos, o ne iš žemės sklypo pardavimo 2011 m. Ieškovė dar 2000 m. balandį pardavė sodo sklypą su namu tik todėl, kad su atsakovu jau gyveno kartu ir bendrai nutarė parduoti minėtą sodo sklypą su namu, kad galėtų baigti statyti atsakovo sodo namą. Minėtas aplinkybes patvirtino ir liudytojai T. D., R. Ž. ir R. G.. Liudytojas B. M. patvirtino, kad ieškovė su atsakovu gyveno kaip sutuoktiniai, kad atsakovas buvo labai patenkintas, jog ieškovė dalyvauja ir padeda sodo tvarkymo, namų ruošoje, kad kartu gyventi pradėjo, kai buvo pastatyti tik namelio pamatai. Tačiau teismas nepagrįstai rėmėsi tik atsakovo pateiktais rašytiniais įrodymais, bet visiškai ignoravo ir nevertino ieškovės liudytojų parodymų, kurie viso proceso metu buvo nuoseklūs. Tuo tarpu atsakovo liudytojai byloje pateikė prieštaringus parodymus: liudytojas R. M. neteisingai nurodė, kuriame aukšte yra atsakovo butas; liudytoja A. B. tvirtino, kad su atsakovu matosi labai retai, kartą du per metus, tačiau labai gerai prisiminė ravėjimą darže pas atsakovą, klaidingai nurodydama aplinkybes, kad šalia sode jokių statybų nevyko, kad atsakovo sodo namas buvo statomas iš blokelių vos didesnių už plytą, kai tuo tarpu namas buvo statomas iš blokelių, kurių matmenys didesni nei A4 formato popieriaus lapas. Liudytoja A. L. neteisingai apibūdino atsakovo butą. Atsakovo sūnus melagingai nurodė, kad niekada ieškovės nevadino įmote, nors jo paties rašytame laiške aiškiai nurodė save kaip ieškovės įsūnį. Teismo posėdžio, vykusio 2014 m. rugsėjo 24 d., metu, atsakovo atstovė darė poveikį liudytojui B. M., prieš jam liudijant teisme. Minėtas liudytojas paneigė atsakovo nurodytas aplinkybės dėl jam suteiktos 37.000 Lt paskolos. Tai pavirtina faktą, kad atsakovas negalėjo turėti pinigų sodo namo statyboms, ir kad viskas buvo daroma ieškovės dėka.

2) Neteisinga teismo išvada, jog ieškovės parodymai patvirtina, kad ji nepretendavusi tapti sklypo savininke ir pati šio turto savininke savęs nelaikė. Priešingai, negu nurodo teismas, ieškovė visuomet teigė, kad sutikę su pardavėjo pasiūlymu, ieškovės pastangomis, kartu su atsakovu lygiomis dalimis, 2000 m. rugsėjo mėnesį įsigijo 0,06 ha ploto žemės sklypą. Ši aplinkybė nurodyta ieškinyje, ją patvirtina liudytojų T. D., R. Ž., R. G. parodymai. Tai, kad atsakovas ieškovei žadėjo perduoti ateityje dalį savo turto, dar nepaneigia fakto, kad tarp šalių nebuvo susitarimo kartu įsigyti žemės sklypą kaip bendrą. Priešingai, patvirtina aplinkybę, kad ieškovė su atsakovu gyveno kartu kaip šeima, o ne kaip nuomotojas ir nuomininkė. Teismo padaryta išvada, kad aplinkybė, jog ieškovė rūpinosi buitimi, kad ieškovė ir atsakovas gyveno ilgą laiką, nėra pakankama sąlyga pripažinti ją turto dalies savininke, iš esmės prieštarauja kasacinio teismo praktikai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą išaiškinta, kad tuo atveju, kai nesusituokę asmenys gyvena drauge, ypač jei bendras gyvenimas yra ne epizodinis, bet trunka ilgą laiką, yra nuolatinis ir pastovus, kartu tvarko ūkį, asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu kuria bendrą turtą, pripažįstama egzistuojant asmenų susitarimą dėl jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę. Nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu, gali būti įrodinėjamas visais įmanomais įrodymais. Ieškovės bendrą gyvenimą su atsakovu ir bendro turto kūrimą patvirtina liudytojų parodymai. Teismų praktikoje nėra reikalaujama, kad bendrai gyvenančių nesusituokus asmenų susitarimas dėl jungtinės veiklos sukūrimo būtų rašytinis. Tuo pačiu nėra reikalaujama ir to, kad sugyventiniai, bendrai įgydami turtą, sudarytų tarpusavyje rašytinį susitarimą, numatantį, jog tas turtas įgyjamas bendrojon nuosavybėn.

3) Neteisinga teismo išvada, jog ieškovė neprisidėjo prie 0,0795 ha žemės sklypo įgijimo. Šis žemės sklypas buvo išpirktas 2000 m. kovo mėnesį, ieškovei su atsakovu jau gyvenant kartu. Ieškovė padėjo atsakovui tvarkyti žemės sklypo įsigijimo dokumentus, visur atsakovą lydėjo. Sklypo dokumentacijos sutvarkymui buvo naudojami ieškovės ir atsakovo bendri pinigai. Gyvenimą kartu ir susitarimą sukurti bendrą dalinę nuosavybę taip pat įrodo atsakovo sutikimas sumokėti ieškovei 11.000,00 Lt kompensaciją už tai, kad ji padėjo auginti atsakovo sūnų. Ieškovė gamino maistą tiek šeimai, tiek darbininkams, tvarkė ūkį, prižiūrėjo ir puoselėjo sodą ir namus.

Atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą atsakovas prašo skundą atmesti ir palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. sausio 7 d. sprendimą nepakeistą. Nurodo, jog ieškovė apeliacinį skundą grindė tuo, kad teismas nenustatė ir nepatvirtino tikslaus šalių gyvenimo kartu fakto. Pirmos instancijos teismas tinkamai ir argumentuotai nustatė, kad šalims nurodant skirtingą terminą, kuomet jie apsigyveno kartu, nors ir skirtingais pagrindais, teismas mano, kad byloje yra pakankamai kitų duomenų, kurie leidžia spręsti dėl ieškovės reikalavimo. Taigi, vien gyvenimo kartu pradžia nesukuria bendros nuosavybės. Aiškinimas, kad visas jungtinės veiklos sutarties galiojimo laikotarpiu įgytos turtas savaime pripažintinas bendrąja daline nuosavybe, pažeistų sutarčių laisvės principą, nes taip būtų paneigta šalių laisva valia susitarti dėl būsimų teisių ir pareigų, be to, nepagrįstai ir neteisėtai apribotų asmenų subjektines teises, visų pirma nuosavybės teisę. Byloje nepateikta jokių dokumentų, kurie patvirtintų, kad ieškovė prisidėjo prie žemės sklypo pirkimo. Ieškovė teismui pateikė tik jos parduoto nekilnojamojo turto išrašą, kuris tik patvirtina pardavimo faktą, bet jis neparodo pardavimo kainos, atsiskaitymo būdų ir kitų pardavimo sutarties sąlygų. Ieškovė nepateikė tiesioginių įrodymų, kad ji atsakovui būtų davusi 15.000 Lt. Nors ieškovės pusės liudytojai ir sakė, kad ieškovė perdavė pinigus, tačiau nei vienas iš jų perdavimo fakto nematė, kaip ir nėra neginčijamų įrodymų, kad ieškovė tuos pinigus turėjo. Todėl teismas tinkamai padarė išvadą, kad ieškovės teiginių teisingumu ir patikimumu negalima įsitikinti. Pirmos instancijos teismas tinkamai įvertino tą faktą, kad būtina nustatyti, į ką buvo nukreipta jungtinės veiklos sutarties šalių valia, t.y. dėl kokio konkretaus turto įgijimo ar tvarkymo bendrosios nuosavybės teise buvo susitarta, todėl galimai ieškovės padarytas turtinis įnašas galėtų turėti kitokią teisinę reikšmę ir nėra susijęs su bendrosios dalinės nuosavybės pripažinimu. Ieškovės teiginiai, kad gyvenimą kartu ir susitarimą sukurti bendrą dalinę nuosavybę taip pat įrodo atsakovo sutikimas sumokėti 11.000 Lt kompensaciją už tai, kad ieškovė padėjo auginti atsakovo sūnų, yra konfidencialios informacijos atskleidimas. Tai buvo taikos sutarties derybos ir tiesiog noras taikiai ir greitai išspręsti atsiradusį konfliktą. Bet tai nėra ką nors patvirtinantys ar paneigiantys faktai, kurie negali turėti reikšmės bylos nagrinėjimui. Visa informacija, susijusi su mediacija, įskaitant pasiūlymus dėl taikaus ginčo sureguliavimo, šalių išreikštų nuomonių bei mediacijos metu šalių pristatyta informacija, negali būti panaudota kaip įrodymas teisme.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalį, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, analizuoja apeliaciniame skunde bei atsiliepime į jį nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis (CPK 329 straipsnis).

Byloje kilo ginčas dėl faktinių jungtinės veiklos (partnerystės) santykių tarp ieškovės ir atsakovo buvimo, ieškovės nuosavybės teisės į ½ dalį dviejų žemės sklypų ir sodo namo pripažinimo.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog kartu gyvenančių nesusituokusių asmenų (sugyventinių) turtinių santykių apsaugai į bendrai įgytą turtą taikytinos CK ketvirtosios knygos normos, kuriose nustatyta bendroji nuosavybės teisė bendraturčiams (LAT 2006 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-332/2006, ir kt.). Nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu teismui yra pakankamas pagrindas pripažinti buvus tokių asmenų susitarimą dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę (LAT 2001 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1029/2001; 2008 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2008; 2011 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2011; kt.). Jungtinės veiklos (partnerystės) sutarties rašytinės formos sudarymo pagal įstatymą reikalavimas (CK 6.969 straipsnio 4 dalis) gyvenimiškai nevykdomas, bet tai per se nedaro šios sutarties negaliojančios, nes tik CK 1.93 straipsnio 1 dalies atveju, t. y. kai toks padarinys įsakmiai nustatytas įstatymuose, sandorio formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį. Jeigu rašytinės jungtinės veiklos sutarties nesudaryta, tai tokios sutarties sudarymas ir vykdymas gali būti patvirtintas kitomis įstatymo leistinomis įrodinėjimo priemonėmis (šalių paaiškinimais, netiesioginiais rašytiniais įrodymais ir pan.). Taigi nesusituokusių asmenų (sugyventinių) gyvenimas drauge, bendro ūkio tvarkymas, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu gali būti įrodinėjamas visais įmanomais įrodymais. Įstatymuose nenustatyta draudimo, eliminuojančio tam tikrus įrodymus, jų rūšis ar grupes. Aplinkybė, kad šalis sieja jungtinės veiklos (partnerystės) teisiniai santykiai, nereiškia, kad visas šios sutarties galiojimo metu bet kurio iš jos dalyvių įgytas turtas ex-ante bus laikomas jų bendrąja daline nuosavybe ir kad šalys negali įgyti tam tikro turto asmeninės nuosavybės teise (LAT 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-482/2010). Pažymėtina, kad nurodytai kasacinio teismo praktikai būdinga yra tai, kad kiekvienas santuokos nesudariusių asmenų turto įgijimo atvejis yra vertininamas individualiai, atsižvelgiant į visus byloje esančius įrodymus.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo (LAT 2007 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416/2007; ir kt.).

Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su ieškovės apeliacinio skundo argumentais, jog pirmos instancijos teismas visiškai nevertino liudytojų parodymų, neaptarė ir nenustatė tam tikrų nagrinėjamos bylos aplinkybių. Skundžiamame sprendime nurodyta, jog ieškovė teigia, kad gyventi su atsakovu kartu pradėjo nuo 1998 m., o atsakovas – jog ieškovė atsikėlė pas jį gyventi nuomininkės teisėmis tik nuo 2002 m. Tačiau teismas neanalizavo kitų liudytojų parodymų apie ieškovės gyvenimo su atsakovu pradžią. Apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad liudytojų parodymai apie bylos šalių bendrą gyvenimą yra prieštaringi. Tačiau, atsižvelgiant į giminystės ryšiais su bylos šalimis nesusijusių liudytojų, tai yra sodo kaimynių T. D., R. Ž. bei buto kaimynės K. L., parodymus, galima daryti išvadą, kad labiau yra tikėtina, jog ieškovė su atsakovu pradėjo gyventi nuo 1998 m. ir kartu tvarkė bendrą ūkį iki 2014 m. Pažymėtina, kad ši išvada vienareikšmiškai nepatvirtina, jog visas per nurodytą laikotarpį šalių įgytas turtas gali būti pripažintas jų bendrąja daline nuosavybe. Ieškovė gali pretenduoti tik į dalį tokio turto, kuris buvo įgytas abiejų šalių lėšomis ar sukurtas jų bendru darbu. Tačiau šios aplinkybės turi būti patvirtintos šalių pateiktais įrodymais.

Byloje esantys duomenys patvirtina, jog atsakovas 2000 m. kovo 3 d. Valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartimi nuosavybės teise įsigijo 0,0795 ha žemės sklypą (t. I, b.l. 61; 131-132). Teisę valdyti minėtą žemės sklypą įgijo atsakovo buvusi sutuoktinė, kuri 1989 m. liepos 18 d. buvo priimta į sodininkų bendrijos narius, vėliau kiekvienais metais mokėjo nario mokestį (t. I, b.l. 127-130). Valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartyje nurodyta, jog 117,00 Lt sklypo kainą valstybinėmis vienkartinėmis išmokomis sumokėjo atsakovo buvusi sutuoktinė. Pripažintina, kad faktinė šio žemės sklypo savininkė buvo atsakovo sutuoktinė, po kurios mirties atsakovas paveldėjo teisę įteisinti nuosavybę į šį sklypą. Galima ieškovės pagalba atsakovui, tvarkant žemės sklypo nuosavybės teise įregistravimui reikalingus dokumentus, negali būti pripažįstama susitarimu įgyti šį žemės sklypą bendrai, nes sukuriant (įsigyjant) šį objektą nėra galimybės prisidėti savo darbu, kadangi nuosavybės teisių objektas – žemės sklypas įgyjamas sandoriu, t. y. sumokant nustatytą kainą. O šią kainą jau buvo sumokėjusi atsakovo sutuoktinė. Paveldėjimo būdu perimtas turtas ar teisė šį turtą įgyti gali būti tik paveldėtojo asmeninė nuosavybė. Todėl pirmos instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad 0,0795 ha žemės sklypas negali būti pripažintas bendrąja daline bylos šalių nuosavybe.

Byloje esantys duomenys patvirtina, kad atsakovas 2000 m. rugsėjo 11 d. pirkimo-pardavimo sutartimi už 1.500,00 Lt nuosavybės teise įsigijo 0,0609 ha žemės sklypą, kurio vidutinė rinkos vertė bylos nagrinėjimo metu yra 7.356,35 € (25.400,00 Lt) (t. I, b.l. 60; 144). Taip pat šalių paaiškinimai ir liudytojų parodymai patvirtina, kad atsakovui priklausančiame 0,0795 ha žemės sklype buvo pastatytas sodo namas. Leidimas sodo namo statybai buvo išduotas 1989 m. lapkričio 10 d. (t. I, b.l. 133). Minėtas leidimas buvo išduotas atsakovo mirusiai sutuoktinei. Minėto leidimo galiojimo metu buvo pastatyti tik namo pamatai. Statybos buvo atnaujintos 2000 m. Šalių paaiškinimai ir liudytojų parodymai patvirtina, jog namo statybos darbai yra baigti, tačiau pats pastatas dar nėra įteisintas bei įregistruotas Nekilnojamojo turto registre.

Nekilnojamojo turto registro duomenys patvirtina, kad ieškovė 2000 m. balandžio 21 d. pirkimo-pardavimo sutartimi pardavė jai nuosavybės teise priklausiusį 0,0600 ha žemės sklypą (t. I, b.l. 52-53). Ieškovė nepateikė teismui šio sklypo pirkimo-pardavimo sutarties, todėl negalima nustatyti, kokią pinigų sumą ji gavo iš šio sandorio. Minėto sklypo 21.053,00 Lt vidutinė rinkos vertė nustatyta 2008 m. sausio 18 d. Šiame žemės sklype esantys sodo namas ir ūkinis pastatas įregistruoti tik 2005 m. gruodžio 23 d. pagal statinio pripažinimo tinkamu naudotis aktą, tai yra šie pastatai buvo baigti statyti jau po žemės sklypo pardavimo. Pripažintina, kad ieškovė nepateikė teismui tikslių duomenų, kokiomis piniginėmis lėšomis ji disponavo, atsakovui 2000 m. rugsėjo 11 d. įgyjant 0,06 ha ploto žemės sklypą bei atnaujinant sodo namo statybos darbus. Vien tik iš žemės sklypo pardavimo lėšų gavimas ir bendro gyvenimo faktas negali būti pakankamu pagrindu pripažinti ieškovės dalyvavimą atsakovui perkant 0,06 ha žemės sklypą, prisidedant lėšomis ir būtent nurodyta suma. Pažymėtina, kad iki žemės sklypo įsigijimo ieškovė su atsakovu buvo pragyvenusi kartu tik apie dvejus metus, taigi palyginti neilgą laiko tarpą. Liudytojų parodymai taip pat nepatvirtina, kokio dydžio sumą ieškovė gavo už parduotą žemės sklypą bei, ar dalis jų buvo perduoti atsakovui žemės sklypo įsigijimui. Taigi, byloje faktiškai nėra net šalutinių įrodymų apie ieškovės suteiktų atsakovui lėšų sumą. Todėl apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ieškovės reikalavimas pripažinti jai nuosavybės teisę į ½ atsakovui priklausančio 0,06 ha žemės sklypo dalį yra nepagrįstas.

Pirmos instancijos teismas nepripažino ieškovui priklausančio sodo namo nuosavybės teisės objektu, kadangi jis nėra įregistruotas Nekilnojamojo turto registre kaip turto objektas. Todėl ieškovės reikalavimas pripažinti jai nuosavybės teisę į ½ dalį šio namo nebuvo patenkintas. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su tokiomis skundžiamo sprendimo išvadomis. Taip pat pažymi, kad sodo namas nėra įvertintas, todėl taip pat negalima nustatyti ieškovės prašomo kompensacijos dydžio už atsakovui atitenkančią dalį pagrįstumo.

Atsakovas pateikė dokumentus, patvirtinančius, jog jis pirko sodo sklypui prižiūrėti skirtus įrankius (t. I, b.l. 113-115; 123-124), kitą namų ūkiui reikalingą įrangą (t. I, b.l. 116-122; 125-126). Taip pat atsakovas mokėjo žemės ir kitus tikslinius mokesčius (t. I, b.l. 134-143). Taip pat atsakovas pateikė dokumentus, patvirtinančius, jog 2005-2008 m. jis mokėjo už namo įrangą bei statybines medžiagas (t. II, b.l. 31-34). Tuo tarpu ieškovė nepateikė jokių duomenų apie jos atliktus mokėjimus, skirtus žemės sklypo išlaikymui, ar jos įgytus daiktus, skirtus žemės sklypo priežiūrai bei sodo namo statyboms. Nurodytu metu, tai yra 2005 m. spalio 3 d., atsakovas buvo pardavęs jam priklausiusį žemės sklypą už 79.500,00 Lt (t. II, b.l. 1-7), taigi turėjo pakankamai lėšų vykdyti sodo namo statybos bei įrengimo darbus. Liudytojų B. M., V. M., T. D. bei R. Ž. parodymai iš dalies patvirtina, kad ieškovė galėjo tam tikra piniginių lėšų suma prisidėti prie sodo namo statybų. Tačiau šio namo statyba buvo pradėta dar atsakovui kartu gyvenant su jo sutuoktine, tai yra ieškovei dar negyvenant su atsakovu, ir nebuvo užbaigta iki bylos nagrinėjimo teisme, tai yra kada ieškovė su atsakovu kartu jau nebegyveno. Todėl negalima daryti išvados, kad tarp bylos šalių egzistavo susitarimas dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę, tai yra pasistatant sodo namą.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliacinio skundo argumentai nepripažintini pagrįstais. Pirmosios instancijos teismas atskleidė bylos esmę, teisingai vertino reikšmingas ginčo teisingam išnagrinėjimui bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl apeliacinis skundas netenkintinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 325-331 str.,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. sausio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.