Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Egidija Puzinskaitė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. D. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Ginčas byloje kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų valdžios institucijų veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K, atlyginimo nuo 2019 m. vasario 11 d. iki 2019 m. balandžio 3 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis).

Dėl minimalaus ploto vienam asmeniui kamerose užtikrinimo

Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje nurodoma, kad 3 kv. m. plotas, tenkantis asmeniui daugiavietėse kamerose, yra minimalus standartas, taikomas vertinant Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio galimą pažeidimą. Šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje. Teismas išaiškino, kad kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, kita vertus, į turimo ploto kameroje apskaičiavimą reikėtų įtraukti plotą, užstatytą baldais (EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimas byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad į sanitarinį mazgą, skaičiuojant plotą, atsižvelgiama tokiu atveju, kai pripažįstamas pareiškėjo atžvilgiu 3 kv. m. ploto pažeidimas (žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1603-525/2017, 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1511-252/2017 ir kt.). Atkreiptinas dėmesys, kad minėtame asmens laikymo tardymo izoliatoriuje sąlygas nustatančiame akte nėra nurodyta, jog į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei baldai. Šios nuostatos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje paprastai aiškinamos kaip nereikalaujančios taikyti atskirą ploto apskaičiavimo metodologiją ir kiekvienu nagrinėjamu atveju iš bendro ploto išskaičiuoti sanitarinio mazgo užimamą plotą (žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-741-415/2017, 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-771-1062/2017, 2017 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-650-552/2017 ir kt.).

Vadovaujantis EŽTT ir LVAT praktika, vertinant, ar pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas pažeidžiant minimalaus kameros ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, normą, ir kiek laiko tai truko, pirmiausia vertinamas bendras kameros plotas ir toje kameroje laikomų nuteistųjų skaičius. Iš byloje esančių duomenų (b. l. 17) matyti, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K buvo laikomas 52 dienas ir buvo apgyvendintas su dar vienu nuteistuoju (suimtuoju). Teismas, įvertinęs įrodymus byloje nustatė, kad pareiškėjo buvimo atsakovo įstaigoje nuo 2019 m. vasario 11 d. iki 2019 m. balandžio 3 d. (52 dienas) vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje pilnai atitiko minimalaus kameros ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, reikalavimą, nes ginčo laikotarpiu gyvenant kamerose Nr. 105, Nr. 332, Nr. 281, Nr. 334 ir Nr. 271 dviese, pareiškėjui tekdavo nuo 3,69 kv. m. iki 3,93 kv. m. Teismui nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų, pareiškėjo reikalavimas dėl gyvenamojo ploto trūkumo kamerose, kuriose jis buvo laikomas atmestinas kaip nepagrįstas.

Dėl sanitarinio mazgo ir privatumo jame

Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės), patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 (ginčui aktuali redakcija, galiojanti nuo 2016 m. sausio 28 d.) 14.5 papunktyje nustatyta, kad kameroje turi būti įrengta sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m. aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybėms, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto.

Minėtame pranešime nurodoma, kad Lukiškių TI-K priežiūros postų Nr. 7, Nr. 23, Nr. 25 ir Nr. 26 gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis: gyvenamosiose kamerose Nr. 386 – Nr. 395 (2012 m.); Nr. 252 – Nr. 257 (2013 m.); Nr. 406 – Nr. 417 (2015 m.), Nr. 418 – Nr. 426 (2016 m.). Kitose Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nėra techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m. aukščio pertvara. Nuo 2016 m. gruodžio iki 2017 m. kovo kamerose buvo įrengtos sanitarinio mazgo užuolaidos, kurios visiškai uždengia matomumą iš kamerų vidaus ir nuo apžiūros langelių duryse.

Teismas pažymi, kad LVAT, vertindamas sanitarinių mazgų įrengimą privatumo aspektu, laikosi praktikos, kad tardymo izoliatoriaus kamerose įrengtas sanitarinis mazgas, kuris nuo bendros kameros erdvės yra atskirtas ne tik mūrine sienele, bet ir durimis ar užuolaidomis, paprastai laikomas įrengtu tinkamai, todėl pareiškėjo teisės į privatumą pažeidimas, naudojantis taip nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, nėra konstatuojamas (žr., pvz., LVAT 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1169-858/2018, 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-509-822/2017, 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-512-822/2017, 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-379-822/2017 ir kt.).

Kaip jau minėta, pareiškėjas šioje įstaigoje ginčo laikotarpiu buvo laikomas viso 52 dienas kamerose Nr. 105, Nr. 332, Nr. 281, Nr. 334 ir Nr. 271 su dar vienu nuteistuoju (suimtuoju), kuriose nėra techninių galimybių įrengti sanitarinio mazgo patalpos kaip atskiros kabinos su durimis, todėl sanitariniai mazgai jose įrengti juos nuo likusio kameros ploto atskiriant 1,5 m. aukščio sienele su pakabinama užuolaida, taip užtikrinant bent minimalų nuteistųjų privatumą nuo kito kameroje esančio asmens, taip pat, nuo prižiūrėtojų. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjui, būnant gyvenamosiose kamerose su dar vienu nuteistuoju (suimtuoju), o sanitarinio mazgo patalpai būnant atskirtai 1,5 m. aukščio sienele ir užuolaida, nebuvo užtikrintas pareiškėjo privatumas tiek nuo kameroje esančio kito nuteistojo (suimtojo), tiek nuo prižiūrėtojų. Todėl, konstatuotina, kad 52 dienas pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu.

Dėl aprūpinimo higienos priemonėmis

Pareiškėjas teigia, kad Lukiškių TI-K neužtikrino pareiškėjui higienos priemonių (muilo, tualetinio popieriaus, skutimosi peiliukų). Į pareiškėjo prašymus išduoti minėtas higienos priemones administracija nereagavo.

Vadovaujantis Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 (toliau - Buitinio aprūpinimo tvarkos aprašas), 4 ir 5 punktu, pirmą kartą į laisvės atėmimo vietą atvykusiam suimtajam (nuteistajam), kuris su savimi neturi jokių higienos priemonių, iš karto išduodamas nemokamas higienos reikmenų paketas (rankšluostis, tualetinis popierius (1 ritinėlis), tualetinis muilas (100 g), dantų pasta (75 ml), dantų šepetėlis ir dezodorantas arba antiperspirantas (75 ml)), o jei nuteistasis su savimi turi ne visas šiame punkte nurodytas higienos priemones, išduodamos tik tos higienos priemonės, kurių suimtasis (nuteistasis) neturi. Vėliau, higienos reikmenimis suimtieji (nuteistieji) aprūpinami tik esant aprašo 5 punkte nustatytoms sąlygoms – t. y. suimtajam ar nuteistajam esant nemokiam ir esant jo rašytiniam prašymui. Pagal šiuo aprašu nustatytas normas, suimtiesiems ir nuteistiesiems vyrams dantų pasta (75 ml) 2 mėnesiams, tualetinis popierius (3 ritinėliai), tualetinis muilas išduodamas 1 mėnesiui.

Bylos duomenimis (b. l. 31) nustatyta, kad pareiškėjas 2019 m. vasario 11 d. į Lukiškių TI-K atvyko ne pirmą kartą, kadangi į šią laisvės atėmimo vietą pareiškėjas atvyko iš Marijampolės pataisos namų. Teismas atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta ir vadovaudamasis minėtomis Buitinio aprūpinimo tvarkos aprašo 4 ir 5 punkto normomis, vertina, kad pareiškėjas nebuvo laikomas naujai į laisvės atėmimo vietą atvykusiu nuteistuoju, todėl jeigu nebeturėjo higienos priemonių ir buvo nemokus, turėjo teisę pateikti rašytinį prašymą Lukiškių TI-K. Pareiškėjas kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją su prašymu išduoti higienos priemones, tačiau įkalinimo įstaiga pagrįstai jo netenkino, nes pareiškėjas buvo mokus. Todėl, konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimą dėl neaprūpinimo higienos priemonėmis pagrindo nėra.

Dėl pasivaikščiojimų kiemelyje

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 85 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad paprastajai grupei priskirti nuteistieji turi teisę kasdien pasivaikščioti pusantros valandos, o ligoniai (pagal gydytojų išvadą) – dvi valandas. BVK 86 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad drausmės grupei priskirti nuteistieji turi teisę kasdien pasivaikščioti vieną valandą, o neįgalieji, kuriems nustatytas 0–40 procentų darbingumo lygis arba didelių ar vidutinių specialiųjų poreikių lygis, ir ligoniai (pagal gydytojo išvadą) – dvi valandas.

Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui pagal gydytojų išvadas būtų rekomenduota pasivaikščiojimui skirti 2 valandas, todėl teismas daro išvadą, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu priklausė paprastajai nuteistųjų grupei, atitinkamai jam turėjo būti suteikiama teisė į ne mažiau kaip pusantros valandos pasivaikščiojimą lauke. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad atsakovės atstovas šiuo klausimu atsiliepime nepasisakė, daro išvadą, kad pareiškėjui nebuvo suteikta teisė į pusantros valandos pasivaikščiojimus (52 dienas).

Dėl teisės nusiprausti

Pareiškėjas teigia, kad Lukiškių TI-K neužtikrino galimybės praustis po šiltu dušu kasdien, o tik ne rečiau kaip kartą per savaitę.

Atsakovės atstovas nurodo, kad laikėsi teisės aktų nuostatų ir buvo suteikiama galimybė pareiškėjui vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Pažymėtina, kad to neneigė ir pareiškėjas, tačiau laiko, kad vieno karto per savaitę yra per mažai.

Higienos normos HN 134:2015 18 ir 44 punktai nustato, kad į dušo patalpas turi būti tiekiamas karštas vanduo, o laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. EŽTT situaciją, kai laisvės atėmimo bausmę atliekantis asmuo dušu naudotis galėjo kartą per savaitę, apibūdino kaip apgailestaujamą, tačiau pažeidimo dėl šių aplinkybių nenustatė, tačiau kiekvienu atveju sprendžiama, ar galimybės naudotis dušu nepablogino atitinkamo asmens teisės palaikyti asmeninę higieną taip, jog būtų pažeistas Konvencijos 3 straipsnis (žr., EŽŽT 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą). Kaip minėta, nagrinėjamu atveju nėra ginčo, kad pareiškėjui buvo užtikrinta ne mažiau kaip kartą per savaitę iki 15 minučių nusiprausti visą kūną po šiltu vandeniu. Taip pat byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui nebuvo sudarytos sąlygos pasinaudoti dušu po apsilankymo sporto salėje ar ginčo laikotarpiu buvo atsiradusių aplinkybių, verčiančių neatidėliotinai pasinaudoti dušu. Įvertinus minėtą teisinį reglamentavimą, darytina išvada, kad Lukiškių TI-K, suteikdamas galimybę pareiškėjui dušu pasinaudoti vieną kartą per savaitę, teisės aktų nuostatų pažeidimo nepadarė. Ribota galimybė naudotis dušu ar karštu vandeniu gali būti įvertinti kaip vienos iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr. Lietuvos administracinio teismo 2016-10-07 nutartį byloje Nr. A-1456-602/2016) konstatavus ypač prastas kalinimo sąlygas, tačiau šiuo atveju pareiškėjas nenurodė, kad būtų kreipęsis į administraciją dėl naudojimosi dušu dažnumo pakeitimo įvertinant individualią jo situaciją (žr. Lietuvos administracinio teismo 2018 m. liepos 11 d. nutartį byloje Nr. A-4468-520/2018). Taip pat nenustatyta, kad pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė (buvo trukdžių) nusiprausti po sporto kameroje, o nustatyta tvarka, vėliau, pasinaudoti ir dušu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-193-556/2017, 2017 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1128-442/2017). Teismas, atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes pripažįsta, kad galimybė praustis duše vieną kartą per savaitę yra apgailestautina, tačiau, ne ta, kuri visiškai atimtų galimybę palaikyti asmeninę higieną, todėl nėra pagrindo pripažinti Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus.

Dėl ventiliacijos ir naktinio apšvietimo

Pranešime „D. R. Dokšos skundo“ (b. l. 29) nurodyta, kad naktinis apšvietimas reikalingas kamerose laikomų asmenų elgesio kontrolei užtikrinti, savižudybių prevencijai, asmenų saugumui užtikrinti, užtikrinti galimybę pareigūnams stebėti kameroje esančių asmenų ir užkardyti galimus drausmės ar savęs žalojimo atveju, t. y. poreikis naktinio apšvietimo būtinas kalinimo įstaigoje ir pateisinamas nurodytais tikslais.

Teismas atsakovės atstovo paaiškinimais dėl kamerų vėdinimo ir apšvietimo, neturi pagrindo abejoti. Be to, teismas pažymi, kad LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, laikymąsi tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (žr., pvz., LVAT 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013 ir kt.). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skunde nesukonkretino, kurios kameros lango jis negalėjo atidaryti ir kaip ši aplinkybė įtakojo jo laikymo sąlygas, taip pat byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu pataisos įstaigos administracijai būtų reiškęs pretenzijas dėl netinkamo vėdinimo. Bylos duomenimis (b. l. 32-33) nustatyta, kad Nacionalinis visuomenės sveikatos centras prie Sveikatos apsaugos ministerijos ginčui aktualiu laikotarpiu vykdė visuomenės sveikatos saugos kontrolę, kurios metu kameroje Nr. 281 pažeidimų, susijusių su gyvenamųjų patalpų vėdinimu ir netinkamu apšvietimu nenustatė. Duomenų, kad visuomenės sveikatos saugos kontrolė buvo vykdoma likusios kamerose, nėra. Teismas, atsižvelgdamas į tai, taip pat nenustatęs jokių duomenų, pagrindžiančių pareiškėjo skundo teiginius dėl vėdinimo ir apšvietimo, daro išvadą, jog pareiškėjo teisių pažeidimo aptartu aspektu nėra pagrindo konstatuoti.

Dėl bendravimo telefonu

Pareiškėjas nesutinka, kad skambučio laikas Lukiškių TI-K skaičiuojamas nuo tada, kai buvo nuimtas telefono ragelis, o ne nuo tada, kai skambinimo laikas turėtų būti fiksuojamas nuo prisiskambinimo momento. Taip pat, pareiškėjas skundžiasi, kad Lukiškių TI-K neužtikrinamas privatumas skambinant artimiesiems, nes nėra jokių taksofono kabinų, pertvarų.

BVK 102 straipsnis reglamentuoja nuteistųjų teisę paskambinti telefonu. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog nuteistajam paskambinti telefonu leidžiama, jeigu jis tuo metu yra mokus arba naudojasi ryšio paslauga kalbėti telefonu kito abonento sąskaita. Vienas telefoninis pokalbis negali trukti ilgiau kaip 15 minučių. Kam skambinti, pasirenka nuteistasis. Telefoninio pokalbio išlaidas, kai nesinaudojama ryšio paslauga kalbėti telefonu kito abonento sąskaita, apmoka pats nuteistasis. Šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad telefoninis pokalbis gali būti nutrauktas, jei nuteistasis pažeidžia skambinimo tvarką, kuri nustatyta Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse pagal šio straipsnio 5 dalį. Taigi, kaip matyti iš minėtos BVK nuostatos, kalinamajam ar nuteistajam turi būti sudaroma galimybė paskambinti iš laisvės atėmimo vietoje esančio taksofono vieną kartą per savaitę 15 min. pokalbiui. Nagrinėjamu atveju nėra ginčo, kad pareiškėjui buvo suteikta teisė paskambinti telefonu. Pareiškėjas skundžiasi, kad skambinimo laikas buvo pradėtas skaičiuoti nuo tada, kai buvo nuimtas telefono ragelis, tačiau pasak pareiškėjo, skambinimo laikas turi būti fiksuojamas nuo tada kai asmuo prisiskambina. Kaip matyti iš Lukiškių TI-K 2019 m. kovo 28 d. pranešimo Nr. 96-1219, nustatyta, kad pareiškėjas 2019 m. kovo 3 d. buvo išvestas iš kameros paskambinti telefonu. Registre užfiksuota, kad pareiškėjo skambinimas ir kalbėjimas minėtą dieną vyko apie 11 val. 58 min. ir truko apie 15 min. 2 s (b. l. 11). Teismas nesutinka su pareiškėjo teiginiais, kad pokalbio pradžia turi būti fiksuojama tik pokalbiui prasidėjus. Taip pat atkreipia dėmesį, kad pokalbio pradžia negali būti siejama su prisiskambinimu abonentui, kadangi gali susiklostyti situacija, kuomet pareiškėjas ilgą laiką negalės prisiskambinti ir Lukiškių TI-K atsakingi pareigūnai tokiu atveju turėtų praktiškai neribotą laiką laukti, kol nuteistasis prisiskambins norimiems asmenims.

Pasisakydamas dėl pareiškėjo privatumo pažeidimo skambinant telefonu, teismas pažymi, kad byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją dėl privatumo skambinimo metu neužtikrinimo. Teismas kritiškai vertina pareiškėjo argumentą, kad pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis telefonu, kadangi pareiškėjas skunde nekonkretizavo, kokiomis dienomis naudojantis skambučio teise jam nebuvo užtikrinamas privatumas. Pareiškėjas nenurodė konkrečių aplinkybių, iš kurių būtų galima spręsti, kad jam naudojantis šia teise buvo trukdoma ar kitaip varžoma ši jo teisė. Be to, teisės paskambinti laikantis teisės aktuose nustatytų sąlygų (tvarkos) įgyvendinimą užtikrina nuteistuosius lydintys pareigūnai. Siekdami įgyvendinti šią teisės aktų jiems įtvirtinta pareigą, pareigūnai privalo stebėti nuteistąjį besinaudojantį teise paskambinti ir nustačius pažeidimą jo pokalbį nutraukti. Toks nuteistojo stebėjimas nelaikytinas jo teisių pažeidimu, kadangi kaip yra nurodęs LVAT, teisės paskambinti telefonu ribojimai, jeigu jie yra nustatyti įstatymu ir pagrįsti, patys savaime negali būti suprantami, kaip teisių pažeidimas (LVAT 2011 m. balandžio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-968/2011; 2018 m. kovo 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A67-756/2018). Pareigūnai, prižiūrėdami asmenis, besinaudojančius skambučio teise, įgyvendina jiems įtvirtintą pareigą laisvės atėmimo vietose užtikrinti laikomų asmenų nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendina nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus bei užkardo konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Teismas taip pat atkreipia dėmesį, jog teisės aktai nenustato jokių reikalavimų skambinimo patalpos įrengimui, todėl pačioms pataisos įstaigoms yra palikta diskrecijos teisė nuspręsti, kaip ši patalpa turi būti įrengta. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai laikomi nepagrįstais ir atmestini.

Dėl minkštojo inventoriaus paėmimo

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymo Nr. 194 „Dėl Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir PĮVTT) 220 punktas (teisingumo ministro 2018 m. spalio 19 d. įsakymo Nr. 1R-213 redakcija) numato, kad nuteistiesiems, perkeliamiems į kamerų tipo patalpas (išskyrus perkeliamiems į kamerų tipo patalpas pagal BVK 142 straipsnio 2 dalies 3 punktą), neleidžiama su savimi imti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų, išskyrus nutarimo dėl nuobaudos skyrimo kopiją, vokus, pašto ženklus, rašymo priemonę ir popierių, rankšluostį, muilą, dantų pastą, dantų šepetėlį, šukas, nosinę (moterims – moterų higienos reikmenis). Patalynė į kamerų tipo patalpas perkeltiems nuteistiesiems išduodama tik dienotvarkėje nustatytam miego laikui. Pataisos įstaigos direktorius privalo užtikrinti nuteistųjų, perkeltų į kamerų tipo patalpas, asmeninių daiktų, kurių jie negali turėti kamerų tipo patalpose, saugumą per visą nuobaudos atlikimo laiką. Greitai gendantys maisto produktai įdedami į šaldytuvą. Ilgai saugoti ir dėl natūralių sąlygų sugedę maisto produktai nuteistojo akivaizdoje sunaikinami. Apie tai surašomas aktas, kuris, nuteistajam pasirašius, įsiuvamas į jo asmens bylą. Bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantiems nuteistiesiems nemokamai suteikiama atskira miegamoji vieta ir patalynė; nuteistieji gali naudotis nuosava patalyne (išskyrus antklodę, čiužinį ir pagalvę), jeigu to pageidauja. Iš šios nuostatos matyti, kad patalynei priskiriama antklodė, čiužinys ir pagalvė. Be to, ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 (nuo 2017 m. sausio 1 d. išdėstyto nauja redakcija 2016 m. balandžio 20 d. įsakymu Nr. 1R-132) patvirtinto Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašo 1 priede „Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo normos“ patalynei yra priskiriami šie daiktai: antklodė, čiužinys, pagalvė, patalynės komplektas (paklodė, užvalkalai antklodei ir pagalvei) ir rankšluostis.

Pareiškėjas nesutinka su tuo, kad iš nuteistųjų (suimtųjų) rytais buvo paimama ne tik patalynė, bet ir čiužinys, antklodė ir pagalvė. Byloje nėra duomenų, kad dėl to pareiškėjas kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją. Pažymėtina, kad PĮVTT 220 punkto nuostata, kad „patalynė į kamerų tipo patalpas perkeltiems nuteistiesiems išduodama tik dienotvarkėje nustatytam miego laikui“ yra taikoma visiems į kamerų tipo patalpas perkeltiems nuteistiesiems, nepriklausomai nuo to, kokio BVK straipsnio, dalies, punkto pagrindu jie buvo perkelti į kamerų tipo patalpas. Tiek BVK 173 straipsnio 2 dalyje, tiek minėtose Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo normose patalynei yra priskiriama ir antklodė, čiužinys, pagalvė. Taigi, pareiškėjas neteisingai teigia, kad iš jo negali būti paimama patalynė, čiužinys, antklodė ir pagalvė. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas serga kokiais nors susirgimais, dėl kurių būtų galimybė gydytojui išduoti pareiškėjui leidimą naudotis minkštuoju inventoriumi dienos metu. Remdamasis nurodytais motyvais, teismas daro išvadą, kad Lukiškių TI-K pareigūnai, rytais paimdami iš pareiškėjo antklodę, čiužinį ir pagalvę, ir juos sugrąžindami tik miego laikui, neteisėtų veiksmų neatliko, nes vadovavosi teisės normų reikalavimais. Todėl, pareiškėjo argumentai dėl neteisėto minkšto inventoriaus paėmimo yra nepagrįsti.

Dėl kamerų ir grotų įrengimo, remontų

Kaip matyti iš atsakovės atstovo pateiktų duomenų, Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose, kuriose buvo 2-4 lovos yra įrengti stalai komplekte su dvejomis pasukamomis kėdėmis. Atitinkamo dydžio stalas ir 2 suolai yra tose kamerose, kuriose yra daugiau negu 4 lovos. Kiekvienoje kameroje yra lentyna maisto produktams sudėti (konkreti lentynos tvirtinimo vieta gyvenamojoje kameroje nėra nustatyta), pakabos viršutiniams drabužiams kabinti priklausomai nuo lovų kiekio. Lovos matmenys yra apie 1,9 m x 0,7 m (1,33 m2). Stalo matmenys yra apie 0,6 m x 0,5 (0,3 m2) gyvenamosiose kamerose, kuriose yra iki 4 gultų. Kitose gyvenamosiose kamerose stalai yra atitinkamo dydžio priklausomai nuo lovų skaičiaus. Kėdės matmenys yra apie 0,3 x 0,3 m (0,07 m2), suolai atitinkantys stalo dydį. Sanitarinio mazgo su klozetu patalpos matmenys yra apie 0,8 x 0,7 (0,56 m2). Toks gyvenamųjų kamerų įrengimas atitinka nustatytų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių. Įstaigos gultus ir kitą inventorių gyvenamosioms kameroms gamina ir remontuoja pagal poreikį nuteistieji palikti ūkio darbams atlikti. Pažymėtina, kad Lukiškių TI-K remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Tai atitinka Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 62 punkto nuostatą. Taip pat pabrėžtina, kad visų įstaigos gyvenamųjų kamerų langų angose yra įrengtos grotos ir tai atitinka tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir TIĮET) 14.1 punkto ir pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir PĮĮET)16.9 punkto reikalavimus. Vadovaujantis PĮĮET, gyvenamosiose kamerose apsauginės grotos turi būti įrengtos ir iš lauko, ir iš vidinės pusės. Tokiu būdu jos apsaugo nuteistuosius (suimtuosius) nuo neteisėtų veiksmų atlikimo. Teismas, daro išvadą, kad toks kamerų ir grotų įrengimas neprieštarauja galiojantiems teisės aktams bei nepažeidžia kamerose laikomų asmenų teisių.

Dėl dažno perkėlimo iš vienos kameros į kitą

Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje numatyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, spręsdama, kokiose konkrečiose tardymo izoliatoriaus patalpose apgyvendinti suimtąjį, privalo užtikrinti šiame straipsnyje įtvirtintus izoliavimo reikalavimus, tačiau suimtųjų paskirstymo į konkrečias kameras kriterijai teisės aktuose nėra nustatyti. Taigi tardymo izoliatoriaus administracijai suteikta diskrecija spręsti dėl suimtųjų apgyvendinimo konkrečiose patalpose. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nenurodo, kad jo atžvilgiu buvo pažeisti Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje nustatyti izoliavimo reikalavimai, o pareiškėjo teiginys dėl per dažno perkėlinėjimo į kitas kameras paremtas tik subjektyvia pareiškėjo nuomone. Kaip minėta, ne pareiškėjui, o Lukiškių TI-K administracijai suteikta diskrecija spręsti dėl suimtųjų apgyvendinimo konkrečiose patalpose. Taigi negalima pripažinti, kad atsakovo atstovas, pareiškėją apgyvendindamas konkrečiose Lukiškių TI-K kamerose, jį perkeldamas, pažeidė teisės aktų reikalavimus ar viršijo teisės aktais suteiktus įgaliojimus. Byloje taip pat nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjo atžvilgiu būtų pasireiškęs kitokio pobūdžio pareigūnų piktnaudžiavimas. Todėl, pareiškėjo teiginiai šiuo aspektu atmestini kaip abstraktūs ir neįrodyti.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo

Pareiškėjas prašo priteisti 3 500 eurų neturtinei žalai atlyginti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN.

Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso (toliau – ir CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų ar neveikimo, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis). Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246–6.249 straipsniuose: žalą, neteisėtą veiką ar neveikimą, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ar neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų Lukiškių TI-K gyvenimo sąlygų ir dėl to patirtų nepatogumų. LVAT nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas netinkamomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., 2008 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008; 2009 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-734/2009; 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4043-624/2017 ir kt.). Nagrinėjamu atveju, įvertinęs nurodytų aplinkybių visumą, teismas nustatė, kad Lukiškių TI-K neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, t.y. neužtikrino pareiškėjui privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais (52 dienas) ir teisės į pusantros valandos pasivaikščiojimus kiemelyje (52 dienas), todėl šiuo atveju yra pagrindas konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus. Pareiškėjas skunde prašo priteisti 3 500 eurų neturtinės žalos atlyginimą, teismo vertinimu, pareiškėjo patirti nepatogumai nebuvo tokie dideli, kad juos būtų galima įvertinti pareiškėjo prašoma priteisti suma.

Teismas, įvertinęs byloje esančią medžiagą, atsižvelgęs į įstatymuose įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į byloje konstatuoto pažeidimo ir juo sukeltų nepatogumų pobūdį, į pareiškėjo nurodytus išgyvenimus, į ginamų vertybių turinį ir kitus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui 104 eurus neturtinei žalai atlyginti. Teismo vertinimu, ši suma laikytina adekvačia ir teisinga kompensacija pareiškėjo patirtai skriaudai atlyginti.

Teismas taip pat pažymi, kad EŽTT ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle v. Finland; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A261-3555/2011).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsniu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo R. D. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų 104 eurų neturtinės žalos atlyginimą.

Likusią pareiškėjo skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.