Kauno apygardos teismo sprendimas

Bankroto administratoriui patikrinus ieškovės banko sąskaitų išrašus, buvo nustatyta, kad atsakovė yra apmokėjusi tik dalį sąskaitų bendrai 21 085,33 Eur (72 803,44 Lt) sumai. Neapmokėtas likutis sudaro 11 633,36 Eur (40 67,67 Lt). Ieškovė, siekdama geranoriškai išspręsti ginčą, pateikė atsakovei pretenziją, kuria pareikalavo apmokėti už atliktus darbus, tačiau atsakovė atsisakė tai padaryti nurodydama, kad tai ieškovė jai yra skolinga 1 964,38 Lt (568,92 Eur) sumą ir savo pozicijai pagrįsti pateikė eilę 2014 metais išrašytų PVM sąskaitų faktūrų ieškovei, 2014 m. spalio 31 d. Pranešimą dėl reikalavimo teisės perleidimo sutarties sudarymo ir priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymo, 2014 m. gruodžio 30 d. Tarpusavio įsiskolinimo užskaitymo aktą bei 2015 m. vasario 26 d. Tarpusavio skolų suderinimo laišką.

2014 metų pabaigoje ieškovės finansinė padėtis buvo sunki, ieškovė buvo nemoki ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalies prasme, iš ieškovės turto išieškojimus vykdė VMI, Sodra, ieškovė turėjo ženklius įsipareigojimus darbuotojams, kitiems kreditoriams. Atsakovė, kaip ieškovės verslo partnerė, neabejotinai žinojo apie sunkią ieškovės finansinę padėtį, turimus pradelstus įsipareigojimus arba turėjo ir galėjo žinoti šias aplinkybes. Atsakovės pateiktas 2014 m. spalio 31 d. Pranešimas apie priešpriešinių reikalavimų įskaitymą sudarė pagrindą atsakovei pirmiau už aukštesnės eilės ieškovės kreditorius patenkinti savo reikalavimus, t. y. pažeidė mokėjimų eiliškumą. Ieškovės įsiskolinimas 2014 m. lapkričio 1 d. darbuotojams siekė 28 685,00 Eur (99 043,57 Lt), be to buvo įsiskolinimai VMI, Sodrai, kitiems kreditoriams. Bankroto administratoriui nepavyko nustatyti, kokiu pagrindu buvo išrašyta 2014 m. lapkričio 17 d. PVM sąskaita faktūra VA Nr. 00784. Joje nurodyta paskirtis „Už genrangos paslaugas“ neatitinka tikrovės, kadangi 2014 m. kovo 3 d. tarp šalių pasirašytose sutartyse UAB „Sanvira“ yra subrangovas, gaunantis atlygį iš genrangovo - UAB „VA statyba“. Be to, 2014 m. kovo 3 d. tarp šalių sudarytų statybos subrangos sutarčių 6.2.19 punkte nurodyta, kad „Subrangovas moka 0,00 proc. genpatarnavimų nuo įvykdytos sumos“. PVM sąskaita faktūra, išrašyta 2014 m. lapkričio 17 d., patvirtina, kad ieškovė jau buvo atlikusi visus darbus, visos PVM sąskaitos faktūros buvo akceptuotos atsakovės, todėl 2014 m. lapkričio 17 d. nebuvo jokio teisinio pagrindo atsakovei išrašyti PVM sąskaitą faktūrą VA Nr. 00784. Be to, prie šios sąskaitos faktūros nėra pridėta jokių darbų atlikimo aktų, kitų įrodymų dėl jos pateikimo pagrindo, todėl laikytina, kad 2014 m. lapkričio 17 d. PVM sąskaita faktūra VA Nr. 00784 yra fiktyvi, pateikta siekiant sumažinti atsakovės skolą ieškovei. Taip pat 2014 m. gruodžio 30 d. Tarpusavio įsiskolinimo užskaitymo aktas laikytinas negaliojančiu, kadangi, atlikus užskaitymą, atsakovė neteisėtai gavo savo reikalavimų patenkinimą anksčiau už kitus, įskaitant ir aukštesnės eilės, kreditorius. Ieškovės 2014 m. gruodžio 31 d. įsiskolinimai darbuotojams siekė 24 356,31 Eur (84 097,47 Lt), be to buvo įsiskolinimai VMI, Sodrai, kitiems kreditoriams. Atsakovės skola ieškovei sudaro 11 633,36 Eur.

Šalys 2014 m. kovo 3 d. pasirašė statybos subrangos sutartį Nr. 2014/06, kurios pagrindu ieškovė, kaip subrangovas įsipareigojo atlikti vidaus šildymo sistemos, vėdinimo bei šilumos punkto įrengimo darbus. Darbų apimtis ir pobūdis nustatytas lokalinėje sąmatoje, darbų kaina 80 626,08 Lt (atitinkamai 23 350,93 Eur), darbų pradžia 2014 m. kovo 15 d., pabaiga 2014 m. liepos 30 d.

Pagal abi aukščiau paminėtas sutartis ieškovė darbus privalėjo atlikti savo rizika, darbo priemonėmis, įrengimais bei medžiagomis. Darbus pagal 2014 m. kovo 3 d. Statybos subrangos sutartį Nr. 2014/05 ieškovė baigė tik 2014 m. birželio 27 d., nors turėjo užbaigti iki 2014 m. gegužės 30 d., t. y. darbus atlikti pavėlavo beveik visu mėnesiu. Darbus objekte pagal 2014 m. kovo 3 d. statybos subrangos sutartį Nr. 2014/06 ieškovė pradėjo tik 2014 m. gegužės mėn. pabaigoje, nors turėjo pradėti 2014 m. kovo 15 d., t. y. pradėjo dviem mėnesiams vėliau, nei kad buvo sutarta sutartimi.

R. S. 9.2.1 ir 9.2.2 punktais ieškovė kaip subrangovas atsakė prieš atsakovę dėl vykdymo terminų praleidimo mokant po 0,02 proc. delspinigius nuo bendros sutarties kainos už kiekvieną uždelstą dieną bei atsakovė kaip rangovas turėjo teisę nutraukti sutartį su ieškove, jeigu ieškovė vėluoja darbus atlikti ilgiau kaip tris dienas bei pareikalauti atlyginti atsakovės dėl to patirtas išlaidas ir nuostolius bei 20 proc. nuo bendros sutarties kainos dydžio baudos, kaip netesybų. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovė jau pagal pirmąją sutartį darbus pavėluotai atliko vėliau visu mėnesiu ir pagal antrąją sutartį darbus pradėjo dviem mėnesiais vėliau, nei sutartimi sutarta, buvo akivaizdu, kad ieškovė nėra pajėgi tinkamai įvykdyti savo sutartinių įsipareigojimų, kuriuos prisiėmė, bei kad darbai ir pagal antrąją subrangos sutartį laiku nebus atliekami. Todėl atsakovė turėjo du pasirinkimus: arba nutraukti su ieškove tolimesnius sutartinius santykius, arba padėti kitai šaliai įvykdyti savo prisiimtus sutartinius įsipareigojimus. Atsakovė, būdama geranoriška, pasirinko antrąjį variantą padėti ieškovei įvykdyti sutartinius įsipareigojimus ir tokiu būdu užbaigti sutarties įgyvendinimą.

Tikslu paspartinti darbų atlikimą šalys susitarė, kad atsakovė kaip rangovas teiks subrangovui pagalbą atliekant sutartinius darbus, kadangi akivaizdu, kad atsakovė, kaip rangovas, yra pagrindinis asmuo, kuris atsako prieš užsakovą už darbų kokybę bei jų atlikimo terminus, t. y. atsako ir už pasirinktų subrangovų veiksmus (CK 6.650 str. 3 d.). Šalys susitarė, kad darbų atlikimui atsakovė aprūpins ieškovę visomis reikalingomis medžiagomis, jas pristatys į objektą, sandėliuos, užtikrins medžiagų bei viso objekto apsaugą, teiks ieškovės darbuotojų pavežimo į objektą paslaugą, skirs reikalingus savo darbuotojus pagalbai ieškovės darbų atlikimui bei teiks kitą reikalingą pagalbą ieškovei, kad ji galėtų atlikti sutartinius darbus. Tuo tikslu už atsakovės kaip rangovo pagalbą ieškovei, šalys 2014 m. liepos 21 d. pasirašė Papildomą susitarimą Nr. 1 prie 2014 m. kovo 3 d. Statybos subrangos sutarties Nr. 2014/06, kuriuo susitarė, kad atsakovės ieškovei teiktina pagalba arba, kitaip tariant, genpatarnavimai, sudaro 11 341,69 Lt (atitinkamai 3284,78 Eur) sumą. Akivaizdu, kad minėtas susitarimas nėra savarankiškas susitarimas tarp ieškovės ir atsakovės, bei kad minėtas susitarimas yra sudėtinė sutarties dalis, todėl turi būti vertinamas sąsajoje su šalių pasirašyta sutartimi. Kitaip tariant, šalys minėtu susitarimu susitarė, kad sutarties kaina bus mažinama sutarta genpatarnavimų suma, ieškovė negali gauti atlygio už tai, ką privalėjo atlikti, tačiau ko neatliko. Todėl atliktas įskaitymas yra daugiau buhalterinio pobūdžio, tačiau esmė ta, kad ieškovei kaip subrangovui atlygio pagal sutartį priklauso tik tiek, kiek ji atliko darbų. Akivaizdu, kad šalims susitarus dėl pradinės kainos bei vėliau susitarus, kad atsakovė teiks pagalbą ieškovei, ji dalies sutartų paslaugų neatliko, dėl ko ir neturi teisės į visą sutartą atlygį. Būtent minėto susitarimo pagrindu po visų darbų atlikimo, kadangi ieškovė sąskaitas buvo išrašiusi visai sumai pagal sutartį, atsakovė pateikė ieškovei 2014 m. lapkričio 17 d. sąskaitą VA Nr. 00784, nurodydama, kad tai už genrangos paslaugas pagal sutartį. Todėl pripažinti minėtą sąskaitą kaip negaliojančią nėra jokio teisinio pagrindo, nes vertinant priešingai, kad ieškovė, būdama nemoki negalėjo prisiimti prievolių, tuomet reikėtų pripažinti ir pačią subrangos sutartį negaliojančia, nes susitarimas yra sutarties dalis. Pažymėtina, kad atsižvelgiant į tai, jog ieškovė sutartinius darbus turėjo atlikti savo rizika, darbo priemonėmis, įrengimais bei medžiagomis, tačiau medžiagas objektui teikė ieškovei atsakovė, natūralu, kad ieškovė negali gauti atlygio už medžiagas, kurias teikė atsakovė. Ieškovės turtinė padėtis ne tik kad nepablogėjo, tačiau priešingai, atsakovei suteikus pagalbą ieškovei, ieškovė užbaigė sutarties darbus bei atitinkamai gavo užmokestį už tuos darbus bei paslaugas, kurias atliko. Ieškovė iš viso gavo 74 803,44 Lt (arba atitinkamai 21 085,33 Eur) užmokesčio už atliktas paslaugas. Taigi, šalių pasirašyta sutartis bei atsakovės elgesys, pagalba ieškovei buvo nukreipta ne į ieškovės turtinės padėties pabloginimą, o priešingai, būtent dėl to, kad atsakovė teikė pagalbą ieškovei, buvo išsaugotas tolimesnis sutarties vykdymas tarp šalių, ir ieškovė atitinkamai gavo už atliktus darbus užmokestį, kurį ieškovė galėjo skirti atsiskaitymams su kitais kreditoriais.

Ieškovas jau pagal pirmąją sutartį darbus pavėluotai atliko vėliau visu mėnesiu ir pagal antrąją sutartį darbus pradėjo dviem mėnesiais vėliau, nei sutartimi sutarta, buvo akivaizdu, kad ieškovas nėra pajėgus tinkamai įvykdyti savo sutartinių įsipareigojimų, kuriuos prisiėmė, bei kad darbai ir pagal antrąją subrangos sutartį laiku nebus atliekami.

Ieškovė neturi jokios reikalavimo teisės į atsakovę, kadangi atsižvelgiant į pasikeitusias po sutarties sudarymo faktines aplinkybes (ieškovei negalint laiku ir tinkamai atlikti sutartinių įsipareigojimų) bei neturint tam pakankamai finansinių lėšų, šalys sulygo dėl sutarties sąlygų pakeitimo, o būtent, kad medžiagas objekto įrengimui teiks atsakovė, t. y. kad tai bus atliekama atsakovo medžiagomis, ir kad atsakovė teiks savo kaip rangovo paslaugas, t. y. sutariant dėl genpatarnavimų, kas šalių susitarimu, buvo sutarta, kad bus mažinama sutarties kaina.

Atsakovė už visus ieškovės atliktus pagal sutartį darbus yra pilnai atsiskaičiusi, t. y. ieškovei sumokėjo tiek, kiek ji faktiškai darbų atliko. Tai, kad pradinė sutarties kaina buvo sutarta didesnė ir ieškovė tikėjosi gauti didesnę sumą, tačiau vėliau ieškovei dėl objektyvių susidėjusių aplinkybių negalint tinkamai vykdyti sutartinių įsipareigojimų, dalis ieškovės įsipareigojimų buvo sumažinta, bei tokiu būdu sumažintas ir sutartas užmokestis, negali būti pagrindas reikalauti apmokėti už tai, ko ieškovė neatliko.

Pirmosios instancijos teismas taip pat nepagrįstai nepriteisė procesinių palūkanų, kaip tai numato CK 6.37 straipsnio 2 dalis. Apeliantės nuomone, šioje dalyje pirmosios instancijos teismas privalėjo priteisti procesines 8,40 procentų dydžio (pagal Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymą) palūkanas, skaičiuojamas nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos.

Esminis dokumentas, ginčijamas šioje civilinėje byloje, yra 2014 m. gruodžio 30 d. Tarpusavio įsiskolinimo užskaitymo aktas. Jo neteisėtumas yra pagrįstai konstatuotas pirmosios instancijos teismo, kadangi jis buvo sudarytas likus dviem dienoms iki ieškovo visuotinio akcininkų susirinkimo, kurio metu buvo nuspręsta kreiptis į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo ieškovui.

Gindama ieškovės kreditoriaus teises ir interesus, ieškovė turi teisę actio Pauliana pagrindu teisme reikšti reikalavimą dėl ginčijamų sandorių pripažinimo negaliojančiais.

Ginčijamais sandoriais buvo suteikta pirmumo teisė patenkinti išimtinai atsakovės reikalavimus, kas neatitiko visų tuo metu analogiškoje situacijoje buvusių kreditorių interesų ir neabejotinai pažeidė jų teises.

Pažymėtina, jog jokių duomenų apie tai, kad ginčijami sandoriai būtų sudaryti priverstine įstatymo nustatyta tvarka, nėra. Šie sandoriai nėra sudaryti ir vykdant teismo sprendimą, jokia kompetentinga institucija, įstatyminė ar poįstatyminė norma neįpareigojo ieškovės sudaryti šiuos sandorius. Taigi, įstatymo atžvilgiu ginčijami sandoriai laikytini savarankiška ir nepriklausoma šalių valios išraiška, t. y. minėtų sandorių šalys sudaryti neprivalėjo.