Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Virginijos Gudynienės, kolegijos teisėjų Raimondo Buzelio ir Izoldos Nėnienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Arvi cukrus“ atskirąjį skundą dėl Šakių rajono apylinkės teismo 2010 m. balandžio 15 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-88-630/2010 pagal uždarosios akcinės bendrovės „Arvi cukrus“ skundą dėl antstolio Arūno Balčiūno veiksmų, suinteresuoti asmenys – uždaroji akcinė bendrovė „Agrokoncernas“, uždaroji akcinė bendrovė „Scandagra“, uždaroji akcinė bendrovė „Snoro lizingas“, uždaroji akcinė bendrovė „Litagros prekyba“, uždaroji akcinė bendrovė „Litagra“, E. B.

Aprašomoji dalis

nustatė:

pareiškėjas pateikė teismui skundą dėl antstolio veiksmų vykdomojoje byloje Nr. 0087/08/00163, prašydamas panaikinti antstolio A. Balčiūno draudimą atlikti pareiškėjui tarpusavio vienarūšių reikalavimų įskaitymą, nurodytą 2009 m. spalio 28 d. patvarkyme areštuoti lėšas ir jas pervesti į antstolio depozitinę sąskaitą bei 2009 m. spalio 28 d. rašte Nr. 0087/08/00163.

Nurodė, kad skolininkas E. B., sudarydamas su pareiškėju cukrinių runkelių tiekimo sutartį, įsipareigojo ne tik parduoti cukrinius runkelius pareiškėjui, bet ir pirkti iš jo cukrinių runkelių auginimui reikalingas prekes, o pareiškėjas įsipareigojo parduoti skolininkui prekes bei supirkti jo pristatytus cukrinius runkelius. Skolininkas ir pareiškėjas susitarė, kad atsiskaitymas pagal sutartį bus vykdomas įskaitant tarpusavio vienarūšius reikalavimus – pareiškėjo reikalavimą atsiskaityti už parduotas prekes su skolininko reikalavimu atsiskaityti už pristatytus cukrinius runkelius – sutartyje nustatytais terminais. 2009 m. spalio 29 d. antstolis atsiuntė pareiškėjui 2009 m. spalio 28 d. patvarkymą areštuoti lėšas ir jas pervesti į antstolio depozitinę sąskaitą, kuriuo areštavo visas lėšas, kurias pareiškėjas turi išmokėti skolininkui. 2009 m. spalio 28 d. raštu Nr. 0087/08/00163 informavo pareiškėją, kad bet koks tarpusavio įsipareigojimų įskaitymas tarp pareiškėjo ir skolininko bus laikomas areštuoto turto iššvaistymu, už kurį numatyta baudžiamoji atsakomybė. Antstolio patvarkymas yra neteisėtas, nes CPK 689 straipsnyje numatytas draudimas išmokėti lėšas netaikomas tais atvejais, kai šalys gali atlikti priešpriešinių reikalavimų įskaitymą. Pareiškėjo teisė atlikti įskaitymą nėra apribota nei įstatymu, nei teismo sprendimu, patvarkymas suteikia nepagrįstą prioritetą kitiems skolininko kreditoriams, dėl ko pažeidžiamos pareiškėjo teisės, patvarkymas pažeidžia teisėtų lūkesčių principą, CK 6.134 straipsnis nenumato įskaitomų reikalavimų arešto, patvarkyme nenurodyta nei išieškoma, nei areštuojama suma.

Šakių rajono apylinkės teismas 2010 m. balandžio 15 d. nutartimi skundą atmetė. Konstatavo, kad vadovaujantis CPK 689 straipsnio 4 dalimi priimtu patvarkymu antstolis iš esmės areštavo skolininko turtinę teisę – reikalavimą gauti iš pareiškėjo pinigines lėšas už įvykdytą prievolę. Tai, kad patvarkyme nurodyta ne reikalavimo teisė, o piniginės lėšos, nesudaro pagrindo pripažinti patvarkymo neteisėtu, nes prievolė piniginė. Pažymėjo, kad išieškojimas kreditorių UAB „Litagros prekyba“, UAB „Agrokoncernas“, UAB „Scandagra“ ir UAB „Snoro lizingas“ naudai yra vykdomas priverstine tvarka, jiems pateikus vykdomuosius dokumentus antstoliui A. Balčiūnui, todėl kiti kreditoriai, kurie neturi vykdomųjų dokumentų dėl išieškojimo iš to paties skolininko kitose vykdomosiose bylose, ir kurie nėra prisijungę prie išieškojimo pagal CPK 759 straipsnį, negali savo interesų tenkinti pirmiau šių išieškotojų. Konstatavo, kad minėtiems kreditoriams teisė į reikalavimo patenkinimą pripažinta nuo 2008 m., o pareiškėjo reikalavimo teisė į dalį skolos atsirado tik 2009 gruodžio mėn., į visą įsiskolinimą – 2010 m. kovo mėn., todėl negalima suteikti pirmenybės kreditoriui, kurio reikalavimo teisė kreiptis į teismą atsirado vėliau. Aplinkybė, jog antstolio patvarkyme nėra nurodyta areštuotina suma, negali būti pagrindu pripažinti antstolio patvarkymą neteisėtu - areštuodamas lėšas antstolis nežinojo, kokio dydžio skolininko turtinė teisė į trečiuosius asmenis. Jo kontoroje iš E. B. priverstinai išieškoma daugiau kaip 280000 Lt, todėl antstolis, areštuodamas 57835,59 Lt sumą, kurią UAB „Arvi cukrus“ turi išmokėti E. B., nepažeidė pareiškėjo interesų. Sprendė, kad prievolės įskaitymas pagal CK IX skyriaus antro skirsnio nuostatas negali būti taikomas pirmumo teise, kai skolininko turtui, piniginėms lėšoms ar turtinėms teisėms taikomas priverstinis išieškojimas vykdymo procese. CK 6.134 straipsnio 1 dalyje numatytas draudimo įskaityti atvejų sąrašas nėra baigtinis, todėl CPK ir kiti įstatymai gali numatyti kitus atvejus, kada įskaityti yra draudžiama.

Atskiruoju skundu pareiškėjas nurodo, jog nutartis neteisėta ir nepagrįsta.

Nepagrįstai spręsta, kad įskaitymu, kaip prievolės pasibaigimu, siekiama pasinaudoti norint įgyti pirmumo teisę prieš kitus kreditorius ir žinant apie sunkią skolininko padėtį. Sudarant sutartį ir pradėjus ją vykdyti, pareiškėjas nežinojo, kad skolininkas turi finansinių problemų. Pareiškėjas su skolininku nebuvo sudaręs cukrinių runkelių auginimo ir pristatymo sutarties 2008 m. derliui. Sudarant sutartis su cukrinių runkelių augintojais pareiškėjas neturi pareigos įsitikinti, ar toks augintojas neturi finansinių problemų. Sutartis pasirašyta 2008 m., ją pasirašant kaip tarpusavio atsiskaitymo būdas buvo numatytas įskaitymas. Tokia nuostata neatsirado vėliau, kai pareiškėjas, iš antstolio 2009 m. spalio 22 d. gavęs patvarkymą, sužinojo apie skolininko finansines problemas. Net ir gavus 2009 m. spalio 28 d. patvarkymą, nebuvo aiški skolininko įsiskolinimo apimtis, nes patvarkyme nebuvo nurodyta įsiskolinimo ir areštuojama suma. Teismas šiuo klausimu pasisako nenuosekliai: iš pradžių patvirtina aplinkybę, kad antstolis areštuodamas lėšas nežinojo, kokio dydžio skolininko turtinė teisė į trečiuosius asmenis, vėliau nurodo, kad antstolis areštavo konkrečią sumą, t.y. 57835,59 Lt, nors iš antstolio patvarkymo matyti, kad konkreti suma jame nebuvo nurodyta.

Nepagrįsta išvada, kad įskaitymas negali būti vykdomas pirmumo teise, kada skolininko turtui, piniginėms lėšoms ar turtinėms teisėms taikomas priverstinis išieškojimas vykdymo procese. Įskaitymas nebus vykdomas pirmumo teise, pareiškėjas tik įgyvendintų savo subjektinę teisę atlikti įskaitymą, numatytą sutartyje ir įstatyme (CK 6.130 straipsnis). Sutartyje ir teisės aktuose nėra draudimų tai atlikti. Įskaitymas tokiomis aplinkybėmis nepatenka tarp atvejų, numatytų CK 6.134 straipsnyje, kada draudžiamas įskaitymas. Teismas nenurodė, kurie įstatymai numato, jog nagrinėjamu atveju negali būti atliekamas įskaitymas, apsiribojo deklaratyviu pareiškimu. CPK, kiti teisės aktai, teismo praktika nenurodo draudimo įskaityti, kai vyksta vykdymo procesas. Pas pareiškėją esančių piniginių lėšų areštu, kaip priverstine vykdymo priemone, numatyta CPK 624 straipsnyje, pasinaudojęs antstolis vadovavosi specialiąja teisės norma – CPK 689 straipsniu, reglamentuojančiu piniginių lėšų, esančių pas trečiuosius asmenis, areštą. Minėtas straipsnis numato, kad nuo antstolio patvarkymo gavimo turi būti sustabdytas skolininko piniginių lėšų išmokėjimas. Pagal CK 6.130 straipsnio 1 dalį, įskaitymo atveju tiesiog panaikinami priešpriešiniai vienarūšiai reikalavimai, tačiau piniginiai mokėjimai nėra atliekami. Tai, kad įskaitymas nėra mokėjimas, patvirtina ir Mokėjimų įstatymo 2 straipsnio 13 punkte pateiktas mokėjimo apibrėžimas bei Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. gruodžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-314/2008, kurioje teismas pasisakė, kad vienarūšių reikalavimų įskaitymas neturėtų būti laikomas mokėjimų atlikimu nei grynaisiais pinigais, nei negrynaisiais pinigais. Ši teismo išvada yra universali ir turėtų būti taikoma nepriklausomai nuo to, ar įskaitymas atliekamas vykdymo procese, ar ne. Pareiškėjo teisė atlikti įskaitymą nėra apribota nei įstatymu, nei teismo sprendimu, todėl pareiškėjas turi teisę pasirinkti, ar prievolę skolininkui baigti įvykdymu. Dėl to ginčijamame patvarkyme numatytas skolininkui išmokėtinų lėšų areštas negali įtakoti pareiškėjo teisės atlikti įskaitymą. Antstolis neturi teisės riboti pareiškėjo teisės atlikti įskaitymą, nes tai laikytina draudimu sudaryti sandorius, kas vertintina kaip pareiškėjo teisnumo apribojimas (CK 2.74 straipsnis).

Nurodant, kad antstolis, priėmęs patvarkymą vadovaujantis CPK 689 straipsniu, iš esmės areštavo skolininko turtinę teisę – reikalavimą gauti iš pareiškėjo pinigines lėšas už įvykdytą prievolę pristatyti cukrinius runkelius, plečiamai aiškinti antstolio veiksmai. Antstolis, ketindamas areštuoti reikalavimo teisę, turėjo remtis specialiu CPK 749 straipsniu ir aiškiai nurodyti pareiškėjui, kas yra areštuojama.

Antstolio veiksmais pažeidžiamas CK įtvirtintas teisėtų lūkesčių principas. Pareiškėjas, sudarydamas sutartį, pagrįstai tikėjosi, kad turės galimybę pasinaudoti įstatymo jam suteikta įskaitymo, kaip vienu iš prievolės pasibaigimo pagrindų, teise, dėl kurios buvo susitarta sutartyje. Jei pareiškėjas, sudarydamas sutartį, būtų žinojęs, kad neturės galimybės pasinaudoti šia teise, su skolininku nebūtų susitaręs dėl tokių atsiskaitymo sąlygų arba iš viso nebūtų sudaręs su juo sutarties, arba sudarant sutartį būtų pareikalavęs iš skolininko prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonių. Draudimas atlikti įskaitymą kitiems skolininko kreditoriams suteikia papildomų teisių gauti skolą iš skolininko anksčiau lyginant su pareiškėju. Suėjus skolininko prievolės įvykdymo terminui, pareiškėjas vis dar neturi galimybės pasinaudoti sutartyje nustatyta teise atlikti įskaitymą. Tai, kad kitų skolininko kreditorių reikalavimai atsirado anksčiau nei pareiškėjo, nėra teisinis pagrindas pareiškėjo teisę į įskaitymą laikyti neteisėta, pažeidžiančia kitų kreditorių interesus ar suteikiančia pareiškėjui privilegijų kitų kreditorių atžvilgiu.

Prašo panaikinti nutartį, išspręsti klausimą iš esmės ir skundą patenkinti.

Atskirasis skundas netenkintinas.

Teisėjų kolegija sutinka su atskirojo skundo argumentu apie be pagrindo plečiamai išaiškintą 2009 m. spalio 28 d. antstolio patvarkymo areštuoti lėšas ir jas pervesti į antstolio depozitinę sąskaitą bei patvarkymo siuntimą patvirtinančio lydraščio turinį ir areštuotos turtinės teisės dydį.

Priverstinio vykdymo priemones reglamentuojančio CPK 624 straipsnio 2 d. tretysis punktas, kuriuo, tiesiogiai neįvardindamas, teismas vadovavosi kaip įskaitymą draudžiančia teisės norma, minima CK 6.134 str. 1 d. 7 punkte, numato draudimą kitiems asmenims perduoti skolininkui pinigus, turtą ar vykdyti skolininkui kitas prievoles.

Teisingai nustatęs, kad pagal 2008 m. gruodžio 23 d. sudarytą cukrinių runkelių auginimo ir pristatymo į UAB “Arvi cukrus” 2009-2011 metais sutartį Nr. 2355 E. B. iš UAB “Arvi cukrus” gavo prekių už 18668,62 Lt (į šią sumą įskaitant įsipareigojimą kompensuoti pareiškėjai dalį gamybos mokesčio), patiekė UAB “Arvi cukrus” cukrinių runkelių produkcijos už 57835,59 Lt, bei padaręs išvadą, jog iš esmės antstolis areštavo skolininko E. B. turtinę teisę - reikalavimą gauti iš UAB “Arvi cukrus“ pinigines lėšas už įvykdytą prievolę pristatyti cukrinius runkelius, pirmosios instancijos teismas be pagrindo konstatavo, jog skundžiamu patvarkymu antstolis areštavo 57835,59 Lt sumą, kurią UAB „Arvi cukrus“ turi išmokėti E. B.

Antstolio patvarkymas pateiktas, vadovaujantis CPK 689 straipsnio nuostatomis. Pagal jas antstolis, nukreipdamas išieškojimą į pinigines lėšas, esančias pas kitus asmenis, turi teisę sustabdyti tokios sumos piniginių lėšų išmokėjimą, kokia reikalinga išieškotinai sumai ir vykdymo išlaidoms padengti. Patvarkyme turi būti nurodyta areštuotų piniginių lėšų suma ( CPK 698 str. 1 d., 4 d. 3 p.). Skundo dalyku esančiame patvarkyme konkreti areštuotų pinigų suma neįrašyta. Jame aiškiai nurodyta, kad UAB „Arvi cukrus“ į antstolio depozitinę sąskaitą turi pervesti visas tuo pačiu patvarkymu areštuotas lėšas, kurias UAB „Arvi cukrus“ turi išmokėti E. B.

Skundo nagrinėjimo metu nustatyta, kad pareiškėją UAB „Arvi cukrus“ ir vykdymo proceso šalį E. B. sieja iš žemės ūkio produkcijos pirkimo – pardavimo sandorio kilę prievoliniai santykiai.

Prievolė – tai teisinis santykis, kurio viena šalis ( skolininkas) privalo atlikti kitos šalies ( kreditoriaus) naudai tam tikrą veiksmą arba susilaikyti nuo tam tikro veiksmo, o kreditorius turi teisę reikalauti iš skolininko, kad šis įvykdytų savo pareigą ( CK 6.1 str.).

Žemės ūkio produkcijos pirkimo–pardavimo sutarties tipines sąlygas, atsiskaitymo už šią produkciją sąlygas ir tvarką nustato 1999 m. lapkričio 16 d. Atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją įstatymas nr. VIII-1422. Iš šiuo įstatymu naudojamų sąvokų apibrėžimo matyti, jog už patiektą žemės ūkio produkciją apskaičiuota pinigų suma laikoma pinigų suma, apskaičiuota pagal sutartą kainą, atsižvelgiant į patiektos produkcijos kokybę, atsiskaitymo terminą, priemoką už pagrindinius kokybės reikalavimus viršijančią produkciją bei nuoskaitą už produkcijos kokybės pagerinimą iki atitikties nustatytiems kokybės reikalavimams ir kitas sutartyje numatytas sąlygas; priklausanti mokėti pinigų suma – už patiektą žemės ūkio produkciją apskaičiuota pinigų suma, pagal teisės aktų reikalavimus pridėjus komercinio kredito palūkanas ir pavėluoto mokėjimo palūkanas ( 2 str. 6,8 dalys).

Taigi, įstatymų leidėjo valia sandorio šalys gali susitarti ir dėl tokių už žemės ūkio produkciją jos tiekėjui priklausančios gauti sumos nustatymo sąlygų, kurios šiame įstatyme detaliai nėra reglamentuotos.

Pagal cukrinių runkelių auginimo ir pristatymo sutartį, atitinkančią tipines įstatymu įtvirtintas sąlygas, pardavėjas E. B. įsipareigojo parduoti cukrinius runkelius pirkėjui UAB „Arvi cukrus“ ir nupirkti iš jos cukrinių runkelių auginimui reikalingas prekes, o pirkėjas įsipareigojo parduoti E. B. prekes bei supirkti jo pristatytus cukrinius runkelius (b.l. 8-10). 2009 m. nustatytas tiekimo grafikas – nuo 2009 m. spalio 9 d. iki 2009 m. gruodžio 12 d. Sutarties 2.1 ir 2.5 punktais šalys susitarė dėl 2009 m. derliaus cukrinių runkelių kainos ir nustatė, kad pirkėjui pagal sutartį mokėtinas gamybos mokestis ir įsiskolinimas už įsigytas prekes ir sėklas užskaitomi taip : 70 proc. iš pirmo mokėjimo pardavėjui už cukrinius runkelius, 30 proc. – iš antro mokėjimo. Pirmas mokėjimas buvo numatytas iki gruodžio 1 d., antras mokėjimas - iki sekančių metų kovo 1 d.

Šie dvišaliai įsipareigojimai rodo, jog pardavėjui E. B. nebuvo nustatyta prievolė pirkėjui UAB „Arvi cukrus“ pinigais atsiskaityti už prekes, sėklas bei sumokėti gamybos mokestį. Šalys susitarė, kad pastaraisiais kaštais bus sumažinta suma, pardavėjui išmokėtina už žemės ūkio produkciją. Pagal aptariamą sandorį žemės ūkio produkcijos pirkėjas nėra įgijęs teisės reikalauti iš pardavėjo atskiro mokėjimo už sutarties 3.1.5, 3.1.6 punktuose nurodytas iš jo įsigytas prekes ( CK 6.154 str. 1 d.).

Pagal CK 6.123 str. 1 dalies nuostatas prievolė pasibaigia, kai yra tinkamai įvykdoma. Vienas iš prievolių pasibaigimo atvejų yra įskaitymas – vienašalis sandoris, kai įskaitomas priešpriešinis vienarūšis reikalavimas Prievolės pasibaigimo įskaitymu esmė – įskaitymas priešpriešinio vienarūšio reikalavimo, kurio terminas nuėjęs arba kurio terminas nenurodytas ar apibūdintas pagal pareikalavimo momentą. Įskaitymui pakanka vienos šalies pareiškimo ( CK 6.130, 6.131 str.).

Vadovaudamasi nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis ir įstatymų leidėjo apibrėžtomis prievolės, sutarties bei įskaitymo sąvokomis, teisėjų kolegija sprendžia, kad bylos dalyviai ir pirmosios instancijos teismas, aiškindami apskųstųjų antstolio veiksmų – patvarkymo bei jo siuntimą patvirtinančio 2009 m. spalio 28 d. lydraščio nr. 0087/08/00163, kuriuo UAB „Arvi cukrus“ buvo informuotas apie tarpusavio įsipareigojimų įskaitymo draudimą – turinį, netinkamai kvalifikavo UAB „Arvi cukrus“ ir E. B. tarpusavio įsipareigojimus ir dėl šios priežasties neteisingai interpretavo pritaikytų priverstinio vykdymo priemonių paskirtį. Kaip minėta, konkrečios pinigų sumos antstolis neareštavo. Patvarkymu areštuotos lėšos, kurias UAB „Arvi cukrus“ turi išmokėti E. B. Pagal sutartį UAB „Arvi cukrus“ už 2009 metų derlių E. B. turi išmokėti 39166,97 Lt ( 57835,59-18668,62; b.l. 51). Tokiu būdu galima daryti išvadą, kad antstolio patvarkymu faktiškai buvo areštuota 39166,97 Lt dydžio E. B. turtinė teisė gauti apmokėjimą už 2009 m. pateiktą cukrinių runkelių derlių. Tai, kad konkretus turtinės teisės dydis nenurodytas, pareiškėjo teisių nepažeidžia – apylinkės teismas teisingai konstatavo, kad iš esmės antstolis areštavo skolininko turtinę teisę gauti iš UAB “Arvi cukrus“ pinigines lėšas už įvykdytą prievolę pristatyti cukrinius runkelius ( patvarkymo surašymo metu 2010-2011 m. skolininko turtinės teisės dydis negalėjo būti žinomas).

Siųsdamas patvarkymą antstolis nurodė, kad bet koks tarpusavio įsipareigojimų įskaitymas bus laikomas areštuoto turto iššvaistymu. Akivaizdu, kad tokia rašto formuluotė draudžia įskaitymą, jei toks būtų, iš areštuoto turto – sumos, kurią UAB „Arvi cukrus“ turi sumokėti E. B. Toks draudimas įstatymo reikalavimų nepažeidžia ( CPK 624 str. 2 d. 3 p.). Antstolis neareštavo konkretaus dydžio UAB „Arvi cukrus“ turtinės teisės gauti apmokėjimą už E. B. pateiktas prekes sutartyje numatytu būdu, neuždraudė vykdyti sutartinę prievolę dėl E. B. mokėtinos pinigų sumos apskaičiavimo, todėl pareiškėjas nepagrįstai teigia apie draudimą vykdyti sutartinius įsipareigojimus. Žemės ūkio produkcijos pirkimo – pardavimo sutartyje numatytą atsiskaitymą nepagrįstai pripažinęs CK 6.130 straipsnyje reglamentuota prievolės pabaiga įskaitymu, pirmosios instancijos teismas, iš esmės teisingai nutaręs skundo netenkinti, netinkamai išaiškino sutarties ir apskųstųjų priverstinio vykdymo priemonių turinį. Sutiktina su atskirojo skundo argumentais, kad toks aiškinimas pažeidžia sutarties laisvės ir teisėtų lūkesčių principus, be pagrindo skatina bylinėjimąsi teisme, kitiems E. B. kreditoriams nepagrįstai suteikia papildomų teisių.

Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su apeliacine tvarka peržiūrimos nutarties argumentais pareiškėjo skundo netenkinti dėl CPK 759 straipsnio nuostatų taikymo, pripažįstant vykdomuosius dokumentus turinčių išieškotojų pirmenybės teisę prisijungusiųjų prie išieškojimo atžvilgiu. Minima civilinio proceso teisės norma nustato asmenų, turinčių vykdomuosius dokumentus dėl išieškojimo iš to paties skolininko, teisę prijungti prie išieškojimo. UAB „Arvi cukrus“ reikalavimo pagrindas yra ne vykdomasis dokumentas, o abiejų šalių vykdoma sutartis, todėl CPK 759 str. taisyklės dėl išieškotų sumų paskirstymo netaikytinos.

Konstatavęs, kad pareiškėjo ir skolininko sutartas atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją ir jai auginti skirtas prekes būdas nelaikytinas prievolių pasibaigimu įskaitymu, apygardos teismas nepasisako dėl pirmosios instancijos teismo išvadų įskaitymo draudimo klausimu.

Vadovaujantis išdėstytomis aplinkybėmis apygardos teismas konstatuoja, kad antstolio patvarkymas areštuoti skolininko E. B. turtinę teisę - visas lėšas, kurias UAB „Arvi cukrus“ turi išmokėti E. B., draudimas iš areštuotų lėšų atlikti tarpusavio įsipareigojimų įskaitymą ir reikalavimas areštuotas lėšas pervesti į antstolio depozitinę sąskaitą pareiškėjo teisių skunde nurodytu būdu nepažeidžia. Tai, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai išaiškino antstolio patvarkymų turinį, apeliacine tvarka peržiūrimos nutarties rezoliucinės dalies neįtakoja, todėl ji nekeistina.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atskirąjį skundą atmesti, Šakių rajono apylinkės teismo 2010 m. balandžio 15d. nutartį palikti nepakeistą.