Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Nijolės Piškinaitės ir Donato Šerno,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės ,,Vilnesta“ apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2007 m. gruodžio 27 d. sprendimo, kuriuo ieškinys patenkintas civilinėje byloje Nr. 2-407-278/2007 pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės ,,Edilika“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei ,,Vilnesta“, trečiasis asmuo M. Č., dėl tarpusavio atsiskaitymų akto pripažinimo negaliojančiu ir skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Panevėžio apygardos teismas 2007 m. balandžio 3 d. nutartimi uždarajai akcinei bendrovei „Edilika“ iškėlė bankroto bylą, įmonės administratoriumi paskyrė L. P.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalį bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis (CPK 329 str.).

Teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, t. y. priimtas byloje surinktais ir įvertintais įrodymais tiksliai nustačius faktines aplinkybes ir atitikti materialiosios bei proceso teisės normų reikalavimus (CPK 263 str.).

Panevėžio apygardos teismo 2007 m. balandžio 3 d. nutartimi uždarajai akcinei bendrovei „Edilika“ iškelta bankroto byla, administratoriumi paskirtas L. P., kuriam buvęs įmonės administracijos vadovas (byloje trečiasis asmuo) M. Č. perdavė skolininkų sąrašą, kuriame su 8 058 Lt suma yra įrašyta ir UAB „Vilnesta“ (b. l. 5, 15-16). Pareikalavęs sumokėti skolą, administratorius iš atsakovo gavo tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktą, PVM sąskaitą-faktūrą ir tarptautinius krovinių transportavimo važtaraščius (CMR) (b. l. 7).

Šalių tarpusavio santykiai yra kilę iš tarptautinio krovinių pervežimo sutarties vykdymo (Ženevos 1956 m. Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencija (CMR)), todėl šioje byloje yra sprendžiami sutartinės civilinės atsakomybės klausimai (CK 6.245 straipsnio 3 dalis). Iš bylos duomenų seka, kad atsakovas UAB „Vilnesta“ organizavo užsienio įmonės Treans-Ver-Service GmbH krovinio tarptautiniais maršrutais vežimą, o UAB „Edilika“ buvo šio krovinio vežėjas. Pristačius krovinį į paskirties vietą, krovinio iškrovimo metu nustatytas dalies krovinio sugadinimas, sudaryta komisija įvertino žalą ir surašė žalos protokolą, kuris atsakovo atstovo ir vežėjo UAB „Edilika“ buvusio vadovo, dalyvavusio ginčo krovinio pervežime, M. Č. paaiškinimais neišsaugotas. Dalies krovinio apgadinimo faktas užfiksuotas tarptautinio krovinių transportavimo važtaraštyje AT 501172 (b. l. 14, 130-131). Krovinio siuntėjas pareikalavo iš ekspeditoriaus UAB „Vilnesta“ atlyginti 5 100 DM žalą už dalies krovinio sugadinimą (b. l. 133-136). Atsakovo atstovo ir trečiojo asmens paaiškinimais nustatyta, kad žalos krovinio siuntėjui atsakovas neatlygino, todėl negavo iš užsakovo 4 500 DM apmokėjimo už krovinio ekspedijavimo paslaugas. Negautą atlygį atsakovas įvertino dėl krovinio sugadinimo patirtais nuostoliais, kuriuos ginčo aktu įskaitė į ieškovui mokėtiną už pervežimo paslaugas sumą.

Skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovas nepateikė ieškovui duomenų apie patirtos žalos dydį ir ieškovo kaltės dėl žalos padarymo įrodymų, todėl neturėjo pagrindo reikalauti iš ieškovo nuostolių atlyginimo. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas neteisingai pritaikė įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas ir tai sąlygojo neteisingo sprendimo priėmimą. CPK 42 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šalys turi teisę teikti teismui įrodymus. Pagal CPK 12 ir 178 straipsnius šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis). Taigi įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes yra šalių ir teisė, ir pareiga. Šias teises ir pareigas šalys įgyvendina nurodydami teisiškai reikšmingas aplinkybes, rinkdami ir pateikdami teismui įrodymus bei dalyvaudami juos tiriant ir vertinant. Neįvykdžius įrodinėjimo pareigų arba jas įvykdžius netinkamai, įrodinėjimo subjektui gali atsirasti neigiamų procesinių padarinių. Įstatymų leidėjas, reglamentuodamas įrodinėjimo civiliniame procese taisykles, nustatė ne tik įrodinėjimo pareigas, bet ir jų paskirstymo taisykles. Pačios bendriausios taisyklės yra suformuluotos CPK 12, 178 ir 179 straipsniuose. Pagal šias taisykles įrodinėjimo pareiga tenka tam, kas teigia – ieškovui reikia įrodyti ieškinio, atsakovui – atsikirtimo į jį (ar priešieškinio) faktinius pagrindus. Kai kuriose civilinėse bylose materialinės teisės normos nustato kitokį įrodinėjimo pareigų paskirstymą, jose nurodoma, kuri šalis ir ką konkrečiai turi įrodyti. Dalyvaujantys byloje asmenys ir teismas turi išsiaiškinti byloje, ar įrodinėjimo pareigoms pakanka CPK normų, ar reikia vadovautis kitų įstatymų nurodyta įrodinėjimo pareigų paskirstymo tvarka. Kai materialinės teisės normos nustato kitokią įrodinėjimo pareigų paskirstymo tvarką negu CPK normos, reikia vadovautis materialinės teisės normomis nustatyta bei teismų praktikos suformuota įrodinėjimo tvarka. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad šalis siejo krovinių pervežimo tarptautiniais maršrutais teisiniai santykiai, kuriuos reglamentuoja tarptautinis dokumentas - Ženevos 1956 m. Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencija (CMR), kuri yra Lietuvos vidaus teisės sistemos sudėtinė dalis, todėl bylos šalių įrodinėjimo naštos paskirstymui taikytinos šios tarptautinės sutarties nuostatos, pagal kurias krovinio vežėjas atsako už krovinio sugadinimą nuo to momento, kai krovinį priėmė vežti, iki krovinio perdavimo (CMR Konvencijos 17, 18 straipsniai). Pagal formuojamą teismų praktiką, tokiu atveju vežėjo atsakomybė už krovinio sugadinimą yra preziumuojama, todėl vežėjas turi įrodyti, kad dėl krovinio sugadinimo atsiradusios žalos jis nėra kaltas. Ieškovui priėmus vežti krovinį ir pasirašius važtaraščiuose, jam galioja atsakomybės už krovinį prezumpcija. Krovinio dalies sugadinimo faktas užfiksuotas iškrovimo metu, todėl vežėjas, siekdamas paneigti savo kaltę dėl krovinio sugadinimo, turi įrodyti aplinkybes, kurios jį atleistų nuo atsakomybės. Nagrinėjamoje byloje ieškovas neįrodinėjo aplinkybių, paneigiančių jo, kaip vežėjo, kaltės prezumpciją. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad vežėjo kaltės įrodymo našta tenka atsakovui. Dėl krovinio sugadinimo patirtų nuostolių dydį atsakovas įrodė pirmosios ir apeliacinės instancijų teismams pateiktais rašytiniais įrodymais – krovinio siuntėjo faksogramomis ekspeditoriui UAB „Vilnesta“ siųstomis pretenzijomis ir sąskaita bei bylos šalių parašais ir antspaudais patvirtinta atsakovo pretenzija ieškovui. Tai, kad po įvykio praėjus ilgam laiko tarpui nebuvo išsaugotas žalos faktą ir dydį užfiksavęs protokolas, kurio duomenys patvirtinami aptartais byloje esančiais rašytiniais įrodymais ir atsakovo bei trečiojo asmens paaiškinimais, neduoda pagrindo konstatuoti, kad krovinio sugadinimas ir patirta žala bei jos dydis nėra įrodyti.

Byloje nustatyta, kad 2000 m. birželio 28 d. šalys pasirašė tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktą, kuriuo UAB „Edilika“ pripažino, kad vykdydama 2000 m. kovo 3 d. sutartį-užsakymą, padarė atsakovui UAB „Vilnesta“ 8 058,12 Lt žalą, prašė žalos sumą įskaityti į krovinio pervežimo kainos – 8 058,12 Lt sumą, po įskaitymo bendrovė „Vilnesta“ nebeskolinga bendrovei „Edilika“ (b. l. 8). Byloje nėra ginčo dėl to, kad šiuo aktu šalys įskaitė priešpriešinius vienarūšius reikalavimus. Įskaitymą, kaip vieną iš prievolės pasibaigimo būdų reglamentuoja Civilinio kodekso 6 knygos I dalies IX skyriaus antrojo skirsnio normos, pagal kurias prievolė baigiasi, kai įskaitomas priešpriešinis vienarūšis reikalavimas, kurio terminas suėjęs arba kurio terminas nenurodytas ar apibūdintas pagal pareikalavimo momentą (CK 6.130 str. 1 d.). Pagal CK 6.131 straipsnio 1 dalį įskaitymui pakanka vienos prievolės šalies pareiškimo, kurį atsakovas iš esmės ir buvo pareiškęs 2000 m. kovo 20 d. pretenzijoje ieškovui (b. l. 66). CK 6.131 straipsnio 2 dalyje ir 6.134 straipsnyje reglamentuotų įskaitymo negaliojimo ar jo draudimo aplinkybių nagrinėjamoje byloje nenustatyta. Esant tokioms aplinkybėms, nėra pagrindo teigti, kad ginčijamu aktu atliktas įskaitymas yra neteisėtas, nes įskaitymas atliktas kai abi prievolės šalis siejo abipusės teisės ir pareigos, šalių reikalavimai buvo vienarūšiai, vienas reikalavimas padengė kitą reikalavimą, abu reikalavimai buvo galiojantys ir vykdytini. Todėl nėra pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad bylos šalys neturėjo pagrindo atlikti įskaitymą.

Pareikšdamas teisme ieškinį dėl 2000 m. birželio 28 d. tarpusavio atsiskaitymų suderinimo akto pripažinimo negaliojančiu, tokio reikalavimo teisiniu pagrindu ieškovas BUAB „Edilika“ nurodė CK 1.80, 1.81 ir 1.91 straipsnius, o reikalavimą grindžiančias faktines aplinkybes – tai, kad ginčijamas aktas buvo pasirašytas ne jame nurodyta data, o po bankroto bylos bendrovei „Edilika“ iškėlimo, nes akte nėra įmonių antspaudų (bendrovės „Edilika“ antspaudą jos vadovas administratoriui perdavė 2007 m. balandžio 23 d.), akto bei kitų su padaryta žala susijusių dokumentų trečiasis asmuo administratoriui neperdavė ir įmonėje jų nėra, tarpusavio skolų įskaitymas ieškovo buhalterinės apskaitos dokumentuose neapskaitytas, atsakovas neišrašė ieškovui sąskaitos padarytai žalai atlyginti, atsakovas yra administratoriui perduotame įmonės „Edilika“ skolininkų sąraše; kad vežėjas UAB „Edilika“ žalos atsakovui nepadarė, todėl nesant priešpriešinių reikalavimų įskaitymas nebuvo galimas; kad ieškovo įmonė dar nuo 1997 metų nevykdė prievolių biudžetui, todėl atsiskaitant su atsakovu ginčijamu aktu buvo pažeistas Laikinojo mokėjimų eilės tvarkos įstatymo 3 straipsnio reikalavimas dėl atsiskaitymų eiliškumo.

Pirmosios instancijos teismas, patenkindamas ieškinį, tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktą pripažino negaliojančiu CK 1.80, 1.81, 1.91 ir 6.66 straipsniuose numatytais pagrindais.

Pagal įmonių bankroto įstatymo (toliau - ĮBĮ) 11 straipsnio 3 dalies 8 punktą administratorius gali pareikšti įmonės bankroto bylą nagrinėjančiame teisme ieškinius dėl sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir (arba) galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais. ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 14 punkte nustatyta, kad administratorius gina visų kreditorių interesus, taip pat bankrutuojančios įmonės teises ir interesus. Iš šios teisės normos turinio aišku, kad gindamas kreditorių interesus administratorius gali reikšti ieškinius, tačiau ĮBĮ nėra reglamentuojami savarankiški sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindai, o tik nurodomi ginčijamų sandorių požymiai – priešingumas įmonės veiklos tikslams ir galima įtaka įmonės nemokumui. Iš to seka, kad bankrutuojančios įmonės administratorius ankščiau šios įmonės sudarytus sandorius gali ginčyti CK nustatytais atitinkamais sandorių negaliojimo pagrindais. Pripažįstant sandorį negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu būtina įrodyti, kad trečiasis asmuo (šio ginčo atveju atsakovas UAB „Vilnesta“) buvo nesąžiningas, t. y. žinojo arba turėjo žinoti, kad sandoris pažeidžia skolininko UAB „Edilika“ kreditorių teises.

Pagal CK 6. 66 straipsnio 1 dalį kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti. Sandoris pažeidžia kreditoriaus teises, jeigu dėl jo skolininkas tampa nemokus arba būdamas nemokus suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Dvišalį sandorį pripažinti negaliojančiu nurodytu pagrindu galima tik tuo atveju, kai trečiasis asmuo, sudarydamas su skolininku sandorį, buvo nesąžiningas, t. y. žinojo arba turėjo žinoti, kad sandoris pažeidžia skolininko kreditoriaus teises (CK 6.66 str. 2 d.). Iš byloje esančių šalių ir trečiojo asmens procesinių dokumentų turinio matyti, kad ieškinys CK 6.66 straipsnyje numatytu pagrindu įstatymo nustatyta tvarka nebuvo pareikštas ir todėl ginčijamo tarpusavio atsiskaitymų suderinimo akto negaliojimo klausimas šiuo pagrindu negalėjo būti svarstomas. Taip pat būtina pažymėti, kad, kaip minėta, pagal CK 6.66 straipsnį pripažinti sandorį negaliojančiu būtina įrodyti, kad trečiasis asmuo buvo nesąžiningas, t. y. žinojo arba turėjo žinoti, kad sandoris pažeidžia skolininko kreditorių teises. Tokių aplinkybių ieškovas byloje neįrodinėjo, atsakovo nesąžiningumą pagrindžiančių duomenų byloje taip pat nėra. Vien ta aplinkybė, kad akto pasirašymo metu ieškovo finansinė padėtis buvo sunki, o atsakovas buvo vienas iš ieškovo vykdomos veiklos užsakovų, dar neįrodo atsakovą žinojus ar turėjus žinoti apie ieškovo kreditorius ir apie tai, kad ginčo aktu gali būti pažeistos jų teisės. Bankroto byla ieškovui buvo iškelta praėjus septyneriems metams po ginčo ako pasirašymo, todėl pagrįstas apelianto argumentas, kad ši aplinkybė negali būti pagrindu pripažinti atsakovą buvus nesąžiningu. Atsakovo nesąžiningumą būtina įrodyti ne galimomis prielaidomis, o konkrečiais faktais, kurių pirmosios instancijos teismas iš esmės nenurodė.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje neįrodyta, jog ginčijamas įskaitymas buvo atliktas dėl ekonominio spaudimo (CK 1.91 straipsnis) ir pažeidžiant viešąją tvarką ar gerą moralę (CK 1.81 straipsnis), nes bylos šalys, sudarydamos aktą, analizavo ir aiškinosi tik CMR Konvencijoje reglamentuotus, iš 2000 m. kovo 3 d. sutarties-užsakymo kylančius įsipareigojimus, o niekuo neįrodyta ieškovo prielaida, kad aktas pasirašytas atgaline data, teismo sprendimu yra atmesta pagrįstai. Pirmosios instancijos teismas netyrė ir nesiaiškino, kokiais veiksmais pasireiškė atsakovo ekonominis spaudimas ieškovo atžvilgiu, kokie šalių veiksmai neatitiko viešosios tvarkos ar geros moralės reikalavimų (tokių aplinkybių ieškovas nenurodė ir apeliacinės instancijos teisme), todėl nebuvo pagrindo pripažinti aktą negaliojančiu CK 1.81 ir 1.91 straipsniuose numatytais pagrindais.

Pirmosios instancijos teismas ginčijamą aktą pripažino negaliojančiu ir pagal CK 1.80 straipsnį, konstatavęs, kad šis sandoris prieštarauja imperatyviai Laikinojo mokėjimų eilės tvarkos įstatymo (toliau – Įstatymas) 3 straipsnio nuostatai. Nėra pagrindo nesutikti su apelianto pozicija, kuria ši teismo išvada yra neigiama. Įstatymas nustato mokėjimų eilės tvarką, kai juridinis asmuo visiems atsiradusiems piniginiams įsipareigojimams įvykdyti vienu metu neturi pakankamai pinigų (Įstatymo 1 straipsnis). Esant nurodytai sąlygai Įstatymo 3 straipsnis reglamentuoja mokėjimų vykdymo eiliškumą, pagal kurį visų pirma turi būti vykdomi su darbo santykiais susiję mokėjimai, žalos nurodytais atvejais atlyginimo mokėjimai bei mokėjimai sumų už Lietuvoje supirktą ar perdirbtą žemės ūkio produkciją, antrąją eile turi būti mokamos valstybinio socialinio draudimo ir privalomojo sveikatos draudimo įmokos, trečiąja – privalomi mokėjimai į valstybės ir savivaldybės biudžetus bei valstybės fondus ir tik ketvirtąja eile – mokėjimai kitiems pinigų gavėjams. Teisėjų kolegija laiko pagrįstu apelianto argumentus, kad nagrinėjamo ginčo atveju nebuvo atliekami mokėjimai nei grynaisiais pinigais, nei negrynųjų pinigų perdavimu per pasirinktas kredito įstaigas, o buvo įvykdytas vienarūšių priešpriešinių reikalavimų įskaitymas, kuriam Įstatymo nuostatos nėra taikomos, todėl ginčo aktu jos nebuvo pažeistos. Kita gi vertus, vien atsiskaitymo tvarkos pažeidimo iš ieškovo pusės konstatavimas, neįvertinus visų bylos aplinkybių, negali būti pagrindas pripažinti, kad akto sudarymo metu buvusių kitų ieškovo kreditorių teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir kad tai galėjo turėjo įtakos vėlesniam ieškovo nemokumui.

Remdamasi išdėstytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, netinkamai pritaikęs įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles reglamentuojančias procesinės teisės normas ir krovinių pervežimą tarptautiniais maršrutais bei sandorių nuginčijimą reglamentuojančias materialinės teisės normas, padarė nepagrįstą išvadą, kad priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymas yra negaliojantis, todėl, patenkindamas ieškinį, priėmė nepagrįstą ir neteisingą sprendimą, kuris naikintinas ir ieškinys atmestinas (CPK 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismui pripažinus šalių prievolių pasibaigimą įskaitymu teisėtu ir pagrįstu, ieškovo reikalavimas priteisti iš atsakovo apmokėjimą už pervežimo paslaugas yra nepagrįstas ir atmestinas, todėl apelianto argumentai, susiję su ieškinio senaties termino, reglamentuoto CMR Konvencijoje, taikymu tokių aplinkybių kontekste tampa teisiškai nereikšmingi ir teisėjų kolegija dėl jų plačiau nepasisako. Nagrinėjamoje byloje nėra teisiškai reikšmingi ir ieškovo argumentai, susiję su ieškovo dokumentų bankroto administratoriui perdavimu bei atsakovo skolos apskaitymu ieškovo buhalterijoje, nes atsakovas nėra atsakingas už ieškovo dokumentų ir buhalterinės apskaitos tvarkymą.

Paduodamas apeliacinį skundą atsakovas jį apmokėjo 242 Lt žyminiu mokesčiu (b. l. 89), nors pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktą nuo šio mokėjimo jis yra atleistas, todėl be pagrindo sumokėtas žyminis mokestis grąžintinas apeliantui (CPK 87 straipsnis). Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ieškovas patyrė 300 Lt išlaidų advokato pagalbai už dokumentų surašymą apmokėti (b. l. 58), kurios pagal CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktą, 93 straipsnio 1 ir 4 dalis, 98 straipsnį priteistinos iš ieškovo atsakovui. Ieškovas yra bankrutuojanti įmonė, tačiau nuo išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, mokėjimo jis nėra atleistas, todėl šioje byloje turėtos 57,35 Lt bylinėjimosi išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose įteikimu (b. l. 1, 102), priteistinos iš ieškovo valstybei (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies 2 punktu,

nusprendžia:

Panevėžio apygardos teismo 2007 m. gruodžio 27 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Edilika“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Vilnesta“, trečiasis asmuo M. Č., dėl tarpusavio atsiskaitymų akto pripažinimo negaliojančiu ir skolos priteisimo atmesti.

Grąžinti atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Vilnesta“ 242 Lt (du šimtus keturiasdešimt du litus) už apeliacinį skundą sumokėtą žyminį mokestį.

Priteisti iš ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Edilika“ atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Vilnesta“ naudai 300 Lt (tris šimtus litų) išlaidų advokato pagalbai pirmosios instancijos teisme apmokėti ir valstybės naudai 57,35 Lt (penkiasdešimt septynis litus 35 ct) bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose įteikimu.