Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

Ieškinio, jo priedų kopija bei teismo pranešimas buvo įteikti atsakovei 2019 m. liepos 19 d., remiantis 2007 m. lapkričio 13 d. E. P. ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1393/2007 dėl teisminių ir neteisminių dokumentų civilinėse arba komercinėse bylose įteikimo valstybėse narėse nuostatomis. Atsakovė atsiliepimo į ieškinį nepateikė.

Išvadą byloje teikianti institucija pateikė išvadą, kurioje nurodė, kad lankėsi ieškovo, nepilnametės dukros E. L., pilnametės dukros V. L. ir ieškovo tėvų gyvenamojoje vietoje – dviejų kambarių su visais patogumais bute, esančiame (duomenys neskelbtini). Butas priklauso ieškovo tėvams, yra švarus, tvarkingas, apstatytas reikiamais baldais ir daiktais, nepilnametei sudarytos sąlygos gyventi, mokytis, ugdytis. Nepilnametė E. mokosi (duomenys neskelbtini) gimnazijos 10 klasėje, lanko Paauglių dienos namus, kuriuose ruošia namų darbus, užsiima kita veikla (mokosi gaminti, sportuoja); turi sveikatos problemų, serga skrandžio uždegimu. Nepilnametė pasakojo, kad mama gyvena Vokietijoje, jos susirašinėja, tačiau mama jos mokslais ir pasiekimais nesidomi, pinigų neskiria (kelis kartus yra gavusi iš mamos pinigų, didžiausia suma – 150 Eur), kad buvo išvykusi gyventi su mama į Vokietiją, tačiau jai ten nepatiko, džiaugiasi, kad gyvena su tėčiu ir nenorėtų nieko keisti. Ieškovas dirba (duomenys neskelbtini) santechniku-suvirintoju, pajamos apie 900 Eur per mėnesį. Išvadą byloje teikianti institucija pateikė išvadą, kad nepilnametės E. gyvenamoji vieta būtų nustatyta su ieškovu, o iš atsakovės būtų priteistas išlaikymas, įvertinus vaiko poreikius bei proporcingai tėvų turtinei padėčiai, atsižvelgiant į prioritetinės vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą, visos abejonės dėl išlaikymo dydžio turi būti vertinamos vaiko interesų naudai.

Teismo posėdyje nepilnametė E. L. paaiškino, kad mama apie tris metus gyvena Vokietijoje, ji su mama beveik kiekvieną dieną bendrauja per Facebook, planuoja vykti į svečius pas mamą, su ja sutaria gerai, tačiau norėtų gyventi su tėčiu, Lietuvoje. Jos žiniomis, mama planuoja likti Vokietijoje. Mokosi (duomenys neskelbtini), dabar atlieka praktiką. Tėtis ja ir seserimi labai rūpinasi, jai su tėčiu gyventi patinka. Laisvalaikį leidžia su draugais arba namie, tėtis duoda apie 10 Eur per savaitę kišenpinigių; rūbus renkasi pati, nuperka tėtis, paskutinį kartą pirko megztinį, batus, striukę, kelnes ir maikutę (prieš rugsėjį). Vasarą su tėčiu atostogavo Turkijoje; turi viešojo transporto bilietą ir telefoną, už telefoną anksčiau mokėjo mama, namuose naudojasi internetu; profesinėje mokykloje gauna mokymosi priemones, kanceliarines prekes turi; kartais skauda skrandį, tada geria vaistus (NO-SPA), prisižiūri mitybą. Tėtis su mama bendrauti nedraudžia.

Įstatymas įpareigoja teismą imtis CPK nustatytų priemonių, kad būtų užkirstas kelias procesui vilkinti ir siekti, kad byla būtų išnagrinėta viename teismo posėdyje, jeigu tai nekenkia tinkamai išnagrinėti bylą (CPK 7 str. 1 d.). Šalims įstatymas numato pareigą joms priklausančiomis procesinėmis teisėmis naudotis sąžiningai, veikti taip, kad byla būtų išnagrinėta greitai ir teisingai, domėtis nagrinėjamos bylos eiga, pasirūpinti tinkamu atstovavimu, pateikti įrodymus, pranešti teismui apie ketinimą nedalyvauti teismo posėdyje ir nurodyti nedalyvavimo priežastis. Kai šalys teismo posėdyje dalyvauti pageidauja, bet negali dėl svarbių priežasčių, turi iš anksto teismui pateikti prašymą atidėti bylos nagrinėjimą, nurodyti svarbias priežastis ir pridėti tai patvirtinančius įrodymus (CPK 42 str. 5 d.). Kadangi atsakovei tinkamai buvo įteikti procesiniai dokumentai, darytina išvada, kad atsakovė apie teisme nagrinėjamą civilinę bylą žinojo, tačiau CPK 42 straipsnio 5 dalyje įtvirtintų pareigų nevykdė, tinkamu atstovavimu teisme nepasirūpino, įrodymų neteikė, nepranešė teismui apie ketinimą nedalyvauti teismo posėdžiuose. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovas sutiko ir prašė bylą nagrinėti iš esmės atsakovei nedalyvaujant, nurodė, kad pateikė visus įrodymus ir papildomų parengiamųjų bylos nagrinėjimui iš esmės veiksmų atlikti nepageidavo, teismas, vadovaudamasis CPK 231 straipsnio 5 dalimi, perėjo į bylos nagrinėjimą ir išnagrinėjo bylą iš esmės atsakovei nedalyvaujant (CPK 7 str., 246 str. 2 d., 384 str. 2 d.).

Išvadą byloje teikiančios institucijos atstovai pateikė prašymą bylą nagrinėti institucijos atstovui nedalyvaujant, pateikė išvadą raštu.

Ieškovas yra davęs priesaiką sąžiningai sakyti byloje tiesą, jam išaiškinta, kad už priesaikos sulaužymą teismas turi teisę skirti baudą.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.60 straipsnio 2, 3 dalyse nustatyta, kad sutuoktinis pripažįstamas kaltu dėl santuokos iširimo, jeigu jis iš esmės pažeidė savo kaip sutuoktinio pareigas, numatytas šioje knygoje, ir dėl to bendras sutuoktinių gyvenimas tapo negalimas; preziumuojama, kad santuoka iširo dėl kito sutuoktinio kaltės, jeigu jis paliko šeimą ir daugiau kaip vienerius metus visiškai ja nesirūpina. CK 3.61 straipsnio 1, 2 dalyse nustatyta, kad sutuoktinis, kuriam pareikštas ieškinys dėl santuokos nutraukimo, gali prieštarauti dėl savo kaltės ir nurodyti faktų, patvirtinančių, kad santuoka iširo dėl ieškovo kaltės; teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, gali pripažinti, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės.

Sutuoktinio kaltės samprata, atsižvelgiant į asmeninį santykių pobūdį, yra savita; sutuoktinis pripažįstamas kaltu dėl santuokos iširimo, jeigu jis iš esmės pažeidė savo kaip sutuoktinio pareigas ir dėl to bendras gyvenimas tapo negalimas; atsižvelgiant į CK 3.26-3.30, 3.35-3.36 straipsniuose ir kituose straipsniuose nustatytų sutuoktinių pareigų turinį, esminiu sutuoktinių pareigų pažeidimu CK 3.60 straipsnio 2 dalies normos prasme laikytinas elgesys, nepriimtinas ne tik teisės, bet ir moralės požiūriu. Santuokos nutraukimui dėl sutuoktinio kaltės teisinį pagrindą turi sutuoktinio pareigų, nustatytų CK trečioje knygoje, pažeidimo faktas, o ne apskritai visų jam, kaip asmeniui, tenkančių pareigų pažeidimas. Sutuoktinių viena iš pareigų yra vienas kitą remti (CK 3.27 str. 1 d.). Jie privalo būti vienas kitam lojalūs, vienas kitą gerbti, remti moraliai ir materialiai, atsižvelgti į kiekvieno jų galimybes, prisidėti prie bendrų šeimos ar kito sutuoktinio poreikių tenkinimo.

Ieškovas prašė nutraukti santuoką dėl atsakovės kaltės, nes santuoka iširo dėl netinkamo atsakovės elgesio – ji 2015-12-24 išėjo iš namų ir nuo to laiko į šeimą negrįžo, be to, 2017 m. gegužę savo vienašališku sprendimu išvyko iš Lietuvos Respublikos, nuo to laiko šeima nesidomi ir nesirūpina. Dėl to bendras sutuoktinių gyvenimas tapo negalimas (CK 3.60 str. 2, 3 d.).

Siekiant proporcingai paskirstyti procesinę šalies įrodinėjimo pareigą dėl santuokos nutraukimo priežasčių CK 3.60 straipsnio 3 dalyje nustatytos prezumpcijos, kurioms esant laikoma, kad santuoka iširo dėl vieno sutuoktinio kaltės. Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad nors pagal CK 3.60 straipsnio 3 dalį sutuoktinio kaltė dėl santuokos iširimo yra preziumuojama, tačiau šiais atvejais vienam sutuoktiniui tenka įrodyti faktą, su kuriuo siejama kito sutuoktinio kaltės prezumpcija. Teismui nustatant, kokios priežastys lėmė santuokos iširimą, turi būti atsižvelgta į sutuoktinių tarpusavio santykius iki faktinio santuokos iširimo, kiekvieno iš sutuoktinių elgesį dėl santuokos išsaugojimo pablogėjus tarpusavio santykiams ir kitas reikšmingas objektyvias ir subjektyvias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-529-916/2016).

Ieškovas teismo posėdyje paaiškino, kad atsakovė šeimą paliko 2015 m. gruodžio 24 d. išeidama iš namų ir nuo to laiko jokių sutuoktinės pareigų nebevykdė ir nuo to laiko su ieškovu nebebuvo susitikę. Ieškovo teigimu, santuokos metu iškilus įvairaus pobūdžio nesutarimams, jis siekė išsaugoti šeimą, atleisdavo atsakovei, tačiau 2015 m. gruodžio 24 d. pati atsakovė priėmė sprendimą palikti šeimą. Ieškovas taip pat paaiškino, kad nors į Vokietiją 2017 m. gegužę su atsakove buvo išvykusi ir nepilnametė dukra E., tačiau dukra grįžo 2017 m. rugpjūtį ir nuo to laiko gyvena su ieškovu. Atsižvelgdamas į tai, kad ieškovas yra prisiekęs byloje sakyti tiesą, teismas neturi pagrindo abejoti ieškovo duotais paaiškinimais, kad šalys kartu negyvena nuo 2015 m. gruodžio 24 d., neveda bendro ūkio ir santuoka faktiškai yra iširusi (CPK 185 str.).

Ieškovas nurodo, kad su atsakove faktiškai skyrium gyvena nuo 2015 m. gruodžio 24 d. ir prašo nustatyti, kad santuokos nutraukimas sutuoktinių turtinėms teisėms teisines pasekmes sukelia nuo šios dienos. Bendroji taisyklė numato, kad santuokos nutraukimas sutuoktinių turtinėms teisėms teisinius padarinius sukelia nuo santuokos nutraukimo bylos iškėlimo (CK 3.67 str. 1 d.). Tačiau CK 3.67 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta šios taisyklės išimtis – sutuoktinis, išskyrus tą, kuris buvo pripažintas kaltu dėl santuokos iširimo, gali prašyti, kad teismas nustatytų, jog santuokos nutraukimas sutuoktinių turtinėms teisėms teisines pasekmes sukėlė nuo tos dienos, kai jie faktiškai nustojo kartu gyventi. Atsižvelgdamas į ieškovo ieškinyje ir teismo posėdyje pateiktus paaiškinimus, byloje surinktus įrodymus, teismas daro išvadą, kad ieškovo nurodytos aplinkybės, jog šalys skyrium gyvena nuo 2015 m. gruodžio 24 d., nėra paneigtos (CPK 185 str.). Dėl to tenkinamas ieškovo prašymas ir nustatoma, kad santuokos nutraukimas sutuoktinių turtinėms teisėms teisines pasekmes sukėlė nuo tos dienos, kai jie faktiškai nustojo kartu gyventi, t. y. nuo 2015 m. gruodžio 24 d. (CK 3.67 str. 2 d.).

Sutuoktinis po santuokos nutraukimo gali pasilikti savo santuokinę arba iki santuokos turėtą pavardę (CK 3.69 str. 1 d.). Sutuoktiniai turi bendrų vaikų (CK 3.69 str. 2 d.). Atsižvelgiant į tai, ieškovo prašymu po santuokos nutraukimo šalims paliekamos jų turimos santuokinės pavardės: ieškovei – „L.“, atsakovei – „L.“ (CK 3.69 str.).

Šalys viena iš kitos išlaikymo priteisti neprašo, todėl išlaikymas nepriteistinas (CK 3.72str.).

Teismas, nutraukdamas santuoką, turi išspręsti dėl sutuoktinių bendro turto padalijimo, nes santuokos nutraukimas yra bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės pabaiga (CK 3.59 str., 3.62 str. 3 d., 3.100 str. 4 p.). Bylos duomenimis, gyvendamos santuokoje šalys bendrosios jungtinės nuosavybės teise turto neįgijo ir neturi finansinių įsipareigojimų kreditoriams, todėl šie klausimai nespręstini.

Dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir nepilnamečio vaiko bendravimo su skyrium gyvenančiu tėvu tvarkos nustatymo

Byloje nustatyta, kad ieškovas ir atsakovė turi nepilnametę dukrą E. L., gimusią (duomenys neskelbtini), kuriai šiuo metu yra daugiau nei 17 metų. CPK 385 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad priimdamas sprendimą dėl santuokos nutraukimo, teismas privalo išspręsti pareikštus reikalavimus dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, dalyvavimo juos auklėjant ir nepilnamečio vaiko bendravimo su skyrium gyvenančiu tėvu tvarkos nustatymo.

CK 3.169 straipsnio 1, 2 dalyse nustatyta, kad kai tėvas ir motina gyvena skyrium, vaiko gyvenamoji vieta nustatoma tėvų sutarimu, o jei kyla ginčas tarp tėvų dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, vaiko gyvenamoji vieta teismo sprendimu nustatoma su vienu iš tėvų.

Ieškovas prašė nustatyti šalių nepilnametės dukros gyvenamąją vieta su juo, kadangi dukra gyvena su juo, lanko mokymo įstaigą, jis visapusiškai rūpinasi dukra, dukra nori gyventi su juo, atsakovė gyvena užsienyje ir nuo tada, kai dukra 2017 m. rugpjūtį grįžo iš užsienio gyventi su juo, nesiekė, kad dukra gyventų su atsakove. Atsakovė nepareiškė prieštaravimų dėl šio ieškovo reikalavimo. Nepilnametė teismo posėdyje žodžiu ir raštu (e. b. 83) paaiškino, kad nori gyventi su ieškovu, kuris ja tinkamai rūpinasi, o su atsakove nori bendrauti. Išvadą teikianti institucija palaikė ieškovo reikalavimą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo su tėvu, nurodydama, kad ieškovas yra sudaręs geras sąlygas vaikui augti ir vystytis.

Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, į tai, jog tarp šalių iš esmės nėra ginčo dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, vaikas iš esmės nuo gimimo gyvena kartu su tėvu (išskyrus laikotarpį, kai laikinai gyveno su motina), į tai, kad nepilnametis vaikas tiek per išvadą teikiančią instituciją, tiek teismo posėdyje yra išreiškęs norą gyventi su tėvu, į tai, kad byloje nėra duomenų, jog tėvas netinkamai vykdo savo pareigą rūpintis dukra ar elgiasi priešingai vaiko interesams, nepilnametės E. L. gyvenamoji vieta nustatytina kartu su ieškovu (CK 3.169 str. 2 d., 3.174 str.).

Ieškovas, davęs priesaiką byloje, patvirtino, kad nedaro ir nedarys jokių kliūčių nepilnamečiam vaikui bendrauti su motina (atsakove), nepilnametis vaikas teismo posėdyje patvirtino, kad bendrauja su atsakove ir ieškovas to nedraudžia, netrukdo, atsakovė byloje nereiškė reikalavimo nustatyti konkrečią jos bendravimo su vaiku tvarką. Atsižvelgiant į tai, kad nėra pareikšta reikalavimo nustatyti konkrečią šalių nepilnametės dukters bendravimo su skyrium gyvenančia atsakove tvarką, nustatytina, kad atsakovė bendrauja su vaiku bendru šalių susitarimu. Šalims išaiškintina, kad iškilus ginčui dėl bendravimo tvarkos su nepilnamečiu vaiku nustatymo, jos turi teisę kreiptis į teismą (CK 3.170 str. 3 d., 3.174 str.).

CK 3.192 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad tėvai privalo išlaikyti savo nepilnamečius vaikus. Šios nuostatos imperatyvas išplaukia iš vaikų teises nustatančių ir saugančių nacionalinių bei tarptautinių teisės aktų nuostatų (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 str. 6 d., J. T. vaiko teisių konvencijos 27 str. 2 d.) ir iš bendrųjų šeimos santykių teisinio reglamentavimo principų (CK 3.3 str. 1 d.), kurių esmė yra ta, kad visų pirma užtikrinti normalias vaiko augimo, vystymosi, jo įgimtų ir įgytų gabumų lavinimo sąlygas yra tėvų pareiga, įskaitant ir išlaikymo vaikams teikimą.

Nustačius nepilnamečio vaiko gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų, kito tėvo (motinos) pareiga išlaikyti nepilnametį vaiką nepasibaigia. Įstatyme įtvirtinta galimybė tėvams susitarti dėl teikiamo išlaikymo formos ir dydžio (CK 3.192 str. 1 d.), tačiau geranoriškai to padaryti nepavykus, išlaikymo formą ir dydį nustato teismas sprendimu (CK 3.194 str. 2 d., 3.196 str.).

Ieškovas prašo iš atsakovės priteisti nepilnametei dukrai 215 Eur dydžio išlaikymą kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis. Atsakovė savo pozicijos dėl šio reikalavimo nepareiškė, taip pat nepateikė į bylą įrodymų apie savo turtinę padėtį, kuriuos teismas, atsižvelgdamas į nepilnamečio vaiko interesus, 2019 m. liepos 22 d. (e. b. l. 41) nutartimi buvo įpareigojęs atsakovę pateikti iki parengiamojo teismo posėdžio pradžios. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę šalys turi įstatyminę pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 178 str.). Kita vertus, civiliniame procese galiojantis dispozityvumo principas suteikia teisę šalims laisvai disponuoti joms priklausančiomis procesinėmis teisėmis, įskaitant ir teisę pasirinkti poziciją gintis nuo pareikštų reikalavimų ar sutikti (aktyviais veiksmais, pasyviu elgesiu) su pareikštais reikalavimais (CPK 12, 13 str.). Dėl to teismas nagrinėja pareikštą reikalavimą, remdamasis byloje surinktais įrodymais. Šios bylos nagrinėjimo kontekste teismas akcentuoja, kad ieškinio reikalavimai pareikšti nepilnamečio vaiko interesais, kurie yra prioritetiniai, todėl visos abejonės yra vertinamos nepilnamečio vaiko naudai.

Sprendžiant dėl priteistino išlaikymo dydžio, turi būti vadovaujamasi CK 3.192 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais kriterijais: išlaikymo dydis turi būti proporcingas vaiko poreikiams ir tėvų turtinei padėčiai bei užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas. Vaiko poreikių ir tėvų turtinės padėties kriterijai įstatyme nedetalizuoti, tačiau nuosekliai išplėtoti kasacinio teismo praktikoje. Tai yra nustatydamas konkretaus vaiko poreikių turinį, teismas turi įvertinti, ar išlaikymas bus pakankamas tenkinti būtinas vaiko vystymosi sąlygas, t. y. ar bus patenkinti vaiko poreikiai maistui, aprangai, būstui, sveikatai, mokslui, poilsiui, laisvalaikiui, kultūriniam ir kitokiam ugdymui. Vertindamas turinčio prievolę teikti išlaikymą nepilnamečiam vaikui asmens turtinę padėtį, teismas turėtų atsižvelgti į tai, kokio dydžio pajamomis disponuoja toks asmuo, ar tos pajamos reguliarios, taip pat į tai, kokio dydžio turtas valdomas, ar turima reikalavimo teisių arba skolų kitiems asmenims. Be to, svarbu nustatyti, ar išlaikymą turintis teikti asmuo turi neordinarių išlaidų, kitų išlaikomų asmenų, taip pat reikėtų atsižvelgti ir į tokio asmens sveikatos būklę (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-330-378/2016). Nurodyti kriterijai taikomi vadovaujantis CK 3.3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos bei gynimo principu.

Ieškovo teigimu, 17 metų vaiko poreikiams patenkinti kas mėnesį yra reikalinga apie 430 Eur: maistui apie 6 Eur per dieną, nes dukra turi skrandžio opą, todėl jai reikalingas kokybiškesnis maistas, apie 50 Eur kišenpinigiams, t. y. po 2-3 Eur į mokymosi įstaigą, aprangai (apie 30 Eur), sveikatos ir higienos priemonėms (apie 30 Eur), mokymosi priemonėms (apie 20 Eur), būstui (apie 20 Eur), laisvalaikiui (apie 40 Eur), atostogoms (apie 40 Eur), nes kartą per metus su dukra vyksta pailsėti, pvz., šią vasarą buvo Turkijoje, trims asmenims kainavo 2000 Eur, kitoms išlaidoms apie 20 Eur per mėnesį (viešojo transporto bilietas, internetas namuose). Šalių dukra paaiškino, kad tėtis visapusiškai ja rūpinasi, duoda kišenpinigių, pinigų rūbams, avalynei. Taip pat byloje nustatyta, kad nepilnamečiam vaikui ieškovo (jo tėvų) iniciatyva ir rūpesčiu yra užtikrintas gyvenamasis plotas, atitinkantis vaiko poreikius. Aprūpinti vaikus gyvenamuoju būstu yra abiejų tėvų, taigi, tiek ieškovo, tiek ir atsakovės pareiga. Atsakovė gali vykdyti šią pareigą mokėdama išlaikymą periodinėmis išmokomis, kurių dydis nustatytas atsižvelgiant į tai, kad būtina užtikrinti vaikų teisę į būstą. Taigi sprendžiant dėl iš atsakovės priteistino išlaikymo nepilnametei dukrai, atsižvelgtina į tai, kad būtent ieškovas suteikia dukrai gyvenamąjį būstą. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę šalys turi įstatyminę pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 str.). Kita vertus, civiliniame procese galiojantis dispozityvumo principas suteikia teisę šalims laisvai disponuoti joms priklausančiomis procesinėmis teisėmis, įskaitant ir teisę pasirinkti poziciją gintis ar sutikti su pareikštais reikalavimais (CPK 13 str.). Atsakovė neteikė prieštaravimų nenurodė jokių prieštaravimų dėl vaiko poreikių, jų apimties ir lėšų, reikalingų jiems patenkinti dydžio.