- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-12-22
- Bylos Nr.
- 1A-981-462-2011
- Teisminio proceso Nr.
- 1-30-2-00116-2008-4
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Remigijus Preikšaitis (pirm.), Violeta Miliuvienė, Rasa Valentinienė
- Kaltinamasis
- V. N.
- Nukentėjusysis
- A. Z.
- Advokatai
- Raimundas Jurka, Antanas Jonušas
Pranešėjas Remigijus Preikšaitis Baudžiamoji byla Nr. 1A-981-462/2011
Teisėja Adolfina Simaitienė (Proceso Nr. 1-30-2-00116-2008-4)
2011 m. gruodžio 22 d.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Remigijaus Preikšaičio,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo A. Z. atstovo advokato Raimundo Jurkos apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011-09-05 nuosprendžio, kuriuo V. N. (V. N.) išteisintas dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 290 str., kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Aprašomoji dalis
nustatė:
V. N. buvo kaltinamas tuo, kad įžeidė viešojo administravimo funkcijas atliekantį asmenį, būtent:
2008 m. kovo mėnesį, laikotarpiu nuo 13 iki 26 dienos, pateikdamas skundus kontroliuojančioms antstolio A. Z. darbo organizavimą ir procesinę veiklą institucijoms, tyčia įžeidė viešojo administravimo funkcijas atliekantį antstolį A. Z., t. y. 2008-03-26 prašyme prie 2008-03-13 skundo Klaipėdos miesto apylinkės teismui nurodė: „....kad tokie antstolio veiksmai tik patvirtina jo neapykantą mano atžvilgiu, jo nesveiką psichikos būseną ir jo norą atkeršyti man už jam iškeltą mano iniciatyva baudžiamąją bylą ir susidoroti su manimi, be to ir piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi“ ir 2008-03-26 priede prie 2008-03-18 skundo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai nurodė: „...tokie antstolio veiksmai tik patvirtina jo neapykantą mano atžvilgiu, jo nesveiką psichikos būseną ir jo norą atkeršyti man už jam iškeltą mano iniciatyva baudžiamąją bylą ir susidoroti su manimi. Taip pat manau, kad esant tokiai psichikos būsenai žmogus negali eiti antstolio pareigas, nes pasirodė pavojingas visuomenei“. Tokiu būdu V. N. įžeidė savo pareigas einantį valstybės tarnautoją.
Šalies argumentai
Nukentėjusiojo A. Z. atstovas advokatas Raimundas Jurka apeliaciniu skundu prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011-09-05 nuosprendį ir priimti naują – apkaltinamąjį – nuosprendį ir V. N. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 290 str. Taip pat priteisti iš V. N. nukentėjusiojo A. Z. naudai patirtą neturtinę žalą, bylinėjimosi ir atstovavimo išlaidas. Nurodo, kad su skundžiamą nuosprendį priėmusio teismo motyvais sutikti negalima, nes jie neatitinka baudžiamajame įstatyme nustatyto teisinio reguliavimo, be to, teismas nesivadovauja analogiškose bylose suformuota teismų praktika. Įstatymas nenumato jokių išskirtinių sąlygų ar pagrindų, pateisinančių tokį kaltininko elgesį. Tiek baudžiamasis įstatymas, tiek ir teismų praktika nenumato, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 290 str. numatyto asmens įžeidimu nelaikoma, jeigu ir nustatoma, kad valstybės tarnautojas ar kitas viešojo administravimo funkcijas atliekantis asmuo, atlikdamas savo pareigas, veikė netinkamai (visiškai ar iš dalies). Įstatyme nėra numatyta aplinkybių, kurioms esant valstybės tarnautojų ar kitas viešojo administravimo funkcijas atliekančių asmenų įžeidinėjimas galėtų būti pateisinamas. Analogiškose bylose pripažįstama, jog įstatymas nenumato jokių aplinkybių ar pagrindų, leidžiančių pateisinti baudžiamuoju teisiniu požiūriu neleistiną kaltininko veikimą.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliaciniame skunde pažymima, kad pirmosios instancijos teismas bandydamas „pateisinti“ V. N. elgesį tuo aspektu, jog pats teismas nustatė neva kažką tokio, ko neatliko ar ką ne taip atliko antstolis A. Z., ir tai neva laikytina priežastimi, eliminuojančia V. N. kaltę, netinkamai aiškino ir pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Dar kartą pabrėžtina, kad ir baudžiamasis įstatymas, ir teismų praktika nustato, kad valstybės tarnautojo ar kito viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens įžeidimas negali būti pateisinamas jokiomis aplinkybėmis ar sąlygomis. Apylinkės teismas mano, kad konkrečiu atveju antstolio garbės ir orumo įžeidimas (pažeidimas) turi būti šiurkštus. Išteisintojo pateikti žodžiai, kurie yra visiškai analogiški šiuose raštuose, yra pašaipų ir patyčių pobūdžio. Išteisintojo žodžiuose kalbama ne tik apie antstolio veikimo ar neveikimo turinį ir antstolio atliekamų pareigų pozityvų ar negatyvų pobūdį, bet tuo pat metu V. N. atsiliepia ir apie A. Z., kaip antstolio asmenį, t. y. psichinę būseną, jo asmenines savybes. Iš to matyti, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas faktą, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai bei Klaipėdos miesto apylinkės teismui adresuotose raštuose yra dvejopo pobūdžio teiginių, kurių vienas yra apie antstolio A. Z. tarnybines funkcijas, o, antras – apie antstolio A. Zenkevičiaus asmenį. Teismas nepagrįstai nevertino to kaip pakankamo pagrindo pripažinti, kad V. N. veiksmuose yra patyčios, žeminimo ir didelės nepagarbos, kuri pasireiškė valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens įžeidimo požymių.
Vertinant V. N. žodžius reikia atsižvelgti į tai, kad įžeidžiantys teiginiai buvo nurodyti (išsakyti) oficialiuose raštuose; šie raštai buvo pateikti oficialioms institucijoms; tai buvo padaryta viešai, t. y. teiginiai apie antstolį A. Z. buvo išsakyti viešai; šiuose raštuose buvo analogiškai atkartoti įžeidžiantys teiginiai; tai nebuvo vienkartinis veikimas – tai buvo vienas po kito sekantys V. N. veiksmai; tai nebuvo momentinė reakcija į stresinę situaciją, kurią galėjo sukelti antstolis A. Z.; V. N. valstybės institucijoms pateikdamas oficialius raštus, kuriuose analogiškai atkartojami įžeidžiantys antstolį teiginiai – tvirtinimai, demonstravo bendrą neigiamą jo (antstolio A. Z.) asmenybės vertinimą, diskreditavo jį ir siekė kenkti jo moraliniam prestižui tiek tarp trečiųjų svetimų asmenų, tiek ir apie tai žinant pačiam antstoliui; V. N. raštuose išdėstyti teiginiai yra ne abstraktaus pobūdžio, o priešingai – jie yra konkretūs ir individualizuojami antstoliui A. Z.; dėl išteisintojo raštuose išdėstytų teiginių įsižeistų ne tik antstolis A. Z., bet ir kuris kitas asmuo, kiek tai susiję su jo pareigomis; sprendžiant iš minėtuose raštuose suformuluotų teiginių, akivaizdu, kad išteisintasis siekė demonstruoti pyktį, kuris peržengė padorumo ribas. Šie V. N. veiksmų požymiai rodo, kad jis puikiai suvokė, jog veikia tyčia, kad jo žodžiai yra adresuoti siekiant paniekinti, pažeminti, itin nepagarbiai atsiliepti apie antstolį A. Z. Ir nepaisant to, kaip valstybės tarnautojas ar viešojo administravimo funkcijas atliekantis pareigūnas atliko ar atlieka savo pareigas, tai nesudaro pagrindo tretiesiems ar kitiems asmenims viešai paniekinti tokį asmenį.
Išteisintasis V. N. ir jo gynėjas, bei prokurorė prašo apeliacinį skundą atmesti.
Nukentėjusysis A. Z. ir jo atstovas advokatas Raimundas Jurka prašo apeliacinį skundą tenkinti.
Motyvuojamoji dalis
Nukentėjusiojo A. Z. atstovo advokato Raimundo Jurkos apeliacinis skundas atmestinas (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.).
Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai teisiamajame teismo posėdyje ištirtus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl V. N. išteisinimo.
Žemesnės instancijos teismas
Išnagrinėjęs bylos duomenis, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog išteisintojo V. N. padarytoje veikoje nėra Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 290 dispozicijoje numatyto valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens įžeidimo subjektyvių požymių (tiesioginės tyčios, t. y. kad kaltininkas suprastų, kad įžeidžia einantį savo pareigas valstybės tarnautoją ar viešojo administravimo funkcijas atliekantį asmenį, ir to norėtų). Byloje nėra jokių įrodymų, kad išteisintasis būtų veikęs aiškiai suvokdamas žeminantį ir užgaulų savo veikos pobūdį kitam žmogui ir siekdamas jį šitaip pažeminti.
Išteisintajame nuosprendyje suformuluota išvada dėl nusikaltimo sudėties (numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 290 str. 1 d.) V. N. veikoje nebuvimo paremta išsamiu bylos aplinkybių nustatymu – teismas, vertindamas įrodymus, nepažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 20 str. 5 d. nuostatų. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismo išvados dėl jo veikos įvertinimo atitinka faktines bylos aplinkybes, yra pagrįstos ir neprieštaringos. Apylinkės teismas tinkamai ištyrė ir teisingai įvertino bylos aplinkybių ir surinktų įrodymų visumą, kuri galėjo turėti esminės įtakos V. N. veikos teisiniam įvertinimui ir jo kaltės klausimo išsprendimui.
Pagal teismų praktiką Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 290 straipsnyje nustatyto draudimo paskirtis – sudaryti galimybes valstybės tarnautojams ar kitiems viešojo administravimo funkcijas atliekantiems asmenims vykdyti savo pareigas ir taip užtikrinti normalią jų veiklą. Be to, šia Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso norma yra saugoma ir minėtų asmenų garbė bei orumas jiems atliekant viešojo administravimo pareigas. Įstatyme nenumatyta aplinkybių, kurioms esant valstybės tarnautojų ar kitas viešojo administravimo funkcijas atliekančių asmenų įžeidinėjimas galėtų būti pateisinamas (kasacinės nutartys Nr. 2K- 421/2007, 2K-396/2009). Iš to darytina išvada, kad pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 290 straipsnį atsako tas, kas įžeidė savo pareigas einantį valstybės tarnautoją ar viešojo administravimo funkcijas atliekantį asmenį. Šiame straipsnyje nurodytos nusikalstamos veikos objektyvusis požymis pasireiškia savo pareigas einančio valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens įžeidimu. Įžeidimu laikytini žodžiai ar veiksmai, kuriais siekiama asmenį pažeminti, įskaudinti, pakenkti jo moraliniam prestižui. Ar žodžiai yra ištariami norint asmenį pažeminti, įskaudinti, sprendžiama atsižvelgiant į tai, kokie žodžiai ir kokioje situacijoje buvo ištarti. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 290 straipsnyje numatyta nusikalstama veika aprašyta kaip formalioji, t. y. kaip būtinas bei pakankamas baudžiamajai atsakomybei objektyvusis požymis joje nurodyta veika, o nusikaltimas laikomas baigtu nuo nukentėjusiojo įžeidimo momento.
Apeliaciniame skunde teigiama, kad įstatyme nėra numatyta aplinkybių, kurioms esant valstybės tarnautojų ar kitas viešojo administravimo funkcijas atliekančių asmenų įžeidinėjimas galėtų būti pateisinamas. Nes tiek baudžiamasis įstatymas, tiek ir teismų praktika nenumato, kad asmens įžeidimu nelaikoma, jeigu ir nustatoma, kad valstybės tarnautojas ar kitas viešojo administravimo funkcijas atliekantis asmuo, atlikdamas savo pareigas, veikė netinkamai (visiškai ar iš dalies). Tokie apeliacinio skundo motyvai iš esmės yra teisingi, tačiau konkrečiu atveju nagrinėjamoje byloje jie nepagrįstai nurodomi, kadangi konstatuotina, jog nepadaryta pati veika (įžeidimas).
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad įžeidimu laikytini žodžiai ar veiksmai, kuriais siekiama asmenį pažeminti, įskaudinti, pakenkti jo moraliniam prestižui. Ar žodžiai yra ištariami norint asmenį pažeminti, įskaudinti, sprendžiama atsižvelgiant į tai, kokie žodžiai ir kokioje situacijoje buvo ištarti.
Teisėjų kolegija išnagrinėjusi byloje surinktus įrodymus daro išvadą, kad teisiniai santykiai vykdymo procese tarp išteisintojo ir antstolio A. Z. yra susiklostę jau nuo 2003 metų (b. l. 6, t. 1), t. y. jau daugelį metų išteisintasis turėjo vykdyti įvairius (tarp jų galbūt ir neteisėtus) antstolio A. Z. priimamus sprendimus vykdymo procese.
Byloje nustatyta, kad išieškojimo pagrindas vykdomosiose bylose Nr. 0017/04/00183, Nr. 0017/00/01265, Nr. 0017/03/04273 buvo išnykęs, tai patvirtina ir Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2008-06-05 nutartis, Klaipėdos valstybinės mokesčių inspekcijos pateikta informacija (b. l. 41–45, t. 2; b. l. 118–119, t. 1). Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai pažymėjo, kad iš vykdomųjų bylų Nr. 0017/04/00183, Nr. 0017/00/01265 (kopijų) matyti, kad jose keletą metų jokie vykdomieji veiksmai nebuvo atliekami. Atsižvelgiant į tai, galima teigti, kad išteisintajam tikrai galėjo susidaryti įspūdis, jog antstolis A. Z. tinkamai neatlieka savo pareigų, piktnaudžiauja tarnybine padėtimi, neobjektyviai ir neteisėtai vykdo prieš V. N. procesinius veiksmus. Esant tokioms byloje nustatytoms aplinkybėms V. N. kaip eilinis pilietis turėjo pagrindo suabejoti ne tik antstolio A. Z. veiksmų teisėtumu, bet ir jo tinkamumu eiti antstolio pareigas.
Todėl darytina išvada, kad išteisintasis būdamas itin pasipiktinęs antstolio veikla ir parašė minėtus teiginius, dėl kurių buvo kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 290 str. Teisėjų kolegija mano, kad savo skundais ir jų priedais Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai bei Klaipėdos miesto apylinkės teismui išteisintasis nenorėjo antstolio pažeminti ar įskaudinti.
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad Teisingumo ministerija formuoja ir įgyvendina valstybės politiką antstolių funkcionavimo, valdymo ir sprendimų vykdymo srityje; teisingumo ministro nustatyta tvarka kontroliuoja antstolių darbą, ūkinę ir finansinę veiklą. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 594 str. numato, kad antstolio procesinę veiklą kontroliuoja apylinkės teismo, kurio veiklos teritorijoje yra antstolis, teisėjas. Šios kontrolės metu patikrinami ir patvirtinami šio Kodekso VI dalyje nurodyti antstolio surašyti vykdymo proceso dokumentai. Iškelti antstoliui drausmės bylą gali teisingumo ministras arba Lietuvos antstolių rūmų prezidiumas (Antstolių įstatymo 13 str. 2 d.). Be to, šio įstatymo 11 str. 1 d. numatyti atvejai, kada antstolio įgaliojimai teisingumo ministro įsakymu gali būti sustabdomi.
Byloje nustatyta, kad V. N. skundus kartu su prašymais prie jų pateikė būtent Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai bei Klaipėdos miesto apylinkės teismui. Todėl konstatuotina, kad išteisintasis teiginius, dėl kurių yra kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 290 str., išdėstė ne viešai (pvz., visuomenės informavimo priemonėse, įvairiems privatiems asmenims, pačiam antstoliui A. Z. ar kt.), tačiau kreipėsi būtent į oficialias institucijas, kontroliuojančias tiek drausminę, tiek teisinę (procesinę) antstolio veiklą.
Apeliantas teigia, kad teismas bandydamas pateisinti V. N. elgesį tuo aspektu, jog pats teismas nustatė neva kažką tokio, ko neatliko ar ką ne taip atliko antstolis A. Z., ir tai neva laikytina priežastimi, eliminuojančia V. N. kaltę, netinkamai aiškino ir pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Tačiau dėl anksčiau nurodytų motyvų teigti, kad pirmosios instancijos teismas bandė pateisinti išteisintojo veiksmus dėl padaryto antstolio A. Z. tariamo įžeidimo, nėra pagrindo.
V. N. prie 2008-03-18 skundo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai pateikė 2008-03-26 prašymą, kuriame nurodė: „manau, kad tokie antstolio veiksmai tik patvirtina jo neapykantą mano atžvilgiu, jo nesveiką psichikos būseną ir jo norą atkeršyti man už jam iškeltą mano iniciatyvą baudžiamąją bylą ir susidoroti su manimi. Taip pat manau, kad esant tokiai psichikos būsenai žmogus negali eiti antstolio pareigas, nes pasidarė pavojingas visuomenei“ (b. l. 48–51, t. 1). Svarbu tai, kad yra aiškiai matyti, jog išteisintasis savo skundu siekė, kad būtų sprendžiamas klausimas dėl antstolio A. Z. drausminės atsakomybės ir galimybės toliau dirbti antstoliu. Tai yra V. N. siekė, kad būtų keliamas klausimas dėl A. Z. tinkamumo eiti antstolio pareigas dėl jo nuolatinių daromų pažeidimų V. N. vykdomosiose bylose. Akcentuotina tai, kad skundas ir jo priedas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai pateiktas ne norint įžeisti, apšmeižti, melagingai informuoti, o būtent pasipiktinus antstolio daromais pažeidimais vykdomosiose bylose.
Iš esmės analogiški teiginiai buvo nurodyti ir V. N. skunde Dėl antstolio veiksmų Klaipėdos miesto apylinkės teismui ir jo 2008-03-26 prašyme (b. l. 52–55, t. 1). V. N. nurodė: „akivaizdu, kad A. Z. piktnaudžiauja tarnybine padėtimi, nevykdo teismo įsakymo ir mokesčių inspekcijos sprendimo, visiškai neteisėtai vykdo išieškojimą iš V. N. komercinės įmonės „Viles“ 138 535 Lt“, „manau, kad toks antstolio A. Z. elgesys patvirtina faktą, kad jis man kerštaudamas už mano iniciatyva iškeltą jam baudžiamąją bylą STT dėl jo neteisėtų veiksmų, kurių pasekoje mano įmonei buvo padaryta didelė materialinė žala virš 350 000 Lt. Baudžiamoji byla buvo iškelta Klaipėdos STT skyriuje 2005-03-24. Taip pat jis, jausdamas neapykantą mano atžvilgiu, visiškai neobjektyviai ir neteisėtai vykdo seniai negaliojančias bylas“. „Manau, kad tokie antstolio veiksmai tik patvirtina jo neapykantą mano atžvilgiu, jo nesveiką psichikos būseną ir jo norą atkeršyti man už jam iškeltą mano iniciatyva baudžiamąją bylą ir susidoroti su manimi, be to ir jo piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi“.
Minėtu prašymu prie skundo išteisintasis prašė nedelsiant išnagrinėti jo pateiktą prašymą, nes antstolis nevykdo VMI, teismo sprendimų, kodeksų reikalavimų (b. l. 55, t. 1).
Apylinkės teismas pagrįstai nurodė, kad nors įstatyme tiesiogiai ir nenurodyta, tačiau tik nederama forma išreikšti vertinimai gali būti pripažįstami įžeidimu, ir, atvirkščiai, padoria forma išsakytas kad ir neigiamas žmogaus vertinimas, nors ir sukėlęs neigiamų emocijų, įžeidimu baudžiamojo įstatymo prasme nelaikytinas. Teisėjų kolegija su šiais motyvais sutinka ir pažymi, kad skunde ir jo priede Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai bei Klaipėdos miesto apylinkės teismui nėra paminėta jokių necenzūrinių žodžių, jokių nepadoria forma išsakytų teiginių, kuriais būtų siekiama pasityčioti ar pažeminti antstolį A. Z.
Apeliacinės instancijos teismas sutinka, kad išteisintojo nurodyti teiginiai apie antstolį A. Z. pripažintini kaip neigiamas žmogaus vertinimas, sukeliantis pastarajam neigiamas emocijas. Tačiau įvertinus byloje esančią medžiagą darytina išvada, kad esant tokiai situacijai (galbūt sistemingiems pažeidimams vykdomosiose bylose) išteisintasis galėjo pagrįstai suabejoti A. Z. sveikatos (šiuo atveju psichikos) būkle (neadekvačia būsena), todėl ir rašydamas minėtus teiginius siekė išreikšti savo nuoširdų pasipiktinimą bei tai, kad būtų nustatyta, ar šis asmuo yra tinkamas eiti antstolio pareigas, bet ne jį įžeisti. Be to, kaltinamasis minėtuose raštuose nenurodė, pavyzdžiui, kad antstolis A. Z. yra psichikos ligonis, neveiksnus asmuo ar panašiai. Raštuose pavartotas teiginys „tokie antstolio veiksmai tik patvirtina jo neapykantą mano atžvilgiu, jo nesveiką psichikos būseną“ leidžia teigti, kad buvo galbūt suabejota jo (A. Z.) psichine būsena konkrečiu laikotarpiu (vykdant vykdomąsias bylas V. N.), jo psichologiniu pasirengimu eiti antstolio pareigas.
Todėl apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad V. N. valstybės institucijoms pateikdamas oficialius raštus, kuriuose analogiškai atkartojami įžeidžiantys antstolį teiginiai – tvirtinimai, demonstravo bendrą neigiamą jo (antstolio A. Z.) asmenybės vertinimą, diskreditavo jį ir siekė kenkti jo moraliniam prestižui tiek tarp trečiųjų svetimų asmenų, tiek ir apie tai žinant pačiam antstoliui.
Pažymėtina, jog esminę reikšmę dažnai turi ne semantinė atskirų žodžių prasmė, o kontekstas, t. y. aplinka, kurioje tam tikri žodžiai buvo išsakyti: vieta (erdvė), santykiai tarp pasakytų žodžių autoriaus ir adresato, tikslai, kurių siekiama pasakytais žodžiais, ir šios aplinkybės dažnai yra lemiančios vertinant tai, ar žodžiai yra įžeidžiantys adresatą, ar ne (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2011 m. birželio 14 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-287/2011).
Kaip jau buvo minėta, teisiniai santykiai vykdymo procese tarp išteisintojo ir antstolio A. Z. yra susiklostę nuo 2003 metų, t. y. jau keletą metų išteisintasis turėjo vykdyti įvairius (tarp jų galbūt ir neteisėtus) antstolio A. Z. priimamus sprendimus vykdymo procese. Atsižvelgiant į tai, galima teigti, kad išteisintasis nesiekė įžeisti ar pažeminti antstolio, o norėjo, kad jo veikla būtų įvertinta, nors gal pasirinko ir nevisiškai korektiškas frazes. Be to, išteisintojo minėti skundai buvo siųsti ne asmeniškai antstoliui A. Z., tačiau kompetentingoms institucijoms – Teisingumo ministerijai bei Klaipėdos miesto apylinkės teismui, kuriam gali būti skundžiami antstolio priimami sprendimai (patvarkymai).
Apeliacinis skundas taip pat motyvuojamas tuo, kad išteisintojo pateikti žodžiai, kurie yra visiškai analogiški šiuose raštuose, yra pašaipų ir patyčių pobūdžio. Išteisintojo žodžiuose kalbama ne tik apie antstolio veikimo ar neveikimo turinį ir antstolio atliekamų pareigų pozityvų ar negatyvų pobūdį, bet tuo pat metu V. N. atsiliepia ir apie A. Z., kaip antstolio, asmenį, t. y. psichinę būseną, jo asmenines savybes. Tačiau teisėjų kolegija konkrečiu atveju atmeta šiuos teiginius. Nagrinėjimu atveju teigti, kad išteisintojo pateikti žodžiai yra pašaipų ir patyčių pobūdžio, nėra pagrindo.
Patyčios paprastai suprantamos kaip tyčiniai, pasikartojantys veiksmai, kuriais, siekdamas įžeisti, įskaudinti kitą žmogų, sukelia psichologinę ar fizinę jėgos persvarą turintis asmuo. V. N. niekaip negali būti laikomas psichologinę ar fizinę jėgos persvarą turintis prieš antstolį A. Z. Be to, iš bylos matyti, kad skundai (kartu su prašymais prie jų) Teisingumo ministerijai bei Klaipėdos miesto apylinkės teismui (dviem kompetentingoms institucijoms) išsiųsti praktiškai vienu metu, todėl negalima teigti, kad tai yra pasikartojantys veiksmai (b. l. 48–55, t. 1). Todėl šie apeliacinio skundo argumentai taip pat yra nepagrįsti.
Dėl minėtų motyvų apeliacinės instancijos teismas atmeta ir apelianto motyvus apie tai, kad sprendžiant iš minėtuose raštuose suformuluotų teiginių, akivaizdu, jog išteisintasis siekė demonstruoti pyktį, kuris peržengė padorumo ribas, bei kad šie V. N. veiksmų požymiai rodo, kad jis puikiai suvokė, jog veikia tyčia, kad jo žodžiai yra adresuoti siekiant paniekinti, pažeminti, itin nepagarbiai atsiliepti apie antstolį A. Z. Ta aplinkybė, kad išteisintasis minėtus skundus pateikė dviem oficialioms institucijoms, kontroliuojančioms drausminę ir teisinę antstolio veiklą, nesudaro prielaidų manyti, kad taip buvo siekiama tyčia paniekinti ar pažeminti antstolį A. Z.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu V. N. pagrįstai išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 290 str., kadangi nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių.
Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011-09-05 nuosprendis pripažintinas pagrįstu bei teisėtu ir nekeistinas.
Rezoliucinė dalis
Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,
nutaria:
nukentėjusiojo A. Z. atstovo advokato Raimundo Jurkos apeliacinį skundą atmesti.