Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daliaus Jocio, Savinijaus Katausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Aurelijos Sadauskaitės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. G. gynėjo advokato V. Aginto apeliacinį skundą dėl Plungės apylinkės teismo Kretingos rūmų 2023-09-26 nuosprendžio, kuriuo L. G. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 2 dalies 1 punktą, 2 punktą, 3 punktą laisvės atėmimu 1 metams 6 mėnesiams. Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, L. G. bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir paskirta 1 metų laisvės atėmimo bausmė. Remiantis BK 75 straipsnio 2, 4, 5 dalimis, L. G. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 metams, įpareigojant jį per visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. L. G. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – įpareigojimas dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose, nustatant 10 mėnesių terminą, skaičiuojamą nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, šiai baudžiamojo poveikio priemonei įvykdyti.

Nuosprendžiu Klaipėdos teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys atmestas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. L. G. nuteistas už tai, kad smurtaudamas nesunkiai susargdino mažametį, bejėgiškos būklės žmogų, savo šeimos narį: laikotarpiu nuo 2018 metų iki 2022-05-11 apie 17.00 val., tikslesnis laikotarpis nenustatytas, namuose, adresu (duomenys neskelbtini) , L. G. tyčia, sistemingai naudojo psichologinį ir fizinį smurtą prieš sugyventinės L. D. mažametį sūnų S. S., kuris dėl savo priklausomo santykio nuo patėvio L. G. ir baimės patirti dar didesnį smurtą, negalėjo pasipriešinti ir buvo bejėgiškos būklės, tai yra sistemingai S. S. įžeidinėjo ir vadino savivertę menkinančiais įvairiais epitetais, nenustatytą skaičių kartų prie S. S. kojų pridėjo ir laikė į elektros šaltinį pajungtus elektros laidus, kuriais tekanti elektros srovė S. S. sukėlė fizinį skausmą, o paskutiniu atveju – 2022-05-11 apie 17.00 val. tyčia vieną kartą trenkė su kėde S. S. į krūtinę, pakėlęs į viršų, metė jį į žemę, sudavė jam daugybinius smūgius rankomis ir kojomis į įvairias kūno vietas, padarydamas paviršinius odos nubrozdinimus galvoje žandikaulio srityje su minkštųjų audinių sutinimu kairėje apatinio žandikaulio pusėje, kairio raktikaulio ir kairio peties srityje, poodines kraujosruvas krūtinės kairėje pusėje priekrūtinkaulinės linijos ir II šonkaulio projekcijoje, krūtinėje krūtinkaulio kūno apatinės dalies projekcijoje, kairio raktikaulio vidurinio trečdalio projekcijoje, kairio žasto viršutinio trečdalio išoriniame paviršiuje, juosmens dešinėje pusėje priestuburinės linijos projekcijoje, kryžmens kairėje pusėje, kairio žasto apatinio trečdalio užpakaliniame – vidiniame paviršiuje, odos nubrozdinimą – nudrėskimą dešinio riešo užpakaliniame – vidiniame paviršiuje, kas nukentėjusiajam S. S. sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą. Dėl tokio sistemingo psichologinio ir fizinio smurto L. G. sukėlė nukentėjusiajam S. S. psichikos sutrikimą – (duomenys neskelbtini), t. y. tyčia nesunkiai jį susargdino.

2. Nuteistojo L. G. gynėjas advokatas V. Agintas apeliaciniu skundu prašo nuosprendį pakeisti ir L. G. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės jam susitaikius su nukentėjusiu asmeniu bei baudžiamąją bylą nutraukti.

2.1. Nurodo, kad bylos nagrinėjimo metu pirmosios instancijos teisme tiek prokuroras, tiek kaltinamasis ir gynėjas, tiek nukentėjusiojo S. S. motina L. D., tiek nukentėjusiojo atstovas advokatas Marius Venckus pareiškė prašymus atleisti L. G. nuo baudžiamosios atsakomybės jam susitaikius su nukentėjusio asmens atstovu. Pirmosios instancijos teismas atsisakė tenkinti prašymus taikyti susitaikymo institutą, motyvuodamas tai vienintele aplinkybe, kad Valstybės vaiko teisių apsaugos skyriaus vyriausioji specialistė G. Z. atstovo pagal įstatymą teisėmis atstovaujanti S. S. interesus, nepateikė patvirtinimo apie susitaikymo faktą. Teismas taip pat atsisakymą taikyti BK 38 straipsnio nuostatas motyvavo tuo, jog veika padaryta prieš mažametį, tyčia ir sistemingai. Pirmosios instancijos teismas, formuluodamas klausimus vyriausiajai specialistei teismo posėdžio metu nebuvo aktyvus ir neišsiaiškino galutinės ir konkrečios jos pozicijos minimu klausimu. Vyriausioji specialistė kategoriškos nuomonės nepateikė, paliko tai spręsti teismui, bet ji taip pat parodė, kad abejoja, ar BK 38 straipsnio taikymas L. G. atžvilgiu nepakenks S. S. interesams. Tokius nekonkrečius ir neaiškius pasisakymus pirmosios instancijos teismas pripažino kaip nepakankamus, kad L. G. būtų galima atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės. Teismas nebuvo tiek aktyvus, kad sužinotų galutinę ir kategorišką vyriausiosios specialistės poziciją.

2.2. Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nesivadovavo ir nepaisė teisėje plačiai taikomo interesų pusiausvyros principo, kuris reiškia, kad negalima neproporcingai sureikšminti vienos šalies interesų, tuo nepamatuotai suvaržant kitos šalies interesus. Pirmosios instancijos teismas didesnį dėmesį skyrė L. G. bausmės individualizavimui, svarstymui, kas jį labiau teigiamai paveiks ir pan. Tačiau liko neapsvarstytas klausimas, ar išties šiuo atveju tikslinga jam skirti kriminalinę bausmę neatsižvelgus į tą aplinkybę, kad S. S. ir toliau gyvens toje pačioje šeimoje. Nėra apsvarstyta, ar L. G. paskyrus kriminalinę bausmę, tai neigiamai nepaveiks jo ir posūnio tolimesnių santykių. Manytina, kad pasiekus interesų pusiausvyrą ir atleidus L. G. nuo baudžiamosios atsakomybės BK 38 straipsnio pagrindais, mikroklimatas šeimoje kaip tik taps palankesnis vaikui. Be to, pabrėžtina, buvo išpildytos visos BK 38 straipsnyje numatytos sąlygos dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės kaltininkui susitaikius su nukentėjusiuoju. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą netaikyti L. G. atžvilgiu BK 38 straipsnio nuostatų, neatsižvelgė į tai, kad jam jau 72 metai, jis turi rimtų sveikatos problemą. Teismas privalėjo šias aplinkybes vertinti kaip vieną iš pagrindų L. G. atleidimui nuo baudžiamosios atsakomybės. Tiesiog neįtikėtina, kad tokio amžiaus ir sveikatos būklės žmogui būtina skirti griežčiausią kriminalinę bausmę ir tik tokiu būdu bus pasiektas teisingumas ir realizuoti bausmės ir baudžiamosios atsakomybės tikslai ir paskirtis.

3. Teismo posėdyje nuteistojo gynėjas advokatas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas atmestinas.

4. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Nagrinėjamu atveju apeliaciniame skunde neginčijamos nuosprendžio išvados dėl kaltės, veikos kvalifikacijos, o prašoma taikyti BK 38 straipsnio nuostatas bei L. G. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės jam susitaikius su nukentėjusiu asmeniu ir baudžiamąją bylą nutraukti. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, skundžiamą nuosprendį bei bylos medžiagą, sprendžia, jog apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

5. Iš bylos medžiagos matyti, jog, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, buvo keliamas klausimas dėl BK 38 straipsnio nuostatų taikymo L. G.. Skundžiame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas įvertino galimybę L. G. taikyti BK 38 straipsnį, tačiau motyvuotai nusprendė netenkinti prašymo dėl L. G. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės BK 38 straipsnio pagrindu, sprendimą išsamiai argumentavo. Kolegija su apylinkės teismo argumentais sutinka.

6. Skundžiamame nuosprendyje išsamiai aptartas aktualus teisinis reguliavimas, todėl apygardos teismas to nebekartoja tik dar kartą akcentuoja pirmosios instancijos teismo paminėtas nuostatas, jog asmens atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės BK 38 straipsnio pagrindu yra teismo teisė, o ne pareiga, kurią jis gali realizuoti tik esant visoms šiame BK straipsnyje nurodytoms sąlygoms, be to, net ir nustačius nurodytų sąlygų visumą, teismui suteikta diskrecija rinktis, ar nusikalstamą veiką padariusį asmenį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, teismas kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia šio instituto taikymo tikslingumą. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas neįžvelgė visų BK 38 straipsnyje numatytų būtinų atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės kaltininkui ir nukentėjusiajam susitaikius sąlygų, o būtent BK 38 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintos sąlygos, kad kaltininkas susitaikė su nukentėjusiu asmeniu arba juridinio asmens ar valstybės institucijos atstovu, tokią išvadą pagrįsdamas tuo, jog nepateikta nepilnamečiui nukentėjusiajam pagal įstatymą atstovaujančios institucijos atstovo patvirtinimo apie susitaikymo su kaltinamuoju faktą ir nepateikta duomenų, jog L. G. apskritai būtų tokį procesą inicijavęs, todėl, kaip nurodoma nuosprendyje, teismas neturėjo pagrindo daryti išvados, kad L. G. yra tinkamai įvykdęs BK 38 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytą būtinąją atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlygą. Apygardos teismas neturi pagrindo nepritarti nuosprendžio argumentams.

7. Apeliaciniame skunde teigiama, jog pirmosios instancijos teismas nebuvo aktyvus ir neišsiaiškino galutinės ir konkrečios vaiko teisių specialistės pozicijos kaltininko atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės klausimu, pastebima, jog vyriausioji specialistė kategoriškos nuomonės nepateikė, paliko tai spręsti teismui. Kolegija tokius apeliacinio skundo argumentus atmeta. Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, jog mažamečiam nukentėjusiajam atstovavusi Klaipėdos apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus atstovė G. Z. pasisakė L. G. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės klausimu, kurį paliko spręsti teismo nuožiūrai, tačiau kartu išreiškė abejonę, ar susitaikymas su kaltinamuoju nepažeis vaiko interesų. Nors teismo paskirta nukentėjusiojo atstovė neišreiškė kategoriško nesutikimo dėl BK 38 straipsnio nuostatų taikymo L. G., tačiau vertinti jos poziciją kaip pritariančią ar palaikančią nuteistojo atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės nėra jokio pagrindo, juolab, jog ji abejojo, ar tai atitiktų vaiko interesus ir šiuo klausimu nuosprendyje pakankamai pasisakė pirmosios instancijos teismas, kuris, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, motyvuodamas ne tik BK 38 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytos sąlygos nebuvimu, tačiau ir kitomis aplinkybėmis (veikos pavojingumu, pobūdžiu, nusikalstamų veiksmų trukme, nukentėjusiojo amžiumi, sukeltomis pasekmėmis), pripažino, jog L. G. atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės neužtikrintų tinkamos nepilnamečio nukentėjusiojo interesų apsaugos. Kolegija tokiai nuosprendžio išvadai visiškai pritaria. Iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, jog L. G. veiksmai nebuvo vienkartiniai ar atsitiktiniai, priešingai, tęsėsi ilgą laiko tarpą, žalojo vaiką fiziškai ir psichologiškai, dėl ko mažametis patyrė ne tik fizinį skausmą, nežymaus sveikatos sutrikdymo mastą atitinkančius sužalojimus, bet ir emocijų sutrikimus, kas atitinka nesunkų sveikatos sutrikdymo mastą. Be to, bylos medžiaga patvirtina, jog L. G. ikiteisminio tyrimo metu savo kaltės visiškai nepripažino, tai padarė tik prasidėjus bylos teisminiam nagrinėjimui, taigi nuteistojo parodymų seka labiau byloja apie kaltės pripažinimo formalumą, dėl byloje surinktų įrodymų visumos, suvokus atsakomybės neišvengiamumą, o ne nuoširdų gailestį kritiškai vertinant netinkamą savo elgesį, tačiau nesant dėl to apeliacinio skundo, apygardos teismas išsamiau nevertina BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės pripažinimo pagrįstumo. Be to, kolegija pastebi ir tai, jog, nors L. G. laikomas neteistu, tačiau dėl įvairių nusižengimų ne kartą baustas administracine tvarka, kas rodo, jog teisės pažeidimai nėra visai atsitiktinis reiškinys nuteistojo gyvenime.

8. Apeliaciniame skunde prašoma atsižvelgti, jog nuteistasis jau 72 metų, turi sveikatos problemų, be to, manoma, jog L. G. atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės palankiau veiktų šeimos mikroklimatą, juolab, jog vaikas ir toliau gyvens toje pačioje šeimoje, neapsvarstyta, ar L. G. paskyrus kriminalinę bausmę, tai neigiamai nepaveiks jo ir posūnio tolimesnių santykių. Tokie apeliacinio skundo argumentai neduoda pagrindo nagrinėjamu klausimu daryti kitokias išvadas nei skundžiamame nuosprendyje. Tiek į nuteistojo amžių, tiek į sveikatos problemas pakankamai atsižvelgta jam skiriant bausmę, kuri, vertinant ir kitas reikšmingas aplinkybes, parinkta švelnesnė nei sankcijos vidurkis, taikytos ir BK 75 straipsnio nuostatos, atidedant paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą. Būtent tolimesniu savo elgesiu L. G. ir galės įrodyti, ar padarė tinkamas išvadas ir pasitaisė, ar taikyta sankcija pasiekė tikslus, o bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu nuteistojo elgesys bus kontroliuojamas probacijos tarnybos.

9. Nors apeliaciniame skunde akcentuojama, jog išpildytos visos BK 38 straipsnyje numatytos sąlygos dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės kaltininkui susitaikius su nukentėjusiuoju, tačiau, kaip jau aptarta, su tuo sutikti negalima, kita vertus, kaip minėta, net, jei ir būtų nustatyta nurodytų sąlygų visuma, teismui suteikta diskrecija rinktis, ar nusikalstamą veiką padariusį asmenį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės. Atsižvelgdama į visą tai, kas išdėstyta, įvertinusi bylos duomenų visumą, kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai L. G. netaikė BK 38 straipsnio nuostatų. Kaip nepagrįsti atmestini ir apeliacinio skundo argumentai, jog nepaisyta interesų pusiausvyros, neproporcingai sureikšminti vienos šalies interesai. Baudžiamosios atsakomybės taikymas nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui, esant įstatymų numatytiems pagrindams, nelaikomas kaltininko interesų varžymu ar neproporcingu nukentėjusio asmens interesų sureikšminimu, juolab, jog nagrinėjamu atveju nusikalstamos veikos kaltininkas subrendęs, ilgą gyvenimišką patirtį turintis asmuo, o nukentėjusysis mažametis, bejėgiškos būklės, pažeidžiamas visuomenės narys.

10. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, keisti jį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo L. G. gynėjo advokato Vytauto Aginto apeliacinį skundą atmesti.