Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Eglė Žulytė-Janulionienė

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo O. K. (O. K.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Ginčas byloje kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad laikotarpiu nuo 2019 m. balandžio 28 d. iki 2019 m. rugpjūčio 23 d. buvo laikomas Vilniaus PN sąlygomis, neatitinkančiomis galiojančių teisės aktų reikalavimų.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 str.); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 str.). Neteisėtumui CK 6.271 straipsnio prasme konstatuoti reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. CK 6.250 straipsnio 1 dalis nustato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra nurodęs, jog pareiga įrodyti, kad tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, kuris taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-669/2011; LVAT 2017 m. gegužės 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-727-552/2017; LVAT 2017 m. rugsėjo 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-4543-520/2017; LVAT 2017 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2205-575/2017).

Pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl tam tikras jo asmeninių laisvių suvaržymas yra neišvengiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į jų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (žr. 2005 m. spalio 6 d. sprendimą byloje H. prieš Jungtinę Karalystę (Nr. 2), pareiškimo Nr. 74025/01). Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (žr. 1967 m. liepos 11 d. sprendimą byloje K. H. C. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 2749/66), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką įprastam asmens gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (žr. 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje D. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 44362/04).

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 1R-85 (toliau – ir Taisyklės) 11¹ punkte nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248 (Žin., 2009, Nr. 121-5216), numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m. pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus) ir 3,6 kv. m – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose (11¹.2 punktas). Vėlesnėse Taisyklių redakcijose vienam nuteistajam tenkančio ploto minimali riba išliko nepakitusi.

Iš Vilniaus PN pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjas laisvės atėmimo bausmę atliko I-o gyvenamojo korpuso 6-o nuteistųjų būrio bendrabučio tipo gyvenamojoje patalpoje Nr. 409. Bendrabučio tipo gyvenamosios patalpos Nr. 6-409 plotas – 29,73 kv. m, įrengtos 9 miegamos vietos.

Teismas pažymi, jog atsakovės atstovas nepateikė tikslių duomenų, kiek ginčo laikotarpiu buvo apgyvendinta asmenų kartu su pareiškėju gyvenamojoje patalpoje Nr. 409, todėl teismas vertins pareiškėjui tekusį minimalų gyvenamąjį plotą atsižvelgiant į įrengtų miegamųjų vietų skaičių. Taip pat pažymėtina, jog pareiškėjas Vilniaus PN buvo laikomas laikotarpiu nuo 2019 m. vasario 26 d. iki 2019 m. rugpjūčio 23 d., tačiau pareiškėjas ginčija laikotarpį nuo 2019 m. balandžio 28 d. iki 2019 m. rugpjūčio 23 d., todėl šis laikotarpis laikytinas ginčo laikotarpiu. Įvertinus įrengtų miegamų vietų skaičių, nesant tikslių duomenų apie laikomų asmenų skaičių, konstatuotina, kad pareiškėjui teko 3,30 kv. m. gyvenamosios patalpos ploto, todėl darytina išvada, jog minimalus 3,1 kv. m. ploto reikalavimas nebuvo pažeistas.

Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kamerų dydį, todėl darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas jos plotas dalijamas iš patalpoje laikomų asmenų skaičiaus. Akcentuotina, jog atsakovės atstovas nurodė, kad Vilniaus PN dienotvarkė neįpareigoja nuteistųjų, kurie nėra laikomi kamerų tipo patalpose, visą parą būti jiems skirtoje gyvenamojoje patalpoje. Kadangi objektyvių duomenų apie gyvenamojoje patalpoje kartu pareiškėju buvusį nuteistųjų skaičių į bylą nėra pateikta, vienam asmeniui tenkantis plotas skaičiuotinas konkrečios patalpos, kurioje gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą dalinant iš miegamųjų vietų skaičiaus. Esant nurodytoms aplinkybėms, pareiškėjo argumentai, jog gyvenamąjį plotą mažino baldai, atmestini kaip nepagrįsti.

Iš byloje pateiktų fotonuotraukų matyti, kad Vilniaus PN kamerų tipo patalpose ir drausmės grupės gyvenamųjų patalpų duryse įrengta pareigūnų iškvietimo sistema.

Vilniaus PN atsiliepime į skundą nurodė, kad bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, kuriose laisvės atėmimo bausmę atlieka didžioji Vilniaus PN nuteistųjų dalis pareigūnų iškvietimo sistemų įrengimas nenumatytas. Pareiškėjas skunde skundžiasi bendrabučio tipo gyvenamosiomis patalpomis, šio tipo patalpose prižiūrėtojo iškvietimo sistemų įrengimas nenumatytas. I-ame gyvenamajame korpuse kiekviename aukšte nuolat budi Vilniaus PN Saugumo valdymo skyriaus dinaminės apsaugos pareigūnai, kurie užtikrina tiek tvarką, tiek saugumą būriuose.

Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų susidūręs su grėsme, kurios būtų buvę galima išvengti pasinaudojus aliarminiu iškvietimu ar dėl to patyręs kitokių nepatogumų. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjas buvo laikomas bendrabučių tipo patalpoje, kurioje galėjo laisvai judėti lokalinio sektoriaus teritorijoje dienotvarkėje numatytu metu. Taip pat bendrabučių tipo patalpose budi Vilniaus PN Saugumo valdymo skyriaus dinaminės apsaugos pareigūnai. Teismo vertinimu, pareiškėjas nepateikė duomenų apie jam kilusį pavojų dėl kurio jis negalėjo kreiptis į budintį pareigūną. Nors pareiškėjas nurodo, kad dinaminės apsaugos pareigūnai budi nuo 7 val. ryto iki 19 val. vakaro, o kitu laiku pareigūnų nėra, tačiau teismas neturi pagrindo abejoti Vilniaus PN nurodomais duomenimis, jog likusį paros laiką, t. y. nuo 19 val. iki 7 val. ryto I-o gyvenamojo korpuso aukšte budi po 2 Vilniaus PN Saugumo valdymo skyriaus budinčiosios pamainos pareigūnai. Atsižvelgus į tai, teismo nuomone, pareiškėjui užtikrinamas pakankamas saugumo lygis įstaigoje. Pažymėtina, kad pareiškėjo nusiskundimai dėl negalėjimo pasinaudoti prižiūrėtojo iškvietimo sistema yra abstraktaus pobūdžio, neindividualizuoti, t. y. pareiškėjas nenurodė, kada buvo poreikis pasinaudoti šiuo mygtuku, taip pat nenurodė dėl kokių priežasčių negalėjo kreiptis į budintį pareigūną bet kuriuo paros metu, todėl pareiškėjo teiginiai, jog jam nebuvo užtikrinta galimybė pasinaudoti prižiūrėtojo iškvietimo sistema vertintini kaip deklaratyvūs ir nėra pagrindo pripažinti, kad dėl aliarminio iškvietimo neįrengimo pareiškėjas patyrė išgyvenimus, galinčius būti pagrindu neturtinei žalai atlyginti.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma 134:2015) 44 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Analogiška nuostata įtvirtinta Taisyklių 258 punkte. Vilniaus PN pateiktais duomenimis nustatyta, jog pareiškėjui buvo suteikiama teisė kartą per savaitę nusiprausti duše pagal nustatytą grafiką. Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas turėjo galimybę kartą per savaitę nusiprausti duše. Šiuo atveju pareiškėjas ginčija aplinkybę, jog ginčo laikotarpiu dušinėse nebuvo įrengtos pertvaros ar kabinos, o dušų čiaupai neatskirti nuo bendros erdvės.

Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad Vilniaus PN 2018 metų antroje pusėje visos I-ame gyvenamajame korpuse esančiose dušų patalpose įrengtos prausimosi vietos buvo atskirtos pertvaromis, o pareiškėjas pertvarų ar kabinų neįrengimą ginčija laikotarpiu nuo 2019 m. balandžio 28 d. iki 2019 m. rugpjūčio 23 d., t. y. tuo laikotarpiu, kai pertvaros buvo įrengtos. Iš į bylą pateiktų dušinių patalpų fotonuotraukų matyti, jog dušai atskirti pertvaromis. Taip pat dušuose esantys maišytuvai atskirti kiekvienam besimaudančiam asmeniui. Akcentuotina, jog pareiškėjo ginčijamu laikotarpiu privatumas dušo patalpose buvo užtikrinamas įrengtomis pertvaromis, todėl šiuo aspektu nėra pagrindo konstatuoti atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų. Teismo vertinimu, pareiškėjui galėjo kilti tam tikri neigiami išgyvenimai ar nepatogumai dėl naudojimosi dušu, tačiau tai nesudaro pagrindo priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildino iš to, kad dušo patalpose nesireguliavo karšto ir šalto vandens maišytuvas. Pažymėtina, jog dėl šio argumento pareiškėjas nesikreipė į įstaigos administraciją. Teismo vertinimu, pareiškėjas deklaratyviai nurodė, kad dėl to jam kilo neturtinė žala, tačiau nenurodė, nei kada vandens temperatūra buvo netinkama, taip pat nepateikė duomenų, jog dėl to kreipėsi į Vilniaus PN administraciją. Be to, Vilniaus PN nurodė, jog pareiškėjas buvo laikomas tokiomis pačiomis sąlygomis, kaip ir kiti asmenys. Esant nurodytoms aplinkybėms, nėra pagrindo konstatuoti atsakovės atstovo veiksmų neteisėtumą.

Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad I-o gyvenamojo korpuso (bendrabučio tipo gyvenamosios patalpos) kiekviename aukšte įrengta po 2 (du) sanitarinius mazgus kiekvienam nuteistųjų būriui (būriuose gyvena nuo 40 iki 50 nuteistųjų). I-ame korpuse kiekviename aukšte įrengti sanitariniai mazgai yra identiški. Kiekviename iš sanitarinių mazgų įrengta po penkias tualeto vietas, keturis pisuarus, keturias kriaukles ir tris prausyklas. Iš byloje pateiktų fotonuotraukų matyti, kad Vilniaus PN sanitariniuose mazguose įrengtos atskiros kabinos, užtikrinančios asmenų privatumą, taip pat įrengtos kriauklės bei prausyklos. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nėra pagrindo teigti, kad sanitarinio mazgo įrengimas Vilniaus PN pažeidė pareiškėjo teises.

BVK 103 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuteistieji šio Kodekso numatytais atvejais turi teisę kasdien pasivaikščioti gryname ore. BVK 73 straipsnio 5 punkte nustatyta, kad paprastajai grupei priskirti nuteistieji turi teisę kasdien pasivaikščioti tris valandas. Vilniaus PN nurodė, kad paprastosios grupės nuteistiesiems kasdien pasivaikščioti skirta 4 valandas. Iš Vilniaus PN nuteistųjų pasivaikščiojimo gryname ore gyvenamojoje zonoje grafiko matyti, jog pasivaikščiojimas trunka nuo 4 iki 4,5 valandos. Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui nebuvo suteikiami pasivaikščiojimai lauke, ar, kad ši teisė nebuvo užtikrinama nuo 2017 m. liepos mėnesio. Be to, pareiškėjas šiuo laikotarpiu nekildina neturtinės žalos atsiradimo, o nagrinėjamu atveju nenustatyta, jog šiuo laikotarpiu jis būtų laikomas Vilniaus PN. Byloje esantys duomenys patvirtina, jog Vilniaus PN užtikrino BVK 73 straipsnio 5 punkte nustatytą pasivaikščiojimui skirtą laiką. Taip pat pareiškėjas skunde nedetalizavo ir nenurodė, kada jam nebuvo suteikta teisė pasivaikščioti, dėl kokių priežasčių įstaigos organizacija nesuteikė šios teisės, taip pat nenurodė, ar dėl to kreipėsi į įstaigos administraciją su prašymais, pareiškimais ar skundais. Tokių duomenų byloje taip pat nėra. Esant nurodytoms aplinkybėms, atsakovės atstovo neteisėto veikimo ar neveikimo dėl šių aplinkybių nenustatyta.

Vilniaus PN atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodo, jog pasivaikščiojimų kiemas yra erdvus, kieme įrengta krepšinio aikštelė, sporto inventorius nuteistiesiems, o pasivaikščiojimų kiemas dažniausiai būna apytuštis. Pareiškėjas šių aplinkybių nekvestionavo ir nepateikė papildomų argumentų, paneigiančių atsakovės atstovo išdėstytus teiginius, jog Vilniaus PN esantiems nuteistiesiems nėra sudarytos tinkamos sąlygos pasivaikščioti kiemelyje. Be to, į bylą pateiktos fotonuotraukos patvirtina, jog pasivaikščiojimo kiemeliai yra erdvūs, juose nėra daug asmenų. Nors pareiškėjas nurodo, jog blogu oru lauke nebūdavo daug žmonių, o atsakovės atstovas nepateikia nuotraukų, kai kiemeliai perpildyti, tačiau šie teiginiai vertintini kaip subjektyvi pareiškėjo nuomonė, nepagrįsta jokiais byloje esančiais įrodymais. Nepagrįstais laikytini ir pareiškėjo argumentai dėl nepakankamai įrengto sporto inventoriaus. Kaip minėta, Įrengimo taisyklių 20 punkte nustatyta, kad pasivaikščiojimų kiemuose gali būti sumontuota sporto įranga, tačiau šiame teisės akte nenustatytas imperatyvus reikalavimas kieme įrengti sporto aikštyną, taip pat nereglamentuota, kiek ir kokio sportinio inventoriaus turi būti įrengiama pasivaikščiojimų kieme. Kartu atmestinas kaip neįrodytas pareiškėjo teiginys, kad jam nesudaroma galimybė žaisti futbolą, o įstaigoje laikomi valstybės tarnautojai tokią galimybę turi. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas iš tikrųjų išreiškė pageidavimą žaisti šį žaidimą (pvz., kreipėsi dėl to į Vilniaus PN administraciją), ir jam buvo apribota tokia teisė, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad jo teisės buvo pažeistos.

Dėl pareiškėjo skundo teiginių, kad dirbantys asmenys neturi galimybės pasivaikščioti gryname ore, pažymėtina, jog pareiškėjas nenurodė, kokiu aspektu tai įtakojo pareiškėją ir jam sukėlė neturtinę žalą. Be to, priešingai nei skunde teigia pareiškėjas, Vilniaus PN nuteistųjų pasivaikščiojimo gryname ore gyvenamojoje zonoje grafikas patvirtina, jog dirbantiems asmenims taip pat nustatytas pasivaikščiojimui skirtas laikas. Atsižvelgiant į tai, šiuo aspektu atsakovės atstovo neteisėti veiksmai nekonstatuotini.

Pagal Įrengimo taisyklių 16.9 papunktį, kamerose turi būti stiklo langai, ne mažesni kaip 80 x 80 cm, užtikrinantys natūralaus gyvenamųjų patalpų apšvietimo normą. Jei nėra galimybės įrengti langų sienose, denginyje įrengiami šviesos langai. Iš lauko ir vidinės pusės ant langų įrengiamos apsauginės grotos. Lauko apsauginės grotos gaminamos iš skersinių plieninių juostų, į jas įstatant ne plonesnius kaip 1,4 cm skersmens plieninius strypus. Įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas patalpas, įstatomi lygaus paviršiaus plieniniai strypai. Grotų akutė negali būti didesnė kaip 30 x 15 cm. Langų grotų tvirtinimo strypai į sieną įtvirtinami ne mažesniame kaip 20 cm gylyje. Iš lauko pusės ant langų gali būti įrengtas metalinis tinklas.

Vilniaus PN atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad visose Vilniaus PN gyvenamosiose bendrabučio tipo patalpose, drausmės grupės gyvenamosiose patalpose, kamerų tipo patalpose įrengti skaidraus stiklo langai, kurie užtikrina natūralų šių patalpų apšvietimą. Sumontuoti tvarkingi langai, kuriuos nuteistieji turi galimybę atsidaryti, tokiu būdu yra užtikrinta galimybė patalpose esantiems nuteistiesiems vėdinti gyvenamąsias patalpas. Bendrabučio tipo gyvenamųjų patalpų languose sumontuotos apsauginės grotos neprieštarauja teisės aktų reikalavimams. Grotos buvo sumontuotos pačių nuteistųjų saugumo sumetimais bei draudžiamų daiktų pateikimo į įstaigą bei jų platinimo įstaigoje prevenciniais tikslais.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės apie lango įrengimą atitinka Lietuvos higienos normos 134:2015 ir Įrengimo taisyklių reikalavimus. Šiuo atveju atsakovės atstovui nustatyta pareiga įrengti patalpas vadovaujantis teisės aktų reikalavimais, todėl ant lango įrengtos grotos, nesudaro pagrindo išvadai dėl atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų. Pareiškėjo teiginiai, jog dėl įrengtų grotų nepatekdavo dienos šviesa bei buvo ribojamas oro srautas, teismo vertinimu, pagrįsti vien subjektyvia pareiškėjo nuomone, nepatvirtinta jokiais byloje esančiais objektyviais duomenis, todėl atmestini kaip nepagrįsti. Atmestini kaip nepagrįsti taip pat pareiškėjo skundo teiginiai, jog patalpose, kuriose buvo laikomi buvę valstybės tarnautojai, ant langų nebuvo įrengtos grotos, kadangi tokių duomenų byloje nenustatyta.

Dėl pareiškėjo skundo teiginių, jog Vilniaus PN neįrengta ventiliacija, akcentuotina, jog kaip minėta, nustatyta, kad Vilniaus PN patalpos vėdinamos per langus, kas atitinka aukščiau nurodytus teisės aktų reikalavimus, todėl Vilniaus PN neteisėti veiksmai šiuo aspektu nekonstatuotini.

Taigi, teisės aktuose, reglamentuojančiuose nuteistųjų skambinimo telefonu tvarką, numatyti tam tikri šios teisės apribojimai, susiję su ypatingu nuteistųjų teisiniu statusu, be kita ko, nustatyta maksimali telefoninių pokalbių trukmė ir skaičius, galimybė kontroliuoti, su kuo telefonu bendrauja nuteistasis, registruojant jo skambučius nuteistojo telefoninių pokalbių apskaitos kortelėje, ir pažymint joje asmens, kuriam skambinama, telefono numerį, vardą ir pavardę. Be to, pareigūnams yra suteikta galimybė nutraukti telefoninį pokalbį tuo atveju, jeigu nuteistasis nesilaiko teisės aktuose nustatytos skambinimo tvarkos.

Nagrinėjamu atveju į bylą pateiktos fotonuotraukos patvirtina, jog taksofonai Vilniaus PN yra įrengti. Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad įstaigoje sumontuoti standartinės techninės specifikacijos taksofonai, suteikiantys galimybę naudotis laidiniu ryšiu visoje Lietuvoje. Iš taksofonų galima skambinti vietiniais, tarpmiestiniais numeriais, skambinti į užsienį, mobiliuosius telefonus ir kitus taksofonus. I-ame gyvenamajame korpuse įrengti taksofonai atitinka visus reikalavimus, nuteistiesiems galimybė paskambinti telefonu yra užtikrinama nepertraukiamai. Teisės aktai taip pat nenumato įrengiamų taksofonų skaičiaus. Vieno taksofono įrengimas kiekviename I-o korpuso aukšte yra visiškai pakankamas, kiekvienas nuteistasis, turintis lėšų vardinėje skambinimo kortelėje, turi galimybę juo pasinaudoti.

Taigi, byloje esantys duomenys patvirtina, kad Vilniaus PN įrengtas vienas taksofonas kiekviename I-o korpuso aukšte. Teismas sutinka su atsakovės atstovu, jog teisės aktuose nenustatytas skaičius, kiek taksofonų turi būti įrengta. Teismo nuomone, pareiškėjo skundo argumentai dėl nepakankamai įrengtų taksofonų vertintini kaip subjektyvi pareiškėjo nuomonė, pareiškėjas abstrakčiai nurodė, jog taksofonų jam nepakako. Šiuo atveju nėra pagrindo abejoti, jog kiekvienas nuteistasis turi galimybę pasinaudoti taksofonu. Nors byloje esantys duomenys patvirtina, kad taksofonų vieta nėra izoliuota, joje nėra įrengta būdelių, atitvarų, todėl kiti asmenys gali nevaržomai girdėti telefonu kalbančių asmenų pokalbį. Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nenurodė, kokių priemonių įstaigos administracija imasi, siekdama užtikrinti nuteistųjų pokalbių neliečiamumą ir apsaugoti skambinančiųjų privatumą nuo kitų asmenų. Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad dėl privatumo telefoninių pokalbių metu ribojimo pareiškėjas nerealizavo savo teisės skambinti telefonu, todėl nėra pagrindo teigti, kad aptartas teisės į privatumą neužtikrinimas buvo tiek intensyvus, kad būtų realiai sukliudęs pareiškėjui palaikyti telefonu socialinius, šeiminius ryšius. Be to, ir pareiškėjo skundo argumentai, kad jo pokalbius galėjo girdėti, yra hipotetiniai. Pareiškėjas nepateikė teismui duomenų, kad pažeidimai sąlygojo ilgalaikių, nepataisomų padarinių atsiradimą. Be to, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos dėl sąmoningo Vilniaus PN elgesio jo atžvilgiu, siekio išskirti jį iš kitų įstaigoje laikomų asmenų. Todėl, teismo vertinimu, nėra pagrindo teigti, kad dėl netinkamų skambinimo sąlygų pareiškėjui atsirado reikšmingų ar nepataisomų neturtinių padarinių. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad skundo reikalavimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą dėl šio pažeidimo nepagrįstas ir atmestinas. Taip pat atmestini kaip nepagrįsti pareiškėjo skundo teiginiai dėl to, kad buvusiems valstybės tarnautojams įrengtas taksofonas mažesniam žmonių skaičiui, kadangi jie neindividualizuoti, nepatvirtinti byloje esančiais objektyviais įrodymais. Be to, tokių duomenų byloje taip pat nėra. Esant nurodytoms aplinkybėms, šie pareiškėjo skundo teiginiai atmestini kaip neįrodyti.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad ilgalaikių pasimatymų kambariuose nėra įrengti sanitariniai mazgai (dušai) bei virtuvės. Taip pat šioje patalpoje neįrengta praustuvė, dažnai neveikė šviesos jungikliai, televizorius, šaldytuvas bei virtuvės technika.

Įrengimo taisyklių 28 punkte nustatyta, kad nuteistųjų ilgalaikiams pasimatymams pataisos namuose įrengiamos ilgalaikių pasimatymų patalpos. Ilgalaikių pasimatymų patalpose įrengiami ilgalaikių pasimatymų gyvenamieji kambariai, sanitariniai mazgai, virtuvės (Įrengimo taisyklių 29 punktas). Įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas ilgalaikių pasimatymų patalpas, sanitarinis mazgas ir virtuvė įrengiama kiekvienam ilgalaikio pasimatymo gyvenamajam kambariui. Nesant techninių galimybių esamas ilgalaikių pasimatymų patalpas įrengti pagal šiame punkte nustatytą reikalavimą, sanitariniai mazgai ir virtuvės gali būti įrengiami bendram naudojimui (Įrengimo taisyklių 31 punktas). Sanitariniame mazge įrengiama šalto ir karšto vandens tiekimo sistema su vandens apskaitos prietaisais. Sanitariniame mazge įrengiama vonia arba dušo kabina, klozetas, praustuvas, rankšluosčių džiovintuvas, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (Įrengimo taisyklių 32 punktas). Virtuvėje įrengiama viryklė, praustuvė, spintelės indams ir įrankiams sudėti, atliekų surinktuvė (šiukšlių dėžė), pakankamas įrankių ir indų kiekis. Visa įranga turi būti tvarkinga, nekelti pavojaus sveikatai ir gyvybei (Įrengimo taisyklių 33 punktas). Ilgalaikių pasimatymų gyvenamajame kambaryje turi būti stalas, kėdės, spintelės, lovos, televizorius, užuolaidos arba žaliuzės, buitinis šaldytuvas, sieninis veidrodis, sieninė kabykla rūbams (Įrengimo taisyklių 34 punktas). Lietuvos higienos normos 134:2015 18 punkte nustatyta, kad į ilgalaikių pasimatymo kambarių patalpas turi būti tiekiamas karštas vanduo.

Iš į bylą pateiktų fotonuotraukų matyti, kad Vilniaus PN ilgalaikių pasimatymų patalpose yra įrengta bendra patalpa su buitine technika, kurioje yra mikrobangų krosnelės, virdulys, spintelės, taip pat įrengta atskira patalpa rūkymui. Ilgalaikių pasimatymų kambariuose yra lovos, kėdės ir staliukai, televizorius, spinta ir spintelės, kriauklė bei veidrodis. Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad Vilniaus PN ilgalaikių pasimatymų biuro patalpose yra įrengti 5 ilgalaikių pasimatymų kambariai, taip pat įrengtas poilsio kambarys. Kambariuose yra visas teisės aktuose nustatytas inventorius, pasimatymų kambariams įrengti bendri sanitariniai mazgai bei dušo patalpos, įrengta bendra technika skirta maisto gamybai. Ilgalaikių pasimatymų patalpos visiškai atitinka teisės aktų reikalavimus.

Teismo vertinimu, pareiškėjas nepagrindė, kad dėl Vilniaus PN ilgalaikių pasimatymų kambarių netinkamo įrengimo atsakovės atstovas pažeidė jo teises. Nors pareiškėjas nurodo aplinkybes, dėl kurių, jo vertinimu, Vilniaus PN ilgalaikių pasimatymų patalpos neatitinka teisės aktų reikalavimų, tačiau pareiškėjas šių aplinkybių neindividualizuoja ir nesusieja su savo asmeniu, t. y. pareiškėjas nenurodo, kada, kuriuose ilgalaikių pasimatymų kambariuose ir su kuo jis buvo, bei dėl kokių konkrečių trūkumų būdamas ilgalaikių pasimatymų patalpose jis patyrė žalą, taip pat nenurodo, kaip ši žala pasireiškė, apsiriboja tik bendrų teiginių išdėstymu. Todėl šie pareiškėjo argumentai atmestini kaip neįrodyti.

Kaip minėta, nustatyta, jog Vilniaus PN ilgalaikių pasimatymų patalpos atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus. Nors pareiškėjas nurodo, kad ilgalaikių pasimatymų patalpoje nebuvo tiekiamas karštas vanduo, tačiau ilgalaikių pasimatymų patalpose turi būti tiekiamas karštas vanduo vadovaujantis Įrengimo taisyklių 32 punkto ir Lietuvos higienos normos 134:2015 18 punkto reikalavimais. Šių reikalavimų įstaigos administracija nepažeidė. Pareiškėjo teigimu, šis pažeidimas pašalintas tik 2018 m. kovo 28 d., tačiau pareiškėjas šio laikotarpio neginčija, nenurodo, kokia jam neturtinė žala ginčo laikotarpiu kilo dėl galimai įrengto karšto vandens tiekimo 2018 m. Teismo nuomone, pareiškėjas neindividualizavo šio savo nusiskundimo. Pažymėtina, jog teisės aktuose nėra nustatytas reikalavimas, jog karštas vanduo į sanitarinio mazgo patalpas turi būti tiekiamas tik tam tikrą savaitės dieną, tokių duomenų byloje taip pat nenustatyta. Taip pat teisės aktuose nenumatyta, jog dušų patalpa turi būti šildoma. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjas nepagrindė šio savo skundo argumento, nenurodė nei kada jis buvo ilgalaikių pasimatymų patalpoje, nei ar dėl galimai netinkamų sąlygų kreipėsi į įstaigos administraciją. Nors pareiškėjas skunde nurodo, kad tiek žodžiu, tiek raštu kreipėsi į įstaigos administraciją, tačiau tokių duomenų byloje nėra, o ir pats pareiškėjas nepateikė teismui pvz. prašymo, pareiškimo ar skundo kopijų, kuriomis kreipėsi į įstaigos administraciją. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo skundo argumentai dėl galimai netinkamai įrengtos ilgalaikio pasimatymo patalpos atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas skunde teigė, kad ilgalaikių pasimatymų patalpose nėra užtikrinama temperatūra, vėdinimas, langai neužsidarydavo sandariai, tarp langų ir sienos buvo tarpų.

Lietuvos higienos normos 134:2015 16 punkte nustatyta, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C; santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc.; oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s; prausyklose, dušuose, persirengimo kambariuose prausimosi ir/ar persirengimo metu oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 20°C. Lietuvos higienos normos 134:2015 14 punktas nustato, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx. Taip pat turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (Lietuvos higienos normos 134:2015 17 punktas). Lietuvos higienos normos 134:2015 17 punkte nustatyta, kad gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Įrengimo taisyklių 16.10 papunktyje nustatyta, kad kameros turi būti šildomos ir vėdinamos. Kameros vėdinamos per langus, išskyrus kameras, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.

Byloje nėra duomenų, patvirtinančių pareiškėjo skunde nurodomas aplinkybes dėl ilgalaikių pasimatymų patalpų neatitikimo aukščiau nurodytiems teisės aktų reikalavimams. Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad visose Vilniaus PN gyvenamose patalpose įrengti skaidraus stiklo langai, kurie užtikrina natūralų šių patalpų apšvietimą. Taip pat patalpose įrengtas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, patalpose įrengtos inžinerinės ventiliavimo sistemos. Kaip ir visose patalpose taip pat ir nuteistųjų būriams įrengtuose sanitariniuose mazguose įrengtos inžinerinės ventiliavimo sistemos, kurios užtikrina pakankamą patalpų vėdinimą. Be to, nustatyta, kad Vilniaus PN patalpos vėdinamos per langus. Taip pat nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis į įstaigos administraciją ar kitas kompetentingas institucijas su prašymais, pareiškimais ar skundais dėl galimai netinkamų laikymo sąlygų. Esant nurodytoms aplinkybėms, teismas vertina, kad pareiškėjas neįrodė, jog buvo laikomas netinkamomis sąlygomis šiuo aspektu.

Pažymėtina, jog atsakovės atstovas patvirtino, kad laisvalaikio kambariai yra įrengti. Teismas neturi pagrindo abejoti, kad laisvalaikio kambariai buvo įrengti. Pareiškėjo teigimu, laisvalaikio kambariai įrengti tik buvusiems valstybės tarnautojams, tačiau su šiuo teiginiu nėra pagrindo sutikti, kadangi Vilniaus PN nėra išskirta, kad laisvalaikio kambariai skirti tik buvusiems valstybės tarnautojams. Be to, patikslintame skunde pats pareiškėjas paneigia šį savo teiginį, nurodydamas, jog įrengtu laisvalaikio kambariu – virtuvėle yra pažeidžiamos jo teisės. Plačiau šio argumento pareiškėjas nedetalizavo. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Pastebėtina, kad atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Taigi pareiškėjas, grįsdamas ir nurodydamas galimus neteisėtus veiksmus įrodinėjimo kontekste yra saistomas pirmiau nurodytos pareigos, kurios šiuo atveju pareiškėjas nepagrindė, todėl nėra pagrindo konstatuoti atsakovės atstovo veiksmų neteisėtumą.

Pareiškėjas prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, 8 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas neturtinę žalą įvardijo orumo pažeminimu, reputacijos pablogėjimu, dvasiniais sukrėtimais, emociniais, dvasiniais išgyvenimais, bendravimo galimybių sumažėjimu. Pažymėtina, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių didesnį jo patirtos neturtinės žalos bei patirtų neigiamų išgyvenimų sunkumą. Taip pat nėra duomenų, kad jis būtų laikomas kitokiomis sąlygomis, negu kiti asmenys. Byloje nenustatyta, kad atsakovės atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsi. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99)), LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-836/2016).

Nagrinėjamoje byloje nenustačius atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų, kurie galėtų būti vertinami kaip žalą sukėlęs veiksnys, negalimas ir prašomos neturtinės žalos atlyginimas. Pareiškėjo reikalavimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą netenkintinas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).

Pareiškėjas taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas, tačiau netenkinus pareiškėjo skundo, šis pareiškėjo prašymas taip pat negali būti tenkinamas (ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo O. K. (O. K.) skundą atmesti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.