Kauno apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės A. P. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. birželio 21 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės A. Š. patikslintą ieškinį atsakovėms A. T. Š., A. P. dėl paveldėjimo teisės liudijimo pagal įstatymą pripažinimo negaliojančiu ir sandorių pripažinimo negaliojančiais, restitucijos taikymo, tretieji asmenys A. K., N. G., K. R., notarė V. J., notaras D. G., notarė R. V., notarė B. G.,

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

- pripažinti negaliojančiu 2003-02-11 paveldėjimo teisės liudijimą pagal įstatymą Nr. (duomenys neskelbtini) išduotą A. T. Š. Kauno m. 4-ojo notarų biuro;

- pripažinti negaliojančia 2007-11-08 pirkimo–pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kuria A. T. Š. pardavė A. P. dviejų kambarių butą su rūsiu Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį Kaune, (duomenys neskelbtini), patvirtiną Kauno m. 18-ojo notarų biuro;

- priteisti iš A. T. Š. ieškovės naudai 34 102,75 Eur.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

1.1. nutarties dalis dėl nuosavybės teisių suvaržymo valdyti, naudotis ir disponuoti savo butu yra nepagrįsta. Butą, esantį (duomenys neskelbtini), Kaunas, A. P. valdo nuosavybės teise daugiau nei 8 metus, moka visas patiriamas buto eksploatavimo išlaidas. Tvirtinimas ieškinyje, kad tariamas paveldėtojas V. Š. buto pardavėjai nedavė sutikimo butą parduoti, visiškai neatitinka tikrovės. V. Š. neprieštaravo pardavėjos A. T. Š. valiai parduoti butą A. P., kuri už butą mokėjo 10 000 Lt. Atsakovė atliko visus buto pardavėjos reikalavimus butui pagerinti, nekliudė jai bute gyventi ir leidžia gyventi šiuo metu. Jau 9 metai, kaip A. P. nuolatinai rūpinasi buto pardavėjos sveikata, kitais jos poreikiais. Šiuo metu A. T. Š. yra 79 metai. Bylos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad už parduotą butą yra atsilyginta.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas atmestinas.

8. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, įstatymas teismui suteikia teisę spręsti, ar būtina imtis civilinėje byloje laikinųjų apsaugos priemonių. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti ar padaryti neįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Pažymėtina, kad spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą teismas neatlieka įrodymų vertinimo, nevertina ir ieškinio ar kito procesinio dokumento reikalavimų pagrįstumo, nepasisako dėl ginčo esmės, teismas tik sprendžia dėl laikinųjų priemonių reikalingumo konkrečiu atveju. Laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos tokios, kurios užkirstų galimybę išvengti būsimo teismo sprendimo įvykdymo. Taigi laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį nulemia realios grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui egzistavimas, kurį privalo įrodyti dalyvaujantis byloje ar kitas suinteresuotas asmuo, prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones (CPK 12 ir 178 str.). Spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas būsimo ieškinio pagrįstumo klausimo nesprendžia. Teismų praktikoje yra nusistovėjusi nuostata, jog preliminarus pareikštų reikalavimų ir pateiktų įrodymų įvertinimas reiškia, kad teismas iš ieškinio reikalavimo bei faktinių ir teisinių argumentų pobūdžio sprendžia, ar jis nėra akivaizdžiai netenkintinas, tačiau netiria ir nevertina šio procesinio dokumento faktinių ir teisinių argumentų, juos patvirtinančių įrodymų pagrįstumo bei teisėtumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. rugsėjo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1603/2014; 2015 m. sausio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-47-183/2015).

9. Ieškovė patikslintame ieškinyje nurodė, kad 1996 m. spalio 24 d. oficialiu testamentu A. Š. visą savo turtą paliko V. Š. (A. Š. sūnus), tokiu būdu atimdamas A. T. Š. (A. Š. žmona) teisę paveldėti pagal įstatymą jam priklausiusį turtą. A. Š. palikimą sudarė: ½ dalis buto; 280/1122 dalys žemės sklypo; esančio (duomenys neskelbtini), Jurbarko raj.; ½ dalis 0,0923 ha žemės sklypo su sodo pastatu; esantys (duomenys neskelbtini), Kauno raj.; du piniginiai indėliai bei akcijos. Nurodė, kad po V. Š. mirties palikimą įstatymo nustatytu terminu ir tvarka priėmė A. Š.. Tvarkydama dokumentus sužinojo, kad A. T. Š. 2003-02-11 buvo išduotas paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimas Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurį po A. Š. mirties ji paveldėjo: 280/1122 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), Jurbarko sav., kurį pardavė už 2 750 Lt; ½ dalį dviejų kambarių buto su rūsiu Nr. 21, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), Kaunas, kurį pardavė už 10 000 Lt; ½ dalį 0,0923 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ½ dalį vieno aukšto karkasų sodo pastato unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), turinčio 19,01 kv. m. ploto, esančio (duomenys neskelbtini), Kauno raj., kurį pardavė už 230 000 Lt. Siekdama įgyvendinti savo paveldėjimo teises A. Š. su pareiškimu kreipė į teismą prašydama nustatyti turintį juridinę reikšmę faktą, jog A. Š. priėmė palikimą po A. Š. mirties, o V. Š. palikimą priėmė po A. Š. mirties. Raseinių rajono apylinkės teismas 2015-12-11 sprendimu pareiškimą patenkino ir Kauno miesto 4-ojo notaro biuro notarė V. J. 2016 05 10 d. išdavė paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimą, kuriuo patvirtino, kad A. Š. testamentinis įpėdinis V. Š. paveldėjo mirusiojo A. Š. turtą: 5.6200 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį Raseinių r. sav. (duomenys neskelbtini), bei 2.3100 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį Raseinių r. sav. (duomenys neskelbtini). Atsakovei A. T. Š. asmeninės nuosavybės teise priklausė ½ dalis dviejų kambarių buto su rūsiu Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), Kaunas, tačiau neteisėtai gavusi paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą, ji neteisėtai tapo viso buto savininke.

10. Pažymėtina, kad atsakyti į klausimą, ar ieškovės materialinis teisinis reikalavimas yra pagrįstas, bus galima tik ištyrus įrodymus, nustačius teisinius faktus ir juos kvalifikavus. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu šioje bylos stadijoje, tik preliminariai įvertinus nurodytų faktinių ir teisinių argumentų pobūdį, nėra akivaizdžių duomenų, kad pagal ieškovės pareikštus reikalavimus apskritai negalėtų būti priimtas ieškovei palankus teismo sprendimas (nėra akivaizdžiai netenkintinas), kas leidžia daryti išvadą dėl ieškovės A. Š. ieškinio tikėtino pagrįstumo.

11. Laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo, ekonomiškumo, proporcingumo principais. Ekonomiškumo principas reikalauja, kad teismas taikytų tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kad būtų užtikrintas būsimo teismo sprendimo įvykdymas, o teisingumo principas įpareigoja teismą išlaikyti proceso šalių interesų pusiausvyrą. Proporcingumo principo taikymas, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą reiškia, kad teismas, taikydamas tokias priemones, turėtų įvertinti tiek ieškovo, tiek atsakovo teisėtus interesus ir nė vienam iš jų nesuteikti nepagrįsto prioriteto.

12. Iš aukščiau ieškovės nurodytų aplinkybių matyti, kad ieškovė, laikydama, kad jos miręs vyras V. Š. yra vienintelis A. Š. paveldėtojas pagal testamentą, laiko, kad A. Š. žmona (atsakovė A. T. Š.) neteisėtai paveldėjo turtą (išduotas paveldėjimo teisės liudijimas), kurį jau yra realizavusi, t. y. pardavusi. Ieškovė teismo prašo panaikinti atsakovei A. T. Š. išduotą paveldėjimo teisės liudijimą ir pirkimo – pardavimo sutartį, kuria atsakovė pardavė neteisėtai paveldėtą butą (jo dalį, kadangi ½ buto priklausė A. T. Š., kita dalis A. Š.). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu tokiais reikalavimais ieškovė laiko, kad ginčijamu paveldėjimo teisės liudijimu atsakovės perimto turto teisėtas paveldėtojas buvo ieškovės vyras V. Š. (A. Š. sūnus), o ne A. T. Š. (A. Š. žmona), kuri, anot ieškovės, neteisėtai paveldėjo turtą ir, neturėdama teisės, jį realizavo. Kadangi, kaip nurodo ieškovė, po V. Š. mirties ji po vyro mirties paveldėjo jo turtą (tame tarpe ir atsakovės pagal ginčijamą paveldėjimo teisės liudijimą perimtą ir vėliau parduotą turtą), šiuo atveju siekia, kad turtas būtų jai grąžintas, t. y. ½ buto dalį siekia perimti nuosavybėn natūra (kaip vyro V. Š. paveldėtoja), o kitą turtą perimti piniginiu ekvivalentu, kurio dydis atitinka parduoto turto vertę, t. y. 34 102,75 Eur. Atsakovė, kuri šiuo metu yra ginčo objekto, t. y. buto, esančio (duomenys neskelbtini), Kaunas, savininkė ir kurios nuosavybės teisės įgijimo pagrindas – pirkimo pardavimo sutartis – yra ginčijama, turi valdymo, naudojimo bei disponavimo ginčo objektu teisę. Atsižvelgiant į ieškinio turinį bei reiškiamus reikalavimus iš esmės svarbu, kad minėtas ginčo turtas bylos nagrinėjimo metu išliktų dabartinio savininko nuosavybėje, t. y. bylos nagrinėjimo metu išliktų ta pati padėtis, kuri buvo iki ieškovės kreipimosi į teismą dienos. Priešingu atveju, atsakovei A. P. perleidus turtą kitiems asmenims, gali kilti papildomų neigiamų teisinių pasekmių (gali kilti papildomi teisminiai ginčai). Nors byloje ir nėra faktinių duomenų apie atsakovės ketinimus perleisti tretiesiems asmenims ginčo turtą ir tokiu būdu apsunkinti ar padaryti neįmanomą teismo sprendimo įvykdymą, tačiau būtinybę jos atžvilgiu taikyti disponavimo apribojimus pagrindžia tai, kad atsakovei yra galimybė (nėra teisinių kliūčių) tai padaryti. Taigi, nagrinėjamu atveju egzistuoja grėsmė, jog galimai ieškovei palankus teismo sprendimas, netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, gali tapti neįvykdomas, nes nepritaikius laikinosios apsaugos priemonės, – įrašo viešame registre dėl nuosavybės teisės perleidimo draudimo atsakovės A. P. asmeninės nuosavybės teise valdomam butui, – atsakovei išliktų galimybė ginčo turtą perleisti kitiems asmenims, todėl ieškovei palankaus teismo sprendimo priėmimo atveju, o tuo pačiu ir teismo sprendimo įvykdymas, būtų apsunkintas arba pasidarytų neįmanomas. Pažymėtina ir tai, kad teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, neprivalo turėti neabejotinų įrodymų, kad jau šio klausimo sprendimo metu yra grėsmė teismo sprendimo įvykdymui, teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje tokia grėsmė yra galima.

13. Esant aukščiau nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad Kauno apylinkės teismo 2016 m. birželio 21 d. nutartis teisėta ir pagrįsta, taikytos laikinosios apsaugos priemonės proporcingos siekiamam tikslui, todėl jos naikinti atskirajame skunde nurodytų argumentų pagrindu nėra pagrindo (337 str. 1 d. 1p., 338 str.).

14. Kiti atskirojo skundo argumentai nesvarstytini, nes jie neturi reikšmės nutarties pagrįstumui ir teisėtumui.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Atsakovės A. P. atskirąjį skundą atmesti ir Kauno apylinkės teismo 2016 m. birželio 21 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.