- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-01-24
- Bylos Nr.
- e2A-69-212/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-50-3-00582-2018-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Margarita Dzelzienė, Birutė Jonaitienė, Zina Mickevičiūtė
- Ieškovas
- A. J.
- Atsakovas
- R. S.
- Trečiasis asmuo
- R. J.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Margaritos Dzelzienės, Birutės Jonaitienės, Zinos Mickevičiūtės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės A. J. apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2018 m. rugpjūčio 1 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės A. J. ieškinį atsakovei R. S. dėl santuokoje įgyto turto pripažinimo asmenine nuosavybe, trečiasis asmuo R. J..
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė A. J. prašė pripažinti jos asmenine nuosavybe butą, esantį (duomenys neskelbtini) ir priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas.
2. Nurodė, kad (duomenys neskelbtini) sudarė santuoką su A. J., kuriam 1978 m. rugsėjo 12 d. tuometinė jo darbovietė suteikė butą. A. J. šiame bute iki mirties, (duomenys neskelbtini), gyveno su savo šeima. Ieškovė 1987 m. rugsėjo 8 d. su Utenos Būtų ūkiu Nr. 1 sudarė sutartį, dėl gyvenamosios patalpos, esančios (duomenys neskelbtini), valstybinio ir visuomeninio butų fondo nuomos. Ieškovė su savo motina V. Ž., nepilnamečiu sūnumi R. J., visą laiką gyveno šiame bute, juo rūpinosi.
3. Ieškovė (duomenys neskelbtini) įregistravo santuoką su A. G., kuris (duomenys neskelbtini) mirė. Po santuokos sudarymo A. G. kaip šeimos narys, apsigyveno ieškovei nuomos teise priklausančiame bute, kuris yra (duomenys neskelbtini).
4. Prasidėjus butų privatizacijai, ieškovės sutuoktinis A. G. ir kiti šeimos nariai, nenorėjo privatizuoti buto, esančio (duomenys neskelbtini), jie pasirašė susitarimą, kuriame nurodė, neprieštaravimą, kad butą įsigytų ieškovė. To pasekoje 1992 m. birželio 17 d. ieškovė butą, kurį nuomos teisę jau naudojosi ilgą laiko tarpą, privatizavo (išsipirko) savo vardu. 1992 m. birželio 17 d. pardavimo sutartyje dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini), nustatyta kaina buvo 28‘852 rubliai iš kurių ieškovė sumokėjo 3‘519 rublių grynais ir likusieji 25‘333 rubliai buvo padengti valstybinėmis vienkartinėmis išmokomis bei tikslinėmis kompensacijomis. Prie buto pirkimo 10‘000 rublių investicinių čekių prisidėjo jos motina V. Ž., kuri nuo 1973 metų iki mirties, (duomenys neskelbtini), buvo jos šeimos narė.
5. Ieškovės nuomone, pateiktais rašytiniais įrodymais ir įstatymais, butas, esantis (duomenys neskelbtini), turėtų būti pripažintinas jos asmenine nuosavybe ir negali būti paveldėtas kitų asmenų.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
6. Utenos apylinkės teismo Utenos rūmai 2018 m. rugpjūčio 1 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovės A. J. atsakovės R. S. naudai 500 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimui ir 7,82 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu valstybei.
7. Nustatė, kad (duomenys neskelbtini) ieškovė A. J. susituokė su A. J.. (duomenys neskelbtini) A. J. mirė. 1987 m. rugsėjo 8 d. buto (duomenys neskelbtini), nuomos sutartis sudaryta su A. J.. (duomenys neskelbtini) A. J. sudarė santuoką su A. G.. Prasidėjus privatizavimo procesui 1992 m. sausio 31 d. buto nuomininkė A. J. ir pilnamečiai šeimos nariai A. G., R. J., V. Ž. pasirašė susitarimą, kuriuo sutarė pirkti butą ir jo savininke nurodyti A. J., nurodė, kad jo pirkimui bus panaudotos lėšos, esančios individualiose sąskaitose. Utenos mero 1992 m. gegužės 15 d. potvarkiu nutarta butą parduoti A. J.. Butas parduotas 1992 m. birželio 17 d. sutartimi už 28‘852 rublius, 3‘519 sumokant rubliais, o 25‘333 valstybinėmis vienkartinėmis išmokomis ir tikslinėmis kompensacijomis ir tą pačią dieną registruotas ieškovės vardu.
8. Ginčui aktualiu metu galiojęs 1991 m. gegužės 28 d. Lietuvos Respublikos Butų privatizavimo įstatymas nustatė valstybinio ir visuomeninio butų fondo pirkimo-pardavimo tvarką bei apibrėžė, kokios valstybinio ar visuomeninio butų fondo gyvenamosios patalpos pagal šį įstatymą gali būti parduodamos, kas turi teisę jas pirkti. Pagal šį įstatymą butų privatizavimo lengvata teikiama šeimai, o ne vienam iš sutuoktinių. Butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1998 m. liepos 2 d. įstatymu Nr. VIII-847 buvo papildyta, nustatant, kad sutuoktinių nuosavybės teisė į privatizuotą butą ar namą nustatoma pagal šeimos įstatymus, neatsižvelgiant į tai, kurio sutuoktinio vardu buvo privatizuotas namas ar butas.
9. Teismas nurodė, kad pagal kasacinio teismo praktiką, butai, sutuoktinių įsigyti pagal Butų privatizavimo įstatymą, taip pat iki Butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies papildymo, turi būti pripažįstami bendrąja jungtine jų nuosavybe, nepriklausomai nuo to, ar jie įsigyti abiejų, ar tik vieno iš sutuoktinių vardu, ir nuo to, kieno lėšomis buvo apmokėta įsigyjamo buto kaina. Pagal teismų praktiką šio turto teisinio režimo neįtakoja ir tai, jog turtas įgyjamas vieno sutuoktinio asmeninėmis lėšomis, kokiomis laikytini ir investiciniai čekiai.
10. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad butas privatizuotas santuokos su A. G. metu, pagal Butų privatizavimo ir Santuokos ir šeimos kodekso nuostatas tapo bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, nepaisant to, kurio iš sutuoktinių ir kokio pobūdžio lėšomis butas privatizuotas, ieškovės ieškinį atmetė. Pažymėjo, kad pagal ieškinyje suformuluotą reikalavimą buvusios bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės padalijimas nėra šios bylos dalykas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
11. Apeliaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2018 m. rugpjūčio 1 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškovės ieškinį tenkinti pilnumoje – butą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pripažinti ieškovės A. J. asmenine nuosavybe; priteisti ieškovės naudai iš atsakovės su šia byla turėtas bylinėjimosi išlaidas.
12. Ieškovės įsitikinimu, pirmos instancijos teismui buvo pagrindas laikytis tiek Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarime, tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pateiktų išaiškinimų dėl teismų precedentais suformuluotų taisyklių.
13. Teismas visiškai ignoravo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018-06-27 teisės taikymo išaiškinimą civ. byloje Nr. 3K-3-260-378/2018, kurioje aukštesnės instancijos teismas nurodė – sprendžiant dėl sutuoktinių turto nuosavybės rūšies (asmeninė ar bendroji jungtinė) būtina nustatyti, už kokias lėšas jis įgytas (asmenines ar bendras), o taip pat įvertinti turto įgijimo laiką. Nagrinėjamoje byloje turtas buvo įgytas už konkretaus asmens turėtus investicinius čekius, o tokios valstybės vienkartinės išmokos buvo skiriamos kiekvienam piliečiui asmeniškai, priklausomai nuo jo amžiaus, sveikatos būklės ir kitų individualių aplinkybių, todėl laikytinos asmenine nuosavybe. Atitinkamai ir turtas, įgytas už asmenines lėšas, laikytinas asmenine nuosavybe.
14. Teismas netinkamai taikė CK 3.89.str. Tam, kad būtų paneigta bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcija, turi būti nustatytos dvi sąlygos: 1) sutuoktinio turtas įgytas už vieno iš sutuoktinių asmenines lėšas; 2) buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia už asmenines lėšas įgyjamą turtą įgyti savo asmeninėn nuosavybėn. Šias dvi sąlygas ieškovė įrodė pirmos instancijos teismui – kad butą, esantį (duomenys neskelbtini), savo asmeninėmis lėšomis, investiciniais čekiais, įsigijo ieškovė. Net pati atsakovės atstovė pripažino, kad butui įgyti buvo naudojamos ieškinyje nurodytos lėšos. Bei patvirtino, kad atsakovė negali pateikti jokių įrodymų, kad kokias nors lėšas butui įgyti būtų naudojęs ir A. G..
15. Ieškovė daugiau kaip 40 metų su savo šeima gyvena šiame bute, jį valdo. Dar 1967 m. birželio 3 d. susituokusi su savo pirmuoju vyru A. J., nuo 1978 metų šiame bute su juo ir apsigyveno, kartu su jų mažamečiu sūnumi R. J. ir ieškovės motina V. Ž.. Butą iš savo tuometinės darbovietės 1978 m. rugsėjo 12 d. gavo pirmasis ieškovės sutuoktinis A. J.. Po pirmojo vyro mirties (duomenys neskelbtini) ieškovė ir toliau su sūnumi bei motina bute gyveno, rūpinosi jo priežiūra, mokėjo mokesčius, teisėtą buto valdymą ji buvo įforminusi pagal tuo metu galiojusius teisės aktus. Visa laiką ji mokėjo mokesčius pati, net ir po to, kai (duomenys neskelbtini) susituokė su antru savo vyru atsakovės tėvu A. G.. Jos antrasis vyras A. G. visais savo veiksmais pripažino, kad tai jos turtas, kuriuo ji rūpinosi ir kurį valdyti įgijo dar gyvendama su pirmuoju vyru, todėl dar 1992-01-31 susitarime raštu nurodė privatizuojamo buto savininke ieškovę A. J., taip išreikšdamas valią, sutikimą, neprieštaravimą, kad butą vadovaujantis privatizavimo įstatymais privatizuotų asmeniškai ieškovė A. J. – taigi, sutuoktiniai 1992 m. aiškiai susitarė dėl nuosavybės teisių į turtą ir savo valią išreiškė. Be to, A. G. ir neturėjo jokių investicinių čekių ar asmeninių lėšų, kad prisidėti prie buto išsipirkimo, turėjo mokėti alimentus atsakovei, laikėsi pozicijos, kad „tavo butas, tu ir mokėkis“, todėl ieškovė ir mokėjo absoliučiai visus mokesčius, susijusius su buto eksploatacija ir naudojimusi, kaip atsakingas asmuo, kaip šeimininkė, savininkė, iki šiol. Utenos mero 1992-05-15 potvarkiu buvo nutarta butą parduoti ieškovei A. J. – šis potvarkis nebuvo apskųstas, yra galiojantis. A. J. 1992-06-17 sutartimi butą, kuriuo iki tol naudojosi 14 metų, privatizavo (išsipirko) savo vardu – nuosavybė įregistruota, sandoris yra galiojantis.
16. Be to, ieškovės motina V. Ž., gyvenusi kartu su ieškove A. J. nuo 1973 m., prie buto pirkimo prisidėjo 10‘000 rublių investicinių čekių, buto išpirkimui A. J. vardu. Likusi suma buvo padengta pačios ieškovės A. J. grynaisiais pinigais ir investiciniais čekiais. Tą pripažino ir atsakovė, ir teismas. Pažymėjo, jog ieškovės sūnui R. J. buvo skirta valstybės vienkartinė išmoka, nes jis tuo metu buvo nepilnametis ir netekęs savo tėvo A. J.. Ši vienkartinė išmoka buvo panaudota buto privatizavimui, todėl taip pat negali būti laikoma bendrąja jungtine nuosavybe su A. G..
Šalies argumentai
17. Apeliantė mano, kad šioje byloje teismas turėjo taikyti CK 3.89 str. 1 d. 7 p. Priešingu atveju, gautųsi kuriozinė situacija, niekaip nesiderinanti su Konstitucijos 109 str. 1 d. ir asmenų teisėtų lūkesčių apsauga, kada iš asmens, viso gyvenimo santaupas paaukojusio (ir investicinius čekius, vaiko vienkartinę išmoką ir motinos visus turėtus investicinius čekius) būsto, kuriame gyveno daugybę metų, įsigijimui, tas būstas būtų paimtas svetimų žmonių, niekaip ir niekuo neprisidėjusių prie šio būsto nei įsigijimo, nei išlaikymo, nei remonto. Mano, kad apeliantė įrodė savo ieškinį bei pagrindė faktus.
Atsiliepimas
18. Atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą atsakovė prašo apeliacinį skundą atmesti bei priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, jog apeliantės nurodoma teismų praktika skiriasi nuo šios bylos faktinėmis bei teisinėmis aplinkybėmis. Apeliantės nurodomoje praktikoje yra sprendžiamas klausimas dėl žemės sklypo įsigijimo, o šioje byloje sprendžiamas klausimas dėl buto privatizavimo pagal Butų privatizavimo įstatymo nuostatas. Pagal kasacinio teismo praktiką, butai, sutuoktinių įsigyti pagal Butų privatizavimo įstatymą, santuokos metu, turi būti pripažįstami bendrąją jungtine nuosavybe, nepriklausomai nuo to, ar jie įsigyti abiejų, ar tik vieno iš sutuoktinio vardu, ir nuo to, kieno lėšomis buvo apmokėta įsigyjamo buto kaina. Teismas neprivalėjo vadovautis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėje byloje Nr. 3K-3-260-378/2018 pateiktais išaiškinimais dėl turto pripažinimo asmenine sutuoktinio nuosavybe, nes minimoje bylos faktinės ir teisinės aplinkybes visiškai nepanašios i šios nagrinėjamos civilines bylos.
19. Nesutinka su apeliantės argumentais, jog teismas turėjo taikyti CK 3.89 str. 1 d. 7 p. Ginčo klausimas iš esmės yra susijęs su ginčo buto privatizavimu pagal Butų privatizavimo įstatymo nuostatas. Butas privatizuotas santuokos su A. G. metu, todėl pagal Butų privatizavimo ir santuokos ir šeimos kodekso nuostatas tapo bendrąja jungine sutuoktinių nuosavybe, nepaisant to, kurio iš sutuoktinių ir kokio pobūdžio lėšomis butas privatizuotas. Šiose teismo išvadose yra atskleista visa kilusio ginčo esmė bei įrodinėtinos aplinkybės. Apeliantė šių teismo išvadų nepaneigė, nepateikė jokių motyvų. Todėl apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas. Įvertinus visas bylos faktines ir teisines aplinkybes, konstatuotina, kad skundžiamas teismo sprendimas teisėtas ir nepagristas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
20. Apeliacinis skundas atmestinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatyta.
21. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančių duomenų visumą, išnagrinėjusi skundžiamo teismo sprendimo, apeliacinio skundo bei atsiliepimo į skundą argumentus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, su kurio argumentais, motyvais ir išvadomis teisėjų kolegija sutinka. Apeliaciniame skunde išdėstyti ieškovės teiginiai nepaneigia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo (CPK 263 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo argumentais, motyvais ir išvadomis, visų jų išsamiai nekartoja, pasisako tik dėl esminių apeliacinio skundo argumentų.
22. Apeliantės argumentai, kad teismas turėjo remtis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018-06-27 teisės taikymo išaiškinimu civ. byloje Nr. 3K-3-260-378/2018; pripažinti, jog turtas buvo įgytas už apeliantės asmenines lėšas, todėl yra jos asmeninė nuosavybė, nepagrįsti.
23. Pirmosios instancijos teismas materialinės teisės normas išaiškino ir pritaikė teisingai, nebuvo nukrypta nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 1998 m. gruodžio 22 d. nutarimo Nr. 9 „Dėl įstatymų taikymo teismų praktikoje, nagrinėjant civilines bylas dėl privatizuotų butų padalijimo” bei šiame nutarime išdėstytų teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių.
24. Bylos duomenys patvirtina, kad ginčo butas įgytas nuosavybės teise, privatizuojant jį Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnio pagrindu. Pagal nekilnojamojo turto Registrų centrinio duomenų banko išrašą nuosavybės teise butas įregistruotas A. J. vardu, įregistravimo pagrindas: 1992 m. birželio 17 d. pirkimo-pardavimo sutartis pagal LR 1991-05-28 Įstatymą Nr. I-1374 Nr. 3-5858 (el. b. l. 23-24). 1991 m. gegužės 28 d. Butų privatizavimo įstatymas (toliau –BPĮ) įtvirtino Lietuvos gyventojų teisę įsigyti privačion nuosavybėn jų nuomojamus valstybinio ir visuomeninio butų fondo gyvenamuosius namus, butus daugiabučiuose namuose ir bendrabučiuose, nustatė jų įsigijimo tvarką. Įstatymo 4 straipsnio 2 dalis nustatė, kad butus įsigyti turi teisę tie asmenys, kurie iki 1989 m. lapkričio 3 d. nuolat gyveno Lietuvos Respublikos teritorijoje ir šio įstatymo įsigaliojimo dieną buvo perkamo buto nuomininkai arba jų šeimos nariai, arba kuriems po šio įstatymo įsigaliojimo buvo suteikta gyvenamoji patalpa. BPĮ 5 straipsnio 1 dalis nustatė, kad gyvenamojo namo ar buto nuomininkas ir jo šeimos nariai (Butų kodekso 54 straipsnio 3 dalis sutuoktinį priskyrė šeimos nariams) prieš namo ar buto privatizavimą turėjo susitarti dėl jo pirkimo ir kieno vardu bus sudaroma pirkimo - pardavimo sutartis bei kas taps perkamo turto savininku.
25. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad nuo 1987 m. rugsėjo 8 d. A. J. buvo ginčo buto pagrindinė nuomininkė, o jos sutuoktinis A. G. – šeimos narys. Kaip teisingai nurodo pati apeliantė, šalys 1992 m. sausio 31 d. susitarime dėl buto pirkimo nurodė, jog butas perkamas A. J. vardu, tačiau pačiame susitarime taip pat nurodoma, jog perkamas butas bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausys abiem sutuoktiniams (el. b. l. 18). Apeliantė nepateikė pagrįstų įrodymų, kad butas buvo privatizuotas asmeninės nuosavybės teisę, taip pat byloje nėra įrodymų, kad su sutuoktiniu nevedė bendro ūkio ar gyveno atskirai.
26. Pažymėtina, jog buto privatizavimo metu galiojusio Santuokos ir šeimos kodekso (toliau - SŠK) 21 straipsnio 3 dalis nustatė, kad sutuoktinių turtas, įgytas santuokos metu, yra bendroji jungtinė jų nuosavybė. Sutuoktiniai turi lygias teises šį turtą valdyti, juo naudotis ir disponuoti. Turtas įgytas santuokos metu laikomas priklausančiu abiem sutuoktiniams, nors ir įformintas tik vieno iš jų vardu. Taigi, butą, esantį (duomenys neskelbtini), pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe nepriklausomai nuo to, kurio iš sutuoktinių vardu jis buvo privatizuotas.
27. Ta aplinkybė, jog apeliantė už butą mokėjo savo investiciniais čekiais, prie buto pirkimo prisidėjo ir V. Ž., nesudaro pagrindo išvadai, kad butas privatizuotas apeliantės asmeninės nuosavybės teise. Nors investiciniai čekiai, įgyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. kovo 29 d. nutarimo Nr. 108 „Dėl valstybės vienkartinės išmokos skyrimo Lietuvos Respublikos piliečiams“ pagrindu, kuriais buvo sumokėta dalis kainos už ginčo turtą, yra asmeninė kiekvieno piliečio nuosavybė, nežiūrint į tai, butas, įgytas už vieno sutuoktinio lėšas, pripažintinas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, nes abu sutuoktiniai turėjo lygias teises į nuomojamo buto privatizavimą (BK 54, 57 straipsniai).
28. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas civilinėje byloje Nr. 3K-37-311/2002, aiškinant Butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnį ir SŠK 21 straipsnio nuostatas, nurodė, jei ginčo butas buvo įgytas jį privatizavus pagal Butų privatizavimo įstatymą šalių santuokos metu, toks butas neabejotinai turi būti pripažintas abiejų sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe.
29. Nėra pagrindo vadovautis apeliantės nurodoma Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, nes nagrinėjamų bylų faktinės aplinkybės yra skirtingos. Apeliantės nurodomoje praktikoje klausimas buvo sprendžiamas dėl žemės sklypo įsigijimo santuokos metu už sutuoktinio investicinius čekius, o šioje byloje yra sprendžiamas klausimas dėl nuosavybės teisių į butą pagal Butų privatizavimo įstatymą.
30. Kaip minėta, ginčo butas buvo privatizuotas santuokos su A. G. metu, todėl pagal Butų privatizavimo įstatymo ir santuokos ir šeimos kodekso nuostatas jis tapo bendrąja jungine sutuoktinių nuosavybe. Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo taikyti CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punkto nuostatų.
31. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 185 straipsnis, 263 straipsnio 1 dalis, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Atmetus apeliacinį skundą, iš apeliantės A. J. priteistinos atsakovės R. S. patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme, kurias sudaro 300 Eur advokato pagalbos išlaidų, ruošiant atsiliepimą į apeliacinį skundą (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis, el. b. l. 160-161).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu
nutaria:
Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2018 m. rugpjūčio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš A. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 300 Eur (tris šimtus eurų) advokato pagalbos išlaidų apeliacinės instancijos teisme R. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini)