- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-11-24
- Bylos Nr.
- I2-3689-281/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01763-2020-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjai
- Mefodija Povilaitienė (pirm.), Henrikas Sadauskas, Gediminas Užubalis
- Pareiškėjas
- S. B.
- Atsakovas
- Valstybinės socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriui, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinės socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus
- Trečiasis asmuo
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mefodijos Povilaitienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Henriko Sadausko, Gedimino Užubalio,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. B. (S. B.) skundą atsakovams Valstybinės socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriui, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinės socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus ir Valstybinės socialinio draudimo fondo valdybos, dėl sprendimų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus, žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas S. B. teismui pateikė skundą, prašydamas: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) Utenos skyriaus 2020-03-20 sprendimą Nr. (10.12E)VPE_SP6E-139; 2) panaikinti atsakovo VSDFV 2020-04-30 atsakymą; 3) įpareigoti VSDFV Utenos skyrių priimti sprendimą dėl skyrimo pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinę pensiją ir ją mokėti pareiškėjui; 4) priteisti iš atsakovų VSDFV ir VSDFV Utenos skyriaus neturtinę 500 Eur žalą; 5) priteisti iš atsakovų VSDFV ir VSDFV Utenos skyriaus bylinėjimosi išlaidas (b. l. 1–25).
Paaiškina, kad nuo 1979-05-07 iki 1990-11-19 atliko tarnybą. Pareiškėjas 2019-12-06 kreipėsi į VSDFV teritorinius skyrius, prašydamas skirti jam pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, 2020-02-17 kreipėsi su pakartotiniu prašymu, pridėdamas reikiamus dokumentus. VSDFV Utenos skyrius ginčijamu 2020-03-20 sprendimu neskyrė pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą, motyvuodamas, kad pareiškėjas buvo atleistas iš milicininko pareigų ir nėra davęs priesaikos Lietuvos valstybei. Dėl teritorinio skyriaus sprendimo pareiškėjas kreipėsi į VSDF, kuris VSDFV Utenos skyriaus sprendimą paliko nepakeistą.
VSDFV Utenos skyriaus 2020-03-20 sprendimas ir VSDFV sprendimas yra nepagrįsti, subjektyvaus pobūdžio, nes atsakovai Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo nuostatas aiškina plečiamai. VSDFV Utenos skyrius ir VSDFV, priimdami ginčijamus sprendimus, nepagrįstai nesivadovavo Konstitucinio Teismo 2003-11-27, 2007-09-26, 2008-12-24 nutarimuose suformuota praktika dėl teisėtų lūkesčių apsaugos, kai pareigūnai iš tarnybos išėję anksčiau, nei sukako teisės aktuose nustatytas išleidimo į atsargą amžius, turi teisę gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, taip pat nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos.
Pareiškėjas atitinka Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo nustatytas sąlygas valstybinei pareigūnų ir karių pensijai gauti ir išėjęs iš vidaus reikalų sistemos iki Vidaus tarnybos statuto įsigaliojimo, turi teisėtą lūkestį, kad pareigūnų ir karių valstybinė pensija jam būtų paskirta ir mokama ištarnavus tam tikrą laiką sistemoje (ne mažiau nei 5 metus). Pareiškėjo ištarnautas tarnybos laikas yra 9 metai 5 mėn., 18 dienų, pareiškėjas iš tarnybos vidaus reikalų sistemoje buvo atleistas ne dėl drausmės pažeidimų ar atsisakymo priimti priesaiką. Pareiškėjas buvo atleistas iš tarnybos dėl perėjimo dirbti į kitas ministerijos žinybas ir organizacijas.
Pareiškėjas, kaip asmuo, atitinkantis Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo sąlygas, įgijo teisę gauti išankstinę pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, pareiškėjas nepadarė jokios nusikalstamos veikos, šiuo metu yra neįgalus. Pareiškėjas turi pagrįstą lūkestį, kad jo teisė gauti pensiją bus saugoma ir ginama, nors atsakovai atsisako tokią pareiškėjo teisę įgyvendinti, savaip interpretuodami įstatymų nuostatas.
Įstatymų leidėjas, pertvarkydamas pensijų sistemą taip, kad pakeičiami pensinio aprūpinimo pagrindai, asmenys, kuriems skiriama ir mokama pensija, pensijos skyrimo ir mokėjimo sąlygos, pensinio aprūpinimo dydžiai, privalo numatyti pakankamą pereinamąjį laikotarpį, per kurį asmenys, dirbantys atitinkamą darbą ar atliekantys atitinkamą tarnybą, suteikiančią teisę į atitinkamą pensiją pagal ankstesnį reguliavimą, galėtų pasirengti tokiems pakeitimams. Įstatymu nustačius, jog tam tikri asmenys dėl jų darbo ar tarnybos turi teisę į pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, nors ši pensija mokama iš valstybės biudžeto, valstybei kyla pareiga užtikrinti, įstatymo reikalavimus atitinkantys asmenys gautų nustatyto dydžio pinigines išmokas.
Tai, kad įstatymu yra nustatyta pareigūnų ir karių valstybinė pensija, reiškia, jog valstybė įsipareigoja mokėti nustatyto dydžio pinigines išmokas asmenims dėl jų tarnybos Lietuvos valstybei, jeigu šie asmenys atitinka įstatyme nustatytas sąlygas (išėjimas iš tarnybos, tarnybos stažas, amžius ir kt.). Taigi, pareiškėjui, atitinkančiam šias sąlygas, priklauso teisė reikalauti, kad valstybė vykdytų šį turtinio pobūdžio įsipareigojimą.
Pareiškėjas dėl nepaskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos patyrė žalą. Pareiškėjui trūko kasdieniniam pragyvenimui reikalingų lėšų, dėl atsakovų priimtų sprendimų pareiškėjas turėjo kreiptis į teisininkus, bylinėtis teismuose, todėl patyrė išlaidų. Be to, pareiškėjas patyrė nervinę įtampą, didelius dvasinius išgyvenimus. Pareiškėjas jaučiasi pažemintas, nes net turėdamas sveikatos problemų, sąžiningai dirbo, mokėjo mokesčius valstybei, tačiau ginčijamais sprendimais pareigūnų ir karių valstybinė pensija pareiškėjui nepaskirta. Patirtą neturtinę žalą vertina 500 Eur.
Pareiškėjas teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai.
Atsiliepimas
Atsakovė VSDFV atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodo, kad su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 88–92).
Paaiškina, kad asmenims, nestojusiems tarnauti arba nepriimtiems į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų, vidaus tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros sistemų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, Kalėjimų departamento ar jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnus ir karius, muitinės pareigūnus, pareigūnų ir karių valstybinės pensijos šio įstatymo nustatyta tvarka neskiriamos.
Šalies argumentai
Pareiškėjas 2020-02-17 pateikė prašymą skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, prie prašymo buvo pridėti Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų 6 punkte nurodyti dokumentai: tarnybos laiko (darbo stažo) apskaitos lapas, darbo užmokesčio atestatas (pažymėjimas). Iš pateiktų dokumentų VSDFV Utenos skyrius nustatė, kad iš milicininko pareigų vidaus reikalų sistemoje pareiškėjas buvo atleistas 1990-11-19. VSDFV Utenos skyrius 2020-03-17 gavo Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Personalo administravimo valdybos 2020-03-17 raštą, kuriame nurodyta, kad pareiškėjo archyvinėje tarnybos byloje nėra jokių dokumentų (pareigūno priesaikos), patvirtinančių, kad jis būtų prisiekęs Lietuvos valstybei.
VSDFV Utenos skyrius, remdamasis Policijos departamento Personalo administravimo valdybos pateiktais dokumentais ir vadovaudamasis Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 1 dalimi, 2020-03-20 priėmė sprendimą, kuriuo atsisakė skirti pareiškėjui pareigūnų pensiją, kaip neatitinkančiam šios pensijos skyrimo sąlygų (pareiškėjas nestojo tarnauti į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemą). VSDFV nustatė, kad Utenos skyriaus sprendimas teisėtas ir pagrįstas.
Šalies argumentai
Pareiškėjo skunde teismui nurodyti argumentai nepaneigia faktinių aplinkybių, kad pareiškėjas nestojo tarnauti ir nebuvo priimtas į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemą, t. y. jis netarnavo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemoje. Todėl pareiškėjas neatitinka Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 1 dalies nuostatų ir neįgijo teisės į pareigūnų pensiją. VSDFV Utenos skyrius, priimdamas 2020-03-20 sprendimą, tinkamai įvertino pateiktus dokumentus ir faktinius duomenis, tinkamai taikė Pareigūnų pensijų įstatymo nuostatas, todėl pagrįstai nusprendė neskirti pareiškėjui pareigūnų pensijos.
Motyvuojamoji dalis
Atsižvelgiant į tai, kad VSDFV Utenos skyrius ir VSDFV valdyba jokių neteisėtų veiksmų, neva sukėlusių pareiškėjui 500 Eur neturtinę žalą, neatliko, veikė įstatymų nustatyta tvarka ir terminais.
Atsakovės VSDFV atstovai teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai.
Atsakovas VSDFV Utenos skyrius atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 98–103).
Paaiškina, kad Vidaus reikalų ministro 1990-11-15 įsakymu pareiškėjas atleistas iš Vilniaus rajono vidaus reikalų skyriaus Nepilnamečių reikalų inspekcijos Profilaktikos poskyrio apylinkės inspektoriaus pareigų nuo 1990-11-19, vadovaujantis Vidaus reikalų organų eilinės ir vadovaujančios sudėties tarnybos eigos nuostatų 67 straipsnio „e“ punktu (dėl perėjimo dirbti į kitas ministerijas, žinybas ir organizacijas). Iš pareiškėjo Utenos skyriui pateiktų dokumentų bei iš Policijos departamento pateiktos informacijos nustatyta, kad archyvinėje tarnybos byloje nėra jokių dokumentų (pareigūno priesaikos) patvirtinančių apie tai, kad pareiškėjas prisiekė Lietuvos valstybei. Iki atleidimo iš vidaus tarnybos pareiškėjo eitos pareigos – Vilniaus rajono vidaus reikalų skyriaus Nepilnamečių reikalų inspekcijos Profilaktikos poskyrio apylinkės inspektorius. Pareiškėjui buvo suteiktas milicijos leitenanto laipsnis.
Lietuvai atkūrus nepriklausomybę buvo keičiama vidaus reikalų sistema. Pirmiausiai buvo reorganizuojama milicija į policiją. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990-12-11 nutarimo Nr. 1-852 „Dėl Lietuvos Respublikos policijos įstatymo Įsigaliojimo“ 2 punktu buvo nustatyta, kad nuo Policijos įstatymo priėmimo dienos (1990-12-21) prasideda Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos milicijos struktūrų reorganizavimas į Lietuvos Respublikos policijos struktūras, o baigiasi 1991-07-01. Pareiškėjas buvo atleistas iš tarnybos nuo 1990-11-19, t. y. nepasibaigus milicijos struktūrų reorganizavimui, motyvuodamas perėjimu į kitą darbą, ir buvo atleistas TSRS Ministrų Tarybos 1960-02-17 nutarimo Nr. 168 pagrindu. Kadangi pareiškėjas neprisiekė ir netapo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemos tarnautoju, jis neįgijo teisės į pareigūnų pensiją.
Nutarimo Nr. 1-852 6 punkte buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemos darbuotojams, gaunantiems pensijas, ir pareigūnams, išeinantiems į pensiją milicijos reorganizavimo laikotarpiu, užtikrinamas pensijos dydis, ne mažesnis negu tas, kuris pagal vidaus reikalų sistemoje dabar galiojančią tvarką yra numatytas nuo 1991-01-01. Akcentuotina, kad pareiškėjas 1990-11-19 išėjo ne į pensiją, o į kitą žinybą. Todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad nagrinėjamu atveju buvo pažeistas teisėtų lūkesčių principas, nes nestojęs tarnauti į Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos sistemą, pareiškėjas neįgijo teisės į pareigūnų pensiją.
Atsakovo VSDFV Utenos skyriaus atstovai teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai.
Teismas konstatuoja:
Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl VSDFV Utenos skyriaus 2020-03-20 sprendimo, VSDFV 2020-04-30 sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, taip pat pagrindo įpareigoti VSDFV Utenos skyrių priimti sprendimą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo ir mokėjimo pareiškėjui ir atlyginti iš atsakovų VSDFV ir VSDFV Utenos skyriaus neturtinę 500 Eur žalą. Teismas nagrinėjamu atveju vertins ar buvo teisinis pagrindas pareiškėjui skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją.
Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2019-12-06 pateikė prašymą VSDFV Utenos skyriui dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo (t. I, b. l. 105). VSDFV Utenos skyrius 2019-12-10 raštu informavo pareiškėją, kad asmuo, kreipdamasis dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo, privalo pateikti Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų 5 ir 6 punktuose išvardintus dokumentus (prašymą skirti pensiją, tarnybos laiko (stažo) apskaitos lapą, darbo užmokesčio atestatą, žinybinės medicininės ekspertizės komisijos išvadą, jeigu pareigūnas ar karys atleidžiamas dėl sveikatos būklės). Todėl sustabdė pareiškėjo prašymo nagrinėjimą iki bus pateikti nurodyti dokumentai (t. I, b. l. 123–124).
Pareiškėjas 2020-02-12 pateikė prašymą VSDFV Utenos skyriui dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo (t. I, b. l. 39–40). Pareiškėjas prie prašymo pridėjo Vilniaus rajono karinio komisariato pažymėjimą, išduotą 1985-06-26, taip pat kitus dokumentus, patvirtinančius, kad atliko tarnybą milicijoje iki 1990-11-19 (darbo knygelė, įsakymai, karinis bilietas, darbo apskaitos lapas, darbo užmokesčio atestatas).
VSDFV Utenos skyrius 2020-02-28 kreipėsi į Policijos departamento Personalo administravimo valdybą, prašydamas pateikti informaciją ar yra žinoma tolimesnė pareiškėjo tarnybos ar darbo vieta po to, kai pareiškėjas atleistas iš tarnybos dėl perėjimo dirbti į kitas ministerijas, žinybas ar organizacijas (t. I, b. l. 138). Policijos departamento Personalo administravimo valdyba 2020-03-05 raštu persiuntė VSDFV Utenos skyriui pareiškėjo tarnybos lapo, prašymo dėl atleidimo iš tarnybos kopijas ir 1990-11-15 įsakymo išrašą iš archyvinės tarnybos bylos, pažymėjo, kad archyvinėje tarnybos byloje nėra jokių dokumentų (pareigūno priesaikos), patvirtinančių, kad pareiškėjas prisiekė Lietuvos valstybei (t. I, b. l. 140).
Pagal byloje pateikto 1990-11-15 įsakymo turinį matyti, kad pareiškėjas atleistas iš Vilniaus rajono vidaus reikalų skyriaus profilaktikos poskyrio nepilnamečių reikalų inspektoriaus pareigų nuo 1990-11-19 pagal Vidaus reikalų organų eilinės ir vadovaujančios sudėties tarybos eigos nuostatų 67 str. „e“ punktą – dėl pareiškėjo perėjimo dirbti į kitas ministerijas, žinybas ir organizacijas (t. I, b. l. 146). Pagal tarnybos laiko (darbo stažo) apskaitos lapo duomenis matyti, kad 1990-11-19 dienai pareiškėjo tarnybos laikas pensijai yra 9 metai 5 mėnesiai ir 19 dienų.
VSDFV Utenos skyrius 2020-03-20 sprendimu neskyrė pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą, nes asmenims, nestojusiems tarnauti arba nepriimtiems į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų, vidaus tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros, Specialiųjų tyrimų tarnybos, Kalėjimų departamento ar jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnus ir karius, muitinės pareigūnus, pareigūnų ir karių valstybinės pensijos neskiriamos. Pareiškėjas 1990-11-19 atleistas iš milicininko pareigų, o tarnybos byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad asmuo būtų padavęs prašymą dėl priėmimo į tarnybą policijoje ar davęs priesaiką Lietuvos valstybei. Pareiškėjas, nesutikdamas su VSFV Utenos skyriaus 2020-03-20 sprendimu, pateikė skundą VSDFV (t. I, b. l. 93–94).
Teismas nustatė, kad VSDFV 2020-04-30 sprendimu Nr. (6.5) I-2777 VSDFV Utenos skyriaus 2020-03-20 sprendimą paliko galioti, motyvuodama, kad iš milicininko pareigų vidaus reikalų sistemoje pareiškėjas buvo atleistas 1990-11-19, nėra jokių dokumentų, patvirtinančių, kad pareiškėjas prisiekė Lietuvos valstybei, nustatė, kad pareiškėjas nestojo tarnauti į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemą.
Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo (teisės akto redakcija, galiojanti nuo 2019-01-01; toliau – ir Įstatymas) 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teisę gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją turi šie Lietuvos Respublikos piliečiai: 1) Vidaus reikalų ministerijos, policijos, Valstybės sienos apsaugos tarnybos ir kitų vidaus reikalų įstaigų pareigūnai, vidaus tarnybos dalinių karininkai, liktinės tarnybos puskarininkiai ir kareiviai; 2) Specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnai; 3) profesinės karo tarnybos kariai; 4) Valstybės saugumo departamento sistemos, Antrojo operatyvinių tarnybų departamento prie Krašto apsaugos ministerijos pareigūnai; 5) prokuratūros pareigūnai; 6) Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnai; 7) muitinės mobiliųjų grupių pareigūnai, muitinės postų pareigūnai ir muitinės pareigūnai, atliekantys kriminalinę žvalgybą ir (arba) ikiteisminį tyrimą.
Pagal Įstatymo 1 straipsnio 2 dalį, teisę gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją taip pat turi pirmoje straipsnio dalyje išvardyti pareigūnai ir kariai, kurie būdami įtraukti į Vidaus reikalų ministerijos, Valstybės saugumo departamento, Krašto apsaugos ministerijos kadrų rezervą dirba kitose Lietuvos Respublikos ministerijose, departamentuose, įstaigose ir organizacijose.
Įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmenims, nestojusiems tarnauti arba nepriimtiems į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros sistemų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, Kalėjimų departamento ar jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnus ir karius, muitinės pareigūnus (muitinės sistemoje dirbti muitinės mobiliosiose grupėse ar muitinės postuose arba atlikti kriminalinę žvalgybą ir (arba) ikiteisminį tyrimą), pareigūnų ir karių valstybinės pensijos šio įstatymo nustatyta tvarka neskiriamos.
Aukščiausiosios Tarybos 1990-12-11 nutarimo Nr. I-852 „Dėl Lietuvos Respublikos policijos įstatymo įsigaliojimo“ 2 punkte buvo nustatyta, kad nuo policijos įstatymo priėmimo dienos (1990-12-21) prasideda Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos milicijos struktūrų reorganizavimas į Lietuvos Respublikos policijos struktūras, o baigiasi 1991-07-01. Pareiškėjas buvo atleistas iš tarnybos nuo 1990-11-19.
Vyriausybės 1991-07-29 nutarimu patvirtintame Tarnybos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemoje statute nurodyta, kad priesaiką duoda kiekvienas pareigūnas nepriklausomai nuo jo užimamų pareigų (23 punktas), priesaika duodama individualiai ir ne vėliau, kaip per mėnesį nuo jo paskyrimo į atitinkamas pareigas (24 punktas), priesaika duodama iškilmingoje aplinkoje, dalyvaujant padalinio pareigūnams ir vadovybei (25 punktas), pasirašyti lapai su priesaikos tekstu saugomi pareigūnų asmens bylose (31 punktas).
Remiantis nurodytu reguliavimu darytina išvada, kad tam, kad būtų įgytas valstybės pareigūno statusas, asmuo privalo atitikti tam tikras sąlygas, tai yra būti prisiekęs Lietuvos Respublikai. Tik prisiekęs Lietuvos Respublikai asmuo įgyja pareigūno statusą, o tuo pačiu teisę gauti pareigūnų pensiją.
Teismas, remdamasis byloje esančia rašytine medžiaga nustatė, kad pareiškėjas, iki atleidžiant jį iš tarnybos 1990-11-19, ėjo milicijos pareigūno pareigas. Byloje nėra duomenų, kad po 1990-11-19 jo atleidimo iš tarnybos dienos pareiškėjas būtų padavęs prašymą dėl priėmimo į tarnybą bei davęs priesaiką Lietuvos valstybei. Dėl to darytina išvada, kad pareiškėjas pagal galiojusią tvarką tarnauti į Lietuvos Respublikos institucijas nestojo. Taigi neprisiekęs Lietuvos valstybei asmuo, neturi teisės į valstybinę pareigūno pensiją. Pažymėtina, kad pareiškėjui teisėti lūkesčiai gauti valstybinę pensiją nekilo ir negalėjo kilti, nes jis, nestojęs tarnauti į Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos sistemą, neįgijo teisės į valstybinę pareigūno pensiją.
Teismas daro išvadą, kad VSDFV ir VSDFV Utenos skyrius aukščiau nurodytų teisės aktų nuostatas taikė tinkamai, pareiškėjo lūkesčių nepažeidė, nes tokie lūkesčiai pagal taikytinus teisės aktus ir negalėjo kilti. Atsakovai tinkamai įvertino faktines aplinkybes, susijusias su pareiškėjo tarnyba ir elgesiu po jo atleidimo iš milicijos, pagrįstai nustatė, kad pareiškėjas Lietuvos Respublikai neprisiekė, nes tai patvirtinančių dokumentų nėra, beje, pareiškėjas ir pats nenurodė jokių konkrečių aplinkybių, kokias pareigas galėjo eiti po jo atleidimo iš milicijos 1990-11-19.
Todėl naikinti pareiškėjo ginčijamų VSDFV Utenos skyriaus 2020-03-20 sprendimo Nr. (10.12E)VPE_SP6E-139, VSDFV 2020-04-30 sprendimo Nr. (6.5) I-2777 nėra pagrindo nei pareiškėjo nurodytais, nei kitais motyvais. Kadangi ginčijami sprendimai laikytini teisėti ir pagrįsti, taip pat atmestinas ir pareiškėjo reikalavimas įpareigoti VSDFV Utenos skyrių priimti sprendimą dėl skyrimo pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinę pensiją ir ją mokėti pareiškėjui.
Dėl neturtinės žalos atlyginimo
Pareiškėjas taip pat prašo priteisti iš atsakovų VSDFV ir VSDFV Utenos skyriaus neturtinę 500 Eur žalą.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos ryšiui. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.
Todėl sprendžiant viešosios (valstybės) atsakomybės klausimą, visų pirma, būtina nustatyti, ar valdžios institucijos ar jos darbuotojų (pareigūnų) veiksmai buvo teisėti, t. y. ar jie veikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai (pareigūnai) privalėjo veikti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019-02-06 nutartį administracinėje byloje Nr. A-229-1062/2019; 2019-12-04 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1332-525/2019).
Kadangi atsakovai pareiškėjo atžvilgiu priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus, kuriais atsisakė skirti pareiškėjui pareigūnų valstybinę pensiją, nėra pagrindo teigti, kad atsakovai atliko neteisėtus veiksmus. Nenustačius atsakovų neteisėtų veiksmų, kaip būtinosios sąlygos valstybės viešajai atsakomybei kilti, neturtinė žala negali būti priteisiama. Todėl pareiškėjo reikalavimas priteisti iš VSDFV ir VSDFV Utenos skyriaus 500 Eur neturtinę žalą netenkintinas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo
Pareiškėjas taip pat prašo priteisti iš atsakovų VSDFV ir VSDFV Utenos skyriaus bylinėjimosi išlaidas. Vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalimi, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas, jis neįgyja teisės reikalauti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, todėl toks prašymas netenkintinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo S. B. (S. B.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.