Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Danutė Gasiūnienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų A. V. ir K. L. atskiruosius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo 2013 m. gegužės 29 d. ir 2013 m. liepos 3 d. nutarčių, kuriomis taikytos laikinosios apsaugos priemonės, priimtų civilinėje byloje pagal ieškovo Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinį atsakovams A. V., K. L., A. P., R. P., R. P., E. B., Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl administracinių aktų, sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo, tretieji asmenys K. J., Pakruojo rajono 2-ojo notarų biuro notarė G. J., Vilniaus miesto 5-ojo notarų biuro notarei V. T. ir ieškovų A. V. ir K. L. ieškinį atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, R. P., A. P., R. P., E. B., K. J. dėl įgaliojimo ir žemės sklypų pirkimo-pardavimo sandorių pripažinimo negaliojančiais ir paveldėjimo teisės liudijimo iš dalies pripažinimo negaliojančiu, tretieji asmenys Pakruojo rajono 2-ojo notarų biuro notarė G. J., Vilniaus miesto 5-ojo notarų biuro notarei V. T., ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

panaikino: 1) Šiaulių apskrities viršininko administracijos 2009 m. spalio 2 d. išvadą Nr. 3265 Dėl žemės, miško, vandens telkinių perdavimo neatlygintinai nuosavybėn O. L.; 2) Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2011 m. balandžio 28 d. sprendimą Nr. 35S-57 Dėl nuosavybės teisių atkūrimo O. L. į jai tenkantį buvusio savininko P. I. nuosavybės teisėmis valdytą (duomenys neskelbtini) nekilnojamąjį turtą – 50,52 ha žemės ir 32, 98 ha miško; 3) Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2011 m. balandžio 29 d. įsakymą Nr. 35VĮ-516 Dėl nuosavybės teisių į žemę, mišką ir vandens telkinius atkūrimo (duomenys neskelbtini); 4) 2011 m. gegužės 17 d. Pakruojo rajono 2-ojo notarų biuro notarės G. J. patvirtintą paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą (notarinio registro Nr. 1677);

pripažino negaliojančiais: 1) 2011 m. gegužės 20 d. pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 4-1430, pagal kurią K. L. ir A. V. pardavė R. P. ir A. P. žemės sklypus, unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini); 2) 2011 m. gegužės 20 d. pirkimo pardavimo sutartį Nr. 4-1431, pagal kurią K. L. ir A. V. pardavė R. P. žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 3) 2011 m. gegužės 20 d. pirkimo pardavimo sutartį Nr. 4-1432, pagal kurią K. L. ir A. V. pardavė E. B. žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini);

įpareigojo A. V. ir K. L. grąžinti atsakovams R. P. 90 800 Lt; E. B. 140 000 Lt; A. P. ir R. P. 42 800 Lt;

taikė vindikaciją ir įpareigojo grąžinti valstybei šiuos žemės sklypus: A. P. ir R. P. – 4,2000 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis adresas (duomenys neskelbtini); 4,4000 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis adresas (duomenys neskelbtini); 5,3000 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis adresas (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini); R. P. – 22,7000 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis adresas (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini); E. B. – 35,1000 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis adresas (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini);

ieškovų A. V. ir K. L. ieškinio dalį dėl 2009 m. spalio 6 d. Pakruojo rajono 2-ojo notarų biuro notarės G. J. patvirtinto įgaliojimo, reg. Nr. 2916, kuriuo A. V. ir K. L. įgaliojo K. J. vesti jų vardu notarų biure paveldėjimo bylą, mirus jų motinai O. L., ir atstovauti jiems bei tvarkyti visus žemės sklypų atkūrimo reikalus po O. L. mirties, kaip sudarytą dėl apgaulės, pripažinimo negaliojančiu atmetė.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirųjų skundų ir atsiliepimų į atskiruosius skundus argumentai

Atsakovai A. V. ir K. L. atskiraisiais skundais prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2013 m. gegužės 29 d. ir 2013 m. liepos 3 d. nutartis. Atskirieji skundai grindžiami tuo, jog teismas pažeidė CPK normas, nepateikęs jokių motyvų, kaip pasireiškia viešasis interesas ir kodėl jis lemia poreikį laikinųjų apsaugos priemonių klausimą spręsti teismo iniciatyva.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarčių, kuriomis taikytos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirųjų skundų faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarčių negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 str.). Absoliučių nutarčių negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas 2013 m. gegužės 29 d. sprendimu įpareigojo A. V. ir K. L. grąžinti atsakovams R. P. 90 800 Lt; E. B. 140 000 Lt; A. P. ir R. P. 42 800 Lt. Šių reikalavimų įvykdymo užtikrinimui teismas 2013 m. gegužės 29 d. nutartimi taikė laikinąsias apsaugos priemonės – A. V. ir K. L. turto areštą. Nutarties vykdymas pavestas asmenų, kurių naudai taikytos laikinosios apsaugos priemonės, t. y. R. P., A. P., R. P. ir E. B., pasirinktam antstoliui. CPK 147 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad nesikreipus į antstolį ar nepatikslinus areštuoto turto duomenų, laikinosios apsaugos priemonės galioja 14 dienų nuo nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo priėmimo dienos, po to turto arešto aktas, kuris įregistruotas laikinosiomis apsaugos priemonėmis pritaikyto arešto atsakovo turtui, piniginėms lėšoms pagrindu, yra išregistruojamas iš Turto arešto aktų registro (Turto arešto aktų registro įstatymo 10 str. 5 p.). Bylos medžiaga patvirtina, kad 2013 m. gegužės 29 d. nutartis CPK 147 straipsnio 6 dalyje nustatytu 14 dienų terminu nebuvo pateikta antstoliui (t. 3, 108 b. l.). Nustojus galioti laikinosioms apsaugos priemonėms, teismo nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nebetenka teisinės galios, nes laikinųjų apsaugos priemonių galiojimas pasibaigia pagal įstatymą. Šią aplinkybę kaip pagrindą pakartotinai taikyti laikinąsias apsaugos priemones konstatavo ir pirmosios instancijos teismas 2013 m. liepos 3 d. nutartyje.

CPK 315 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatyta, kad apeliacinis skundas nepriimamas ir grąžinamas jį padavusiam asmeniui, jeigu skundžiamas teismo sprendimas (nutartis), kuris pagal įstatymus negali būti apeliacinio apskundimo objektas. Jei šis trūkumas paaiškėja nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, apeliacinis procesas nutraukiamas (CPK 315 str. 5 d.). Šios nuostatos taikomos ir atskirųjų skundų nagrinėjimui (CPK 338 str.).

Pagal įstatymą nustojus galioti 2013 m. gegužės 29 d. nutartimi taikytoms laikinosioms apsaugos priemonėms, nebelieka teisinio pagrindo apeliacine tvarka nustatinėti šia nutartimi laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumą, todėl 2013 m. gegužės 29 d. nutartis nebegali būti apeliacinio apskundimo objektu, nes šio klausimo išsprendimas nesukels byloje dalyvaujantiems asmenims jokių teisinių pasekmių. Šios aplinkybės lemia apeliacinio proceso pagal A. V. ir K. L. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2013 m. gegužės 29 d. nutarties nutraukimą ir žyminio mokesčio apeliantui grąžinimą (3 t., 50 b. l.) (CPK 87 str., 315 str. 2 d. 3 p., 5 d., 338 str.). Išaiškintina, kad žyminį mokestį pagal teismo nutartį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija (CPK 87 str. 3 d.).

2013 m. liepos 3 d. nutarties priėmimo pagrindu, t. y. poreikiu pakartotinai taikyti laikinąsias apsaugos priemones, pirmosios instancijos teismas nurodė dvi aplinkybes: tai, jog atsakovai laiku nepateikė 2013 m. gegužės 29 d. nutarties antstoliui vykdyti, bei tai, jog neišnyko laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumas, teismui laikinąsias apsaugos priemones taikius savo iniciatyva 2013 m. gegužės 29 d. sprendimui užtikrinti. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas, vertindamas skundžiamos 2013 m. liepos 3 d. nutarties pagrįstumą, vertina ir 2013 m. gegužės 29 d. nutarties motyvus dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindo.

Apeliantai skundžiamos nutarties nepagrįstumą argumentuoja tuo, kad teismas nemotyvavo, kaip pasireiškia viešasis interesas ir kodėl jis lemia poreikį laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą spręsti teismo iniciatyva.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje yra įtvirtintas teisinės valstybės siekis. Teisinėje valstybėje teisingumas suinteresuoto asmens atžvilgiu yra pasiekiamas, kai jis gauna tai, dėl ko kreipėsi į teismą, t. y. įvykdžius teismo sprendimą. Taigi pagal Konstituciją taip pat turi būti siekiama užtikrinti teismų sprendimų įvykdymą. Teismų sprendimų įvykdomumą civiliniame procese užtikrina laikinosios apsaugos priemonės, t. y. teisiniai ribojimai, teismo taikomi atsakovui ar jo turtui, kuriais siekiama užtikrinti būsimo galbūt ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymą. Prokuroras atsiliepimuose į skundus pagrįstai argumentuoja, jog skundžiama nutartis priimta byloje, iškeltoje pagal prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinį, todėl teismas pagrįstai savo iniciatyva taikė laikinąsias apsaugos priemones, siekiant, kad teismo sprendimo vykdymas nebūtų apsunkintas ar neįmanomas, tuo pačiu apsaugodamas ne tik atsakovų, kurių naudai iš apeliantų priteisti pinigai, interesus, bet ir viešąjį interesą, kad valstybės interesus tenkinantis teismo sprendimas būtų įvykdytas. 2013 m. gegužės 29 d. teismo sprendimu Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinys dėl administracinių aktų ir sandorių pripažinimo negaliojančiais bei restitucijos taikymo patenkintas visiškai, t. y. teismo sprendimu apgintas viešasis interesas, o skundžiama nutartimi taikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis užtikrintas restitucijos vykdymas pagal šį sprendimą. Bylos aplinkybės leidžia spręsti, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja viešasis interesas, todėl pirmosios instancijos teismas galėjo imtis teisinių priemonių priimto sprendimo įvykdymui užtikrinti.

Apeliacinės instancijos teismas iš dalies sutinka su apeliantais dėl nepakankamo laikinųjų apsaugos priemonių taikymo argumentavimo. Nors pirmosios instancijos teismas iš tiesų nepakankamai motyvavo savo nutartį dėl atsakovų turto arešto, vien ši aplinkybė nedaro nutarties negaliojančia. 2013 m. gegužės 29 d. nutartyje teismas nurodė, kad laikinosios apsaugos priemonės taikomos atsižvelgiant į jų paskirtį – materialinio teisinio pobūdžio reikalavimams užtikrinti, atsižvelgus, kad A. V. ir K. L. nustatyti didelės sumos įpareigojimai, o jiems turtą perleidus kitiems asmenims kiltų grėsmė teismo sprendimo tinkamam įvykdymui. Tokiu atveju, kai 2013 m. liepos 3 d. nutarties pagrindą sudaro 2013 m. gegužės 29 d. nutarties motyvai, laikytina, tai esant aiškiam laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindui skundžiama 2013 m. liepos 3 d. nutartis negali būti panaikinta vien formaliais pagrindais (CPK 328, 338 str.). Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, naikinti ar keisti teisėtos ir pagrįstos pirmosios instancijos teismo 2013 m. liepos 3 d. nutarties nėra pagrindo (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 315 straipsnio 2 dalies 3 punktu ir 5 dalimi, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

apeliacinį procesą, pradėtą pagal atsakovų A. V. ir K. L. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2013 m. gegužės 29 d. nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, nutraukti.

Grąžinti apeliantui K. L. (a. k. (duomenys neskelbtini)) 2013 m. birželio 5 d. mokėjimo nurodymu Nr. 0000000032 už atskirąjį skundą sumokėtą 100 (vieną šimtą) Lt žyminį mokestį.

Šiaulių apygardos teismo 2013 m. liepos 3 d. nutartį palikti nepakeistą.