- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-10-23
- Bylos Nr.
- 1A-712-149-2013
- Teisminio proceso Nr.
- 1-52-3-00002-2013-9
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Leonarda Gurevičienė (pirm.), Arūnas Kisielius, Vitalija Norkūnaitė
- Nuteistasis
- E. K., B. L.
- Advokatai
- Jurgita Žiužnienė, Lilija Semaškas
Teisėja J.Bagdonienė Teisminio proceso Nr. 1-52-3-00002-2013-9
2013 m. spalio 23 d.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų E. K., E. K., B. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-05-30 nuosprendžio, kuriuo E. K., E. K., B. L. pripažinti kaltais padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d., ir nuteisti kiekvienas iš jų laisvės apribojimu 6 mėnesiams, įpareigojant bausmės vykdymo laikotarpiu atlyginti padarytą žalą.
Taip pat šiuo nuosprendžiu iš E. K., E. K., B. L. solidariai priteista:
I. P. 3000 Lt neturtinei žalai atlyginti; valstybei 700 Lt antrinės teisinės pagalbos išlaidoms atlyginti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
E. K., E. K., B. L. nuteisti už tai, kad nežymiai sutrikdė sveikatą, o būtent:
2012 m. rugsėjo 11 d., apie 18 val., Vilniaus r., Zujūnų sen., Griovių k., konflikto metu E. K., E. K., B. L. be jokios priežasties, motyvuodami tuo, kad I. P. atrėmė į jam nuosavybės teise priklausančio namo sieną kopėčias ir tuo trukdė E. K. praeiti, jį sumušė, o būtent: E. K. sudavė stiklainiu į nugarą, B. L. sudavė kumščiu į krūtinę, E. K. spyrė koja į įvairias kūno vietas, tuo padarydami I. P. sužalojimus, pasireiškusius odos įbrėžimu nosies nugarėlėje, poodine kraujosruva dešiniame žaste, poodine kraujosruva dešinės plaštakos delniniame paviršiuje, pereinančia į dešinės plaštakos 1-mą pirštą, paviršine pjautine žaizda ir odos įbrėžimais kairiame žaste, poodine kraujosruva krūtinės ląstos dešinėje pusėje, poodine kraujosruva dešinėje šlaunyje, kas kvalifikuojama nežymiu sveikatos sutrikdymu, t.y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d.
2013-08-20 Vilniaus apygardos teisme gautas nuteistųjų E. K., E. K., B. L. (toliau tekste – apeliantai) apeliacinis skundas, kuriuo prašoma: panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013-05-30 nuosprendį baudžiamojoje byloje ir priimti naują nuosprendį – išteisinti nuteistuosius E. K., E. K. bei B. L. neįrodžius, kad jie dalyvavo padarant nusikalstamą veiką. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas nepagrįstai vadovavosi nieko nepatvirtinančiais pareigūnų Z. R., R. I. bei V. L. parodymais. Teigiama, kad byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad E. K. uogienės stiklainiu sudavė I. P. į nugarą. Manoma, jog teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, iš esmės rėmėsi tik nukentėjusiojo bei jo sutuoktinės prieštaringais parodymais ir nepagrįstai nesivadovavo liudytojo J. L. parodymais. Taip pat teigiama, kad teismas nevertino tos aplinkybės, kad nukentėjusiojo sužalojimai konstatuoti 2-ą po įvykio dieną, kai gelsvėjančių kraujosruvų dar tikrai neturėtų būti, netyrė, kad šie sužalojimai galėjo atsirasti kitomis aplinkybėmis, kitu laiku. Be to apeliantų teigimu, teismas nesiaiškino nukentėjusiojo griuvimo aplinkybių, nors nukentėjusysis teisme parodė, kad buvo griuvęs ant šono ir nosies, kad nosis buvo nubrozdinta jam griuvus, teismas nevertino, kad griuvimo metu nukentėjusysis galėjo susižaloti stiklo šukėmis, nuo ko pas jį atsirado pjautinės žaizdos. Taip pat nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas ignoravo svarbią aplinkybę, kad pas E. K. buvo perpjauta ranka ir netyrė, kad pats nukentėjusysis, mosikuodamas kopėčiomis, sudaužė jos rankose buvusius stiklainius su uogiene, dėl ko ji susižalojo. Apeliantų manymu, teismas nepašalino visų neaiškumų bei prieštaravimų ir nesivadovavo in dubio pro reo principu, kuris įpareigoja nepašalintas abejones vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai, todėl pažeidė jų nekaltumo prezumpciją.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistieji E. K., E. K., B. L. bei jų gynėja prašo apeliacinį skundą tenkinti, privataus kaltintojo atstovė prašo skundą atmesti.
E. K., E. K., B. L. apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacinio proceso paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės aktų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo ar nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (kasacinė nutartis Nr. 2K-204/ 2008).
Teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti.
Nors pirmosios instancijos teismas viešame teismo posėdyje ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus, apeliacinės instancijos teismas turi teisę iš naujo vertinti pirmosios instancijos teismo vertintus įrodymus ir padaryti kitokias išvadas, taip pat nuosprendį grįsti naujais įrodymais. Nagrinėdamas bylą, šis teismas turi ypač atidžiai patikrinti nuosprendžio pagrįstumą: ar teismo išvadas patvirtina išnagrinėti teisiamajame posėdyje įrodymai, ar teismas atsižvelgė į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas, ar teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų pakanka teismo išvadoms padaryti, ar įrodymai yra teisingai įvertinti ir pan. (kasacinė nutartis Nr. 2K-7-629/2006). Kartu pažymėtina, kad teismo baigiamasis aktas gali būti grindžiamas tik patikimais įrodymais, kurie tokiais pripažįstami, išanalizavus jų gavimo tvarką, patikrinus juos BPK nustatytais veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais. Pažymėtina, kad svarbi įrodymų vertinimo sąlyga yra ta, kad turi būti vertinamas ne kiekvienas įrodymas atskirai, bet jų visuma (kasacinės nutartys Nr. 2K-411/2004, 2K-43/2006).
Pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino.
Pirmosios instancijos teismas tinkamai kvalifikavo E. K., E. K., B. L. padarytą nusikalstamą veiką. Nuteistųjų kaltė neginčijamai įrodyta viešame teismo posėdyje ištirtais ir įvertintais įrodymais, nukentėjusiojo I. P. parodymais; specialisto išvada Nr.G2088/12(01); liudytojų T. P., R. I., Z. R., V. L. parodymais, patvirtinančiais, kad E. K., E. K., B. L., veikdami vieninga tiesiogine tyčia, tai yra suprasdami pavojingą savo nusikalstamos veikos pobūdį ir norėdami taip veikti, dėl menkavertės dingsties sumušė nukentėjusįjį I. P., tai yra E. K. sudavus stiklainiu į nugarą, E. K. sudavus koja į įvairias kūno dalis, o B. L. sudavus ranka į krūtinę, nukentėjusiajam I. P. buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, todėl apeliantų argumentai, kad teismas vadovavosi tik nukentėjusiojo I. P. ir jo sutuoktinės T. P. parodymais, atmestini kaip nepagrįsti.
Policijos pareigūnų R. I., Z. R., V. L. parodymai kartu su I. P. bei T. P. parodymais vertintini kaip įrodymų visuma, sudaro loginę grandinę, patvirtinančią, kad specialisto išvadoje Nr.G2088/12(01) konstatuoti sužalojimai: odos įbrėžimas nosies nugarėlėje, poodinė kraujosruva dešiniame žaste, poodinė kraujosruva dešinės plaštakos delniniame paviršiuje, pereinanti į dešinės plaštakos 1-mą pirštą, paviršinė pjautinė žaizda ir odos įbrėžimai kairiame žaste, poodinė kraujosruva krūtinės ląstos dešinėje pusėje, poodinė kraujosruva dešinėje šlaunyje, nuo trauminių poveikių, kietų buku, ribotą paviršių bei smailų, aštriabriaunį, pjaunančių savybių turinčiu daiktu, yra priežastiniame ryšyje su E. K., E. K., B. L. nusikalstamais veiksmais nukentėjusiojo I. P. atžvilgiu.
Dėl apeliacinio skundo argumentų, kad pirmosios instancijos teismas nesiaiškino nukentėjusiojo griuvimo aplinkybių, nors nukentėjusysis teisme parodė, kad buvo griuvęs ant šono ir nosies, kad nosis buvo nubrozdinta jam griuvus, teismas nevertino, kad griuvimo metu nukentėjusysis galėjo susižaloti stiklo šukėmis, nuo ko pas jį atsirado pjautinės žaizdos, pažymėtina, kad nukentėjusysis I. P. pirmosios instancijos teismo posėdyje parodė, jog buvo parkritęs po to, kai jam sudavė B. L. ir E. K., o apklausta teismo posėdyje liudytoja T. P. patvirtino, kad jos vyras buvo parkritęs, tačiau kuria vieta, tiksliai neprisimena.
Kolegijai nekyla abejonių dėl nukentėjusiajam I. P. padarytų sužalojimų, jų padarymo laiko ir mechanizmo, dėl jų objektyvumo ir teisingumo, kadangi nėra pagrindo abejoti specialisto išvada, kurioje nurodyta, kad I. P. padaryti sužalojimai padaryti galimai įvykio aplinkybėmis nurodytu laiku – 2012-09-11, taip pat byloje nėra duomenų, kad liudytojai R. I., Z. R., V. L. dėl kokių nors priežasčių būtų suinteresuoti apkalbėti nuteistuosius.
Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo kaltinamųjų E. K., E. K., B. L. parodymais, kad jie nemušė nukentėjusiojo, vertindamas juos kaip nuteistųjų suderintą gynybinę poziciją, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės. Taip pat pagrįstai nesivadovavo ir liudytojo J. L. parodymais, motyvuodamas tuo, kad jo parodymai prieštarauja visų kitų byloje ištirtų įrodymų visumai, be to, liudytojas yra kaltinamojo B. L. tėvas ir gali būti suinteresuotas padėti kaltinamiesiems išvengti atsakomybės, bei pats yra priešiškai nusiteikęs nukentėjusiojo atžvilgiu dėl ilgalaikių konfliktų.
Apeliantų argumentai, kad pirmosios instancijos teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad I. P. parodymai prieštarauja jo sutuoktinės T. P. parodymams atmestini kaip nepagrįsti, kadangi jokių esminių prieštaravimų jų parodymuose nėra, be to, pirmosios instancijos teismo posėdyje apklausta liudytoja policijos pareigūnė V. L. parodė, kad nukentėjusysis I. P. dėl sumušimo tuo metu buvo šoke (b.l 74).
Atsižvelgus į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad Vilniaus rajono apylinkės teismas 2013-05-30 nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, apeliantai savo skunde nurodydami tas pačias aplinkybes, dėl kurių jau pasisakė pirmosios instancijos teismas bei pateikdami subjektyvų skundžiamo nuosprendžio vertinimą, nepateikė objektyvių duomenų, kurių pagrindu būtų galima pakeisti ar panaikinti šį nuosprendį.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.,
Rezoliucinė dalis
nutarė:
nuteistųjų E. K., E. K., B. L. apeliacinį skundą atmesti.