Vilniaus apygardos teismo nutartis

Teisėjas J.Ivanauskas Teisminio proceso Nr. 1-12-1-02624-2011-3

2013 m. sausio 15 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2012-11-07 nuosprendžio, kuriuo D. B. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d., ir nuteistas laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 75 str., laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.

Iš dalies patenkinus baudžiamojoje byloje pareikštą civilinį ieškinį, solidariai iš D. B. ir V. Z. nukentėjusiojo V. K. naudai priteista 300 Lt padarytai neturtinei žalai atlyginti.

Šiuo nuosprendžiu taip pat nuteistas V. Z., tačiau dėl jo apeliacinis skundas nepaduotas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. B. nuteistas už tai, kad jis, 2011-06-19 apie 22.20 val., veikdamas kartu su V. Z., būdami apsvaigę nuo alkoholio ir turėdami tikslą pagrobti svetimą turtą, prie Žirmūnų tilto, esančio ties Sporto g. 11, Vilniuje, panaudojo V. K. atžvilgiu fizinį smurtą, kartu suduodami pastarajam ikiteisminio tyrimo tiksliai nenustatytą kiekį smūgių į veido sritį ir kitas įvairias kūno vietas, padarydami jam nežymų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį kraujosruva apatinės lūpos raudonyje su muštine žaizda apatinės lūpos gleivinėje, po ko V. Z. iš pastarojo drabužių ištraukus mobiliojo ryšio telefoną „Nokia“ 60 litų vertės, fotoaparatą „Casio“ 200 litų vertės, USB atmintinę „Adata“, 20 litų vertės bei 10 litų grynųjų pinigų, pagrobė svetimą V. K. priklausantį 290 litų vertės turtą.

Apeliaciniu skundu D. B. prašo panaikinti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2012-11-07 nuosprendį ir priimti jo atžvilgiu naują išteisinamąjį nuosprendį arba byla grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, taip pat mano, jog teismas neteisingai išsprendė neturtinės žalos atlyginimo klausimą, kadangi apelianto manymu, nukentėjusysis V. K. jokios neturtinės žalos nepatyrė, neturtinę žalą dėl V. K. veiksmų patyrė jis (apeliantas). Teigia, kad V. K. be jo sutikimo jį fotografavo, spyrė į dviratį bei jį pastūmė, todėl pakilęs nuo žemės jis smūgiavo V. K., o V. Z., jį užstodamas, spyrė V. K. į užpakalį, nuo ko pastarasis parkrito. Taip pat teigia, kad gulinčio V. K. nemušė ir jo neapiplėšė.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašo apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

D. B. apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinio proceso paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės aktų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo ar nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. (LAT baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-04-21 nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-204/ 2008).

Teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Tačiau jeigu teismas, nagrinėdamas bylą, nustato esminių šio Kodekso pažeidimų, jis, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, patikrina, ar tai turėjo neigiamos įtakos ne tik asmeniui, dėl kurio skundo nagrinėjama byla, bet ir kitiems skundų nepadavusiems nuteistiesiems (LR BPK 320 str.).

Dėl D. B. apeliacinio skundo argumentų

Baudžiamoji atsakomybė pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d. atsiranda tam, kas panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti arba kitaip atimdamas galimybę nukentėjusiam asmeniui priešintis pagrobė svetimą turtą.

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką plė­ši­mo me­tu pa­nau­do­tas fi­zi­nis smur­tas yra ne nu­si­kals­ta­mos vei­kos tiks­las, o tik prie­mo­nė pa­grob­ti sve­ti­mą tur­tą. Fi­zi­nio smur­to pa­da­ri­niai ga­li bū­ti fi­zi­nio skaus­mo su­kė­li­mas, ne­žy­mus ar ne­sun­kus svei­ka­tos su­trik­dy­mas. Plė­ši­mo me­tu kal­ti­nin­kas fi­zi­nį smur­tą ar gra­si­ni­mą tuoj pat pa­nau­do­ti fi­zi­nį smur­tą nau­do­ja tam, kad pa­ša­lin­tų ir neut­ra­li­zuo­tų as­me­nį kaip kliū­tį, truk­dan­čią pa­grob­ti tur­tą.

Plė­ši­mas pa­da­ro­mas tik tie­sio­gi­ne ty­čia. Grob­da­mas sve­ti­mą tur­tą plė­ši­mo bū­du, kal­ti­nin­kas su­vo­kia, kad jį pa­gro­bia pa­lau­žęs nu­ken­tė­ju­sio­jo va­lią ar at­ėmęs ga­li­my­bę pa­si­prie­šin­ti, nu­ma­to nu­si­kals­ta­mos vei­kos pa­da­ri­nius ir jų no­ri. Vei­ka kva­li­fi­kuo­ja­ma pa­gal BK 180 straips­nį ir tuomet, kai jei as­mens su­ma­ny­mas pa­grob­ti tur­tą ky­la smur­to pa­nau­do­ji­mo me­tu.

Konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas teisingai kvalifikavo D. B. padarytą veiką.

Faktinėmis bylos aplinkybėmis nustatyta, kad D. B., veikdamas bendrininkų grupe kartu su V. Z., būdami apsvaigę nuo alkoholio, turėdami tikslą pagrobti svetimą turtą, veikdami tiesiogine tyčia, tai yra suvokdami pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir norėdami plėšimo būdu pagrobti V. K. priklausantį turtą, panaudojo V. K. atžvilgiu fizinį smurtą, kartu suduodami pastarajam ikiteisminio tyrimo tiksliai nenustatytą kiekį smūgių į veido sritį ir kitas įvairias kūno vietas, padarydami jam nežymų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį kraujosruva apatinės lūpos raudonyje su muštine žaizda apatinės lūpos gleivinėje, po ko V. Z. iš pastarojo drabužių ištraukus mobiliojo ryšio telefoną „Nokia“ 60 litų vertės, fotoaparatą „Casio“ 200 litų vertės, USB atmintinę „Adata“, 20 litų vertės bei 10 litų grynųjų pinigų, bendrais veiksmais pagrobė svetimą V. K. priklausantį 290 litų vertės turtą.

Byloje yra nustatyta, kad nežymus sveikatos sutrikdymas yra susiję su nukentėjusiojo V. K. turto pagrobimu ir panaudotas fizinis smurtas buvo ne nusikalstamos veikos tikslas, o priemonė pagrobti turtą.

Apelianto argumentai, kad jis neapiplėšė V. K. neatitinka faktinių bylos aplinkybių, juos paneigia viešame teismo posėdyje ištirti ir įvertinti byloje esantys įrodymai: iš dalies paties nuteistojo D. B. parodymai; kito nuteistojo V. Z. parodymai; nukentėjusiojo V. K. parodymai; liudytojo D. Ž. parodymai; 2011-06-27 specialisto išvada Nr. G 1972/11 (01) (b.l. 20-21); V. Z. daiktų paėmimo laikinai saugoti 2011-06-19 protokolas (b.l. 78), 2011-06-20 daiktų apžiūros protokolas (b.l. 29-40); kiti rašytiniai bylos įrodymai.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo nuteistųjų pusės liudytojų A. A. ir R. D. parodymais, kadangi jie nėra informatyvūs, abu liudytojai pasišalino dar iki įvykio, pradėjus bręsti ginčui, o nukentėjusysis V. K. pasiliko su V. Z. ir D. B..

Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu, D. B. parodė, kad kaltu neprisipažino ir parodė, kad dviračiu atvyko pas draugus, kurie žvejojo „Minsko“ tilto. Prie upės sutiko A. A. ir V. Z.. Nukentėjusiojo V. K. nebuvo. Po kažkurio laiko atėjo V. K., su savimi turėjo alaus, pasiūlė jiems išgerti, jie jo nekvietė jis pats atėjo. Sudavė smūgius nukentėjusiajam tik todėl, kad V. K. ėmė liesti jį rankomis. Jis sudavė pastarajam kumščiu vieną smūgį į veidą ir į pilvą, o V. Z. jam spyrė du kartus į sėdmenis, toje vietoje, kur nukrito nukentėjusysis ant žolės gulėjo telefonas ir fotoaparatas, kuriuos paėmė V. Z.. Tikslo apiplėšti A. K. neturėjo, jokių pinigų nei jis nei V. Z. neėmė, vyriškio kišenių nekraustė. (b.l. 54-55, 61-62).

Pirmosios instancijos teismo posėdyje D. B. atsisakė savo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, teigdamas, kad tokių parodymų jis nedavė, juos neteisingai surašė tyrėja, iš jo pusės jokios agresijos nukentėjusiojo atžvilgiu nebuvo, jis V. K. tik pastūmė abiem rankomis, po to, kai šis elgėsi agresyviai ir spyrė į jo dviratį. Nukentėjusysis nugriuvo todėl, kad buvo girtas, apie telefoną jis sužinojo tik policijos komisariate.

Apeliaciniame skunde nuteistasis D. B. pateikė naują gynybinę versiją, teigdamas, kad V. K. pats išprovokavo konfliktą – be sutikimo jį fotografavo, spyrė į dviratį bei jį pastūmė, todėl pakilęs nuo žemės jis smūgiavo V. K., o V. Z., jį užstodamas, spyrė V. K. į užpakalį, nuo ko pastarasis parkrito.

Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu V. Z. kaltu prisipažino iš dalies ir parodė, kad 2011-06-19 apie 18.30 val. žvejojo, gėrė alų su A. A., vėliau atėjo D. B., dar vėliau nukentėjusysis. Nukentėjusiojo jie nekvietė, jis pats atėjo, atsinešė alaus, kartu išgėrinėjo, niekas nenorėjo jo sumušti. Su vyriškiu vardu Valdas susimušė tuomet, kai pastarasis sudavė smūgį per D. B. dviratį. Jis nukentėjusiajam sudavė vieną kartą į krūtinės sritį, o kai šis nukrito, vieną kartą spyrė į galvos sritį. D. B. taip pat sudavė vyriškiui apie du smūgius, matė, kaip D. B. ranka sudavė į krūtinės sritį, o pastarajam parkritus, spyrė į veidą. Jis nuo žemės pakėlė ir pasiėmė vyriškiui priklausančius telefoną ir fotoaparatą. Nepastebėjo, kad D. B. būtų apžiūrėjęs vyriškio kišenes, jis į kišenes nelindo, piniginės ir pinigų netraukė. Papildomos apklausos metu V. Z. pakeitė savo parodymus ir parodė, kad jis vyriškiui sudavė kumščiu į krūtinę, o kai šis parkrito, vieną kartą spyrė į krūtinės sritį, į galva nespyrė. Ar nukentėjusiajam parkritus, jam spyrė D. B., neprisimena. Ant žemės gulėjo fotoaparatas, telefonas, USB atmintinė, juos pasiėmė ir su D. B. nuėjo. Ar ėmė 10 litų tiksliai neprisimena, bet gali būti , kad ir juos paėmė (b.l. 84-85, 89-90).

Pirmosios instancijos teismo posėdyje V. Z. prisipažino rankomis sudavęs kelis smūgius nukentėjusiajam į veidą ir į kūną, tačiau neigė jį spardęs kojomis. Taip pat prisipažino, kad paėmė telefoną ir fotoaparatą, nes juos rado ant žemės ir nežinojo, kad jie priklauso nukentėjusiajam. Be to, parodė, kad D. B. nesudavė V. K. nei vieno smūgio, o tik pastūmė, nuo ko pastarasis pargriuvo.

Teisiamojo posėdžio metu apklaustas nukentėjusysis V. K. patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus ir parodė, kad birželio 19 d. vakarop, apie 22.00 val., atėjo prie upės, buvo išgėręs, turėjo dar šiek tiek su savimi alaus, gal tris butelius. Vyrai žvejojo, galvojo pakalbins, pašnekės, nieko nesitikėjo, užkalbino juos. Buvo abu kaltinamieji ir dar liudininkai. Gėrė alų visi kartu. Jis nežino kada prasidėjo konfliktas, kelis kartus jau norėjo eit namo, tačiau jie jį vis siūlė pabūti, pakalbėti, už rankos nelaikė, bet vis ragino pabūti, todėl jam kilo įtarimas, kad geruoju gali nesibaigti. Visos įvykių sekos neprisimena, nes buvo išgėręs. Kaltinamieji matė, kad jis turi fotoaparatą, jis prie jų buvo išsitraukęs fotoaparatą ir kažkiek fotografavo. Nemano, kad konfliktas kilo dėl dviračio, kadangi D. B. pats neatsargiai ten važinėjo, gal užkliuvo už jo, bet tai nebuvo priežastis, nes jie toliau dar sėdėjo, kalbėjo, gėrė alų, paskui netikėtai pajuto smūgį į galvą, praktiškai iš karto atsijungė, gulėdamas juto smūgius į šonus. Kas sudavė smūgį į galvą, negali pasakyt, jam tai buvo visiškai netikėta. Kai gulėjo ant žemės, smūgiai buvo į visą kūną. Rankomis ar kojomis buvo suduoti smūgiai negali pasakyt, nes buvo užsimerkęs, taip pat jautė, kad jam krausto kišenes, čiupinėja, kas kraustė kišenes, nematė. Iki šio įvykio kaltinamųjų nepažinojo. Telefonai buvo du, abu vienoje kelnių kišenėje, o fotoaparatas buvo ant diržo pritvirtintame dėkliuke, atmintinė buvo kišenėje, piniginė taip pat galinėje kišenėje. Prie kaltinamųjų telefonu nesinaudojo. Niekada nebuvo taip, kad telefonai iš kišenės būtų iškritę, kadangi kišenės gilios. Negali tiksliai pasakyti, kur buvo fotoaparatas, jam atrodė, kad kažkuriuo momentu fotoaparatas buvo jo rankoje, iki sugadinimo jis dar fotografavo.

Teisiamojo posėdžio metu liudytojas D. Ž. patvirtino parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, ir parodė, kad 2011-06-19 d. apie 22 val. 20 min. ėjo Žirmūnų tiltu nuo Antakalnio pusės į Žirmūnus. Praėjęs tilto vidurį, pastebėjo po tiltu sąmyšį, kai du vyriškiai mušė trečią. Pastebėjo, kad vienas iš vyriškių pasilenkęs ranka lygtai apžiūrinėjo nuo smūgių parkritusio vyriškio drabužius, o kitas, užkišęs koją po tuo gulinčiu vyriškiu, jį apvertė. Kaip suprato, gulintis vyriškis buvo be sąmonės. Veidų nematė, nes žmonės buvo atsukę nugaras, šalia gulėjo dviratis. Mušimas pasireiškė tuo, kad lygtai buvo kojų judesiai. Negali tiksliai pavirtinti, kad kaltininkai žmogų apžiūrinėjo, gali būt, kad tik pasirodė, nes atstumas buvo labai didelis. Ar ką nors vyriškiai paėmė iš gulinčio vyriškio kišenių, nepastebėjo. Paskambino policijai. Po kiek laiko grįžo pro tą vietą, vėl ėjo tiltu ir matė, kad ten jau atvykusi policija ir greitoji pagalba.

Iš Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato patrulių rinktinės 1 kuopos patrulės V. M. tarnybinio pranešimo matyti, kad 2011-06-19 dirbant su patruliu R. D. apie 22 val. 35 min. gavo pranešimą iš Operatyvaus valdymo skyriaus, kad po tiltu Olimpiečių gatvėje du vyrai muša gulintį vyriškį. Atvykus į vietą, pastebėjo, kad du vyriškiai su dviračiu ėjo nuo gulinčio vyriškio. Pakeltas gulintis vyriškis prisistatė V. K. ir paaiškino, kad jį sumušė minėti vyriškiai ir pavogė telefoną „Nokia”, fotoaparatą sidabrinės spalvos. Sulaikyti vyriškiai – V. Z. ir D. B. – pristatyti į Vilniaus m. 1-ąjį policijos komisariatą. Pas V. Z. buvo rastas mobilusis telefonas „Nokia” ir sidabrinės spalvos fotoaparatas. D. B. kairės rankos krumpliai kruvini. Nukentėjusiojo V. K. veidas kruvinas, ištinusi apatinė lūpa ir patinusi kairė veido pusė (b.l. 46).

Iš Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos Vilniaus skyriaus specialisto išvados Nr. G 1972/11 (01) matyti, kad V. K. padaryta: kraujosruva apatinės lūpos raudonyje su muštine žaizda apatinės lūpos gleivinėje, paveikus kietu buku daiktu, galimai užduotyje nurodytu laiku, t.y. 2011-06-19. V. K. padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Nustatyti kūno sužalojimai galėjo būti padaryti užduotyje nurodytomis aplinkybėmis. Nustatyti kūno sužalojimai galėjo būti padaryti vieno trauminio poveikio pasekoje, suduodant smūgį į apatinės lūpos sritį. Nustatytas kūno sužalojimas nebūdingas sužalojimui, atsirandančiam griūnant. Nustatytas sužalojimas nebūdingas savęs žalojimui. Sužalojimų vietose nėra požymių, kuriais remiantis galima būtų nustatyti konkretų žalojusį daiktą ar įrankį (b.l. 20-21).

Iš 2011-06-19 V. Z. daiktų paėmimo laikinai saugoti protokolo matyti, kad jame užfiksuota kad tarp jo daiktų rastas fotoaparatas „Casio Exlim”, mobiliojo ryšio telefonas „Nokia”, USB atmintinė „Adata”, grynieji pinigai, tarp kurių buvo 10 litų kupiūra (b.l. 78).

Atsižvelgus į tai kas išdėstyta, konstatuotina, jog D. B. kaltė dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublios BK 180 str. 1 d., yra visiškai įrodyta, nuteistojo D. B. parodymai duoti ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosioso instancijos teismo posėdyje bei apeliacinio skundo argumentai yra nenuoseklūs ir prieštaringi, neatitinka faktinių bylos aplinkybių, juos paneigia kiti viešame teismo posėdyje ištirti ir įvertinti įrodymai, todėl apeliacinės instancijos teismas juos vertina, kaip nuteistojo gynybinę versiją, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės. Nuteistųjų gynybinę versiją, kad jie nežinojo, jog pagrobti daiktai, tame tarpe ir fotoaparatas, priklauso nukentėjusiajam, paneigia paties apelianto argumentai, kad jam nepatiko, kad nukentėjusysis jį fotografuoja neblaivų.

Dėl apelianto argumentų, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai išsprendė neturtinės žalos atlyginimo klausimą, pažymėtina, jog pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas (30 straipsnio 2 dalis). Baudžiamojo proceso įstatyme nustatyta, kad kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą (BPK 44 straipsnio 10 dalis). Todėl asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam (kaltinamajam) ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį (BPK 109 straipsnis). Civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal Baudžiamojo proceso kodekso nuostatas, tačiau, kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo šis kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso įstatymo normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso įstatymo normoms. Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta (BPK 113 straipsnis, 115 straipsnio 1 dalis).

Pagal civilinį įstatymą, jeigu fizinis asmuo suluošintas ar kitaip sužalota jo sveikata, tai už žalą atsakingas asmuo privalo nukentėjusiajam asmeniui atlyginti visus šio patirtus nuostolius ir neturtinę žalą (CK 6.283 straipsnio 1 dalis). Neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. CK nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo – ją kiekvienoje byloje, dėl kiekvieno nukentėjusiojo turi įvertinti teismas. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, pagal įstatymą privalo atsižvelgti į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus (CK 6.250 straipsnio 1, 2 dalys).

Pažymėtina, kad teismai, priteisdami asmeniui kitų asmenų nusikalstama veika padarytą neturtinę žalą, turi atsižvelgti ne tik į nukentėjusiojo, bet ir į pagrįstus kaltininko interesus, t. y. į kaltininko turtinę padėtį, žalos padarymo aplinkybes ir t. t. (CK 6.282 straipsnis). Tai sudaro prielaidas siekti protingos nukentėjusiojo ir kaltininko skirtingų interesų pusiausvyros (LAT nutartis kasacinėje byloje Nr. 2K-420/2007).

Taigi, vienas iš pagrindinių kriterijų, nustatant neturtinės žalos dydį, yra nusikalstamos veikos padariniai, kurie vertinami, atsižvelgiant į asmens patirtų praradimų dydį, jų įtaką žmogaus tolimesniam gyvenimui, darbinei veiklai, šeimyniniams santykiams. Jeigu susiję su ateities intervencijomis arba su nepataisomais liekamaisiais reiškiniais, tai yra esminis neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus (LAT nutartys kasacinėse bylose Nr. 2K-171/2008, 2K-204/2009).

Byloje nustatyta, kad V. K. padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, pasireiškęs kraujosruva apatinės lūpos raudonyje su muštine žaizda apatinės lūpos gleivinėje, dėl ko nukentusysis patyrė fizinį skausmą bei pažeminimą.

Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgė ne tik į CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatytus kriterijus, bet ir į tai, kad V. K. pats pasiūlė kaltinamiesiems kartu vartoti alkoholinius gėrimus, todėl teismas, vadovaudamasis teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principais, pareikštą baudžiamojoje byloje V. K. civilinį ieškinį padarytai turtinei ir neturtinei žalai atlyginti sumažino, priteisdamas solidariai iš D. B. ir V. Z. nukentėjusiojo V. K. naudai 300 Lt padarytai neturtinei žalai atlyginti. Nuteistojo apeliacinio skundo argumentai, kad nukentėjusysis V. K. jokios neturtinės žalos nepatyrė, kad neturtinę žalą dėl nukentėjusiojo V. K. veiksmų patyrė jis (apeliantas), atmestini kaip nepagrįsti.

Atsižvelgus į tai kas išdėstyta, darytina išvada, kad Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2012-11-07 nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, nuteistojo D. B. apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo jį naikinti ar keisti.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., kolegija

nutarė:

Nuteistojo D. B. apeliacinį skundą atmesti.