Panevėžio apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Procesinio sprendimo kategorijos 1.2.5.4.2; 1.2.4.6.1; 1.2.6.1.2; 1.2.6.5; 1.2.4.4.1; 2.4.6.1; 2.5.19; 1.1.2.1.

2025 m. vasario 17 d.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Sigito Bagdonavičiaus, Algirdo Gapučio ir Dainos Vaidachavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

neviešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. L. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2024 m. spalio 9 d. nuosprendžio, kuriuo A. L. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 140 straipsnio 1 dalį (4 veikos), BK 146 straipsnio 2 dalį, BK 138 straipsnio 1 dalį, BK 145 straipsnio 2 dalį, BK 148 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta:

- už BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos padarymą paskirta laisvės apribojimo bausmė 1 (vieneriems) metams, netaikant intensyvios priežiūros, įpareigojant dalyvauti elgesio pataisos programoje, dirbti ar būti registruotam Užimtumo tarnyboje;

- už BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos padarymą paskirta laisvės apribojimo bausmė 1 (vieneriems) metams, netaikant intensyvios priežiūros, įpareigojant dalyvauti elgesio pataisos programoje, dirbti ar būti registruotam Užimtumo tarnyboje;

- už BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos padarymą paskirta laisvės apribojimo bausmė 1 (vieneriems) metams, netaikant intensyvios priežiūros, įpareigojant dalyvauti elgesio pataisos programoje, dirbti ar būti registruotam Užimtumo tarnyboje;

- už BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos padarymą paskirta laisvės apribojimo bausmė 1 (vieneriems) metams, netaikant intensyvios priežiūros, įpareigojant dalyvauti elgesio pataisos programoje, dirbti ar būti registruotam Užimtumo tarnyboje;

- už BK 146 straipsnio 2 dalyje numatytos veikos padarymą paskirta 60 parų arešto bausmė;

- už BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos padarymą paskirta laisvės apribojimo bausmė 1 (vieneriems) metams 3 (trims) mėnesiams, netaikant intensyvios priežiūros, įpareigojant dalyvauti elgesio pataisos programoje, dirbti ar būti registruotam Užimtumo tarnyboje;

- už BK 145 straipsnio 2 dalyje numatytos veikos padarymą paskirta laisvės atėmimo bausmė 1 (vieneriems) metams 4 (keturiems) mėnesiams;

- už BK 148 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos padarymą paskirta laisvės apribojimo bausmė 1 (vieneriems) metams, netaikant intensyvios priežiūros, įpareigojant dalyvauti elgesio pataisos programoje, dirbti ar būti registruotam Užimtumo tarnyboje.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu visos už atskiras nusikalstamas veikas paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, griežčiausiai bausmei apimant švelnesnes bausmes, ir paskirta A. L. subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams 4 (keturiems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 5 ir 6 punktais subendrintos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, įpareigojant dalyvauti elgesio pataisos programoje ir dirbti ar būti registruotam Užimtumo tarnyboje bei skiriant baudžiamojo poveikio priemonę – 40 MGL, tai yra 2000 Eur (dviejų tūkstančių eurų), dydžio įmoką į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą, ją įpareigojant sumokėti per 10 (dešimt) mėnesių nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti - palikta galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, o jam įsiteisėjus panaikintina.

Panevėžio teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir priteista iš A. L. Valstybinėms ligonių kasoms prie Sveikatos apsaugos ministerijos 154 eurų (vienas šimtas penkiasdešimt keturi eurai) turtinės žalos atlyginimo.

Priteista iš A. L. 47,88 Eur (keturiasdešimt septyni eurai 88 centai) proceso išlaidų valstybei.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. A. L. nuteistas už tai, kad 2021 m. birželio mėnesį, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini) namo 2-ame bute žarstekliu sudavė V. G. du smūgius į šonus, tuo sukeldamas V. G. fizinį skausmą.

2. Be to A. L. 2022 m. liepos mėnesį, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą dieną, apie 18 val., (duomenys neskelbtini) namo kieme, rankos kumščiu sudavė nenustatytą skaičių, bet ne mažiau kaip keturis smūgius V. G. į krūtinę bei vieną smūgį į smakrą, jį prakirsdamas, tuo sukeldamas V. G. fizinį skausmą.

3. Be to, A. L. 2022 m. liepos mėnesį, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą dieną, po pietų, (duomenys neskelbtini) namo kieme, rankos kumščiu sudavė V. G. ne mažiau kaip du smūgius į kairės pusės veido sritį, tuo sukeldamas V. G. fizinį skausmą.

4. Be to, A. L. 2022 m. vasarą, galimai rugpjūčio mėnesį, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą dieną, po 15 val., (duomenys neskelbtini) namo kieme gumine žarna sudavė V. G. vieną kartą per kairę ranką, tuo sukeldamas V. G. fizinį skausmą.

5. Be to, A. L. 2022 m. rugpjūčio mėn. 16 d., po 17 val., (duomenys neskelbtini) namo 2-ame bute, ištraukęs iš buto įėjimo durų spynos raktus, V. G. sakydamas, kad „dabar jį auklės, bus užrakintas“ ir V. G. užrakinęs bute ir ten jį laikydamas iki 2022 m. rugsėjo 12 d. 09.30 val., neteisėtai atėmė V. G. laisvę ir laikė jį nelaisvėje ilgiau nei 48 val. bei sukėlė pavojų V. G. sveikatai.

6. Be to, A. L. 2023 m. sausio 5 d., apie 17.30 val. namo, esančio (duomenys neskelbtini) rūsio koridoriuje bei 2-ojo buto tarpduryje, tyčia sudavė V. G. dešinės rankos kumščiu keturis smūgius į krūtinę, rankų delnais trenkė per veidą, dešinės rankos kumščiu sudavė vieną smūgį į dešinę akį, du kartus spyrė nukentėjusiajam V. G. į kairės ir du kartus į dešinės kojų blauzdas, tuo padarydamas nukentėjusiajam V. G. poodines kraujosruvas dešinės akies vokuose, nosies nugarėlėje ir kairėje plaštakoje, odos nubrozdinimą kairės ausies kaušelyje, kairės pusės dešimto šonkaulio lūžį, dešinės akiduobės apatinės sienelės lūžį, dešinės blauzdos minkštųjų audinių sumušimus, tai yra nesunkiai sutrikdė V. G. sveikatą bei sukėlė jam fizinį skausmą.

7. Be to, A. L. laikotarpiu nuo 2021 m. iki 2023 m. sausio 5 d., smurtaudamas, grasindamas padaryti pavojingą sveikatai veiką, terorizavo ir sistemingai baugino V. G., naudodamas psichinę prievartą, bei reikalavo elgtis pagal jo nurodymą, t. y. siekdamas, kad V. G. nevartotų alkoholio, 2021 m. birželio mėnesį, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini) namo 2-ame bute žarstekliu sudavė V. G. du smūgius į šonus; 2022 m. liepos mėnesį, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą dieną, apie 18 val., (duomenys neskelbtini) namo kieme, rankos kumščiu sudavė nenustatytą skaičių, bet ne mažiau kaip keturis smūgius V. G. į krūtinę bei vieną smūgį į smakrą, jį prakirsdamas; 2022 m. liepos mėnesį, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą dieną, po pietų, (duomenys neskelbtini) namo kieme, rankos kumščiu sudavė V. G. ne mažiau kaip du smūgius į kairės pusės veido sritį; 2022 m. vasarą, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini) namo kieme, (duomenys neskelbtini), sakė V. G., kad auklėdamas jį dėl jo gyvenimo būdo panaudos prieš jį kopūstų grūstuvę, nusivedęs ją parodė ir pasakė, kad „auklės su šita, jei jam niekas nepadeda“; 2022 m. vasarą, galimai rugpjūčio mėnesį, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą dieną, po 15 val., (duomenys neskelbtini) namo kieme gumine žarna sudavė V. G. vieną kartą per kairę ranką; 2022 m. vasarą, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini) kieme, (duomenys neskelbtini), ne mažiau tris kartus sakė V. G., kad prieš jį panaudos guminę žarną „negrę“; 2022 m. vasarą, vakare, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini), 1-ame bute, šviesdamas prožektoriumi į akis, skirdamas tariamą baudą dėl jam nepriimtino V. G. gyvenimo būdo, nurodė jam rašyti tekstą dėl neatlygintinai nuomojamo garažo iki 2026 m. bei nurodė parašyti paskolos lapelį dėl skolos; 2022 m. rugpjūčio mėn. 16 d., po 17 val., (duomenys neskelbtini) namo 2-ame bute, ištraukęs iš buto įėjimo durų spynos raktus, V. G. sakydamas, kad „dabar jį auklės, bus užrakintas“, V. G. užrakino bute ir ten jį laikė iki 2022 m. rugsėjo 12 d. 09.30 val.; 2022 m. spalio 8 d. savavališkai paėmė V. G. buto raktus ir juos grąžino tik iškvietus policijos pareigūnus; 2023 m. sausio 5 d., apie 17.30 val. namo, esančio (duomenys neskelbtini), rūsio koridoriuje bei 2-ojo buto tarpduryje, tyčia sudavė V. G. dešinės rankos kumščiu keturis smūgius į krūtinę, rankų delnais trenkė per veidą, dešinės rankos kumščiu sudavė vieną smūgį į dešinę akį, du kartus spyrė nukentėjusiajam V. G. į kairės ir du kartus į dešinės kojų blauzdas; nurodytu laikotarpiu nuolat, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą skaičių kartų naudojo psichinį smurtą, t. y. V. G. sakė, kad reikia jį mušti du kartus per dieną, žemino jį vadindamas „mėšlo krūva“, nenormaliu, nurodė važiuoti į globos namus L., sakė, kad jis „gadina vaizdą dviejuose namuose“, be jo sutikimo ėjo į V. G. butą žiūrėti, kokia tvarka pas jį namuose bei liepė tvarkytis, skyrė baudas ir paimdavo jo pinigus, tokiu būdu sistemingai nukentėjusiajam V. G. kėlė baimę, stresą, nerimą, nesaugumo ir gresiančio pavojaus jausmą, taip, panaudodamas fizinę ir psichinę prievartą sistemingai baugino V. G. bei reikalavo elgtis pagal jo nurodymus tiek buityje, tiek ir disponuojant pinigais bei turtu.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai

8. A. L. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2024 m. spalio 9 d. nuosprendį ir jo atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį, kadangi nepadaryta veika turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

8.1. Apeliantas teigia, kad skundžiamas nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes teismas netinkamai taikė materialines teisės normas, padarė procesinius pažeidimus ir, dėl to, priėmė neteisingą apkaltinamąjį nuosprendį.

8.2. Skunde teigiama, kad teismas neatsižvelgė į byloje apklaustų liudytojų parodymus ir nepagrįstai rėmėsi išskirtinai V. G. parodymais, kurie duoti tik ikiteisminio tyrimo metu pas tyrėją. V. G. parodymai nebuvo duoti pas ikiteisminio tyrimo teisėją, nors V. G. ir apeliantas ne vieną kartą buvo kviesti į teismą, tačiau kiekvieną kartą buvo pasakoma, kad V. G. neatvyks, nes yra girtas. V. G. duodant paaiškinimus ikiteisminio tyrimo metu, jo parodymai niekada nebuvo fiksuojami garso/vaizdo įrašais. Apeliantas kritikuoja V. G. parodymus teigdamas, kad jie nebuvo patikrinti teismo posėdyje ir nurodo kasacinio teismo praktiką dėl tokių įrodymų vertinimo patikimumo. Taip pat apeliantas remdamasis medicinos tarnybos išvadomis apie V. G. sveikatą ir jo nuolatinį alkoholio vartojimą bei nustatytas jam įvairias diagnozes dėl alkoholio vartojimo mano, kad V. G. sirgo psichinėmis ligomis, gerdavo ir, dėl to, jo parodymais tikėti negalima.

8.3. Apeliantas taip pat nurodo, kad jo veiksmai prieš V. G. turi būti vertinami kaip būtinoji gintis, nes jis gynė savo teisę į būstą, į normalias gyvenimo sąlygas, siekė, kad nesmirdėtų nesiveistų parazitai, kad nebūtų padegtas jo būstas. Jis neperžengdamas būtinosios ginties ribų padarė baudžiamajame įstatyme numatytą nusikaltimą ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką. Nurodo, kad V. G. prašymu jį bute užrakino gindamas tiek save, tiek ir patį V. G. nuo jo girtuokliavimo, priklausomybės nuo ligos, nuo jo akivaizdžiai antivisuomeniško ir antimoralinio elgesio, kuris kėlė pavojų tiek jo, tiek ir paties V. G. sveikatai ir gyvybei.

8.4. Taip pat apeliantas ginčija liudytojų A. G. bei R. V. parodymus, teigiant, kad jie yra prieštaringi. Apelianto teigimu, A. G. ikiteisminio tyrimo metu nurodžiusi, kad matė kaip apeliantas sudavė V. G., teisiamojo posėdžio metu parodė, kad paties smūgio sudavimo nematė. Priešingai nei nurodė ir pats nukentėjusysis, jokių sumušimo žymių nematė ir liudytojas V. M.. Tuo tarpu liudytoja R. V. sumušimo faktą sužinojo iš A. G., matydama tik fotonuotraukas.

8.5. Apeliantas taip pat pažymi, kad nukentėjusysis apie nusikalstamas veikas pranešė tik po 3 metų ir tai kelia pagrįstų abejonių ar iš viso nusikalstamos veikos buvo padarytos. Be to, iš V. G. fotonuotraukų, kurias padarė A. G. negalima padaryti išvados, kad yra likusios žymės, padarytos žarstekliu, į policiją jis nesikreipė, mušimo faktą mačiusių, žinančių asmenų nėra.

8.6. Galiausiai apeliantas nurodo, kad jis nepagrįstai nuteistas, kad buvo užrakinęs V. G. jo bute. Teigia, kad jo paties prašymu užrakino, kad jis išsiblaivytų, jo buvimo laikotarpyje metu, jis laisvai galėjo išeiti iš buto, tačiau tyčia to nedarė. Teigia, kad negali būti taikoma baudžiamoji atsakomybė asmeniui, kuris nukentėjusiojo prašymu apribojo jo laisvę.

8.7. Apeliantas teigia, kad teismo išvados yra nepagrįstos nei viename epizode, jis jam inkriminuotų nusikalstamų veikų nepadarė, nėra liudytojų, kurie tiesiogiai būtų matę, jog jis muštų V. G.. V. G. nuolat būdamas neblaivus galėjo susižaloti griūdamas, galėjo sumušti kiti asmenys, kas ne kartą buvo atsitikę ir tai nėra paneigta medikų išvadomis.

9. Teismo posėdyje nuteistasis A. L. ir jo gynėjas advokatas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė – atmesti.

II. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

A. L.

10. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Nagrinėjamu atveju pateiktame skunde ginčijama A. L. kaltė padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, o tuo pačiu kritikuojamas pirmosios instancijos teismo atliktas byloje surinktų įrodymų vertinimas, nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir padarė nepagrįstas išvadas dėl jo kaltės.

11. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti. Taisyklės, pagal kurias teismai nusprendžia, kokie baudžiamojo proceso metu surinkti duomenys laikytini įrodymais, nustatytos BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse. Duomenys, iki juos pripažįstant įrodymais, yra tikrinami BPK 271–292 straipsniuose nustatyta tvarka atliekant proceso veiksmus ir tik tokiais teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais gali būti grindžiamas teismo nuosprendis (BPK 301 straipsnio 1 dalis). Teismai savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Bylą nagrinėjančio teismo kompetencija nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę, bei kokios išvados jais remiantis darytinos, taip pat ar byloje surinktų įrodymų pakanka nustatyti, ar asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Pagal BPK 20 straipsnio 3 dalį įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti. BPK 20 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais. Vertindamas įrodymus teismas turi įsitikinti dėl jų liečiamumo, patikimumo, leistinumo ir pakankamumo asmens kaltumui nustatyti, turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma.

12. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, nesilaikė bendrųjų įrodymų vertinimo taisyklių, nustatytų BPK 20 straipsnio 5 dalyje, t. y. kad pirmosios instancijos teismas būtų vadovavęsis neleistinais ar nepatikimais įrodymais, ignoravęs kokias nors svarbias ir esmines bylos aplinkybes, būtų padaręs klaidų dėl įrodymų turinio ir pan. Iš bylos duomenų matyti, kad pirmosios instancijos teismas visas bylos aplinkybes išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai, įvertino surinktus ir ištirtus įrodymus, patikrino kiekvieno jų tikrumą, sąsajumą, leistinumą, pakankamumą, jų tarpusavio ryšį bei įrodomąją reikšmę tiek atskirai, tiek atsižvelgęs į surinktų įrodymų visumą, motyvuotai paneigiant apelianto keltas gynybines versijas. A. L. kaltę, padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, įrodo byloje surinktų įrodymų visuma, leidžianti daryti pagrįstas išvadas dėl nuteistojo atliktų veiksmų pobūdžio bei kaltės formos. Teisėjų kolegija visiškai sutinka su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu, jo pagrindu nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, padarytomis išvadomis bei jų motyvacija. Vien tai, kad nuteistasis nesutinka su skundžiamame nuosprendyje padarytomis teismo išvadomis, kitaip (subjektyviai) interpretuodamas byloje surinktus įrodymus ir savaip juos vertindamas, nėra pagrindas tenkinti jo apeliacinį skundą.

Dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 140 straipsnio 1 dalyje (4 veikos)

13. Nuteistasis A. L. teigia, kad teismas nepagrįstai rėmėsi V. G. parodymais, kurie yra nepatikimi, nepatikrinti teisiamajame posėdyje, duoti tik ikiteisminio tyrimo metu pas tyrėją ir galimai jam esant neblaiviam, be to, jo būklė buvo nestabili, jis sirgo psichinėmis ligomis, todėl tokie jo parodymai, duoti po daugiau nei 3 metų po aptariamų įvykių, turi būti vertinami kritiškai. Tačiau teisėjų kolegija su tuo nesutinka.

14. Visų pirma pažymėtina, kad A. L. neigė naudojęs fizinį smurtą V. G. atžvilgiu ir keturiais atvejais sukėlęs jam fizinį skausmą. Iš esmės tokios pozicijos nuteistasis laikėsi viso proceso metu, nurodydamas, kad jis tik vartojo necenzūrinius žodžius jo atžvilgiu, bardavo, tačiau jokio fizinio smurto V. G. atžvilgiu nenaudojo. Tačiau baudžiamojoje byloje surinkti duomenys, patvirtina, jog tokia apelianto pozicija prieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms, todėl nuteistojo A. L.kaltės neigimas šiuose keturiuose epizode pagal BK 140 straipsnio 1 dalį vertintinas kaip pasirinkta gynybinė pozicija.

15. Kaip matyti, apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu pas tyrėją nukentėjusysis V. G. parodė, kad prieš 3 metus iš A. L. prasidėjo psichologinis spaudimas, jį gąsdino psichologiškai, sakydamas, kad jį (V. G.) reikia mušti du kartus per dieną, įžeidinėjo, skirdavo jam „pinigines baudas“ arba pats pasiimdavo iš jo pinigus kaip baudą, taip darydamas spaudimą, kad jis – V. G. nevartotų alkoholio, o prieš 2,5 metų A. L. prieš jį pirmą kartą pakėlė ranką, po ko ne kartą jo atžvilgiu naudojo fizinį smurtą. Duodamas parodymus dėl įvykio, įvykusio 2021 m. liepos 29 d., V. G. parodė, kad jam namuose būnant nestipriai apgirtusiam nuo alkoholio, A. L. paskambino durų skambučiu, jis atidarė duris, ir šis nieko neklausęs nuėjo į jo virtuvę, kur būdamas jam papriekaištavo dėl jo gyvenimo būdo, čiupo žarsteklį, kuris buvo pakabintas virtuvėje prie pečiaus, ir su tuo žarstekliu labai stipriai trenkė du smūgius - vieną kartą į vieną šoną, kitą kartą į kitą šoną, dėl suduotų smūgių jam buvo sukeltas stiprus fizinis skausmas. Dėl įvykio, įvykusio 2022 m. liepos mėnesį, vakare, galimai apie 18 val., V. G. parodė, kad namo kieme, jam sėdint ant suoliuko, A. L. jam rankos kumščiu sudavė ne mažiau keturių kartų į krūtinę bei vieną kartą į smakrą, smūgiuodamas prakirto smakrą, jam bėgo kraujas. Savo veiksmais A. L. sukėlė jam fizinį skausmą, jam nuo to yra likęs randas. Duodamas parodymus apie įvykį, įvykusį 2022 m. vasarą, galimai rugpjūtį, tiksliai datos nepamena, apie 21 val., V. G. parodė, kad namo kieme A. L. sudavė rankos kumščiu du kartus jam į kairę akį, kas sukėlė jam fizinį skausmą, buvo prakirsta akis, buvo likusi didelė kraujosruva. Dėl įvykio, įvykusio 2022 m. rugpjūtį, dienos metu, po 15 val., V. G. parodė, kad namo kieme A. L. sudavė jam vieną kartą su juoda gumine šlanga, kurią jis vadino „negre“ per kairę ranką, aukščiau alkūnės, taip A. L. jam sukėlė stiprų fizinį skausmą, nes jam labai skaudėjo (1 t., b. l. 84-87, 88-94, 130-134). Analogiškas aplinkybes nukentėjusysis nurodė ir savo pareiškimuose ikiteisminio tyrimo įstaigai (1 t., 37-40, 48-51, 52-55).

16. Nuteistasis nurodo, kad nukentėjusysis V. G. ikiteisminio tyrimo metu nebuvo apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją, todėl teismas negalėjo remtis jo ikiteisminio tyrimo metu pas tyrėją duotais parodymais. Visų pirma, teisėjų kolegija pažymi, kad iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusysis V. G.ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausiamas kelis kartus (apklaustas net keturis kartus) ir apklausų metų jis davė išsamius ir nuoseklius parodymus, jo parodymai nekito ir atitiko nustatytas faktines bylos aplinkybes. Be to, V. G. duotose parodymuose dėl esminių faktinių bylos aplinkybių, taip pat prieš jį pavartoto smurto pobūdžio, jokių esminių prieštaravimų nėra, juos patvirtina ir kita bylos medžiaga.

17. Pagal BPK 301 straipsnio 1 dalį, nuosprendis pagrindžiamas tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Ši norma neturi būti suprantama tiesiogiai, kad nuosprendyje remiamasi tik tais kaltinamųjų ir kitų asmenų parodymais, kurie duoti teisiamajame posėdyje. Teismas turi teisę remtis visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais, tačiau juos visus privalo ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje BPK 271–292 straipsniuose nustatyta tvarka: apklausti asmenis, perskaityti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui arba pirmiau teisme, o byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai, kai yra esminių prieštaravimų tarp parodymų, duotų teisiamajame posėdyje, ir parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu ar pirmiau teisme (BPK 276 straipsnio 1, 4 dalys), perskaityti dokumentus bei apžiūrėti daiktus. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo pirmiau duoti parodymai ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, tačiau šiais duomenimis galima patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus, be to, jie padeda formuoti teismo vidinį įsitikinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-372/2005, 2K-431/2006, 2K-592/2010, 2K-461/2011, 2K-276-976/2015, 2K-292-693/2018). Pažymėtina, kad šiomis taisyklėmis, be kita ko, siekiama užtikrinti asmenų parodymų, naudojamų kaip įrodymas byloje, patikimumą ir gynybos teisių įgyvendinimą.

18. Nors iš tiesų nukentėjusysis V. G. nebuvo apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją, o apklausti pirmosios instancijos teisme nukentėjusiojo nebuvo galimybės (2024-06-26 V. G. mirė), tačiau, tai nereiškia, kad pirmosios instancijos teismas negalėjo remtis nukentėjusiojo parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu. Kaip minėta, ikiteisminio tyrimo pareigūnui duoti parodymai yra duomenys, kuriais patikrinami kitų byloje surinktų įrodymų patikimumas ir, kurie padeda formuotis teismo vidiniam įsitikinimui vertinant byloje surinktų įrodymų visumą. Aptariamu atveju nukentėjusiojo V. G. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai pirmosios instancijos teismo posėdyje buvo perskaityti vadovaujantis BPK 276 straipsnyje nustatyta tvarka, todėl jais nesivadovauti nėra pagrindo. Be to, pažymėtina, kad parodymus ikiteisminio tyrimo pareigūnui V. G. davė būdamas įspėtas dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą (BPK 235 str.). Nukentėjusiojo V. G. parodymai perskaityti BPK nustatyta tvarka, jie įvertinti kartu su kitų bylos įrodymų visuma, kuri ir lėmė teismo vidinį įsitikinimą dėl padarytų išvadų. Todėl atmestinas apelianto argumentas, kad teismas negalėjo remtis V. G.parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, vien dėl to, kad jis nebuvo apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją. Jokių BPK nuostatų pažeidimų pirmosios instancijos teismas nepadarė.

19. Nesiremti nukentėjusiojo parodymais nesuteikia pagrindo ir apeliaciniame skunde nurodyti teiginiai, kad V. G. sirgo psichinėmis ligomis, nuolat būdavo girtas. Byloje nėra abejonių, kad nukentėjusysis V. G. turėjo priklausomybę alkoholiui, kurį dažnai vartojo. Iš bylos duomenų taip pat matyti, kad jis yra kvietęs medicinos pagalbą, nurodant, kad jaučiasi prastai, yra pavartojęs alkoholio, serga nervų ligomis, o 2022-09-12 buvo transportuotas į VšĮ Respublikinė Panevėžio ligoninę, paguldytas ir gydytas psichiatrijos skyriuje. Tačiau šios aplinkybės neleidžia vertinti, kad V. G. parodymai yra išgalvoti ar melagingi. Liudytoja apklausta tyrėja J. D. parodė, kad visų apklausų metu V. G. buvo blaivus, sąmoningas, kalbėjo adekvačiai, mintys buvo dėstomos nuosekliai, abejonių jo pasakojimai jai nekėlė. V. G. jai dar sakė, kad buvo ir daugiau įvykių, bet sakė aplinkybių tiksliai neatsimena, nei vietos, nei kiek smūgių, todėl nenorėjo klaidinti. V. G. 2023-01-05 pareiškimą priėmęs R. B. parodė, kad nors V. G. buvo neblaivus, bet buvo sąmoningas ir su juo buvo įmanoma susišnekėti, ką šis asmuo nurodė, tą jis pažymėjo šio pareiškime ir apklausos protokole, protokole užfiksuoti pareiškėjo žodžiai, pareiškėjas susipažino su parodymais, kuriuos jis užfiksavo. Liudytoja A. G. taip pat parodė, kad nukentėjusysis jai apie A. L. prieš jį atliktus veiksmus pasakodavo būdamas blaivus. Pasak liudytojos R. V., jos tėtis (V. G.) net ir būdamas neblaivus išlikdavo aiškaus proto ir jos pokalbiai su juo būdavo aiškūs, sąmoningi. Taigi, nors V. G. ir dažnai vartodavo alkoholį, tačiau iš liudytojų parodymų, pareiškimų ir apklausų protokolų, matyti, kad nukentėjusiojo parodymai buvo pakankamai nuoseklūs ir tarpusavyje neprieštaraujantys, todėl abejoti jų teisingumu, teisėjų kolegija, kaip ir apylinkės teismas, neturi pagrindo. Jokių duomenų, kad duodamas parodymus, jis buvo neblaivus nėra. Taip pat atmestini ir apelianto skundo teiginiai, kad V. G. sirgo psichinėmis ligomis ir tai įtakojo jo parodymų teisingumą, nes jokių tai pagrindžiančių duomenų ar dokumentų nėra ir nebuvo pateikta.

20. Abejonių nukentėjusiojo parodymų patikimumu teisėjų kolegijai nekelia ir apelianto skundo teiginiai, kad apie nusikalstamas veikas V. G. pranešė tik po 3 metų. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nukentėjusysis V. G. savo parodymuose patvirtino, kad kiekvieną kartą po netinkamo A. L. elgesio jo atžvilgiu, kuomet jam buvo sukeltas fizinis skausmas, jis pasipasakodavo A. G., tačiau į atitinkamas valstybines institucijas jis nesikreipė, nes kaip teigė V. G., vis atleisdavo kaimynui (A. L.). Kaip matyti, iš liudytojų A. G. bei R. V. parodymų, jos žinojo apie A. L. naudotą fizinį smurtą V. G. atžvilgiu ir stengėsi jam padėti, t. y. kalbėjo su A. L., kad nustotų taip elgtis, tačiau jo smurtiniai veiksmai nesiliovė. Byloje surinkti duomenys patvirtina, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas tik po to, kai 2023-01-05 A. L. vėl sumušė V. G. (apie tai bus aptarta vėliau) ir jį sumuštą radusi A. G. paskambino A. V., kuri liepė kviesti greitąją medicinos pagalbą ir policiją. Vėliau teismo specialistų išvada nustatyta, kad V. G. konstatuotas nesunkus sveikatos sutrikdymas. V. G. savo parodymuose nurodė, kad šio sumušimo neatleis. Ir būtent po to, kai A. L. ne tik panaudojo fizinį smurtą V. G. atžvilgiu, bet ir nesunkiai sutrikdė jo sveikatą, buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, kurio metu V. G. nurodė ir kitus (anksčiau įvykusius) A. L. atliktus neteisėtus veiksmus jo atžvilgiu. Atsižvelgiant į tai, apelianto skundo teiginiai, kad nukentėjusysis nesavalaikiai kreipėsi į teisėsaugos institucijas, todėl galimai nurodė išgalvotas aplinkybes, atmestini kaip nepagrįsti.

21. Be kita ko, kaip teisingai pastebėjo ir apylinkės teismas, V. G. duodamas parodymus, nurodė, kad buvo ir daugiau įvykių, kuomet A. L. naudojo fizinį smurtą jo atžvilgiu, tačiau sakė aplinkybių tiksliai neatsimena, nei vietos, nei kiek smūgių, todėl nenori klaidingi. Duodamas parodymus apie 2023-01-05 įvykį, V. G. nurodė, kad specialisto išvadoje nustatyti abiejų kelių sumušimai, tačiau šiuos sumušimus jis pasidarė pats griūdamas. Visa tai, neabejotinai liudija apie V. G. sąžiningumą ir dar kartą paneigia apelianto deklaratyvius teiginius apie nukentėjusiojo neva melagingus parodymus.

22. Be to, nukentėjusiojo V. G. parodymus apie jo atžvilgiu naudotą fizinį smurtą (4 epizodai) taip pat patvirtino ir liudytoja A. G., kuri apklausiama tiek teisme, tiek ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad V. G. jai pasakojo visas aplinkybes apie jo atžvilgiu naudotą fizinį smurtą – kaip ir kokiomis aplinkybėmis jis gavo su žarstekliu per abi juosmens puses, pilvą, gavo smūgius į krūtinę ir į smakrą, kuris buvo prakirstas, gavo smūgius į veido sritį, buvo suduota su žarna vadinama „negre“ per ranką. Be to, liudytoja A. G. patvirtino pati mačiusi mėlynes, kraujosruvas, sukrešėjusį kraują, kraujuojantį smilkinį, akį, randą ant smakro ir t.t. Nukentėjusiojo V. G. ir liudytojos A. G. parodymus patvirtina ir pastarosios liudytojos fotonuotraukose užfiksuotos aplinkybės (2 t., b. l. 109-111, 112). Apie tai, kad A. L. smurtauja prieš V. G., nurodė žinojusi ir liudytoja R. V. (V. G. dukra), kuri nurodė, kad tiek iš A. G., tiek ir iš jų abiejų, jai buvo žinoma, kad A. L. naudoja fizinį smurtą jos tėčio (V. G.) atžvilgiu. Nors sutiktina su apeliantu, kad liudytojos A. G. pateiktos fotonuotraukos, kuriose užfiksuotos kraujosruvos ant V. G. kūno neįrodo smurto (suduodant žarstekliu) prieš V. G. fakto, tačiau sugretinus V. G. parodymus, jo nurodytas aplinkybes A. G., R. V. parodymus, pateiktas nuotraukas, teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti, jog smūgius V. G. nurodytu būdu į jo nurodytas kūno vietas jam sudavė ir fizinį skausmą sukėlė būtent A. L..

23. Nukentėjusiojo V. G. bei liudytojos A. G. parodymus atitinka ir teismo posėdyje apklausto liudytojo V. M. parodymai. Liudytojas V. M. nurodė, jog A. G. jam yra pasakojusi, kad A. kažkada V. mušė su žarna. Taip pat V. M. parodė, kad vieną kartą buvo A. atėjusi, pasakė, kad kaimynas A. muša V. ir paprašė jo padėti, jis išėjo į kiemą, V. sėdėjo ant suoliuko, o A. stovėjo šalia, tuo metu ant V. jis sužalojimų nematė. Tokie liudytojo V. M. parodymai atitinka ir liudytojos A. G. parodymus, jog V. sėdint kieme ant suoliuko ji išgirdo A. riksmą, barimą V. bei A. sakant apie (duomenys neskelbtini), po ko ji atsisuko ir pamatė, kaip bėgo kraujas V. iš smilkinio, nors prieš tai jis nebuvo sužalotas. Pamačiusi, kad V. G. sumuštas, ji nuėjo kviesti pagalbos pas kaimyną V. M.. Nors liudytojai A. G. ir V. M. neparodė patys tiesiogiai matę A. L. smūgių V. G. sudavimo veiksmus, tačiau įvertinus A. G. parodymus, jog prieš jai nueinant V. G. sužalotas nebuvo, o atsisukusi pamatė bėgantį kraują iš smilkinio, girdėjo du garsus, primenančius smūgių sudavimą, teisėjų kolegija neturi pagrindo netikėti nukentėjusiojo nurodytomis aplinkybėmis, kurias patvirtina aptarti įrodymai.

24. Apeliantas tvirtina, kad priešingai nei nurodė liudytoja A. G., liudytojas V. M. parodė, kad ant V. G. sužalojimų nematė. Visgi, teisėjų kolegija, kaip ir apylinkės teismas pastebi, kad iš visų apklaustų A. L. bei V. G. kaimynų parodymų (tame tarpe ir L. K.), išskyrus A. G., matyti, jog viso proceso metu jie buvo linkę neduoti išsamių parodymų ir atsiriboti nuo byloje nagrinėjamų įvykių, teigdami, jog iš esmės įvykių patys nematė ir nieko nežino. Akivaizdu, kad ir liudytojas V. M. užėmė tokią poziciją, tačiau vien tai, neleidžia abejoti nukentėjusiojo ir liudytojos A. G. parodymais, kuriuos patvirtina ir kiti bylos duomenys. Šiuo atveju teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad A. L. kumščiu sudavė V. G. ne mažiau kaip du smūgius į kairės pusės veido sritį ir sukėlė jam fizinį skausmą.

25. Pasisakant dėl apelianto teiginių, jog nukentėjusysis V. G. galėjo susižaloti nukritęs nuo suoliuko, teisėjų kolegija pastebi, kad liudytoja A. G., tuo metu buvusi šalia iki kol nuėjo kviesti pagalbos pas V. M., tokių aplinkybių nenurodė. Liudytojas V. M. taip pat neparodė, kad jam atėjus, V. G. būtų gulėjęs nukritęs ir pan. Priešingai, liudytojas V. M. parodė, kad išėjus į kiemą V. sėdėjo ant suoliuko, o A. stovėjo šalia. Tai neabejotinai paneigia bet kokias apelianto keliamas versijas, kad V. G. galėjo susižaloti kitomis aplinkybėmis nei nustatyta byloje.

26. Galiausiai pažymėtina, kad nors nukentėjusysis į medikus nesikreipė, o liudytojai, davusieji parodymus apie A. L. naudotą fizinį smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu, patys tiesiogiai nagrinėjamų įvykių nematė ir galėjo tik atpasakoti tai, ką sužinojo iš kitų asmenų pasakojimų (tame tarpe ir nukentėjusiojo pasakojimų), tačiau jų parodymai iš esmės neprieštaravo duotiems nukentėjusiojo ir patvirtino jo (nukentėjusiojo) duotų parodymų nuoseklumą. Antai, nukentėjusiojo V. G. parodymai tiek dėl esminių bylos aplinkybių, tiek ir dėl prieš jį pavartoto smurto pobūdžio viso proceso metu buvo pakankamai nuoseklūs ir tarpusavyje neprieštaraujantys, be to, jie yra patvirtinti kitais byloje ištirtais įrodymais, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai jais vadovavosi ir laikė juos patikimais.

27. Teisėjų kolegija dar kartą įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą bei skundžiamo nuosprendžio motyvus ir jais padarytas išvadas, konstatuoja, kad A. L. kaltė pagal BK 140 straipsnio 1 dalį dėl visų jam inkriminuotų veikų (keturis kartus smurtavus prieš V. G. ir sukėlus jam fizinį skausmą) yra pilnai įrodyta.

Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 straipsnio 1 dalyje

28. Kaip matyti, apeliantas taip pat neigia savo kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 straipsnio 1 dalyje, padarymo, t. y. kad jis, 2023 m. sausio 5 d., apie 17.30 val. namo, esančio (duomenys neskelbtini) rūsio koridoriuje bei 2-ojo buto tarpduryje, tyčia sudavė V. G. dešinės rankos kumščiu keturis smūgius į krūtinę, rankų delnais trenkė per veidą, dešinės rankos kumščiu sudavė vieną smūgį į dešinę akį, du kartus spyrė nukentėjusiajam V. G. į kairės ir du kartus į dešinės kojų blauzdas, tuo padarydamas nukentėjusiajam V. G. poodines kraujosruvas dešinės akies vokuose, nosies nugarėlėje ir kairėje plaštakoje, odos nubrozdinimą kairės ausies kaušelyje, kairės pusės dešimto šonkaulio lūžį, dešinės akiduobės apatinės sienelės lūžį, dešinės blauzdos minkštųjų audinių sumušimus, tai yra nesunkiai sutrikdė V. G. sveikatą bei sukėlė jam fizinį skausmą.

29. Nors apeliantas viso proceso metu neigė smurtavęs prieš nukentėjusįjį V. G., tačiau pirmosios instancijos teisme išsamiai ištirti įrodymai, jų visuma, neabejotinai patvirtina, kad 2023-01-05 būtent A. L. vartojo fizinį smurtą V. G. atžvilgiu ir nesunkiai sutrikdė jo sveikatą bei sukėlė jam fizinį skausmą.

30. Iš nukentėjusiojo 2023-01-05 protokolo-pareiškimo ir jo apklausos protokolų matyti, kad V. G. parodė, jog 2023-01-05 vakare namo rūsyje koridoriuje A. L. dešinės rankos kumščiu tyčia trenkė jam į krūtinę 4 kartus, abiejų rankų delnais tyčia trenkė jam per veidą, dešinės rankos kumščiu tyčia trenkė viena kartą į dešinę akį, dešine koja tyčia spyrė 2 kartus į kairės kojos blauzdą ir į dešinės kojos blauzdą spyrė 2 kartus, kas jam – V. G. sukėlė fizinį skausmą.

31. Tokius nukentėjusiojo parodymus atitinka ir liudytojų A. G., R. V. A. K. parodymai, apžiūrų protokolų duomenys, specialisto išvada, Greitosios medicinos pagalbos tarnybos ir VšĮ Panevėžio miesto greitosios medicinos pagalbos stoties pranešimai.

32. Liudytoja A. G. parodė, kad įvykio dieną jai paskambino V. G. ir pasisakė esantis sumuštas A. L., po ko ji nuėjusi pas V. G. pamatė sužalotą jo akį, iš jos bėgo kraujas, virtuvėje buvo pritaškyta kraujo, ji paskambino V. G. dukrai R., o po to iškvietė policiją ir greitąją, vėliau ji sužinojo, kad V. lūžo akiduobė, šonkaulis nuo sumušimų, dėl spyrių V. pasakojo viską policijai, spardymas vyko apačioje. V. G. jai pasisakė, kad jį sumušė A. L., kad apie 16-17 val. jis grįžo iš aludės, o A. L. jo „jau laukė“. V. G. sakė, kad jį A. L. sumušė prie laiptų, o jis jau sumuštas užlipo į namus, tuomet ir prisitaškė kraujo.

33. Liudytoja R. V. parodė, kad lyg 2023 m. vasario mėn. kaimynė A. G. ją informavo, kad tėtis sumuštas kaimyno. Apie V. G. sumušimą parodymus davė ir liudytoja A. K., kuri parodė, kad kartą, kai ji atėjo, V. G. veidas buvo ištinęs, jis negalėjo paeiti, jam labai skaudėjo šoną, ji tada jo paklausė, kas atsitiko, jis sakė, kad jį sumušė kaimynas, sakė, kad buvo policija, medikai, lyg A. jį ir surado, vėliau ji – A. K. palydėjo V. G. abdukcijos išsiimti.

34. Greitosios medicinos pagalbos tarnybos bei VšĮ Panevėžio miesto greitosios medicinos pagalbos stoties pranešimuose užfiksuota, kad prieš maždaug 1 val. laiko, (duomenys neskelbtini) metų kaimyną (V. G.) sumušė kitas kaimynas (2 t., b. l. 19-23; 26-29).

35. Tai, kad nukentėjusiajam V. G.įvykio dieną buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata ir sukeltas fizinis skausmas, patvirtino ir 2023-02-14 specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) kuriose užfiksuota, kad: 1. Poodinės kraujosruvos dešinės akies vokuose, nosies nugarėlėje ir kairėje plaštakoje, odos nubrozdinimas kairės ausies kaušelyje, kairės pusės dešimto šonkaulio lūžis, dešinės akiduobės apatinės sienelės lūžis, abiejų kelių ir dešinės blauzdos minkštųjų audinių sumušimas V. G. padaryta kieto buko daikto poveikyje, galimai aplinkybėse nurodytu laiku, t. y. 2023-01-05. 2. V. G. nustatomas nesunkus sveikatos sutrikdymas, nes dėl dešinės akiduobės apatinės sienelės lūžio bei kairės pusės dešimto šonkaulio lūžio jo sveikata buvo sutrikdyta ilgiau, nei 10 dienų laikotarpiui. 3. Sužalojimai V. G. padaryti ne mažiau devynių bukų trauminių poveikių pasėkoje, tai nurodo sužalojimų kiekis ir jų lokalizacija. 4. Sužalojimai V. G. padaryti pašalinės jėgos poveikyje. 5. Sužalojimai V. G. galėjo būti padaryti užduotyje nurodytomis aplinkybėmis. 6. A. L. veiksmai sukėlė V. G. fizinį skausmą (2 t., b. l. 8).

36. Taigi, įvertinus visus šiuos duomenis – nukentėjusiojo ir liudytojų parodymus, specialisto išvadą dėl sužalojimo, sukėlusio nesunkų sveikatos sutrikdymą, kitus rašytinius duomenis, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nukentėjusiojo ir liudytojų parodymai yra nuoseklūs, jais netikėti, nėra pagrindo, juo labiau, kad juos patvirtina ir kiti bylos duomenys. Byloje esančių įrodymų visuma neabejotinai patvirtina nuteistojo A. L.kaltę dėl jam inkriminuotos veikos, numatytos BK 138 straipsnio 1 dalyje padarymo. Apeliaciniame skunde keliamos versijos teigiant, kad jis pats susižalojo, buvo sumuštas kitų asmenų, yra paneigta ne tik specialisto išvada, bet ir motyvuotai atmesta pirmosios instancijos teismo, todėl teisėjų kolegija tų pačių motyvų nebekartoja.

Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 146 straipsnio 2 dalyje

37. Skundžiamu nuosprendžiu A. L. nuteistasis ir pagal BK 146 straipsnio 2 dalį, už tai, kad panaudodamas smurtą ir sukeldamas pavojų nukentėjusiojo sveikatai neteisėtai atėmė V. G. laisvę, laikydamas jį nelaisvėje ilgiau nei 48 val.

38. Apeliaciniame skunde A. L. teigia, kad V. G. jis užrakino ir laikė bute jo paties prašymu, kad išsiblaivytų ir jokių įrodymų, kad V. G. laisvė būtų apribota prieš jo valią nėra. Tačiau teisėjų kolegija tokius apelianto argumentus atmeta kaip nepagrįstus ir prieštaraujančius byloje esančių įrodymų visumai.

39. Pagal BK 146 straipsnio 2 dalį baudžiamas tas, kas neteisėtai atėmė žmogui laisvę, jeigu nebuvo žmogaus pagrobimo kaip įkaito požymių, ir tai padarė panaudodamas smurtą arba sukeldamas pavojų nukentėjusio asmens gyvybei ar sveikatai, arba laikydamas nukentėjusį asmenį nelaisvėje ilgiau nei 48 valandas.

40. Byloje neginčijamai nustatyta, kad nuteistasis A. L. naudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį V. G.. Šioje nutartyje apie tai jau pasisakyta, analizuojant apelianto skundų argumentus dėl fizinio skausmo sukėlimo (BK 140 straipsnio 1 dalis). Taip pat byloje nėra ginčo dėl to, kad A. L. nuo 2022 m. rugpjūčio 16 d. iki 2022 m. rugsėjo 12 d. buvo užrakinęs ir laikė nukentėjusįjį V. G. jo bute. Tačiau šiuo atveju kyla klausimas, ar V. G. buvo užrakintas prieš jo valią ar, kaip teigia apeliantas, nukentėjusiojo paties prašymu, siekiant nebevartoti alkoholio.

41. Nukentėjusiojo protokole - pareiškime ir jo apklausos protokoluose nurodyta, kad A. L. be jo sutikimo, prieš jo valią, kad jis neišeitų iš namų ir nevartotų alkoholio, pasakęs, jog dabar auklės, užrakino jį ir laikė jį užrakinęs jo bute iki tol, kol jis pats dėl pablogėjusios sveikatos neišsikvietė medikų. Iš liudytojos A. G. parodymų matyti, jog jai sužinojus apie V. G. užrakinimą ir laikymą jo bute, ji paklausė V., kodėl jis neskambino, nelipo pro langą ar nesakė dukrai apie užrakinimą. Pasak A. G., V. G. jai pasakojosi, kad būdamas užrakintas jis turėjo visas galimybę kviestis pagalbą, turėjo su savimi telefoną, buvo praviras langas, tačiau jis jokios pagalbos nesikreipė, niekam neskambino, nes jį buvo užvaldžiusi baimė, ir tik praėjus kuriam laikui būnant užrakintam namuose, jis pasijautė labai blogai ir išsikvietė medikus. Ji parodė iš V. supratusi, kad jis bijojo A.. Liudytoja R. V. parodė, kad kalbėdama su tėčiu dėl užrakinimo suprato, kad tėtis buvo užrakintas prieš jo valią, ir, liudytojos manymu – jos tėtis būdamas užrakintas nieko nedarė dėl baimės. Liudytoja R. V., be kita ko, patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kur nurodė, kad telefoninio pokalbio metu tėvas jai papasakojo, jog A. L. jį buvo užrakinęs namuose, taip siekdamas, kad tėvas nevartotų alkoholio, neleido jam niekur išeiti iš savo namų 3 savaites laiko, A. L. jam kažką užnešdavo pavalgyti, dar pagrasindavo dėl alkoholio vartojimo ir vėl užrakinęs išeidavo, po ko tėvas pats telefonu išsikvietė greitąją pagalbą, nes jam pašlijo sveikata. Kad V. G. bijojo A. L., patvirtino ir liudytoja apklausta A. K., kuri patvirtino savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, kuomet nurodė, kad V. G. jai skundėsi, jog labai bijo to kaimyno, rakinasi buto duris, kad anas neateitų, bijo kaimyno, nes jį šis daužo jau ne pirmą kartą. Ji taip pat parodė, kad V. G. buvo jai kažką minėjęs, kad buvo užrakintas, skundėsi, pati liudytoja nurodė abejojanti, kad jis (V. G.) pats būtų sutikęs būti užrakintas. Jos teigimu, V. G. buvo bevalis.

42. Sprendžiant dėl nukentėjusįjį apėmusios baimės kaimynui A. L., pažymėtina ir tai, kad iš nukentėjusiojo parodymų ir byloje surinktų įrodymų matyti, kad A. L. auklėjo V. G. ir šis auklėjimas nukentėjusiajam reiškė įvairias taikytas neigiamas priemones: fizinio smurto vartojimą, piniginių baudų dėjimą jam ar jų paėmimą ir panašiai. Todėl neabejotina, kad A. L. prieš užrakinimą nurodžius V. G. apie jo auklėjimą, kurio reikšmė nukentėjusiajam buvo gerai žinoma, galėjo sukelti baimę dėl A. L. smurtinių ar kitokių veiksmų ėmimosi jo atžvilgiu.

43. Taigi, teisėjų kolegija, įvertinusi nukentėjusiojo ir liudytojų parodymus, kuriuos patvirtina ir kiti byloje esantys įrodymai, sprendžia, kad V. G. buvo užrakintas ir laikomas savo bute prieš jo valią, nes buvo įtakotas baimės A. L. atžvilgiu, jo naudojamo psichinio smurto bei ne kartą V. G. atžvilgiu naudoto fizinio smurto, o ne kaip teigia apeliantas, jam pačiam siekiant nebevartoti alkoholio. Iš liudytojų ir paties nukentėjusiojo parodymų žinoma, kad V. G. 10 metų negėrė, o maždaug prieš tris metus atkrito ir vėl pradėjo gerti. Jokių duomenų, kad pastaruoju metu jis siekė pasveikti, kreipėsi pagalbos dėl alkoholizmo, byloje nėra pateikta. Todėl apelianto teiginiai, kad pats V. G. norėjo būti užrakintas, kad nebevartotų alkoholio yra deklaratyvūs ir paneigti byloje esančių įrodymų visuma.

44. Apeliantas tvirtina, kad V. G. turėjo telefoną, buvo atidaryti langai ir jis turėjo visas galimybes tiek išsikviesti pagalbą, tiek ir išlipti per virtuvės langą, tačiau tyčia to nedarė. Vertinant šiuos argumentus pažymėtina, kad nukentėjusysis iš tiesų patvirtino turėjęs visas galimybes kviestis pagalbą, nes turėjo su savimi telefoną, buvo atviras langas, tačiau šios aplinkybės padarytų išvadų dėl jo neteisėto laisvės atėmimo nepaneigia. BK 146 straipsnyje aprašyta neteisėto laisvės atėmimo sudėtis yra formali, todėl nusikaltimo baigtumas sietinas su nelaisvės būklės sudarymu arba su šios būklės pradžia. Nesvarbu, suvokia tai nukentėjusysis ar ne. Taigi, V. G. esant bute, o A. L. užrakinus duris, kad jis neišeitų iš buto, taip pat prieš jį naudojant psichologinį smurtą, BK 146 straipsnio 2 dalyje numatyta veika laikoma baigta nepaisant to, kad V. G. turėjo galimybę paskambinti ir išsikviesti pagalbą ar išlipti per langą. Be to, kaip minėta, tiek nukentėjusiojo, tiek ir liudytojų parodymai patvirtina, kad V. G. bijojo A. L., jo naudojamų smurtinio ir psichologinio pobūdžio veiksmų. Nuteistasis užveždavo V. G. maisto, cigarečių, tada pagrasindavo ir vėl užrakindavo. Taigi, vien tai, kad V. G. nesikreipė pagalbos, nepaneigia nukentėjusiojo parodymų, kad to jis nedarė būtent dėl nurodytos pagrįstos A. L. baimės. Savo ruožtu V. G., būnant nelaisvėje ilgiau nei 48 valandas (daugiau nei tris savaites), pašlijo sveikata ir jis išsikvietė greitąją medicinos pagalbą. Teisėjų kolegijos vertinimu, nukentėjusiojo užrakinimas ir laikymas užrakinto sąlygojo medikų pagalbos poreikį, kas rodo kilusį pavojų V. G. sveikatai. Tai patvirtina ir 2024-03-05 Viešosios įstaigos Panevėžio miesto greitosios medicinos pagalbos stoties pranešimas (2 t., b. l. 32-35).

45. Taigi, teisėjų kolegija konstatuota, kad apylinkės teismas pagrįstai konstatavo tiesioginę tyčią atimti žmogui laisvę. Akivaizdu, jog nuteistasis A. L. suvokė neteisėtai atimantis laisvę nukentėjusiajam V. G. ir norėjo taip veikti. Kadangi A. L. neteisėtai atėmęs V. G. laisvę laikė jį nelaisvėje ilgiau nei 48 val. bei sukėlė pavojų V. G. sveikatai, todėl nuteistojo A. L. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 146 straipsnio 2 dalį.

46. Apeliantas nurodo, kad tokie jo veiksmai vertinti kaip atlikti esant būtinosios ginties situacijai, kadangi, tokiu būdu jis gynė savo teisę į būstą, į normalias gyvenimo sąlygas, siekė, kad nesmirdėtų nesiveistų parazitai, kad nebūtų padegtas jo būstas. Tačiau teisėjų kolegija nesutinka su apelianto teiginiais, kad esamoje situacijoje A. L. veiksmai vertinti kaip padaryti esant būtinosios ginties sąlygomis. Pagal BK 28 straipsnio 2 dalį asmuo neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme nurodyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką, be kita ko, gindamasis nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Teismų praktikoje išaiškinta, kad kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus, o gynyba turi atitikti kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuoliko ir besiginančiojo jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimosi realumas konstatuojamas tada, kai kėsinimasis yra tikras, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-279/2010, Nr. 2K-316/2012, Nr. 2K-275/2013, Nr. 2K-282/2014, Nr. 2K-364/2014, Nr. 2K-90-746/2017, Nr. 2K-163-303/2017).

47. Šiuo atveju jokios būtinosios ginties situacijos nebuvo, kadangi A. L. joks akivaizdus, realus pavojus ne tik kad nekilo, bet net ir negrėsė. Vien tai, kad A. L. nebuvo priimtinas V. G. vedamas asocialus gyvenimo būdas, neleidžia vertinti, kad kilo būtinosios ginties sąlygos. Atkreipiamas dėmesys, jog nuteistasis ne vieną kartą nukentėjusiojo atžvilgiu naudojo ne tik fizinį, bet ir psichologinį smurtą, ir būtent dėl A. L. nepriimtino nukentėjusiojo gyvenimo būdo. Tačiau vien tai, kad A. L. piktino kaimyno nuolatinis girtuokliavimas, jo bute esanti netvarka ir, dėl to, kilę nemalonūs kvapai ir t. t. negali pateisinti buvus būtinosios ginties situacijai. Todėl, teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti išvadą, kad nagrinėjamu atveju nuteistasis A. L.veikė esant būtinosios ginties situacijai.

Dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 145 straipsnio 2 dalyje, 148 straipsnio 1 dalyje

48. Skundžiamu nuosprendžiu A. L. nuteistas ir pagal BK 145 straipsnio 2 dalį bei BK 148 straipsnio 1 dalį, t. y. grasindamas padaryti pavojingą V. G. sveikatai veiką, terorizavo ir sistemingai baugino V. G., naudodamas psichinę prievartą, bei reikalavo elgtis pagal jo nurodymus.

49. Nagrinėjamoje byloje A. L. inkriminuotas sisteminis psichinės ir fizinės prievartos naudojimas (terorizavimas) prieš V. G. laikotarpiu nuo 2021 m. iki 2023 m. sausio 5 d. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs A. L. naudotos psichinės ir fizinės prievartos pobūdį, konstatavo, kad jo naudota psichinė ir fizinė prievarta reiškėsi: mušimu, grasinimu sumušti; žeminimu vadinant jį „mėšlo krūva“, nenormaliu; baudų skyrimu ar pinigų paėmimu. Tokiais sistemingais veiksmais A. L. siekė sąmoningai sukelti ir palaikyti nukentėjusiojo baimę, norint, kad nukentėjusysis jaustųsi nesaugiai ir paklustų jo valiai. Veiksmai, kuriais A. L. baugino V. G., nustatyti, įvertinus nukentėjusiojo V. G., liudytojų A. G., R. V., A. K. nuoseklius, neprieštaringus parodymus bei kitus byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus (tame tarpe ir nuteistojo A. L. parodymus). Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą, ją išanalizavęs ir sugretinęs juos tarpusavyje, pateikė išsamius motyvus ir padarė pagrįstą išvadą, kad A. L. veiksmuose yra tiek subjektyvieji, tiek ir objektyvieji nusikalstamos veikos, numatytos BK 145 straipsnio 2 dalyje, požymiai. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumu ir teisingumu, ir su jomis sutinka.

50. Taip pat pirmosios instancijos teismas liudytojų A. G., R. V., A. K. parodymais, ataskaitų žiūryklių išrašais, bei kitais byloje surinktais įrodymais nustatė, kad A. L. naudojant psichinę prievartą nukentėjusiojo atžvilgiu ir nukentėjusiajam esant A. L. įbaugintam dėl galimos žalos jam pačiam (būti sumuštam ar kita), ką nukentėjusysis jau ne vieną kartą buvo patyręs, A. L. reikalaudavo V. G. elgtis pagal jo nurodymus tiek buityje, tiek ir disponuojant pinigais bei turtu, t. y. be jo sutikimo eidavo į jo namus, liepdavo tvarkytis, paimdavo jo pinigus, nurodė jam rašyti tekstą dėl neatlygintinai nuomojamo garažo iki 2026 m., nurodė parašyti paskolos lapelį dėl skolos. Teismas pagrįstai nurodė, kad toks elgesys, kuomet reikalaujama iš žmogaus elgtis pagal kaltininko nurodymą panaudodamas psichinę prievartą nukentėjusiam asmeniui kvalifikuojami pagal BK 148 straipsnio 1 dalį. Visuma byloje esančių ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų pirmosios instancijos teismui leido daryti išvadą, kad A. L., naudodamas psichinę prievartą reikalavo elgtis pagal jo nurodymus, t. y. tuo padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 148 straipsnio 1 dalyje.

51. Teisėjų kolegija pastebi, kad apeliantas skunde konkrečių argumentų, kodėl mano, kad teismo išvados dėl jo kaltės padarius BK 145 straipsnio 2 dalyje, 148 straipsnio 1 dalyje numatytus nusikaltimus, yra nepagrįstos nenurodo. Savo nesutikimą su teismo išvadomis grindžia tuo, kad nukentėjusysis prieštaravimų neišreiškė. Teisėjų kolegija pažymi, kad ši apelianto versija yra paneigta tiek skundžiamame nuosprendyje, tiek šioje nutartyje analizuojant kitus nusikalstamų veikų epizodus, todėl pakartotinai šiuo aspektu nebepasisako.

52. Apygardos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl A. L. kaltės, byloje surinktus ir teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtus įrodymus įvertino tinkamai laikydamasis BPK 20 str. 5 d. reikalavimų, savo išvadas tinkamai argumentavo ir jas pagrindė.

Dėl nuteistojo teisinę padėtį švelninančio įstatymo taikymo

53. Išnagrinėjus bylą pirmosios instancijos teisme, nuo 2025 m. vasario 1 d., įsigaliojo Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 3, 60, 99, 100, 100¹, 100², 100³, 103, 107,108, 109, 123, 124, 125, 126, 127, 128, 129, 131, 132, 134, 135, 136, 137, 138, 139, 140, 142, 143, 145, 146, 147, 147¹, 147², 148, 149, 150, 151, 151¹, 152, 152¹, 156, 157, 159, 160, 161, 162, 169, 170, 170¹, 170², 172, 173, 174, 175, 176, 178, 180, 181, 1821, 185, 188, 189, 1891, 191, 192, 193, 194, 196, 197, 198, 1981, 198², 202, 206, 207, 208, 209, 210, 213, 214, 215, 217, 218, 224, 229, 231,232, 233, 234, 236, 238, 249¹, 250, 250², 250⁴, 250⁵, 251, 256, 256¹, 257, 257¹, 258, 259, 262, 265, 267, 267¹, 267², 267³, 268, 270, 270², 270³, 273, 274, 275, 276, 276¹, 276², 276³, 277, 278, 279, 280, 281, 283, 285, 286, 287, 288, 289, 292, 292¹, 294, 295, 296, 297, 299, 300, 301, 302, 302¹, 303, 304, 306, 306¹, 306², 307, 308, 309, 310, 311, 312 straipsnių ir priedo pakeitimo įstatymas (2024 11 07 įstatymas Nr. XIV-3060), kuriuo buvo pakeisti, be kita ko, BK 145, 146, ir 148 straipsniai, už kuriuose numatytų nusikalstamų veikų padarymą nagrinėjamoje byloje priimtu skundžiamu nuosprendžiu nuteistas A. L.. Nors skundžiamu nuosprendžiu A. L. taip pat nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (4 veikos) ir BK 138 straipsnio 1 dalį, tačiau nuo 2025 m. vasario 1 d. įsigaliojusiais baudžiamojo kodekso pakeitimais, šių nusikalstamų veikų teisinis vertinimas nesikeitė, todėl ir A. L. teisinei padėčiai jokios įtakos tai neturi.

54. Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2024 m. spalio 9 d. nuosprendžiu A. L. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 146 straipsnio 2 dalį už tai, kad panaudodamas smurtą ir sukeldamas pavojų V. G. sveikatai, neteisėtai atėmė V. G. laisvę, laikydamas jį nelaisvėje ilgiau nei 48 val., pagal BK 148 straipsnio 1 dalį už tai, kad panaudodamas psichinę prievartą reikalavo V. G. elgtis pagal jo nurodymus, pagal BK 145 straipsnio 2 dalį už tai, kad grasindamas padaryti pavojingą V. G. sveikatai veiką, terorizavo ir sistemingai baugino V. G. naudodamas psichinę prievartą.

55. Šių nusikalstamų veikų padarymo metu ir skundžiamo Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų nuosprendžio priėmimo metu galiojo BK 146 straipsnio 2 dalies 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija, BK 148 straipsnio 1 dalies 2013 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XII-501 redakcija ir BK 145 straipsnio 2 dalies 2013 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XII-501 redakcija. Tačiau apeliacinio proceso baudžiamojoje byloje metu 2025 m. vasario 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso redakcija (2024 m. lapkričio 7 d. įstatymas Nr. XIV-3060), pagal kurią aptartų veikų teisinis vertinimas nors ir nesikeitė, tačiau BK 146 straipsnio 2 dalies, 148 straipsnio 1 dalies ir 145 straipsnio 2 dalies sankcijose papildomai nustatytos alternatyvios bausmės rūšys. Pagal BK 146 straipsnio 2 dalį nauja areštui ir laisvės atėmimui alternatyvi bausmė – laisvės apribojimas. Pagal BK 148 straipsnio 1 dalį nauja alternatyvi bausmė – viešieji darbai, o pagal BK 145 straipsnio 2 dalį naujos laisvės atėmimui alternatyvios bausmės – laisvės apribojimas arba areštas. Esant šiai teisinei situacijai, naujasis baudžiamasis įstatymas laikytinas nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį lengvinančiu, todėl pagal BK 3 straipsnio 2 dalį, turi grįžtamąją galią, t. y. taikomas iki tokio įstatymo įsigaliojimo nusikalstamą veiką padariusiems asmenims. Dėl to, A. L. nusikalstamos veikos, numatytos BK 146 straipsnio 2 dalyje, 148 straipsnio 1 dalyje, 145 straipsnio 2 dalyje, už kurias jis nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, atitinkamai perkvalifikuojamos į BK 146 straipsnio 2 dalį (2024 11 07 įstatymo Nr. XIV-3060 redakcija), BK 148 straipsnio 1 dalį (2024 11 07 įstatymo Nr. XIV-3060 redakcija) ir BK 145 straipsnio 2 dalį (2024 11 07 įstatymo Nr. XIV-3060 redakcija).

56. Skunde nuteistasis A. L. teigia, kad pirmosios instancijos teismo paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 40 MGL (2 000 Eur) dydžio įmoka į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą, yra neproporcinga, nes jis gyvena vienas, uždirba nedaug.

57. Atsižvelgiant į tai, kad dalis A. L. padarytų nusikalstamų veikų perkvalifikuojamos pagal šiuo metu galiojančios redakcijos BK, kaip nuteistojo padėtį švelninančios, iš naujo spręstinas ir nuteistajam skirtinų bausmių klausimas. Todėl teisėjų kolegija į apeliacinio skundo argumentus dėl nuteistajam paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės pasisakys kartu svarstydama iš naujo skirtinų bausmių klausimą. Pažymėtina tai, kad nusikalstamos veikos perkvalifikavimas neturi būti suprantamas kaip savaiminis pagrindas skirti švelnesnę bausmę, šiuo atveju iš naujo įvertinamos visos bausmei skirti reikšmingos aplinkybės.

58. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Kaip matyti, apylinkės teismas, įvertinęs bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, A. L. už nusikalstamos veikos, numatytos BK 146 straipsnio 2 dalyje, padarymą paskyrė 60 parų arešto bausmę; už nusikalstamos veikos, numatytos BK 145 straipsnio 2 dalyje padarymą - laisvės atėmimą 1 metams 4 mėnesiams; už nusikalstamos veikos, numatytos BK 148 straipsnio 1 dalyje padarymą - laisvės apribojimo bausmę 1 metams, netaikant intensyvios priežiūros, įpareigojant dalyvauti elgesio pataisos programoje, dirbti ar būti registruotam Užimtumo tarnyboje.

59. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su skundžiamame nuosprendyje išdėstytais bausmių skyrimo motyvais ir sprendžia, kad nuteistajam už atskirus nusikaltimus paskirtos bausmės nei rūšimi, nei dydžiu nebuvo aiškiai per griežtos. Tačiau perkvalifikuojant nuteistojo nusikalstamas veikas pagal jo padėtį lengvinančius baudžiamuosius įstatymus, skiriamos ir naujos bausmės bei subendrinta bausmė. Skiriant bausmes, teisėjų kolegija vadovaujasi BK 41 straipsnio nuostatomis, kurios įtvirtina bausmės paskirtį, atsižvelgia į visas BK 54 straipsnio 2 dalyje išvardintas aplinkybes ir į tuos duomenis, kurie jau buvo išdėstyti skundžiamo nuosprendžio bausmių skyrimo motyvuose.

60. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nuteistojo A. L. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatė. Skiriant bausmes, teisėjų kolegija atsižvelgia į šių nusikaltimų pavojingumo laipsnį, į tai, kad tai tyčiniai du apysunkiai ir vienas nesunkus nusikaltimai, kurie nuteistojo buvo padaryti neatsitiktinai, padaryti A. L. veikiant tiesiogine tyčia, kad tuo pačiu nuosprendžiu jis nuteistas ir už dar 5 nesunkių nusikaltimų, numatytų BK 140 str. 1 d. (4 veikos), 138 str. 1 d. padarymą. Taip pat atsižvelgiama į nuteistojo asmenybę: A. L. anksčiau neteistas, administracine tvarka nebaustas, dirba, darbdavio charakterizuojamas teigiamai, brandaus amžiaus, nevedęs, turi nuolatinę gyvenamąją vietą ir pagal ją charakterizuojamas neutraliai, psichikos sveikatos centro ar priklausomybių ligų kabineto įskaitose neregistruotas. Įvertinusi šias bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pagal BK 146 straipsnio 2 dalį ir pagal BK 145 straipsnio 2 dalį, A. L. skirtinos su laisvės atėmimu (net ir trumpalaikiu) nesusijusios bausmės – laisvės apribojimo bausmės be intensyvios priežiūros. Jų dydžiai bei kartu taikomi BK 48 straipsnio 4 dalies 1 punkte, 4 punkte numatyti įpareigojimai skirtini įvertinus pirmiau minėtų bausmei skirti reikšmingų aplinkybių visumą. Nors kaip minėta, pagal BK 148 straipsnio 1 dalį yra numatyta alternatyvi bausmė – viešieji darbai, tačiau teisėjų kolegija įvertinusi tai, kad A. L. yra brandaus amžiaus, dirbantis, sutikimo atlikti viešuosius darbus neišreiškė, sprendžia, kad skirti viešųjų darbų bausmę nėra tikslinga, todėl darytina išvada, jog keisti A. L. paskirtą bausmę pagal BK 148 straipsnio 1 dalį, nėra pagrindo.

61. Be kita ko, pažymi, kad nuo 2025 m. vasario 1 d. įsigaliojo 2024 m. balandžio 25 d. Nr. XIV-2573 Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 5, 7, 8, 18, 25, 27, 37, 38, 39, 40, 42, 43, 47, 48, 51, 52, 54, 59, 61, 62, 63, 64, 65, 66, 67, 69, 70, 722 , 74, 75, 76, 82, 84, 85, 87, 89, 90, 92, 93, 97, 243, 244 straipsnių pakeitimo ir kodekso papildymo 51 , 401 , 581 , 725 , 726 , 727 , 728 straipsniais įstatymas. Šio įstatymo 22 straipsniu buvo pakeistas BK 61 straipsnis, kuriame iki įstatymo įsigaliojimo, galiojo bausmės skyrimo taisyklė, numačiusi, kad kaltininkui skiriamos bausmės dydis skaičiuojamas nuo jos vidurkio. Tuo tarpu naujai galiojančioje BK 61 straipsnio 4 dalies redakcijoje numatyta, kad jeigu kaltininkas savo noru prisipažino padaręs nusikaltimą, nuoširdžiai gailisi, aktyviai padėjo išaiškinti nusikaltimą ir nėra atsakomybę sunkinančių aplinkybių, teismas paprastai skiria jam minimalią straipsnio sankcijoje už padarytą nusikaltimą numatytą laisvės atėmimo bausmę arba su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę. Kadangi šių sąlygų A. L. neatitinka, t. y. dėl nusikalstamų veikų padarymo jis neprisipažino, nuoširdžiai nesigailėjo, nepadėjo išaiškinti nusikaltimų, todėl svarstyti klausimą dėl mažesnių bausmės dydžių, paskirtų už nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 straipsnio 1 dalyje (4 veikos), BK 138 straipsnio 1 dalyje, BK 145 straipsnio 2 dalyje, BK 146 straipsnio 2 dalyje ir BK 148 straipsnio 1 dalyje, paskyrimo nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo.

62. Teisėjų kolegija, bendrindama skundžiamu nuosprendžiu už atskiras nusikalstamas veikas paskirtas bausmes su šia nutartimi už atskiras, perkvalifikuotas nusikalstamas veikas paskirtas bausmes, laikosi Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2024 m. spalio 9 d. nuosprendžiu nustatytos bausmių bendrinimo tvarkos – bausmės bendrinamos apėmimo būdu. Kadangi šia nutartimi perkvalifikavus atitinkamas nusikalstamas veikas pagal nuteistojo teisinę padėtį švelninantį įstatymą, galutinė subendrinta laisvės atėmimo bausmė keičiama į švelnesnę bausmės rūšį – laisvės apribojimą, kuriai nėra taikomos BK 75 straipsnio nuostatos bei kartu su jomis skirtinos baudžiamojo poveikio priemonės, todėl ši Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2024 m. spalio 9 d. nuosprendžio dalis naikintina.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362¹ straipsnio 1 dalimi

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo A. L. apeliacinį skundą atmesti.

A. L. nusikalstamą veiką, numatytą BK 146 straipsnio 2 dalyje (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) perkvalifikuoti į BK 146 straipsnio 2 dalį (2024 m. lapkričio 7 d. įstatymo Nr. XIV-3060 redakcija) ir paskirti laisvės apribojimo bausmę 1 (vieneriems) metams, netaikant intensyvios priežiūros, įpareigojant dalyvauti elgesio pataisos programoje, dirbti ar būti registruotam Užimtumo tarnyboje.

A. L. nusikalstamą veiką, numatytą BK 145 straipsnio 2 dalyje (2013 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XII-501 redakcija) perkvalifikuoti į BK 145 straipsnio 2 dalį (2024 m. lapkričio 7 d. įstatymo Nr. XIV-3060 redakcija) ir paskirti laisvės apribojimo bausmę 1 (vieneriems) metams 4 (keturiems) mėnesiams, netaikant intensyvios priežiūros, įpareigojant dalyvauti elgesio pataisos programoje, dirbti ar būti registruotam Užimtumo tarnyboje.

A. L. nusikalstamą veiką, numatytą BK 148 straipsnio 1 dalyje (2013 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XII-501 redakcija), perkvalifikuoti į BK 148 straipsnio 1 dalį (2024 m. lapkričio 7 d. įstatymo Nr. XIV-3060 redakcija) nekeičiant jam skirtos bausmės.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis ir 5 dalies 1 punktu, paskirtas bausmes pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (4 veikos), BK 138 straipsnio 1 dalį, 146 straipsnio 2 dalį (2024 m. lapkričio 7 d. įstatymo Nr. XIV-3060 redakcija), BK 148 straipsnio 1 dalį (2024 m. lapkričio 7 d. įstatymo Nr. XIV-3060 redakcija), 145 straipsnio 2 dalį (2024 m. lapkričio 7 d. įstatymo Nr. XIV-3060 redakcija) subendrinti apėmimo būdu griežčiausia bausme apimant švelnesnes bausmes ir paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės apribojimą 1 (vieneriems) metams ir 4 (keturiems) mėnesiams, netaikant intensyvios priežiūros, įpareigojant dalyvauti elgesio pataisos programoje, dirbti ar būti registruotam Užimtumo tarnyboje.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria vadovaujantis BK 75 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 5 ir 6 punktais 1 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, įpareigojant dalyvauti elgesio pataisos programoje ir dirbti ar būti registruotam Užimtumo tarnyboje bei skirta baudžiamojo poveikio priemonė – 40 MGL, tai yra 2000 Eur (dviejų tūkstančių eurų), dydžio įmoka į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą, ją įpareigojant sumokėti per 10 (dešimt) mėnesių nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.