- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-11-08
- Bylos Nr.
- I-7101-406/2018
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Gintaras Čekanauskas
- Pareiškėjas
- A. N.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų
- Kategorijos
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. N. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas A. N. kreipėsi su skundu į teismą ir prašė priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.
Pareiškėjas savo skunde (b. l. 2), atsikirtime (b. l. 72-73) nurodė, kad nuo 2016 m. gruodžio 29 d. iki 2018 m. rugpjūčio 3 d. buvo laikomas Marijampolės pataisos namų 22 būrio 3-oje sekcijoje, kurioje gyveno 10 nuteistųjų, todėl gyvenamojo ploto norma užtikrinta nebuvo. Minėtame būryje gyveno apie 70 nuteistųjų ir šiam skaičiui buvo suteikta galimybė naudotis tik viena skalbimo mašina, bei viena dujine virykle, kurios normaliai neveikė, todėl norit pasinaudoti šiuo inventoriumi, tekdavo laukti eilėje. Akcentavo, kad būrio virtuvė buvo neremontuota, joje matėsi pelėsis, inventorius buvo netinkamos naudoti būklės, be to, tiek virtuvėje, tiek gyvenamojoje patalpoje buvo tarakonų, blakių. Langai patalpų sunkiai atsidarinėjo, taip pat buvo nekokybiški. Pažymėjo, kad tualete buvo trys sėdimi unitazai bei du pisuarai, nebuvo jokių pertvarų, todėl jautėsi žeminamas, nebuvo užtikrintas jo privatumas, taip pat nebuvo tinkamos ventiliacijos, kadangi nuolat tvyrojo blogas kvapas. Prausykloje buvo penki kranai, iš kurių veikė tik keli, taip pat nebuvo jokių higienos priemonių, išskyrus gabalas muilo, nebuvo ir pakabų ar lentynėlių, nei rankšluosčių. Nurodė, kad tiek gyvenamojoje, tiek bendro naudojimo patalpose buvo šalta, drėgna Teigė, kad čiužinių niekas ir niekada nekeisdavo iki išėjimo į laisvę, pasivaikščiojimo kiemelis 22 būrio buvo baisus, nevalomas, betonas sutrūkinėjęs, lyjant lietui pilnas vandens, nes neveikė tinkamai kanalizacija, sienos pažaliavusios, nebuvo peleninių. Dėl atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų (veikimo ar neveikimo), pareiškėjas patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimą. Prašė skundą tenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovas atsiliepime (b. l. 8-15) su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškino, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu bausmę atliko 22 būrio 3 gyvenamojoje patalpoje. Pažymėjo, kad nuteistieji pagal Marijampolės pataisos namų direktoriaus patvirtintą skalbyklos grafiką, gali ateiti ir atiduoti rūbus bei patalinę skalbimui, todėl patiems nuteistiesiems būtinybės skalbti rūbus nėra, be to, nors teisės aktai nenumato pareigos įrengti būriuose skalbimo mašinas, tačiau 22 būryje yra pastatyta skalbimo mašina. Akcentavo, kad maistu nuteistieji aprūpinami, todėl patys neprivalo gamintis maistą, t. y. pagal Marijampolės pataisos namų direktoriaus patvirtintą grafiką nuteistiesiems tiekiami pusryčiai, pietūs ir vakarienė Marijampolės pataisos namų valgykloje, be to teisės aktai nenumato pareigos virtuvėlėje įrengti viryklės, taip pat nereglamentuojamas ir įrengto boilerio dydis. Teigė, jog Marijampolės pataisos namų 22 būryje prausykloje nėra karšto vandens, kadangi teisės aktai nenumato karšto vandens tiekimo į būriuose esančias prausyklas. Atsakovės atstovo įsitikinimu, prausykloje įrengta viena ilga kriauklė ir 5 vandens kranai, pakabos yra pritvirtintos prie sienos, daiktus, higienos priemones nuteistieji susideda ant prausyklos šalia čiaupų ir tai atitinka teisės aktų reikalavimus, kadangi vienu metu netrukdomai praustis gali 5 nuteistieji. Pažymėjo, jog tualete sanitarinių įrenginių visada užteko. Nurodė, kad pareiškėjas visą Marijampolės pataisos namuose buvimo laikotarpį nesiskundė ir neteikė prašymų atlikti gyvenamųjų patalpų atitiktį higienos normoms. Periodinis patikrinimo aktas Nr. PA.4-432 patvirtina, kad nėra nustatyti jokie pažeidimai, nerastas joks pelėsis, apšvietimas, drėgmė ir temperatūra atitinka teisės aktų reikalavimus, jokie parazitai tame tarpe ir tarakonai nebuvo pastebėti. Taip pat, pažymėjo, kad Marijampolės pataisos namai yra sudarę sutartį su UAB „Dezinfa" dėl parazitų naikinimo, kuri nuolatos stebi ir prižiūrį pataisos namų patalpas. Pabrėžė, kad pataisos namai neturi jokių duomenų dėl pareiškėjo moralinių išgyvenimų bausmės atlikimo metu, galimų kančių ar pažeminimų, kurių priežastimi būtų kalinimo buitinės sąlygos ar patalpų užpildymas, pareiškėjas į Marijampolės pataisos namų administraciją nėra teikęs skundų. Taip pat, dėl buitinių sąlygų ar su tuo susijusių problemų nesikreipė ir į Psichologinę tarnybą, kurios darbuotojai turi reikiamą kompetenciją įvertinti asmens negatyvių psichinių išgyvenimų apimtis ir siūlyti direktoriui sprendimus dėl pagalbos tokiam asmeniui. Marijampolės pataisos namų nuomone, nei nuteistojo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą, nei įvardinta šios žalos piniginė apimtis, neturi jokio realaus ir objektyvaus faktinio pagrindo. Prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Pareiškėjas A. N. teisme pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam netinkamomis sąlygomis atliekant laisvės atėmimo bausmę Marijampolės pataisos namuose (toliau tekste – ir Marijampolės PN). Savo reikalavimą pareiškėjas grindė tuo, kad, pažeidžiant taikytinus teisės aktus, nuo 2016 m. gruodžio 29 d. iki 2018 m. rugpjūčio 3 d. jam atliekant bausmę 22 būryje nebuvo užtikrinta gyvenamojo ploto norma, gyveno ir naudojosi netinkamos būklės patalpomis, inventorius buvo pasenęs, patalpose veisėsi buitiniai parazitai, dujinė viryklė bei skalbimo mašina normaliai neveikė, tualetai nebuvo atskirti pertvaromis, prausykloje buvo tik šaltas vanduo, patalpose buvo šalta, drėgna, pasivaikščiojimo kiemeliai įrengti netinkamai ir kt.
Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.
Pagal Lietuvos higienos normos HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“, patvirtintos Sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461 6.15. punkto nuostatas pataisos darbų kolonijos bendrabučio gyvenamajame kambaryje vienam asmeniui turėjo tekti ne mažiau kaip 3 kv. m (neteko galios 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 (nuo 2010 m. balandžio 11 d.) (Žin., 2010, Nr. 41-1999). Nuo 2010 m. balandžio 30 d. įsigaliojo 2010 m. balandžio 26 d. Teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymas Nr. 1R-85 „Dėl teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymo Nr. 194 „Dėl pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo" pakeitimo" (toliau – Taisyklės). Taisyklių 11¹.1 punktas nustatė minimalų 3,1 kv. m gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose.
Gyvenamosios patalpos sąvoka laisvės atėmimo vietų patalpų kontekste yra apibrėžta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintoje higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos reikalavimai“ ( toliau – Lietuvos higienos norma HN 76:2010, galiojusi iki 2015 m. lapkričio 1 d.). Joje buvo nurodyta, kad gyvenamosios patalpos – bendrabučių gyvenamieji kambariai, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariai, kameros tipo patalpos, baudos, drausmės izoliatorių, kalėjimų, karcerio, tardymo izoliatoriaus, areštinių kameros, karantino (izoliavimo) patalpos. Laisvės atėmimo vietų patalpų įrengimo reikalavimai nustatyti galiojančioje nuo 2015 m. lapkričio 1 d. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau tekste – ir Lietuvos higienos norma), kurioje minėta sąvoka jau nenumatyta.
Pareiškėjas skunde nurodo, jog bausmės Marijampolės PN atlikimo metu, t. y. nuo 2016 m. gruodžio 29 d. iki 2018 m. rugpjūčio 3 d. 22 būrio gyvenamojoje patalpoje Nr. 3 gyveno 10 nuteistųjų, todėl jam nuolat trūko gyvenamojo ploto (b. l. 2).
Iš bylos duomenų matyti, jog Marijampolės PN direktoriaus 2016 m. gruodžio 20 d. įsakymu Nr. 7/07-672 pareiškėjas buvo paskirtas gyventi į 222 brigadą (b. l. 16). Pareiškėjo teiginius, kad jis gyveno 22 būrio gyvenamojoje patalpoje Nr. 3 patvirtina 2018 m. rugsėjo 12 d. Marijampolės PN Socialinės reabilitacijos skyriaus pažyma Nr. 14/07-4783 (b. l. 18). Į bylą pateikta 22 būrio schema patvirtina, kad patalpos Nr. 3 plotas yra 28,11 kv. m (b. l.61). 2018 m. rugsėjo 12 d. Marijampolės PN Socialinės reabilitacijos skyriaus pažymoje Nr. 14/07-4783 nurodyta, kad šioje gyvenamojoje patalpoje įrengtos 9 miegamosios vietos ir joje ginčo laikotarpiu gyveno iki 9 nuteistųjų, todėl teismo vertinimu vienam nuteistajam teko 3,12 kv. m gyvenamojo ploto, t. y. nebuvo pažeistos jo subjektinės teisės atlikti bausmę tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose.
Nors pareiškėjas nesutiko su atsakovės atstovo pateiktais duomenimis bei nurodė, kad ginčo laikotarpiu 22 būrio gyvenamojoje patalpoje Nr. 3 gyveno ne 9 nuteistieji, o 10 nuteistųjų, tačiau nepateikė teismui jokių oficialių įrodymų, paneigiančių atsakovės atstovo pateiktus duomenis. Pažymėtina, jog teismas neturi pagrindo abejoti Marijampolės PN pateiktomis į bylą nuotraukomis, iš kurių aiškiai matyti, kad gyvenamojoje patalpoje, kurioje bausmę atliko pareiškėjas, galėjo gyventi daugiausiai 9 nuteistieji, nes gyvenamojoje patalpoje buvo įrengtos tik 9 lovos. Pažymėtina ir tai, kad ginčo laikotarpio pabaiga - 2018 m. rugpjūčio 3 d., todėl atsakovės atstovo pateikti duomenys, t. y. Marijampolės PN Socialinės reabilitacijos skyriaus 2018 m. rugsėjo 12 d. pažyma Nr. 14/07-4783, yra artima ginčo laikotarpiui. Tokiu būdu byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo pripažinti pareiškėjo argumentus pagrįstais bei konstatuoti, kad A. N. nagrinėjamu laikotarpiu, atliko bausmę nepriimtinomis, žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis, kurios nulemtų neturtinės žalos padarymo fakto konstatavimą.
Pareiškėjas neturtinę žalą sieja su aplinkybe, kad didelę gyvenamojo ploto dalį užėmė baldai. Tačiau pagal Taisyklių 11¹.1. punktą, skaičiuojant vienam asmeniui tenkančią minimalią gyvenamojo ploto normą, neišskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014). Konstatavus, kad minimali gyvenamojo ploto norma nebuvo pažeista, pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas skundžiasi sanitarinio mazgo neatitikimu teisiniam reglamentavimui, t. y., kad tualete buvo tik 3 sėdimi klozetai bei 2 pisuarai, kuriais naudojosi 70-imt nuteistųjų, todėl teko laukti eilėse, taip pat nebuvo atitverti vienas nuo kito ir taip buvo pažeistas jo privatumas, nebuvo ir lentynėlių, pakabų, higienos priemonių, išskyrus muilo gabalą, taip pat kilimėlių ant grindų nebuvimu.
Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose, patvirtintose 2004 m. birželio 9 d. Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“ buvo numatyta, jog 1 unitazas ar klozetas bei pisuaras skiriamas 12-ai nuteistųjų ir 1 praustuvė skiriama 10-iai nuteistųjų. Minėtos nuostatos galiojo iki 2016 m. gruodžio 31 d. Nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojo nauja 2016 m. balandžio 20 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymo Nr. 1R- 132 redakcija „Dėl teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymo Nr. 1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“ pakeitimo“, kuri nenumatė sanitarinio mazgo įrengimo ir įrenginių skaičiaus. Vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 „Dėl laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų patvirtinimo“, 1 praustuvė, 1 klozetas (gali būti ir tupiamas) arba pisuaras skiriamas ne daugiau kaip 15-ai asmenų ir klozetai įrengiami kabinose, kurių pertvaros ne žemesnės kaip 1,5 m. Taip pat prausykloje tualete turi būti virš praustuvės lentynėlė higienos priemonėms susidėti bei sieninė pakaba.
Pagal atsakovės atstovo pateiktą 2018 m. rugsėjo 12 d. pažymą Nr. 14/07-4783 (b. l. 18) 22-ame būryje ginčo laikotarpiu gyveno nuo 52 iki 63 nuteistųjų, tačiau net ir laikant, kad minėtame būryje gyveno 70 nuteistųjų, teismas nesutinka su pareiškėjo nurodytais argumentais, kad įrenginių skaičius, atsižvelgiant į nuteistųjų skaičių, neatitiko Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normų reikalavimų, kadangi 22 būrio sanitariniame mazge buvo 3 sėdimi klozetai, 2 pisuarai, praustuvė su 5 kranais (pareiškėjo teiginius patvirtina byloje esančios nuotraukos (b. l. 52, 54, 55)), todėl sanitariniu mazgu galėjo naudotis 75 nuteistieji. Byloje nėra duomenų, kad minėti įrenginiai nefunkcionavo ar pan., todėl pareiškėjo teiginiai dėl inventoriaus trūkumo sanitariniame mazge atmestini kaip neįrodyti.
Nors pareiškėjas skunde teigė, kad naudojantis tualetu jis jautė pažeminimą, kadangi nebuvo jokių pertvarų, tačiau jau atsikirtime į atsakovės atstovo atsiliepimą (b. l. 72) nurodė, kad klozetai nėra visiškai uždari, o tik atitverti sienele, t. y. sutiko su atsakovės atstovo tvirtinimu, jog 22 būrio sanitariniame mazge tarp klozetų yra įrengtos pertvaros (b. l. 11). Taigi nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad sanitarinis mazgas patalpoje, kurioje gyveno pareiškėjas, nebuvo įrengtas, t. y. jis buvo įrengtas atskiroje patalpoje nuo pareiškėjo gyvenamosios patalpos ir sanitariniai įrenginiai atskirti pertvaromis, ko pasėkoje buvo užtikrintas minimalus pareiškėjo privatumas atliekant gamtinius reikalus, todėl šie pareiškėjo teiginiai atmestini kaip nepagrįsti. Tokios praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodydamas, kad kai unitazai yra atskirti dalinėmis pertvaromis yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui naudotis tualetu (ne kameroje) buvo sudarytos pakankamos privatumą suteikiančios sąlygos, dėl kurių nėra prielaidų Konvencijos 3 straipsnio pažeidimui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-886-662/2018).
Pagal Lietuvos higienos normos HN 134:2015 18 punktą karštas vanduo turi būti tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymo kambarių patalpas. Taigi, karštas vanduo numatomas tik dušinėse, kuriose nuteistieji turi teisę nusiprausti 1 kartą per savaitę, pagal atskirai patvirtintą grafiką (b. l. 37), todėl pareiškėjo pretenzijos dėl to, kad prausykloje nebuvo karšto vandens, atmestinos kaip nepagrįstos.
Iš į bylą pateiktos prausyklos nuotraukos (b. l. 52) matyti, kad pakabos yra pritvirtintos prie sienos, todėl negali būti nustatytas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymo Nr. V-245 „Dėl laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų patvirtinimo“ pažeidimas, tačiau remiantis į bylą pateiktais įrodymais, teismas sprendžia, jog atsakovės atstovas, pažeidė minėto akto dalį, kuri numato, kad virš praustuvės turi būti lentynėlė higienos priemonėms susidėti, todėl šiuo atžvilgiu konstatuojamas Marijampolės PN veiksmų neteisėtumas. Tačiau šiuo individualiu atveju, atsižvelgiant į tai, kad į bylą pateikta nuotrauka patvirtina, jog praustuvė labai didelė ir šalia čiaupų buvo pakankamai vietos pareiškėjo higienos priemonėms susidėti, todėl daroma išvada, kad lentynėlės nebuvimas nesukėlė pareiškėjui tiek objektyvių neigiamų pasekmių, kad dėl to būtų atsiradęs realus pagrindas neturtinės žalos konstatavimui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1092-624/2017).
Pažymėtina, jog pirmiau įvardinti teisės aktai nenumato pareigos kalinimo įstaigoms į prausyklas atėjusius praustis nuteistuosius aprūpinti higienos priemonėmis, taip pat nenumato ir kilimėlių ant grindų įrengimo, todėl šie pareiškėjo teiginiai laikytini nepagrįstais ir atmestini.
Pareiškėjas kėlė pretenzijas dėl to, kad 22 būryje skalbimo mašina bei dujinė viryklė tinkamai nefunkcionavo, vandens boileris buvo per mažas, o čiužinio niekas nekeitė per visą kalinimo laikotarpį.
Iš į bylą pateikto 2016 m. lapkričio 14 d. Nacionalinės visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Marijampolės departamento patikrinimo akto Nr. 4-432 (23.22.4.14.4.12) matyti, kad Marijampolės PN naudojami skalbiniai (patalynė, minkštasis inventorius) skalbiami laisvės atėmimo vietoje įrengtoje skalbykloje, kur yra įrengta nešvarių skalbinių patalpa, skalbimo patalpa, švarių skalbinių patalpa bei atskira džiovinimo-lyginimo patalpa (b. l. 28-30). Taigi, nuteistieji pagal Marijampolės PN direktoriaus patvirtintą skalbyklos grafiką (b. l. 38), gali ateiti ir atiduoti rūbus bei patalynę skalbimui, todėl, teismo vertinimu, patiems nuteistiesiems būtinybės skalbti rūbus nėra. Taip pat, nuteistųjų sąlygų gerinimui, nors nėra privaloma, kaip nurodė ir pats pareiškėjas, 22 būryje yra pastatyta skalbimo mašina (b. l. 9). Teismas pažymi, kad jokie galiojantys teisės aktai nenumato pareigos pataisos namams aprūpinti būrius skalbimo mašinomis, todėl ir šie pareiškėjo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.
Žemesnės instancijos teismas
Minėtas Nacionalinės visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Marijampolės departamento patikrinimo aktas Nr. 4-432 (23.22.4.14.4.12) patvirtina, kad Marijampolės PN yra įrengta sanitarinė švarykla, kurioje įrengta dezinfekavimo kameros patalpa, joje atliekamas daiktų dezinfekavimas, pildomas dezinfekuojamų daiktų ir minkštojo inventoriaus registracijos žurnalas (b. l. 29). Byloje nėra jokių įrodymų, kuriais remiantis būtų galima spręsti, kad pareiškėjas kreipėsi į įstaigos administraciją ar būrio viršininką, prašydamas pakeisti jo dėvimą čiužinį nauju, ar turimą išdezinfekuoti. Teismo vertinimu, pareiškėjas turėjo tokią galimybę, tačiau ja nepasinaudojo, todėl atsakovės atstovo veiksmų neteisėtumas šiuo atžvilgiu nenustatytas.
Nors pareiškėjas nurodė, kad virtuvėlėje esanti viryklė turėjo gedimų, todėl teko ilgai laukti kol galės pasigaminti maistą, tačiau bylos duomenys patvirtina, kad maistu nuteistieji yra aprūpinami ir patys gaminti maistą neprivalo. Pagal Marijampolės PN direktoriaus patvirtintą grafiką (b. l. 39, 40) nuteistiesiems tiekiami pusryčiai, pietūs ir vakarienė Marijampolės PN valgykloje. Byloje nėra duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad pareiškėjas kreipėsi į įstaigos administraciją dėl viryklės gedimo ir ši jo prašymo netenkino. Pažymėtina, kad jokie galiojantys teisės aktai nenumato pareigos pataisos namams aprūpinti būrius viryklėmis, atsakovės atstovas, siekdamas pagerinti nuteistųjų kalinimo sąlygas šį buitinį prietaisą pastatė savo noru, todėl pareiškėjo teiginiai dėl netinkamai funkcionavusios viryklės, negali būti pagrindu pripažinti Marijampolės PN veiksmų neteisėtumą. Atmestini ir pareiškėjo argumentai, kad virtuvėlėje boileris buvo per mažas, nebuvo prausykloje higienos priemonių, kadangi jokie teisės aktai nenumato boilerio dydžio taip pat, kad prausyklose būtų padėtos nuteistiesiems naudoti higienos priemonės.
Pareiškėjas nurodo, jog neturtinę žalą patyrė dėl to, kad tiek bendro naudojimo patalpose, tiek gyvenamojoje patalpoje buvo tarakonų, blakių.
Teismas pažymi, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, jog Marijampolės PN yra sudarę sutartį dėl buitinių kenkėjų monitorinio, kontrolės ir naikinimo paslaugų teikimo su UAB „Dezinfa“ (b. l. 31-34), taip pat, kad yra atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas ir tikrinimo metu kenkėjų nepastebėta (b. l. 28-30). Taigi, byloje nėra duomenų, kad sutartiniai įsipareigojimai yra nevykdomi, ar vykdomi netinkamai, taip pat, byloje nėra įrodymų, kad pareiškėjas dėl buitinių parazitų jam keliamų nepatogumų būtų kreipęsis į įkalinimo įstaigos administraciją, visuomenės sveikatos centrą ar kitas kompetentingas institucijas. Nesant tokių duomenų, teismo vertinimu, nėra pagrindo šiuo aspektu konstatuoti Marijampolės PN neteisėtų veiksmų. Be to, pagal teisinį reglamentavimą, laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose.
Žemesnės instancijos teismas
Anot pareiškėjo, tiek gyvenamosiose patalpose, tiek bendro naudojimo patalpose nebuvo tinkamos ventiliacijos, taip pat buvo pelėsis, šalta.
Pagal Lietuvos higienos normos HN 134:2015 17 punktą, turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Pagal Lietuvos higienos normos HN 134:2015 16 punktą gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C.
Pareiškėjas neneigia aplinkybės, kad gyvenamosios patalpos pataisos namuose buvo vėdinamos per atveriamus langus, kas atitinka Higienos normos HN 134:2015 17 punktą, todėl neteisėti atsakovės atstovo veiksmai šioje dalyje nekonstatuotini. Teismo vertinimu, patalpose apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko patalpas, neturi problemų dėl nešvaros, nemalonaus kvapo, oro trūkumo ar pelėsio gyvenamosiose patalpose. Byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad 22 būrio 3 gyvenamojoje patalpoje trūko oro (patikrinimo aktų, pareiškėjo, kitų nuteistųjų skundų dėl negalėjimo išvėdinti patalpą), šios aplinkybės pareiškėjas neįrodinėjo jokiomis galimomis ir leistinomis įrodinėjimo priemonėmis (su juo kalėjusių asmenų rašytiniais liudijimais, neprašė šių asmenų kviesti į bylą liudytojais), todėl, neesant tokių duomenų, abstraktūs ir niekuo nepagrįsti pareiškėjo argumentai dėl netinkamos gyvenamosios patalpos ventiliacijos atmestini, kaip nepagrįsti. Taigi, pareiškėjas šiuo atveju neįrodė tiek kaltų atsakovės atstovo veiksmų, tiek ir neturtinės žalos egzistavimo fakto.
Nors Marijampolės PN nepasisakė dėl pareiškėjo argumentų apie nepakankamą gyvenamųjų patalpų temperatūrą, tačiau pareiškėjas tik deklaratyviai paminėjo šias aplinkybes, bet visiškai nepagrindė jų tiesioginio priežastinio ryšio su nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją ar kitas kompetentingas institucijas dėl šių pažeidimų. Todėl, teismo nuomone, pareiškėjas šiuo aspektu neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto.
Pareiškėjas nurodė, kad virtuvėlėje, prausykloje buvo netinkama ventiliacija ir pelėsis, tačiau minėtoms aplinkybėms pagrįsti į bylą nepateikė įrodymų. Byloje nėra įrodymų, t. y. Visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų, kurie surašomi vadovaujantis Sveikatos apsaugos ministro 2012 m. birželio 25 d. įsakymu Nr. V-606 „Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. spalio 28 d. įsakymo Nr. V-946 „Dėl tiesioginės valstybinės visuomenės sveikatos saugos kontrolės reglamento patvirtinimo“ pakeitimo“ patvirtintu reglamentu. Todėl teismas, vertindamas į bylą pateiktus dokumentus, negali vienareikšmiškai teigti, kad pareiškėjas dėl virtuvėlės, prausyklos patalpose buvusios blogos ventiliacijos, pelėsio galėjo patirti papildomus nepatogumus. Kita vertus, vadovaujantis Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 15 straipsnio 2 punktu, visuomenės sveikatos centrai apskrityse pagal asmenų prašymus, pranešimus, skundus vykdo visuomenės sveikatos saugos reglamentų (higienos normų), kurių kontrolė nėra pavesta kitiems viešojo administravimo subjektams, laikymosi kontrolę (valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę) pagal sveikatos apsaugos ministro nustatytą kontroliuojamų sričių sąrašą. Nenustatyta, jog pats pareiškėjas dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų (blogos ventiliacijos, pelėsio) buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios, todėl pareiškėjo teiginiai dėl virtuvėlėje, prausykloje buvusios netinkamos ventiliacijos, pelėsio neatitikimo teisės aktais nustatytoms normoms, laikytini nepagrįstais.
Pažymėtina, kad pareiškėjo nusiskundimų dėl blogos patalpų (gyvenamosios, bendro naudojimo) bei inventoriaus būklės, nepatvirtina jokie byloje esantys įrodymai. Duomenų apie tai, kad pareiškėjas dėl šių aplinkybių būtų kreipęsis į Marijampolės PN administraciją, byloje nėra. Todėl šie pareiškėjo argumentai vertintini kaip bendro pobūdžio nusiskundimai, nepagrįsti jokiais įrodymais.
Pareiškėjas taip pat skundėsi dėl blogos pasivaikščiojimo kiemelio būklės – sutrūkinėjusio betono, po lietaus buvusių balų, pažaliavusių sienų, peleninių nebuvimo.
Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – Eksploatavimo taisyklės) 19, 20 ir 21 punktus pasivaikščiojimo kiemų kamerose turi būti atmosferos kritulių šalinimo sistema, juose gali būti sumontuota sporto įranga ar sporto inventorius, skirtas nuteistiesiems mankštintis gryname ore. Sporto įranga ir inventorius turi būti techniškai tvarkingi, patikimai pritvirtinti prie sienų ar grindų, nekelti pavojaus pataisos įstaigose laikomų asmenų ir personalo sveikatai ir gyvybei. Pasivaikščiojimo kiemų sienos dengiamos lygia, patvaria ir drėgmei atsparia danga, grindys turi būti lygios ir neslidžios.
Iš į bylą pateiktų 22 būrio pasivaikščiojimo kiemelio nuotraukų (b. l. 45, 46), teismas sprendžia, jog 22 būrio pasivaikščiojimo kiemelis įrengtas vadovaujantis Eksploatavimo taisyklių minėtais punktais, kadangi jame yra įrengta atmosferos kritulių šalinimo sistema, sienos lygios, atsparios drėgmei, grindys neslidžios. Byloje nėra įrodymų, kad pasivaikščiojimo kiemelyje įrengta atmosferos kritulių šalinimo sistema būtų nefunkcionali. Sutiktina tik su pareiškėjo nurodytais teiginiais, kad pasivaikščiojimo kiemelio grindys sutrūkinėjusios, kas sudaro pagrindą konstatuoti atsakovės atstovo veiksmų neteisėtumą, tačiau atsižvelgiant į tai, kad įvertinus nustatyto pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, t. y., kad pasivaikščiojimo kiemelyje pareiškėjas praleisdavo tik labai trumpą dienos dalį, į tai, kad dėl šių nepatogumų pareiškėjas ginčo laikotarpiu į įstaigos administraciją bei kitas kompetentingas institucijas nesikreipė, į tai, kad byloje nėra jokių įrodymų, jog atsakovės atstovas sąmoningai siekė sukelti pareiškėjui šiuos nepatogumus, teismas konstatuoja, kad nors šiuo atveju pareiškėjas dėl byloje nustatyto pažeidimo, t. y. dėl pasivaikščiojimo kiemelyje sutrūkinėjusių grindų galėjo patirti tam tikrus neigiamus išgyvenimus, šie pareiškėjui galbūt kilę neigiami padariniai nagrinėjamos bylos kontekste nelaikytini pakankamai intensyviais. Taigi, pareiškėjo išgyvenimai, teismo vertinimu, nepasiekė tokio masto, kad juos būtų galima pripažinti neturtine žala CK 6.250 straipsnio prasme, todėl šiuo aspektu nėra vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų – žalos, ir valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.
Taip pat pažymėtina, kad Eksploatavimo taisyklėse nėra expresiss verbis (lot. tiesiogiai) nurodyta, kad pasivaikščiojimo kiemeliuose turi būti peleninės. Tą yra konstatavęs ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr. 2017 m. gruodžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3028-525/2017). Todėl pareiškėjo teiginiai, kad pasivaikščiojimo kiemeliuose nėra peleninių atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas atsikirtime (b. l. 73) nurodė, jog į Marijampolės PN administraciją dėl netinkamų gyvenimo sąlygų nesikreipė, kadangi bijojo, kad su juo bus susidorota. Pažymėtina, pareiškėjas nedetalizavo ir jokiais duomenimis nepagrindė, kokie konkretūs veiksniai (įvykiai) sąlygojo jo baimės dėl galimo susidorojimo atsiradimą, nepateikė duomenų apie buvusius įvykius, kurie tokią baimę galėjo sąlygoti. Bylos duomenimis teismas daro išvadą, kad pareiškėjo nurodyta baimė dėl galimo susidorojimo yra subjektyvaus pobūdžio, neturi objektyvaus pagrindo ir negali būti pagrindas pataisos namų įstaigos pareigūnų neteisėtų veiksmų konstatavimui.
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir EŽTT praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant Administracinių bylų teisenos įstatymo normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
CK 6.250 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad neturtinė (moralinė) žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai.
Ginčo situacijos teisinis reglamentavimas ir byloje esantys objektyvūs rašytiniai įrodymai suponuoja išvadą, jog pareiškėjo skundo argumentai dėl jo orumą žeminančių sąlygų Marijampolės PN, yra grindžiami tik abstraktaus, deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia asmenine jo paties nuomone, nepatvirtinta jokiais objektyviais įrodymais, todėl šie argumentai nevertintini kaip lėmę neturtinės žalos atsiradimą. Atsakovės atstovo pateikti teismui duomenys patvirtina, kad pareiškėjas dėl sveikatos sutrikimų, kuriuos galėjo sukelti blogos kalinimo sąlygos, į pataisos namų Sveikatos priežiūros tarnybos bei Psichologinės tarnybos specialistus nėra kreipęsis (b. l. 20, 21), pareiškėjas įrodymų apie kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą nepateikė, todėl teismas neturi pagrindo spręsti apie netinkamų gyvenimo sąlygų poveikį sveikatos būklei, kitoms fizinėms arba psichinėms pareiškėjo savybėms. Byloje esantys įrodymai nepatvirtina tiek neteisėtų valstybės institucijos veiksmų – pareiškėjo laikymo nepriimtinomis sąlygomis, tiek ir priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytų aplinkybių bei jo patirtų neigiamų išgyvenimų ar kitokio pobūdžio nepatogumų, o tuo pačiu, ir neturtinės žalos atsiradimo fakto.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo skundą atmesti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.