Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

Rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo G. K. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Pareiškimas tenkinamas.

Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad civiliniame procese įrodymų pakankamumo klausimas sprendžiamas vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu, t. y. išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad įrodymų pakankamumo klausimas konkrečioje civilinėje byloje turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į bylos kategoriją, jos pobūdį ir kitas svarbias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-171/2006; 2005 m. kovo 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2005; 2004 m. spalio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-513/2004 ir kt.).

Bylose dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo įrodinėjimo ypatumą lemia tai, kad šiose bylose yra naudojami netiesioginiai įrodymai. Jeigu pareiškėjas turėtų tiesioginių prašomą nustatyti juridinį faktą patvirtinančių įrodymų, tai jam apskritai nereikėtų kreiptis į teismą (CPK 445 straipsnis), todėl į šią aplinkybę, kad įrodinėjimas vyksta netiesioginiais įrodymais, būtina atsižvelgti sprendžiant įrodymų pakankamumo klausimą. Bylose, kuriose įrodinėjama netiesioginiais įrodymais, prielaidų darymas yra neišvengiamas. Dėl to Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pabrėžęs, kad yra svarbu, jog viena prielaida būtų motyvuota, t. y. kad ji būtų pagrįsta byloje esančiais įrodymais, jog priešingos prielaidos tikimybė būtų mažesnė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-324/2008; 2005 m. kovo 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2005;).

Minėta, kad bylose dėl faktų, turinčių juridinę reikšmę, nustatymo įrodinėjimo ypatumą lemia tai, jog šiose bylose yra naudojami netiesioginiai įrodymai. Vadinasi, jeigu pareiškėja turėtų neginčijamus dokumentus, patvirtinančius jos protėvio turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę, tai jai nebereikėtų savo teisių ginti teismine tvarka. Iš teismų procesinių sprendimų turinio matyti, kad teismai, darydami tokią išvadą, taip pat argumentavo, jog pareiškėja išnaudojo galimybes gauti bylos aplinkybes patvirtinančius įrodymus, ir nusprendė, jog kitu būdu dokumentų pareiškėja negali gauti.

Lietuvos Respublikos pilietybės principus, Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo ir netekimo pagrindus, sąlygas ir tvarką nustato ir kitus Lietuvos Respublikos pilietybės santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymas (Pilietybės įstatymo 1 straipsnis). Pagal Pilietybės įstatymo 2 straipsnį, Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimas – tai teisės atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę įgyvendinimas šio įstatymo nustatytais pagrindais ir tvarka (10 dalis); teisė atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę – tai iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusio Lietuvos Respublikos pilietybę asmens ir jo palikuonių teisė atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę šio įstatymo nustatyta tvarka (17 dalis); Lietuvos Respublikos piliečio palikuonis – tai iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjusio asmens vaikas, vaikaitis ar provaikaitis (7 dalis). Remiantis Pilietybės įstatymo 5 straipsnio 2 punktu, Lietuvos Respublikos piliečiai, be kita ko, yra asmenys, atkūrę Lietuvos Respublikos pilietybę pagal šį įstatymą. Prašymų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo pateikimo tvarką reglamentuoja Pilietybės įstatymo 38 straipsnis. Pagal šio straipsnio 2 dalies 2 punktą, asmuo, kuriam Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka nėra išduotas teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinantis dokumentas, prie prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo, be kita ko, prideda dokumentus, patvirtinančius, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę arba yra asmens, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusio Lietuvos pilietybę, palikuonis.

Remiantis Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 dalimi, dokumentai, patvirtinantys, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos pilietybę, yra: 1) Lietuvos Respublikos vidaus ar užsienio pasai, išduoti iki 1940 m. birželio 15 d.; 2) Lietuvos Respublikos užsienio pasai, išduoti Lietuvos Respublikos diplomatinių atstovybių ar konsulinių įstaigų po 1940 m. birželio 15 d.; 3) dokumentai, liudijantys asmens tarnybą Lietuvos kariuomenėje ar darbą valstybės tarnyboje; 4) gimimo liudijimai arba kiti dokumentai, kuriuose tiesiogiai nurodyta turėta Lietuvos Respublikos pilietybė; 5) asmens liudijimai, išduoti iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvoje, arba asmens liudijimai, išduoti pagal dokumentus, išduotus iki 1940 m. birželio 15 d. Pagal to paties straipsnio 5 dalį, jeigu šio straipsnio 4 dalyje nurodytų dokumentų nėra, asmens iki 1940 m. birželio 15 d. turėtai Lietuvos Respublikos pilietybei patvirtinti gali būti pateikiami dokumentai apie mokymąsi, darbą, gyvenimą Lietuvoje iki 1940 m. birželio 15 d., taip pat užsienio valstybės pasas ir kiti dokumentai. Jeigu Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija konstatuoja, kad nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis ar yra jo palikuonis, taip pat dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis, šie duomenys gali būti nustatomi teismo tvarka (Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalis).

Tarpukario Lietuvoje pilietybės klausimai buvo reglamentuoti 1919 m. sausio 9 d. Laikinajame įstatyme apie Lietuvos pilietybę. Šio įstatymo 1 straipsnyje buvo nustatyta, kad Lietuvos piliečiais laikomi: 1) asmenys, kurių tėvai ir seneliai iš seno Lietuvoje gyveno ir kurie patys visuomet Lietuvoje gyvena; 2) nurodytųjų pirmame punkte asmenų vaikai, kurie, kad ir negyveno visuomet Lietuvoje, bet grįžo jon gyventi; 3) asmenys, kurie iki 1914 metų ne mažiau kaip dešimtį metų Lietuvoje gyveno ir turėjo: a) arba nuosavą nekilnojamąjį turtą; b) arba nuolatinį darbą; 4) Lietuvos piliečio vaikai; 5) jo pati arba našlė; 6) Lietuvos netekėjusios pilietės vaikai, jei jie nepriimti svetimšalio jo vaikais, ir 7) svetimšaliai, naujai priimti Lietuvos piliečiais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-239-701/2021, 36 punktas).

Lietuvos piliečių korpusą sudarė Lietuvos piliečiai ipso iure (pagal įstatymą): nuolatiniai Lietuvos gyventojai bei iš užsienio į Lietuvą gyventi grįžę jų vaikai; asmenys, iki 1914 m. ne mažiau kaip dešimt metų išgyvenę Lietuvoje, turintys arba nekilnojamojo turto, arba nuolatinį darbą; taip pat asmenys, gavę pilietybę gimimu arba įgiję ją vedybomis; Lietuvos pilietybę buvo galima įgyti ir natūralizacijos būdu. Šis įstatymas buvo keičiamas ir papildomas, tačiau nuostatos dėl to, kas sudaro Lietuvos piliečių korpusą, nebuvo iš esmės keičiamos (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-239-701/2021, 37 punktas).

Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškimu prašoma nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjo senelė Ch. K. (vėliau žinoma kaip Ch. K. K.), gimusi Lietuvoje, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę bei išvyko iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., buvo Lietuvos Respublikos pilietis, išvykęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas G. K. kreipėsi į teismą dėl teisių įgyvendinimo LR Pilietybės įstatymo 38 str. 6 d. nustatyta tvarka. Pareiškėjo senelė senelė Ch. K. (vėliau žinoma kaip Ch. K. K.) išvyko gyventi į Izraelio žemę 1935 metais. Lietuvos Respublikoje archyvuose išlikę tiesioginiai ir netiesioginiai įrodymai rodo Ch. K. (vėliau žinoma kaip Ch. K. K.) teisinį santykį su Lietuvos Respublika, ji buvo Lietuvos Respublikos pilietė. Yra neatitikimas tarp Lietuvos Respublikos paso dokumentų, išvykimo dokumentų ir Izraelio valstybės dokumentuose nurodytos gimimo datos. Liudytojų, patvirtinančių pareiškėjo nurodytas aplinkybes, nėra.

Teismas iš pareiškėjo G. K. pateiktų rašytinių įrodymų nustatė, kad pareiškėjas G. K. gimė (duomenys neskelbtini), jo tėvas pagal pateiktą gimimo liudijimą yra D. K., kurio tėvai pagal gimimo liudijimą yra Ch. K. (Ch. K. K.) ir Z. (H.) K. Ch. K. K. santuokos liudijimas rodo, kad ji ištekėjo (duomenys neskelbtini), jos tėvas I., motina F., gimimo data (duomenys neskelbtini), gimusi užsienyje. Ch. K. K. ištuokos liudijime nurodoma, kad jos tėvas I. I. K., jai 35 metai. Izraelio gyventojų registro išrašas rodo, kad Ch. K. K. gyvena Izraelyje nuo (duomenys neskelbtini) gimusi Lietuvoje, jos tėvas I., motina F., mirė (duomenys neskelbtini). Ištyrus Ch. K. Lietuvos centrinio valstybės archyve išlikusius dokumentus dėl Lietuvos Respublikos paso išdavimo (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos užsienio paso išdavimo, nustatyta, kad Ch. K. išduotame pase 9duomenys neskelbtini) nurodytas tik jos amžius 17 metų, gimimo data nenurodyta, gyvena Širvintose Ukmergės apskrityje. Atėmus nurodytus amžiaus metus iš paso išdavimo datos, Ch. K. buvo gimusi (duomenys neskelbtini). Pareiškime užsienio paso išdavimui nurodoma Ch. K. gyvenamoji vieta Širvintose, išvykimo tikslas ir išvykimo laikas yra (duomenys neskelbtini). Papildomuose dokumentuose be pasikartojančios gyvenamosios vietos, nurodoma, kad Ch. K. gimusi (duomenys neskelbtini) netekėjusi, žydė. Įrodymų visuma – vardas ir pavardė, šeimyninė padėtis, išvykimo iš Lietuvos laikas, gyvenamoji vieta Širvintų mieste, tautybė, tikyba, tėvų duomenys, rodo, kad Ch. K. ir Ch. K. K. yra vienas ir tas pats asmuo. Iš Ch. K. (Ch. K. K.) santuokos liudijimo, ištuokos liudijimo, matyti, kad dokumentus išdavė rabinas, nurodytas Ch. K. amžių, bet ne gimimo datą. Duomenų, kad metrikacijos duomenis tvarkantis rabinas suprato išduoto Lietuvos Respublikos paso įrašus lietuvių kalba nėra, todėl tikėtina, kad įrašuose galėjo atsirasti neatitikimas gimimo metuose, tačiau kiti asmens duomenys – vardas, pavardė, tėvų duomenys, išvykimo iš Lietuvos ir atvykimo į Palestiną data rodo, kad Ch. K. (Ch. K. K.) išvyko iš Lietuvos būdama Lietuvos Respublikos pilietė 1935 rudenį ir atvyko į Palestiną (Izraelį), kur gyveno iki mirties. Neatitikimas gimimo metuose galėjo atsirasti dėl kalbų skirtumo.

Atsižvelgiant į pirmiau aptartas tarpukario laikotarpio teisės aktų nuostatas bei pirmiau pateiktus išaiškinimus, darytina išvada, kad Lietuvos Respublikos užsienio pasai buvo išduodami tik Lietuvos Respublikos piliečiams, todėl byloje esant nustatytoms aplinkybėms, kad pareiškėjo senelė Ch. K. (Ch. K. K.) buvo Lietuvos Respublikos pilietė.

Teismas, vadovaudamasis LR CPK 444 str.2 d. 1 p. ir 9 p., LR Pilietybės įstatymo 2 str. 7 d. ir 10 d., 9 str. 1 d., 38 str., pareiškimą tenkina. Juridinę reikšmę turintis faktas nustatomas siekiant pareiškėjui G. K. įgyvendinti teisę į Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimą.

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

Pareiškimą tenkinti.

Nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjo G. K. senelė Ch. K. (vėliau žinoma kaip Ch. K. K.), gimusi Lietuvoje, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę.

Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.