Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų sprendimas

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės J. L. ieškinį atsakovei valstybės įmonei (toliau – VĮ) Turto bankui dėl turto pripažinimo asmenine nuosavybe, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, D. B., Klaipėdos miesto (duomenys neskelbtini) notarų biuro notarė A. G..

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovės J. B. (L.) tėvai J. B. ir A. B.. J. P. (B.), gim. (duomenys neskelbtini), ir A. B., gim. (duomenys neskelbtini)., sudarė santuoką (duomenys neskelbtini) A. B. mirė (duomenys neskelbtini).

J. B. (A.), gim. (duomenys neskelbtini), ir V. D. A., gim. (duomenys neskelbtini), sudarė santuoką (duomenys neskelbtini) V. D. A., gim. (duomenys neskelbtini), mirė (duomenys neskelbtini). V. D. A. turėjo vieną vaiką – D. B., gim. (duomenys neskelbtini). Pagal Testamentų registro išrašą po V. D. A., gim. (duomenys neskelbtini), mirties palikimo niekas nepriėmė. Pagal Lietuvos notarų rūmų 2021 m. sausio 29 d. raštą, po V. D. A., gim. (duomenys neskelbtini)., mirties (duomenys neskelbtini) palikimo niekas nepriėmė.

Ieškovė (duomenys neskelbtini) priėmė palikimą, atsiradusį po J. A., gim. (duomenys neskelbtini), mirties. Ieškovei (duomenys neskelbtini) išduotas paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas, pagal kurį ieškovė paveldėjo palikimą, atsiradusį po J. A., gim. (duomenys neskelbtini), mirusios (duomenys neskelbtini), mirties. Palikimą sudaro piniginės lėšos, esančios AB (duomenys neskelbtini) banke. A. B. (duomenys neskelbtini) atsisakė palikimo, atsiradusio po J. A., gim. (duomenys neskelbtini), mirties.

Pagal VĮ Registrų centro pažymą, J. A., gim. (duomenys neskelbtini), vardu registruotas nekilnojamasis turtas – butas, esantis (duomenys neskelbtini), įgijimo pagrindas – 1992 m. rugsėjo 16 d. pirkimo – pardavimo sutartis pagal 1991 m. gegužės 28 d. įstatymą Nr. I-1374. Iš 1992 m. rugsėjo 16 d. ginčo buto pirkimo – pardavimo sutarties matyti, kad bendra buto kaina 11780 rublių, iš kurių 1555 rublių buvo sumokėta grynais pinigais bei 10225 rublių J. A. suteiktomis valstybės vienkartinėmis išmokomis ir kitomis tikslinėmis kompensacijomis.

Ieškovė ieškiniu prašo pripažinti butą, esantį (duomenys neskelbtini), asmenine sutuoktinės J. A., mirusios (duomenys neskelbtini), nuosavybe. Atsakovas atsiliepime į ieškinį nurodo, jog tik pati J. A. galėjo reikšti teismui prašymą, turtą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), pripažinti jos asmenine nuosavybe, kadangi tai yra išskirtinai susiję su jos asmeninėmis teisėmis ir jų turėtojos valia. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad ieškovė (duomenys neskelbtini) priėmė palikimą, atsiradusį po J. A., gim. (duomenys neskelbtini), mirties, ieškovei (duomenys neskelbtini) išduotas paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas, pagal kurį ieškovė paveldėjo palikimą, atsiradusį po J. A., gim. (duomenys neskelbtini), mirusios (duomenys neskelbtini), mirties. Pagal CK 5.1 straipsnio 2 dalį, paveldimi materialūs dalykai (nekilnojamieji ir kilnojamieji daiktai) ir nematerialūs dalykai (vertybiniai popieriai, patentai, prekių ženklai ir kt.), palikėjo turtinės reikalavimo teisės ir palikėjo turtinės prievolės, įstatymų numatytais atvejais intelektinė nuosavybė (autorių turtinės teisės į literatūros, mokslo ir meno kūrinius, gretutinės turtinės teisės bei teisės į pramoninę nuosavybę) ir kitos įstatymų nustatytos turtinės teisės bei pareigos. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovė priėmė palikimą, atsiradusį po J. A. mirties, į tai, kad J. A. turėjo turtinę teisę reikšti reikalavimą dėl nekilnojamojo turto, įgyto santuokos metu, pripažinimo asmenine jos nuosavybe, darytina išvada, jog ieškovė turi reikalavimo teisę nagrinėjamoje byloje reikšti reikalavimą dėl nekilnojamojo turto pripažinimo J. A. asmenine nuosavybe.

Atsakovas atsiliepime taip pat nurodo, jog nėra materialinio teisinio santykio dalyvis iš kurio yra kilęs ginčas, taip pat neturi pareigos atsakyti pagal pareikštą ieškinį, todėl nėra teisinio pagrindo tokį asmenį vertinti kaip tinkamą atsakovą byloje. Šalių dalyvavimo procese tikslas – pasiekti, kad teismo sprendimas turėtų tiesioginę įtaką jų materialiosioms teisėms ir pareigoms, t. y. išspręsti tarp šalių kilusį ginčą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad netinkama šalimi civiliniame procese laikytinas asmuo, kuris nėra ginčijamo materialinio teisinio santykio dalyvis ir kuriam atitinkamai nepriklauso reikalavimo teisė (netinkamas ieškovas), arba kuris neturi pareigos atsakyti pagal jam pareikštą ieškinį (netinkamas atsakovas) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. G. v. VšĮ „Vilniaus butai“ ir kt., bylos Nr. 3K-7-161/2009). Taigi ieškovui pareiškus reikalavimą savo pažeistoms teisėms ar įstatymo saugomam interesui apginti tik esant atsakovui, kaip materialiojo teisinio santykio, iš kurio kilęs ginčas, subjektui, teismas gali priimti sprendimą, kuris turėtų tiesioginę įtaką šalių materialiosioms teisėms ir pareigoms, t. y. išspręsti šalių kilusį ginčą. Nustačius, kad konkretus asmuo nėra materialinio teisinio santykio, iš kurio kilęs ginčas, tiesioginis subjektas ir neturi pareigos atsakyti pagal pareikštą ieškinį, nėra teisinio pagrindo tokį asmenį vertinti kaip tinkamą atsakovą byloje.

Bylos duomenimis nustatyta, kad J. B. (A.), gim. (duomenys neskelbtini), ir V. D. A., gim. (duomenys neskelbtini), sudarė santuoką (duomenys neskelbtini). Pagal VĮ Registrų centro pažymą, J. A., gim. (duomenys neskelbtini), vardu registruotas nekilnojamasis turtas – butas, esantis (duomenys neskelbtini), įgijimo pagrindas – 1992 m. rugsėjo 16 d. pirkimo – pardavimo sutartis pagal 1991 m. gegužės 28 d. įstatymą Nr. I-1374. Taigi ginčo butas įgytas J. A. ir V. D. A. santuokos metu ir jam galioja įstatyminė prezumpcija, jog toks turtas laikytinas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. V. D. A. mirė (duomenys neskelbtini) V. D. A. turėjo vieną vaiką – D. B., gim. (duomenys neskelbtini). Pagal Testamentų registro išrašą po V. D. A., gim. (duomenys neskelbtini), mirties palikimo niekas nepriėmė. Pagal Lietuvos notarų rūmų 2021 m. sausio 29 d. raštą, po V. D. A., gim. (duomenys neskelbtini), mirties (duomenys neskelbtini) palikimo niekas nepriėmė. Paveldimas turtas paveldėjimo teise pereina valstybei tokiais atvejais, kai yra paliktas valstybei testamentu, palikėjas neturi įpėdinių nei pagal įstatymą, nei pagal testamentą, nė vienas įpėdinis nepriėmė palikimo arba iš visų įpėdinių atimta paveldėjimo teisė (CK 5.62 straipsnio 1 dalis). Pagal Bešeimininkio, konfiskuoto, valstybės paveldėto, valstybei perduoto turto, daiktinių įrodymų, lobių ir radinių perdavimo apskaitymo, saugojimo, realizavimo, grąžinimo ir pripažinimo atliekomis taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004-05-26 nutarimu Nr. 634, 43 punktą, kai turtas valstybės nuosavybėn gali pereiti paveldėjimo teise, kompetentingos valstybės (savivaldybės) institucijos atstovai (pareigūnai) privalo informuoti mokesčių inspekciją apie numatomą palikimo perėjimą valstybei, jeigu paveldimas mokesčių inspekcijos administruojamas turtas, Nacionalinės žemės tarnybos teritorinį padalinį (pagal turto buvimo vietą), jeigu paveldimas Nacionalinės žemės tarnybos teritorinių padalinių administruojamas turtas, arba centralizuotai valdomo valstybės turto valdytoją, jeigu paveldimas centralizuotai valdomo valstybės turto valdytojo administruojamas turtas. Pagal minėtų taisyklių 2 punktą turtą administruoja: centralizuotai valdomo valstybės turto valdytojas – nekilnojamąjį turtą – statinius ar jų dalis, įskaitant jiems priskirtą žemės sklypą, jeigu jis įstatymų nustatyta tvarka gali būti parduodamas, ir akcinių bendrovių ir uždarųjų akcinių bendrovių akcijas (2.1 papunktis); Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – Nacionalinė žemės tarnyba) teritoriniai padaliniai – žemės sklypą (jo dalis), ant kurio nėra statinių ar kitų nekilnojamojo turto objektų, kuriems šis sklypas (jo dalys) būtų priskirtas, žemės sklypą (jo dalis), ant kurio yra statinių ar kitų nekilnojamojo turto objektų ir kuris įstatymų nustatyta tvarka neparduodamas, taip pat žemės sklypą (jo dalis), kai žemės sklypo (jo dalies) savininkas nėra jame esančių statinių ar kitų nekilnojamojo turto objektų savininkas (2.2 papunktis); mokesčių inspekcija – turtą, kurio neadministruoja šių taisyklių 2.1, 2.2 ir 2.4 papunkčiuose nurodytos institucijos (2.3 papunktis); kita valstybės ar savivaldybės institucija – turtą, kuris pagal Lietuvos Respublikos civilinį kodeksą, šias taisykles ar kitus Lietuvos Respublikos teisės aktus traukiamas į kitų, nei nurodyta šių taisyklių 2.1–2.3 papunkčiuose, valstybės ar savivaldybių institucijų apskaitą (2.4 papunktis). Vadovaujantis Lietuvos Respublikos centralizuotai valdomo valstybės turto valdytojo įstatymo 12 straipsniu, centralizuotai valdomo valstybės turto valdytojas yra VĮ Turto bankas.

Esant išdėstytoms aplinkybėms, laikytina, kad nagrinėjamu atveju tinkamas atsakovas byloje yra VĮ Turto bankas.

Ieškovė prašo pripažinti, jog santuokos metu įgytas butas, esantis (duomenys neskelbtini), buvo įgytas J. A. asmeninės nuosavybės teise. Kaip jau minėta, J. A., gim. (duomenys neskelbtini), ir V. D. A., gim. (duomenys neskelbtini), sudarė santuoką (duomenys neskelbtini). Pagal VĮ Registrų centro pažymą, J. A., gim. (duomenys neskelbtini), vardu registruotas nekilnojamasis turtas – butas, esantis (duomenys neskelbtini), įgijimo pagrindas – 1992 m. rugsėjo 16 d. pirkimo – pardavimo sutartis pagal 1991 m. gegužės 28 d. įstatymą Nr. I-1374.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2006 m. spalio 9 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-551/2006 išaiškino, jog pagal Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 25 straipsnio 1 dalį 2000 m. CK trečiosios knygos VI skyriaus antrojo skirsnio normos, susijusios su sutuoktinių turto pagal įstatymus nustatytu teisiniu režimu, taikomos nepaisant to, ar tas turtas įgytas iki šio kodekso įsigaliojimo, ar jam įsigaliojus. Dėl to teismai, spręsdami dėl santuokoje įgyto turto teisinio režimo, turi vadovautis 2000 m. CK normomis (2005 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-44, 2005 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-57). Šioje civilinėje byloje taip pat pažymėta, kad SŠK iš esmės analogiškai reglamentavo santuokoje įgyto turto teisinį režimą. Tiek SŠK, tiek 2000 m. CK įtvirtintas tas pats principas, pagal kurį nustatomas asmenų santuokoje įgyto turto teisinis režimas – turtas, įgytas po santuokos sudarymo, laikomas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe (SŠK 21 straipsnio 1 dalis, CK 3.87 straipsnio 1 dalis). Be to, esant susituokus įgytas turtas laikomas priklausančiu abiem sutuoktiniams, nors jis įformintas vieno iš jų vardu, t. y. po santuokos sudarymo įgytas turtas laikomas bendrąja jungtine nuosavybe, nepaisant to, kurio iš sutuoktinių vardu tas turtas įgytas (SŠK 21 straipsnio 3 dalis, CK 3.88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Turto, įgyto santuokos metu, bendrosios jungtinės nuosavybės teisės prezumpcija gali būti nuginčyta, vienam iš buvusių sutuoktinių įrodžius, kad tam tikras turtas yra jo asmeninė nuosavybė (SŠK 22 straipsnis, CK 3.88 straipsnio 2 dalis, 3.89 straipsnis). Kasacinio teismo praktika formuojama ta linkme, kad, kilus sutuoktinių ginčui dėl santuokos metu įgyto turto teisinio režimo, sutuoktinis, kuris mano, kad šis turtas jam priklauso asmeninės nuosavybės teise, privalo leistinais įrodymais (CK 3.89 straipsnio 2 dalis) paneigti CK 3.88 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą prezumpciją, jog santuokos metu įgytas turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. D. v. A. D., bylos Nr. 3K-3-343/2006). Taigi rodinėjimo našta dėl turto pripažinimo asmenine nuosavybe tenka sutuoktiniui, siekiančiam nuginčyti pirmiau nurodytose normose įtvirtintą turto bendrumo prezumpciją. Nagrinėjamu atveju yra aktualus CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punktas, kuris nustato, kad sutuoktinio turtas, įgytas už asmenines lėšas arba lėšas, gautas realizavus jo asmenine nuosavybe esantį turtą, gali būti pripažintas sutuoktinio asmenine nuosavybe, jeigu to turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti asmeninėn nuosavybėn. Kitaip tariant, šiuo atveju tam, kad būtų paneigta bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcija, turi būti nustatytos dvi sąlygos: 1) sutuoktinio turtas įgytas už vieno iš sutuoktinių asmenines lėšas; 2) buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia už asmenines lėšas įgyjamą turtą įgyti savo asmeninėn nuosavybėn.

Sprendžiant dėl turto nuosavybės rūšies (asmeninė ar bendroji jungtinė) pirmiausia būtina nustatyti, už kokias lėšas jis įgytas (asmenines ar bendras). O kad būtų paneigta bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcija, neužtenka vien nustatyti, kad turtas įgytas už vieno iš sutuoktinių lėšas. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad netgi už asmenines lėšas santuokos metu įgytas turtas pripažįstamas asmenine sutuoktinio nuosavybe tik tais atvejais, kai leistinomis priemonėmis įrodoma, jog to turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įsigyti turtą asmeninėn, o ne bendrojon nuosavybėn. Teisinis reguliavimas, reikalaujantis aiškios sutuoktinio, panaudojančio savo lėšas turtui įgyti, valios išraiškos įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn reiškia ne ką kita, kaip bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcijos dominantę turtiniuose sutuoktinių santykiuose, taigi jeigu tokia valia nebuvo aiškiai išreikšta ir sutuoktiniai nesusitaria dėl nuosavybės teisių į turtą, toks turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K- 3-52/2012). Be to, svarbios visos aplinkybės, galinčios įrodyti vienokius ar kitokius sutuoktinių ketinimus, tvarkant savo bendrą ūkį ir įgyjant bei paskirstant turtą.

Ieškovė ieškinyje nurodo, kad jos mamai J. A. būnant santuokoje su ieškovės tėvu A. B., A. B. gyvenamasis būstas, esantis (duomenys neskelbtini), buvo suteiktas darbovietėje, nes tuo metu jis dirbo (duomenys neskelbtini). Pirmasis J. A. sutuoktinis ir ieškovės tėvas A. B. mirė (duomenys neskelbtini). Ieškovės mama J. A. (duomenys neskelbtini) sudarė antrą santuoką su V. D. A. ir tais pačiais metais išsikėlė gyventi į sutuoktiniui priklausantį butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini) (buto numerio ieškovė neatsimena), (duomenys neskelbtini). Kartu sutuoktiniai išgyveno apie vienerius metus laiko, vėliau paaiškėjo sutuoktinio neištikimybė, todėl J. A. (duomenys neskelbtini) metais grįžo gyventi į mirusiam sutuoktiniui A. B. suteiktą butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini). Ieškovė pažymi, kad J. A. ginčo butą privatizavo (duomenys neskelbtini), t. y. praėjus 8 metams po faktinės santuokos su V. D. A. iširimo. Nors J. A. ir V. D. A. santuoka nebuvo oficialiai nutraukta, tačiau jie kartu negyveno ir bendro ūkio nevedė nuo (duomenys neskelbtini) metų, kai ieškovės mama išsikėlė iš sutuoktinio buto. Nei ieškovės mama, nei pati ieškovė nesidomėjo ir nežinojo kur ir kaip gyvena V. D. A., taip pat iki ieškovės mamos mirties nežinojo, kad V. D. A. taip pat yra miręs.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, kad 1992 m. rugsėjo 16 d. sudaryta ginčo buto pirkimo – pardavimo sutartis, pagal kurią bendra buto, esančio (duomenys neskelbtini), kaina 11780 rublių, iš kurių 1555 rublių buvo sumokėta grynais pinigais bei 10225 rublių J. A. suteiktomis valstybės vienkartinėmis išmokomis ir kitomis tikslinėmis kompensacijomis. Pažymėtina, kad byloje nėra duomenų, jog V. D. A. savo darbu ar lėšomis būtų prisidėjęs prie ginčo buto įsigijimo, išlaikymo ar pagerinimo (CPK 178 straipsnis). Bylos medžiaga patvirtina, kad visas sutartis su komunalinių paslaugų tiekėjais buvo sudariusi tik J. A., visas ginčo buto priežiūros išlaidas bei komunalines paslaugas apmokėdavo taip pat J. A. Iš namų knygos išrašų matyti, jog J. A. (duomenys neskelbtini) buvo įrašyta ginčo bute, o ieškovė buvo įrašyta (duomenys neskelbtini), vėliau (duomenys neskelbtini) buvo įrašytas ieškovės sutuoktinis D. L.. Duomenų, jog V. D. A. buvo registruotas ar deklaruotas ginčo bute, byloje nepateikta (CPK 178 straipsnis). Gyventojų registro tarnybos duomenimis nustatyta, kad V. D. A. nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini) buvo deklaravęs gyvenamąją vietą adresu (duomenys neskelbtini), nuo (duomenys neskelbtini) iki mirties (duomenys neskelbtini) jokios gyvenamosios vietos deklaravęs nebuvo. Pastebėtina, jog po V. D. A. mirties dėl palikimo priėmimo niekas nesikreipė, o nagrinėjamoje byloje galimi paveldėtojai, byloje įtraukti trečiaisiais asmenimis, nepareiškiančiais savarankiškų reikalavimų, prieštaravimų dėl ieškovės pareikšto reikalavimo pripažinti ginčo butą asmenine J. A. nuosavybės teise nepareiškė. Be to, atkreiptinas dėmesys, jog nagrinėjamoje byloje nenustatytos aplinkybės, kad V. D. A. iki mirties laikė ginčo butą įgytą bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybės teise.

Esant išdėstytoms aplinkybėms, darytina išvada, jog ginčo butas buvo įsigytas asmeninėmis ieškovės mamos J. A. lėšomis, ginčo bute J. A. antrasis sutuoktinis V. D. A. niekada negyveno, t. y. ginčo butas nebuvo šeimos gyvenamoji patalpa – šeimos turtas, ginčo turtu kaip savo nuosavybe nesirūpino, jo neprižiūrėjo, todėl laikytina, jog butas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), buvo įgytas J. A. asmeninės nuosavybės teise.

Įvertinus byloje pateiktus rašytinius įrodymus, ieškovės ir jos atstovės paaiškinimus, teismas pripažįsta, kad ieškovės ieškinys pagrįstas, todėl tenkintinas, butas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis adresu (duomenys neskelbtini), pripažintinas asmenine J. A., asmens kodas (duomenys neskelbtini), nuosavybe.

Ieškovė ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo turėtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau bylos nagrinėjimo metu, atsižvelgdama į specifinį atsakovo statusą nagrinėjamoje situacijoje, tokio prašymo atsisakė. Bylos duomenimis nustatyta, kad teismo 2020 m. spalio 29 d. nutartimi ieškovė atleista nuo 593 Eur žyminio mokesčio dalies sumokėjimo paduodant ieškinį. CPK 93 straipsnio 1–3 dalių nuostatose įtvirtintos bendrosios bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklės užtikrina bylinėjimosi išlaidų paskirstymą šalims pagal išnagrinėtos bylos materialųjį teisinį rezultatą. CPK 93 straipsnio 1–3 dalyse nustatyta bendroji bylinėjimosi išlaidų paskirstymo proceso šalims taisyklė grindžiama principu „pralaimėjęs moka“, reiškianti, kad, paskirstant bylinėjimosi išlaidas, pralaimėjusi šalis yra įpareigojama atlyginti laimėjusios šalies išlaidas. Teismas, vadovaudamasis CPK 93 straipsnio 4 dalimi, gali nukrypti nuo šio straipsnio 1–3 dalyse nustatytų bendrųjų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. CPK 93 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta išimtis iš bendrosios taisyklės yra grindžiama priežasties teorija, kuria remiantis bylinėjimosi išlaidų atlyginimo naštos paskirstymui yra reikšmingas toks nesąžiningas šalių procesinis elgesys, kuris būtų bylinėjimosi išlaidų susidarymo priežastis. Kasacinio teismo konstatuota, kad teismas, spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ir nustatęs, jog konkrečiu atveju bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimas, atsižvelgiant į bylos baigtį, nereikštų sąžiningo bylinėjimosi išlaidų byloje paskirstymo, turėtų vadovautis CPK 93 straipsnio 4 dalies nuostatomis, leidžiančiomis nukrypti nuo šio straipsnio 1–3 dalyse įtvirtintų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į šalių procesinį elgesį ir priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-93-701/2020, 90 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). Ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas ir ar bylinėjimosi išlaidų susidarymo priežastys yra tokios, kad gali lemti nukrypimą nuo bendrųjų išlaidų paskirstymo taisyklių, kiekvieną kartą individualiai pagal faktinę situaciją sprendžia bylą nagrinėjantis teismas. Spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių išimties, nustatytos CPK 93 straipsnio 4 dalyje, teismas turi taikyti ir bendruosius teisingumo, protingumo, sąžiningumo principus, nepažeisti teisingos šalių interesų pusiausvyros (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-226-248/2018, 100 punktas). Įvertinus ieškovės reiškiamo reikalavimo pobūdį, šalių procesinį elgesį, taip pat J. A. elgesį, t. y. kad laiku nesiėmė jokių veiksmų dėl santuokos nutraukimo ir nuosavybės teisės klausimo išsprendimo, atsižvelgiant į tai, kad nenustatytas neteisėtas ar netinkamas procesinis valstybės įgaliotos institucijos VĮ Turto banko elgesys, šioje byloje ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos paliekamos ieškovei, o žyminio mokesčio dalis, nuo kurios sumokėjimo ieškovė buvo atleista, atlygintina iš valstybės biudžeto.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 268, 270 straipsniais, teismas

nusprendžia:

ieškovės J. L. ieškinį tenkinti.

Pripažinti butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį adresu (duomenys neskelbtini), asmenine J. A., asmens kodas (duomenys neskelbtini), nuosavybe.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui, skundą paduodant per Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmus.