Vilniaus apygardos teismo nutartis, 2A-54-516/2011

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2011-05-10
Bylos Nr.: 2A-54-516/2011
Teisminio proceso Nr.: 2-51-3-01153-2009-2
Bylos rūšis: civilinė byla
Rezultatas: (nepasirinktas)

Teisėjai: Rasa Gudžiūnienė, Virginija Volskienė, Henrichas Jaglinskis
Ieškovas: I. G., S. B., D. S., L. B., R. K.
Atsakovas: V. L., Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, Varėnos rajono savivaldybei, Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos, VĮ Registrų centrui, Alytaus apskrities viršininko administracija Varėnos rajono apylinkės prokuratūra

Kategorijos

121.15pavadinimo nepavyko patikrinti
121.18pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-54-516/2011Teisminio proceso Nr. 2-51-3-01153-2009-2Procesinio sprendimo kategorija 121.15; 121.18.; 121.21. (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. gegužės 10 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Henricho Jaglinskio ir Virginijos Volskienės,

Sekretoriaujant Renatai Anderson

dalyvaujant ieškovams I. G. , S. B. , D. S.

atsakovo V. L. atstovei advokatei S.Černienei

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų I. G. , S. B. , L. B. , R. K. ir D. S. apeliacinį skundą dėl Varėnos rajono apylinkės teismo 2010 m. gegužės 19 d. sprendimo, civilinėje byloje pagal I. G. , S. B. , L. B. , R. K. ir D. S. ieškinį atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, Varėnos rajono savivaldybei, V. L. , Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos, VĮ Registrų centrui dėl Jakėnų apylinkės tarybos 1992-02-18 sprendimo, 1992-08-06 Varėnos rajono valdybos potvarkio Nr. 495-v 3 priedo 103 punkto, 1999-07-07 valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties Nr. P38/99-0262, Varėnos rajono statybos inspekcijos 1992-06-12 statybos leidimo Nr. 3212-85 ir 1992-08-05 statinio pripažinimo tinkamu naudoti akto ir kt. aktų pripažinimo negaliojančiais.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.Ginčo esmė

Ieškovai I. G. , S. B. , L. B. , R. K. ir D. S. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydami:

panaikinti 1992-02-18 Jakėnų apylinkės tarybos sprendimą, kuriuo buvo skirtas 0,21 ha žemės sklypas gyvenamojo namo statybai A. B. ;pripažinti negaliojančia 1992-06-12 žemės sklypo naudojimo (nuomos) individualiai statybai sutartį registro Nr.2907, sudarytą tarp Jakėnų apylinkės tarybos ir A. B. ; pripažinti 1992-08-06 Varėnos rajono valdybos potvarkio Nr.495-v ,,Dėl esamų privačių namų valdų pardavimo“ 3 priedo 103 punktą, kuriuo leista įsigyti A. B. 0,5 ha namų valdos sklypą, negaliojančiu nuo jo priėmimo dienos; pripažinti 1999-07-07 valstybinės žemės pirkimo – pradavimo sutartį P38/99-0262, pagal kurią A. B. buvo parduotas 0,5 ha žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), negaliojančia nuo jos sudarymo dienos; pripažinti Varėnos rajono statybos inspekcijos 1992-06-12 išduotą leidimą Nr.3123-85 B. A. statytis gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini). negaliojančiu nuo jo išdavimo dienos; pripažinti Jakėnų apylinkės viršaičio 1992-08-04 pažymą Nr.257 negaliojančia nuo jos išdavimo dienos; pripažinti Varėnos rajono statybos inspekcijos 1993-07-16 leidimą Nr.78 statyti ūkinį pastatą (duomenys neskelbtini). negaliojančiu nuo jo išdavimo dienos;pripažinti 1992-08-05 medinio gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) priklausiusio A. B. , esančio (duomenys neskelbtini), pripažinimo tinkamu naudoti aktą, negaliojančiu nuo jo išdavimo dienos; pripažinti Alytaus apskrities viršininko administracijos Valstybinės statybos inspekcijos 1996-09-06 Nr.62 pažymėjimą, dėl leidimo eksploatuoti ūkinį pastatą Nr.6I1m ir ūkinį pastatą Nr.5I1m, negaliojančiu nuo jo priėmimo momento; panaikinti Varėnos 1 notarų biuro 1999-07-30 paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimą, išduotą V. L. , dalyje dėl gyvenamojo namo, ūkinių pastatų ir žemės sklypo, (duomenys neskelbtini) negaliojančiu nuo išdavimo dienos; panaikinti VĮ Registrų centras įrašus dėl žemės sklypo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), gyvenamojo namo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinių pastatų unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini)ir Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini); įpareigoti V. L. nugriauti gyvenamąjį namą ir ūkinius pastatus ir sutvarkyti statybvietę bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Šalies argumentai

Ieškovai nurodė, kad jų šeima buvo ištremta, todėl likusius sodybos statinius prižiūrėjo B. Š. . Grįžęs K. T. dar pastatė ūkinius pastatus, tačiau vėliau, išsikeldamas į kitą rajoną, tuos pastatus persivežė. Apie 1982 metus pas Š. B. atsikėlė gyventi jo sesuo A. B. . Ieškovė nurodė, kad A. B. neturėjo jokio jai skirto žemės sklypo toje vietoje ir pradėjo statyti ūkinį pastatą, todėl jai buvo surašytas savavališkos statybos aktas. A. B. nesąžiningai, pasinaudodama likusiais dokumentais, teikė žinias, kad jai priklauso turtas. Ieškovams nuosavybės teisė į žemę buvo atkurta 1999 metais. Kartu nurodė, kad 1993 metais ieškovė I. G. paveldėjo statinius su namų valda. Ieškovai nurodė, kad visi priimti sprendimai dėl žemės skyrimo A. B. buvo priimti pažeidžiant įstatymus, nes nebuvo pagrindo skirti A. B. namų valdą, taip pat ir statybas A. B. atliko, pažeisdama nustatytą tvarką, neturėdama reikalingų dokumentų ir leidimų. Visi šie nustatyti faktai sudaro pagrindą panaikinti ginčijamus sprendimus ir sugrąžinti žemę teisėtiems savininkams. Kadangi turtas teisėtai nepriklausė A. B. , tai jo negalėjo paveldėti ir V. L. . Ieškovai nurodė, kad jų kaip pretendentų susigrąžinti nacionalizuotą turtą teises gina Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas.

Atsakovas V. L. pateikė teismui priešieškinį, kuriuo prašė panaikinti:

1)Alytaus apskrities viršininko administracijos 1999 m. sausio 28 d. sprendimus Nr. 38-5109, Nr. 38-5110, Nr. 38-5111, Nr. 38-5112, Nr. 38-5113, Nr. 38-5114 dalyje dėl 0,50 ha ploto V. L. persidengiančio namų valdos žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini);

2) 1999-07-07 Trakų rajono notarų biuro notarės D. M. U. išduotą paveldėjimo teisės liudijimą Nr. 2706, kuriuo I. G. , gim. (duomenys neskelbtini), paveldėjo žemės sklypo Nr. 3885-0003-0014, esančio (duomenys neskelbtini). (Žilinų kadastrinė vietovė) 1778/3977 dalį po B. B. mirties, dalyje dėl 0,50 ha ploto V. L. persidengiančio namų valdos žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini);

3) 1999-08-19 Vilniaus m. 5-ojo notarų biuro notarės T. N. patvirtintą žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini). (Žilinų kadastrinė vietovė) 421/3977 dalies pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 1-6410, kuria K. T. , gim. (duomenys neskelbtini), perleido žemę S. B. , gim. (duomenys neskelbtini), dalyje dėl 0,50 ha ploto V. L. persidengiančio namų valdos žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini);

4) 1999-09-22 Trakų rajono notarės D. B. patvirtintą žemės sklypo Nr. 3885-0003-0014, esančio (duomenys neskelbtini). (Žilinų kadastrinė vietovė) ½ dalies nuo 1778/3977 dalies pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 1-1466, kuria I. G. , gim. (duomenys neskelbtini), perleido žemę S. B. , gim. (duomenys neskelbtini)ir L. B. , gim. (duomenys neskelbtini), dalyje dėl 0,50 ha ploto V. L. persidengiančio namų valdos žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini);

5) 2006-07-10 Vilniaus m. 33-ojo notarų biuro notarės T. J. N. patvirtintą žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini). (Žilinų kadastrinė vietovė) 500/3977 dalies dovanojimo sutartį Nr. TJN-2818, kuria J. K. , gim. (duomenys neskelbtini), padovanojo žemę R. K. , gim. (duomenys neskelbtini), ir D. K. , gim. (duomenys neskelbtini), dalyje dėl 0,50 ha ploto V. L. persidengiančio namų valdos žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini).

Nurodė, kad 1999-01-28 Alytaus apskrities viršininko administracijos sprendimais K. T. , E. T. , J. K. , S. P. , M. P. ir B. B. bendrosios nuosavybės teise buvo atkurtos teisės į 39,77 ha miško, esančio (duomenys neskelbtini). Nuosavybės teisės į šį nekilnojamąjį turtą šiems asmenims buvo įregistruotos 1999-07-01. Atsakovas paaiškino, kad šie sprendimai yra neteisėti toje dalyje, kiek jie persidengia dėl 0,50 ha ploto V. L. namų valdos žemės sklypo. (duomenys neskelbtini) paveldėjimo teisės liudijimu jis po tetos A. B. mirties paveldėjo 0,50 ha žemės sklypą ir jame esančius pastatus: gyvenamąjį namą su kiemo statiniais ir pastatais. Ji buvo atžymėta žemės sklypo ribų paženklinimo-parodymo akte, ir 1999-01-15 grąžinamos natūra žemės valdos sklypų plane. Šie aktai buvo pasirašyti asmenų, kuriems buvo atkurtos nuosavybės teisės į A. T. iki nacionalizacijos valdytą žemę, (duomenys neskelbtini). Todėl jiems- ieškovams nuo1998-10-26 buvo žinoma apie esamą namų valdą ir joje esančius pastatus. A. B. buvo teisėta nurodyto turto savininkė, o tuo pačiu ir jis - atsakovas yra sąžiningas įgijėjas ir valdytojas. Atsakovas prašė panaikinti išduotą paveldėjimo teisės liudijimą, dovanojimo sutartį ir pirkimo pardavimo sutartyje dalyje dėl 0,50 ha, kiek tai kertasi su jo registruota namų valda. Atsakovas nurodė, kad ieškovai praleido ieškinio senatį ginčyti priimtus sprendimus. Kaip nurodyta jie apie pastatus ir žemę, skirtus A. B. žinojo nuo 1998 metų rudens, dėl žemės pardavimo A. B. buvo užvedę bylą. Tai rodo, kad tokios aplinkybės jiems buvo žinomos. Todėl tikslinga pripažinti , kad jie praleido ieškinio senatį ginčyti nurodytus sprendimus ir tuo pagrindu ieškinį atmesti.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Varėnos rajono apylinkės teismas 2010 m. gegužės 19 d. sprendimu nutraukė civilinę bylą dalyje pagal ieškovų I. G. , S. B. , L. B. , R. K. , D. S. reikalavimus pripažinti 1992-08-06 Varėnos rajono valdybos potvarkio Nr. 495-v ,,Dėl esamų privačių namų valdų pardavimo“ 3 priedo 103 punktą, kuriuo leista įsigyti A. B. 0,50 ha namų valdos sklypą negaliojančiu nuo jo priėmimo dienos; pripažinti 1999-07-07 valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį P38/99-0262, pagal kurią A. B. buvo parduotas 0,50 ha žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini) negaliojančia nuo jos sudarymo dienos; pripažinti Varėnos rajono 1 notarų biuro 1999-07-30 paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimą Nr.7-6193, išduotą V. L. , dalyje dėl gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinių pastatų unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini)ir Nr. (duomenys neskelbtini), žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) negaliojančiu nuo išdavimo dienos; panaikinti VĮ Registrų centras įrašus dėl žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinių pastatų unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini).

Kitus ieškinio reikalavimus atmetė, priešieškinį patenkino ir panaikino:

2) 1999-07-07 Trakų rajono notarų biuro notarės D. M. U. išduotą paveldėjimo teisės liudijimą Nr. 2706, kuriuo I. G. , gim. (duomenys neskelbtini), paveldėjo žemės sklypo Nr. 3885(duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini). (Žilinų kadastrinė vietovė) 1778/3977 dalį po B. B. mirties, dalyje dėl 0,50 ha ploto V. L. persidengiančio namų valdos žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini)e;

4) 1999-09-22 Trakų rajono notarės D. B. patvirtintą žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini). (Žilinų kadastrinė vietovė) ½ dalies nuo 1778/3977 dalies pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 1-1466, kuria I. G. , gim. (duomenys neskelbtini), perleido žemę S. B. , gim. (duomenys neskelbtini)ir L. B. , gim. (duomenys neskelbtini), dalyje dėl 0,50 ha ploto V. L. persidengiančio namų valdos žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini);

Alytaus apskrities viršininko administraciją įpareigojo įvykdyti restituciją ir priimti naujus sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo A. T. pretendentams dalyje dėl 0,50 ha žemės.

Teismas konstatavo, jog žemės sklypo suteikimo A. B. metu žemės sklypų suteikimą individualiai statybai reglamentavo LR Vyriausybės 1991-07-12 nutarimas Nr.278, kuriame nurodyta, kad sprendimus dėl sklypų suteikimo individualiai statybai priima: mieste – miesto savivaldybė, kaime – apylinkės taryba, suderinusi su žemės naudotoju. Teismas laikė, kad ši tvarka nebuvo pažeista, išskiriant A. B. žemės sklypą individualiai statybai, kadangi tokį sprendimą priėmė tinkama institucija – apylinkės taryba ir buvo gautas Valkininkų miškų urėdijos suderinimas.

Teismas laikė, kad ieškovai neįrodė, kokiems teisės aktams prieštarauja nurodyti išduoti dokumentai ir kodėl jie turėtų būti panaikinti. Teismas konstatavo, kad tuo metu pagrindiniai dokumentai, kuriuose buvo pažymimas asmenų turimas turtas ir buvo įrašai ūkinėse knygose.

Žemės sklypo naudojimo (nuomos ) individualiai statybai 1992 – 06- 12 sutartimi Jakėnų apylinkės taryba, vadovaudamasi 1992-02-18 sprendimu suteikė A. B. naudoti 2100 kv. metrų ploto žemės sklypą (duomenys neskelbtini)individuliai statybai, pagal kurią statytojas įsipareigojo pradėti individualią statybą per vienerius metus ir baigti per 5 metus nuo leidimo statybai išdavimo dienos (b.l.80-81, T3). Jai buvo išduotas leidimas statybai (b.l.83, 84, T3).

Teismas nustatė, jog atsakovo V. L. nuosavybės teisės į statinius ir namų valdos žemės sklypą yra įregistruotos viešajame registre-Nekilnojamojo turto registre. Šio žemės sklypo suteikimas nuosavybėn bei įregistravimas nekilnojamojo turto registre nebuvo nuginčytas ir šiuo atveju yra galiojantis. Prie atsakovo V. L. valdomų statinių yra suformuotas 0,50 ha namų valdos sklypas ir šis sklypas yra nustatytas teritorijų planavimo dokumentuose. Iš pateikto šio sklypo brėžinio matyti, kad sklypas yra išsidėstęs tik po statiniais ir aplink juos. Todėl šis suformuotas namų valdos sklypas yra priskirtinas prie valstybės išperkamos žemės.

Surinktų įrodymų pagrindu teismas padarė išvadą, kad vykdant nuosavybės teisių atkūrimo procesą buvo padaryti įstatymų bei Vyriausybės nutarimų pažeidimai, kadangi 1999-01-28 Alytaus AVA sprendimais Nr. 38-5109, Nr. 38-5110, Nr. 38-5111, Nr. 38-5112, Nr. 38-5113, Nr. 38-5114 K. T. , E. T. , J. K. , S. P. , M. P. ir B. B. buvo atkurtos nuosavybės teisės į dalį namų valdos žemės, kurioje tuo metu stovėjo A. B. , o nuo 1999-07-30 atsakovui V. L. nuosavybės teise priklausantis gyvenamasis namas su ūkiniais pastatais. LR Vyriausybės 1991-10-12 nutarimu Nr.432 „Dėl žemės reformos žemėtvarkos projektų parengimo ir jų ekonominio pagrindimo kaimo vietovėms metodikos patvirtinimo“ 2 p. numatė, kad vykdant žemės reformą, žemė suteikiama ne tik buvusiems žemės savininkams(paveldėtojams), bet ir asmenims –privačių namų valdoms, esamai namų valdai pagal faktiškai užimamą plotą, bet ne daugiau kaip 2 ha ir kad žemės reformos žemėtvarkos projektuose būtina nustatyti nuosavybėn perduodamus ar valstybės išperkamus žemės sklypus. Tokiu būdu, teismo teigimu, pažeidus imperatyvius įstatymų ir Vyriausybės nutarimų reikalavimus, buvo pažeistos atsakovo V. L. teisės turėti namų valdos žemės sklypą prie jam priklausančio gyvenamojo namo.

Teismas nustatė, jog 2004-04-08 Varėnos rajono apylinkės teismo sprendimu jau buvo išnagrinėtas klausimas dėl pripažinimo negaliojančiu Varėnos rajono valdybos 1992-08-06 potvarkio Nr. 495-v dėl esamų privačių namų valdų pardavimo 3 priedo 103 punkto ir 1999-07-07 valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties Nr. P 38/99-02 62. Šiuo teismo sprendimu už akių, kadangi į procesą neatvyko be svarbių priežasčių institucijos – ieškovo Alytaus apskrities viršininko administracijos atstovas, teismas sprendimu ieškinį atmetė. Šioje byloje šalys buvo : ieškovas Alytaus apskrities viršininko administracija, atsakovai V. L. , Varėnos rajono valdyba, tretysis asmuo I. G. , E. T. , J. K. , S. P. , M. P. , registrų centras, Varėnos 1 notarų biuras. Teismas laikė, kad išnagrinėtas ieškinys yra tapatus dabar nagrinėjamam ginčui, kadangi ieškovė I. G. ir kiti ieškovai taip pat prašo pripažinti 1992-08-06 Varėnos rajono valdybos potvarkio Nr. 495-v,, Dėl esamų privačių namų valdų pardavimo „ 3 priedo 103 punktą, kuriuo leista įsigyti A. B. 0,50 ha namų valdos sklypą , negaliojančiu nuo jo priėmimo dienos, o taip pat pripažinti valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį P38/99-0262, pagal kurią A. B. buvo parduotas 0,50 ha žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), negaliojančiu nuo jo sudarymo dienos. Šioje byloje ieškovė yra I. G. , atsakovai Varėnos rajono savivaldybė, Alytaus apskrities viršininko administracija ir V. L. . Teismas nustatė, jog abiejuose ieškiniuose yra suformuluoti vienodi reikalavimai – ieškinio dalykas ir tais pačiais argumentais, bei teisės normomis siekiama nuginčyti nurodytus sprendimus, t.y. tas pats ieškinio pagrindas. Todėl teismas konstatavo, kad šioje dalyje civilinė byla nutrauktina, vadovaujantis LR CPK 293 str. 3p., kadangi jau yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu.

Teismas taip pat pažymėjo, kad nepasitvirtino ieškovų nurodytos aplinkybės, jog išduoti leidimai buvo neteisėtai ir jie turi būti naikinami. Byloje yra pateikti dokumentai – leidimai statyti gyvenamąjį namą, ūkinius pastatus. Pagal tuo metu galiojančias teisės normas, statybos leidimas buvo reikalingas ir asmuo statantis pastatus tokį dokumentą privalėjo gauti. Teismas laikė, kad šie dokumentai buvo išduoti, nepažeidus įstatymu nustatytos tvarkos.

Teismas nustatė, jog teismui ieškovė I. G. nurodė, kad visos aplinkybės apie statybas jai yra žinomos nuo labai seniai, nuo nuosavybės teisių susigrąžinimo proceso pradžios, nes ji padėjo mamai tvarkytis reikalus, o vėliau, po mamos B. B. mirties (duomenys neskelbtini) m., juos tvarkė pati. Todėl teismas laikė, kad ieškovai tokius reikalavimus pateikė praleidę ieškinio senatį, kuri pagal 1964 m. red. CK buvo treji metai. Atsakovai prašė taikyti ieškinio senatį, nurodydami, kad ieškovei buvo žinomos aplinkybės dėl esamų pastatų ir jie neginčijo šios teisės ilgą laiką. Kad I. G. ir kitiems ieškovams buvo žinomi faktai apie A. B. sodybą, esančią žemėje, į kurią jie pretendavo atkurti nuosavybės teises, patvirtina visa eilė bylos dokumentų: planai, kuriuose pažymėta A. B. namų valda, kuriuos yra pasirašiusi ieškovė dar jos mamai esant gyvai, ir kiti dokumentai. Atsakovas V. L. nurodė, kad ieškovai seniai žinojo faktus apie namų valdos skyrimą A. B. , apie išduotus leidimus statyti pastatus, taip pat apie aktą, kuriuo gyvenamasis namas buvo pripažintas tinkamu naudoti. Ginčai dėl A. B. priklausiusio žemės sklypo bei gyvenamojo namo su statiniais teismuose vyksta nuo 1991 metų. Todėl šiuos faktus ieškovai žinojo nuo pat šių aktų priėmimo momento ir tokią aplinkybę jie pripažįsta 2003-06-12 procesiniame dokumente – atsiliepime į ieškinį Teismo teigimu, šios aplinkybės sudaro pagrindą taikyti ieškinio senatį dėl pareikštų reikalavimų.

Ieškovai taip pat yra pateikę reikalavimus dėl 1997-07-30 paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimo, išduoto V. L. po A. B. mirties pripažinimo negaliojančiu ir šio dokumento pagrindu atliktos pastatų ir žemės sklypo teisinės registracijos panaikinimo. Analogiškus reikalavimus tretysis asmuo su savarankiškais reikalavimais I. G. buvo iškėlusi civilinėje byloje Nr. 2-10-04/2004. Teismo sprendimu trečiojo asmens reikalavimai buvo netenkinti. I. G. skundė tokį sprendimą Vilniaus apygardos teismui, vėliau Aukščiausiajam Teismui, tačiau sprendimas liko nepakeistas. Todėl ir šiuo atveju teismas konstatavo, kad dėl šių reikalavimų civilinė byla yra nutrauktina, nes jau yra įsiteisėjęs teismo sprendimas priimtas byloje tarp tų pačių šalių dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu.

Netenkinant ieškovės kitų reikalavimų, o dalyje bylą nutraukiant, teismas konstatavo, jog ieškovai neįrodė, kad atsakovas V. L. gyvenamąjį namą ir kitus statinius pasistatė neteisėtai, pažeisdamas nustatytą tvarką ir todėl jie turi būti nugriauti. Atsakovas prašė visiems reikalavimams taikyti ieškinio senatį. Teismas laikė, kad ir šiam reikalavimui turi būti taikoma ieškinio senatis, nes apie tokių statinių egzistavimą ieškovai žinojo jau seniai ir neįrodė, kad tokio ieškinio, ginant savo teises, negalėjo pareikšti anksčiau, nepraleidę ieškinio senaties terminų. Be to ieškovai neprašė ieškinio senaties terminą atnaujinti.

Atsakovas V. L. prašė iš dalies panaikinti Alytaus apskrities viršininko administracijos sprendimus, kuriais buvo atkurta nuosavybės teisė į A. T. turėtą nekilnojamąjį turtą žemę toje dalyje, kiek jie persidengia su V. L. namų valdos 0,50 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini).

Nuosavybės teisių atkūrimo procese dalyvaujančių asmenų ir kitų asmenų, kurių buvo susiformavusi žemės naudojimo tvarka, teisės yra ginamos vienodai, prioritetai netaikomi niekam, todėl ieškovų tvirtinimas, kad pirmiausia turėjo būti atkuriami nusavintos nuosavybės klausimai yra nepagrįsti. Kadangi jiems nuosavybė buvo sugrąžinta tik 1999 metų pradžioje, o atsakovo V. L. tetai A. B. buvo suteiktas žemės sklypas dar 1992 metais, po ko ji pradėjo statyti statinius, tad atkuriant nuosavybės teise turėjo būti atsižvelgiama į jau susiklosčiusius žemėnaudos klausimus.

Teismas laikė, kad konkrečiu atveju, atkuriant nuosavybės teises, Alytaus apskrities viršininko administracija, kaip institucija, nebuvo visiškai užtikrinta ir priimdama sprendimus atkurti nuosavybės teises, nebuvo įsitikinusi, kad priimtus sprendimus bus galima įvykdyti. Todėl laikytina, kad ši institucija pažeidė tiek ieškovų, tiek atsakovo teises, todėl jie turi ištaisyti padarytas klaidas. Pripažinus, kad atsakovas V. L. sąžiningai įgijo savo tetos sodybą paveldėjimo būdu, ir tai yra konstatuota įsiteisėjusiu teismo sprendimu, ir žemė negali būti sugrąžinta, tai ieškovams turi būti kompensuota ta dalis nekilnojamojo turto, kurio negalima sugrąžinti pagal priimtą sprendimą. Byloje nekilo ginčas, kad atsakovo namų valda yra 0,50 ha ir , kad būtent tokia dalimi ir negali būti visiškai įvykdyti Alytaus apskrities viršininko sprendimai, todėl šioje dalyje teismas taikė restituciją ir įpareigojo Alytaus apskrities viršininko administracija priimti naujus sprendimus, kuriais būtų atkurtos nuosavybės teisės A. T. įpėdiniams į 0,50 ha žemės.

Teismas nustatė, jog atsakovas Alytaus apskrities viršininko administracija pažeidė CK 1.80 str. normą, todėl nuosavybės teisės atkūrimas dalyje dėl persidengiančių sklypų 0,50 ha plote yra niekinis ir sprendimai toje dalyje naikintini. Teismas įpareigojo atsakovą Alytaus apskrities viršininko administraciją įvykdyti restituciją ir iš naujo spręsti klausimą ir priimti naujus sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo A. T. pretendentams dalyje dėl 0,50 ha.

Atsakovo V. L. pastatų valdymo teisėtumas yra nustatytas įsiteisėjusiu teismo sprendimu, todėl teismas iš naujo šių aplinkybių neanalizavo.

Atsakovo reikalavimai panaikinti dalyje notaro išduotus paveldėjimo teisės liudijimus, dovanojimo sutartį ar pirkimo pardavimo sutartį yra išvestiniai iš pirmojo reikalavimo . Panaikinus Alytaus apskrities viršininko administracijos sprendimus dalyje dėl 0,50 ha persidengiančio sklypo, atitinkamai tokioje dalyje teismas panaikino ir kitus sandorius, nes savininkas negali perleisti teisių daugiau negu jų turi.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas taip pat laikė, kad atsakovo V. L. reikalavimui netaikytinas Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme numatytas 30 dienų terminas sprendimams apskųsti, kadangi Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas savo teismų praktikoje yra suformavęs poziciją, jog 30 dienų terminas yra skirtas reglamentuoti administracinio sprendimo apskundimo tvarką, kai tokį sprendimą skundžia asmuo, kuriam toks sprendimas yra skirtas. Nesant nustatyto kitiems asmenims termino kreiptis į teismą laikas nustatytinas pagal bendruosius ieškinio senaties termino nustatymo kriterijus. Taigi teismas padarė išvadą, jog V. L. ieškinio senaties nepažeidė.

III.Apeliacinio skundo ir atsiliepimį į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovai I. G. , S. B. , L. B. , R. K. ir D. K. prašo Varėnos rajono apylinkės teismo 2010-05-19 sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovų ieškinį patenkinti.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

pirmosios instancijos teismas nepagrįstai padarė išvadą, jog atsakovas nepraleido ieškinio senaties termino. Ieškovai nurodė aiškias ir konkrečias aplinkybes, kada atsakovui tapo žinoma apie ginčijamus teisės aktus, pateikė LVAT praktiką šiuo klausimu. atsakovas priešieškiniu šioje byloje ginčija individualaus pobūdžio aktus, kuriuos jau ginčijo, kaip pažeidžiančius viešąjį interesą Varėnos rajono apylinkės prokuroras. Vilniaus apygardos teismas 2009 m. lapkričio mėn. sprendimu atmetė Varėnos rajono apylinkės prokuratūros ieškinį, kadangi ginčijami administraciniai aktai nepažeidžia viešojo intereso. Apeliantų nuomone, atsakovo priešieškinio faktinis pagrindas yra analogiškas Varėnos rajono apylinkės prokuratūros ieškiniui, t.y. atsakovas remiasi tomis pačiomis teisės normomis. Taigi darytina išvada, jog atsakovo ginčijami aktai nėra niekiniai, jie galėtų būti nuginčijami, tačiau dėl šių aplinkybių teismas sprendime nepasisakė;teigia, jog A. B. niekada neturėjo gyvenamojo namo ar ūkinių pastatų šioje vietoje. Kai ieškovai pateikė prašymus atkurti nuosavybės teises, pats teismas sprendime konstatavo, jog A. B. tik gyveno ieškovų namuose, bet nuosavybės teisės į juos ar ūkinius statinius niekada neįgijo ir neturėjo, todėl visiškai nepagrįsta teismo sprendime padaryta išvada, kad vykdant nuosavybės teisių atkūrimo procesą buvo padaryta įstatymų bei Vyriausybės nutarimų pažeidimai;visuose dokumentuose (ginčijamuose sprendimuose) nėra nurodyta, jog A. B. žemės sklypas suteikiamas būtent toje vietoje, jai paprasčiausiai buvo suteiktas žemės sklypas (duomenys neskelbtini). Tačiau teismas neįvertino tos aplinkybės, jog pats atsakovas visą laiką dirbo ten girininku. 2009-07-24 VĮ Valkininkų miškų urėdija rašte nurodoma, jog jau 1987 m. miškotvarka 0,2 ha inventorizavo kaip privačią sodybą. Taigi šis dokumentas CPK 197 str. 2 d. prasme turėtų būti laikomas turinčiu didesnę įrodomąją galią. Apeliantai pažymi, jog tuo metu A. B. ten neturėjo jokios sodybos ir jai niekas nepriklausė. Tačiau pirmosios instancijos teismas šios aplinkybės nevertino. 1991-05-08 Savavališkų statybų aktu konstatuota, jog A. B. savavališkai statosi gyvenamąjį namą. 1991-05-10 Varėnos rajono valdybos potvarkiu ji buvo įpareigota namą nugriauti iki 1991-10-01. Teigia, jog nors 1992-01-03 Varėnos rajono valdybos rašte nurodoma, jog potvarkis panaikintas, t.y. tik dėl nugriovimo, tačiau 1991-05-08 Savavališkų statybų aktas, kuriuo konstatuota A. B. savavališka statyba nebuvo panaikintas ir šis statinys laikytinas savavališku statiniu, t.y. pastatytu savavališkai, kuris turi būti nugriautas, o tariamo žemės sklypo jai suteikimas niekaip negalėjo įteisinti savavališkos statybos. Teigia, jog niekinis aktas negalioja nepaisant to, yra ar ne teismo sprendimas pripažinti jį negaliojančiu, dėl to ieškinio senaties terminas negalėjo būti taikomas niekinio sandorio fakto ir jo teisinių pasekmių nustatymo atveju. Pripažinus negaliojančiu 1992-06-12 statybos leidimą, naikintinas ir 1992-08-05 aktas dėl A. B. medinio gyvenamojo namo pripažinimo tinkamu naudoti, o toks statinys nugriautinas. Be to, apeliantų nuomone, šis dokumentas neatitinka oficialiems dokumentams keliamų reikalavimų, kadangi yra neregistruotas į jį išdavusios institucijos apskaitą, todėl neaiški jo sudarymo data;pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nutraukė bylą dalyje. Teigia, kad ieškovų pareikštas ieškinys nėra tapatus. Ieškovai reiškia ieškinį dėl 1999-07-07 valstybinės žemės pirkimo pardavimo pripažinimo negaliojančia, dėl to, jog atsakovas Alytaus apskrities viršininko administracija veikdama kaip valstybės patikėtinė, negalėjo parduoti 1999-07-07 valstybinės žemės, nes šios žemės neturėjo, jį jau buvo grąžinta ieškovams, o nuosavybės teisės buvo įregistruotos viešame registre 1999-07-01, dar iki tariamos sutarties su mirusiu asmeniu sudarymo. Teigia, jog šiuo pagrindu ieškinys nebuvo reiškiamas, todėl byla šioje nutraukta nepagrįstai. teismas sprendime visiškai nepasisakė dėl CK 1.75 str. 4 d. taikymo. Pagal šią normą, jeigu tas pačias teises į daiktą įregistravo keli asmenys, tai laikomas, kad teises įgijo pirmasis sandorį įregistravęs asmuo. Apeliantai pabrėžia, jog 1999-01-28 Alytaus AVA sprendimai dėl žemės sklypo grąžinimo ieškovams, t.y. nuosavybės teisės į žemės sklypą buvo pirmiau įregistruotos VĮ Registrų centras, nei 0,5 ha žemės sklypo daiktinės teisės, todėl šis atsakovo žemės sklypo registro įrašas naikintinas. Teigia, kad Jakėnų apylinkės tarybos 1992-02-18 sprendimas bei jo pagrindu priimti kiti administraciniai aktai bei pasirašytos sutartys yra niekiniai. Tai reiškia, jog šių aktų pagrindu A. B. netapo 0,5 ha sklypo savininku ir po jos mirties šis sklypas negalėjo būti paveldėtas, nepaisant to, kad paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo atsakovui V. L. metu nebuvo teismo sprendimo pripažinti nurodytą administracinį aktą niekiniu ir negaliojančiu. Taigi atsakovas neturėjo teisės paveldėti žemės sklypo, savavališkai pastatyto gyvenamojo namo, nes šie daiktai nebuvo palikėjos nuosavybė. Tai reiškia, jog 1999-07-30 paveldėjimo teisės liudijimas toje dalyje, pagal kurią atsakovas paveldėjo A. B. neteisėtai pastatytą gyvenamąjį namą, ūkinius statinius, bei tariamai jai perduotą 0,5 ha žemės sklypą, pripažintinas negaliojančiu nuo išdavimo momento.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas V. L. prašo Varėnos rajono apylinkės teismo 2010 m. gegužės 19 d. sprendimą palikti nepakeistą, o ieškovų apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Šalies argumentai

Teigia, kad tiek šios civilinės bylos nagrinėjimo posėdžių metu, tiek ir šiuo apeliaciniu skundu ieškovai nurodo visiškai nepagrįstas bylos aplinkybes, iškraipo bylos esmę. Ieškovų teiginiai, jog Varėnos rajono apylinkės teismas nepagrįstai neatmetė mano priešieškinio dėl senaties fakto, yra nepagrįsti. Be to, ieškovai, teigdami Vilniaus apygardos teismui apeliacinį skundą ir nurodydami, jog teismas nepagrįstai neatmetė atsakovo priešieškinio dėl senaties termino praleidimo, privalo motyvuoti, savo reikalavimą atmesti priešieškinį senaties pagrindu. Tuo tarpu ieškovai nenurodo nei nuo kada jų nuomone turėjo būti pradėtas skaičiuoti ieškinio senaties terminas, nei kada aš, jų nuomone, sužinojau apie skundžiamus sprendimus, bei kada ieškovų nuomone baigiasi ieškinio senaties terminas priešieškiniui pateikti.

Teigia, jog ieškovų teiginiai apie A. B. savavališkų statybų aplinkybes neatitinka byloje esančių įrodymų. Ieškovai laikosi pozicijos, jog gyvenamasis namas su priklausiniais, kuriuos atsakovas paveldėjo po A. B. mirties yra savavališka statyba ir turi būti nugriauti, nes šie statiniai yra pastatyti ant žemės sklypo į kurį buvo atkurtos nuosavybės teisės A. T. paveldėtojams. Atsakovas atkreipia dėmesys, jog A. B. statomi pastatais kaip savavališka statyba buvo pripažinti visiškai dėl kitų priežasčių, t.y. dėl to, jog A. B. vykdomoms statyboms neturėjo tuometinio architekto leidimo. Nors tuometinės institucijos buvo priėmusios sprendimą dėl A. B. savavališkos statybos padarinių šalinimo, t.y. statinių nugriovimo, tačiau į teismą dėl įpareigojimo A. B. nugriauti statinius kaip tai numatė galioję įstatymai, kreiptasi nebuvo. Teismo sprendimo dėl įpareigojimo A. B. pastatytų statinių nugriovimo nebuvo. Priešingai, kompetentingos institucijos priėmė vienareikšmį sprendimą leisti įteisinti A. B. pastatytus statinius įstatymų nustatyta tvarka. 1992-02- 18 LR Varėnos rajono Jakėnų apylinkės tarybos priimtas sprendimas išskirti A. B. 0,21 ha žemės sklypą gyvenamojo namo statybai, buvo sprendimas priimtas kaip tęstinių teisinių santykių pasekmė. Šiuo sprendimu, o vėliau ir 1992-08-06 Varėnos rajono valdybos potvarkiu Nr. 495-v „Dėl esamų privačių namų valdų pardavimo", kuriuo leista A. B. įsigyti 0,5 ha namų valdos sklypą ir šio potvarkio pagrindu 1999-07-07 sudaryta valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartis Nr. P38/99-0262, buvo siekiama tinkami įforminti A. B. privačios nuosavybės teise priklaususią namų valdą.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie AM prašo Varėnos rajono apylinkės teismo 2010 m. gegužės 19 d. sprendimą palikti nepakeistą, o ieškovų apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Inspekcijos nuomone, Varėnos rajono apylinkės teismo 2010 m. gegužės 19 d. sprendimas yra teisėtas, teisingas ir pagrįstas, nes teismas tinkamai aiškino ir taikė materialines bei procesines teisės normas, teisingai, visapusiškai bei objektyviai išnagrinėjo byloje esančius įrodymus.

Atsiliepimas

Atsakovas teigia, kad Varėnos rajono apylinkės teismas visiškai pagrįstai netaikė ieškinio senaties termino, nes atsakovo V. L. reikalavimui netaikytinas ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies, Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje numatytas 30 dienų terminas sprendimams apskųsti, kadangi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra suformavęs teismų praktiką, kad minėtų įstatymų normos yra skirtos sureglamentuoti administracinio sprendimo apskundimo tvarką, kai tokį sprendimą skundžia asmuo, kuriam toks sprendimas (individualus teisės aktas) yra skirtas. Varėnos rajono apylinkės teismas padarė teisingą ir pagrįstą išvadą, kad nesant nustatyto termino kreiptis į teismą kitiems asmenims, taikytinas bendrasis ieškinio senaties termino nustatymo kriterijus, todėl laikytina, kad V. L. ieškinio senaties termino nepraleido.

Nurodo, kad Varėnos rajono apylinkės teismas pagrįstai ir teisingai vadovavosi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1994 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 12/93. Pažymėtina, kad nuosavybės teisių atkūrimo procese dalyvaujančių asmenų ir kitų asmenų, kurių buvo susiformavusi žemės naudojimo tvarka, teisės yra ginamos vienodai, prioritetai netaikomi niekam, todėl apeliantų tvirtinimas, kad pirmiausia turėjo būti atkuriami nusavintos nuosavybės klausimai yra nepagrįsti. Kadangi apeliantams nuosavybė buvo sugrąžinta tik 1999 metų pradžioje, o atsakovo V. L. tetai A. B. buvo suteiktas žemės sklypas dar 1992 metais, po to, kai ji pradėjo statyti statinius, tad šioje byloje atkuriant nuosavybės teise turėjo būti atsižvelgiama į jau susiklosčiusius žemėnaudos klausimus.

Šalies argumentai

Apeliantai savo skunde nepagrįstai nurodo, kad Varėnos rajono apylinkės teismas nevertino aplinkybės, kad A. B. gyvenamojo namo statyba laikytina savavališka, todėl Varėnos rajono statybos inspekcija neturėjo teisės 1992 m. birželio 12 d. išduoti statybos leidimo Nr. 3123-85 A. B. statytis gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini). Atsakovas atkreipia dėmesį į tai, kad tuo metu 1964 m. Civilinio kodekso 144 straipsnio galiojusi redakcija numatė galimybę įteisinti statybą, jei ji buvo pradėta neturint visų reikalaujamų dokumentų ar nukrypus nuo projektinės dokumentacijos, kai iš esmės turint ar gavus reikiamus dokumentus, konkrečiame žemės sklype statyba galima. Varėnos rajono apylinkės teismas padarė teisingą išvadą, kad būtent gyvenamojo namo statybai ir buvo suteiktas A. B. žemės sklypas, todėl nelogiška būtų suteikus žemės sklypą, reikalauti nugriauti statomą statinį. Atsakovas taip pat pažymi, kad gyvenamasis namas 1992 m. rugpjūčio 5 d. pripažinimo tinkamu naudoti aktu buvo pripažintas tinkamu eksploatuoti, nepažeidžiant Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytos tvarkos.

Teigia, kad Inspekcija nepagrįstai įtraukta į šią bylą atsakove, nes nėra atlikusi jokių veiksmų ir nepriėmusi jokių sprendimų, kurie yra skundžiami ir prašoma pripažinti negaliojančiais šioje byloje. Inspekcija, kaip viešojo administravimo subjektas, negali atsakyti už kitų institucijų veiksmus ar neveikimą, nepaisant to, ar jie teisėti, ar neteisėti. Pažymi, kad pagal tuo metu galiojusio 1990 m. vasario 12 d. Vietos savivaldos pagrindų įstatymo 24 straipsnio 1 dalies 5 punktą, 26 straipsnio 2 dalies 2 punktą, Individualios statybos nuostatus, patvirtintus Vyriausybės 1991 m. liepos 12 d. nutarimu Nr. 278Vyriausybės 1992 m. gegužės 25 d. nutarimą Nr. 384 „Dėl individualiųjų gyvenamųjų namų statybos" žemės sklypus individualiai statybai suteikdavo, statybos leidimus išduodavo, statinius pripažindavo tinkamais naudoti, panaikindavo statomų objektų suderinimą bei sprendimus dėl žemės skyrimo statybai, uždrausdavo statybą tais atvejais, kai statytojas ar žemės naudotojas pažeisdavo sudarytas su savivaldybės institucijomis sutartis, savivaldybės tarnautojai. Šiomis aplinkybėmis Inspekcija argumentavo nepagrįstą įtraukimą į bylą pirmosios instancijos teisme, tačiau apeliantai nesutiko to pripažinti ir Inspekcija privalėjo dalyvauti teismo posėdyje, nors ir neturėjo teisinio suinteresuotumo bylos baigtimi.

Nurodo, kad Varėnos rajono apylinkės teismas išsamiai ir visapusiškai išnagrinėjęs bylą, padarė taip pat teisingą išvadą, kad Varėnos rajono apylinkės teismo 2004 m. balandžio 8 d. sprendimu jau buvo išnagrinėtas klausimas dėl pripažinimo negaliojančiu Varėnos rajono valdybos 1992 m. rugpjūčio 6 d. potvarkio Nr. 495-v „Dėl esamų privačių namų valdų pardavimo" 3 priedo 103 punkto ir 1999 m. liepos 7 d. valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties Nr. P38/99-0262. Šiuo teismo sprendimu už akių teismas ieškinį atmetė. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pasisakė, kad toks teismo sprendimas buvo priimtas, nepažeidžiant procesinių teisės normų. Šioje byloje šalys buvo: ieškovas Alytaus apskrities viršininko administracija, atsakovai V. L. , Varėnos rajono valdyba, tretieji asmenys I. G. , E. T. , J. K. , S. P. , M. P. , VĮ Registrų centras, Varėnos 1-asis notarų biuras. Teismas pagrįstai laikė, kad išnagrinėtas ieškinys yra tapatus dabar nagrinėjamam ginčui, kadangi apeliantai taip pat prašo pripažinti 1992 m. rugpjūčio 6 d. Varėnos rajono valdybos potvarkio Nr. 495-v „Dėl esamų privačių namų valdų pardavimo" 3 priedo 103 punktą, kuriuo leista įsigyti A. B. 0,50 ha namų valdos sklypą, negaliojančiu nuo jo priėmimo dienos, o taip pat pripažinti valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį P38/99-0262, pagal kurią A. B. buvo parduotas 0,50 ha žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), negaliojančiu nuo jo sudarymo dienos. Inspekcijos nuomone, abiejuose ieškiniuose yra suformuluoti vienodi reikalavimai - ieškinio dalykas ir tais pačiais argumentais bei teisės normomis siekiama nuginčyti nurodytus sprendimus, t. y. tas pats ieškinio pagrindas. Todėl Varėnos rajono apylinkės teismas pagrįstai nustatė, kad šioje dalyje civilinė byla nutrauktina, vadovaujantis CPK 293 straipsnio 3 punktu, kadangi jau yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu.

Apeliantai taip pat buvo pateikę reikalavimus dėl 1997 m. liepos 30 d. paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimo, išduoto V. L. po A. B. mirties ir šio dokumento pagrindu atliktos pastatų ir žemės sklypo teisinės registracijos pripažinimo negaliojančiais. Analogiškus reikalavimus tretysis asmuo su savarankiškais reikalavimais I. G. buvo iškėlusi civilinėje byloje Nr. 2-10-04/2004. Varėnos rajono apylinkės teismo sprendimu trečiojo asmens reikalavimai buvo netenkinti. I. G. skundė tokį sprendimą Vilniaus apygardos teismui, vėliau Lietuvos Aukščiausiajam Teismui, tačiau sprendimas liko nepakeistas. Atsakovo nuomone, todėl ir šiuo atveju Varėnos rajono apylinkės teismas pagrįstai laikė, kad dėl šių reikalavimų civilinė byla nutrauktina, nes jau yra įsiteisėjęs teismo sprendimas priimtas byloje tarp tų pačių šalių dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu.

Inspekcija atkreipia dėmesį į tai, kad šioje byloje atsakovai prašė visiems ieškinio reikalavimams taikyti ieškinio senatį. Varėnos rajono apylinkės teismas nustatė, kad ieškinio senatis taikytina, nes apeliantai apie ginčo statinį (A. B. gyvenamąjį namą) ir kitas aplinkybes žinojo jau seniai ir neįrodė, kad tokio ieškinio, ginant savo teises, negalėjo pareikšti anksčiau, nepraleidę ieškinio senaties terminą, be to, apeliantai net ir neprašė ieškinio senaties terminą atnaujinti. Be to, atsakovas pastebi, kad Varėnos rajono apylinkės teismas, net ir nustatęs praleistą ieškinio senaties terminą, savo sprendimą motyvavo ne vien ieškinio senaties taikymu, bet ir pagrindė ieškinyje pareikštų materialinių teisinių reikalavimų nepagrįstumą, nors tai daryti buvo nebūtina.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas Varėnos savivaldybės administracija prašo Varėnos rajono apylinkės teismo 2010 m. gegužės 19 d. sprendimą palikti nepakeistą, o ieškovų apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad atsakovo V. L. reikalavimui netaikytinas Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme numatytas 30 dienų terminas sprendimams apskųsti. Teigia, kad administracinėje byloje Nr. AS556- 390/2008, teismas konstatavo, kad ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu specialus [statymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) [teikimo suinteresuotai šaliai dienos. Iš šios teisės normos matyti, kad ji yra skirta sureglamentuoti administracinio sprendimo apskundimo tvarką, kai tokį sprendimą skundžia asmuo, kuriam šis sprendimas tiesiogiai sukelia atitinkamas teisines pasekmes, t. y. kai toks sprendimas yra adresuotas (skirtas) būtent šiam asmeniui. Atsakovas pažymi, kad V. L. nėra toks asmuo, todėl jam negali būti taikomas įstatyme numatytas 30 d. apskundimo terminas.

Teigia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai dėl dalies ieškinio reikalavimų bylą nutraukė, o kitoje dalyje ieškinio reikalavimus atmetė. 1992 m. rugpjūčio 4 d. Jakėnų apylinkės viršaičio pažymoje Nr. 257 nurodyta, kad pagal ūkinę knygą A. B. vardu registruotas vieno aukšto gyvenamasis namas, statytas 1992 metais ir trys ūkiniai pastatai, esantys Kaniūkų kaime, Varėnos rajone. 1992 m. rugpjūčio 17 d. B. A. įteisino nuosavybės teisę į statinius, atliko teisinį registravimą pagal tuo metu galiojusį LR Vyriausybės 1991 m. liepos 25 d. nutarimą Nr. 297 ,,Dėl pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo". Savavališkai pastatytų statinių, pastatų registravimas pagal minėtą nutarimą buvo negalimas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad iki 1991 m. liepos 25 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 297 patvirtintos Pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo taisyklių priėmimo pagrindiniu įrodymu, patvirtinančiu nuosavybės teises į pastatus kaimo vietovėje buvo ūkinių knygų įrašai, ir tai yra pakankamas nuosavybės teisiu, į pastatus įrodymas. Ieškovai įrašų ūkinėse knygose teisėtumo nenuginčijo.

Atsakovas taip pat nesutinka su apeliantų teiginiu, kad 1992 m. vasario 18 d. Jakėnų apylinkės tarybos sprendimu išskiriant A. B. 0,21 ha žemės sklypą gyvenamojo namo statybai buvo pažeistas LR įstatyme Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų užfiksuotas žemės sugrąžinimo buvusiems savininkams natūra principas. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai rėmėsi Konstitucinio Teismo 1994 m. gegužės 7 d. nutarimu, kuriame Konstitucinis teismas yra suformulavęs nuostatą, kad pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo Įstatymą teisės atstatomos ne visiems buvusiems savininkams ir ne į visą turtą. <...> Iki turto grąžinimo ar atitinkamos kompensacijos išmokėjimo buvusio savininko subjektinės teisės į konkretų turtą dar nėra atstatytos. Įstatymas, kol nėra pritaikytas konkrečiam subjketui dėl dėl konkretaus turto grąžinimo, pats savaime subjektinių teisių nesukuria. Šiuo atveju atsakovas atkreipia dėmesį į Konstitucinio Teismo išvadą, kad asmuo įgyja savininko teises į turtą tik nuo to momento, kai valstybės įgaliota institucija priima sprendimą grąžinti turtą ar jį kompensuoti. Tuo tarpu vien tik prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateikimas nesuteikia asmeniui teisių disponuoti atitinkamu turtu kaip savininkui.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai

Dėl bylos nutraukimo teisėtumo bei pagrįstumo.

Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 293 str. 3 p. nutraukė bylą dalyje reikalavimų, būtent, dėl Varėnos rajono valdybos 1992-08-06 potvarkio Nr. 495-v 3 priedo 103 punkto, kuriuo A. B. leista įsigyti 0,50 ha namų valdos sklypą, pripažinimo negaliojančiu; dėl 1999-07-07 valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties, pagal kurią A. B. buvo parduotas 0,50 ha žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini)pripažinimo negaliojančia; dėl 1999-07-30 paveldėjimo teisės liudijimo dalies, pagal kurią V. L. paveldėjo gyvenamąjį namą, ūkinius pastatus ir žemės sklypą Kaniūkų kaime, Jakėnų apyl., Varėnos rajone pripažinimo negaliojančiu bei įrašų nekilnojamojo turto registre dėl žemės sklypo, gyvenamojo namo, ūkinių pastatų (duomenys neskelbtini) įregistravimo V. L. vardu panaikinimo. Šiuo pagrindu byla nutraukiama, kai nustatoma visų šių ieškinio elementų sutaptis: nagrinėjamoje byloje ir kitoje byloje, kurioje teismo sprendimas yra įsiteisėjęs, yra tos pačios ginčo šalys, tas pats ieškinio dalykas ir tas pats pagrindas.

Varėnos rajono apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-10-04/2004 ieškovas Alytaus apskrities viršininko administracija buvo pareiškusi reikalavimus pripažinti negaliojančiais Varėnos rajono valdybos 1992 m. rugpjūčio 6 d. potvarkio Nr. 495-v 3-čiojo priedo 103 punktą, kuriuo nuspręsta A. B. parduoti 0,50 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), ir 1999 m. liepos 7 d. valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį Nr. P38/99-0262, kuria A. B. parduotas 0,50 ha žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini). Trečiasis asmuo I. G. toje byloje buvo pareiškusi savarankiškus reikalavimus ir prašė panaikinti 1999 m. liepos 30 d. V. L. išduotą paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimą (registras 7-6192) dėl gyvenamojo namo, pagalbinio ūkio pastatų ir 0,50 ha žemės sklypo, esančių (duomenys neskelbtini), paveldėjimo po A. B. mirties, bei panaikinti šio liudijimo registraciją viešame registre. Taigi, teismo išvada, kad ieškinio dalykai civilinėje byloje Nr. 2-10-04/2004 ir nagrinėjamoje byloje, toje dalyje, kurią teismas nutraukė, yra tapatūs, pagrįsta.

Taip pat pagrįstai teismas sprendė, jog šių reikalavimų dalyje tos pačios ir ginčo šalys: nepriklausomai nuo to, kad nurodytoje byloje ieškinį reiškė Alytaus apskrities viršininko administracija, kuri nagrinėjamoje byloje buvo atsakovu (šiuo metu atsakovo Alytaus apskrities viršininko administracijos procesines teises byloje yra perėmusi Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos), ginčijamų materialinių teisnių santykių šalys yra tos pačios- B. B. ir K. T. teisių perėmėjai iš vienos pusės ir Varėnos rajono savivaldybė, Alytaus apskrities viršininko administracija bei A. B. teisų perėmėjas atsakovas V. L. iš kitos pusės. Visi šie asmenys šalimis ar trečiaisiais asmenimis (tiek pareiškiančiais savarankiškus reikalavimus, tiek be savarankiškų reikalavimų) dalyvavo ir nagrinėtoje civilinėje byloje. Reikalavimų, dėl kurių byla nutraukta, dalyje, jokie materialiniai teisniai reikalavimai kitiems nagrinėjamos bylos atsakovams nėra pareikšti; atsakovui Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos adresuojamais materialaus pobūdžio reikalavimais šioje byloje galima būtų laikyti su šios institucijos funkcijomis susijusius ieškinio reikalavimus- pripažinti Varėnos rajono statybos inspekcijos 1992-06-12 išduotą leidimą Nr.3123-85 B. A. statytis gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini). negaliojančiu (5 ieškinio reikalavimas); pripažinti Varėnos rajono statybos inspekcijos 1993-07-16 leidimą Nr.78 statyti ūkinį pastatą (duomenys neskelbtini). negaliojančiu (7 ieškinio reikalavimas); pripažinti 1992-08-05 medinio gyvenamojo namo, unikalus Nr.38/992-0026-01-7, priklausiusio A. B. , esančio (duomenys neskelbtini), pripažinimo tinkamu naudoti aktą, negaliojančiu (8 ieškinio reikalavimas); pripažinti Alytaus apskrities viršininko administracijos Valstybinės statybos inspekcijos 1996-09-06 Nr.62 pažymėjimą, dėl leidimo eksploatuoti ūkinį pastatą Nr.6I1m ir ūkinį pastatą Nr.5I1m, negaliojančiu (9 ieškinio reikalavimas). Reikalavimai dalyje, kur byla nutraukta su šios institucijos įgyvendinamomis funkcijomis niekaip nėra susiję todėl negali būti laikomi pareikštais šiam atsakovui.

Ieškovai apeliaciniame skunde nesutinka su teismo išvada, jog bylose pareikšti reikalavimai yra tapatūs dėl ieškinio pagrindo, esą nagrinėjamoje byloje ieškinys dėl žemės sklypo pirkimo- pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia buvo reiškiamas ir tuo pagrindu, kad pirkimo- pardavimo sutarties sudarymo metu nuosavybės teisės į žemę jau buvo atkurtos pretendentams, todėl ši žemė nebuvo valstybinė, o ieškovų nuosavybės teisės į žemę buvo įregistruotos 1999-07-01, kai tuo tarpu ginčijama sutartis dėl žemės pardavimo A. B. buvo sudaryta vėliau- 1999-07-07, todėl, remiantis Civilinio kodekso 1.75 str. 4 d., laikoma, kad teises į daiktą įgijo pirmiau sandorį įregistravęs asmuo, t.y. ieškovai. Dėl šio apeliantų argumentų pažymėtina, kad tiek ginčijama valstybinės žemės pirkimo pardavimo sutartis, tiek Alytaus apskrities viršininko administracijos sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę ieškovams buvo priimti iki 2000-07-18 redakcijos Civilinio kodekso įsigaliojimo, todėl, remiantis Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 2, 4 ir 8 str., Civilinio kodekso 1.75 str. nustatytos teisinės sandorių registracijos pasekmės (taigi, ir daiktinės teisės pirmumas, priklausomai nuo įregistravimo momento), iki 2001-07-01 (t.y. iki kodekso įsigaliojimo) sudarytiems sandoriams nėra taikomas. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog argumentai, susiję su sandorių įregistravimo momentu, yra teisinio pobūdžio argumentai, t.y. jie tegalėtų būti vertinami kaip teisinis, bet ne faktinis, ieškinio pagrindas. Tuo tarpu faktinis ieškinio pagrindas tiek minėtoje byloje, tiek ir nagrinėjamoje byloje yra analogiški- ieškovai ginčija A. B. teisę į valstybinės žemės pirkimą iš esmės dviem argumentais: 1) tuo metu, kai jai buvo suteiktas žemės sklypas gyvenamojo namo statybai pretendentai jau buvo padavę prašymą atkurti nuosavybės teisę į žemę; 2) pirkimo pardavimo sutartis buvo sudaryta po A. B. mirties, t.y. ji neturėjo civilinio teisnumo ir veiksnumo. Būtent šiomis faktinėmis aplinkybėmis buvo grindžiamas ir Alytaus apskrities viršininko administracijos ieškinys civilinėje byloje Nr. Nr. 2-10-04/2004, o Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2005-04-06 nutartyje, priimtoje toje byloje (kasacinės instancijos teismo bylos Nr. 3K-3-245/2005) konstatavo, jog pagal Žemės įstatymo 14 straipsnį, CK 58 straipsnio 1 dalį rašytine forma nesudaryta valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartis teismų (pirmosios ir apeliacinės instancijos) pagrįstai buvo pripažinta kaip sukurianti asmeniui civilines teises ir pareigas, jeigu šalys atliko veiksmus valstybinei žemei parduoti: apibrėžė parduodamą žemės sklypą, parengė jo planą, priėmė sprendimą dėl jo pardavimo, kita šalis apmokėjo teisės aktų nustatyta tvarka apskaičiuotą žemės sklypo kainą ir žemės sklypą naudojo. Kasacinės instancijos teismas nurodė, jog skundo argumentai dėl sutarties sudarymo su mirusiu asmeniu atmetami, nes 1999 metais surašyta sutartimi buvo atliktas tik rašytine forma nesudaryto, bet šalių veiksmais įvykdyto sandorio įforminimas. Valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sandoris buvo sudarytas nesilaikant reikalavimo dėl sandorio formos A. B. esant gyvai, bet, nesant įsakmaus įstatymo reikalavimo dėl rašytinės formos nesilaikymo pasekmių (CK 58 straipsnio 1 dalis), šis sandoris negali būti traktuojamas niekiniu ir netaikomos jo pasekmės (CK 1.80 straipsnis). Taigi, nurodytoje byloje pareikšti reikalavimai tuo pačiu pagrindu, kaip ir nagrinėjamoje byloje, buvo atmesti, todėl jie iš naujo negalėjo būti reiškiami (Civilinio proceso kodekso 137 str. 1 d. 4 p.), o tokius reikalavimus pareiškus, teismas pagrįstai jų dalyje bylą nutraukė (Civilinio proceso kodekso 293 str. 3 p.).

Dėl ieškinio senaties termino individualaus pobūdžio administraciniams aktams skųsti, kai juos ginčija ne šių administracinių santykių subjektas, o kitas asmuo, kuriam konkretus administracinis aktas nėra adresuojamas.

Apeliantų cituojamoje administracinių teismų praktikoje būtent ir yra akcentuojama, jog specialiajame įstatyme- Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje numatytas 30 dienų terminas sprendimams apskųsti, yra skirtas sureglamentuoti administracinio individualaus pobūdžio administracinio akto apskundimo tvarką, kai tokį sprendimą skundžia asmuo, kuriam šis sprendimas (individualus teisės aktas) yra skirtas. Tokia išvada seka iš įstatyme formuluojamos apskundimo termino skaičiavimo tvarkos- per trisdešimt dienų nuo sprendimų įteikimo piliečiams dienos. Kadangi atsakovas V. L. nėra subjektas, kuriam atitinkamais Alytaus apskrities viršininko administracijos sprendimais atkuriamos nuosavybės teisės į žemę, jam šis terminas nėra taikomas, ir, kaip pagrįstai nurodė Varėnos rajono apylinkės teismas, nesant nustatyto termino kreiptis į teismą kitiems asmenims, taikytinas bendrasis ieškinio senaties termino nustatymo kriterijus, o, kadangi iš atitinkamų administracinių aktų atsirado civilinės teisės bei pareigos, laikytina, kad asmenys, kurių teises ar interesus tokie aktai pažeidžia, turi teisę pareikšti ieškinį per bendrąjį ieškinio senaties terminą, nustatytą Civilinio kodekso 1.125 str. 1 d., skaičiuojant jį nuo tada, kai asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo pažeistą teisę (Civilinio kodekso 1.127 str. 1 d.). Byloje nėra duomenų, kad atsakovas V. L. apie sprendimus, kuriais nuosavybės teisės ieškovams buvo atkurtos taip pat ir į 0,50 ha. ginčo žemės sklypą, būtų sužinojęs anksčiau, negu buvo pareikšti reikalavimai teisme civilinėje byloje Nr. 2-282-04/2003, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog atsakovas V. L. ieškinio senaties termino ginčyti Alytaus apskrities viršininko administracijos sprendimus, nepraleido.

Dėl apeliantų argumentų, susijusių su ginčijamų administracinių aktų teisėtumu.

Nepagrįsti apeliantų argumentai, esą teismas nepasisakė dėl atsakovo ginčijamų administracinių aktų teisėtumo iš esmės. Teismo sprendime yra nurodyta, kodėl šie administracinio pobūdžio aktai dalyje dėl nuosavybės teisų atkūrimo į 0,50 ha. žemės yra neteisėti: Lietuvos Respublikos Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 str. 1 d. 2 p. nustatyta, kad iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių žemė išperkama valstybės ir už ją atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu ji: kaimo vietovėje ir po 1995 m. birželio 1 d. miestams priskirtoje teritorijoje pagal įstatymus yra užimta namų valdų (sodybų) sklypų. Teismui nustačius, kad 0,50 ha. žemės, į kurią ieškovams atkurtos nuosavybės teisės, yra užimta A. B. prie gyvenamojo namo suformuotos namų valdos, t.y. konstatavus, kad ši žemė pagal įstatymo 12 str. turėjo būti priskirta prie valstybės išperkamos, teismas pagrįstai sprendė, jog šioje dalyje Alytaus apskrities viršininko administracijos sprendimai ir atitinkamoje dalyje vėliau sudaryti žemės perleidimo sandoriai pripažintini negaliojančiais Civilinio kodekso 1.80 str. pagrindu.

Varėnos rajono apylinkės teismas, pasisakydamas dėl apeliantų argumento, esą prašymai dėl nuosavybės teisių į buvusio savininko A. T. žemę buvo paduoti anksčiau, negu buvo skirta žemė A. B. , todėl ši žemės negalėjo būti pripažįstama valstybės žeme, pagrįstai ir teisingai vadovavosi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1994 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 12/93. Apeliantai nepagrįstai teigia, esą pirmiausia turėjo būti atkuriama nusavinta nuosavybė. Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas absoliučios restitucijos nenumatė: tuo atveju kai grąžintiname turte per nuosavybės teisų nusavinimo laikotarpį susiformavo kitų asmenų žemėnauda, įstatymas numatė alternatyvius nuosavybės atkūrimui natūra kompensavimo būdus. Remiantis Konstitucinio Teismo argumentacija, išdėstyta aptariamame Nutarime, asmuo įgyja savininko teises į turtą tik nuo to momento, kai valstybės įgaliota institucija priima sprendimą grąžinti turtą ar jį kompensuoti. Tuo tarpu vien tik prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateikimas nesuteikia asmeniui teisių disponuoti atitinkamu turtu kaip savininkui. Kadangi apeliantams nuosavybės teisės buvo atkurtos 1999 metų sausio mėnesį, o A. B. žemės sklypas buvo suteiktas dar 1992 metais, teismo išvada dėl jai suteikto žemės sklypo atitikimo Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 9 str. 2 d. bei Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisų į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 str. 1 d. 2 p. yra pagrįsta ir teisinga.

Apeliantų argumentai, susiję su A. B. gyvenamojo namo statyba ir jos pripažinimu savavališka, bei atitinkami ieškinio reikalavimai (pripažinti Varėnos rajono statybos inspekcijos 1992-06-12 išduotą leidimą Nr.3123-85 B. A. statytis gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini). negaliojančiu (5 ieškinio reikalavimas); pripažinti Varėnos rajono statybos inspekcijos 1993-07-16 leidimą Nr.78 statyti ūkinį pastatą (duomenys neskelbtini) negaliojančiu (7 ieškinio reikalavimas); pripažinti 1992-08-05 medinio gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), priklausiusio A. B. , esančio (duomenys neskelbtini), pripažinimo tinkamu naudoti aktą, negaliojančiu(8 ieškinio reikalavimas); pripažinti Alytaus apskrities viršininko administracijos Valstybinės statybos inspekcijos 1996-09-06 Nr.62 pažymėjimą, dėl leidimo eksploatuoti ūkinį pastatą Nr.6I1m ir ūkinį pastatą Nr.5I1m, negaliojančiu (9 ieškinio reikalavimas)) teismo sprendimu taip pat atmesti pagrįstai. 1964 m. Civilinio kodekso, galiojusio namo statybos bei jos įteisinimo laikotarpiu, 144 straipsnis numatė galimybę įteisinti statybą, jei ji buvo pradėta neturint visų reikalaujamų dokumentų ar nukrypus nuo projektinės dokumentacijos, kai iš esmės turint ar gavus reikiamus dokumentus, konkrečiame žemės sklype statyba galima. 1992-01-03 Varėnos rajono valdybos rašte nurodoma, jog potvarkis, kuriuo reikalauta nugriauti savavališkai pastatytą statinį, panaikintas. Varėnos rajono apylinkės teismas padarė teisingą išvadą, kad būtent gyvenamojo namo statybai A. B. ir buvo suteiktas žemės sklypas, todėl suteikus žemės sklypą bei gyvenamąjį namą 1992 m. rugpjūčio 5 d. pripažinimo tinkamu naudoti aktu pripažinus tinkamu eksploatuoti, ankstesnis savavališkos statybos aktas bei reikalavimas nugriauti statinius neteko teisinės reikšmės, kadangi statyba buvo įteisinta.

1992 m. rugpjūčio 4 d. Jakėnų apylinkės viršaičio pažymoje Nr. 257 nurodyta, kad pagal ūkinę knygą A. B. vardu registruotas vieno aukšto gyvenamasis namas, statytas 1992 metais ir trys ūkiniai pastatai, esantys (duomenys neskelbtini). 1992 m. rugpjūčio 17 d. A. B. įteisino nuosavybės teisę į statinius, atliko teisinį registravimą pagal tuo metu galiojusį LR Vyriausybės 1991 m. liepos 25 d. nutarimą Nr. 297 ,,Dėl pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo". Savavališkai pastatytų statinių, pastatų registravimas pagal minėtą nutarimą buvo negalimas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktokoje pripažįstama, kad iki 1991 m. liepos 25 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 297 patvirtintos Pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo taisyklių priėmimo pagrindiniu įrodymu, patvirtinančiu nuosavybės teises į pastatus kaimo vietovėje buvo ūkinių knygų įrašai, ir tai yra pakankamas nuosavybės teisių į pastatus įrodymas (LAT nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-370/1999, Nr. 3K-3-413/2003, 3K-3-240/2007 ir kt.). Apeliantai įrašų ūkinėje knygoje nėra nuginčiję, taigi, byloje yra pakankami įrodymų apie A. B. nuosavybės teisę į pastatus, esančius būtent ginčo žemės sklype. Dėl šios priežasties apeliantų argumentai, jog A. B. niekada neturėjo nei gyvenamojo namo, nei ūkinių pastatų ginčo žemėje, atmetami kaip neįrodyti. Pirmosios instancijos teismas įrašais ūkinėse knygose taip pat rėmėsi ir kaip įrodymu, jog A. B. priklausantys pastatai yra žemės sklype, kuris jai buvo suteiktas, kaip namų valda, todėl nepripažįstami pagrįstais ir apeliantų argumentai, jog žemė A. B. buvo skirta (duomenys neskelbtini), neapibrėžinat (nenustatnt) jos vietos.

Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog reikalavimus, susijusius su A. B. namo ir ūkinių pastatų statyba teismas atmetė, pripažinęs, jog šiems reikalavimams pareikšti yra praleistas ieškinio senaties terminas. Apeliantai nepateikė įrodymų, jog apie namo statybą 1992 metais bei jos įteisinimą jiems tapo žinoma vėliau, negu nurodyta skundžiamame teismo sprendime, t.y. nepateikta duomenų, jog teismas neteisingai nustatė ieškinio senaties termino eigos pradžią šiems reikalavimams. Apeliantų argumentai, esą esant galiojančiam 1991-05-08 savavališkos statybos aktui, žemės sklypo suteikimas A. B. negalėjo įteisinti savavališkos statybos, dėl to ieškinio senaties terminas negalėjo būti taikomas niekinio sandorio fakto ir jo teisinių pasekmių atžvilgiu, yra nepagrįsti: tuo metu galiojusių teisės aktų nustatyta tvarka įteisinus savavališką statybą, t.y. pašalinus savavališkos statybos teisines pasekmes, statyba nelaikoma savavališka, todėl teismas neturėjo pagrindo šių aktų atžvilgiu taikyti niekinio sandorio pasekmes.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog ieškovų apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo apnaikinti skundžiamą teismo sprendimą (Civilinio proceso kodekso 329, 330 str.): pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė reikšmingas byloje faktines aplinkybes, teisingai taikė teisnius santykius reglamentuojančias teisės normas, todėl Varėnos rajono apylinkės teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o ieškovų apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., teisėjų kolegija

nutaria:

Varėnos rajono apylinkės teismo 2010 m. gegužės 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti į valstybės biudžetą iš apeliantų I. G. , S. B. , L. B. , R. K. ir D. S. po 10 Lt iš kiekvieno procesinių dokumentų įteikimo apeliacinės instancijos teisme išlaidų (įmokos kodas 5660).

Teisėjai Rasa GudžiūnienėHenrichas JaglinskisVirginija Volskienė