- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-05-17
- Bylos Nr.
- 2S-1191-115/2012
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Algirdas Auruškevičius
- Ieškovas
- AAS „Gjensidige Baltic“
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Algirdas Auruškevičius, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs ieškovo AAS „Gjensidige Baltic“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarties, kuria ieškovo ieškinys laikytas nepaduotu,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2012 m. sausio 3 d. išdavė teismo įsakymą išieškoti iš skolininko AB „Lietuvos draudimas“ kreditoriui AAS „Gjensidige Baltic“, atstovaujamo AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialo, skolą – 22231,32 Lt, 6 proc. dydžio metines palūkanas, bylinėjimosi išlaidas – 167 Lt.
2012 m. sausio 5 d. gauti skolininko prieštaravimai. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas informavo kreditorių, kad jis turi teisę per 14 dienų nuo pranešimo gavimo dienos pateikti ieškinį bei primokėti trūkstamą žyminio mokesčio dalį. Pranešimas ieškovui įteiktas 2012 m. sausio 30 d.
Ieškovo atsakovui reiškiamas ieškinys teisme gautas 2012 m. vasario 15 d. Reiškiamus reikalavimus ieškovas grindė 4 skirtingais eismo įvykiais, įvykusiais Vokietijoje, bei nurodė, kad vadovaujantis CK 1.44 str., 1971 m. gegužės 4 d. Hagos konvencijos dėl eismo įvykiams taikytinos teisės 3 str., 8 str., sprendžiant ginčą yra taikytina Vokietijos teisė.
II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė
Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2012 m. vasario 27 d. nutartimi ieškovo ieškinį dėl skolos priteisimo pareikštą atsakovui AB „Lietuvos draudimas“ laikė nepaduotu.
Teismas konstatavo, kad pareikštas ieškinys neatitinka CPK 439 str. 6 d. reikalavimo pateikti tinkamai įformintą ieškinį. Ieškovas kartu su ieškiniu pateikė tik Vokietijos Aukščiausiojo teismo 2010 m. spalio 27 d. sprendimą, tuo tarpu, kitų įrodymų, reikalingų taikant Vokietijos teisę, ieškovas nepateikė. Ieškovas, kuris savo reikalavimus grindžia Vokietijos teise, kartu su ieškiniu privalėjo pateikti visus su taikomos užsienio teisės turiniu susijusius įrodymus, tos teisės oficialų aiškinimą (CK 1.12 str. 2 d.).
Anot teismo, pagal CPK 136 str. 1 d. ieškovas turi teisę sujungti į vieną ieškinį kelis tarpusavyje susijusius reikalavimus. Tačiau ieškovas teismui pateikė ieškinį, kuriame suformulavo vieną reikalavimą AB „Lietuvos draudimas“, nors ieškinį grindžia, išdėstydamas keturių skirtingų, įvykusių ne tuo pačiu metu, ne toje pačioje vietoje, kuriose dalyvavo ne tie patys asmenys, eismo įvykių aplinkybes.
Teismas nurodė, jog atsižvelgiant į tai, kad ieškovas nepateikė visų su taikomos užsienio teisės turiniu susijusius įrodymų, darytina išvada, kad kreditorius per nustatytą terminą tinkamai įforminto ieškinio nepateikė, todėl pareiškimas laikytinas nepaduotas ir grąžintinas kreditoriui.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atskiruoju skundu ieškovas AAS „Gjensidige Baltic“ atskiruoju skundu prašo panaikinti 2012 m. vasario 27 d. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovo ieškinį atsakovui AB „Lietuvos draudimas“ priimti. Skundą grindžia tokiais motyvais:
1. Ginčas byloje yra kilęs ne iš kokio nors šalių susitarimo, t.y. nėra CK 1.12 str. 2 d. taikymui būtinos sąlygos, tačiau iš šalių skirtingo požiūrio į savo, kaip atsakingojo draudiko, pareigą išmokėti draudimo išmoką vadovaujantis tos valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, teise (CK 1.44 str., 1971 m. gegužės 4 d. Hagos konvencijos 3 str.), bei skirtingu tos teisės interpretavimu. Šioje byloje užsienio teisę taikyti, aiškinti ir nustatyti jos turinį privalo teismas ex officio. Tai, kad teismas nepagrįstai rėmėsi CK 1.12 str. 2 d. patvirtina ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimo Nr. 51 2 p. „Teismų praktika“ Nr. 22). Be to, taikydamas CK 1.12 str. teismas pažeidė CK 1.8 str. 3 d. draudžiančią pagal analogiją taikyti specialiąsias teisės normas. Ieškovas nors ir neprivalo teikti su užsienio teisės turiniu susijusių įrodymų, tačiau savo lėšomis išvertė ir pateikė teismui Vokietijos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 27 d. sprendimą.
2. Net jeigu ieškinys ir neatitiktų CPK 135 str. reikalavimų, ieškovui turėjo būti nustatytas pakankamas terminas ieškinio trūkumams pašalinti. Teismas nesilaikydamas procesinių ieškinio trūkumų (jei tokie ir būtų) šalinimo taisyklių, priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nutartį.
3. CPK 136 str. 1 d. suteikia ieškovui teisę į vieną ieškinį sujungti kelis tarpusavyje susijusius reikalavimus. Įstatyme nenurodyti kriterijai, pagal kuriuos turi būti nustatoma, ar reikalavimai tarpusavyje yra susiję, ar ne. Pareikšti reikalavimai išmokėti draudimo išmoką dėl 4 Vokietijoje įvykusių eismo įvykių yra susiję ir turėtų būti išnagrinėti vienoje byloje, nes ginčo šalys yra tos pačios, reikalavimai grindžiami tuo pačiu teisiniu pagrindu, reikalavimai būtų išnagrinėti operatyviau ir ekonomiškiau nei 4 skirtingose bylose. Bet kuriuo atveju CPK 136 str. 2 d. suteikia teismui teisę reikalavimus išskirti į atskiras bylas.
Atsiliepimas
Atsakovas AB „Lietuvos draudimas“ atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo palikti Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. vasario 27 d. nutartį nepakeistą. Pateikia tokius argumentus:
1. Ieškovo pareikštas ieškinys yra netinkamas dėl to, kad ieškovas pareiškė vieną reikalavimą, nors ieškinį grindžia keturių skirtingų eismo įvykių aplinkybėmis. Ieškinys negali būti reiškiamas dėl keturių skirtingų žalos bylos atvejų, kiekviena žalos byla yra individuali, būtina nustatyti asmenis, kuriems kilo civilinė atsakomybė, taip pat įsitikinti, kad įvykiai buvo draudžiamieji ir nustatyti draudikų atsakomybės ribas ir tik tuomet galimas ieškovo reikalavimo reiškimas dėl kiekvieno žalos atlyginimo atvejo atskirai. Priešingai nei teigia ieškovas, jo pasirinktas reikalavimo suformulavimas, įtraukiant nesusijusias faktines aplinkybes į bendrą ieškinio pagrindą, yra toks ieškinio trūkumas, kuris negali būti ištaisytas.
2. Be to, ieškovas nepateikė įrodymų dėl Vokietijos teisės taikymo. Kadangi ieškovo reikalavimai kildinami iš sutartinių santykių, t.y. įsipareigojimų tarp draudiko ir draudėjo, kurių apimtis pagrįstų ieškovo reikalavimą susigrąžinti už kitą asmenį (atsakovą) išmokėtas sumas, tai remiantis kasacinio teismo 2011 m. spalio 4 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-367/2011, pateiktu teisės aiškinimu darytina išvada, kad ieškovo keliami reikalavimai nėra susiję su teismo teise veikti aktyviai ir aiškinti teisę, o yra susiję išimtinai su fakto klausimais, kurių įrodinėjimo našta tenka ginčo šaliai.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Apeliacinis procesas yra bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme neišeinant už apeliacinio (atskirojo) skundo ribų, siekiant nustatyti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą tiek teisine, tiek faktine prasme bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojmo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.).
Konstitucijos 28 str. reikalaujama, kad kiekvienas asmuo, įgyvendinantis savo teises, laikytųsi įstatymų ir nevaržytų kitų asmenų teisių bei laisvių. Teisė kreiptis į teismą įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka. Tokia tvarka nustatyta Civilinio proceso kodekse, kurio 135 str. įtvirtinti reikalavimai ieškinio formai ir turiniui. Asmuo, pareiškiantis ieškinį, privalo aiškiai suformuluoti jo dalyką ir pagrindą, t. y. išdėstyti aplinkybes, pagrindžiančias jo reikalavimą, bei nurodyti jas patvirtinančius įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-181/2009). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2003 m. vasario 17 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-244/2003, konstatavo, kad, atsižvelgiant į teisės kreiptis į teismą teisinę prigimtį, formalūs reikalavimai, įstatymo leidėjo keliami ieškinio turiniui, yra ne daugiau kaip būtina teismo proceso prielaida. Įstatymo ieškovui keliamas reikalavimas kreipiantis į teismą suformuluoti ieškinio dalyką ir pagrindą negali būti aiškinamas tokiu būdu, jog iš ieškovo jau kreipimosi į teismą momentu būtų pareikalauta įrodyti pareikšto reikalavimo pagrįstumą. Ieškinio pareiškime ieškovas turi nurodyti, bet ne įrodyti ieškinio pagrindą. Ieškinio priėmimo stadijoje teismo sprendžiami klausimai yra išimtinai procesinio teisinio pobūdžio, t. y. sprendžiama, ar asmuo turi teisę kreiptis į teismą ir ar jis šią teisę įgyvendina laikydamasis proceso įstatymų nustatytos tvarkos. Taigi teismas neturi pagrindo reikalauti, kad ieškovas, jau paduodamas ieškinį, pateiktų įrodymus, kurie ne tik patvirtintų ieškinyje išdėstytas faktines aplinkybes, bet ir įrodytų teisę į ieškinio patenkinimą.
Pagal CPK 439 str. 3 d. gavęs skolininko prieštaravimus, teismas ne vėliau kaip per tris darbo dienas privalo pranešti kreditoriui, kad šis ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo teismo pranešimo įteikimo dienos turi teisę pagal bendrąsias bylų nagrinėjimo ginčo teisena taisykles (įskaitant teismingumo taisykles) pareikšti ieškinį, atitinkantį CPK 135 str. reikalavimus, ir primokėti trūkstamą žyminio mokesčio dalį. Toks nustatytas teisinis reguliavimas nereiškia, jog tais atvejais, kai byla yra inicijuojama pareiškimu dėl teismo įsakymo išdavimo ir skolininkas dėl išduoto teismo įsakymo pateikia prieštaravimus, jog kreditoriui reiškiant ieškinį, teismas, spręsdamas jo priėmimo klausimą, bei nustatęs procesinių kliūčių priimti ieškinį, neturi pareigos įstatyme įtvirtintais atvejais nustatyti kreditoriui termino ieškinio turinio ar formos trūkumams pašalinti (CPK 111, 135 str.). Priešingu atveju būtų nepagrįstai ribojama pareiškėjo teisė į teisminę gynybą, be to, toks CPK 439 str. 3 d. aiškinimas prieštarautų proceso įstatymo nustatytai ieškinio priėmimo procedūrai. Pabrėžtina, kad jeigu ieškinys neatitinka CPK 111 ir 135 str. reikalavimų, ieškinio trūkumai šalinami CPK nustatyta procesinių dokumentų trūkumams pašalinti tvarka (CPK 138 str.). Jeigu pareiškėjas per teismo nustatytą terminą nepašalina ieškinio pareiškimo trūkumų, pareiškimas laikomas nepaduotu ir grąžinamas jį padavusiam asmeniui (CPK 115 str. 3 d.).
Pagal CPK 808 str. 1 d. Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių ar įstatymų numatytais atvejais užsienio teisę taiko, aiškina ir jos turinį nustato teismas savo iniciatyva (ex officio). CPK 808 str. 2 d. numatyta, kad jeigu užsienio teisės taikymą numato šalių susitarimas, tai visus įrodymus, susijusius su taikomos užsienio teisės normų turiniu, pagal tos teisės oficialų aiškinimą, jos taikymo praktiką ir doktriną atitinkamoje užsienio valstybėje pateikia ginčo šalis, kuri remiasi užsienio teise. CPK 808 str. 3 d. įtvirtinta, kad jeigu teismui ar šaliai, kuri remiasi užsienio teise, nepavyksta įvykdyti 1 ir 2 d. numatytos pareigos, taikoma Lietuvos Respublikos teisė. Analogiškos nuostatos įtvirtintos ir CK 1.2 str. Iš pareikšto ieškinio matyti, kad reiškiamas reikalavimas yra grindžiamas CK 1.44 str., kuriame nustatyta, kad reikalavimams atlyginti žalą, padarytą eismo įvykio metu, taikytina teisė nustatoma pagal 1971 m. gegužės 4 d. Hagos konvenciją dėl eismo įvykiams taikytinos teisės. Duomenų patvirtinančių, kad tarp bylos šalių būtų susitarimas dėl užsienio teisės taikymo, byloje nėra, todėl nėra pagrindo teigti, kad ieškovui atsirado pareiga dar ieškinio priėmimo stadijoje pateikti visus įrodymus, susijusius su tarp šalių kilusiam ginčui taikytinos užsienio teisės turinio. Iš minėto aišku, jog ieškovui ne tik nepagrįstai nebuvo suteikta teisė pašalinti ieškinio trūkumų, bet ir kaip ieškinio trūkumas nurodytas pareigos pateikti visus su taikomos užsienio teisės turiniu susijusius įrodymus kartu su ieškiniu neįvykdymas, nors tokios pareigos įstatymai ieškovui nenumato.
Ieškinio pagrindą sudaro faktinės aplinkybės, tiksliau konkretūs įvykiai, su kuriais siejamas teisės normų taikymas. Iš pareikšto ieškinio matyti, kad jo pagrindas grindžiamas keturiais skirtingais eismo įvykiais, įvykusiais Vokietijoje, kurių metu padarytą žalą atlygino ieškovas, o žala buvo padaryta transporto priemonių su priekabomis, kurių valdytojų civilinė atsakomybė buvo drausta atitinkamai ieškovo ir atsakovo AB „Lietuvos draudimas“. Kadangi ieškinio dalykas tiesiogiai koreliuoja su ieškinio pagrindu, tai nors pagrindas yra suformuotas sąlyginai plačiai, tačiau ne taip, jog nebūtų aiškios bylos nagrinėjimo ribos. Juolab, kad proceso įstatymas nedraudžia pareiškėjui ieškinio pagrindą grįsti struktūriškai neidentiškomis, tačiau rūšiniu požiūriu tapačiomis faktinėmis aplinkybėmis, jeigu iš pareikšto ieškinio prima facie matyti, kad toks ieškinys gali būti išnagrinėtas teisme operatyviau ir ekonomiškiau nei tą būtų galima padaryti reiškiamus reikalavimus išskiriant į atskiras civilines bylas. Nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad iš skundžiamos teismo nutarties nėra aišku, ar tokį platų ieškinio pagrindo formulavimą apylinkės teismas laikė pagrindu ieškinį laikyti ne paduotu, ar minėtą faktą nurodė tik kaip papildomą informaciją ieškovui.
Laikantis išdėstyto spręstina, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai taikydamas ir aiškindamas CPK 439 str. 3 d., CK 1.12 str. 2 d. priėmė nutartį, kuria iš esmės buvo apribota ieškovo teisė į teisminę gynybą. Tai sudaro juridinį pagrindą skundžiamą teismo nutartį panaikinti. Atsižvelgiant į tai, jog iš apygardos teismui persiųstos bylos ir joje pateiktos medžiagos negalima spręsti, ar ieškovo pareikštas ieškinys atitinka visus CPK 135 str. reikalavimus, ieškinio priėmimo klausimo išsprendimas perduotinas nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
nutaria:
Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. vasario 27 d. nutartį panaikinti ir perduoti ieškovo AAS „Gjensidige Baltic“ ieškinio atsakovui AB „Lietuvos draudimas“ dėl draudimo išmokos priteisimo priėmimo klausimą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.