Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Bartkaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Aivos Survilienės ir Nijolės Žimkienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. R. gynėjos advokatės L. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų 2021 m. spalio 11 d. nuosprendžio, kuriuo L. R. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį, laisvės apribojimu 8 mėnesiams, įpareigojant: per penkis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti nukentėjusiajai E. Ž. nusikaltimu padarytą ir priteistą turtinę žalą, bendroje 370 Eur sumoje; toliau tęsti darbą UAB „(duomenys neskelbtini)“, o darbo praradimo atveju, per vieną mėnesį nuo atleidimo iš darbo dienos užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos; dalyvauti elgesio pataisos programoje, per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos išklausant visą šios programos kursą; neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos žinios.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

5. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliaciniame skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis bei teismo padarytomis išvadomis dėl L. R. kaltės pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.

6. Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas L. R. kaltę grindė vieninteliu tiesioginiu įrodymu – nukentėjusiosios E. Ž. parodymais, kurie nėra patvirtinti jokiais abejonių nekeliančiais objektyviais duomenimis. Nuteistasis L. R. neigia nukentėjusiosios atžvilgiu atlikęs smurtinius veiksmus, nurodydamas, kad, neapsikentęs neblaivios kaimynės rėkavimų ir įžeidinėjimų, jis su drauge V. Č. buvo tik priėję prie kaimynų Ž. sodybą juosiančios tvoros, bandė kalbėtis su kaimyne, ją ramino, prašydami liautis juos įžeidinėjus, mano, jog E. Ž. jį apkalba. Teisėjų kolegija tokią nuteistojo poziciją, kaip ir apylinkės teismas, vertina kaip gynybinę ir kuri paneigta byloje surinktais ir ištirtais įrodymais, o būtent nukentėjusiosios, liudytojų, specialistės parodymais, tarnybiniu pranešimu, medicininių dokumentų išrašų duomenimis, BIRT ataskaitų žiūryklės duomenimis, BPC garso įrašu, kita rašytine bylos medžiaga, kuriuos teismas pagrįstai pripažino įrodymais ir kurie visumoje patvirtina nuteistojo kaltę.

7. Nei nuteistasis L. R., nei nukentėjusioji E. Ž. neneigia, kad tarp jų buvo kilęs tarpusavio žodinis konfliktas dėl nukentėjusiosios reiškiamų pretenzijų, jog L. R. žvyrkeliu pro Ž. sodybą važinėja dideliu greičiu, taip sukeldamas dulkes, kurios nusėda į jų sodybos teritoriją. Analizuojant nukentėjusiosios parodymus matyti, kad nukentėjusioji nuo pat tyrimo pradžios kategoriškai teigė, kad L. R. peršokęs per tvorą ir pribėgęs prie jos viena ranka laikydamas už chalato, ją pakėlė nuo laiptų, o su kitos rankos kumščiu tris kartus sudavė į veido sritį (pirmus du smūgius suduodamas į burną, o vieną smūgį – smilkinį), nuo kurių ji parkrito ant laiptų, ant dešinio šono ir kurį tai laiką buvo praradusi sąmonę. Pažymėtina, kad nukentėjusiojo asmens parodymai tokio pobūdžio bylose yra esminiai, t. y. dažniausiai nukentėjusiojo parodymai yra iš esmės vieninteliai duomenys, kuriuos galima priešpastatyti kaltininko pozicijai. Nukentėjusiojo parodymai yra labai svarbus įrodymas, jiems taikomi bendrai visiems įrodymams keliami reikalavimai – be kita ko, jie turi būti teisingi, įtikinami ir patvirtinti kitais bylos duomenimis. Šioje situacijoje nuteistasis bando sumenkinti nukentėjusiosios parodymus, apeliaciniame skunde daug dėmesio skiriama neesminiams parodymų skirtumams (įvykusio konflikto aplinkybių, nukentėjusiosios elgesio), tačiau teisėjų kolegija konstatuoja, jog parodymai dėl esminių aplinkybių, o būtent dėl to, kad ją sumušė L. R. (sudavė ne mažiau tris kartus kumščiu jai į veidą), viso proceso metu buvo iš esmės nuoseklūs ir nekito, be to, juos patvirtina ir kiti byloje esantys objektyvūs duomenys, kurie vieni kitus atitinka, todėl apylinkės teismas pagrįstai šių įrodymų visuma rėmėsi vertindamas nusikalstamos veikos faktines aplinkybes. Apylinkės teismas vertino ir tam tikrus nukentėjusiosios parodymų neatitikimus (dėl įvykusio konflikto aplinkybių, jos neblaivumo) ir dėl jų motyvuotai skundžiamame nuosprendyje pasisakė. Apeliaciniame skunde teigiama, kad parodymų neatitikimus parodo aplinkybės, susijusios su nukentėjusiosios melavimu dėl nosikaulio lūžio, jos girtumo, ankstesniais konfliktais, tačiau tam tikri neatitikimai nėra esminiai ir nepaneigia nuteistojo kaltės. Atmesdama šiuos skundo argumentus, teisėjų kolegija pažymi ir tai, jog nukentėjusioji nuo pat tyrimo pradžios savo paaiškinimuose, kad smūgius jai sudavė būtent L. R., išliko nuosekli, esminės jos nurodytos aplinkybės sutapo viso proceso metu, todėl nėra pagrindo teigti, jog nukentėjusiosios parodymai nenuoseklūs ir teismas nepagrįstai jais vadovavosi (1 t., b. l. 46, 53-54, 61-62, 67-68; 2 t., b. l. 42). Nukentėjusiosios parodymus iš esmės patvirtino ir liudytojo A. Ž., tiesiogiai mačiusio įvykį (L. R. suduotus tris smūgius jo sutuoktinei į veidą) ir iškvietusio pagalbą (po suduotų smūgių sutuoktinei nukritus, liudytojas įbėgo į namus ir paskambino policijai), parodymai (1 t., b. l. 86, 97-98, 105-106, 111-112; 2 t., b. l. 43). Aplinkybę, kad A. Ž. ir E. Ž. konflikto metu buvo savo namo kieme, patvirtino ir pats L. R. ir jo draugė V. Č. (2 t., b. l. 43 (kita pusė), 126).

8. Nors baudžiamosios bylos medžiagoje nėra surinkta daug tiesioginių L. R. kaltę patvirtinančių įrodymų, tačiau kaltės įrodinėjimas gali būti grindžiamas ir netiesioginiais įrodymais, jei jie sudaro vientisą, nuoseklią įrodymų grandinę, kas šiuo atveju ir yra nustatyta. Byloje esančiais BIRT ataskaitų žiūryklės duomenimis, 2019 m. rugpjūčio 31 d., 23.21 val., gautas iškvietimas, kad konflikto metu „Č.“ (L. R.) sudavė nemažiau tris kartus E. Ž. kumščiu į veidą ir pasišalino (t.1, b. l. 9). Kad nukentėjusioji E. Ž. buvo sumušta būtent L. R. inkriminuotame kaltinime nurodytomis aplinkybėmis, patvirtina ir BPC garso įrašų apžiūros protokole užfiksuoti duomenys, iš kurių matyti, kad A. Ž. bendrosios pagalbos telefonu skambino iš karto po įvykio, skambino du kartus: pirmą kartą pranešė apie triukšmą, sklindantį nuo laidojimo namų pusės, kuris trukdo ilsėtis, kitą kartą pranešė apie pavartotą smurtą, sakydamas „žmonai jau davė į galvą. Davė kaimynas, perlipęs per tvorą“. Prašoma medikų pagalbos (1 t., b. l. 16-18, 21). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad iš karto po įvykio asmenų emocijos paprastai būna pačios nuoširdžiausios, nes per trumpą laiką, kol atvyksta policija, dažniausiai nespėjama sukurti dirbtinių įvykio modelių, gerai apgalvoti įvykio versijas, ir pagal jas suderinti savo parodymus. Todėl analizuojamu atveju yra svarbūs ir į įvykio vietą atvykusių pareigūnų parodymai, kurie užfiksavo pirminius paaiškinimus, pastebėjo asmenų savijautą, jų reakcijas, ir pan. Iš policijos pareigūno T. V. 2019 m. rugpjūčio 31 d. tarnybinio pranešimo matyti, kad buvo gauti du pranešimai dėl triukšmo ir smurto panaudojimo, kad konflikto metu „Č.“ (L. R.) sudavė nemažiau tris kartus E. Ž. kumščiu į veidą ir pasišalino; moteris buvo kruvinu veidu ir patinusiu skruostu (1 t., b. l. 13). Minėtas liudytojas ir V. R. buvo apklausti pirmosios instancijos teisme. Liudytojai nurodė, kad įvykio vietoje buvo rasti vyras ir neblaivi moteris, kuri paaiškino apie įvykusį konfliktą dėl važinėjimo dideliu greičiu palei jos namus, kurio metu ją užpuolė asmuo (nurodė pavardę), suduodamas kelis smūgius kumščiu į veidą; vizualiai matėsi, jog moteris yra patyrusi smurtą (buvo sužalotas veidas) (2 t., b. l. 93, 119). Nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad šių liudytojų parodymai ir tarnybiniame pranešime užfiksuota informacija nepatvirtina aplinkybių, kurioms esant sužalojimas įvyko, tačiau, priešingai nei nurodo nuteistasis, tiek liudytojų parodymai bei tarnybinio pranešimo informacija, tiek BIRT ataskaitų žiūryklės bei BPC pateiktų garsų įrašo duomenys patvirtina nukentėjusiosios parodymų nuoseklumą dėl prieš ją pavartoto smurto ir ją sumušusio asmens.

9. Nukentėjusiosios nurodytus sužalojimus iš esmės patvirtina ir VšĮ „Ukmergės ligoninė“ išduotoje E. Ž. ligos istorijoje Nr. 19PR-11553 2019 m. rugsėjo 1 d., 00.11 val., daryto ją apžiūrėjusios gydytojos įrašo išrašas, iš kurio matyti, kad pacientė nurodė, jog ją užpuolė kaimynas, su kuriuo nesutaria, kuris, apsižodžiavus, kumščiais sumušė veidą, išmušdamas dantį ir praskeldamas viršutinę lūpą, o pacientės apžiūros metu nustatytas patinimas, paraudimas dešinio skruosto viršutinės lūpos srities dešinėje, palpuojant skausminga, stebimas paviršutinis nubrozdinimas, viršutinės lūpos vidiniame paviršiuje matoma iki 1 cm ilgio žaizda ir nuskeltas 11 dantis (1 t., b. l. 27). Teismo medicinos specialistė, susipažinusi su galimai padarytos nusikalstamos veikos aplinkybėmis ir atlikusi pateiktuose medicininiuose dokumentuose esančių įrašų apie buvusios sužalotos nukentėjusiosios E. Ž. asmens apžiūrą tyrimą, davė išvadą, kad E. Ž. nustatyti sužalojimai, t. y. muštinė žaizda viršutinės lūpos dešinėje pusėje ir 11 danties vainiko lūžis, atitinka nežymų sveikatos sutrikdymo mastą (1 t., b. l. 31-33). Pirmosios instancijos teisme specialistė J. B. patvirtino išvadą ir papildomai paaiškino, kad nagrinėjamu atveju pagal pateiktus medicininius dokumentus atsakyti į klausimą, kada pagal laiką ir kokiu būdu buvo padaryti sužalojimai negalima dėl padarytų įrašų nepakankamumo, nes muštinės žaizdos ir dantų lūžiai yra galimi tiek dėl trauminio poveikio, esant fiziniam kontaktui, tiek griūnant priekiu ir atsitrenkiant į kietą paviršių, dantys neturi gijimo požymių. Taip pat nurodė, kad iš medicininių dokumentų matyti, jog muštinė žaizda lūpoje buvo susiūta VšĮ „Vilniaus universiteto ligoninės Žalgirio klinika“ praėjus gana trumpam laikui po įvykio (1 t., b. l. 28), todėl galima konstatuoti, kad žaizda buvo šviežia, nes senų žaizdų niekas nesiuva. Be to, pasak teismo medicinos specialistės, šiuo atveju nukentėjusiajai E. Ž. konstatuoti sužalojimai galėjo būti padaryti tiek vienu trauminiu poveikiu, tiek ir keliais trauminiais poveikiais, kontaktuojant su buku kietu daiktu (2 t., b. l. 119). Pirmosios instancijos teisme papildomai apklaustas liudytojas, dantų chirurgas, S. E. paaiškino, kad nuskeltas dantis yra fizinės traumos pasekmė, o dantis dažniausiai nulūžta kažką kandant. Nuskėlimo pasekmė yra lūžis ir diagnozė bus ta pati, įrašant sužalojimą kaip danties lūžį (2 t., b. l. 93).

10. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad L. R., būdamas dešiniarankis, negalėjo dešine ranka suduoti priešais esančiai nukentėjusiajai ir padaryti jai sužalojimus dešinėje pusėje. Tačiau tai neturi teisinės reikšmės veikos kvalifikavimui, nes kaltinime L. R. neinkriminuota kuria ranka buvo sugriebta už chalato ir kurios rankos kumščiu buvo suduoti smūgiai į veido sritį. Tai nepaneigia paties smurto panaudojimo fakto ir savaime nedaro nukentėjusiosios parodymų nepatikimais. Aplinkybę, jog sužalojimai buvo padaryti tyčiniais J. R. veiksmais, o ne nukentėjusiajai pačiai tiesiog nugriūnant priekiu, patvirtina pačios nukentėjusios parodymai, jog ji po suduotų smūgių nukrito ant dešinio šono, šią aplinkybę patvirtino ir liudytojas A. Ž., buvęs kartu su nukentėjusiąją ir iš karto paskambinęs policijai pagalbos. Nuteistasis L. R. patvirtino, kad nukentėjusioji ir jos sutuoktinis A. Ž. buvo kartu savo namo kieme, nematė, kad kaimynė būtų pargriuvusi ant žemės, tokių aplinkybių nenurodė ir jo draugė V. Č.. Vertinant medicinos specialistės paaiškinimus, kad muštinės žaizdos ir dantų lūžiai yra galimi tiek dėl trauminio poveikio, esant fiziniam kontaktui, tiek griūnant priekiu ir atsitrenkiant į kietą paviršių, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nukentėjusioji buvo sužalota suduodant smūgius, o ne pačiai nugriuvus.

11. Nukentėjusioji E. Ž. neneigė, kad ji įvykio metu rėkavo, reiškė nepasitenkinimą L. R. dėl važinėjimo dideliu greičiu, būdama susierzinusi ir supykusi, ji, neblaiviame stovyje vartodama necenzūrinius žodžius, galėjo L. R. ir užgaulioti, tačiau toks nukentėjusiosios elgesys neįrodo, kad kaltinime nurodytomis aplinkybėmis smurto nebuvo, o nukentėjusioji L. R. apkaltino nepagrįstai. Bylos duomenys patvirtina, jog nesutarimai ir konfliktai tarp nukentėjusiosios ir nuteistojo trunka pakankamai ilgą laiką, vis tik nuteistojo L. R. veiksmai buvo netinkamas atsakas į E. Ž. išsakytus teiginius ar keliamą triukšmą. Konflikto dalyviai yra suaugę asmenys, suvokiantys, jog už neteisėtus veiksmus privalo atsakyti įstatymų nustatyta tvarka.

12. Gynėja skunde taip pat nurodė, kad E. Ž. teisme davė melagingus parodymus dėl nosikaulio lūžio. Nors nukentėjusioji apklausiama pirmos instancijos teisme buvo nurodžiusi, kad nosikaulio lūžis susijęs su įvykiu, kuriuo kaltinamas L. R., tačiau pažymėtina, kad ji tokius parodymus davė tik pati gavusi medicininius dokumentus, todėl ji galėjo suklysti dėl sužalojimo, nes neturi medicininio išsilavinimo. O siekiant pašalinti kilusias abejones, buvo paskirta teismo ekspertizė, kurios metu buvo atsakyta, kad nosikaulio lūžis yra senesnis sužalojimas. Todėl teisėjų kolegija nevertina tokių E. Ž. parodymų kaip melagingų.

13. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas liudytojos V. Č. parodymais nesivadovavo abejodamas jos patikimumu, nes ji, būdama artima L. R. drauge, yra suinteresuota duoti naudingus parodymus L. R. naudai, tačiau abejonių dėl liudytojo A. Ž. suinteresuotumo teismui nekilo. Su tokiais argumentais teisėjų kolegija nesutinka. Kaip minėta, liudytojo A. Ž. parodymai buvo įvertinti kitų įrodymų kontekste priimant sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo liudytojos V. Č. parodymais.

14. Teisėjų kolegija, įvertinusi aptartus parodymus, daro išvadą, jog apylinkės teismas išsamiai išnagrinėjo tarp kaimynų kilusio incidento aplinkybes bei E. Ž. sužalojimo mechanizmą. Nors nuteistasis neigia nukentėjusiajai nežymiai sutrikdęs sveikatą, tačiau teisėjų kolegijai abejonių dėl nuteistojo L. R. kaltės nėra. Ankščiau minėtų liudytojų parodymai, tiek duoti ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme, esminėse aplinkybėse sutampa, yra nuoseklūs, todėl nėra pagrindo jais netikėti. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai jais vadovavosi atmesdamas nuteistojo versiją, jog fizinis smurtas nebuvo naudojamas. Šie bei kiti rašytiniai duomenys teismo teisingai buvo įvertinti tiek patikimumo, tiek ir leistinumo aspektais, jie sugretinti vieni su kitais patvirtino nukentėjusiosios nuodytas nusikaltimo padarymo aplinkybes, todėl pagrindo jais abejoti teisėjų kolegijai nėra. Pažymėtina, jog aplinkybė, kad liudytojai, policijos pareigūnai, tiesiogiai nematė smūgių sudavimo fakto, negali paneigti išvados, kad smūgiai nukentėjusiajai buvo suduoti. Nukentėjusioji iškart po įvykio buvo nuvežta į VšĮ Ukmergės ligoninės priėmimo skyrių, ten buvo apžiūrėta ir užfiksuoti sužalojimai, po ko iškart išvežta į VšĮ „Vilniaus universiteto ligoninės Žalgirio klinika“, kur buvo susiūta muštinė žaizda lūpoje. Nors specialistė negalėjo konstatuoti, kada pagal laiką ir kokiu būdu buvo padaryti sužalojimai dėl padarytų įrašų nepakankamumo, tačiau muštinė žaizda lūpoje buvo susiūta praėjus gana trumpam laikui po įvykio, todėl galima konstatuoti, kad žaizda buvo šviežia. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad aptarti duomenys atitinka bylos faktines aplinkybes ir patvirtina nuteistojo L. R. kaltę dėl nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymo.

15. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas teisingai kvalifikavo nusikalstamą veiką ir skirdamas L. R. bausmę laikėsi bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 straipsnyje, nepažeidė įstatymo reikalavimų, savo sprendimą tinkamai motyvavo. Civilinių ieškinių klausimas išspręstas teisingai.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo L. R. gynėjos advokatės L. M. apeliacinį skundą atmesti.