- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-12-18
- Bylos Nr.
- A-5621-556/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02944-2019-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Ričardas Piličiauskas (pirm.), Ramūnas Gadliauskas, Arūnas Sutkevičius (pran.)
- Pareiškėjas
- R. N.
- Atsakovas
- Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. N. skundą atsakovui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl įsakymo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas R. N. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė panaikinti Lietuvos policijos generalinio komisaro 2019 m. liepos 17 d. įsakymą Nr. 5-TE-475 „Dėl R. N. atleidimo iš pareigų“ (toliau – Įsakymas); grąžinti jį į Policijos departamento (duomenys neskelbtini) pareigas; priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką.
2. Pareiškėjas paaiškino, kad teisės akto (įsakymo), kuriuo jam būtų paskirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų – policijos generalinis komisaras neįformino, todėl per vieną mėnesį nuo tarnybinio nusižengimo paaiškėjimo dienos tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų – paskirta nebuvo, o Įsakymu policijos generalinis komisaras, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – VTĮ) 51 straipsnio 1 dalies 15 punktu ir atsižvelgdamas į 2019 m. liepos 12 d. tarnybinio nusižengimo išvadą Nr. 5-IS-11, nepaskyręs tarnybinės nuobaudos, vadovaudamasis VTĮ 33 straipsnio 3 dalies 4 punktu ir VTĮ 34 straipsnio nuostatomis, atleido jį iš pareigų. Pareiškėjas nurodė, kad Įsakyme tik nurodoma tarnybos santykių nutraukimo data, apskaičiuotos nepanaudotos atostogos bei išmokėtina už jas kompensacija ir patvirtintas stažas Lietuvos valstybei atleidimo iš pareigų dieną. Pareiškėjas teigė, kad VTĮ 51 straipsnio 1 dalies 15 punkte numatytas atleidimo iš pareigų pagrindas nėra savarankiškas, jis gali būti įgyvendintas tik prieš tai paskyrus tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš pareigų. Pareiškėjas pažymėjo, kad Įsakyme vadovaujamasi VTĮ pakeitimo įstatymu Nr. VIII-1316, o ne pačiu VTĮ ir atitinkamais jo straipsniais, Įsakyme nėra nurodyta jo apskundimo tvarka.
3. Pareiškėjas nurodė, kad atliekant tarnybinio nusižengimo tyrimą buvo padaryti procedūriniai tarnybinio nusižengimo tyrimo pažeidimai. Pareiškėjas teigė, kad nuobauda – atleidimas iš pareigų, gali būti skiriama už šiurkštų tarnybinį nusižengimą, todėl tarnybiniam nusižengimui tirti turėjo būti sudaryta komisija, tačiau to nebuvo padaryta. Pranešimą surašė subjektas, neturintis ir negalintis turėti įgaliojimų tokiam veiksmui atlikti, pranešimas apskritai nebuvo surašytas ir įteiktas. Pareiškėjas nurodė, kad 2019 m. liepos 16 d. per dokumentų valdymo sistemą (toliau – DVS) gavęs ir susipažinęs su išvada, iš jos turinio suprato, kad komisija visgi buvo sudaryta, bet tik po 2019 m. birželio 26 d. (tiksli data jam nėra žinoma). Pareiškėjas nurodė, kad tik susipažinęs su išvada sužinojo, iš kokių asmenų buvo sudaryta komisija.
4. Pareiškėjas tvirtino, kad pranešime apie valstybės tarnautojo padarytą tarnybinį nusižengimą turi būti tiksliai nurodoma, kokio nusižengimo padarymu įtariamas valstybės tarnautojas, nurodomi konkretūs jo veiksmai (neveikimas), padarymo laikas ir kitos reikšmingos aplinkybės, o tiriant nusižengimą, būtina visapusiškai išsiaiškinti visas nusižengimo padarymo aplinkybes. Tam skirtas ir valstybės tarnautojo paaiškinimas, kuriame nurodytas nusižengimo padarymo priežastis privalo patikrinti ir įvertinti nusižengimą tirianti komisija. Pareiškėjas pažymėjo, kad policijos generalinio komisaro įsakymu už nepriekaištingą tarnybą buvo daug kartų skatintas, todėl paskirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų, yra neproporcinga, per griežta, parinkta neatsižvelgiant į jo tarnybinę veiklą iki tarnybinio nusižengimo padarymo. Taigi Įsakymas turi būti panaikintas.
Atsiliepimas
5. Atsakovas Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Policijos departamentas) atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
6. Atsakovas teigė, kad pareiškėjo nurodytas tarnybinės nuobaudos paskyrimo įforminimas atskiru teisės aktu, kai taikoma tarnybinė nuobauda – atleidimas iš tarnybos bei papildomas teisės aktas dėl atleidimo iš valstybės tarnybos ne tik nenumatytas Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams skyrimo apraše, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 977 (toliau – Aprašas), bet ir neatitiktų Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintų principų. Atsakovas nurodė, kad viešojo administravimo subjektas, priimdamas ir įgyvendindamas sprendimus, jam skirtus išteklius naudoja ekonomiškai, rezultatų siekia kuo mažesnėmis sąnaudomis, todėl išvados įgyvendinimas dviem teisės aktais, kai išvada siūloma skirti tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš tarnybos, neatitiktų gero viešojo administravimo principo, rezultatai nebūtų pasiekti kuo mažesnėmis sąnaudomis. Atsakovas nurodė, kad išvada ir jos įforminimo procedūra atlikta laikantis imperatyvių teisės aktų reikalavimų, esminių viešojo administravimo principų.
7. Atsakovas teigė, kad tarnybinį patikrinimą pareiškėjo atžvilgiu atlikęs subjektas nustatė, kad pareiškėjo veika turi administracinio nusižengimo požymių, administracinio ir tarnybinio nusižengimo neįmanoma atriboti, dėl to atsakovas sustabdė tarnybinio nusižengimo tyrimą, o tyrimo medžiagos neperdavė administracinį nusižengimą tiriančiai institucijai, nes pastaroji jai jau buvo žinoma. Todėl pareiškėjo teiginiai, neva Policijos departamentas praleido VTĮ 34 straipsnio 1 dalyje nustatytą šešių mėnesių naikinamąjį terminą tarnybinei nuobaudai paskirti, dėl to, kad neteisėtai sustabdė tarnybinio nusižengimo tyrimą, yra nepagrįsti.
8. Atsakovas pažymėjo, kad tarnybinio nusižengimo tyrimas pareiškėjo atžvilgiu inicijuotas ir pradėtas 2019 m. sausio 7 d. Policijos departamento Imuniteto valdybos Vidaus tyrimo skyriaus tarnybiniu pranešimu Nr. 5-PR2-63 (toliau – Pranešimas). Pagal Pranešimą dėl tyrimo pradėjimo policijos generalinio komisaro pavaduotojo, laikinai atliekančio policijos generalinio komisaro funkciją, R. B. rezoliuciją, pradėtas tarnybinis patikrinimas dėl pareiškėjo veiksmų. Pranešimu pareiškėjas informuotas, kad jo atžvilgiu atliekamas tarnybinis patikrinimas ir jam suteikta galimybė pateikti paaiškinimą. Pranešimas dėl pareiškėjo ligos ir nedarbingumo (ką nurodo ir pats pareiškėjas) parengtas 2019 m. sausio 18 d. Atsakovas paminėjo, kad pranešime nurodoma trumpa informacija apie tai, kokiais veiksmais pareiškėjas galimai įvykdė tarnybinį nusižengimą.
Atsiliepimas
10. Atsakovas teigė, jog pareiškėjo veiksmuose yra visi tarnybinio nusižengimo sudėties elementai: pažeidimo padarymo faktas ir jį padaręs valstybės tarnautojas, neblaivumo faktas nustatytas teismų nutartimis. Pareiškėjo padarytas šiurkštus tarnybinis nusižengimas laikytinas padarytu dėl aplaidumo, kai valstybės tarnautojas suvokė savo neteisėtos veikos pobūdį, numatė galimus žalingus šios veikos padarinius, kuriuos pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines bei profesines savybes ir užimamas pareigas galėjo ir turėjo numatyti, tačiau aplaidžiai siekė jų išvengti, nustatytos, išvadoje nurodytos neigiamos pasekmės ir aiškus priežastinis ryšys tarp pareiškėjo veiksmų ir pasekmių. Aptariamas įvykis buvo aprašytas visuomenės informavimo priemonėse, tad informacija pasklido plačiai ir leido visuomenei susidaryti neigiamą nuomonę apie Policijos departamentą. Tokio pobūdžio pažeidimas yra netoleruotinas visuomenėje ir kertasi su tais lūkesčiais, kurių visuomenė tikisi iš valstybės, todėl Įsakymas yra teisėtas ir pagrįstas.
II.
11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. spalio 10 d. sprendimu pareiškėjo R. N. skundą atmetė.
12. Teismas nustatė, jog atsakovas pareiškėjo tarnybinio nusižengimo tyrimą inicijavo 2019 m. sausio 7 d., kai Pranešimu informuota, kad pareiškėjas (duomenys neskelbtini), vairavo automobilį neblaivus (0,90 prom.). Jam buvo surašytas administracinio nusižengimo protokolas. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2019 m. sausio 17 d. nutarimu pareiškėjui paskirta 350 Eur piniginė bauda ir 13 mėnesių atimta teisė vairuoti transporto priemones. Pareiškėjui pranešimas apie pradėtą tarnybinio nusižengimo tyrimą buvo įteiktas 2019 m. sausio 21 d., jam pasiūlyta pateikti paaiškinimą. Pareiškėjas 2019 m. sausio 28 d. pateikė atsakovui paaiškinimą dėl automobilio vairavimo neblaiviam ir su tuo susijusias aplinkybes. Pareiškėjas nesutiko su Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos priimtu nutarimu, jį apskundė Vilniaus miesto apylinkės teismui.
13. Teismas nurodė, kad atsakovas, vadovaudamasis Aprašo 13 punktu, 2019 m. vasario 6 d. tarnybinio nusižengimo tyrimą sustabdė iki teisme bus priimtas galutinis sprendimas pareiškėjo administracinio nusižengimo byloje. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. balandžio 23 d. išnagrinėjo pareiškėjo skundą ir konstatavo, kad pastarasis pagrįstai patrauktas administracinėn atsakomybėn už padarytą administracinį nusižengimą, o Vilniaus apygardos teismas išnagrinėjęs pareiškėjo apeliacinį skundą, 2019 m. birželio 26 d. nutartimi paliko galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo nutarimą. Atsakovas, atsižvelgęs į Vilniaus apygardos teismo 2019 m. birželio 26 d. nutartį, 2019 m. liepos 9 d. įsakymu sudarė komisiją pareiškėjo nusižengimui tirti (toliau – Komisija). Komisija, įvertinusi visą surinktą medžiagą, nustatytas aplinkybes, atsižvelgusi į pareiškėjo paaiškinimus, Vilniaus apygardos teismo 2019 m. birželio 26 d. nutartį, 2019 m. liepos 12 d. surašė tarnybinio nusižengimo išvadą (toliau – ir Išvada) ir pasiūlė pareiškėjui už šiurkštų tarnybinį nusižengimą, pasireiškusį buvimu ne tarnyboje (ne darbo metu) neblaiviam vairavus transporto priemonę viešojoje vietoje ir savo (valstybės tarnautojo) elgesiu diskredituojant Policijos departamentą, skirti tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš pareigų. Policijos departamento generalinis komisaras, vadovaudamasis VTĮ 51 straipsnio 1 dalies 15 punktu, atsižvelgęs į Išvadą, Įsakymu atleido pareiškėją iš (duomenys neskelbtini) pareigų nuo 2019 m. liepos 16 d.
14. Teismas nustatė, kad tarnybinė nuobauda pareiškėjui paskirta už tai, kad jis (duomenys neskelbtini), vairavo automobilį neblaivus (0,90 prom.), tuo diskredituodamas Policijos departamento autoritetą, bei formuodamas negatyvų visuomenės požiūrį dėl šios viešojo administravimo institucijos veiklos. Tai, kad pareiškėjas buvo neblaivus ne tarnybos (ne darbo) metu viešoje vietoje, yra įrodyta įsiteisėjusia Vilniaus apygardos teismo 2019 m. birželio 26 d. nutartimi, kurioje konstatuota, kad pareiškėjas pagrįstai nubaustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 422 straipsnio 5 dalį. Vilniaus miesto apylinkės teismas patikrino Policijos departamento priimto nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą, išsamiai bei motyvuotai atsakydamas į pareiškėjo skundo argumentus. Kitaip vertinti nustatytų aplinkybių aukštesnysis teismas nenustatė pagrindo, todėl skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį paliko galioti be pakeitimų.
15. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 57 straipsnio 2 dalies nuostata, kuri teigia, jog faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. Teismas darė išvadą, kad skundo argumentai, kuriais iš esmės siekiama paneigti įsiteisėjusias Vilniaus apygardos teismo 2019 m. birželio 26 d. nutarties išvadas dėl pareiškėjo neblaivumo, nebegali būti šios bylos nagrinėjimo dalyku.
16. Teismas nurodė, kad pagal VTĮ 33 straipsnio 4 dalį, tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų gali būti skiriama už šiurkštų tarnybinį nusižengimą, o pagal šio straipsnio 5 dalies 8 punkto nuostatas – šiurkščiu tarnybiniu nusižengimu laikoma – buvimas tarnybos (darbo) metu neblaiviam ar apsvaigusiam nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, taip pat ne tarnybos (ne darbo) metu viešoje vietoje, jeigu valstybės tarnautojo elgesys įžeidžia žmogaus orumą ar diskredituoja valstybės ir savivaldybės institucijos ir įstaigos autoritetą.
17. Teismas nurodė, kad pareiškėjo neblaivumas buvo susijęs su žmogaus orumo įžeidimu, valstybės bei savivaldybės institucijos ir įstaigos autoriteto diskreditavimu, nes pareiškėjo neblaivumas buvo akivaizdus, jis nustatytas alkotesteriu (0,90 prom.). Šias aplinkybes įvertinęs kontekste su pareiškėjo darbo pobūdžiu, t. y., kad jis pagal savo pareigas dalyvauja atliekant tikslinius ir netikėtus policijos įstaigų veiklos patikrinimus, atstovauja Policijos departamento interesams visų instancijų teismuose bei administracinių ginčų komisijose, Policijos vadovybės vardu ir pavedimu atstovauja ir kitų policijos įstaigų interesams, teismas darė išvadą, kad tokia pareiškėjo būsena – akivaizdus girtumas, yra nesuderinami su valstybės bei savivaldybės institucijos ir įstaigos teigiamu įvaizdžiu, autoritetu bei žmogaus orumu. Teismas akcentavo, kad aptariamas įvykis (pareiškėjo neblaivumas vairuojant išgėrus) buvo aprašytas visuomenės informavimo priemonėse, tad informacija pasklido plačiai ir leido visuomenei susidaryti neigiamą nuomonę apie Policijos departamentą.
18. Teismas nustatė, kad atsakovas, vadovaudamasis Aprašo 18 punkto reikalavimais, nepraleisdamas VTĮ 34 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino, priėmė Įsakymą, kuriuo pareiškėjui už šiurkštų tarnybinį nusižengimą paskyrė tarnybinę nuobaudą – atleido pareiškėją iš Policijos departamento (duomenys neskelbtini) pareigų. Vadovaudamasis Aprašo 17 ir 18 punktų bei VTĮ 33 ir 34 straipsnių analize, Policijos departamentas teisėtai ir pagrįstai priėmė Įsakymą, nes akivaizdu, kad Policijos departamentui suteikta teisė įforminti ne tik sprendimą valstybės tarnautojui taikyti tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš tarnybos, bet ir kitas, VTĮ 33 straipsnio 3 dalyje numatytas tarnybinės nuobaudos rūšis. Teismas pažymėjo, kad Aprašo 18 punkte numatytas reikalavimas sprendimą įforminti vienu teisės aktu, o ne dviem, kaip skunde teigė pareiškėjas.
19. Teismas nurodė, kad teisės aktai aiškiai numato, jog tarnybinio nusižengimo sustabdymas privalomas, nepriklausomai nuo nusižengimo inicijavimo priežasčių, vienintelis esminis dalykas, kurį atsakovui reikėjo įvertinti – administracinio ir tarnybinio nusižengimų atribojimą. Teismas darė išvadą, kad Policijos departamentas, atlikęs tarnybinį patikrinimą nustatė, jog pareiškėjo veika turi ir administracinio nusižengimo požymių, todėl administracinio ir tarnybinio nusižengimo neįmanoma atriboti, dėl to pagrįstai sustabdė tarnybinio nusižengimo tyrimą. Teismas vertino, kad šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjo teiginiai, kad atsakovas praleido VTĮ 34 straipsnio 1 dalyje nustatytą šešių mėnesių naikinamąjį terminą tarnybinei nuobaudai paskirti, dėl to, kad neteisėtai sustabdė tarnybinio nusižengimo tyrimą, yra nepagrįsti.
20. Teismas pažymėjo, jog atsiradus pagrindui (Vilniaus apygardos teismo 2019 m. birželio 26 d. nutartis), kad pareiškėjas galimai įvykdė šiurkštų tarnybinį nusižengimą, už kurį gali būti taikoma tarnybinė nuobauda – atleidimas iš valstybės tarnautojo pareigų, atsakovas pagrįstai sudarė Komisiją, vykdė pareiškėjo tarnybinio nusižengimo tyrimą laikydamasis teisės aktų reikalavimų.
21. Teismas nurodė, kad pareiškėjas nepagrindė savo argumentų, jog komisijos nariai buvo šališki, jis negalėjęs pareikšti jiems nušalinimų, todėl tokius jo teiginius teismas vertino kaip gynybinę poziciją. Teismas nurodė, kad ginčydamas Įsakymą, pareiškėjas teigė, jog pranešimas apie galimai padarytą nusižengimą jam įteiktas nesilaikant Apraše nustatyto termino. Šiuo aspektu teismas pažymėjo, kad Aprašo 8 punktas numato 5 darbo dienų terminą nuo pavedimo pradėti tirti tarnybinį nusižengimą gavimo, o bylos įrodymai aiškiai patvirtina, to neneigia ir pareiškėjas, kad tarnybinį nusižengimą įvykdė 2019 m. sausio 1 d., tarnybinio nusižengimo tyrimas pradėtas 2019 m. sausio 7 d., o pareiškėjui pranešimas dėl jo ligos ir atostogų įteiktas 2019 m. sausio 21 d., t. y. praleidus 5 dienų terminą. Teismas vertino, jog toks formalus procedūrinis pažeidimas negali būti pagrindu pripažinti Įsakymą neteisėtu ir jį panaikinti bei nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, jog ne kiekvienas formalios procedūros pažeidimas yra pagrindas pripažinti administracinį aktą neteisėtu, jeigu įstatymas tiesiogiai nenustato tokios procedūros pažeidimo pasekmės; kriterijus, pagal kurį turi būti vertinama procedūros pažeidimo įtaka priimto administracinio akto teisėtumui, yra tikimybė, kad dėl šio pažeidimo buvo priimtas nepagrįstas sprendimas. Teismas pažymėjo, kad Aprašo 8 punkte numatytas terminas nėra naikinamasis, nes Aprašas nenustato tokio termino praleidimo pasekmių. Pareiškėjas pranešimą gavo, jam suteikta galimybė pateikti paaiškinimus, jis juos teikė, todėl teismas atsakovo veiksmų, kuriais pareiškėjui pranešimas įteiktas vėliau, nei numato Aprašo 8 punktas, nelaikė esminiu pažeidimu.
22. Teismas nurodė, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog vienas iš pagrindinių teisinės valstybės principų, be kita ko, taikomas ir įgyvendinant viešąjį administravimą (Viešojo administravimo įstatymo 3 str. 1 p.) – įstatymo viršenybės principas – inter alia reikalauja, jog administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais būtų pagrįsti įstatymais. Įvertinęs Įsakymo ir Išvados turinį, teismas nusprendė, kad pagal VTĮ, Aprašo nuostatas, Policijos departamentas Įsakymu už šiurkštų tarnybinį nusižengimą (vairavimas neblaiviam ne tarnybos (ne darbo) metu viešoje vietoje) atleidęs pareiškėją iš Policijos departamento (duomenys neskelbtini) pareigų, nurodant jo priežastis, teisės aktų nuostatas, yra teisėtas ir pagrįstas. Šiuo atveju pareiškėjui buvo pateiktas individualus administracinis aktas (Įsakymas ir Išvada), pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, taikomos poveikio priemonės motyvuotos. Pareiškėjas realizavo pažeistų teisių gynybą, pateikė skundą teismui dėl Įsakymo. Teismas darė išvadą, kad Įsakymas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus, nes pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos, Įsakyme nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės, jos susietos su taikomomis teisės normomis.
23. Teismas nurodė, kad atsakovo surinkti įrodymai, byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad byloje nėra surinkta duomenų, kurie patvirtintų, jog pareiškėjui paskirta nuobauda yra akivaizdžiai neteisinga dėl savo griežtumo, todėl teismas nusprendė, jog tenkinti skundą šiuo klausimu taip pat nėra pagrindo. Teismas atmetė ir tuos skundo argumentus, kuriais teigiama, kad pareiškėjo tarnybinis nusižengimas buvo tiriamas neobjektyviai, tendencingai, tuo pažeidžiant jo teises į objektyvų ir nešališką tyrimą. Teismas vertino, kad pareiškėjo padaryta veika – vairavimas neblaiviam ne tarnybos (ne darbo) metu viešoje vietoje yra įrodyta įsiteisėjusia Vilniaus apygardos teismo 2019 m. birželio 26 d. nutartimi, kurios išvados atitinka ir tarnybinio tyrimo išvadas dėl pareiškėjo padaryto pažeidimo pobūdžio, o ši aplinkybė pati savaime paneigia pareiškėjo argumentus dėl galimai neobjektyviai ir šališkai atlikto tyrimo. Teismas nusprendė, kad pagrindinės pareiškėjo teisės žinoti kuo yra kaltinamas bei būti išklausytam (pasiaiškinti) dėl padaryto pažeidimo nebuvo pažeistos.
24. Teismas vadovavosi teismų formuojama praktika ir tikrino, ar nebuvo pažeistos pagrindinės procedūros ir taisyklės, užtikrinančios tarnybinių nusižengimų tyrimą. Teismas nustatė, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų netekęs galimybės realizuoti savo teisę dalyvauti tarnybinio nusižengimo tyrimo procedūroje: teikti paaiškinimus, apskųsti procedūros rezultatus (apie įtarimą padarius tarnybinį nusižengimą pareiškėjui pranešta 2019 m. sausio 21 d.). Teismas vertino, kad Išvada yra išsami – išdėstytos nustatytos aplinkybės, pateikiamas teisinis tikrinamo valstybės tarnautojo veikos įvertinimas, nurodyti tarnybiniai nusižengimai, jų padarymo laikas, aplinkybės, pareiškėjo kaltės forma, tarnybinių nusižengimų padariniai, konstatuotina, kad nusižengimo tyrimo procedūra pradėta teisėtai ir pagrįstai. Pareiškėjas galiojančių tarnybinių nuobaudų neturi, tarnybinė veikla atsakovo buvo vertinama gerai, tarnybinį nusižengimą (vairavo automobilį neblaivus ne tarnybos metu) padarė tyčia, todėl teismas nusprendė, kad paskirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų, šiuo atveju yra pagrįsta.
25. Teismas nurodė, kad konstatavus, jog Įsakymas yra teisėtas ir pagrįstas, nėra pagrindo tenkinti kitus pareiškėjo reikalavimus, grąžinti pareiškėją į Policijos departamento (duomenys neskelbtini) pareigas bei priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką.
III.
26. Pareiškėjas R. N. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 10 d. sprendimą, panaikinti Įsakymą, teismui pripažinus, kad tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų Įsakymu buvo paskirta nepažeidžiant pagrindinių procedūrų, pripažinti ją per griežta ir neproporcinga bei pakeisti švelnesne, grąžinti pareiškėją į Policijos departamento (duomenys neskelbtini) pareigas ir priteisti iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką.
27. Pareiškėjas teigia, jog Įsakymas priimtas neturint tam teisinio pagrindo, t. y. vadovaujantis VTĮ 51 straipsnio 1 dalies 15 punktu, nors valstybės tarnautojų tarnybinė atsakomybė ir nuobaudų skyrimo tvarka reglamentuota VTĮ 32–36 straipsniuose, atleidimas iš pareigų – 51 straipsnyje. Pareiškėjas teigia, jog akivaizdu, kad būtina sąlyga atleidimo pagrindui taikyti yra viena iš VTĮ 33 straipsnio 3 dalyje numatytų tarnybinių nuobaudų rūšių paskyrimas. Pareiškėjas nurodo, kad Įsakymo teksto analizė leidžia teigti, kad Įsakymu tarnybinė nuobauda, vadovaujantis tai nustatančiais VTĮ straipsniais, jam paskirta nebuvo, nors atleistas iš pareigų vadovaujantis VTĮ 51 straipsnio 1 dalies 15 punktu. Pareiškėjas pabrėžia, kad teismas, vertindamas Įsakymą, jo turinį sprendime perteikė netiksliai ir vertino VTĮ nuostatas, kurių Įsakyme nėra. Pareiškėjas pažymi, kad VTĮ 33 straipsnio nuostatos Įsakyme nėra minimos.
28. Pareiškėjas nurodo, jog beveik visi VTĮ 51 straipsnio 1 dalyje numatyti atleidimo iš pareigų pagrindai nėra savarankiški – būtina sąlyga jiems taikyti yra prieš tai įvykęs koks nors teisiškai reikšmingas faktas / įvykis. Pareiškėjas nurodo, jog tai, kad tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų jam nebuvo paskirta, patvirtina įrašai jo tarnybos byloje (tarnybos bylos 1 dalis), kurios 10 punkto („Nuobaudos“) lentelės grafos „Nuobaudos paskyrimo data, įsakymo (potvarkio) numeris“ ir „Nuobaudos rūšis“ yra tuščios, neužpildytos, o 12 punkto („Atleidimo iš pareigų data ir pagrindas“) užpildyta įrašant Įsakymo datą, numerį bei nurodant VTĮ 51 straipsnio 1 dalies 15 punktą. Pareiškėjas daro išvadą, kad teismas Įsakymą jo priėmimo pagrindų buvimo ir teisėtumo aspektais įvertino netinkamai.
29. Pareiškėjas nurodo, kad teismas sprendime paneigė neva tai pareiškėjo skunde minimą teiginį dėl būtinumo įforminti tarnybinės nuobaudos skyrimą ir atleidimą iš pareigų, vadovaujantis VTĮ 51 straipsnio 1 dalies 15 punktu dviem įsakymais, o ne vienu. Pareiškėjas teigia, jog tokio reikalavimo savo skunde nekėlė, nes akivaizdu, kad įsakymų skaičius, kuriais yra įforminami sprendimai, šiuo atveju nėra teisiškai reikšmingas – svarbus yra pats sprendimo dėl tarnybinės nuobaudos paskyrimo priėmimo faktas ir tinkamas įforminimas (pvz. paskiriant tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš pareigų pirmuoju Įsakymo punktu).
30. Pareiškėjas tvirtina, kad teismas netinkamai, formaliai taikydamas teisės normas, įvertino tarnybinio nusižengimo tyrimo metu padarytus daugybinius esminius procedūrinius pažeidimus. Pareiškėjas remdamasis Aprašo nuostatomis ir teismų formuojama praktika teigia, jog tarnybinių nuobaudų skyrimo procedūra yra būtina, o ji pati ir jos metu priimti baigiamieji administraciniai aktai turi griežtai atitikti teisės normų nustatytus reikalavimus. Pareiškėjas pakartoja skunde nurodytas aplinkybes dėl tarnybinio nusižengimo tyrimą inicijavusio A. L. tarnybinio pranešimo, kurio turinys atitinka VTĮ 33 straipsnio 4 dalies 8 punkte įtvirtinto šiurkštaus tarnybinio nusižengimo sąvoką ir akcentuoja, kad iškart turėjo būti sudaryta tarnybinio nusižengimo tyrimo komisija, tačiau tyrimas dėl galimai pareiškėjo padaryto tarnybinio nusižengimo buvo pradėtas ir pakaitomis vykdomas vienasmenių subjektų (Ž. B., kuris surašė Pranešimą, A. L., kuris surašė teikimą dėl tyrimo sustabdymo). Pareiškėjas teigia, kad Komisija turėjo surašyti Pranešimą ir jį įteikti įtariamam nusižengimo padarymu valstybės tarnautojui, gauti jo paaiškinimus, sustabdyti tarnybinio nusižengimo tyrimą bei jį atnaujinti.
Šalies argumentai
31. Pareiškėjas teigia, kad Pranešime nebuvo konkrečiai nurodyta, kokį tarnybinį nusižengimą pareiškėjas padarė ir kokius teisės aktus pažeidė. Pareiškėjas tvirtina, kad atsižvelgdamas į pranešimo turinį ir jame suformuluotų kaltinimų apimtį, paaiškinimą Policijos departamentui pateikė tik dėl galimai padaryto administracinio, o ne dėl tarnybinio nusižengimo aplinkybių. Pareiškėjas pažymi, kad Išvados konstatuojamoje dalyje pranešime suformuluotas kaltinimas gerokai išsiplėtė, joje jau konstatuojama, kad pareiškėjas padarė šiurkštų tarnybinį nusižengimą, numatytą VTĮ 33 straipsnio 5 dalies 8 punkte, minimos valstybės tarnautojų moralinės nuostatos, kurias jis savo veiksmais pažeidė, tačiau naujas Pranešimas su pilna apimtimi suformuluotais naujais kaltinimais pareiškėjui surašytas ir įteiktas nebuvo.
32. Pareiškėjas taip pat pabrėžia, kad tarnybinio nusižengimo tyrimas buvo atliktas pažeidžiant Apraše nustatytus terminus: tarnybinio nusižengimo tyrimo terminas 20 darbo dienų yra skaičiuotinas nuo 2019 m. sausio 14 d. iki 2019 m. vasario 8 d.; 2019 m. vasario 6 d. buvo surašytas teikimas „Dėl tarnybinio nusižengimo tyrimo sustabdymo”, kuris patvirtintas nesinaudojant sertifikuotu elektroniniu parašu ir DVS registruotas 2019 m. vasario 8 d. Pareiškėjas nurodo, kad duomenų apie tarnybinio nusižengimo tyrimo termino pratęsimą nėra, todėl teigia, kad visi vėlesni veiksmai atlikti pasibaigus Apraše nustatytam terminui. Galutinis sprendimas pareiškėjo administracinio nusižengimo byloje buvo priimtas 2019 m. birželio 26 d.; 2019 m. liepos 8 d. tarnybinio nusižengimo tyrimas buvo atnaujintas, o 2019 m. liepos 9 d., praėjus pusmečiui nuo tarnybinio nusižengimo tyrimo pradžios, sudaryta Komisija.
33. Pareiškėjas akcentuoja, kad Aprašo 5 punkto nuostatos suponuoja valstybės tarnautojo, galimai padariusio tarnybinį nusižengimą, dalyvavimą sudarant Komisiją (jo siūlymas Komisijos nariu skirti darbo tarybos atstovą yra privalomas), o Aprašo 9 punktas bent jau žinojimą apie tai, kad Komisija apskritai yra sudaryta ir atlieka tyrimą. Pareiškėjas nurodo, kad Policijos departamente yra išrinkta ir veikia darbo taryba, tačiau pasinaudoti savo teise prašyti, kad į Komisijos sudėtį būtų skiriamas šios tarybos atstovas pareiškėjas negalėjo, taip pat buvo eliminuota jo teisė, esant pagrindui, pareikšti nušalinimus Komisijai ar atskiriems jos nariams. Pareiškėjas akcentuoja, kad Komisijos veikla truko dvi dienas, taigi Komisija prieš surašydama Išvadą jokių tarnybinio nusižengimo tyrimo veiksmų neatliko.
Šalies argumentai
34. Pareiškėjas nurodo, kad teismas visiškai nevertino jo argumentų dėl Išvadoje pateikto siūlymo skirti tarnybinę nuobaudą – atleidimo iš pareigų proporcingumo. Per tarnybos Policijos departamente laiką iki 2019 metų buvo atliekami ir eiliniai, ir neeiliniai pareiškėjo tarnybinės veiklos vertinimai ir visais atvejais įvertinimas buvo „labai gerai”. Pareiškėjas teigia, jog per tarnybos laiką jis daug kartų skatintas ir papildomai paaiškina, kad iš Valstybės tarnybos valdymo informacinės sistemos savitarnos posistemio išrašo matyti, jog tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų jam paskirta nebuvo, nes skiltis „Nuobaudos“ neužpildyta.
Atsiliepimas
35. Atsakovas Policijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo R. N. apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
36. Atsakovas nurodo, jog dėl pareiškėjo galimo tarnybinio nusižengimo atliktas tarnybinis patikrinimas ir 2019 m. liepos 12 d. buvo parengta bei patvirtinta Išvada. Atsakovas teigia, jog vadovaujantis Aprašo 18 punktu, sprendimas dėl patvirtintos Išvados įgyvendinimo privalo būti priimtas per VTĮ 34 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą atitinkamu teisės aktu. Nei VTĮ, nei Aprašo normos nedetalizuoja, kokiu konkrečiu teisės aktu priimtas sprendimas privalo būti įformintas, todėl valstybės tarnautoją į pareigas priimantis asmuo priėmė Įsakymą. Policijos departamentas pažymi, kad loginė ir lingvistinė Aprašo 17 ir 18 punktų bei VTĮ 33 ir 34 straipsnių analizė leidžia teigti, kad įstatymų leidėjas tikslingai nenustatė konkrečios sprendimo įforminimo teisės akto formos ir / ar turinio, nes akivaizdu, kad valstybės tarnautoją į pareigas priimančiam asmeniui gal tekti įforminti ne tik sprendimą valstybės tarnautojui taikyti tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš tarnybos, bet ir kitas, VTĮ 33 straipsnio 3 dalyje numatytas tarnybinės nuobaudos rūšis. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas nepagrįstai skunde teigia, kad prieš priimant Įsakymą dėl atleidimo, į pareigas priimantis asmuo dar turėjo priimti kitą teisės aktą, kuriuo atskirai paskirtų nuobaudą. Atsakovas taip pat pakartoja savo atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodytą argumentą dėl gero viešojo administravimo principo taikymo ir pabrėžia, kad Policijos departamentas Išvadą ir jos įforminimo procedūrą atliko laikantis imperatyvių teisės aktų reikalavimų bei esminių viešojo administravimo principų.
37. Dėl pareiškėjo nurodytų procedūrinių tarnybinio nusižengimo tyrimo pažeidimų atsakovas pakartoja pareiškėjo minėtas faktines aplinkybes, tačiau priešingai nei teigia pareiškėjas, nurodo, kad pranešimo apie galimą tarnybinį nusižengimą tekstas bei pareiškėjo pateiktas paaiškinimas leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjas suprato pranešime nurodytą informaciją ir paaiškino įvykio aplinkybes. Atsakovas teigia, kad tai, jog pranešime minima, kad pareiškėjas savo veiksmais galimai diskreditavo valstybės institucijos, kurioje eina pareigas, autoritetą, nereiškia, jog atsirado pagrindas manyti, kad pastarajam bus skirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš valstybės tarnautojo pareigų ar, kad pastarasis galimai įvykdė šiurkštų nusižengimą. Kad tokio pagrindo nebuvo, pagrindžia ir tai, jog vėliau tarnybinio nusižengimo tyrimas buvo sustabdytas, siekiant nustatyti įvykio aplinkybes, garantuoti vienodų sprendimų priėmimą keliose valstybės institucijose (tiek Policijos departamente, tiek ir teisme). Atsižvelgus į tai, jog nebuvo pagrįsto pagrindo manyti, kad pareiškėjui bus skiriama tarnybinė nuobauda – atleidimas iš valstybės tarnautojo pareigų, tarnybinio nusižengimo tyrimo komisija nesudaryta. Atsakovas nurodo, kad susipažinus su 2019 m. birželio 26 d. teismo nutartimi, atsirado pagrįstas pagrindas manyti, jog pareiškėjas galimai įvykdė šiurkštų tarnybinį nusižengimą, už kurį gali būti taikoma tarnybinė nuobauda – atleidimas iš valstybės tarnautojo pareigų, todėl 2019 m. liepos 8 d. tarnybinio nusižengimo tyrimas buvo atnaujintas, sudaryta Komisija. Atsakovas pažymi, kad Išvados turinys leidžia teigti, kad Komisija turėjo visą tyrimui reikiamą informaciją, buvo surinkusi pakankamus įrodymus patvirtinančius tariamą tarnybinio nusižengimo faktą, dėl to padarė pagrįstas išvadas dėl pareiškėjo veikos.
Atsiliepimas
38. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjo teiginys, neva Komisijos nariai buvo šališki, o jis negalėjęs pareikšti jiems nušalinimų, vertintinas kritiškai, nes apeliaciniame skunde pareiškėjas šio savo teiginio neplėtojo, nepagrindė jokiais įrodymais, leidžiančiais daryti prielaidą apie galimą Komisijos narių šališkumą. Tokie pareiškėjo teiginiai atsakovo vertinami tik kaip gynybinė pozicija ir negali būti laikomi pagrįstais bei vertintinais byloje.
39. Atsakovas dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su tarnybinės nuobaudos proporcingumu vadovaujasi nuoseklia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurioje pažymėta, jog tarnybinė nuobauda – atleidimas iš valstybės tarnautojo pareigų skiriama visais atvejais, kai, įvertinus asmens tarnybos istoriją, nustatoma, kad nusižengimas sukelia kokias nors neigiamas pasekmes ir dėl to nukenčia kiti asmenys ar viešasis interesas. Atsakovas pabrėžia, kad šiurkščiu tarnybiniu nusižengimu laikomas buvimas tarnybos (darbo) metu neblaiviam ar apsvaigusiam nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, taip pat ne tarnybos (ne darbo) metu viešoje vietoje, jeigu valstybės tarnautojo elgesys įžeidžia žmogaus orumą ar diskredituoja valstybės ir savivaldybės institucijos ir įstaigos autoritetą ir akcentuoja, kad esminė Išvados dalis siejama su nustatymu, kad pareiškėjo veiksmai iš esmės diskredituoja Policijos departamento autoritetą tokiu lygiu, kuris leidžia valstybės tarnautojui skirti griežčiausią tarnybinę nuobaudą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
40. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Įsakymo, kuriuo pareiškėjas atleistas iš Policijos departamento (duomenys neskelbtini) pareigų, teisėtumo ir pagrįstumo.
41. Pareiškėjas pateiktame apeliaciniame skunde, siekdamas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, tvirtina, kad Įsakymas priimtas nesant teisinio pagrindo, t. y. nepaskyrus tarnybinės nuobaudos, pažeidžiant tarnybinių nuobaudų skyrimo procedūrą (dėl Pranešimo turinio, Komisijos sudarymo, terminų), o taip pat, kad paskirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų yra per griežta ir neproporcinga.
42. Pasisakant dėl Įsakymo priėmimo teisinio pagrindo (nutarties 27–29 p.) teisėjų kolegija pažymi, kad tarnybinio nusižengimo tyrimo rezultatai, inter alia duomenys apie padarytą tarnybinį pažeidimą, jo kvalifikacija, įforminami tarnybinio patikrinimo išvadoje, kuri pagal susiklosčiusią teismų praktiką yra jos pagrindu priimamo individualaus administracinio akto motyvuojamoji dalis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A143–956/2010; 2010 m. gruodžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1459/2010; 2012 m. lapkričio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-2793/2012). Motyvuota tarnybinio nusižengimo tyrimo išvada yra tas juridinę reikšmę turintis aktas, kuriuo nustatomas (jei nustatomas) valstybės tarnautojo padaryto konkretus tarnybinio nusižengimo padarymo faktas, visi tarnybinio nusižengimo sudėties elementai, pateikiamas tarnybinio nusižengimo kvalifikavimas pagal atitinkamas pažeistų teisės aktų normas, apibrėžiamos tarnybinės atsakomybės ribos, taip pat kaltinimo, nuo kurio valstybės tarnautojas turi teisę gintis, apimtis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. vasario 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3008-662/2018).
43. Nagrinėjamu atveju Išvadoje, kuri yra sudėtinė Įsakymo dalis, nustatyta, jog pareiškėjas padarė tarnybinį nusižengimą, už kurį VTĮ nustatyta tvarka jis gali būti atleistas iš valstybės tarnybos. Įstatymų leidėjas nėra įtvirtinęs privalomo reikalavimo tarnybinės nuobaudos paskyrimą įforminti atskiru teisės aktu, kai taikoma tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų. VTĮ 33 straipsnio 3 dalis apibrėžia tik tarnybinių nuobaudų rūšis, o VTĮ 51 straipsnis yra teisės norma, kuri įtvirtina valstybės tarnautojų atleidimo iš pareigų pagrindus ir, kuria remiantis valstybės tarnautoją į pareigas priimantis asmuo priima sprendimus. Atsižvelgiant į tai, kad išdėstyta, spręstina, kad juridinės technikos prasme nėra būtinas dviejų teisės aktų priėmimas, todėl pareiškėjo padaryto tarnybinio nusižengimo Įsakyme kvalifikavimas vien pagal VTĮ 51 straipsnį buvo visiškai teisiškai pagrįstas.
44. Procedūrinių pažeidimų aspektu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra nurodęs, jog „<...tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams tvarką reglamentuojančios normos yra dvejopos pagal jų pažeidimo pasekmes paskirtos nuobaudos teisėtumui. Vienų tarnybinės nuobaudos skyrimo taisyklių pažeidimą įstatymų leidėjas besąlygiškai sieja su paskirtosios nuobaudos neteisėtumu. Kitų tarnybinių nuobaudų skyrimo tvarkos pažeidimų įtaka paskirtos nuobaudos teisėtumui turi būti vertinama pagal bendrąsias taisykles, įtvirtintas Administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 1 dalies 3 punkte – administracinis aktas turi būti panaikintas, jeigu jis neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą“ (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3008-662/2018).
45. Pareiškėjas teigia, jog neaiški buvo Pranešimo formuluotė. Pažymėtina, jog Pranešime yra tiksliai nurodoma, kokio tarnybinio nusižengimo padarymu įtariamas pareiškėjas (savo elgesiu galimai diskreditavo valstybės įstaigos, kurioje eina pareigas, autoritetą) (1 t., b. l. 13). Pareiškėjui buvo atskleista visa informacija, kurios pagrindu buvo pradėtas tarnybinio nusižengimo tyrimas, jis turėjo objektyvią galimybę pateikti paaiškinimus, išdėstyti savo nuomonę.
46. Pareiškėjas nurodo, kad atsižvelgiant į Pranešimo turinį, tarnybinio nusižengimo tyrimą turėjo atlikti Komisija. Aprašo 4 ir 5 punktų sisteminė analizė leidžia teigti, kad tarnybinio nusižengimo tyrimo komisijos sudarymas, jos personalinė sudėtis yra valstybės tarnautoją į pareigas priimančio asmens teisė, o ne pareiga ir tik esant pagrindui manyti, kad valstybės tarnautojas padarė tarnybinį nusižengimą, už kurį gali būti paskirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš valstybės tarnautojo pareigų, komisiją sudaryti būtina. Pranešimo turinys savaime nesuteikė pagrindo daryti vienareikšmišką išvadą, kad pareiškėjui bus taikoma tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų, taigi atsakovas turėjo teisę tarnybinio nusižengimo tyrimą iš pradžių pavesti vienam asmeniui. 2019 m. liepos 9 d. atsakovas, atsižvelgdamas į įsiteisėjusią Vilniaus apygardos teismo 2019 m. birželio 26 d. nutartį bei įvertinęs jos turinį – sudarė Komisiją, kuri atliko pareiškėjo tarnybinio nusižengimo tyrimą, surašė išsamią bei motyvuotą Išvadą.
47. Aprašo 5 punktas, be kita ko, numato, kad Komisija sudaroma ne mažiau kaip iš 3 asmenų: valstybės tarnautojo, galimai padariusio tarnybinį nusižengimą, tiesioginio vadovo ar jo įgalioto asmens, už įstaigos personalo administravimą atsakingo asmens, kitų įstaigos valstybės tarnautojų. Valstybės tarnautojo, galimai padariusio tarnybinį nusižengimą, prašymu komisijos nariu skiriamas įstaigoje veikiančios profesinės sąjungos ar darbo tarybos atstovas. Aprašo 9 punktas valstybės tarnautojui, galimai padariusiam tarnybinį nusižengimą, taip pat suteikia teisę teikti dokumentus ir kitą informaciją, susijusią su tarnybiniu nusižengimu, dalyvauti tikrinant su tarnybiniu nusižengimu susijusius faktinius duomenis vietoje, pareikšti nušalinimą už įstaigos personalo administravimą atsakingam asmeniui arba kitam tarnybinį nusižengimą tirti įgaliotam valstybės tarnautojui (Aprašo 5 ir 6 punktuose nustatytais atvejais – komisijai ar jos nariui (-iams) dėl jų galimo nešališkumo, apskųsti už įstaigos personalo administravimą atsakingo asmens arba kito tarnybinį nusižengimą tirti įgalioto valstybės tarnautojo (Aprašo 5 ir 6 punktuose nustatytais atvejais – komisijos ar jos nario (-ių) veiksmus ar neveikimą, baigus tarnybinio nusižengimo tyrimą, susipažinti su motyvuota išvada apie tyrimo rezultatus (toliau – motyvuota išvada) ir kita tarnybinio nusižengimo tyrimo medžiaga. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, sutiktina su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentu, kad pareiškėjas neturėjo galimybės visiškai realizuoti išdėstytų nuostatų tarnybinio nusižengimo tyrimo procedūroje, tačiau šis procedūrinio pobūdžio pažeidimas nekelia abejonių, jog tarnybinio nusižengimo tyrimas buvo atliktas objektyviai įvertinant visas pareiškėjo tarnybinio nusižengimo aplinkybes, o Komisija buvo nešališka. Nepateikta jokių duomenų dėl Komisijos priešiškumo / šališkumo pareiškėjo (apelianto) atžvilgiu.
48. Pareiškėjas nurodo, kad byloje nėra duomenų apie tarnybinio nusižengimo tyrimo pratęsimą, todėl visi vėlesni, po tarnybinio nusižengimo tyrimo sustabdymo atlikti veiksmai, buvo atlikti pasibaigus Apraše nustatytam 20 darbo dienų terminui. Pažymėtina, jog bylos duomenys patvirtina, kad nors atsakovas ir pažeidė Aprašo 14 punkto reikalavimus, tačiau atsižvelgiant į tai, kad Aprašas nenustato Aprašo 14 punkto termino praleidimo pasekmių, teisėjų kolegija minėto pažeidimo nelaiko esminiu, t. y. tokiu, dėl kurio Įsakymas turėtų būti naikinamas.
49. Teisiškai nereikšmingais laikytini pareiškėjo argumentai dėl įrašų apie tarnybinės nuobaudos paskyrimą jo tarnybos byloje nebuvimo. Taigi, nepaisant nurodytų procedūrinių pažeidimų, kurie laikytini neesminiais, nesant ginčo dėl padarytos teisei priešingos veikos bei jos neigiamų padarinių, teisinė galimybė naikinti Įsakymą buvo paneigta.
50. Pareiškėjas teigia, jog jam paskirta tarnybinė nuobauda yra per griežta ir neproporcinga. Pažymėtina, kad VTĮ 33 straipsnio 5 dalies 8 punkto dispozicijoje nustatyta sąlyga „valstybės tarnautojo elgesys <...> diskredituoja valstybės <...> institucijos <...> autoritetą“ iš esmės yra identiška Vidaus tarnybos statuto 2 straipsnio 4 dalies dispozicijoje nustatytai sąlygai „pareigūno veika, <...> nesusijusi su tarnybinių pareigų atlikimu, tačiau akivaizdžiai žeminanti vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griaunanti pasitikėjimą vidaus reikalų įstaiga arba ją kompromituojanti“. Tai lemia, kad aiškinant VTĮ 33 straipsnio 5 dalies 8 punkto nuostatas galima atsižvelgti į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką aiškinant Vidaus tarnybos statuto 2 straipsnio 4 dalies nuostatas bei ja iš dalies remtis.
51. Sąvoka „elgesys diskredituojantis valstybės institucijos autoritetą“ yra vertinamojo pobūdžio bei sietina su visuomenėje galiojančių įprastinių moralės nuostatų ir teisėtų lūkesčių, kurių visuomenė tikisi iš pareigūnų ir valstybės tarnautojų, požiūriu. Todėl šios pasekmės gali būti nustatytos, atsižvelgiant į pareigūno padaryto pažeidimo pobūdį, jo kaltės formą, pažeidimo padarymo aplinkybes, pažeidimu sukeltas pasekmes ir kt., bei į tai, ar pareigūno padaryta veika akivaizdžiai kertasi su visuomenėje galiojančiomis moralės nuostatomis bei visuomenės teisėtais lūkesčiais, kurių visuomenė tikisi iš pareigūnų ir valstybės tarnautojų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4545-438/2018).
52. Pareiškėjo padaryta veika, automobilio vairavimas esant neblaiviam, akivaizdžiai nesuderinama su jo pareigybės aprašyme nustatytų funkcijų vykdymu, o tuo pačiu ir su visuomenėje galiojančiomis moralės nuostatomis bei visuomenės teisėtais lūkesčiais, kurių visuomenė tikisi iš pareigūnų ir valstybės tarnautojų. Todėl šios nutarties 17 punkte išdėstyta pirmosios instancijos teismo išvada, yra atitinkanti bylos faktines aplinkybes bei teisinės atsakomybės sąlygas, o tuo pačiu pagrįsta ir teisinga. Apeliacija dėl pritaikytos poveikio priemonės neproporcingumo visiškai atmestina.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo R. N. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.