Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2014-11-10 · Administracinė byla Nr. I-6361-484/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2014-11-10
Bylos Nr.
I-6361-484/2014
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Ina Kirkutienė
Pareiškėjas
M. Ž.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato

Įžanginė dalis

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS(S)SPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. lapkričio 10 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Ina Kirkutienė, dalyvaujant atsakovės atstovei Mildai Sokolovskienei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. Ž. skundus atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

pareiškėjas M. Ž. kreipėsi į teismą su skundais ir prašė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – Vilniaus apskr. VPK), priteisti 10 000 Lt (du tūkstančius litų) neturtinei žalai atlyginti. Paaiškino, kad laikotarpiais nuo 2010-12-27 iki 2010-12-30 (3 paras), nuo 2011-05-10 iki 2011-05-19 (9 paras), nuo 2011-09-29 iki 2011-09-30 (1 parą), nuo 2011-11-14 iki 2011-11-15 (1 parą), nuo 2012-05-17 iki 2012-05-18 (1 pararą) buvo laikomas Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šalčininkų rajono policijos komisariato areštinėje (toliau – ir areštinė), kurioje dėl netinkamų laikymo sąlygų patyrė pažeminimą, nepagarbą, buvo kankinamas. Nurodė, kad kameroje nebuvo dienos šviesos, vietoj langų sudėti stiklo blokai, nebuvo ventiliacijos, drėgna, rozetės neveikė, todėl negalėjo klausytis radijo, žiūrėti televizoriaus, pasišildyti vandens, nebuvo jokios sienelės iš vienos pusės nuo sanitarinio mazgo, o kitoje pusėje sienelė buvo tik 1 metro, nebuvo aprūpinamas valymo inventoriumi ir priemonėmis, kameroje buvo tik šaltas vanduo. Pareiškėjo tvirtinimu, areštinės pareigūnai su juo žiauriai elgėsi. Teigia, kad areštinės administracija (jos pareigūnai) neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti ( 1-3, 10 b. l. ).

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepime į pareiškėjo skundus ( 14-20 b. l.) su jais nesutiko. Nurodė, kad Vilniaus apskr. VPK Šalčininkų rajono policijos komisariato areštinėje dirbančių darbuotojų ir areštinėje laikomų asmenų sąlygų, atitinkančių nustatytus sanitarinius higieninius ir darbo saugos reikalavimus, sukūrimas priklauso nuo šiai policijos įstaigai iš valstybės biudžeto skiriamų asignavimų. Minėtos areštinės pastatas nėra naujas, tačiau jo eksploatacija nėra uždrausta, pastatas tinkamas sulaikytiems asmenims laikyti. Gavus papildomą finansavimą, areštinės remontas pastate atliktas 2012 m. pabaigoje. Nurodė ir tai, kad pareiškėjas areštinėje buvo laikomas nuo 2010-12-27 iki 2010-12-30 kameroje Nr. 4, nuo 2011-05-10 iki 2011-05-19 kamerose Nr. 3 ir Nr. 6, nuo 2011-09-29 iki 2014-09-30 kameroje Nr. 6, nuo 2011-11-14 iki 2011-11-15 kameroje Nr. 5, nuo 2012-05-17 iki 2012-05-18 kameroje Nr. 3 – iš viso 15 parų. Šiuo laikotarpiu dėl laikymo sąlygų skundų, pretenzijų areštinės darbuotojams nereiškė. Visą buvimo areštinėje laiką pareiškėjui tekdavo ne mažesnis, negu numatyta, plotas. Pareiškėjui buvo sudaroma galimybė kartą per parą 1 valandą pabūti gryname ore.

Dėl pareiškėjo skundų, susijusių su netinkamu ir nepakankamu kamerų apšvietimu, paaiškino, kad Vilniaus visuomenės sveikatos centro Šalčininkų skyrius patikrinimų metu nustatė šį trūkumą, todėl nedelsiant buvo imtasi veiksmų, siekiant jį pašalinti. Deja, dėl nepakankamo finansavimo nebuvo galimybių iš karto atlikti areštinės kamerų remontą, pakeisti langus iš stiklo blokelių į stiklo paketus. Atkreipė dėmesį, kad Lietuvos higienos norma HN 37:2009 taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems policijos areštinių pastatams ir jų teritorijoms; veikiančioms policijos areštinėms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Areštinės kamerose kaitrinės lemputės buvo pakeistos į galingesnes, energiją taupančias lemputes.

Dėl pareiškėjo teisės naudotis televizoriumi, radiju ir elektriniu virduliu suvaržymo paaiškino, kad sulaikytieji nuolat ardė, laužė rozetes, todėl dėl jų saugumo rozetės yra užtinkuotos. Atkreipė dėmesį, kad Lietuvos Respublikos generalinio komisaro 2007-05-29 įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių 7.20 punkte numatyta policijos areštinėje laikomų asmenų teisė naudotis giminaičių arba artimųjų perduotais nešiojamaisiais televizoriaus bei radijo imtuvais, kompiuterinių žaidimų aparatais, virintuvais gali būti realizuojam tik esant tam būtinoms techninėms sąlygoms areštinėje. Šiuo atveju Šalčininkų r. policijos komisariato areštinėje tokių sąlygų nebuvo. Pažymėjo, kad sulaikytieji areštinėje tris kartus per dieną yra maitinami karštu maistu, o radijo aparatas gali veikti ir nuo autonominio šaltinio.

Tvirtina, kas sanitarinio mazgo įrengimas areštinės kamerose atitinka Higienos normos HN 37:2009 20 punkto reikalavimus. Pažymėjo, kad tam tikra privatumo stoka yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Šilto vandens tiekimas kamerose yra nenumatytas. Pareiškėjo skundo teiginys, kad jis nebuvo aprūpintas valymo priemonėmis, nepatvirtinta jokiais byloje esančiais įrodymais.

Nurodė ir tai, kad kiekvienoje areštinės kameroje yra veikianti ištraukiamoji ventiliacija, atlikus laboratorinius tyrimus, nustatyta, kad drėgmė ir temperatūra kamerose atitinka Higienos normos HN 37:2009 reikalavimus.

Akcentavo, kad pareiškėjo skundo teiginiai dėl netinkamo areštinės pareigūnų elgesio yra deklaratyvūs, neparemti jokiais konkrečiais faktais ir įrodymais. Pareiškėjas dėl pareigūnų elgesio į areštinės administraciją taip pat nesikreipė.

Apibendrindamas, atsakovės atstovas nurodė, kad pareiškėjas nenurodė jokių konkrečių Vilniaus apskr. VPK ar areštinės pareigūnų neteisėtų veiksmų ar neveikimo, pažeidusių jo teises. Pareiškėjas nepagrindė žalos padarymo fakto. Areštinėje pareiškėjas buvo labai trumpą laiką. Daro prielaidą, kad jis turėjo tam tikrus nepatogumus, tačiau teismo sprendimas negali būti grindžiamas prielaidomis, nėra įrodymų, kad pareiškėjui dėl tokių laikymo sąlygų būtų sukeltos konkrečios pasekmės.

Teismo posėdyje atsakovo atstovė prašė skundą atmesti remdamasi atsiliepime nurodytais argumentais.

Skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų Vilniaus apskr. VPK Šalčininkų r. policijos komisariato areštinės (jos pareigūnų) veiksmų, neužtikrinant jam teisės aktų reikalavimus atitinkančių sulaikymo sąlygų (tinkamo apšvietimo, ventiliacijos, teisės naudotis televizoriumi, radijo imtuvu ir elektriniu virduliu), laikotarpiais nuo 2010-12-27 iki 2010-12-30 (3 paras), nuo 2011-05-10 iki 2011-05-19 (9 paras), nuo 2011-09-29 iki 2011-09-30 (1 parą), nuo 2011-11-14 iki 2011-11-15 (1 parą), nuo 2012-05-17 iki 2012-05-18 (1parą), atlyginimo.

Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 str.); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 str.); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 str.). Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir, kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Pažymėtina, kad CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Ieškinio senatį pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja.

Byloje nustatyta, kad galimi pažeidimai pareiškėjo atžvilgiu prasidėjo 2010-12-27 ir tęsėsi su pertraukomis iki 2012-05-18, o skundą pareiškėjas teismui padavė 2014-02-11 ( 4, 22-23 b. l. ). Pažymėtina, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog pažeidimų metu nežinojo ir negalėjo žinoti apie neužtikrinamą teisę į teisės aktų reikalavimus atitinkančias laikymo suėmime sąlygas. Iš skundo turinio ir 2014-09-02 teismo posėdyje pateiktų pareiškėjo paaiškinimų matyti, kad neigiamus padarinius (nepatogumus) dėl netinkamų suėmimo sąlygų jautė visais buvimo areštinėje laikotarpiais. Taigi, teismas, atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes ir pareiškėjo paaiškinimus, daro išvadą, kad pareiškėjas visą nustatytą ginčui aktualų laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus.

Atsakovės atstovė teismo posėdyje pareiškėjo skundo reikalavimo daliai dėl neturtinės žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2010-12-27 iki 2010-12-30 prašė taikyti ieškinio senatį. Taigi, pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą, patirtą laikotarpiu nuo 2010-12-27 iki 2010-10-30, yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą.

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Svarbiomis priežastimis laikytinos objektyvios, nuo pareiškėjo valios nepriklausančios aplinkybės, apribojusios galimybes efektyviai pasinaudoti teisminės gynybos teise.

Nors pareiškėjas neprašė atnaujinti ieškinio senaties termino, tačiau 2014-09-02 teismo posėdyje paaiškino, kad anksčiau į teismą dėl pažeistų teisių gynimo nesikreipė, nes nežinojo apie tokią galimybę. Apie teisę skųstis dėl suėmimo sąlygų teigė sužinojęs 2013 metais. Teismo vertinimu, tokio pobūdžio pareiškėjo argumentai yra subjektyvūs ir negali pateisinti ieškinio senaties termino praleidimo. Taigi, pareiškėjui nepateikus teismui prašymo atnaujinti ieškinio senaties terminą ir objektyvių įrodymų dėl termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą reikalavimui atlyginti neturtinę žalą laikotarpiu nuo 2010-12-27 iki 2010-12-30. Neatnaujinus ieškinio senaties termino skundo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą laikotarpiu nuo 2010-12-27 iki 2010-12-30 pareikšti, pareiškėjo skundas dėl šio reikalavimo atmestinas kaip nepagrįstas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-01-15 nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013).

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas toliau pasisako tik dėl pareiškėjo skundo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą laikotarpiais nuo 2011-05-10 iki 2011-05-19, nuo 2011-09-29 iki 2011-09-30, nuo 2011-11-14 iki 2011-2011-15 ir nuo 2012-05-17 iki 2012-05-18.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinė žala nėra bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis, bet žalą darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, jie yra nepriimtini asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-1001/2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006). Siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-376/2007).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2008-04-16 sprendime administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 pažymėjo, kad įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas, materialiojo teisinio pobūdžio, faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas. Pabrėžtina, kad būtent pareiškėjui kyla pareiga pateikti įrodymus, kurie sudarytų pagrindą konstatuoti nurodytų privalomųjų viešosios atsakomybės sąlygų egzistavimą. Tokių įrodymų nepateikus, reikalavimas dėl žalos atlyginimo negali būti tenkinamas.

Remiantis Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šalčininkų rajono policijos komisariato Viešosios tvarkos skyriaus Operatyvaus valdymo poskyrio viršininko 2014-03-17 tarnybiniame pranešime ( 22-23 b. l. ), areštinės plane (b. l. 24 b. l.), Ataskaitose apie policijos areštinėje laikomus asmenis bei jų apsaugos organizavimą (b. l. 25-39 b. l.), konvojavimo paraiškų ( 88-102 b. l.) esančiais duomenimis pareiškėjas iš Lukiškių TI-K į areštinę buvo etapuotas laikotarpiais nuo 2011-05-10 iki 2011-05-13 - kameroje Nr. 3, kurios plotas 11,58 kv. m. kartu su dar vienu asmeniu, nuo 2011-05-13 iki 2011-05-16 – kameroje Nr. 6, kurios plotas 11,71 kv. m., kartu su dar vienu asmeniu, nuo 2011-05-16 iki 2011-05-19 – kameroje Nr. 6, kartu su dar dviem asmenimis, nuo 2011-09-29 iki 2011-09-30 – kameroje Nr. 6 su dar vienu asmeniu, nuo 2011-11-14 iki 2011-11-15 kameroje Nr. 5, kurios plotas 5,72 kv. m., vienas, nuo 2012-05-17 iki 2012-05-18 – kameroje Nr. 3, vienas.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009-09-29 įsakymu Nr. V-820 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir higienos norma HN 37:2009) 20 punkte nustatyta, kad policijos areštinės kameroje turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, kuris turi būti atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120–130 cm aukščio pertvara; 21 punkte nustatyta, kad policijos areštinės kameroje turi būti skaidraus stiklo langai.

Vilniaus visuomenės sveikatos centro Šalčininkų skyriaus 2011-03-25 patikrinimo akte Nr. 21(22-4-3)-22.4.31-16, atlikus operatyviąją kontrolę, be kita ko nurodyta, kad areštinės kamerose langai iš stiklo blokelių (pažeista HN 37:2009 21 p.), kameroje Nr. 1 (dvivietėje) vienas langas, Nr. 6 (keturvietėje) du langai; visose kamerose dirbtinis apšvietimas – liuminescensinės (fluoroscencinės) lempos, sumontuotos virš kamerų durų; elektros šviesa įjungta pastoviai, dieną, naktį; kiekvienoje kameroje yra veikianti ištraukiamoji ventiliacija (ventiliatoriais vėdinimo kanaluose); kiekvienoje kameroje yra sanitarinis mazgas (praustuvė, klozetas), nuo gyvenamosios zonos atskirtas pertvara; kamerose Nr. 1, 6 yra spintelė; areštinėje įrengta dušo patalpa, tiekiamas šaltas, karštas vanduo; sanitariniai įrenginiai techniškai tvarkingi, patikrinimo metu asmens higienos priemonių buvo pakankamai ( 58-60 b. l ). Operatyviosios kontrolės metu (2011-03-23) kamerose Nr. 1, 6 išmatuota oro temperatūra ir santykinė drėgmė, kuri atitiko higienos normų reikalavimus.

Vilniaus visuomenės sveikatos centro Šalčininkų skyrius 2012-11-05 atliko periodinę tiesioginės valstybinės visuomenės sveikatos saugos kontrolę areštinėje ir 2012-12-03 Patikrinimo akte Nr. 21(22-4-3)-22.4.31-97 be kita ko nurodė, kad areštinės kamerose langai iš stiklo blokelių (pažeista HN 37:2009 21 p.); kiekvienoje kameroje yra sanitarinis mazgas (praustuvė, klozetas), nuo gyvenamosios zonos atskirtas pertvara; areštinėje įrengta dušo patalpa, tiekiamas šaltas, karštas vanduo sanitariniai įrenginiai techniškai tvarkingi, patikrinimo metu asmens higienos priemonių buvo pakankamai; kiekvienoje kameroje yra veikianti ištraukiamoji ventiliacija (ventiliatoriais vėdinimo kanaluose); visose kamerose dirbtinis apšvietimas – liuminescensinės (fluoroscencinės) lempos, sumontuotos virš kamerų durų; elektros šviesa įjungta pastoviai, dieną, naktį; policijos areštinėje laikomi asmenys aprūpinti švariu ir tvarkingu valymo inventoriumi ( 64-67 b. l.).

Higienos normos HN 37:2009 21 punkte nustatyta, kad policijos areštinės kameroje turi būti skaidraus stiklo langai. Šis reikalavimas taikomas tik naujai statomoms areštinėms. Byloje įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjui pablogėjo regėjimas būtent dėl jo laikymo Šalčininkų rajono policijos komisariate, nėra.

Atsižvelgiant į tai, kad Vilniaus visuomenės sveikatos centro Šalčininkų skyriaus atliktų patikrinimų metu buvo nustatyta, kad kiekvienoje areštinės kameroje yra veikianti ištraukiamoji ventiliacija, o oro temperatūra ir santykinė drėgmė operatyvaus patikrinimo metu buvo nustatyta tinkama ( 58-60 b. l.). Atsižvelgęs į tai, teismas pareiškėjo teiginius, kad kamerose nebuvo ventiliacijos ir buvo drėgna, laiko nepagrįstais.

Bylos duomenimis neginčytinai nustatyta, kad duše tiekiamas šaltas ir karštas vanduo ( 58-60, 64-67 b. l.), todėl pareiškėjo pretenzijos dėl netinkamos karšto vandens temperatūros, išsakytos 2014-09-02 teismo posėdyje, taip pat laikytinos nepagrįstomis.

Vilniaus visuomenės sveikatos centro Šalčininkų skyriaus patikrinimų duomenys taip pat paneigia pareiškėjo skundo teiginius dėl valymo priemonių neišdavimo.

Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007-05-29 įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 7.20 punkte nustatyta, kad policijos areštinėje laikomi asmenys turi teisę naudotis giminaičių arba artimųjų perduotais nešiojamaisiais televizoriais (kurių įstrižainė ne didesnė kaip 41 cm) bei radijo imtuvais, kompiuterinių žaidimų aparatais, virintuvais (esant tam būtinoms techninėms sąlygoms).

Nors Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus sandėlio vedėjo 2014-09-23 pažymoje Nr. 24-5586 nurodyta, kad ginčui aktualiais laikotarpiais pareiškėjui, etapuojamam į Šalčininkų r. policijos komisariato areštinę, jokie asmeniniai daiktai etapo metu išduoti nebuvo ( 116 b. l.), tačiau atsakovo atstovo į bylą pateiktuose Į policijos areštinę uždaromojo asmens apžiūros kortelėse ir kratos protokoluose užfiksuota, kad 2011-05-10 kratos metu rasta ir iš M. Ž. paimtas baltos spalvos virdulys, juodos spalvos radijas Nr. 060500468 ( 107 b. l.), 2011-09-29 – radijas „Conica” CR 327 ( 109 b. l. ); 2011-11-14 – radijas „Conica” ( 111 b. l.), 2012-05-17 – televizorius “Samsung”, televizoriaus distancinis pultas, radijo imtuvas „Conica”, prailgintuvas, TV antena, televizoriaus laidas ( 113 b. l.).

Atsakovo atstovas 2014-09-10 rašte „Dėl papildomos medžiagos pateikimo“ Nr. 10-S-13284 ir teismo posėdyje tvirtino, kad areštinėje dėl sugadintų rozečių nebuvo techninių galimybių suteikti sulaikytiesiems teisės naudotis giminaičių ar artimųjų jiems perduotais buitiniais prietaisais ( 85-86 b. l.). Rozetės panaikintos, siekiant užtikrinti sulaikytų asmenų saugumą. Įvertinęs atsakovo atstovo pateiktą informaciją, kuria abejoti teismas neturi pagrindo, bei tai, kad Taisyklių 7.20 punkte nustatyta asmenų, laikomų policijos areštinėje, teisė gali būti realizuojama tik esant tam būtinoms techninėms sąlygoms areštinėje, daro išvadą, kad šiuo atveju pripažinti pareiškėjo teisių pažeidimo nėra pagrindo. Tokia išvada darytina ir todėl, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas buvimo areštinėje laikotarpiu administracijai būtų reiškęs pageidavimus naudotis jo atsivežtais televizoriumi, radijo imtuvu, elektriniu virduliu ar pretenzijas dėl tokios teisės suvaržymo. Be to, pareiškėjas areštinėje buvo laikomas trumpais laikotarpiais: vieną kartą 9 paras ir tris kartus po 1 parą. Tris kartus per parą jam buvo teikiamas karštas maistas. Todėl net ir pripažinus pareiškėjo teisių pažeidimą, dėl kurio jam galėjo kilti tam tikrų nepatogumų, tačiau jų mastas ir intensyvumas nebuvo toks, kad galima būtų pripažinti neturtinės žalos padarymo faktą.

Byloje nenustatyta, kad pareiškėjas buvimo areštinėje metu teikė skundus dėl laikymo sąlygų ar areštinės pareigūnų elgesio. Jo skundo teiginiai dėl areštinės pareigūnų netinkamo elgesio yra abstraktaus pobūdžio, neparemti jokiais konkrečiais faktais ar įrodymais. Pareiškėjas į teismą dėl neturtinės žalos kreipėsi beveik po dviejų metų. Tai rodo tam tikrą pareiškėjo abejingumą dėl savo pažeistų neturtinių teisių. Pažymėtina, kad laiko veiksnys asmens patirtas dvasines ir fizines kančias menkina, jos blėsta, todėl aplinkybė, kad pareiškėjas delsė pasinaudoti teismine gynyba tuo metu, kai jis buvo laikomas areštinėje, leidžia teismui daryti išvadą, kad pareiškėjo reikalavimas priteisti neturtinę žalą iš valstybės yra labiau susijęs su siekiu praturtėti valstybės sąskaita. Byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas buvimo areštinėje metu patyrė patyčias, kankinimą, kad dėl laikymo areštinėje sąlygų pablogėjo jo sveikatos būklė, todėl daro besąlygišką išvadą, kad nėra pagrindo pareiškėjui priteisti iš valstybės 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

Pareiškėjo M. Ž. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Ina Kirkutienė