Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Rimo Švirino, teisėjų Danguolės Šiugždinytės ir Algerdo Urbšio, sekretoriaujant Vidai Butiškienei, dalyvaujant prokurorei Ritai Mikalauskienei, nuteistojo L. K. gynėjui advokatui Arnoldui Blaževičiui, teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. K. gynėjo advokato Arnoldo Blaževičiaus apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. balandžio 14 d. nuosprendžio, kuriuo L. K. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 2 dalį ir nuteistas 2 (dvejų) metų terminuoto laisvės atėmimo bausme, bausmę atliekant pataisos namuose.

Civilinis ieškinys tenkintas, R. K. iš L. K. priteista 78,20 (septyniasdešimt aštuoni eurai 20 centų) Eur turtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

L. K. nuteistas pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, už tai, kad jis 2014 m. liepos 10 d., apie 18.00 val., prie (duomenys neskelbtini), atvirai, matant nukentėjusiajam R. K. ir liudytojai S. D., pagrobė nukentėjusiajam priklausančią piniginę, 20 litų vertės, su joje buvusiais 250 litų bei nuolaidų kortelėmis ,,N.“, ,,M.“ ir ,,R.“, neturinčiomis materialinės vertės, taip padarė nukentėjusiajam R. K. 270 litų turtinę žalą.

Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad L. K. skirta bausmė – 2 metai laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose yra aiškiai per griežta, paskirta pažeidžiant bausmės skyrimo, lygiateisiškumo, teisingumo ir proporcingumo principus kadangi bausmės tikslai numatyti BK 41 straipsnio 2 dalyje, būtų įgyvendinti ir paskyrus bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu. Pagal bendrą taisyklę teismas skiria bausmę, vadovaudamasis BK 54 straipsnio 1 ir 2 dalyje nustatytais pagrindais. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 2 dalis). Už BK 178 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą asmuo gali būti baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės apribojimu, arba laisvės atėmimu iki šešerių metų. Kaip matyti iš skundžiamo sprendimo teismas nenustatė L. K. atsakomybę lengvinančių ar atsakomybę sunkinančių aplinkybių, be to skirdamas pačią griežčiausią bausmę, susijusią su laisvės atėmimu šios paskirtos bausmės pagrįstumo net nemotyvavo, neatsižvelgė į jo asmenybę charakterizuojančius duomenis, neįsigilino į faktines bylos aplinkybes, neatsižvelgė į tai jog pagrobto turto vertė yra nedidelė, taip nepagrįstai paskirdamas pačią griežčiausią bausmę.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo L. K. gynėjo advokato A. Blaževičiaus apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina apeliacinio skundo ribose. Kaip matyti iš L. K. gynėjo apeliacinio skundo turinio, jame nesutinkama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, veikos kvalifikavimu pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, nurodoma, jog kaltinime nurodyti veiksmai atitinka slaptos vagystės požymius (BK 178 str. 4 d.) ir paskirtos bausmės rūšimi.

BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintos nuostatos, jog teismas savo išvadas grindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis, vadovaudamasis vidiniu įsitikinimu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus yra tai, kad vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Taigi, išvadas apie nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, asmens kaltumą ar nekaltumą teismas daro vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis, įvertinęs byloje surinktų, tiesiogiai ištirtų ir patikrintų duomenų visumą.

Teismo nešališkumo principas įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, BPK 44 straipsnio 5 dalyje. Apeliaciniame skunde teismo šališkumas objektyviąja prasme grindžiamas iš esmės tik nesutikimu su įrodymų vertinimu. Tačiau šioje byloje nuteistojo gynėjas skunde nepateikė duomenų, patvirtinančių teismo šališkukmą. Iš skundžiamojo nuosprendžio matyti, kad teismas pripažino įrodymais tiek nuteistąjį kaltinančius, tiek teisinančius įrodymus, rėmėsi jais darydamas išvadas apie faktines bylos aplinkybes. Aplinkybė, kad įvertinęs byloje surinktų įrodymų visetą teismas pripažino patikimais kaltinimui palankius įrodymus, o L. K. gynybinę versiją, kurią patvirtino tik liudytojais apklausti jo tėvai argumentuotai atmetė, nesuteikia pagrindo teigti, kad teisinantys įrodymai nebuvo pripažinti įrodymais byloje ir tuo pasireiškė teismo šališkumas. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai, tarp jų nuteistasis ir gynėjas, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, todėl tai, jog teismo išvados nesutampa su apelianto subjektyviu duomenų vertinimu nėra pagrindas teigti, jog įrodymai ištirti ir įvertinti netinkamai, nuosprendis nepagrįstas, o teismas priėmęs nuteistojo ar jo gynėjo netenkinantį sprendimą buvo šališkas.

Visų pirma pažymėtina, kad teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne byloje surinktų duomenų apimtis, o jų patikimumas ir jais remiantis daromų teisinių išvadų pagrįstumas. Tai reiškia, kad vien tai, jog L. K. kaltė dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo pirmosios instancijos teismo nuosprendyje didele dalimi grindžiama nukentėjusiojo R. K. ir liudytojos S. D. parodymais, savaime nereiškia, jog teismas pažeidė iš BPK 20 straipsnio kylančius reikalavimus. Esminę reikšmę vertinant šiuos parodymus ir jais grindžiant išvadas turi šių parodymų įrodomoji reikšmė, kurią nustatant atsižvelgiama ir į tai, ar tokie parodymai gali būti laikomi patikimais, ar byloje nėra duomenų paneigiančių šiuos parodymus arba sudarančių rimtą pagrindą jais abejoti, ar parodymai gauti nepažeidžiant BPK reikalavimų. Vertinant nukentėjusiojo R. K. ir liudytojos S. D. parodymus jų patikimumo aspektu, teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino juos patikimais įrodymais ir jais rėmėsi. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad R. K. buvo tiesiogiai apklaustas pirmosios instancijos teisme, taip pat davė parodymus ir ikiteisminio tyrimo metu, o jo parodymai pirmosios instancijos teismo nuosprendyje įvertinti tiek atskirai, tiek kitų byloje esančių įrodymų kontekste.

Pažymėtina, jog tiek ikiteisminio tyrimo metu tiek teisminio nagrinėjimo metu nukentėjusysis R. K. nurodė iš esmės analogiškas įvykio aplinkybes. Priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, jau įvykio dieną pranešime apie piniginės vagystę policijos pareigūnams (t. 1, b. l. 4), R. K. nurodė, kad pamatė, kaip nepažįstamas asmuo paėmė jo piniginę ir pradėjo bėgti, šio asmens veidą matė, vejantis nurodytą asmenį, jam iš kišenės iškrito asmens tapatybės kortelė išduota L. K. vardu, mano, jog tai buvo tas pats asmuo. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu R. K. nurodė, kad nepažįstamas asmuo pasilenkė prie daiktų, pagriebė piniginę ir pradėjo bėgti. Nukentėjusysis vijosi, sugriebė tą asmenį už rūbų, tačiau neišlaikė jo, o jam bėgant pamatė iš rūbų iškrentant asmens tapatybės kortelę. Teisiamajame posėdyje nukentėjusysis R. K. paaiškino, kad prie jų apie 10-20 žingsnių atstumu buvo žmonių, jis pasidėjo piniginę ir nuėjo prie ežero, nuo vandens buvo apie 10-15 žingsnių, kai pamatė aplinkui vaikščiojantį įtartiną žmogų. Atsigręžė ir pamatė, kad asmuo pasilenkęs griebė piniginę ir bėgo, o jis puolė vytis, kažką sakė, kad sustotų, prisivijo. Asmuo iškart sureagavo. Gal už 20 - 30 metrų prisivijo, puolė gaudyti, čiupo už nugaros, tada jam iš kairės kišenės iškrito asmens tapatybės kortelė (nukentėjusiojo vadinama pasu), jis atsigręžė ir nubėgo, o nukentėjusysis paėmė asmens dokumentą, kuris buvo L. K.. Nuotraukoje asmuo atitiko tą, kurį ir matė grobiant piniginę. Tada važiavo į policiją. Buvo stresas, todėl toliau nematė, kur asmuo nubėgo.

Įvertinus nukentėjusiojo parodymus nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios teismas sprendžia jog jie yra nuoseklūs ir atitinka rašytinę bylos medžiagą. Vien tai, kad akistatos metu, tiek L. K., tiek R. K. užduodant klausimus jie pasiliko prie savo ankstesnių parodymų ir advokatui papildomai prašant nurodyti įvykio aplinkybes nukentėjusysis atsisakė duoti parodymus, nesuteikia pagrindo abejoti nukentėjusiojo, ne kartą apklausto ikiteisminio tyrimo metu, o taip pat vėliau ir teisiamojo posėdžio metu, parodymais.

Be to, nukentėjusiojo R. K. parodymus patvirtino ir liudytoja S. D., kuri iš esmės nurodė tokias pačias nusikaltimo faktinių aplinkybių nustatymui reikšmingas aplinkybes, patvirtino dėl įtartino žmogaus, kuris vaikščiojo aplinkui, nurodė, kad nukentėjusysis R. K. vijosi minėtą asmenį, bet jam nepavyko jo sulaikyti. Iš karto grįžęs nukentėjusysis parodė L. K. asmens tapatybės kortelę, paaiškindamas, kad ją pametė vagystę įvykdęs asmuo. Liudytoja S. D. įvykio vietoje, atpažino vagystę įvykdžiusį asmenį, kad tai tas pats asmuo, kurio asmens tapatybės kortelę jai parodė R. K.. Asmens parodymo atpažinti protokolas patvirtina, kad liudytoja S. D. atpažino L. K., kaip vagystę įvykdžiusį asmenį (t. 1, b. l. 24-27). Įvertinus išdėstytus argumentus, aukštesnės instancijos teismas sprendžia, kad teisinga ir pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad neesminiai neatitikimai liudytojos S. D. parodymuose, kuriuos akcentuoja ir nuteistojo gynėjas savo skunde, jokios reikšmės faktinių bylos aplinkybių nustatymui neturi ir nagrinėjamu atveju L. K. kaltės nepaneigia.

Tuo tarpu bylos duomenys patvirtina, kad L. K. parodymai, kuriais jis iš esmės grindžia savo versiją, jog įvykio vietoje nebuvo, o nukentėjusiojo rasta asmens tapatybė kortelė, jo kaltės nepatvirtina, nes ją L. K. buvo praradęs dar iki įvykio, nėra nuoseklūs. L. K. asmens tapatybės kortelės praradimo laiką bei aplinkybes nurodo skirtingai. Ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas įtariamuoju L. K. nurodė, kad prarado savo piniginę su joje buvusia asmens tapatybės kortele (t. 1, b. l. 67). Byloje esantis (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyriaus pranešimas, patvirtina, kad L. K. 2014-07-18 (po įvykio) į Pasų poskyrį kreipėsi dėl asmens tapatybės kortelės išdavimo vietoj prarastos asmens tapatybės kortelės, pranešime jis nurodė, kad 2014-07-15 buvo pavogta piniginė, kurioje buvo asmens tapatybės kortelė, įvykis policijoje neregistruotas (t. 1, b. l. 32). L. K. 2014-09-02 apklausiamas įtariamuoju taip pat nurodė, jog asmens tapatybės kortelę prarado 2014 m. liepos 15-16 dienomis (t. 1, b. l. 67). Vėliau apklausiamas įtariamuoju nurodė, jog asmens tapatybės kortelę prarado 2014-07-04 (t. 1, b. l. 69). Teisiamojo posėdžio metu L. K. nurodė, jog asmens tapatybės kortelę pametė.

Be to, aukštesnės instancijos teismas taip pat visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad liudytojų J. K. ir D. K. parodymai nėra nuoseklūs, todėl jie skundžiamame nuosprendyje įvertinti kritiškai. Šie liudytojai yra nuteistojo L. K. tėvai, todėl yra suinteresuoti padėti sūnui išvengti baudžiamosios atsakomybės. Bylos duomenys patvirtina, kad liudytojai J. K. ir D. K. atsižvelgdami į ikiteisminio tyrimo metu surinktus duomenis, keitė parodymus, ką skundžiamame nuosprendyje tinkamai ir išsamiai išanalizavo pirmosios instancijos teismas, taip pat teisingai ir pagrįstai įvertinus telefonų abonentų numerių išklotinių duomenis buvo paneigta versija, kad L. K. įvykio dieną buvo namuose su šeima. Apeliacinės instancijos teismas sutikdamas su šiais pirmosios instancijos teismo argumentais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis jų nekartoja.

Apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, susiję su netinkamu ikiteisminio tyrimo atlikimu t. y. kad nebuvo apžiūrėta įvykio vieta, nenustatyti atstumai, oro sąlygos, todėl neaišku ar nukentėjusysis ir liudytoja galėjo gerai įžiūrėti asmenį pagrobusį piniginę, nesuteikia pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis. Nustatyta, jog tiek nukentėjusysis R. K., tiek ir liudytoja S. D. matė piniginę pagrobusį asmenį, jį atpažino ir tai buvo L. K.. Pažymima ir tai, kad nuteistojo gynėjas tiek ikiteisminio tyrimo, tiek ir teisminio nagrinėjimo metu turėjo teisę teikti įrodymus, reikšti prašymus, tačiau įrodymų ar prašymų dėl minėtų aplinkybių nepateikė. Kartu pažymima, kad įrodymų rinkimo procesas negali būti begalinis – įrodymų turi būti surenkama tiek, kad jų pakaktų asmens kaltės klausimui išspręsti. Neabejotina, kad šiuo atveju teismui pakako įrodymų L. K. kaltei įrodyti.

Nesutinkant su ikiteisminio tyrimo veiksmų atlikimu skunde taip pat nurodoma, kad įtariamasis buvo apklaustas nuo įvykio praėjus daugiau nei mėnesiui laiko. Iš bylos medžiagos matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu, gavus pareiškimą dėl pagrobto turto, buvo atliktas pareiškime nurodytų aplinkybių patikrinimas, apklausti asmenys, atlikti kiti reikalingi veiksmai ir tik nustačius galimą įtariamąjį, jam pareikšti įtarimai, pažymima, jog įstatymas nenumato termino, per kurį asmeniu turi būti pareikšti įtarimai bei vykdoma įtariamojo apklausa, priešingai turi būti surinkta pakankamai duomenų galinčių patvirtinti, jog įtariamasis galėjo padaryti tiriamą nusikaltimą ir tik tada jam suteikiamas įtariamojo statusas, taip siekiant apsaugoti asmens teises ir interesus.

Apeliacinio skundo argumentai, kad pagrobtoje piniginėje nebuvo jokių nukentėjusiojo asmens dokumentų bei keliami klausimai, kodėl nukentėjusysis paliko visus dokumentus automobilyje, o piniginę pasiėmė su savimi – jokios įtakos byloje reikšmingų faktinių aplinkybių vertinimui neturi, ir nuteistojo kaltės nepaneigia.

Nesutinkant su veikos kvalifikacija pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, apeliaciniame skunde teigiama, jog teismas nepagrįstai vagystę vertino, kaip atvirą. Apeliacinės instancijos teismas įvertinęs byloje surinktus ir teisiajame posėdyje patikrintus įrodymus, skundžiamo nuosprendžio argumentus susijusius L. K. veiksmų kvalifikavimu, bei pritaręs išvadai, jog nukentėjusiojo R. K. ir liudytojos S. D. parodymai yra patikimi, sprendžia, jog L. K. veiksmai pagal BK 178 straipsnio 2 dalį kvalifikuoti tinkamai. BK 178 straipsnis skiria slaptą ir atvirą vagystę. Atviroji vagystė laikoma pavojingesnė už slaptąją, todėl kvalifikuojama pagal BK 178 straipsnio 2 dalį. Vagystė laikoma slapta, kai nei turto savininkas ar turto valdytojas, nei pašaliniai asmenys nemato kaltininko nusikalstamų veiksmų ir kaltininkas suvokia, kad veikia slaptai. Vagystė yra slapta ir tuo atveju, kai šie asmenys mato kaltininko daromus veiksmus, tačiau nesuvokia nusikalstamo jų pobūdžio ir kaltininkas tai supranta, t. y. kaltininkas galvoja, kad veikia slaptai. Vagystė yra slapta ir tuo atveju, kai minėti asmenys mato ir suvokia kaltininko nusikalstamus veiksmus, tačiau kaltininkas to nemato ir galvoja, kad veikia slaptai. Taigi veikos kvalifikavimui kaip slaptajai vagystei svarbus yra tiek paties kaltininko suvokimas, kad jis veikia slaptai, tiek ir turto savininko ar valdytojo arba trečiojo asmens kaltininko nusikalstamų veiksmų suvokimo ypatumai. Veika kvalifikuojama kaip slaptoji vagystė esant apibrėžtai tyčiai turtą grobti slaptai. Jei kaltininko tyčia dėl grobimo būdo yra neapibrėžta (kaltininkui priimtinas bet koks grobimo būdas – slaptas, atviras ir net susijęs su smurto panaudojimu) ar alternatyvi (kaltininkui priimtinas nesmurtinis grobimo būdas – slapta ar atvira vagystė), priklausomai nuo bylos aplinkybių, veika gali būti vertinama kaip slaptoji ar atviroji vagystė arba plėšimas. Vagystė ir plėšimas laikomi baigtais, kai kaltininkas užvaldo svetimą turtą ir taip įgyja galimybę neteisėtai valdyti, naudotis ir disponuoti turtu pagal savo valią. Vagystės baigtumo momentas priklauso nuo aplinkos, kurioje daromas nusikaltimas. Vagystės iš parduotuvių paprastai laikomos baigtomis, kai kaltininkas su pagrobta preke praeina pro kasą ar palieka parduotuvės patalpą. Tik tada jis užvaldo turtą, įgyja teisę juo disponuoti. Pažymėtina ir tai, kad slaptoji vagystė gali peraugti į atvirąją, jei kaltininkas ketina veikti slaptai, bet vėliau, užkluptas nukentėjusiojo ar kitų pašalinių asmenų, jiems matant sąmoningai tęsia pagrobimą siekdamas užvaldyti svetimą turtą (2015-05-25 kasacinė nutartis Nr. 2K-245-696/2015).

Teisėjų kolegija laiko, kad L. K. veiksmai prie (duomenys neskelbtini) atvirai pagrobiant piniginę kvalifikuoti tinkamai. Tiek nukentėjusysis R. K., tiek ir liudytoja S. D. paaiškino, kad aplink buvo ir kitų žmonių, o jie pastebėjo įtartiną asmenį vaikščiojant aplink, jiems nuėjus link ežero, šis asmuo pagrobė piniginę ir bėgo, nukentėjusysis vijosi, kažką jam sakė, kad sustotų, prisivijo minėtą asmenį. Iš nukentėjusiojo R. K. ir liudytojos S. D. parodymų matyti, jog nukentėjusysis ir nuteistasis suvokė svetimo turto pagrobimo faktą, kad tokie veiksmai yra neteisėti. Nukentėjusysis puolė vytis L. K. šaukdamas, šis bėgo nuo nukentėjusiojo, atsisukdamas atgal, kas lėmė, kad nukentėjusysis įsidėmėjo L. K. veidą. Pagrįstai ir teisingai teismas vertino šiuos nukentėjusiojo R. K. ir liudytojos S. D. parodymus ir jų pagrindu padarė išvadą, kad L. K. ketinimai slapta pagrobti piniginę peraugo į atvirąją vagystę po to, kai nukentėjusysis ir liudytoja pastebėjo L. K. veiksmus, o šis kartu su pagrobtu turtu ėmė bėgti ir pasišalino iš įvykio vietos, taip įgydamas galimybę juo disponuoti. Nusikalstamas sumanymas, galbūt planuotas kaip slaptas, peraugo į atvirą, nukentėjusiajam ir liudytojai suvokus, kad yra grobiamas turtas, o L. K. suvokus, kad jo veiksmai pastebėti.

Be to, pažymėtina, kad vagystė buvo padaryta šviesiu paros metu, prie ežero, kai aplinkui buvo ir kitų žmonių ar kiekvienu momentu žmonės gali pastebėti kaltininko nusikalstamus veiksmus. Kaltininkas tą aplinkybę suvokė.

Taigi nustačius aplinkybę, kad nuteistojo veiksmai padaryti matant kitiems asmenims, suvokiantiems, jog grobiamas svetimas turtas, t. y. L. K. suprantant, kad tokie jo veiksmai buvo pastebėti, tačiau to nepaisant ir tęsiant veiksmus, teismas pagrįstai konstatavo, kad jis svetimą turtą pagrobė atvirai. Esant tokioms nustatytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad apylinkės teismas tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir nuteistojo L. K. padarytą nusikalstamą veiką teisingai kvalifikavo kaip atvirąją vagystę pagal BK 178 straipsnio 2 dalį ir dėl šių veiksmų jam paskyrė bausmę.

Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas L. K. bausmę, vadovavosi BK 54 straipsnyje nurodytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, tinkamai įvertino padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, jos pavojingumo laipsnį, kaltinamojo asmenybę. Teismas nuodugniai aptarė visas bausmės skyrimui svarbias aplinkybes. Parinkdamas L. K. bausmės rūšį bei nustatydamas jos dydį, atsižvelgė į BK 41 straipsnyje numatytą bausmės paskirtį ir BK 54 straipsnyje numatytus bausmės skyrimo pagrindus, tinkamai įvertino padarytą nusikalstamą veiką, nuteistojo asmenybę. L. K. padarė vieną apysunkį tyčinį nusikaltimą, kurį padarė anksčiau būdamas teistas už nusikaltimus nuosavybei, bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu padarė nusikaltimą, numatytą BK 178 straipsnyje. Teismas įvertino ir tai, kad bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu Probacijos tarnyba buvo užfiksavusi, kad L. K. nevykdo paskirto įpareigojimo nustatytu metu būti namuose. Be to, bylos duomenimis nustatyta, kad L. K. iki nusikaltimo padarymo buvo ne kartą buvo baustas administracine tvarka (daugiausiai už pažeidimus nuosavybei). Teismas atsižvelgė ir į tai, kad L. K. yra jauno amžiaus, į nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, pobūdį ir paskatas bei pasekmes, kad nėra atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, todėl padarė išvadą, kad kitos švelnesnės rūšies bausmės jo nusikalstamiems polinkiams pakeisti nepakaks, L. K. paskyrė realią laisvės atėmimo bausmę, kurios terminą nustatė žymiai mažesnį nei sankcijos vidurkis. Su šia pirmosios instancijos teismo išvada sutinka ir apeliacinės instancijos teismas. Aptartos aplinkybės rodo, kad L. K. elgesys susijęs su įstatymų nesilaikymu bei pažeidimais yra sistemingas, švelnesnės bausmės nuteistojo elgesiui įtakos nedaro, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamame nuosprendyje nuteistajam paskirtoji 2 metų laisvės atėmimo bausmė tinkamai individualizuota, nėra aiškiai per griežta, yra teisinga ir tik tokia bausmė užtikrins bausmės tikslus.

Įvertinus išdėstytą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Kauno apylinkės teismo 2015-04-14 nuosprendis yra pagrįstas ir teisėtas, todėl jį naikinti ar keisti apeliacinio skundo argumentais pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies1 punktu,

nutaria:

nuteistojo L. K. gynėjo advokato Arnoldo Blaževičiaus apeliacinį skundą atmesti.