- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-02-23
- Bylos Nr.
- 1A-82-468/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 1-68-3-00317-2013-5
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Daiva Kazlauskienė (pirm.), Virginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė, Arūnas Kisielius
- Nuteistasis
- J. L., Ž. Z., A. L.
- Advokatai
- Jūratė Kleinauskienė
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Daivos Kazlauskienės, teisėjų Virginijos Pakalnytės-Tamošiūnaitės, Arūno Kisieliaus,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo privataus kaltinimo bylą pagal nuteistųjų J. L. ir Ž. Z. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-10-22 nuosprendžio, kuriuo J. L., Ž. Z. ir A. L. pripažinti kaltais padarius nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 str. 1 d. ir nubausti laisvės apribojimu 6 mėnesiams, įpareigojant bausmės vykdymo laikotarpiu būti namuose nuo 22.00 val. iki 05.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu.
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. L. ir Ž. Z. nuteisti už tai, kad 2014-06-09 apie 01 val., netoli namo, esančio (duomenys neskelbtini), tarpusavio konflikto metu, tyčia sudavė 8 smūgius J. L. į galvą ir kitas kūno vietas, padarydami J. L. nežymų sveikatos sutrikdymą. Tokiais savo veiksmais A. L. ir Ž. Z. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 str. 1 d.
J. L. nuteistas už tai, kad 2014-06-09 apie 01 val., netoli namo, esančio (duomenys neskelbtini), tarpusavio konflikto metu, tyčia sudavė Ž. Z. nenustatytu daiktu smūgį į kairį žastą, padarydamas pastarajam nežymų sveikatos sutrikdymą. Tokiais savo veiksmais J. L. padarė nusikaltimą, numatytą BK 140 str. 1 d.
Šalies argumentai
Nuteistasis J. L. apeliaciniame skunde prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-10-22 nuosprendį jo atžvilgiu panaikinti ir priimti išteisinamąjį nuosprendį. Taip pat priteisti iš A. L. ir Ž. Z. 5000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Nurodo, kad nuosprendyje padarytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, nėra aiškių motyvų ir išvadų. Apeliantas nesutinka su teismo išvada, kad jo reakcija - šaudymas iš dujinio pistoleto - ne visai adekvati. Natūralu, kad jis išsigando ir jam atsirado natūralus jausmas apsiginti, t.y nelaukti, kol šuo jam įkąs, o pagąsdinti jį puolantį šunį, dėl ko jis ir iššovė du kartus į orą. Apelianto nuomone, jis privalėjo nuo šuns apsiginti, po ko buvo sumuštas. Pažymi, jog praėjus ilgam laiko tarpui galėjo visų įvykio aplinkybių neatsiminti, galėjo kai ką supainioti, tačiau esmė, kad buvo sumuštas, nesikeičia. Nurodytų smūgių skaičius ir lokalizacija neprieštarauja specialisto išvadai. Faktas, kad jį Ž. Z. ir A. L. pasivijo, kai jis nuo jų bandė pasišalinti, ir jų buvo sumuštas, yra įrodytas, to neneigia ir patys nuteistieji. Tačiau, pasak apelianto, teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad jis sudavė du smūgius lazda per petį ir alkūnę Ž. Z., kadangi jokios lazdos jis neturėjo ir todėl negalėjo sužaloti Ž. Z.. Pažymi ir tai, kad įvykio metu jis buvo blaivus, todėl negalėjo būti konfliktinės situacijos iniciatoriumi. Be to, nurodo, jog teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad jis yra invalidas, patyręs keturis infarktus ir keturis insultus.
Nuteistasis Ž. Z. apeliaciniame skunde prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-10-22 nuosprendį jo atžvilgiu panaikinti ir priimti išteisinamąjį nuosprendį, taip pat patenkinti jo civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo ir priteisti išlaidas advokato pagalbai apmokėti. Nurodo, kad su skundžiamu nuosprendžiu nesutinka dėl nepagrįstų jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo motyvų ir kitų nuosprendyje išdėstytų aplinkybių. Neaišku, kokiais įrodymais remdamasis teismas padarė išvadą, kad visiškai įrodyta, jog Ž. Z. ir A. L., kilus konfliktui, tyčia panaudojo smurtą prieš J. L., padarydami jam nežymų sveikatos sutrikdymą. Taip pat, neaišku, kodėl teismas nei jo, nei A. L. nurodytų motyvų dėl smurto panaudojimo nevertino kaip gynybos nuo užpuolimo. Nurodo, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme jo duoti parodymai buvo nuoseklūs, neprieštaravo vieni kitiems. Pažymi, kad bylos aplinkybes dėl pradėto konflikto, ir kad J. L. turėjo lazdą ir trenkė jam, pagrindė ir liudytojai S. L. bei A. M., tačiau teismas į tai neatsižvelgė. Apelianto nuomone, jo veiksmuose nebuvo subjektyviosios nusikaltimo pusės – tyčios. Nurodo, kad jis tik bandė sulaikyti J. L., nes šis šaudė į šunį be įspėjimo ir pradėjo bėgti. Tokiu būdu, stengdamasis sulaikyti, jis bėgo iš paskos. Būtent J. L. kažkokiu metaliniu strypu sudavė jam į petį ir per alkūnę (padaryto sužalojimo buvimą patvirtino specialisto išvada, A. L. bei liudytojų S. L. ir A. M. parodymai). Tada gindamasis jis sudavė J. L. 2-3 kartus į galvą ir krūtinę. Pasak apelianto, jo veiksmai turėtų būti kvalifikuoti kaip būtinoji gintis, kadangi konfliktą išprovokavo pats nukentėjusysis. Apeliantas pabrėžia ir tai, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme J. L. davė nenuoseklius ir prieštaringus parodymus.
Teismo posėdyje nuteistasis J. L. ir jo gynėja prašė J. L. apeliacinį skundą tenkinti, o Ž. Z. apeliacinį skundą atmesti. Nuteistasis Ž. Z. ir jo gynėja prašė Ž. Z. apeliacinį skundą tenkinti, o J. L. apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliaciniai skundai atmetami.
Pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje surinktus įrodymus, tinkamai juos įvertino ir padarė pagrįstą išvadą tiek dėl J. L., tiek dėl Ž. Z. kaltės padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 str. 1 d.
Dėl Ž. Z. apeliacinio skundo
Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad visos aplinkybės, turinčios reikšmės nuteistojo Ž. Z. veiksmų kvalifikavimui pagal BK 140 str. 1 d., teismo buvo ištirtos ir teisingai įvertintos. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, visi byloje surinkti ir teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai, nesuteikiant prioriteto nei vienam iš jų, pirmosios instancijos teismo išsamiai išanalizuoti ir įvertinti, juos palyginus tarpusavyje bei byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekste, nepažeidžiant Baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų. Skundžiamame nuosprendyje aiškiai išdėstyti motyvai, kuriais grindžiamos teismo išvados. Nesutikti su pirmosios instancijos teismo argumentacija bei naikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį nėra teisinio pagrindo.
Nuteistasis Ž. Z. apeliaciniame skunde savo kaltę neigia, tvirtindamas, kad tikslo naudoti smurtą prieš J. L. jis neturėjo. Tačiau, J. L. metaliniu strypu sudavus Ž. Z. į petį ir į alkūnę, gindamasis jis sudavė J. L. 2-3 kartus į galvą ir krūtinę. Esant tokioms aplinkybėms, jog J. L. pirmas jį puolė, jo veiksmai turėtų būti kvalifikuojami kaip būtinoji gintis.
Kolegija pažymi, kad pagal BK 28 str. 1 d., 2 d., asmuo turi teisę į būtinąją gintį ir neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Šią teisę asmuo gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas (BK 28 str. 1 ir 2 d. d.).
Pagal susiklosčiusią teismų praktiką, kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus, o gynyba turi atitikti kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuoliko ir besiginančiojo jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimosi realumas konstatuojamas tada, kai kėsinimasis yra tikras, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Tais atvejais, kai pagrindo įžvelgti pavojingą kėsinimąsi apskritai nebuvo, tačiau asmuo dėl nepagrįsto įtarumo vis dėlto padarė žalos kitam asmeniui, nėra nei būtinosios ginties, nei jos ribų peržengimo. Tokia veika, esant visiems atitinkamos nusikalstamos veikos sudėties požymiams, kvalifikuojama kaip tyčinis nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas (pvz, kasacinės nutartys 2K-279/2010, 2K-316/2012).
Įvertinusi pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines įvykio aplinkybes, J. L. veiksmuose pavojingo kėsinimosi teisėjų kolegija neįžvelgia. Tiek iš Ž. Z., tiek iš J. L. parodymų matyti, kad Ž. Z. smūgius J. L. sudavė mėgindamas pastarąjį sulaikyti, t.y. J. L. buvo bepasitraukiantis iš įvykio, tačiau Ž. Z. jį pasivijo ir tarp jų įvyko konfliktas, lėmęs byloje nustatytus sužalojimus. Taigi, nors priešindamasis Ž. Z. sulaikymui, J. L. galimai pirmasis sudavė Ž. Z. su byloje nenustatytu daiktu, būtinybės suduoti smūgius atgal J. L., kolegijos nuomone, nebuvo. J. L. savo iniciatyva Ž. Z. nepuolė, į jį nesikėsino.
Įvertinus tai, kad Ž. Z. savo noru pasivijo J. L., akivaizdu, kad apeliantui nebuvo būtinybės gintis nuo J. L., todėl pripažinti, kad apeliantas veikė esant būtinosios ginties sąlygomis nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismo J. L. veiksmai pagrįstai pripažinti provokuojančiais, tačiau, kaip minėta, nebuvo pavojingo kėsinimosi, kad apeliantui būtų būtinybė nuo jo gintis. Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą ir teisingą išvadą, kad susiklosčiusioje situacijoje J. L. elgesys nesuteikė teisės A. L. ir Ž. Z. prieš jį naudoti fizinį smurtą.
J. L. padarytų sužalojimų mastą ir pobūdį patvirtina byloje esanti specialisto išvada, iš kurios matyti, kad J. L. nustatyti šie kūno sužalojimai: poodinės kraujosruvos dešinės ausies kaušelyje, dešinės akies apatiniame voke, kairės akies vokų išorinėje srityje, kraujosruva viršutinės lūpos dešinės pusės gleivinėje, poodinės kraujosruvos dešiniame petyje, abiejų dilbių srityje, kairės plaštakos V-o piršto sumušimas, sužalojimai padaryti 8 trauminiais poveikiais kietu buku daiktu, sužalojimai kvalifikuojami nežymiu sveikatos sutrikdymu (b.l. 41-42). Pažymėtina, kad fakto dėl fizinio smurto prieš J. L. panaudojimą nuteistieji Ž. Z. ir A. L. neneigė. Kolegijos vertinimu, byloje ištirtų įrodymų visuma neabejotinai patvirtina, jog nuteistasis Ž. Z., panaudodamas fizinį smurtą J. L. atžvilgiu, sukėlė jam fizinį skausmą, nežymiai sutrikdė sveikatą, dėl ko pagrįstai pripažintas kaltu pagal BK 140 str. 1 d.
Dėl J. L. apeliacinio skundo
Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad visos aplinkybės, turinčios reikšmės nuteistojo J. L. veiksmų kvalifikavimui pagal BK 140 str. 1 d., teismo buvo ištirtos ir teisingai įvertintos.
Nors apeliantas nesutinka su teismo išvada, kad jo reakcija - šaudymas iš dujinio pistoleto - nevisai adekvati, įvertinus byloje nustatytas faktines įvykio aplinkybes, akivaizdu, kad susiklosčiusioje situacijoje būtinybės šaudyti nebuvo. Tiek iš nuteistųjų Ž. Z., A. L., tiek iš liudytojų S. L. ir A. M. parodymų neginčijamai nustatyta, kad įvykio metu šuo buvo su antsnukiu. J. L. šuo nepuolė, ant jo lojo. Šalia buvęs šuns šeimininkas A. L. iš karto sureagavo į pradėjusį loti šunį - bandė šunį pagauti (tai patvirtina ir pats J. L. (b.l. 26-28)). Nepaisant to, nieko nelaukdamas, J. L. kelis kartus iššovė iš turėto ginklo. Kolegijos vertinimu, esant tokioms aplinkybėms, apylinkės teismas padarė visiškai pagrįstą išvadą, kad J. L. reakcija į šuns lojimą – šaudymas iš dujinio pistoleto šiuo konkrečiu atveju nėra adekvati.
Be to, pasak apelianto, teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad jis sudavė Ž. Z. du smūgius lazda per petį ir alkūnę, kadangi jokios lazdos jis neturėjo. Šį jo aiškinimą paneigia nuoseklūs nuteistųjų Ž. Z., A. L., liudytojų S. L. ir A. M. parodymai bei byloje esanti specialisto išvada. Nuo pat įvykio pradžios Ž. Z. tvirtino, jog jį J. L. sužalojo strypu (b.l. 90-92, 129-136). Šiuos nuteistojo parodymus patvirtina nuteistojo A. L. ir liudytojos S. L. parodymai, kad Ž. Z. skundėsi, jog J. L. jį sužalojo (b.l. 69-71, 129-136). Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme liudytoja S. L. parodė, kad J. L. rankoje laikė strypą ar pagalį ir matė, kaip juo J. L. sudavė Ž. Z. (b.l. 52-55, 129-136). Liudytoja A. M. parodė, kad J. L. rankoje turėjo metalinį strypą, panašų į žarsteklį (b.l. 56-59, 129-136). Iš specialisto išvados matyti, kad Ž. Z. padaryta poodinė kraujosrūva kairio žasto viršutinio trečdalio išoriniame paviršiuje, paveikus kietu, buku, ribotu, pailgos formos apie 1,5 cm pločio daikto ar įrankio galu, galimai 2013-06-06, jam padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas (b.l. 94-95). Visos šios aplinkybės, priešingai nei nurodo apeliantas, teismui sudarė pagrindą priimti teisingą ir pagrįstą išvadą, kad J. L. įvykio metu turėjo byloje nenustatytą daiktą (liudytojų įvardytą kaip strypą ar lazdą), kuriuo padarė Ž. Z. nežymų sveikatos sutrikdymą, t.y. padarė BK 140 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką.
Atsižvelgdama į tai, kas anksčiau išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistųjų J. L. ir Ž. Z. veikas pirmosios instancijos teismas kvalifikavo teisingai, jų kaltė dėl nurodytų nusikalstamų veikų padarymo yra įrodyta.
Nuteistųjų prašymai tenkinti civilinius ieškinius dėl neturtinės žalos atlyginimo negali būti tenkinami, kadangi, taip teisingai nurodyta skundžiamame nuosprendyje, tiek J. L., tiek Ž. Z. įtakojo konflikto kilimą, aktyviai dalyvavo ir padarė nusikalstamas veikas. Atmetus nuteistojo Ž. Z. apeliacinį skundą, nėra pagrindo priteisti ir išlaidas advokato pagalbai apmokėti.
Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, numatyti BK 54 str. reikalauja, kad teismas bausmę skirtų pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų ir atsižvelgtų į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, paskirdamas nuteistiesiems bausmes už jų padarytas atskiras nusikalstamas veikas, BK 54 str. reikalavimų nepažeidė. Ž. Z. nepateikė apeliacinės instancijos teismui jokių objektyvių įrodymų, jog paskirtosios bausmės vykdymas trukdo jo darbinei veikai. Apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje teisingai parinko ne tik bausmės rūšį, bet ir jos dydį. Kolegijos nuomone, apeliantams paskirtas bausmes vertinti kaip aiškiai per griežtas ir jas švelninti nėra pagrindo. Kitą vertus, kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog apelianto Ž.Z. apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu iškelto klausimo dėl nustatytų įpareigojimų trukdymo pastarojo darbinei veiklai ir pan. sprendimas pateikus atitinkamus dokumentus yra galimas nuosprendžio vykdymo procese, todėl atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, laikytina, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį apeliacinių skundų motyvais pagrindo nėra.
Rezoliucinė dalis
nutarė:
nuteistųjų J. L. (J. L.) ir Ž. Z. (Ž. Z.) apeliacinius skundus atmesti.