Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis

viešame teismo posėdyje, sutrumpinto įrodymų tyrimo tvarka išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, kurioje G. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gimęs (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietis, lietuvis, aukštesniojo išsilavinimo, nevedęs, dirbantis UAB „(duomenys neskelbtini)“ (duomenys neskelbtini), deklaravęs gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini), neteistas, kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą.

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. B. 2012 m. gruodžio 27 d., apie 23.00 val., Vilniuje, Vašingtono aikštėje, viešoje vietoje, tarpusavio konflikto metu, vieną kartą galva sudavė R. G. į nosį, po to dešinės rankos kumščiu sudavė nukentėjusiajam į kairės pusės žandą, tada, pastarajam atsitraukus, smūgiavo abiem rankom R. G. į veido sritį, tačiau nukentėjusiajam išvengus smūgio, spyrė R. G. į kairės kojos kelią, dėl ko nukentėjusysis nukrito, tada spyrė gulinčiam nukentėjusiajam ne mažiau kaip tris kartus į galvos sritį, tuo savo veiksmais padarydamas nukentėjusiajam R. G. nesunkų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį kairio blauzdikaulio išnirimu su kelio sąnario raiščių plyšimais, paviršinėmis žaizdomis veide, nuskeltais dviem dantimis. Tokiais savo veiksmais G. B. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje.

Teismui perskaičius jo parodymus, liudytojas juos patvirtino ir prašė jais vadovautis. Apklausiamas ikiteisminiame tyrime liudytojas O. S. parodė 2012-12-27, apie 23.15 val., darbo metu, patruliuojant kartu su vyriausiaisiais patruliais O. J. ir G. B., iš Vilniaus apskrities VPK Operatyvaus valdymo skyriaus gavo iškvietimą, kad T. V.-Lukiškių a. sankryžoje vyksta muštynės. Atvykus į įvykio vietą, pastebėjo ant šaligatvio sėdintį vaikiną, kaip paaiškėjo tai R. G., kuriam po koja buvo pakištas kažkoks krepšys. R. G. paaiškino, kad jis paslydo ir nukrito. Šalia jo buvo dar trys vaikinai, kaip suprato, vienas vaikinas buvo R. G. draugas, o kiti du vaikinai buvo atskirai. Siekdami išsiaiškinti įvykio aplinkybes, abi kompanijas išskyrė atskirai (po du vaikinus). Kai nebuvo kitų vaikinų šalia, R. G. pasakė, kad vienas iš kitos kompanijos vaikinų, ir nurodė į G. B., jį pastūmė, dėl ko jis nukrito ir krisdamas susižalojo koją. Tai patvirtino ir R. G. draugas S. J.. G. B. ir jo draugas R. M. sakė, kad jie, važiuojant autobusu, apsižodžiavo, tačiau neigė mušęsi. Atvykę medikai, išvežė R. G., taip pat su juo išvyko ir S. J., o G. B. ir R. M. buvo pristatyti į 3 PK (t. 1, b. l. 74).

Medicininių dokumentų apžiūros protokole užfiksuota, jog R. G. nustatytas kairio kelio sąnario sumušimas, pasireiškęs blauzdikaulio išnirimu ir vidinio šalutinio, priekinio kryžminio ir užpakalinio kryžminio raiščio plyšimu. Sužalojimas padarytas kietu buku daiktu paveikus kelio sąnarį galimai aptariamo įvykio metu, t. y. 2012-12-27 ir vertinamas nesunkiu sveikatos sutrikdymu (b.l. 25).

Specialisto R. R. paaiškinime užfiksuota, kad nustatyti sužalojimai galėjo atsirasti ir R. G. nugriuvus (b.l. 26).

Specialisto 2014-04-16 išvadoje Nr. G1229/14(01) konstatuota, kad R. G. padaryta: paviršinės žaizdos veide, nuskelti du dantys, kairio blauzdikaulio išnirimas su kelio sąnario raiščių plyšimais, galimai įvykio aplinkybėse nurodytu laiku (2012-12-27). Sužalojimai padaryti nuo trauminių poveikių kietais bukais daiktais. Sužalojimai visumoje vertinami nesunkiu sveikatos sutrikdymu dėl nurodytos kairio kelio sąnario traumos. Atskirai kiti sužalojimai vertinami nežymiu sveikatos sutrikdymu. Taip pat nustatyta, kad konkrečiu atveju labiausiai tikėtina, kad kairio kelio sąnario trauma įvyko nuo tiesioginio smūgio į kelio sąnario sritį arba blauzdą prie kelio sąnario (t. 1, b. l. 36-38).

Apklausiamas teisme specialistas V. K. patvirtino savo specialisto išvadą. Įvertinęs nukentėjusiojo pateiktus medicininius duomenis (t. 2, b. l. 104), parodė, kad jie neturi įtakos nustatytam sveikatos sutrikdymo mastui. Pažymėjo, jog sužalojimo pasekmės vertinamos pilnai užbaigus gydymą, vadinasi, šiai dienai nėra galimybės vertinti ir nustatinėti bendro darbingumo netekimo procentą. Jei liktų nustatytos pasekmės, tai atitiktų 10 proc. darbingumo netekimą, kas vertintina kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas. Nukentėjusiajam nustatytą sveikatos sutrikdymą nulėmė blauzdikaulio išnirimas su kelio sąnario raiščių plyšimu. Labiausiai tikėtinas galimas sužalojimo padarymo būdas yra stiprus tiesioginis šoninis trauminis poveikis į kelio sąnarį arba į blauzdą šalia kelio sąnario. Visu ūgiu nukrentant (nugriūnant) ar parklumpant, tokia trauma nekiltų, įvyktų kitokio pobūdžio traumos. Išvadą pateikė remdamasis medicininiais dokumentais bei kolegės atlikta apžiūra, pats nukentėjusiojo neapžiūrėjo. Pateikdamas išvadą rėmėsi Traumatologijos knyga 134 psl. bei savo praktika (t. 2, b. l. 126).

Motyvuojamoji dalis

Nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai ir išvados

Nors G. B. savo kaltės ir nepripažįsta, tačiau byloje surinkti įrodymai leidžia daryti išvadą, kad būtent jo nusikalstamais veiksmais nukentėjusiajam buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas. Pats G. B. pripažįsta sudavęs tik vieną smūgį ranka R. G. į galvos sritį (gal žandą), ir nemano, kad dėl šio smūgio galėjo nukentėjusįjį sužaloti. Kategoriškai neigia spyręs pastarajam į koją ir tikina, jog R. G., eidamas atbulas, užkliuvo už apledėjusio sniego krūvos, paslydo ir susižalojo koją. Teismas tokius kaltinamojo parodymus atmeta kaip nepagrįstus, kadangi juos paneigia byloje surinkti ir teismo ištirti įrodymai. Apklausiamas nukentėjusysis nuosekliai patvirtino, kad G. B. galva trenkė jam į nosį, tuomet rankomis sudavė smūgius į veido sritį ir, kas svarbiausia, viso proceso metu nurodė, kad kaltinamasis jam spyrė į kairę koją, po ko jis nugriuvo, o nugriuvęs sulaukė dar smūgių į galvos sritį. Tai, kad G. B. sudavė nukentėjusiajam smūgius į galvą ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas patvirtino ir kaltinamojo draugas R. M. (t. 1, b. l. 77, 82-84), kuris teisme jau dėl nežinia kokių priežasčių teigė neva G. B. smūgiavo tik kartą (į sprandą), tačiau teismas tokius pastarojo teisme duotus parodymus vertina kritiškai. Liudytojas R. M. ikiteisminio tyrimo metu parodymus davė du kartus (liudytojo apklausos metu ir atliekant akistatą tarp jo ir R. G.) ir abu kartus patvirtino, kad G. B. sudavė daugiau nei vieną smūgį (apklausos metu teigė matęs tris smūgius, kur pataikė neatsimena, o akistatos metu nurodė, jog G. B. sudavė kelis smūgius į galvą), todėl kaip neįtikinami atmetami teisme duoti parodymai neva liudydamas teisme aplinkybes jis atsimena geriau. Liudytojas S. J. apklausiamas nurodė matęs, kaip G. B., nusiėmęs ir savo draugui padavęs akinius, kakta trenkė R. G. į veidą (t. 1, b. l. 67). Teismas neturėjo galimybės apklausti šį liudytoją, siekiant išsiaiškinti išsamias smurtinių veiksmų atlikimo aplinkybes. Pastarojo parodymai teisiamajame posėdyje buvo perskaityti BPK 276 straipsnio tvarka, teismas jais vadovaujasi, juose neabejotinai užfiksuota, kaip G. B. galva sudavė smūgį nukentėjusiajam. Nuo pat protokolo-pareiškimo momento iki teisme duotų R. G. parodymų matyti, kad kojos sužalojimas atsirado ne dėl jo paties veiksmų, o dėl to, kad patyrė fizinį smurtą. Pastarasis ikiteisminio tyrimo metu buvo apklaustas tris kartus ir visų apklausų metu patvirtino, kad tai G. B. spyrė į koją: „ < ... > pajutau smūgį jo koja į mano kelį < ... > nugriuvau < ... > bandžiau atsistoti, bet nepajėgiau, nes po smūgio į kairę koją sąnario kaulas iššoko ir buvo atsikišęs, o pėda nukrypusi į kairę pusę < ... >“ (t. 1, b. l. 14). Sekančios apklausos metu nukentėjusysis patvirtino savo ankstesnius parodymus (t. 1, b. l. 17). Dar kitos apklausos metu teigė: „< ... > tada pajutau smūgį į kairės kojos kelią, tik neatsimenu, iš kairės ar iš dešinės pusės, pajutau skausmą ir nukritau < ... >“ (t. 1, b. l. 19). Akistatų su R. M. ir G. B. metu nukentėjusysis R. G. taip pat parodė, kad „< ... > pajutau smūgį į koją, būtent į kelią“, „pajutau smūgį į koją, į kairės kojos kelį“ (t. 1, b. l. 82-84, 85-86). Teisme šią aplinkybę nukentėjusysis R. G. aiškino analogiškai – jam buvo spirta į kairę koją, pajuto smūgį į kelią. Kaip tiksliai buvo smūgiuota, paaiškinti negali, sunku detalizuoti, iš kurios pusės buvo smūgis, spyrį pajautė iš šono, ne tiesiai (t. 2, b. l. 44-47). Teisme apklausti liudytojai – į įvykio vietą atvykę policijos pareigūnai G. B. ir O. S. patvirtino, kad nukentėjusysis kojos sužalojimo aplinkybes aiškino nurodydamas, kad jį sumušė, įspyrė į koją. Nukentėjusysis tokią aplinkybę iš pradžių bijojo nurodyti, tačiau, kai tik pareigūnai į šalį nusivedė G. B. su draugu, išsyk nurodė, jog koją susižalojo ne pats, o buvo sužalotas, jam įspiriant. BPK 276 straipsnio tvarka perskaitytuose liudytojo O. J. parodymuose taip pat užfiksuota, kad išskyrus vaikinų kompanijas ir šalia R. G. nebelikus G. B., nukentėjusysis nurodė, kad „vienas iš kitos kompanijos vaikinų (nurodė į G. B.) jį pastūmė, dėl ko jis nukrito ir krisdamas susižalojo koją, tai patvirtino ir R. G. draugas S. J.“ (t. 1, b. l. 69). Kaltinamojo parodymų, kad nukentėjusysis ėjo atbulas ir užkliuvęs už sniego pargriuvo, nepatvirtina ir liudytojų R. M. bei S. J. parodymai, kuriuose neužfiksuotos aplinkybės, kad nukentėjusysis būtų ėjęs atbulas ir pargriuvęs (t. 1, b. l. 67, 77, 82-84; t. 2, b. l. 79-81). Taigi tokios aplinkybės rodo esant neginčijamai nustatyta, kad būtent kaltinamasis G. B. spyrė R. G. į kairės kojos kelią, dėl ko šis nukrito. Atlikta specialisto išvada Nr. G 1229/14(01) nustatė, kad R. G. buvo padarytos paviršinės žaizdos veide, nuskelti du dantys, kairio blauzdikaulio išnirimas su kelio sąnario raiščių plyšimais. Sužalojimai padaryti galimai įvykio aplinkybėse nurodytu laiku (2012-12-27) ir visumoje vertinami nesunkiu sveikatos sutrikdymu dėl nurodytos kairio kelio sąnario traumos. Atskirai kiti sužalojimai vertinami nežymiu sveikatos sutrikdymu. Labiausiai tikėtina, kad konkrečiu atveju kairio kelio sąnario trauma įvyko nuo tiesioginio smūgio į kelio sąnario sritį arba blauzdą prie kelio sąnario (t. 1, b. l. 36-38). Bylos įrodymais nustačius, kad nukentėjusiajam į kairę koją spyrė kaltinamasis G. B., atitinkamai darytina išvada, kad būtent jis šio spyrio pasekoje padarė nukentėjusiajam nesunkų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį specialisto išvadoje konstatuotu kairio blauzdikaulio išnirimu su kelio sąnario raiščių plyšimais. Tiek specialisto išvadoje, tiek teismo posėdyje šią išvadą pateikusio V. K. parodymais paneigta versija, jog minėti sužalojimai galėjo kilti nukentėjusiajam nugriūnant. Teisme specialistas V. K. patvirtino esant labiausiai tikėtina, jog nustatytas sužalojimas kilo dėl stipraus tiesioginio šoninio trauminio poveikio į kelio sąnarį arba į blauzdą šalia kelio sąnario. Visu ūgiu nukrentant (nugriūnant) ar parklumpant, tokia trauma nekiltų, įvyktų kitokio pobūdžio sužalojimas (t. 2, b. l. 126). Nagrinėjant bylą gynyba akcentavo tą aplinkybę, kad pirminę išvadą pateikęs R. R. buvo kitos nuomonės ir nurodė, jog R. G. nustatyti sužalojimai galėjo atsirasti ir jam nugriuvus (t. 1, b. l. 25, 26). Pažymėtina, kad tokią specialisto išvadą pateikęs R. R. rėmėsi ne visais medicininiais dokumentais, savo išvadoje pastarasis net nekonstatavo dantų nuskėlimo, kas bylos duomenimis neginčytinai nustatyta, faktų, užfiksuotų medicininės apžiūros metu. Tuo tarpu V. K., atlikdamas jam pavestą objektų tyrimą, rėmėsi medicininiais dokumentais, taip pat R. R. protokolais bei tiesiogiai R. G. apžiūrėjusios specialistės J. G.-D. specialisto išvada Nr. G 831/13(01) ir davė išsamią bei abejonių nekeliančią išvadą, kurią patvirtino teismo posėdyje ir kuri sutampa su nukentėjusiojo bei liudytojų parodymais, kuriuose užfiksuota, jog koją nukentėjusysis susižalojo ne dėl nugriuvimo, o patyręs tiesioginį smūgį į kairės kojos kelią.

Taigi atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes ir teismo argumentus, laikytina esant pilnai įrodyta, kad G. B. padarė nukentėjusiajam R. G. nesunkų sveikatos sutrikdymą, dėl ko jo veiksmai kvalifikuotini pagal BK 138 straipsnio 1 dalį.

Tuo pačiu teismas iš kaltinimo kaip neįrodytą šalina aplinkybę, kad G. B. nukentėjusįjį smaugė, bei tai, kad gulinčiam 4 kartus spyrė į galvos sritį. Pirmuoju atveju nukentėjusysis R. G. tai, jog buvo smaugiamas, nurodė tik trečios nukentėjusiojo apklausos metu, praėjus dešimčiai mėnesių po įvykio (t. 1, b. l. 19). Prieš tai buvo apklaustas kelis kartus ir nė karto apie tokį faktą nė neužsiminė (t. 1, b. l. 14, 17), to nenurodė ir dviejų akistatų metu (t. 1, b. l. 82-84, 85-86). Apklausti liudytojai taip pat nenurodė tokių aplinkybių, smaugimo faktas neužfiksuotas nei medicininiuose dokumentuose, nei nustatytas specialisto išvadoje. Taip pat teismas mano, jog G. B. kaltinime nepagrįstai inkriminuota, kad jis po to, kai R. G. nukrito, spyrė šiam keturis kartus į galvos sritį. Iš nukentėjusiojo parodymų matyti, kad pastarasis nebuvo visiškai tikras, ar G. B. spyrė jam 3 ar 4 kartus. Tai, kad buvo įspirta 4 kartus, jis nurodė tik vienos apklausos metu (t. 1, b. l. 19), tuo tarpu vėliau teigė, jog spyrių buvo 3 (t. 1, b. l. 82-84, 85-86). Teisme pastarasis taip pat nebuvo tikras ir parodė, kad jam nukritus kaltinamasis spyrė gal 3, o gal 4 kartus. Atsižvelgiant į tokius R. G. parodymus ir nesant kitų objektyvių duomenų, kad G. B. gulinčiam nukentėjusiajam spyrė 4 kartus, iš kaltinimo šalintinas vienas smūgis (spyris) ir laikytina, kad G. B. įspyrė ne mažiau kaip 3 kartus.

Teismui nagrinėti perduotoje byloje G. B. buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte. Teismo vertinimu, toks kaltinimas pasitvirtino tik iš dalies. Pagal minėtą baudžiamojo įstatymo straipsnį atsakomybė kyla tam, kas nesunkiai sužalojo ar susargdino žmogų dėl chuliganiškų paskatų. BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkto norma yra specialioji BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytos normos atžvilgiu. Teisingam nusikalstamos veikos kvalifikavimui pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą svarbus nusikalstamos veikos motyvo – chuliganiškų paskatų – nustatymas. Chuliganiškos paskatos apibrėžiamos kaip nusikalstamo elgesio motyvas, kuris konstatuojamas nustačius, jog sveikatos sutrikdymo veiksmus išskirtinai nulėmė noras pademonstruoti aiškų žmogaus ir visuomenės negerbimą, elementarių moralės bei elgesio normų ignoravimą, siekis priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinamą požiūrį į juos, kai nėra jokių smurtinius veiksmus pateisinančių priežasčių arba kaip pretekstas savo veiksmams panaudojama mažareikšmė dingstis. Tais atvejais, kai kaltininkas fizinį smurtą vartoja dėl kilusių asmeninių nesutarimų, konflikto su nukentėjusiuoju, keršydamas šiam dėl jo paties poelgių ir pan., t. y. kai nusikalstamus veiksmus lemia konkrečios, juos paaiškinančios priežastys, chuliganiškos paskatos neinkriminuojamos (Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A–420/2014, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-75/2005, 2K-716/2007, 2K-144/2008, 2K-58/2009, 2K-241/2009, 2K-266/2009, 2K-454/2011).

Nagrinėjamoje byloje neginčytinai nustatyta, kad konfliktas tarp kaltinamojo G. B. ir nukentėjusiojo R. G. prasidėjo pastariesiems važiuojant autobusu dėl užkliudytos nukentėjusiojo kojos. Būtent nuo to momento tarp pastarųjų ir užsimezgė žodinis konfliktas. Nors tiek kaltinamas, tiek nukentėjusysis buvo su savo draugais, tačiau nesutarimas vystėsi ne tarp visų jaunuolių, o būtent tik tarp G. B. ir R. G.. Nukentėjusysis į kojos užkliudymą sureagavo pakankamai emocionaliai, nors ir sulaukė atsiprašymo, tačiau kilo nepasitenkinimas tiek iš vieno, tiek iš kito pusės. Prasidėjo replikos, iš pradžių lyg ir netiesiogiai vienas į kitą nukreiptos (išreiškiant bendrą nepasitenkinimą), vėliau šis nepasitenkinimas kryptingai didėjo, išlipant iš autobuso R. G., kalbėdamas su savo draugu, pavadino G. B. „debilu“, po ko šis savo ruožtu išgirdęs tokią frazę pasiūlė išsiaiškinti, pereinant prie fizinių veiksmų. Teismo vertinimu, vėlesnius G. B. veiksmus, kuomet jis sužalojo nukentėjusįjį R. G., kaip tik ir nulėmė šis autobuse kilęs asmeninis tarpusavio nesutarimas. Kaltinamasis G. B. siekė ne priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinamą požiūrį juos, ignoruoti įprastines elgesio normas, tačiau jo vidinės paskatos, nulėmusios nusikalstamą elgesį, buvo noras išsiaiškinti, pyktis dėl užgaulios frazės, atsakas į nukentėjusiojo nepasitenkinimą. Galima pažymėti ir tai, kad paties nukentėjusiojo reakcija į kojos užmynimą buvo ne visai tinkama – jis liko nepatenkintas atsiprašymu, išlipdamas pasakė užgaulią frazę. Visgi tokios aplinkybės nesudaro pagrindo konstatuoti, kad R. G. elgesys buvo provokuojantis BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkto prasme. Nukentėjusysis minėtą frazę apie G. B. pasakė ne pastarajam tiesiogiai, o kalbėdamas su savo draugu S. J.. Be to, kaip matyti, kaltinamasis pats rodė iniciatyvą žodinio konflikto perėjimui į fizinį, siūlė jam trenkti, o, nukentėjusiajam nesutikus, pirmas smogė galva R. G. į nosį. Liudytojas R. M. patavirtino, kad išlipus iš autobuso, G. B. nėjo tolyn, o norėjo išsiaiškinti su R. G.. Nors kaltinamojo G. B., liudytojų R. M., G. B., O. J. parodymuose nurodoma, kad nukentėjusysis galimai buvo neblaivus, tačiau tokių aplinkybių nepatvirtina objektyvūs bylos duomenys. Nukentėjusysis po įvykio buvo išvežtas į Lazdynų ligoninę, tačiau medicininiuose dokumentuose nėra net užsimenama apie tai, kad nukentėjusysis yra neblaivus.

Vien ta aplinkybė, kad fizinio konflikto dalis, vyko viešoje vietoje, dar nereiškia, kad neteisėti veiksmai vien šiuo pagrindu turi būti vertinami kaip padaryti dėl chuliganiškų paskatų (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-24/2008). Apklausti liudytojai, kaltinamasis, galiausiai pats nukentėjusysis, nenurodė, jog įvykio vietoje be jų buvo aplinkinių, kurie matė konfliktą, smurtinius veiksmus, dėl ko galėjo pasijusti šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti. Tai, kad, kaip matyti iš pranešimo apie įvykį turinio, be nustatytų įvykio vietoje buvusių keturių asmenų, įvykį dar matė ir pranešėja, kurios ikiteisminio tyrimo metu nustatyti ir apklausti nepavyko, anaiptol, nesudaro pagrindo išvadai dėl chuliganiškų paskatų buvimo. Tuo pačiu pažymėtina, kad viešosios tvarkos požymis iš esmės yra svarbus sprendžiant klausimą dėl viešosios tvarkos pažeidimo (BK 284 straipsnio) inkriminavimo, tačiau veiką kvalifikuojant pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą svarbu yra ne vieta, kurioje atlikti smurto veiksmai, bet specifinis nusikalstamo elgesio motyvas – chuliganiškos paskatos, kurios šiuo atveju taip ir nepasitvirtino. Tad atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, kaltinamajam G. B. pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą inkriminuota kvalifikuojanti aplinkybė – chuliganiškos paskatos – šalintina iš kaltinimo kaip neįrodyta ir kaltinamojo nusikalstami veiksmai iš BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkto perkvalifikuojami į BK 138 straipsnio 1 dalį.

Dėl bausmės

Teismas, skirdamas G. B. bausmę, atsižvelgia į BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus. Visų pirma atsižvelgiama į tai, kad G. B. įvykdė nesunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 3 dalis), kurio metu buvo nesunkiai sutrikdyta kito asmens sveikata. Kaltinamojo padarytas nusikaltimas yra tyčinis, padarytas veikiant tiesiogine neapibrėžta tyčia. Teismas įvertina kaltinamojo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, numatytą BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte, į tai, kad atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Skiriant bausmę yra įvertinami ir kaltinamojo asmenybę charakterizuojantys duomenys, iš kurių matyti, kad G. B. anksčiau neteistas, duomenų apie administracinius baustumus nėra, turi nuolatinę gyvenamąją vietą, dirba (t. 1, b. l. 98-99, 101), VšĮ Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje ir VšĮ Vilniaus miesto psichikos sveikatos centre negydytas (t. 1, b. l. 116, 118), į Vilniaus priklausomybės ligų centre į narkologinę įskaitą neįrašytas (t. 1, b. l. 119). Be to, teismas atsižvelgia ir į kaltinamojo elgesį po nusikalstamos veikos padarymo – pamatęs sužalotą nukentėjusiojo koją, G. B. pasiūlė R. G. savo kuprinę, siūlėsi padėti, kartu laukė atvykstančių medikų, pats buvo susijaudinęs (kaip teigė nukentėjusysis, „šokiruotas“) to, kas įvyko. BK 138 straipsnio 1 dalies sankcija numato laisvės apribojimo, arešto bei laisvės atėmimo iki trejų metų bausmes. Parinkdamas bausmės rūšį, teismas atsižvelgia į nusikalstamą veiką ir kaltinamojo asmenybę apibūdinančias aplinkybes, taip pat BK 55 straipsnio nuostatas, ir mano, kad bausmės tikslai bus pasiekti paskyrus G. B. švelniausią bausmės rūšį – laisvės apribojimą. Nustatydamas laisvės apribojimo bausmės dydį, teismas atsižvelgia į tai, kad G. B. teisiamas pirmą kartą, jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, o atsakomybę sunkina tai, kad nusikalstamą veiką padarė, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, dėl ko kaltinamajam bausmės dydis nustatomas neženkliai didesnis už galimo skirti laisvės apribojimo bausmės vidurkį. Vadovaujantis BK 48 straipsnio 6 dalies 2 punktu, kaltinamajam skirtinas įpareigojimas dėl turtinės žalos atlyginimo. Teismo nuomone, būtent tokia bausmė yra adekvati padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui bei kaltinamojo asmenybei ir neprieštarauja teisingumo bei proporcingumo principams.

Kaltinamajam paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti paliktina iki nuosprendžio įsiteisėjimo, o nuosprendžiui įsiteisėjus – panaikintina.

Dėl civilinių ieškinių

Perdavus bylą teisminiam nagrinėjimui nukentėjusysis R. G. pareiškė civilinį ieškinį, kuriuo prašo atlyginti 1042,15 Lt dydžio turtinę žalą, 50 000 Lt dydžio neturtinę žalą bei išlaidas advokato paslaugoms apmokėti (1 180 Lt sumai).

Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo R. G. civilinis ieškinys tenkintinas iš dalies.

Civilinio ieškinio dalį dėl turtinės žalos atlyginimo nukentėjusysis grindžia pateiktais čekiais, iš kurių matyti, kad jais buvo apmokėtas medikamentų įsigijimas arba apmokėtos medicininių tyrimų paslaugos (t. 2, b. l. 5-8). Šią turtinę žalą teismas pripažįsta pagrįsta įrodymais ir ją priteisia iš kaltinamojo ir civilinio atsakovo G. B.. Tuo tarpu reikalavimas kompensuoti televizoriaus nuomos bei sporto klubo „The Royal Athletic Club“ abonemento išlaidas atmetamas kaip nepasitvirtinęs. Akivaizdu, jog televizoriaus nuoma nebuvo ta aplinkybė, be kurios nukentėjusysis negalėjo išsiversti ar turėjo įtakos jo sveikatos būklei. Teismo posėdžio metu nukentėjusysis tikino, kad abonementą įsigijo, kadangi buvo būtina papildomai mankštinti koją. Pažymėtina, jog šiuo atveju nukentėjusysis nepateikė jokių duomenų, iš kurių būtų matyti, kad gydymo įstaigų suteiktos reabilitacijos paslaugos buvo nepakankamos. Priešingai, iš bylos medžiagoje esančio VšĮ „Abromiškių reabilitacijos ligoninės“ išrašo matyti, kad nukentėjusįjį išrašant namo, kineziterapeutas rekomendavo kineziterapijos pratimus tęsti namuose (b. l. 16). Kitų duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad R. G. rekomenduotini atlikti pratimai turėjo būti atliekami sporto klube, juo labiau, kineziterapinio pobūdžio, byloje nėra. Atsižvelgiant į tai, teismas kaip nepagrįstą atmeta prašymą atlyginti sporto klubo abonemento įsigijimo išlaidas.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų numatytais atvejais. Teismas, spręsdamas dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio, privalo atsižvelgti į CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatytus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, t. y.: 1) neturtinės žalos pasekmes; 2) žalą padariusio asmens kaltę; 3) žalą padariusio asmens turtinę padėtį; 4) jei padaryta turtinė žala, į šios žalos dydį; 5) kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes bei sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principus. Piniginės kompensacijos už neturtinę žalą paskirtis yra ne nubausti žalą padariusį asmenį, o sudaryti materialines prielaidas iš naujo sukurti tai, ko negalima sugrąžinti, kuo teisingiau kompensuoti žala padarytas pasekmes, atlyginti tai, ko žmogui neretai apskritai niekas – jokie pinigai, joks materialus turtas – negali atstoti. Neturtinės žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. Įstatymo nustatyta tik piniginė satisfakcija, kuria siekiama kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtą dvasinį, fizinį skausmą ir kt. (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-05-03 nutartis Nr. 3K-3-196/2010, 2012-04-30 nutartis Nr. 3K3-202/2012, kt.).

Teismas, nagrinėjamoje byloje nustatydamas nukentėjusiajam R. G. priteistinos sumos neturtinei žalai atlyginti, dydį atsižvelgia į tai, kad žala padaryta tyčiniu nusikaltimu, neblaivaus asmens, taip pat į kilusias pasekmes – nukentėjusysis dėl nusikaltimo neabejotinai patyrė skausmą ir ženklius nepatogumus, jam buvo atliktos trys operacijos ir šiuo metu numatyta planinė ketvirtoji operacija, buvo apribotos judėjimo galimybės, pakito gyvenimo kokybė. Šiuo metu vargina kojos skausmas, negali pilna amplitude sulenkti kojos. Kaip teismo posėdyje nurodė ekspertas, pagal nustatytas pasekmes nukentėjusiajam konstatuotinas 10 proc. darbingumo netekimas. Akivaizdu, kad tokio amžiaus asmeniui tai yra ženklus praradimas. Kita vertus, nors nukentėjusysis tikino, kad prarado darbą ir nebegali toliau dirbti, tačiau apklausiamas pripažino, kad po reabilitacijos (kai savijauta jau buvo gera) buvo grįžęs į Didžiąją Britaniją, kur toliau dirbo tą patį darbą (pakuotojo), iš jo išėjo ne dėl sveikatos būklės, o dėl prasidėjusio teismo proceso, kadangi neturėjo galimybės kaskart prašyti leisti išvykti į teismo posėdžius. Jei byla būtų išnagrinėta per vieną posėdį, būtų grįžęs atgal ir dirbęs tą patį darbą. Lietuvoje yra užsiregistravęs darbo biržoje, gauna darbo pasiūlymus, tačiau dar nebandė dirbti. Siekdamas išlaikyti pusiausvyrą tarp nukentėjusio asmens teisių į neturtinės žalos atlyginimo įgyvendinimą ir žalą padariusio asmens teisėtų interesų, teismas atsižvelgia ir į kaltinamojo turtinę padėtį bei jo galimybes dirbti. G. B. yra jauno darbingo amžiaus, tiek anksčiau, tiek šiuo metu dirba ir gauna nuolatines pajamas bei turi visas galimybes kompensuoti padarytą žalą. Pirmiau išdėstytų aplinkybių pagrindu teismas konstatuoja, kad 8 500 Lt nukentėjusiajam R. G. atlygintinos neturtinės žalos dydis labiausiai atitiktų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Pažymėtina, kad toks neturtinės žalos dydis atitinka ir teismų praktiką bylose dėl nesunkaus sveikatos sutrikdymo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-170/2007, 2K-730/2007, 2K-253/2009, 2K-190/2010, 2K-249/2010), kuriose buvo priteista nuo 800 Lt iki 10 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija iš Nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondo nukentėjusiajam R. G. išmokėjo 5 200 Lt neturtinės žalos atlyginimo (t. 1, b. l. 63-65), likusi neatlygintina neturtinės žalos dalis laikytina 3 300 Lt ir priteistina atlyginti iš kaltinamojo G. B..

Civilinis ieškovas Vilniaus teritorinės ligonių kasa pareiškė 4 406,61 Lt civilinį ieškinį, kurį sudaro nukentėjusiojo R. G. gydymo išlaidos. Išnagrinėjus bylą nustatyta, kad nukentėjusysis sveikatos priežiūros įstaigoje buvo gydomas dėl patirtų nesunkių sveikatos sužalojimų, kuriuos, kaip nustatyta, padarė kaltinamasis G. B.. Nukentėjusiajam suteiktų gydymo paslaugų kaina yra pagrįsta objektyviais duomenimis (t. 1, b. l. 50-51), dėl ko ieškinio dydis laikytinas tinkamu bei pagrįstu ir turi būti pilnai atlygintas.

Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalies nuostatas, teismas turi teisę nuspręsti išieškoti iš kaltinamojo nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo turėtas advokato atstovavimo išlaidas. Nagrinėjamu atveju nukentėjusysis R. G. pateikė teismui prašymą atlyginti proceso išlaidas, patirtas advokato paslaugoms apmokėti (iš viso 1 180 Lt sumai) (t. 2, b. l. 17-20). Iš teismui pateiktų sąskaitų už teisines paslaugas Nr. 13/09-16 bei Nr. 14/01-02 matyti, kad teisinės paslaugos apėmė susipažinimą su byla, dalyvavimą papildomoje apklausoje, konsultavimą, skundo parengimą. Atsižvelgiant į tai, kad nukentėjusiojo atstovas dalyvavo ir bylos nagrinėjime pirmosios instancijos teisme, paruošė civilinį ieškinį, byla nagrinėta atliekant pilną įrodymų tyrimą, vyko keturi teismo posėdžiai, prašomas priteisti išlaidų dydis laikytinas pilnai pagrįstu ir turi būti atlygintinas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 297, 298 straipsniais, 303 straipsnio 4 dalimi, 304 straipsniu, 305 straipsnio 4 dalimi, 307 straipsnio 5 dalimi,

nusprendžia:

G. B. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 1 dalyje ir paskirti jam laisvės apribojimą 1 (vieneriems) metams 4 mėnesiams.

Įpareigoti G. B. per du mėnesius (skaičiuojant šį terminą nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos) atlyginti nukentėjusiajam R. G. turtinę žalą ir per penkis mėnesius civiliniam ieškovui padarytą turtinę žalą.

Bausmės pradžią skaičiuoti nuo įsiteisėjusio nuosprendžio nuorašo gavimo šią bausmę vykdančioje institucijoje dienos.

Nukentėjusiojo R. G. civilinį ieškinį tenkinti iš dalies ir priteisti nukentėjusiajam 787,15 litų (septynis šimtus aštuoniasdešimt septynis litus penkiolika centų) turtinei žalai bei 3 300 litų (tris tūkstančius tris šimtus litų) neturtinei žalai atlyginti.

Civilinio ieškovo Vilniaus teritorinės ligoninės kasos civilinį ieškinį tenkinti pilnai ir priteisti iš G. B. 4 406,61 Lt (keturis tūkstančius keturis šimtus šešis litus šešiasdešimt vieną centą) nukentėjusiojo gydymo paslaugoms atlyginti.

Priteisti iš G. B. nukentėjusiajam R. G. 1 180 (vieną tūkstantį vieną šimtą aštuoniasdešimt) litų išlaidoms už advokato pagalbą apmokėti.

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, palikti iki nuosprendžio įsiteisėjimo, o nuosprendžiui įsiteisėjus panaikinti.

Išaiškinti kaltinamajam, jog laisvės apribojimo bausmės vykdymą reglamentuoja Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 46-49 straipsniai.

1) be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos;

2) vykdyti teismo nustatytus įpareigojimus ir laikytis teismo nustatytų draudimų;

3) nustatyta tvarka atsiskaityti, kaip vykdo draudimus ir įpareigojimus.

Vengiantiems atlikti laisvės apribojimo bausmę nuteistiesiems apylinkės teismas bausmę vykdančios institucijos teikimu gali pakeisti šią bausmę areštu.

Bausmę vykdo nuteistojo gyvenamosios vietos probacijos tarnyba (Vilniuje – Vilniaus apygardos probacijos tarnyba, Kareivių g. 1/Kalvarijų g. 135, tel. +370 5 276 0145).

Daugiau informacijos galima rasti http://www.vrpi.lt.

Nuosprendis per dvidešimt dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.