Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis

Teisėja I. Krušienė Teisminio proceso Nr. 1-30-9-00056-2010-7

2013 m. balandžio 4 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Daliaus Jocio,

gynėjams advokatams Alvydui Butai, Natalijai Fočenkovai, Vaclovui Janušauskui ir Rimantui Tumėnui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo P. I., jo gynėjos advokatės Natalijos Fočenkovos bei Klaipėdos apygardos prokuratūros apeliacinius skundus dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012-04-02 nuosprendžio, kuriuo P. I. (P. I.) pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 259 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 1 metams, pagal BK 260 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 3 metams 6 mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu – prie griežtesnės bausmės pridedant dalį švelnesnės bausmės ir paskirta galutinė subendrinta 4 metų laisvės atėmimo bausmė, ją atliekant pataisos namuose. Į bausmės laiką įskaitytas laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2010-10-19 iki 2011-01-19. Pagal BK 260 straipsnio 1 dalį (dėl 2010-09-03 neteisėto psichotropinių medžiagų įgijimo, gabenimo, laikymo, turint tikslą parduoti ir kitaip platinti, ir jų platinimo) P. I. išteisintas, nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas);

T. K. (T. K.) pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 260 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 2 metams 3 mėnesiams; vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi taikytas BK 75 straipsnio 2 dalies 4 punktas, 7 punktas ir paskirtosios laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 2 (dvejiems) metams, įpareigojant per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms ir per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo pradėti dirbti ar užsiregistruoti Darbo biržoje arba pradėti mokytis. Į bausmės laiką įskaitytas laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2010 m. spalio 19 d. iki 2010 m. spalio 21 d.

J. Š. (J. Š.) pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 259 straipsnio 1 dalį 20 parų arešto.

Nuosprendžiu nuteistas ir E. K., tačiau dėl jo apeliacinių skundų nepaduota.

Aprašomoji dalis

n ustatė:

P. I. nuteistas už tai, kad iki 2010 m. spalio 6 d., tikslus laikas ir data nenustatyti, nenustatytomis aplinkybėmis bei iš nenustatyto asmens, neteisėtai, turėdamas tikslą parduoti ir kitaip platinti, įgijo ne mažiau kaip 4 polietileninius maišelius su 0,445 g baltos spalvos milteliais, kurių sudėtyje buvo 0,228 g psichotropinės medžiagos – amfetamino, kuriuos neteisėtai atgabeno į savo gyvenamąją vietą, esančią (duomenys neskelbtini) , ir joje neteisėtai laikė iki 2010 m. spalio 6 d., kol vakare tiksliai nenustatytu laiku minėtame bute neteisėtai laikomus ne mažiau kaip 4 polietileninius maišelius su 0,445 g baltos spalvos milteliais, kurių sudėtyje buvo 0,228 g psichotropinės medžiagos – amfetamino, tolimesniam platinimui perdavė T. K..

P. I. nuteistas ir už tai, kad iki 2010 m. spalio 19 d. tikslus laikas ir data nenustatyti, nenustatytomis aplinkybėmis bei neteisėtai, neturėdamas tikslo parduoti ir kitaip platinti, įgijo kartoninę dėžutę su užrašais „Tazepam 10 mg Oxazepamum“ su 2 vnt. plastikinėmis folguotomis pakuotėmis su užrašais „Tazepam 10 mg Oxazepamum“, kuriose bendrai buvo 33 vnt. tablečių, kurių sudėtyje buvo 0,330 g psichotropinės medžiagos – oksazepamo, kurias neteisėtai atgabeno į savo gyvenamąją vietą, esančią (duomenys neskelbtini), ir joje neteisėtai laikė iki 2010 m. spalio 19 d., kol apie 12.35 val. kratos metu jas rado ir paėmė policijos pareigūnai.

P. I. buvo kaltinamas, bet išteisintas dėl to, kad iki 2010 m. rugsėjo 3 d., tikslus laikas ir data tyrimo metu nenustatyti, tyrimo metu nenustatytomis aplinkybėmis bei iš nenustatyto asmens neteisėtai, turėdamas tikslą parduoti ir kitaip platinti, įgijo ne mažiau kaip 9 vnt. polietileninius maišelius su 1,906 g gelsvos spalvos milteliais, kurių sudėtyje buvo 0,482 g psichotropinės medžiagos – amfetamino, ne mažiau kaip 8 folijos lankstinukus su 0,946 g rudos spalvos medžiaga, kurios sudėtyje buvo 0,028 g psichotropinės medžiagos – amfetamino, kuriuos neteisėtai gabeno ir laikė tyrimo metu nenustatytoje vietoje iki 2010 m. rugsėjo 3 d., tikslus laikas ir data tyrimo metu nenustatyti, kol tyrimo metu nenustatytomis aplinkybėmis 9 vnt. polietileninių maišelių su 1,906 g gelsvos spalvos milteliais, kurių sudėtyje buvo 0,482 g psichotropinės medžiagos – amfetamino, ne mažiau kaip 8 folijos lankstinukus su 0,946 g rudos spalvos medžiaga, kurios sudėtyje buvo 0,028 g psichotropinės medžiagos – amfetamino, tolimesniam platinimui perdavė J. Š..

T. K. nuteistas už tai, kad 2010 m. spalio 6 d., vakare, tiksliai nenustatytu laiku, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), iš P. I. neteisėtai, turėdamas tikslą parduoti ir kitaip platinti, įgijo ne mažiau kaip 4 polietileninius maišelius su 0,445 g baltos spalvos miltelių, kurių sudėtyje buvo 0,228 g psichotropinės medžiagos – amfetamino, kuriuos neteisėtai gabeno ir laikė prie savęs. Tęsdamas nusikalstamą veiką, jis (T. K.) 2010 m. spalio 7 d. ne mažiau kaip 4 polietileninius maišelius su 0,445 g baltos spalvos miltelių, kurių sudėtyje buvo 0,228 g psichotropinės medžiagos – amfetamino, neteisėtai atgabeno prie autobusų stotelės „(duomenys neskelbtini)“, esančios (duomenys neskelbtini), kur apie 10.49 val. juos už 30 litų pardavė E. K..

J. Š. nuteistas už tai, kad iki 2010 m. rugsėjo 3 d., tikslus laikas ir data nenustatyti, nenustatytomis aplinkybėmis, neteisėtai, neturėdamas tikslo parduoti ir kitaip platinti, įgijo ne mažiau kaip 9 vnt. polietileninių maišelių su 1,906 g gelsvos spalvos milteliais, kurių sudėtyje buvo 0,482 g psichotropinės medžiagos – amfetamino, ne mažiau kaip 8 folijos lankstinukus su 0,946 g rusvos spalvos medžiaga, kurios sudėtyje buvo 0,028 g psichotropinės medžiagos – amfetamino, taip pat nenustatytomis aplinkybėmis bei iš nenustatyto asmens – 0,017 g narkotinės medžiagos – heroino, popierinį lankstinuką su 0,062 g narkotine medžiaga – kanapėmis (ir jų dalimis), ir šias minėtas medžiagas laikė nenustatytoje vietoje. Tęsdamas nusikalstamą veiką, jis (J. Š.) 2010 m. rugsėjo 3 d., 9 vnt. polietileninių maišelių su 1,906 g gelsvos spalvos milteliais, kurių sudėtyje buvo 0,482 g psichotropinės medžiagos – amfetamino, 8 folijos lankstinukus su 0,946 g rudos spalvos medžiaga, kurios sudėtyje buvo 0,028 g psichotropinės medžiagos – amfetamino, 0,017 g narkotinės medžiagos – heroino, 0,062 g narkotinės medžiagos – kanapių (ir jų dalių) – neteisėtai atsigabeno iki baro „(duomenys neskelbtini)“, esančio (duomenys neskelbtini), kur apie 15.15 val. buvo sulaikytas policijos pareigūnų, kurie pas jį rado ir paėmė minėtas psichotropines bei narkotines medžiagas.

Nesuprantama, kodėl T. K. parodymai teismui yra patikimesni ir logiškesni ir kodėl tiriant minėtą ir kitus pokalbius nebuvo išsamiai išaiškinta jų turinio esmė. Pokalbių vertinimas yra klaidingas, nes pokalbiai vertinti išimtinai per T. K. parodymų prizmę. Neabejotina, kad įrodymų vertinimo klaidos turėjo įtakos priimto nuosprendžio teisėtumui ir pagrįstumui. Be to, iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad santykiai tarp T. K. ir P. I. 2010 metų rugsėjo–spalio mėnesiais buvo labai konfliktiški. Todėl teismas be pagrindo didesnę įrodomąją galią suteikė kaltinamojo T. K. parodymams, nors pastarasis turėjo motyvą apkalbėti P. I. ne tik dėl susidariusios skolos. T. K. norėjo palengvinti savo padėtį ikiteisminio tyrimo metu ir išvengti griežtos bausmės, susijusios su laisvės atėmimu už 2010-10-07 E. K. parduotą amfetaminą. Faktinės bylos aplinkybės taip pat rodo, kad T. K. paskirta švelnesnė bausmė negu nustatyta BK 260 straipsnio 1 dalies sankcijoje ir dėl jo 2011-04-01 nutrauktas ikiteisminis tyrimas pagal BK 261 straipsnį, nors jis pardavė narkotikus nepilnamečiui (t. 3, l. 27). Teismas teigia, kad T. K. davė išsamius ir atitinkančius faktines bylos aplinkybes parodymus, tačiau baudžiamojoje byloje nėra įrodymų, paneigiančių P. I. parodymus. Akivaizdu, kad T. K. ir P. I. parodymai visiškai nesutampa ir prieštaravimai nepašalinti. Nuosprendžio 15 lape teismas pateikia 2010-10-12 trumpąsias žinutes, 16.29 val. iš T. K. I. ir 20.40 val. iš P. I. T. K.. Tačiau teismas pateiktų žinučių neanalizavo ir netyrė, nors būtina atkreipti dėmesį į T. K. siųstos žinutės provokacinį turinį. Ką tik išleistas iš areštinės T. K. bandė išprovokuoti P. I., teigdamas, kad dėl jo duotos medžiagos vienas žmogus pakliuvo į ligoninę. Tačiau P. I., atsakydamas T. K., savo žinutėje nurodė, kad „amfa aš niekada neužsiiminėjau ir neužsiiminėju, maksimumas ką tu galėjai iš manęs gauti tai mefedronas (neprieštarauja ir įstatymams)“. Nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme nebuvo nustatyta, kas, kada ir nuo kokio preparato apsinuodijo, tačiau nuosprendyje 17 lape teismas pateikė P. I. parodymus, kuris „pripažino, kad K. buvo davęs medžiagą, vadinamą mefedronu, tačiau tai padaręs iki 2010-06-06 d.“ bei K. parodymus, kuris teigė kad „manęs, jog amfetaminas ir mefedronas yra ta pati medžiaga, jis jų neskyrė. Mefedrono iš P. I. gavo 2010 metų spalio mėnesį, kuomet nebenorėjo prekiauti heroinu, tikėjo P. I., o šis teigė, kad ši medžiaga yra legali (...) kad iki susipykimo su P. I. svėrė šią medžiagą P. I. namuose ant elektroninių svarstyklių“. Ant šių svarstyklių ekspertizės metu buvo rasta amfetamino pėdsakų. Akivaizdu, kad T. K. parodymai yra klaidingi, nes atsižvelgiant į jo 2010-10-12 16.29 val. žinutę kalbėta apie visiškai kitą įvykį bei kitą medžiagą. Todėl teismas tinkamai neišanalizavęs pateiktų žinučių turinio bei duotų parodymų esmės padarė nuosprendžio 17 lape neteisingą išvadą, kad T. K. 4 polietileninius maišelius su 0,445 gramo miltelių, kurių sudėtyje buvo 0,228 gramo psichotropinės medžiagos – amfetamino – platinimui perdavė būtent P. I., o perduotoji medžiaga nebuvo mefedronas, kadangi kratos metu pas E. K. buvo rastas būtent amfetaminas. Nors ant elektroninių svarstyklių paviršių, 2010-10-19 kratos metu rastų P. I. bute (duomenys neskelbtini), rasti amfetamino ir metamfetamino pėdsakai, tačiau teismas neįvertino aplinkybės, kad T. K. gyveno P. I. bute ir turėjo galimybę naudotis ten buvusiais daiktais, tuo labiau, kad T. K. pats pripažino, kad tomis svarstyklėmis svėrė narkotikus. Pažymėtina, kad daugiau ant laboratorinės įrangos ar kitų daiktų psichotropinių medžiagų pėdsakų nerasta. Neištirtos ir prieštaringos aplinkybės neleidžia padaryti išvados, kad pas E. K. rastas būtent P. I. perduotas amfetaminas.

Nuosprendžio aprašomojoje dalyje pirmosios instancijos teismas išdėstė liudytojų-policijos pareigūnų parodymus, tačiau jų neanalizavo. Policijos pareigūnai neužfiksavo jokiais įrodymais, kad P. I. 2010-10-06 perdavė T. K. 4 polietileninius maišelius su psichotropine medžiaga, todėl akivaizdu, kad P. I. kaltė grindžiama tik T. K. parodymais. Policijos pareigūnų parodymai negali būti laikomi įrodymais (BPK 20 str. 3 d.), nes jie visiškai nepatvirtino aplinkybių, susijusių su 2010-10-06 įvykių (amfetamino perdavimo K.). Taip pat visa turima operatyvinė informacija dėl neva P. I. nusikalstamo verslo parduodant narkotikus nepatikrinta BPK numatytais proceso veiksmais ir nepatvirtinta ikiteisminio tyrimo metu bei teismo posėdžių metu (BPK 20 str. 4 d.). Esant tokioms prieštaringoms aplinkybėms pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir, esant nepanaikintoms abejonėms dėl P. I. kaltės, apkaltinamąjį nuosprendį pagrindė spėjimu.

Klaipėdos apygardos prokuratūra apeliaciniu skundu prašo dalį dėl J. Š., P. I., T. K. pripažinimo kaltais ir nuteisimo pakeisti: pagal BK 259 str. l d. J. Š. paskirti 1 metų laisvės atėmimo bausmę, ją atliekant pataisos namuose; pagal BK 260 str. l d. P. I. paskirti 5 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę; vadovaujantis BK 63 str. l d. 4 d. šią bausmę subendrinti su bausme, paskirta pagal BK 259 str. l d., jas iš dalies sudedant, ir galutinę subendrintą bausmę paskirti 6 metus ir 2 mėnesius laisvės atėmimo, ją atliekant pataisos namuose; T. K. pagal BK 260 str. l d. paskirti 2 metų laisvės atėmimo bausmę, ją atliekant pataisos namuose, taikyti BK 72 str. 1 d., 2 d. 3 p. ir iš T. K. konfiskuoti 30 litų, kuriuos jis gavo iš nusikalstamos veikos. Nurodo, kad J. Š. ir P. I. paskirtos bausmės yra neteisingos, aiškiai per švelnios, todėl ši nuosprendžio dalis keistina. Taip pat nuosprendis keistinas ir dėl netinkamo įstatymo taikymo skiriant bausmę kaltinamajam T. K. bei dėl BK 72 str. taikymo – sprendimo nekonfiskuoti 30 litų, kuriuos T. K. gavo už parduotus 0,228 g psichotropinės medžiagos – amfetamino – E. K.. Teismas, priimdamas sprendimą dėl skiriamos bausmės J. Š., neatsižvelgė į tai, kad savo veiksmų kaltinamasis kritiškai nevertino, nesigailėjo. Atlikus pas J. Š. paimtų objektų tyrimą, matyti, kad jis disponavo kelių rūšių narkotinėmis bei psichotropinėmis medžiagomis, kurios, beje, turi atitinkamą piniginę vertę ir šis kiekis vienam asmeniui per vieną ar du kartus nesuvartojamas. Iš esmės tas pats pasakytina ir dėl kaltinamajam P. I. paskirtos bausmės. Taip, kaltinamojo turėtas teistumas išnykęs, tačiau pažymėtina, kad jis savo kaltės nepripažino, o byloje surinktų įrodymų visetas, t. y. T. K., liudytojų G. S., D. L., A. L. parodymai, atliktų kratų, daiktų (objektų) apžiūros protokolai, specialisto išvados, elektroninių ryšių tinklais užfiksuoti duomenys, neabejotinai leidžia teigti, kad būtent jis tiekė psichotropines medžiagas T. K. tolesniam platinimui. Iš išklausytų bei ištirtų telefoninių pokalbių turinio matyti, kad ne kas kitas, o P. I. pakvietė T. K. grįžti iš Didžiosios Britanijos ir pažadėjo „darbą su geromis pajamomis“. T. K. grįžus į Lietuvą, jis apsigyveno pas P. I. ir nepertraukiamai kontaktavo su juo. Akivaizdu, jog nuo to laiko T. K. buvo kontroliuojamas P. I., ir, kaip nustatyta, platino jo tiektas psichotropines medžiagas. P. I. pripažino, kad T. K. buvo davęs medžiagą, vadinamą mefedronu, tačiau teigia tai padaręs iki 2010 m. birželio 6 d., kai buvo uždrausta jos apyvarta. Tuo tarpu T. K. teigia manęs, kad amfetaminas ir mefedronas yra ta pati medžiaga, jis jų neskyrė. Mefedroną iš P. I. gavo 2010 m. spalio mėnesį, kai nebenorėjo prekiauti heroinu. Tikėjo P. I., o šis teigė, kad ši medžiaga yra legali. Šios teismo pripažintos įrodytomis aplinkybės leidžia teigti, kad būtent P. I. buvo nusikalstamos veikos iniciatorius, būtent jis atliko pagrindinį vaidmenį. Teismas, konstatuodamas šias aplinkybes, skirdamas P. I. bausmę, į jas faktiškai neatsižvelgė, nes, nesant jokių kaltinamojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, skyrė bausmę, mažesnę už sankcijoje numatytą bausmės vidurkį.

Nuosprendyje dėl kaltinamajam T. K. skiriamos bausmės teismas daro išvadą, jog tikslinga jam taikyti BK 54 str. 3 d. ir neskirti realios laisvės atėmimo bausmės, suteikiant galimybę keisti savo gyvenimo būdą atsiribojant nuo neigiamą įtaką darančių asmenų. Teismas daro išvadą, jog realios laisvės atėmimo bausmės paskyrimas T. K. prieštarautų teisingumo principui, todėl jam skirtina BK 260 str. 1 d. sankcijoje numatyta bausmė – laisvės atėmimas, jos vykdymą atidedant. 2008-05-15 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus apžvalgoje dėl teismų praktikos taikant bausmių vykdymo atidėjimą (BK 75 ir 92 str.) konstatuojama, kad visais atvejais, kai nuteistojo veikoje, be kitų nusikaltimų, yra ir sunkaus nusikaltimo sudėtis, BK 75 straipsnio taikymas apskritai negalimas. Tai reiškia, kad ir tais atvejais, kai, pavyzdžiui, tam pačiam asmeniui toje pačioje baudžiamojoje byloje už nesunkaus, apysunkio ar neatsargaus nusikaltimo padarymą yra paskirtas laisvės atėmimas, o už sunkų nusikaltimą – bauda ar kita už laisvės atėmimą švelnesnė bausmė, BK 75 straipsnis netaikomas. Jei vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi ar 62 straipsniu nuteistam asmeniui už sunkaus nusikaltimo padarymą paskirta švelnesnė, negu įstatymo numatyta bausmė, tokios bausmės vykdymo atidėjimas negalimas. Galima teigti, jog teisingumas ir bausmės tikslai gali būti pasiekti T. K. paskiriant bausmę, kurios dydis artimas BK 260 str. 1 d. sankcijoje numatytam minimumui. Nuosprendyje minimos aplinkybės nėra išskirtinės, kurios leistų taikyti Lietuvos Respublikos BK 54 str. 3 d. nuostatas.

BK 72 str. 2 d. reglamentuota, kad konfiskuojamas turtas, kuris buvo nusikaltimo įrankis, priemonė ar nusikalstamos veikos rezultatas. Teismas nekreipė tinkamo dėmesio ir šioje dalyje, t. y. dėl 30 litų konfiskavimo iš T. K., kuriuos jis gavo už parduotą psichotropinę medžiagą – amfetaminą –E. K. priimtame nuosprendyje visiškai nepasisakė. Vertinant ikiteisminio tyrimo metu surinktus byloje esančius duomenis, kurie yra ištirti ir teisme, atsižvelgiant ir į tai, kad Klaipėdos m. apylinkės teismas nuosprendyje kaltinamojo T. K. kaltę grindžia ir jo paties parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu bei teisme, taip pat telefoniniais pokalbiais, konstatuotina, kad 30 litų kaltinamasis gavo iš nusikalstamos veikos, todėl ši pinigų suma konfiskuotina BK 72 str. 1 d., 2 d. 3 p. tvarka. Apibendrinant, galima teigti, kad neteisingų, neatitinkančių BK 54 str. reikalavimų, neproporcingų padarytoms veikoms ir kaltinamųjų P. I., J. Š. asmenybėms bausmių paskyrimas neskatintų kaltinamųjų ateityje laikytis įstatymų ir nenusikalsti. Tokių bausmių paskyrimas skatina kaltinamuosius, šiuo atveju P. I., J. Š. jaustis nebaudžiamais, manyti, kad net ir esant išnykusiam teistumui, šiuo atveju P. I., padarius vieną ar kelis sunkius nusikaltimus, galima išvengti teisingos bausmės. P. I. ir J. Š. paskirtos bausmės nesiderina su bausmės paskirtimi, kuri reglamentuota BK 41 straipsnyje ir visų pirma su teisingumo principo įgyvendinimu, tokios bausmės nesulaiko asmenų nuo nusikaltimų padarymo. Atsižvelgiant į tai teigtina, kad J. Š., P. I. paskirtos bausmės yra neteisingos ir jiems skirtinos bausmės, artimos jiems inkriminuotų nusikaltimų sankcijoje numatytam bausmės vidurkiui, o kaltinamajam T. K. skirtina bausmė, artima BK 260 str. 1 d. sankcijoje numatytam minimumui, bei taikytinas turto konfiskavimas.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė nuteistojo ir gynėjos apeliacinius skundus tenkinti, prokuratūros skundą atmesti, prokuroras prašė prokuratūros skundą tenkinti iš dalies, nuteistajam T. K. skiriant bausmę pritaikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, nuteistojo P. I. ir jo gynėjos apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

P. I. apeliacinis skundas atmestinas, gynėjos advokatės N. Fočenkovos bei Klaipėdos apygardos prokuratūros apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies.

Dėl nuteistojo P. I. ir jo gynėjos advokatės N. Fočenkovos apeliacinio skundo

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu P. I. nuteistas dėl dviejų nusikalstamų veikų: neteisėto psichotropinių medžiagų (33 vnt. tablečių, kurių sudėtyje buvo psichotropinės medžiagos oksazepamo) įgijimo, gabenimo ir laikymo, neturint tikslo platinti, taip pat dėl neteisėto 4 polietileninių maišelių su psichotropine medžiaga – amfetaminu – įgijimo, gabenimo ir laikymo turint tikslą platinti ir platinimo.

Tiek nuteistojo P. I., tiek jo gynėjos advokatės apeliaciniuose skunduose neneigiama, jog P. I. gyvenamojoje vietoje (duomenys neskelbtini), rastos gamyklinės plokštelės, kuriose buvo 33 vnt. tablečių, savo sudėtyje turinčių psichotropinės medžiagos oksazepamo, tačiau pabrėžiama, jog šios tabletės priklauso ne P. I., o I. M.. Aiškindamas, kaip šie vaistai atsirado jo namuose, P. I. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme ir net apeliaciniame skunde nėra nuoseklus. Ikiteisminio tyrimo metu jis aiškino, jog tie vaistai priklauso jam, kadangi jam yra nustatyta tam tikrų sveikatos sutrikimų. Apeliaciniame skunde taip pat užsimenama, jog šie vaistai galėjo būti supainioti su išrašytaisiais P. I.. Tačiau versiją, jog P. I. bute rastos tabletės galėjo būti išrašytos jam pačiam, paneigia pirmosios instancijos teismo ištirti įrodymai, patvirtinantys, jog iki tol, kai kratos metu buvo rastos šios tabletės, P. I. medikai nebuvo išrašę analogiškų vaistų. Apeliacinės instancijos teismas, siekdamas, jog byla būtų išsamiai išnagrinėta, apklausė kaip liudytoją I. M., kuris paaiškino, jog asmeniniam gydymui jam buvo išrašyti vaistai tazepamas, galėjo būti, kad kontoroje (duomenys neskelbtini) liko jam priklausantys vaistai, į tas patalpas užeidavo ir P. I., kuris ten dirbo. Šio liudytojo parodymai neprieštarauja P. I. keliamai versijai, jog jo bute rasti vaistai iš tikro priklauso I. M.. P. I. aiškino, jog šios tabletės jo bute atsirado todėl, kad jis rado jas seife, kuriuo naudojosi I. M., ir parsigabeno namo, kadangi jų neėmė pareigūnai. Kaip matyti iš apeliacinės instancijos teismo atlikto įrodymų tyrimo, I. M. iš dalies patvirtino šią P. I. versiją, tačiau net jeigu tai ir tiesa, o P. I. bute rastos tabletės iš tikro priklausė I. M., tai neturi įtakos P. I. veikos kvalifikavimui. P. I. nuteistas už neteisėtą 33 vnt. tablečių, kurių sudėtyje buvo psichotropinės medžiagos – oksazepamo – įgijimą, gabenimą ir laikymą, neturint tikslo platinti. Ištirti įrodymai patvirtina, jog P. I. bute rasti minėti 33 vnt. tablečių nebuvo išrašyti P. I., jis jas įgijo iš kito asmens, atsigabeno į savo butą ir ten laikė. Šių tablečių sudėtyje buvo psichotropinės medžiagos, o kad tai suvokė ir P. I., akivaizdu iš jo parodymų, kuriuose jis aiškina, kad suvartojo dalį šių tablečių, žinojo, kad jos raminančios (b. l. 140, t. 4). Taigi iš to, kas aptarta, akivaizdu, jog P. I. visiškai pagrįstai pripažintas kaltu pagal BK 259 straipsnio 1 dalį dėl neteisėto psichotropinių medžiagų (33 vnt. tablečių, kurių sudėtyje buvo psichotropinės medžiagos oksazepamo) įgijimo, gabenimo ir laikymo, neturint tikslo platinti.

Nuteistojo P. I. gynėjos apeliaciniame skunde teigiama, jog pagal BK 259 straipsnio 1 dalį skirta 1 metų laisvės atėmimo bausmė yra per griežta. Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl P. I. skirtinos bausmės rūšies, tokios bausmės rūšies paskyrimas skundžiamame nuosprendyje tinkamai motyvuotas, tačiau apygardos teismas vertina, jog pirmosios instancijos teismo nustatytas laisvės atėmimo bausmės dydis yra per griežtas, ir pripažįsta, jog jis mažintinas, juolab, jog apeliacinės instancijos teisme paaiškėjo, kad P. I. bute rastų tablečių savininkas gali būti I. M., todėl mažėja ir paties nuteistojo kaltės laipsnis. Atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes P. I. apylinkės teismo skirtos 1 metų laisvės atėmimo bausmės terminas mažintinas perpus.

Nuteistojo ir jo gynėjos advokatės apeliaciniuose skunduose ginčijamas P. I. nuteisimas pagal BK 260 straipsnio 1 dalį. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, P. I. nuteistas dėl neteisėto 4 polietileninių maišelių su psichotropine medžiaga – amfetaminu – įgijimo, gabenimo ir laikymo turint tikslą platinti ir šios psichotropinės medžiagos platinimo T. K.. Nuteistojo ir gynėjos apeliaciniuose skunduose pateikiama įvairių argumentų, jog teismas nepagrįstai nuteisė P. I. dėl šios nusikalstamos veikos, kritikuojami T. K. parodymai, teigiant, jog jie neatitinka tikrovės, pabrėžiama, jog P. I. ir T. K. santykiai buvo konfliktiški, T. K. į Lietuvą grįžo ne P. I. iniciatyva, o P. I. nežinojo, kad T. K. grįžęs į Lietuvą pradėjo užsiimti narkotikų prekyba, be to, operatyviniai duomenys taip pat nepatvirtina P. I. kaltės. Tačiau visus šiuos argumentus paneigia baudžiamojoje byloje ištirti įrodymai, be to, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje taip pat motyvuotai yra paneigęs paminėtus apelianto argumentus. Nuteistasis T. K. proceso metu nuosekliai tvirtino, jog psichotropines medžiagas platinimui gavo ne iš ko kito, o iš P. I. I.. Tai jis dar kartą patvirtino ir apygardos teismui. T. K. parodymus atitinka ir kiti įrodymai. Nors P. I. savo kaltės dėl BK 260 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos nepripažįsta, tačiau būtent ištirtų įrodymų visuma leidžia pagrįstai spręsti, jog jis padarė inkriminuotą nusikalstamą veiką. P. I. savo parodymuose pripažino, jog T. K. yra davęs tam tikrų medžiagų, tačiau ne amfetamino, o mefedrono ir iki tol, kol ji nebuvo uždrausta. Tokia užuomina yra ir jo T. K. 2010-10-12 siųstoje SMS žinutėje. Tačiau T. K. parodymuose nurodė, jog P. I. jam paaiškino, kad mefederonas legali medžiaga, todėl sutiko ją pardavinėti. Kaip matyti iš susirašinėjimo SMS žinutėmis, 2010-10-06 T. K. sutarė, jog užeis pas P. I.. Kitą rytą T. K. E. K. pardavė 4 polietileninius maišelius su psichotropine medžiaga, kaip paaiškėjo, amfetaminu. Kratos metu P. I. namuose buvo rasta nemažai užspaudžiamų polietileninių maišelių, taip pat svarstyklės, ant kurių likę amfetamino bei metamfetamino pėdsakų. Nors P. I. teigia, jog svarstyklėmis naudojosi T. K., tačiau tai, kas aptarta, leidžia spręsti, jog T. K. psichotropinių medžiagų gavo iš P. I.. Priešingai nei teigia apeliantas, operatyvinėmis priemonėmis gauti duomenys (bendravimas telefonu) patvirtina, jog P. I. T. K., kurį laiką gyvenusiam užsienyje, žadėjo veiklą su geromis pajamomis, todėl pastarasis ir grįžo. Apeliacinės instancijos teismas, siekdamas, jog byla būtų išnagrinėta išsamiai, apklausė ir tyrėją G. S., kuris aktyviai dalyvavo bylos tyrime bei kontroliuojant pokalbius. Liudytojas G. S. patvirtino ne P. I., o būtent T. K. parodymus tiek dėl grįžimo į Lietuvą motyvų, tiek dėl to, iš kur T. K. gaudavo medžiagų platinimui, T. K. suteikta informacija, pasak G. S., tyrimui buvo naudinga ir pasitvirtino, duomenų visuma patvirtino, jog P. I. buvo pagrindinis prekiautojas. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, kolegija vertina, jog byloje ištirtų įrodymų visuma leidžia daryti loginę grandį, jog ne kas kitas, o būtent P. I. T. K. platino psichotropines medžiagas, todėl už tai pagrįstai ir nuteistas pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu.

Apelianto P. I. argumentai apie jo bute po kratos rastas pirštines bei suktinukus T. K. atsakomybės išvengimą už platinimą nepilnamečiui su pačiam P. I. inkriminuotomis nusikalstamomis veikomis nesusiję ir jo veikų kvalifikacijai įtakos neturi. Taip pat nereikšmingi jo argumentai apie D. T. ir J. Š. parodymus, kadangi šie asmenys nesusiję su nusikalstamomis veikomis, dėl kurių P. I. pripažintas kaltu.

Dėl prokuratūros apeliacinio skundo

Prokuratūros apeliaciniame skunde nurodoma, jog skiriant T. K. bausmę, netinkamai buvo pritaikytas įstatymas. Tokie teiginiai visiškai pagrįsti. Iš nuosprendžio matyti, jog T. K. yra nuteistas pagal BK 260 straipsnio 1 dalį už sunkaus nusikaltimo padarymą. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog tikslinga jam taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį, nes realios laisvės atėmimo bausmės paskyrimas T. K. prieštarautų teisingumo principui, todėl jam skirta BK 260 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta bausmė – laisvės atėmimas, jos vykdymą atidedant. Toks bausmės paskyrimas prieštarauja teismų praktikai, kurioje pripažįstama, kad visais atvejais, kai nuteistojo veikoje, be kitų nusikaltimų, yra ir sunkaus nusikaltimo sudėtis, BK 75 straipsnio taikymas apskritai negalimas. Tai reiškia, kad ir tais atvejais, kai, pavyzdžiui, tam pačiam asmeniui toje pačioje baudžiamojoje byloje už nesunkaus, apysunkio ar neatsargaus nusikaltimo padarymą yra paskirtas laisvės atėmimas, o už sunkų nusikaltimą – bauda ar kita už laisvės atėmimą švelnesnė bausmė, BK 75 straipsnis netaikomas. Jei vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi ar 62 straipsniu nuteistam asmeniui už sunkaus nusikaltimo padarymą paskirta švelnesnė negu įstatymo numatyta bausmė, tokios bausmės vykdymo atidėjimas negalimas. Taigi už sunkų nusikaltimą nuteistam asmeniui paskyręs laisvės atėmimą ir atidėjęs bausmės vykdymą, pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įstatymą ir nukrypo nuo teismų praktikos. Nepaisant to, jog už sunkų nusikaltimą T. K. bausmės vykdymas nepagrįstai atidėtas, kolegija sutinka, jog BK 260 straipsnio 1 dalyje numatytos sankcijos paskyrimas T. K. prieštarautų teisingumo principui. Nors prokuratūros apeliaciniame skunde ginčijamas BK 54 straipsnio 3 dalies taikymas T. K., tačiau apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokuroras sutiko, jog nuteistajam gali būti taikoma BK 54 straipsnio 3 dalis.

BK 54 str. 3 dalyje nustatyta, kad, jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai švelninti bausmę. BK 54 str. 3 d. taikymas susijęs su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismo nuosprendyje paminėtos aplinkybės iš tikrųjų yra išskirtinės, teigiamai apibūdinančios T. K. ir leidžiančios vertinti, jog nuteistajam bausmės tikslai bus pasiekti paskyrus švelnesnę bausmę, nei numatyta BK 260 straipsnio 1 dalies sankcijoje. T. K. nors ir padarė sunkų nusikaltimą, tačiau anksčiau neteistas, yra jauno amžiaus, mokosi, prisipažino ir gailisi, kaip nurodė policijos pareigūnas G. S., padėjo išaiškinti nusikalstamą veiką, teigiamai charakterizuojamas, nusikalto paskatintas kito asmens. Apeliacinės instancijos teismui buvo pateikti duomenys, jog T. K. dirba, todėl jam tikslinga skirti baudą, kurios dydis nustatomas atsižvelgiant į nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusią BK 47 straipsnio redakciją.

Prokuratūros apeliaciniame skunde taip pat prašoma sugriežtinti J. Š. ir P. I., pastarajam pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, skirtas bausmes. Tačiau tenkinti šio prašymo nėra pagrindo. J. Š. už nesunkų tyčinį nusikaltimą nubaustas 20 parų arešto bausme. Jis jauno amžiaus, neteistas, mokosi. Nors prokuratūros apeliaciniame skunde teigiama, jog J. Š. savo veiksmų kritiškai nevertino, o nustatyta, jog jis turėjo kelių rūšių narkotinių bei psichotropinių medžiagų, tačiau šios aplinkybės nėra pakankamos dėl bausmės skyrimo J. Š. daryti kitokias išvadas. Jam buvo skirta straipsnio, už kurį nuteistas J. Š., sankcijoje numatyta bausmė, be kita ko, ne pati švelniausia jos rūšis, apylinkės teismas savo sprendimą pakankamai motyvavo, todėl manyti, jog J. Š. skirta bausmė būtų aiškiai per švelni, nėra pagrindo.

Taip pat nėra pagrindo P. I. dėl BK 260 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos skirti griežtesnę bausmę. Už šią nusikalstamą veiką P. I. buvo skirta mažesnė nei sankcijos vidurkis bausmė. Nustatydamas bausmės dydį, apylinkės teismas atsižvelgė į tai, jog P. I. neteistas, baustas administracine tvarka, neigiamai nusikalstamų veikų nevertina, įvertintos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės, jo asmenybė. Skirdamas bausmę, apylinkės teismas vadovavosi bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais ir laikyti P. I. pagal BK 260 straipsnio 1 dalį skirtą bausmę aiškiai per švelnia nėra pagrindo. Be kita ko, pirmosios instancijos teismas, skirdamas P. I. bausmes už atskiras nusikalstamas veikas, jas bendrino dalinio bausmių sudėjimo būdu, tačiau P. I. nuteistas už nesunkų (BK 259 straipsnio 1 dalis) ir sunkų (BK 260 straipsnio 1 dalis) nusikaltimus, kurie priskiriami skirtingoms nusikalstamų veikų kategorijoms, nusikalstamos veikos dalykas skirtingas, vienu atveju tai narkotinės, o kitu - psichotropinės medžiagos, taigi bausmės turėjo būti bendrinamos apėmimo būdu (BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktas), todėl šioje dalyje nuosprendis keistinas dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo ir neteisingo bausmės paskyrimo.

Prokuratūros apeliacinio skundo prašymas dėl 30 Lt konfiskavimo iš T. K. taip pat pagrįstas. BK 72 str. 2 d. reglamentuota, kad konfiskuojamas turtas, kuris buvo nusikaltimo įrankis, priemonė ar nusikalstamos veikos rezultatas. Teismas pripažino įrodyta, jog T. K. psichotropines medžiagas E. K. pardavė už 30 Lt, tačiau kažkodėl nuosprendyje nieko nepasisakė dėl 30 Lt konfiskavimo, nors iš teismo posėdžio protokolo matyti, jog prokuroras baigiamosiose kalbose prašė iš T. K. konfiskuoti 30 Lt, kuriuos jis gavo iš nusikalstamos veikos (b. l. 183, t. 4). Ši teismo klaida ištaisytina ir iš T. K. konfiskuotini 30 Lt.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu, 2 punktu,

nusprendžia:

nuteistojo P. I. apeliacinį skundą atmesti. Nuteistojo P. I. gynėjos advokatės Natalijos Fočenkovos bei Klaipėdos apygardos prokuratūros apeliacinius skundus tenkinti iš dalies.

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. balandžio 2 dienos nuosprendį pakeisti:

P. I. pagal BK 259 straipsnio 1 dalį paskirti 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Panaikinti nuosprendžio dalį dėl bausmių subendrinimo P. I. ir nustatyti, jog, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 2 punktu, P. I. pagal BK 259 straipsnio 1 dalį ir pagal BK 260 straipsnio 1 dalį paskirtos bausmės subendrinamos apėmimo būdu ir nustatoma galutinė subendrinta 3 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Panaikinti nuosprendžio dalį dėl bausmės skyrimo T. K. ir pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, paskirti jam 19500 Lt (150 MGL) baudą. Į bausmės laiką įskaityti laikinajame sulaikyme išbūtą laiką nuo 2010-10-19 iki 2010-10-21, vieną sulaikymo parą prilyginant 2 MGL, ir nustatyti galutinę bausmę – 18980 Lt baudą.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalimi, iš T. K. konfiskuoti 30 Lt, kuriuos jis gavo iš nusikalstamos veikos.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.