Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, kurią sudaro kolegijos pirmininkė Dalia Višinskienė (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2009 m. sausio 22 d. sprendimo civilinėje byloje dėl skolos priteisimo pagal ieškovo UAB „Vilniaus energija“ ieškinį atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovas UAB „Vilniaus energija“ 2008-08-20 kreipėsi į teismą su ieškiniu ir prašė priteisti iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės 5044,54 Lt skolą už šilumos energiją, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Nurodė, kad jis teikė centralizuotą šilumą daugiabučiam gyvenamajam namui, kuriame yra atsakovui nuosavybės teise priklausantis butas. Kadangi atsakovui priklausančio buto, esančio (duomenys neskelbtini), šilumos tiekimo įrenginiai yra prijungti prie šilumos energijos tiekimo tinklų, pripažintina, kad sutartis su atsakovu dėl neterminuotos energijos pirkimo – pardavimo buvo sudaryta konkliudentiniais veiksmais. Dėl to atsakovas, kaip buto savininkas, turėjo pareigą sumokėti už jam priklausančiam butui teiktą šilumos energiją, tačiau nuo 2003-08-01 iki 2008-07-31 šios pareigos nevykdė ir yra skolingas. Atsakovui suteikto centralizuoto šildymo mokestis nustatytas vadovaujantis Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2001-03-29 sprendimu Nr. 535V, nuo 2007-07-01 šilumos energija minėtame name yra skirstoma vadovaujantis Valstybės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2005-05-05 nutarimu Nr. 03-19.

Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2009 m. sausio 22 d. sprendimu ieškinį tenkino, t.y. priteisė iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės ieškovui UAB „Vilniaus energija“ 5044,54 Lt skolą už šilumos energiją, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo 2008-08-21 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Teismas nustatė, kad ieškovas tiekė šilumos energiją butui, esančiam (duomenys neskelbtini), kuris nuosavybės teise priklauso atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei. Atsakovas minėtą butą, kaip socialinį būstą, nuo 2003-05-29 išnuomojo J. P., mirusiam 2006-08-21. Teismas, vadovaudamasis Šilumos ūkio įstatymo 2 str. 39 p., 19 str., ūkio ministro 2003-06-30 įsakymu Nr.4-260 patvirtintų Šilumos pirkimo – pardavimo sutarčių standartinių sąlygų 8, 16, 11, 20 p., 2003-07-10 įsakymu Nr.4-289 patvirtintų Šilumos pirkimo pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartinių sąlygų 8, 16 p., 2003-06-30 įsakymu patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 50, 52, 62 p., padarė išvadą, kad šilumos energijos tiekimo sutartis dėl butui, esančiam (duomenys neskelbtini), tiekiamos šilumos energijos konkliudentiniais veiksmais pagal standartines sutarties sąlygas buvo sudaryta su buto savininku, t. y. atsakovu Vilniaus miesto savivaldybe. Teismas konstatavo, kad ieškovas ir buto nuomininkas J. P. neatliko konkliudentinių veiksmų, patvirtinančių šilumos energijos pirkimo – pardavimo sutarties sudarymą, byloje nėra duomenų, kad nuomininkas būtų šilumos energijos pirkimo – pardavimo sutarties dalyvis. Teismas konstatavo, kad atsakovas yra ieškovo teikiamos paslaugos vartotojas, todėl atsakovas turi pareigą apmokėti už jam nuosavybės teise priklausančiam butui suteiktas paslaugas. Teismas nurodė, kad atsakovas nepagrįstai vadovaujasi CK 6.584 str. 1 d., Vyriausybės 2001-07-11 nutarimu Nr.876, nes šių aktų nuostatos reglamentuoja valstybės ar savivaldybės gyvenamosios patalpos nuomos sutarties teisinius santykius. Teismas netenkino atsakovo prašymo kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl Šilumos pirkimo – pardavimo sutarčių su buitiniais vartotojais standartinių sąlygų 8, 43 p, Šilumos teikimo ir vartojimo taisyklių 52 p. atitikties aukštesnės galios teisės aktams, nes Vyriausybės 2001-07-11 nutarimas Nr.876 reglamentuoja kitus teisinius santykius, teismui nekilo abejonių dėl atsakovo nurodytų teisės aktų nuostatų atitikties Šilumos ūkio įstatymo 1 str. 7, 25 p., CK 6.384 str. 1 d.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė apeliaciniu skundu prašo teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad teismas netinkamai aiškino materialinės teisės normas, reglamentuojančias šilumos energijos pirkimo – pardavimo santykius, netinkamai interpretavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, faktines bylos aplinkybes, todėl neteisingai nusprendė, kad už susidariusį įsiskolinimą už butui, esančiam (duomenys neskelbtini), tiektą šilumos energiją yra atsakingas buto savininkas (atsakovas). Ginčui turi būti taikoma: CK 6.584 str. 1 d. bei Vyriausybės 2001-07-11 nutarimu Nr.876 patvirtinta Valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkų atsiskaitymo už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją ir komunalines paslaugas tvarka, todėl teismas nepagrįstai šių teisės aktų normų netaikė. Teismas neįvertino ir nenustatė, kas yra galutinis šilumos energijos vartotojas. Pagal formuojamą teismų praktiką šios kategorijos bylose nustatyti galutinį – faktinį – vartotoją yra būtina, nes galutinis vartotojas yra atsakingas už susidariusį šilumos energijos įsiskolinimą. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad savivaldybė nuomodama socialinį būstą dalyvauja civiliniuose santykiuose lygiais pagrindais kaip ir kiti šių santykių dalyviai, nes savivaldybė, vykdydama Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymą, vykdo nekomercinę veiklą. Teismas formuoja ydingą praktiką, kai faktinis energijos vartotojas nebūtų įpareigotas sumokėti už faktiškai suvartotą energiją, o nuomininkų skolas sumokėtų savininkas. Dėl to socialinio būsto nuomininkai vengtų mokesčių mokėjimo. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad energijos vartotoju pripažintinas buto savininkas (atsakovas), nes pagal CK 1.17 str. tarp ieškovo ir buto nuomininko J. P. šilumos energijos pirkimo – pardavimo sutartis buvo sudaryta konkliudentiniais veiksmais, t. y. ieškovas teikė šilumos energiją, o nuomininkas ją vartojo. Dėl to nuomininkui kilo pareiga sumokėti už jam išnuomotam butui ieškovo teikiamą šilumos energiją. Tai reiškia, kad nuomininkas J. P. buvo faktinis šilumos energijos vartotojas, todėl teismas nepagrįstai priteisė įsiskolinimą iš atsakovo vien tik nuosavybės teisės pagrindu. Vadovaujantis Vyriausybės 2001-07-11 nutarimu Nr.876 patvirtintos Valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkų atsiskaitymo už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją ir komunalines paslaugas tvarkos 2 p., Vilniaus miesto valdybos 1999-12-02 sprendimo Nr.2105V Dėl mokesčių už šildymą ir karštą vandenį apskaičiavimo SP UAB „Bendruva“ eksploatuojamų bendrabučių gyventojams ir skolų už šilumos energiją grąžinimo SP UAB „Bendruva“ 1, 4, 2.1, 3 p., pripažintina, kad tarp SP AB „Vilniaus šilumos tinklai (bei jų teisių perėmėjos UAB „Vilniaus energija“) ir Vilniaus miesto savivaldybės yra sudarytas susitarimas, kad nuomininkas, o ne Vilniaus miesto savivaldybė, kaip patalpos savininkė, atsiskaitys su šilumos tiekėju. Šios aplinkybės teismas visiškai neanalizavo ir nevertino. Taip pat teismas nepagrįstai atsisakė tenkinti prašymą kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl teisės norminio akto atitikties įstatymui ir Vyriausybės nutarimo ištyrimo. Vilniaus miesto savivaldybė palaiko šį prašymą, prašo sustabdyti bylos nagrinėjimą ir nutartimi kreiptis į administracinį teismą su prašymu patikrinti, ar atitinkamas teisės norminis aktas, ar jo dalis atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį teisės aktą.

Ieškovas UAB „Vilniaus energija“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo teismo sprendimą palikti nepakeistą, atmesti kaip nepagrįstą atsakovo prašymą kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą. Nurodo, kad teismas teisingai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias šilumos energijos pirkimo – pardavimo santykius, padarė pagrįstą ir teisingą išvadą, kad šilumos energijos pirkimo – pardavimo santykių šalys yra šilumos tiekėjas ir pastato savininkas – šilumos vartotojas, ar pastato butų, kitų patalpų savininkas – buitinis šilumos vartotojas, todėl teismo sprendimas yra teisėtas, teisingas ir pagrįstas. Apeliantas nepagrįstai nurodo, kad šiam ginčui turėtų būti taikomas CK 6.586 str. 1 d., Vyriausybės 2001-07-11 nutarimas Nr.876, nes nurodytos teisės normos negali būti taikomos šilumos energijos tiekėjo ir vartotojo tarpusavio santykiams reguliuoti, nurodytas Vyriausybės nutarimas nėra lex specialis šilumos pirkimo – pardavimo sutarties subjektams. Kadangi atsakovui priklausančio buto šildymo prietaisai ir karšto vandens sistema prijungti prie šilumos perdavimo tinklų ar pastatų šildymo ir karšto vandens sistemų, nesant sutarties su individualiomis sąlygomis, pripažįstama, kad šilumos energijos pirkimo – pardavimo sutartis yra sudaryta pagal standartines sąlygas ir pagal jas šilumos vartotoju ir asmeniu, turinčiu prievolę sumokėti už patiektą šilumos energiją yra buto savininkas. Dėl to teismas teisingai konstatavo, kad šilumos energijos pirkimo – pardavimo sutartis buvo sudaryta su atsakovu konkliudentiniais veiksmais pagal standartines sąlygas. Apelianto argumentas, kad už suteiktą šilumos energiją turi mokėti ne savininkas, o gyventojas, neatitinka jokių protingumo, sąžiningumo ir teisingumo kriterijų. Teismas padarė teisingą išvadą, kad atsakovas, nuomodamas socialinį būstą, civiliniuose teisiniuose santykiuose dalyvauja taip pačiais pagrindais kaip ir kiti šių santykių dalyviai, nes atsakovas vykdydamas socialinės politikos funkciją – nuomodamas socialinį būstą atsako už tinkamą tokios funkcijos atlikimą ir neturi vienašališkai perkelti rizikos dėl asmenų, kuriems jis privalo suteikti socialinį būstą, veiksmų ūkio subjektams, teikiantiems šilumą atsakovui nuosavybės teise priklausančiam būstui. Nuomos sutartis su nuomininku J. P. nebuvo įregistruota nekilnojamojo turto registre, su nuomininku, mirusiu 2006-08-21, nebuvo sudaryta šilumos energijos pirkimo – pardavimo sutartis. Apelianto argumentas, kad tarp SP AB „Vilniaus šilumos tinklai (bei jų teisių perėmėjos UAB „Vilniaus energija“) ir atsakovo sudarytas susitarimas, kad nuomininkas, o ne atsakovas, kaip patalpos savininkas, atsiskaitys su šilumos tiekėju, atmestinas CPK 306 str. 2 d. pagrindu. Be to, šilumos ūkis šiuo metu yra reguliuojamas įstatymu, o ne savivaldybės teisės aktais. Atsakovas nepagrįstai sutapatina ieškovą su SP AB „Vilniaus šilumos tinklai“, nes tai yra du skirtingi juridiniai asmenys. Atsakovas nepateikė duomenų, kad UAB „Bendruva“ eksploatavo namą, esantį (duomenys neskelbtini). Teismas pagrįstai netenkino atsakovo prašymo kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, nes atsakovas tyčia reiškia nepagrįstus prašymus, vilkina ginčo išsprendimą.

Apeliacinis skundas atmestinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kurios sudaro skundo faktinį ir teisinį pagrindą, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai tenkino šioje byloje ieškovo UAB „Vilniaus energija“ pareikštą ieškinį, atmetė atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės prašymą kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti, ar ūkio ministro 2003-06-30 įsakymu Nr. 4-258 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 52 p., 2003-07-10 įsakymu Nr.4-289 patvirtintų Šilumos pirkimo pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartinių sąlygų 8, 43 p. atitinka Vyriausybės 2001-07-11 nutarimu Nr.876 patvirtinto Valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkų atsiskaitymo už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją, dujas, šiluminę energiją ir komunalines paslaugas tvarkos aprašo 2, 5 p., Šilumos ūkio įstatymo 1 str. 7, 25 p., CK 6.384 str. 1 d. Įvertinus šioje byloje surinktus įrodymus, susijusius su šilumos energijos tiekimu butui, esančiam (duomenys neskelbtini), laikotarpiu nuo 2003-08-01 iki 2008-07-31, darytina išvada, kad atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinio skundo argumentai, kurių pagrindu prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškovo ieškinys dėl nesumokėtos 5044,54 Lt skolos už šilumos energiją, tiektą minėtam butui laikotarpiu nuo 2003-08-01 iki 2008-07-31, būtų atmestas, nepagrįsti.

Byloje nustatyta, kad atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklauso butas, esantis (duomenys neskelbtini), butui šilumos energija tiekiama centralizuotai iš centralizuotų sistemų (b. l. 6). Nekilnojamojo turto registre nėra įregistruota jokių kitų asmenų daiktinių teisių ar juridinių faktų. Rašytinė šilumos energijos pirkimo – pardavimo sutartis tarp ieškovo UAB „Vilniaus energija“ ir buto savininko ar kito asmens nebuvo sudaryta. 2008-06-03 ieškovas UAB „Vilniaus energija“ informavo atsakovą Vilniaus miesto savivaldybę, kad buto, esančio (duomenys neskelbtini), kuris priklauso atsakovui, skola už tiektą šilumos energiją nuo 2003-08-01 iki 2008-04-30 yra 5127,68 Lt (b. l. 8). Atsakovas skolos neapmokėjo, 2008-08-20 UAB „Vilniaus energija“ pareiškė ieškinį atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei dėl įsiskolinimo už tiektą šilumos energiją priteisimo. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė su pareikštu ieškiniu nesutiko, nurodė, kad už socialiniam būstui teiktą šilumos energiją turi mokėti ne buvo savininkas, t. y. atsakovas, bet buto nuomininkas. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė nurodė, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), yra socialinis būstas, priklausantis Vilniaus miesto savivaldybės butų fondui (b. l. 24). Šis butas nuo 2003-05-29 Vilniaus miesto savivaldybės butų fondo gyvenamosios patalpos nuomos sutarties pagrindu buvo išnuomotas J. P.. Atsakovas pateikė šios sutarties nuorašą (b. l. 21-23). Pagal bylos duomenis J. P. mirė 2006-08-21 (b. l. 45). Atsakovas nepateikė duomenų, kad J. P. teises ir pareigas perėmė jo įpėdiniai, kad po J. P. mirties socialinis būstas buvo išnuomotas kitam asmeniui, kuris turėtų mokėti skolą už šildymą nuo 2006-08-22 iki 2007-08-31, t. y. 1182,39 Lt.

Šie byloje surinkti įrodymai leidžia daryti išvadą, kad už centralizuotai tiektą šilumos energiją butui, kuris nuosavybės teise priklauso atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei, privalo apmokėti atsakovas, o ne ieškovas už ją turi apmokėti (atsakovo nurodytas bute gyvenęs asmuo mirė, o kitas asmuo, gyvenęs po jo mirties, net nenurodytas). Atsakovo atsikirtimai, susiję su 2003-05-29 sudaryta su J. P. nuomos sutartimi, ir kurių pagrindu teigiama, kad ieškovas reikalavimus turėjo reikšti J. P., yra nepagrįsti, nes atsakovas sudarytos su nuomininku nuomos sutarties neįregistravo įstatymų nustatyta tvarka viešame registre, todėl jis jos negali naudoti prieš trečiuosius asmenis, iš jų ir prieš šilumos tiekėją (CK 6.579 str. 4 d.). Nepagrįsti atsakovo argumentai, kad šilumos vartotoju gali būti tik fizinis asmuo, nes pagal Šilumos ūkio įstatymo 2 str. 32 d. šilumos vartotojas – tai juridinis ar fizinis asmuo, kurio naudojami šildymo prietaisai nustatyta tvarka prijungti prie šilumos perdavimo tinklų ar pastatų šildymo ir karšto vandens sistemų; šio straipsnio 31 d. šilumos vartojimo pirkimo–pardavimo sutartis apibrėžiama kaip šilumos tiekėjo ar gamintojo ir buitinio šilumos vartotojo ar juridinio asmens, vartojančio šilumą ir (ar) karštą vandenį patalpose, kuriose neįrengti atsiskaitomieji šilumos apskaitos prietaisai, sutartis. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje konstatuota, kad šilumos tiekėjas ir patalpų savininkas (nuomotojas) bei nuomininkas gali susitarti dėl to, kad nuomininkas taps energijos pirkimo-pardavimo sutarties šalimi, o jeigu nėra tokio susitarimo, šilumos pirkimo-pardavimo sutarties šalis yra patalpų, kurioms tiekiama šiluma, savininkas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-01-30 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-3/2008, Vartotojų teisių apsauga vartojimo sutartiniuose santykiuose: teisinio reguliavimo ir teismų praktikos apžvalga, paskelbta Teismų praktikoje Nr. 30).

Kaip jau buvo minėta, J. P. nesudarė su šilumos energijos tiekėju sutarties, 2003-05-29 nuomos sutartyje neaptarta nuomininko atsiskaitymo už sunaudotą šilumos energiją tvarka. Tai, kad ieškovui buvo apmokėta 997 Lt iki 2006 m. rugpjūčio mėn., nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad tarp ieškovo ir J. P. faktiškai buvo sudaryta šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutartis, t. y. buvo susiklostę teisiniai šilumos energijos pirkimo-pardavimo santykiai. Byloje nebuvo pateikti įrodymai, kurių pagrindu būtų galima daryti tokią išvadą. Iš šioje byloje pateiktų įrodymų matyti, kad už šilumos energiją ieškovui mokėjo 360-oji daugiabučių namų savininkų bendrija (b. l. 25), o daugiabučio namo savininkų bendrija yra specialaus teisnumo juridinis asmuo, per kurį butų savininkai įgyvendina savo daiktines ir prievolines teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003-05-12 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-579/2003).

Atsakovo argumentai, kad jis neturi apmokėti už jam nuosavybės teise priklausančiam butui tiektą šilumos energiją, negali būti pripažinti pagrįstais ir tuo pagrindu, kad šilumos energija yra sunaudota (buvo šildomas atsakovui nuosavybės teise priklausantis butas), už šilumos energiją nėra apmokėta, ir asmuo J. P., kuriam buvo išnuomota gyvenamosios patalpos, yra miręs, byloje nenurodytas asmuo, kuriam gyvenamosios patalpos buvo išnuomotos po J. P. mirties. Savivaldybė, vykdydama socialinės politikos funkciją – nuomodama socialinį būstą, atsako už tinkamą tokios funkcijos vykdymą ir neturi pagrindo vienašališkai perkelti rizikos dėl asmenų, kuriems ji privalo suteikti socialinį būstą, veiksmų ūkio subjektams, tiekiantiems šilumą savivaldybei nuosavybės teise priklausančioms gyvenamosioms patalpoms, kurias ši nuomoja kaip socialinį būstą, nes tai prieštarautų ne tik teisės aktams, reglamentuojantiems šilumos tiekimo teisinius santykius, bet ir teisingumo bei protingumo kriterijams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-01-30 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-3/2008). CK 4.37 str. 1 d. numato, kad nuosavybės teisė – tai teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti. Taigi atsakovas, kaip buto savininkas, nuomodamas butą, įgyvendindamas įstatymu jam suteiktą teisę disponuoti šiuo butu, turėjo pareigą imtis visų būtinų priemonių, kad jam įgyvendinant šią teisę nebūtų pažeidžiami kitų asmenų teisės ir interesai. Atsakovas, išnuomodamas socialinį būstą, turėjo užtikrinti, kad nuomininkas sudarytų pirkimo-pardavimo sutartį su šilumos energijos tiekėju, kontroliuoti nuomos sutarties vykdymą, t. y. ar nuomininkas atsiskaito su šilumos energijos tiekėju Vyriausybės nustatyta tvarka. CK 6.584 str. 1 d. ir Vyriausybės 2001-07-11 nutarimu Nr. 876 patvirtinta Valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkų atsiskaitymo už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją, dujas, šiluminę energiją ir komunalines paslaugas tvarka, kuriomis grindžiamas apeliacinis skundas ir atsikirtimai į ieškinį, reglamentuoja valstybės ar savivaldybės gyvenamosios patalpos nuomos sutarties šalių, t. y. valstybės ar savivaldybės – nuomotojo ir valstybės ar savivaldybės - gyvenamųjų patalpų nuomininko tarpusavio teisinius santykius.

Atsakovas, remdamasis 1999-12-02 Vilniaus miesto valdybos sprendimo Nr.2105 V „Dėl mokesčių už šildymą ir karštą vandenį apskaičiavimo SP UAB „Bendruva“ eksploatuojamų bendrabučių gyventojams ir skolų už šilumos energiją grąžinimo SP AB „Šilumos tinklai“ 1 p., 2.1 p., teigia, kad tarp SP AB „Vilniaus šilumos tinklai“ bei jos teisių perėmėjos UAB „Vilniaus energija“ ir Vilniaus miesto savivaldybės yra sudarytas susitarimas, jog nuomininkas, o ne atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė, kaip patalpos savininkas, atsiskaitys su šilumos tiekėju. Taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių nenagrinėjo. Šie apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti, nes atsakovas pirmosios instancijos teisme savo atsikirtimų negrindė 1999-12-02 Vilniaus miesto valdybos sprendimu Nr.2105 (b. l. 17-19, 51-52). Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo atsakovo atsikirtimus į ieškinį, kurie buvo grindžiami 2001-03-01 Vilniaus miesto valdybos sprendimu Nr. 356 V.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė pareiškė prašymą kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti, ar ūkio ministro 2003-06-30 įsakymu Nr. 4-258 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 52 p., 2003-07-10 įsakymu Nr.4-289 patvirtintų Šilumos pirkimo pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartinių sąlygų 8, 43 p. atitinka Vyriausybės 2001-07-11 nutarimu Nr.876 patvirtinto Valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkų atsiskaitymo už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją, dujas, šiluminę energiją ir komunalines paslaugas tvarkos aprašo 2, 5 p., Šilumos ūkio įstatymo 1 str. 7, 25 p., CK 6.384 str. 1 d. (b. l. 31). CPK 3 str. 4 d. numato, kad teismas, nustatęs, jog byloje taikomas teisės norminis aktas ar jo dalis, prieštarauja įstatymui, Vyriausybės teisės norminiam aktui, priimdamas sprendimą, neturi vadovautis tokiu teisės aktu o turi teisę kreiptis į administracinį teismą, prašydamas patikrinti, ar atitinkamas teisės norminis aktas ar jo dalis atitinka įstatymą ar Vyriausybės teisės norminį aktą. Įvertinus šioje byloje nustatytas aplinkybes pagal byloje surinktus įrodymus, taikomus teisės aktus, darytina išvada, kad nėra faktinio ir teisinio pagrindo nustatyti, jog ūkio ministro 2003-06-30 įsakymu Nr. 4-258 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 52 p., 2003-07-10 įsakymu Nr.4-289 patvirtintų Šilumos pirkimo pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartinių sąlygų 8, 43 p. prieštarauja įstatymui, Vyriausybės teisės norminiam aktui, ir dėl to tenkinti atsakovo minėtą prašymą dėl kreipimosi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą.

Dėl aukščiau nurodytų aplinkybių atsakovo apeliacinis skundas atmestinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 325-331 str.,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2009 m. sausio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.