- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-10-19
- Bylos Nr.
- I-3161-643/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01740-2018-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Margarita Stambrauskaitė
- Pareiškėjas
- I. K.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. K. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas I. K. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–16), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – Vilniaus PN), 37 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Nurodo, kad nuo 2017 m. gegužės 2 d. iki 2018 m. gegužės 10 d. buvo laikomas Vilniaus PN netinkamomis kalinimo sąlygomis. Teigia, kad kamerose buvo laikoma iki 10 asmenų, todėl buvo pažeistas vienam asmeniui tenkančio minimalaus gyvenamojo ploto reikalavimas.
Vilniaus PN buvo nepakankamai užtikrinama nuteistųjų socialinė reabilitacija. Nepakako kultūros, sporto, kūrybos, saviraiškos, mokslo ir kt. renginių. Nuteistieji nebuvo į juos įtraukiami. Lokalinio sektoriaus teritorijoje nebuvo užtikrinama judėjimo laisvė, todėl pareiškėjas negalėjo pakankamai sportuoti tiek lauke, tiek patalpose. Be to, jis negalėjo lankyti įvairių renginių bei dirbti.
Gyvenamosiose kamerose kaliniams nėra užtikrinta galimybė pasinaudoti signalizacijos mygtuku ir iškviesti budintį pareigūną. Taigi nebuvo užtikrintas pareiškėjo saugumas.
Anot pareiškėjo, jis turėjo teisę pasivaikščioti kieme, bet vietos pasivaikščioti trūko, kadangi vienu metu išeidavo apie 200 žmonių. Pažymi, kad vienos valandos pasivaikščiojimo praktika prieštarauja Europos komiteto prieš kankinimą ir laikymą nubaudimą nežmoniškomis sąlygomis išaiškinimui. Šis komitetas išaiškino, kad suimtasis arba nuteistasis turi teisę ne mažiau kaip 8 valandas per dieną praleisti lauke. Skunde nurodo ir tai, kad pasivaikščiojimų kiemeliai neatitinka higienos normų reikalavimų, kadangi juose nebuvo šiukšlių kibirėlių, peleninių, kiemeliuose nuolat buvo šiukšlių, suoliukai sulaužyti, sienos padengtos pelėsiais ir grybeliais. Kiemeliai nebuvo periodiškai valomi, o jeigu dulkėdavo – nelaistomi.
Kamerose ventiliacijos nebuvo, jos buvo vėdinamos per langą. Be to, jose buvo drėgna ir tamsu. Lange esančios grotos ribojo švaraus oro srautą. Čiužiniai puvo, veisėsi parazitai, metalinės lovos rūdijo.
Vilniaus PN kamerose nebuvo užtikrintas tinkamas apšvietimas. Natūrali šviesa silpnai pateko į patalpas ir jų visai neapšvietė (nebuvo naktinio apšvietimo). Dieninio apšvietimo lempos skleidė labai stipria šviesą, nuo kurios skaudėjo akis ir galvą. Dėl lange esančių grotų taip pat buvo nepakankamas natūralus apšvietimas.
Anot pareiškėjo, kamerose nebuvo užtikrinama tinkama oro temperatūra. Oro temperatūra žiemą svyravo nuo 10 iki 14 ⁰C, o vasarą – net iki 35 ⁰C. Be to, nebuvo leidžiama turėti ventiliatorių. Tvirtina prašęs Vilniaus PN administracijos, kad ši išmatuotų kamerose oro temperatūrą, tačiau administracija atsisakė tai padaryti. Kameros buvo nesuremontuotos, lubos ir sienos pasidengusios pelėsiais, grybeliais, dažai nuo sienų atsilupę, sienos nepritaikytos valyti. Dėl šių aplinkybių nuolat skaudėjo galvą ir gerklę, sukildavo temperatūra, atsirado depresija.
Teigia, jog nebuvo tinkamai aprūpintas patalyne. Čiužiniai nebuvo dezinfekuojami, nuo drėgmės čiužiniai puvo. Drabužius tekdavo skalbtis pačiam, o sąlygos juos išsidžiovinti nebuvo užtikrintos.
Vilniaus PN taip pat nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, dušu (duše neįrengtos pertvaros). Unitazų nebuvo, tualetai ,,tupimi“. Teigia, kad dažnai nebūdavo karšto vandens, todėl pareiškėjui buvo neužtikrintos sąlygos nusiprausti po dušu ne rečiau kaip kartą per savaitę.
Šalies argumentai
Pareiškėjas nurodo ir tai, kad tiekiamas maistas buvo nekaloringas ir neskanus, energetinė vertė svyravo nuo 1300 iki 1500 kcal. Jis nuolat sportavo, todėl maisto jam nepakako. Pažymi, kad prieš atvykdamas į Vilniaus PN svėrė 100 kg., o dabar – apie 85 kg. Patiekiamas maistas nebuvo sveriamas, todėl neatitiko nustatyto kiekio. Atkreipia dėmesį į tai, kad valgykloje buvo antisanitarinės sąlygos, kadangi joje buvo žiurkių, įvairių parazitų, paukščių, kačių. Maisto dalintojai nesilaikė higienos reikalavimų. Taip pat nebuvo maisto padėklų.
Teigia, kad nebuvo užtikrini ilgalaikiai pasimatymai su drauge. Per visą buvimo Vilniaus PN laikotarpį jam nebuvo skirta papildomų ilgalaikių pasimatymų.
Nurodytos sąlygos pareiškėjui sukėlė fizinį skausmą, jis buvo sukrėstas psichologiškai. Jis turėjo ribotas galimybes judėti, todėl kentėjo. Neužtikrinus tinkamų kalinimo sąlygų jis buvo priverstas vartoti medikamentus, tapo konfliktiškas, grubus, uždaras, nukentėjo orumas, reputacija, sumažėjo bendravimo galimybės, prasidėjo nesutarimai su šeima.
Šalies argumentai
Atsakovės atsakovas su pareiškėjo skundu nesutinka, prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 24–34).
Nurodo, kad 2017 m. gegužės 2 d. pareiškėjui atvykus į Vilniaus PN, jis buvo apgyvendintas karantino gyvenamojoje patalpoje Nr. 108. Šioje patalpoje pareiškėjas gyveno nuo 2017 m. gegužės 2 d. iki 2017 m. gegužės 8 d., kuomet pataisos įstaigos direktorius 2017 m. gegužės 8 d. įsakymu Nr. 7-155 perkėlė jį iš karantino gyvenamosios patalpos į bendrabučio tipo gyvenamąją patalpą Nr. 7-402-06. Šioje patalpoje pareiškėjas gyveno nuo 2017 m. gegužės 8 d. iki 2018 m. gegužės 23 d. Vilniaus PN karantino gyvenamosios patalpos Nr. 108 plotas 14,39 kv. m, joje įrengtos 2 dviaukštės lovos, t. y. 4 miegamos vietos. Taigi vienam nuteistajam tenka apie 3,6 kv. m ploto. Bendrabučio tipo gyvenamosios patalpos Nr. 7-402 plotas 34,46 kv. m, įrengta 11 miegamų vietų. Tai reiškia, kad vienam nuteistajam tenka apie 3,13 kv. m ploto.
Nurodo, kad karantino (izoliavimo) patalpos yra laikino laikymo gyvenamosios patalpos, kuriose laikomi visi asmenys, atvykę planiniu etapu. Tokiame priežiūros poste nuteistieji asmenys laikomi trumpai, t. y. tol, kol bus atliktas jų sveikatos patikrinimas, sanitarinis paruošimas, bus suorganizuotas pokalbis su psichologinės tarnybos, socialinės reabilitacijos ir kitų tarnybų pareigūnais. Karantino (izoliavimo) patalpose yra numatyta, kad kiekvienas asmuo privalo turėti atskirą lovą. Karantino patalpoje laikomų asmenų skaičius nėra pastovus.
Pažymi, kad Vilniaus PN nėra sisteminama informacija, kiek tuo pat metu buvo laikoma asmenų tam tikroje gyvenamojoje patalpoje (įskaitant karantino gyvenamosiose patalpose), vienoje rinkmenoje. Vilniaus PN karantino patalpa Nr. 108 dažniausiai nėra visiškai užpildyta. Dėl didelio nuteistųjų judėjimo (atvykimo, išvykimo, paskirstymo į būrius) nuteistųjų skaičius konkrečioje karantino patalpoje gali kisti kelis kartus per parą. Karantino patalpos dienos metu nėra rakinamos ir nuteistieji, esantys karantino patalpoje, gali judėti bendrame pastato lokaliniame sektoriuje (tai gyvenamoji patalpa, analogiška bendrabučio tipo gyvenamajai patalpai).
Pataisos įstaigoje nustatytas bausmės atlikimo režimas, kuris numato, kad dienotvarkės numatytu laiku nuo 7 val. iki 23 val. nuteistieji gali laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose, taip pat viso lokalinio sektoriaus teritorijoje, lankyti koplyčią, organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla, t. y. Vilniaus PN dienotvarkė neįpareigoja nuteistųjų, kurie nėra laikomi kamerų tipo patalpose, visą parą būti jiems skirtoje gyvenamojoje patalpoje. Pataisos namų teritorijoje įrengtos krepšinio aikštelės, sportiniai svarmenų kilnojimo įrenginiai pastatų viduje, kuriais gali naudotis nuteistieji. Ginčo laikotarpiu pareiškėjui nebuvo skirta drausminių nuobaudų, jis nė karto nebuvo perkeliamas į drausmės grupės gyvenamąsias patalpas bei kamerų tipo patalpas.
Pabrėžia, kad pareiškėjas nuo atvykimo į Vilniaus PN dalyvavo Adaptacijos, Nuteistojo pataisos, Integracijos į visuomenę programose, todėl nesutinka su jo teiginiais, kad Vilniaus PN nebuvo pakankamai užtikrinamas nuteistųjų socialinių reabilitacijos programų įgyvendinimas. Atkreipia dėmesį į tai, jog sėkminga nuteistojo elgesio korekcija priklauso nuo asmens noro ir siekio keistis bei po laisvės atėmimo bausmės atlikimo reintegruotis į visuomenę. Nuteistųjų elgesio rizika mažinama socialinės reabilitacijos priemonių pagalba. Nuo pat atvykimo į pataisos įstaigą, pareiškėjas buvo supažindintas su įstaigoje taikomomis pataisos priemonėmis.
Dėl pareiškėjo teiginių, jog Vilniaus PN gyvenamosiose patalpose nebuvo užtikrinta galimybė pasinaudoti signalizacijos mygtuku, pažymi, kad lengvajai ir paprastai nuteistųjų grupėms skirtose gyvenamosiose patalpose, t. y. bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, kuriose laisvės atėmimo bausmę atlieka didžioji Vilniaus PN nuteistųjų dalis pareigūnų iškvietimo sistemų įrengimas nenumatytas. Prižiūrėtojų iškvietimo sistemos įrengtos visose Vilniaus PN drausmės grupės gyvenamosiose patalpose ir kamerų tipo patalpose. Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas nė karto nebuvo perkeltas į drausmės grupės gyvenamąsias patalpas ar kamerų tipo patalpas.
Nurodo, kad Vilniaus PN I gyvenamojo korpuso nuteistiesiems (2, 3, 4, 5, 6, 7 nuteistųjų būriai) įrengtas atskiras pasivaikščiojimų kiemas. Pasivaikščiojimų kiemas yra erdvus, jame įrengta krepšinio aikštelė, sporto inventorius. Pabrėžia, kad teisės aktuose nėra nustatyta, kokie turėtų būti pasivaikščiojimo kiemų ploto normatyvai. Taip pat nurodo, kad teisės aktuose įtvirtinta nuteistųjų pareiga tvarkyti ir prižiūrėti savo darbo, gyvenamąją (miegamą) ir pasivaikščiojimo vietas.
Dėl pareiškėjo teiginių, jog Vilniaus PN patalpose nebuvo užtikrintas natūralus patalpos apšvietimas, ventiliacija buvo silpna, patalpose buvo pelėsio, nuolatos buvo drėgna, akcentuoja, kad pareiškėjas buvusius higienos reikalavimų trūkumus nurodo labai abstrakčiai. Ginčo laikotarpiu pareiškėjas nesikreipė į Vilniaus PN administraciją dėl galimai pažeidžiamų higienos normų reikalavimų (dėl patalpų apšvietimo, ventiliacijos, drėgmės, temperatūros, dezinfekcijos, patalynės higienos ir kitų sąlygų). Pabrėžia, kad visose Vilniaus PN kamerų tipo patalpose įrengti skaidraus stiklo langai, kurie užtikrina natūralų šių patalpų apšvietimą. Taip pat patalpose įrengtas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, patalpose įrengtos inžinerinės ventiliavimo sistemos. Patalpose pagal poreikį ir esamas finansines galimybes nuolatos atliekami remonto darbai. Dėl aprūpinimo patalyne nurodo, kad pareiškėjui jo atvykimo dieną buvo išduotas 1 čiužinys, 1 pagalvė, 1 antklodė, 1 patalynės komplektas.
Atsiliepimas
Atsiliepime nurodo ir tai, kad I gyvenamojo korpuso (bendrabučio tipo gyvenamosios patalpos) kiekviename aukšte įrengta po 2 sanitarinius mazgus kiekvienam nuteistųjų būriui (būriuose gyvena nuo 40 iki 50 nuteistųjų). I korpuse įrengti sanitariniai mazgai yra identiški. Kiekviename aukšte įrengti du sanitariniai mazgai, kiekviename iš sanitarinių mazgų įrengta po penkias tualeto vietas, keturis pisuarus, keturias kriaukles ir tris prausyklas. Sanitariniai mazgai yra tvarkingi, juos nuolat tvarko kiekviename būryje dirbantys tvarkiniai. Dėl dušų įrengimo tariamų trūkumų pabrėžia, jog teisės aktai nenustato reikalavimo įrengti pertvaras dušinėse. Mano, jog Vilniaus PN I gyvenamajame korpuse įrengta dušinė visiškai atitinka galiojantį teisinį reglamentavimą.
Vilniaus PN nuteistieji maitinami vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 „Dėl fiziologinių mitybos normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ ir „Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklėmis“, patvirtintomis Kalėjimo departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117. Skiriamų maisto produktų vidutiniai paros kiekiai nustatyti Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2006 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. IR-485 „Dėl teisingumo ministro 2002 m. rugsėjo 23 d. įsakymo Nr. 253 „Dėl skiriamų maisto produktų vidutinių paros kiekių ir paros maitinimo išlaidų normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ pakeitimo“. Nuteistieji maitinami pagal pataisos įstaigoje pavirtintą dienotvarkę. Valgiaraščiai, tarp jų ir valgiaraštis nedirbantiems vyrams, yra patvirtinti 2014 m. kovo 28 d. Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymu Nr. V-138 „Dėl valgiaraščių asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose patvirtinimo“. Nuteistieji maitinami pataisos namų valgykloje, nustatytu laiku pagal pataisos įstaigos direktoriaus patvirtintą nuteistųjų maitinimo grafiką. Maisto produktai, dalyvaujant pataisos namų budinčiajam direktoriaus padėjėjui, sudedami į katilus pagal svorį. Maistas nuteistiesiems išduodamas tik po įstaigos Sveikatos priežiūros tarnybos darbuotojo juslinio maisto patikrinimo (ragavimo), tai pažymint Pagaminto maisto kokybės įvertinimo žurnale. Pažymi, kad pareiškėjas su skundais dėl netinkamo maitinimo į Vilniaus PN administraciją nesikreipė.
Dėl papildomų ilgalaikių pasimatymų suteikimo pažymi, kad pareiškėjas atlikdamas laisvės atėmimo bausmę Vilniaus PN 20 kartų pasinaudojo teise gauti pasimatymus. Pabrėžia, kad suteikti papildomus ilgalaikius ar trumpalaikius pasimatymus nuteistiesiems yra išskirtinai pataisos įstaigos direktoriaus arba jį pavaduojančio pareigūno teisė, bet ne pareiga. Pataisos įstaigos direktorius arba jį pavaduojantis pareigūnas priimdamas sprendimą dėl papildomo trumpalaikio ar ilgalaikio pasimatymo suteikimo visais atvejais vertina ir atsižvelgia į prašymą pateikusio nuteistojo asmenybę, jo elgesį laisvės atėmimo metu, požiūrį į padarytą nusikaltimą, prašyme išdėstytus motyvus bei kitų pataisos namų tarnybų nuomonę. Taip pat vertinamas pasimatymams skirtų patalpų užimtumas konkrečiu laikotarpiu bei kitos reikšmingos aplinkybės. Atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas dažnai keisdavo jam priklausančius ilgalaikius pasimatymus į trumpalaikius.
Šalies argumentai
Pareiškėjo teiginius, jog Vilniaus PN patalpose buvo kenkėjų (parazitų) laiko deklaratyviais. Pažymi, kad tarp Vilniaus PN ir UAB „Dezinfa“ pasirašyta paslaugų teikimo sutartis, pagal kurią bendrovė įsipareigojo vykdyti vabzdžių kontrolę ir naikinimą (dezinfekciją), ši kontrolė nuolat vykdoma, nusiskundimų iš nuteistųjų negauta.
Vilniaus PN nuomone, pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės pagrįstos abstrakčiais teiginiais. Pareiškėjas nepagrindė prašomos priteisti neturtinės žalos dydžio. Taip pat nepateikė jokių įrodymų ir argumentų, jog skunde nurodytos aplinkybės turėjo įtakos jo fizinei ar psichinei sveikatai. Vilniaus PN administracija jokiais savo veiksmais pareiškėjo teisių nepažeidė ir jam žalos nepadarė, todėl nėra pagrindo atlyginti neturtinę žalą.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų kalinimo Vilniaus PN sąlygų nuo 2017 m. gegužės 2 d. iki 2018 m. gegužės 10 d.
Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinė žala nėra bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis, bet žalą darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, jie yra nepriimtini asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-1001/2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006). Siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-376/2007).
Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra suformulavęs taisyklę, jog atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, bylose dėl teisės aktų reikalavimų neatitinkančių kalinimo sąlygų, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-822-81/2014, 2013 m. vasario 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013). Kita vertus, Lietuvos vyriausiasis teismas laikosi pozicijos, jog nors atsakovas ir nepateikia įrodymų apie atliktų patikrinimų rezultatus konkrečiose patalpose, kuriose tuo metu buvo pareiškėjas, tačiau pareiškėjui ar kitam asmeniui dėl laikymo sąlygų nesiskundus, jis tokių įrodymų (patikrinimo aktų ar pan.) ir negali pateikti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2446-624/2015).
Dėl vienam asmeniui tenkančio ploto
Pareiškėjo teigimu, Vilniaus PN jis buvo laikomas pažeidžiant vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto reikalavimus. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas teismui pateiktame skunde nenurodė gyvenamųjų patalpų kamerų, kuriose jis buvo laikomas ginčo laikotarpiu, todėl teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo skundo pagrįstumo, remiasi atsakovės atstovo į bylą pateiktais įrodymais. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad pareiškėjas buvo laikomas karantino gyvenamojoje patalpoje Nr. 108 (gyvenamoji patalpa, analogiška bendrabučio tipo gyvenamajai patalpai) bei bendrabučio tipo gyvenamojoje patalpoje Nr. 7-402-06. Karantino gyvenamosios patalpos Nr. 108 plotas yra 14,39 kv. m (įrengtos dvi dviaukštės lovos, keturios miegamosios vietos). Bendrabučio tipo gyvenamosios patalpos Nr. 7-402-06 plotas yra 34,46 kv. m (įrengta vienuolika miegamųjų vietų) (b. l. 25–26, 56).
Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 ,,Dėl Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – PĮVTT) 11¹.1 papunktį, iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos patvirtinimo“, nurodytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus) tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, nurodo, kad jei atsakovo atstovo byloje pateikti duomenys apie tai, kiek asmenų nurodytais laikotarpiais gyveno konkrečioje kameroje, taip pat, koks konkretus gyvenamasis plotas teko kiekvienam, yra netikslūs ir nepakankami, skaičiuojant plotą, tekusį asmeniui pataisos įstaigų kamerose, atsižvelgiama į miegamųjų vietų skaičių gyvenamojoje patalpoje ir bendrą kameros plotą. Tokiu atveju sprendžiama, ar vidutiniškai pareiškėjui tekęs kameros gyvenamosios patalpos plotas atitiko teisės aktų reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gruodžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1782-822/2016).
Atsakovės atstovas nurodė, kad Vilniaus PN nėra sisteminama informacija, kokiose patalpose ir kokiais laikotarpiais nuteistieji gyvena atlikdami jiems paskirtas laivės atėmimo bausmes, todėl duomenų apie gyvenamosiose patalpose buvusių asmenų skaičių nepateikė. Nagrinėjamu atveju duomenų, kad gyvenamosiose patalpose buvo laikoma daugiau asmenų, negu jose buvo įrengta miegamųjų vietų, nėra. Atsižvelgdamas į tai, teismas, skaičiuodamas vienam asmeniui gyvenamosiose patalpose tenkantį plotą, laiko, kad jose buvo laikoma tiek asmenų, kiek jose buvo miegamųjų vietų.
Iš Vilniaus PN pateiktų duomenų nustatyta, kad karantino gyvenamojoje patalpoje Nr. 108 vienam asmeniui vidutiniškai tenka apie 3,59 kv. m, bendrabučio tipo gyvenamojoje patalpoje Nr. 7-402-06 – 3,13 kv. m. Iš teismui pateiktos bylos medžiagos matyti, jog pareiškėjui ginčui aktualiu laikotarpiu teko ne mažiau kaip 3,13 kv. m. Taigi, atsižvelgus į minėtas nuostatas ir įvertinus visus bylos esančius duomenis, be kita ko, duomenis apie patalpų, kuriose ginčui aktualiu laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, plotus bei jose įrengtas miegamąsias vietas, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu buvo laikomas nepažeidžiant teisės aktų nuostatų dėl vienam asmeniui turinčio tekti minimalaus gyvenamųjų patalpų ploto.
Dėl socialinės reabilitacijos programų
Teismas nesutinka su pareiškėjo teiginiu, kad Vilniaus PN nepakankamai užtikrinama nuteistųjų socialinė reabilitacija. Atsakovės atstovo teigimu, Vilniaus PN vykdomos šios socialinės reabilitacijos priemonės: Tipinė naujai atvykusių į pataisos įstaigą nuteistųjų adaptacijos programa; Nuteistųjų pataisos programa; Tipinė nuteistųjų integracijos į visuomenę programa; Nuteistųjų laisvalaikio užimtumo programa; Kriminalinės subkultūros apraiškų laisvės atėmimo vietose prevencijos programa; Asmenų, kuriuos rengiamasi paleisti iš laisvės atėmimo vietų, teisinio ir socialinio švietimo programa (b. l. 28). Iš teismui pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjas nuo atvykimo į Vilniaus PN dalyvavo Tipinėje naujai atvykusių į pataisos įstaigą nuteistųjų adaptacijos, Nuteistųjų pataisos ir Tipinėje nuteistųjų integracijos į visuomenę programose (b. l. 59–62). Individualaus darbo su nuteistuoju knygelėje taip pat pažymėta, kad pareiškėjas skaito, žiūri televizorių, sportuoja. Teismas pritaria Vilniaus PN atsiliepime išdėstytai pozicijai, kad dalyvavimas socialinės reabilitacijos programose remiasi savanoriškumo principu. Dalyvavimas šiose programose nuteistiesiems padeda atrasti savo tapatybę ir vaidmenį visuomenėje, suformuoti reikalingus įgūdžius integruojantis į visuomenę, skatinti taikiai sugyventi su kitais visuomenės nariais, rinktis teisėtus kelius savo tikslams pasiekti. Teismo vertinimu, pareiškėjui sudarytos galimybės dalyvauti socialinės reabilitacinės programose, trijose iš jų jis dalyvavo. Taigi, tik nuo paties pareiškėjo (jo noro ir aktyvaus įsitraukimo) priklauso, kuriose programose jis dalyvaus ir kiek jos bus veiksmingos. Pareiškėjas nenurodė, kad siekė dalyvauti tam tikroje konkrečioje programoje, tačiau tam buvo užkirstas kelias. Vilniaus PN pateiktose nuotraukose matyti, kad pasivaikščiojimo kiemeliuose įrengtos vietos sportuoti (b. l. 38–39, 46). Pareiškėjas skunde nenurodė, kokių konkrečių renginių jis negalėjo lankyti, kokiais būdais buvo ribojamas jo noras sportuoti. Vien tik abstrakčių pareiškėjo nusiskundimų dėl nepakankamo socialinių reabilitacijos programų įgyvendinimo nepakanka Vilniaus PN neteisėtiems veiksmams pagrįsti, todėl ši pareiškėjo skundo dalis laikytina nepagrįsta.
Dėl pareigūnų iškvietimo sistemų
Pareiškėjas skundžiasi ir tuo, jog Vilniaus PN gyvenamosiose patalpose jam nebuvo užtikrinta galimybė pasinaudoti signalizacijos mygtuku ir iškviesti budintį pareigūną. Taigi nebuvo užtikrintas jo saugumas, kadangi patalpoje kilo grėsmė sveikatai.
Visų pirma teismas pažymi, kad pareiškėjas buvo priskirtas paprastajai nuteistųjų grupei (b. l. 59). Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos kalėjimų departamento direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 (toliau – Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) 13.10 ir 16.11 papunkčiuose numatyta, kad drausmės grupės gyvenamosiose patalpose ir kamerų tipo patalpose įrengiama prižiūrėtojo iškvietimo sistema. Teisės aktuose nėra nustatyta, jog lengvajai ir paprastajai nuteistųjų grupėms skirtose gyvenamosiose patalpose būtų įrengtos pareigūnų iškvietimo sistemos. Kaip pažymėjo Vilniaus PN atsiliepime, pareiškėjas nė karto nebuvo perkeltas į drausmės grupės gyvenamąsias patalpas ar kamerų tipo patalpas. Be to, pažymėtina, kad nuteistieji dienotvarkės numatytu laiku nuo 7 val. iki 23 val. gali laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose, taip pat viso lokalinio sektoriaus teritorijoje. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas neturi pagrindo konstatuoti neteisėtų Vilniaus PN veiksmų.
Dėl pasivaikščiojimo trukmės ir pasivaikščiojimo kiemo
Pareiškėjas skunde teigė, kad Vilniaus PN pasivaikščiojimo kiemeliuose nebuvo pakankamai vietos, o pasivaikščiojimų trukmė neatitiko Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ar baudimą išaiškinimo. Nurodo, kad būdamas kamerų tipo patalpose jis turėjo teisę pasivaikščioti, tačiau jam trūko vietos, be to, pasivaikščiojimo kiemeliai buvo netvarkingi, neatitiko higienos normų reikalavimų.
Pasivaikščiojimo kiemų įrengimo reikalavimai įtvirtinti Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 18–21 punktuose, kuriuose nėra nustatytas minimalus pataisos įstaigų pasivaikščiojimo kiemelių plotas. Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 20 punktas numato, kad pasivaikščiojimo kiemuose gali būti sumontuota sporto įranga ar sporto inventorius, skirtas nuteistiesiems mankštintis gryname ore. Sporto įranga ir inventorius turi būti techniškai tvarkingi, patikimai pritvirtinti prie sienų ar grindų, nekelti pavojaus pataisos įstaigose laikomų asmenų ir personalo sveikatai ir gyvybei. Minėtų taisyklių 21 punkte numatyta, kad pasivaikščiojimo kiemų grindys turi būti lygios ir neslidžios. Iš byloje esančių Vilniaus PN I gyvenamojo korpuso pasivaikščiojimo kiemo nuotraukų (b. l. 38, 39) matyti, kad jis yra erdvus, švarus ir tvarkingas, padengtas lygia danga, jame įrengtas sporto inventorius (lygiagretės, skersinis prisitraukimams ir pan.), krepšinio aikštelė. Pažymėtina, kad PĮVTT 73.6 papunktis įpareigoja nuteistuosius tvarkyti ir prižiūrėti savo darbo, gyvenamąją (miegamą) ir pasivaikščiojimo vietas. Todėl teismas neturi pagrindo pripažinti, kad pasivaikščiojimo kiemeliai neatitiko teisės aktų reikalavimų ir tuo buvo pažeistos pareiškėjo teisės.
Dėl pasivaikščiojimų trukmės teismas pažymi, kad Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą standarto (2002) 1 – Rev. 2006 II skyriaus „Įkalinimas“ pateiktos ištraukos iš trečiosios bendros ataskaitos [CPT/Inf (93)12] 47 punkte nustatyta, kad „Europos komitetas prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą mano, kad turėtų būti stengiamasi užtikrinti, kad kalintieji kardomojo įkalinimo įstaigose galėtų praleisti tinkamą dienos dalį (8 valandas ar daugiau) ne jų kamerose (angliškai – outside their cells) užimti skirtingo pobūdžio tikslinguose užsiėmimuose. Šiuo atveju minėtoje normoje rekomenduojamas 8 ir daugiau valandų laikotarpis kalinamų asmenų buvimui ne savo kamerose, o ne, kaip nurodo pareiškėjas, laiko praleidimui lauke. Kadangi pareiškėjas buvo priskirtas paprastajai grupei, pasivaikščiojimo trukmę reglamentavo Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 73 straipsnio nuostatos, pagal kurias paprastajai grupei priskirti nuteistieji turi teisę kasdien pasivaikščioti tris valandas. Šiuo atveju pareiškėjas skunde neneigė, kad jis turėjo teisę pasivaikščioti, o pareiškėjo teiginys, jog vienu metu vaikštosi po 200 asmenų, vertintinas kritiškai, nes, kaip matyti iš Vilniaus PN pateiktų nuotraukų, kiemeliuose vienu metu vaikšto sąlyginai nedidelis skaičius nuteistųjų, kiekvienas iš jų turi pakankamai daug asmeninės erdvės. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo teisių pažeidimo konstatuoti nėra pagrindo.
Dėl higienos sąlygų gyvenamosiose patalpose
Pareiškėjas skunde taip pat teigia, kad Vilniaus PN gyvenamosiose patalpose nebuvo užtikrinama tinkama oro temperatūra, neįrengta ventiliacija, buvo drėgna, sienų danga padengta pelėsiais, dažai nusilupę, oro greitis neatitiko higienos normų reikalavimų. Šių savo argumentų pareiškėjas nepagrindė jokiais įrodymais, nenurodė teismui, kurioje gyvenamojoje patalpoje ir kokias laikotarpiais (bent apytiksliai) sąlygos galimai neatitiko nustatytų higienos normų. Teismo vertinimu, pareiškėjo skundo teiginiai dėl higienos normų reikalavimų pažeidimų taip pat laikytini abstrakčiais, todėl nesudaro pagrindo įrodinėjimo naštą dėl higienos normų reikalavimų atitikties perkelti Vilniaus PN administracijai. Taip pat ypač reikšminga šiuo atveju faktinė aplinkybė, kad pareiškėjas nesikreipė į Vilniaus PN administraciją su prašymais ar skundais, susijusiais su higienos normų reikalavimų pažeidimais. Kreipimosi į institucijos administraciją aspektas yra svarbus siekiant įvertinti, ar pataisos namai, žinodami apie higienos normų ar kitus pažeidimus, ėmėsi veiksmų, kad tokie pažeidimai būtų pašalinti. Pareiškėjas nesikreipė ir į Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą, kuris yra kompetentingas atlikti higienos normų reikalavimų laikymosi operatyvinius patikrinimus. Atsižvelgiant į tai, skundo argumentas dėl sąlygų neatitikties higienos normų reikalavimams atmestinas kaip nepagrįstas.
Dėl sanitarinių mazgų
Pareiškėjas skunde nurodė, kad jam nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, o tualetai buvo be unitazų (,,tupimi“), nuo kitų kabinų atskirti sienele.
Vilniaus PN atsiliepime nurodė, kad I gyvenamojo korpuso (bendrabučio tipo gyvenamosios patalpos) kiekviename aukšte įrengta po 2 sanitarinius mazgus kiekvienam nuteistųjų būriui, kuriame gyvena nuo 40 iki 50 nuteistųjų. I korpuse kiekviename aukšte įrengti sanitariniai mazgai yra identiškai. Kiekviename aukšte įrengta po du sanitarinius mazgus, kiekviename iš sanitarinių mazgų įrengta po penkias tualeto vietas, keturis pisuarus, keturias kriaukles ir tris prausyklas.
Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos normoje HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – HN 134:2015) nėra įtvirtinti reikalavimai, kaip turi būti įrengtas sanitarinis mazgas.
Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.6 papunktis nustato, jog įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga.
Teismų praktikoje unitazų neįrengimas sanitariniame mazge (t. y. ,,tupimas“ tualetas), neatitinka teisės aktų reikalavimų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2025-624/2017, 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-512-822/2017). Šiuo atveju pareiškėjas nurodė, o Vilniaus PN patvirtino, kad sanitariniuose mazguose įrengti ne unitazai, o ,,tupimi“ tualetai. Atsižvelgiant į tai, yra pagrindas konstatuoti, kad ,,nesėdimo“ tualeto įrengimas (buvimas), neatitinka teisės aktų reikalavimų, todėl tai pažeidžia pareiškėjo teises.
Dėl naudojimosi dušu
Pareiškėjo teigimu, Vilniaus PN nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis dušu, kadangi dušinėje nebuvo pertvarų.
Dėl privatumo naudojantis dušu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymima, jog pertvarų nebuvimas neužtikrina visiško privatumo buvimo (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1763-858/2015, 2016 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1456-602/2016). Šiuo atveju Vilniaus PN pateikė fotografijas (b. l. 47), iš kurių matyti, kad dušinėse nėra įrengtos pertvaros. Taigi, tai patvirtina pareiškėjo teiginius, jog privatumas naudojantis dušu nėra užtikrintas.
Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimas gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemianti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos (toliau – Konvencijos) 3 straipsnio pažeidimą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, kt.). Šiuo atveju Vilniaus PN pateikti duomenys patvirtina, kad dušo patalpų įrengimas neužtikrino visiško asmens privatumo. Todėl tai laikytina pareiškėjo teisių pažeidimu.
Dėl aprūpinimo patalyne
Pareiškėjas skunde nurodo, kad jis nebuvo tinkamai aprūpintas patalyne. Čiužiniai nebuvo dezinfekuojami, nuo drėgmės čiužiniai puvo. Drabužius tekdavo skalbtis pačiam, o sąlygos juos išsidžiovinti nebuvo užtikrintos.
HN 134:2015 40 punkte nurodyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius, jeigu jie neskalbiami centralizuotai ir jeigu laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys neaprūpinami švariais apatiniais ir viršutiniais drabužiais. HN 134:2015 41–43 punktai nustato, kad čiužiniai, pagalvės, antklodės turi būti su užvalkalais iš nepralaidaus skysčiams, atsparaus paviršių valymo ir dezinfekcijos priemonėms audinio arba iš audinio, tinkamo skalbti ir / arba dezinfekuoti laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje esančiomis priemonėmis, pvz., dezinfekavimo kameroje. Draudžiama laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomų asmenų nedezinfekuotą, neišskalbtą (neišvalytą) čiužinį, pagalvę, antklodę ir neskalbtus lovos skalbinius, rankšluosčius, drabužius perduoti kitiems asmenims. Lovos skalbiniai ir rankšluosčiai (jeigu jais aprūpinama) turi būti keičiami atsižvelgiant į jų užterštumą, bet ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę.
Į bylą pateiktos Nuteistojo materialinio buitinio aprūpinimo kortelės duomenys patvirtinta, kad pareiškėjui 2017 m. gegužės 2 d. buvo išduota 1 antklodė, 1 čiužinys, 1 pagalvė, 1 patalynės komplektas, 1 indų komplektas (b. l. 75). Pateikti įrodymai paneigia pareiškėjo teiginius, kad jis nebuvo aprūpintas patalyne. Pareiškėjas jokiais įrodymais nepagrindė, kad Vilniaus PN išskalbti drabužiai jam buvo grąžinami netvarkingi, todėl atsirado poreikis pačiam juos skalbti. Pareiškėjas dėl netinkamai suteiktų skalbimo paslaugų ar netinkamo minkštojo inventoriaus išdavimo skundų Vilniaus PN administracijai neteikė. Taigi, teismas neturi pagrindo konstatuoti neteisėtus Vilniaus PN veiksmus.
Dėl maitinimo
Pareiškėjo teigimu, Vilniaus PN tiekiamas maistas buvo nekaloringas, neskanus, neatitiko fiziologinių normų. Valgykla, kurioje maitinami nuteistieji, neatitiko higienos normų, nebuvo padėklų maistui nusinešti. Maistas kartais buvo dalinamas be higieninių pirštinių.
Pagal BVK 173 straipsnio 4 dalį arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantys nuteistieji gauna maistą pagal fiziologines mitybos normas, ir kiek tai įmanoma, atitinkantį jų religinius įsitikinimus, o nuteistieji, kuriems pagal gydytojų išvadas paskirtas racionalus maitinimas, – pagal racionalaus maitinimo normas. Maistu šie nuteistieji aprūpinami nemokamai. Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 patvirtintos Fiziologinės mitybos normos asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, kuriose nustatyta, kad nedirbančių vyrų fiziologinė mitybos norma per parą sudaro 2 298 kcal.
Į bylą pateikta 2015 m. sausio 15 d. tarp Vilniaus PN ir UAB ,,Pontem“ sudaryta maitinimo paslaugos pirkimo–pardavimo sutartis Nr. 24-3, pagal kurią UAB ,,Pontem“ įsipareigojo teikti Vilniaus PN nuteistųjų maitinimo paslaugą (b. l. 79–75). Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad nuteistieji maitinami vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 „Dėl fiziologinių mitybos normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ ir ,,Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklėmis“, patvirtintomis Kalėjimo departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117. Skiriamų maisto produktų vidutiniai paros kiekiai nustatyti Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2006 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. 1R-485 ,,Dėl teisingumo ministro 2002 m. rugsėjo 23 d. įsakymo Nr. 253 ,,Dėl skiriamų maisto produktų vidutinių paros kiekių ir paros maitinimo išlaidų normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ pakeitimo“. Vilniaus PN taip pat nurodė, kad nuteistieji maitinami pagal pataisos įstaigoje patvirtintą dienotvarkę. Valgiaraščiai, įskaitant valgiaraštį nedirbantiems vyrams, patvirtinti Kalėjimų departamento direktoriaus 2014 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. V-138 ,,Dėl valgiaraščių asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose pavirtinimo“.
Teismas atkreipia dėmesį, jog teisės aktuose nėra išskirtas atskiras maitinimas sportuojantiems asmenims, be to, pareiškėjas, teigdamas, kad maisto kaloringumas neviršijo 1 300– 1 500 kcal, nenurodė, kokiu būdu tai nustatė, todėl nurodytas argumentas nelaikytinas pagrįstu. Faktas, kad pasvėrus pareiškėjo pietų maisto normą buvo nustatytas pažeidimas, bylos duomenimis nėra užfiksuotas. Pažymėtina, kad pagal PĮVTT 77 punktą pataisos įstaigos direktorius privalo užtikrinti, kad kiekvienas nuteistasis dienotvarkėje nustatytu laiku galėtų apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje ne rečiau kaip kartą per savaitę. Atsižvelgiant į šią PĮVTT nuostatą, tuo atveju, jei pareiškėjui nepakako maisto, jis turėjo galimybę įsigyti jo parduotuvėje.
Atsakovės atstovas taip pat nurodo, kad nuteistieji maitinami pataisos namų valgykloje, nustatytu laiku pagal pataisos įstaigos direktoriaus patvirtintą nuteistųjų maitinimo grafiką. Maisto produktai, dalyvaujant pataisos namų budinčiajam direktoriaus padėjėjui, sudedami į katilus pagal svorį. Maistas nuteistiesiems išduodamas tik po įstaigos Sveikatos priežiūros tarnybos darbuotojo juslinio maisto patikrinimo (ragavimo), tai pažymint Pagaminto maisto kokybės įvertinimo žurnale.
Pareiškėjas jokių įrodymų, kad Vilniaus PN nustatytu grafiku negavo maitinimo nepateikė. Vilniaus PN atsiliepime pažymėjo, kad pareiškėjas su skundais dėl netinkamo maitinimo į Vilniaus PN administraciją nesikreipė. Vien pareiškėjo teiginys, kad jis, būdamas Vilniaus PN, neteko svorio, nesudaro pagrindo teigti, kad maisto normos buvo nepakankamos. Pareiškėjo skundo teiginiai, kad sąlygos Vilniaus PN valgykloje buvo antisanitarinės, jokiais objektyviais įrodymais nepatvirtinti. Abstraktaus pobūdžio teiginių įrodymais paneigti neprivalėjo ir Vilniaus PN. Taigi, pagrindo konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimų, susijusių su jo maitinimu Vilniaus PN, nėra pagrindo.
Dėl ilgalaikių pasimatymų nesuteikimo
Pareiškėjas skundžiasi negavęs papildomų ilgalaikių pasimatymų su drauge.
BVK 94 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuteistiesiems leidžiami pasimatymai: trumpalaikiai – iki trijų valandų ir ilgalaikiai – iki vienos paros. Pasimatymų skaičių ir rūšį nustato šio Kodekso 73, 74, 75, 79, 80, 85, 91 ir 152 straipsniai. Ilgalaikiai pasimatymai leidžiami tik su sutuoktiniu, sugyventiniu arba asmeniu, su kuriuo nuteistasis turi bendrą vaiką, jei nei nuteistasis, nei šis asmuo nėra susituokęs su kitu asmeniu arba neturi sugyventinių ir šis vaikas yra Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka registruotas kaip bendras nuteistojo ir į pasimatymą atvykusio asmens vaikas (BVK 94 straipsnio 3 dalis). Nuteistiesiems, kurie laisvės atėmimo bausmę atlieka būdami priskirti paprastajai arba lengvajai grupei, socialiniams ryšiams palaikyti pataisos įstaigos direktoriaus arba jį pavaduojančio pareigūno nutarimu gali būti suteikiami papildomi trumpalaikiai ir ilgalaikiai pasimatymai (BVK 94 straipsnio 3 dalis). Kaip matyti iš BVK 140 straipsnio nuostatų, papildomi pasimatymai yra skatinamoji priemonė. Taigi, nustatytas teisinis reguliavimas leidžia daryti išvadą, kad papildomų pasimatymų suteikimas yra pataisos įstaigos diskrecijos teisė, kurios realizavimas priklauso nuo nuteistojo elgesio, asmenybės.
Rašytiniai įrodymai patvirtina, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas 20 kartų pasinaudojo teise į pasimatymus (įskaitant trumpalaikius ir ilgalaikius) (b. l. 58). Su savo drauge pareiškėjas turėjo 3 ilgalaikius pasimatymus. Taigi, pareiškėjo teisės, įtvirtintos BVK 94 straipsnyje, buvo realizuotos. Jokių objektyvių aplinkybių, dėl kurių Vilniaus PN administracija turėjo pagrindą skirti pareiškėjui papildomus pasimatymus, byloje nenustatyta. Be kita ko, atkreiptinas dėmesys į tai, jog Vilniaus PN atsiliepime pažymėjo, kad pareiškėjas, naudodamasis BVK 94 straipsnyje įtvirtinta teise, dažnai keisdavo jam priklausančius ilgalaikius pasimatymus į trumpalaikius. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, nėra pagrindo konstatuoti neteisėtų Vilniaus PN veiksmų.
Dėl kenkėjų
Laisvės atėmimo vietose neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų. Laivės atėmimo vietoje atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas, bei, nustačius nariuotakojų ar (ir) graužikų buvimo pėdsakus, – jų naikinimas teisės aktų nustatyta tvarka (HN 134:2015 20 punktas). EŽTT praktikoje nustatyta, jog kalinimo įstaigose atsiradus parazitų ar graužikų turi būti imamasi veiksmų tam, kad jie būtų išnaikinti (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją; 2015 m. sausio 27 d. sprendimą byloje Neshkov ir kt. prieš Bulgariją). Iš nurodyto teisinio reglamentavimo bei EŽTT praktikos darytina išvada, jog kalinimo įstaigų pareiga stengtis, kad parazitai ir graužikai neatsirastų, o jiems atsiradus – išnaikinti, t. y. teisinis reglamentavimas nenustato, jog graužiko ar parazito atsiradimas savaime laikytinas pažeidimu. Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė ir pateikė tai patvirtinančius dokumentus, kad tarp Vilniaus PN ir UAB ,,Dezinfa“ 2014 m. gegužės 8 d. pasirašyta paslaugų teikimo sutartis, pagal kurią UAB ,,Dezinfa“ įsipareigojo vykdyti vabzdžių kontrolę ir naikinimą (dezinfekciją), ši kontrolė nuolatos vykdoma (b. l. 76–78). Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, pareiškėjas jokių nusiskundimų Vilniaus PN administracijai dėl parazitų buvimo jo gyvenamosiose patalpose ir neveikimo atliekant deratizacijos (dezinfekcijos) darbus nereiškė. Todėl pareiškėjo skundo teiginiai dėl parazitų buvimo jo gyvenamosiose patalpose atmestini kaip nepagrįsti.
Dėl neturtinės žalos atlyginimo
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, jog neturtine žala pripažintinas ne bet koks, net menkiausio laipsnio, valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis.
Neturtinė žala konstatuojama tik tada, kai ją sukeliantys neteisėti veiksmai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017 ir kt.).
Pareiškėjo teigimu, gyvenimas netinkamomis sąlygomis jam sukėlė neigiamus dvasinius išgyvenimus, nepatogumų, jo sveikatai buvo padaryta žala.
Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, vien aplinkybė, kad kamerose nebuvo įrengtas sėdimas unitazas, nepatvirtina fakto, kad pareiškėjas dėl to objektyviai turėjo patirti esminių nepatogumų ar išgyvenimų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. lapkričio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2227-624/2015, 2016 m. kovo 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-849-756/2016). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skunde nepaaiškino, kaip dėl nustatytų pažeidimų (jog nebuvo įrengtas unitazas bei nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis dušu) pablogėjo jo padėtis, t. y. kuo pasireiškė patirta neturtinė žala.
Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, ne kartą yra konstatavęs, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje S. Š. prieš UAB, Nr. 3K-7-2/2008). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėse bylose Nr. A2-718/2007, Nr. A556-1906/2012 taip pat nusprendė, kad žalos atlyginimui panašaus pobūdžio bylose užtenka konstatuoti, jog buvo neteisėti pareigūnų veiksmai, nepriteisiant piniginės kompensacijos.
Įvertinęs nustatytų pažeidimų pobūdį, jų trukmę, nesant duomenų apie šių pažeidimų pareiškėjui sukeltas pasekmes, pareiškėjo pretenzijas atsakovės atstovui dėl netinkamo sanitarinio mazgo ir dušinių įrengimo, įrodymų apie tai, kad atsakovės atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimas pinigais nepriteisiamas ir apsiribojama jo teisės į teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas (tuo aspektu, kad pataisos įstaigoje buvo įrengtas „tupimas“ tualetas bei nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis dušu) pažeidimų pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu, 132–133 straipsniais,
nusprendžia:
Pareiškėjo I. K. skundą patenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo I. K. teisė į privatumą naudojantis dušu bei teisė naudotis teisės aktų reikalavimus atitinkančiu sanitariniu mazgu.
Pareiškėjo I. K. reikalavimą priteisti 37 000 Eur (trisdešimt septynis tūkstančius eurų) neturtinei žalai atlyginti atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.