Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

2016 m. balandžio 18 d. teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas A. B. (toliau – ir pareiškėjas) prašo priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas skunde nurodo, jog epizodiškai nuo 2012-10-01 iki 2013-12-30 buvo laikomas Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje netinkamomis sąlygomis. Teigia, kad: nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas kamerose; netinkamas apšvietimas; nebuvo ventiliacijos ir karšto vandens; netinkamai įrengtas tualetas, blogas kvapas; duše maudytis leista tik kartą per savaitę; kamerose antisanitarinės sąlygos, drgna, buvo pelėsis, medinės grindys išpuvusios, žiemą kamerose šalta; buvo tarakonų, blakių ir pelių; lauke pasivaikščioti leisdavo tik po vieną valandą. Pabrėžia, jog vienos valandos pasivaikščiojimo praktika prieštarauja Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą išaiškinimui. Nurodo, kad šis komitetas Antrajame bendrajame pranešime Nr. CPT/Inf (92) 3 išaiškino, kad suimtasis arba nuteistasis turi teisę ne mažiau kaip 8 valandas per dieną praleisti lauke.

Tvirtina, kad tokiu būdu buvo laikomas nežmoniškomis, antisanitarinėmis sąlygomis, dėl to patyrė pažeminimą, nepatogumus, dvasinius sukrėtimus, emocinę depresiją, stresą. Mano, kad buvo pažeisti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 ir 8 straipsniai, Konstitucijos 21 straipsnis.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad anksčiau negalėjo kreiptis į teismą, nes Europos Žmogaus Teisių Teismo nutarimai, aiškinantys Konvencijos 3 straipsnį, nėra išversti į lietuvių kalbą, todėl ilgai negalėjo suprasti dėl savo teisių pažeidinėjimo. Nuo pat laisvės atėmimo bausmės atlikimo pradžios pareigūnai grasino, kad, jei kreipsis į teismą dėl nežmoniškų gyvenimo sąlygų, jam pagal suklastotus kaltinimus bus skirtos nuobaudos (baudos izoliatorius, drausmės grupė ir kt.), bus pavesta plauti tualetus, bus perkeltas į kitą gyvenamąją patalpą, kurioje bus žeminamas, nebus išleistas lygtinai į laisvę.

Pareiškėjas A. B. apie teismo posėdį informuotas tinkamai šaukimu (b. l. 41). Pareiškėjas nepareiškė noro dalyvauti 2016 m. balandžio 18 d. paskirtame teismo posėdyje.

Tauragės apskrities vyriausiasis policijos komisariatas (toliau – ir Tauragės AVPK), atstovaujantis atsakovą Lietuvos valstybę, atsiliepime (b. l. 14-19) nurodė su pareiškėjo skundu nesutinkantis.

Atsiliepime nurodo, kad pareiškėjas Tauragės AVPK Operatyvaus valdymo skyriaus areštinėje (toliau – ir areštinė) buvo laikomas nuo 2012 m. gruodžio 11 d. iki 2013 m. birželio 4 d., nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų ir laikantis higienos normų reikalavimų. Pareiškėjas dėl netinkamų laikymo sąlygų su skundais ar prašymais į Tauragės AVPK nesikreipė, taip pat nepateikė įrodymų, kad dėl laikymo sąlygų areštinėje būtų sukeltos neigiamos pasekmės, sveikatos sutrikimai ir kt.

Nurodo, jog pagal Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymo Nr. 5-V-356 „Dėl teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių patvirtinimo“ 80 punktą, vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kvadratiniai metrai (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas). Pažymi, kad pasivaikščiojimo laiku (1 valandą per dieną), medicininių apžiūrų metu, prausimosi duše metu asmenys nebūna gyvenamojoje kameroje. Be to, toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra stabilus (dalis kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, konvojuojama į teismus ir atitinkamą laiką nebūna kameroje). Ši aplinkybė turi įtakos vienam asmeniui tenkančios ploto normos kameroje kaitai, nes daliai asmenų išvykus, likusiems kameroje asmenims tenka daugiau kamerose bendrojo ploto. Todėl mano, kad pareiškėjo argumentai dėl kameros ploto vienam asmeniui pažeidimo laikytini nepagrįstais ir nesuteikiančiais pagrindo areštinės pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais.

Akcentuoja, kad šiuo metu policijos areštinės languose yra įrengtos orlaidės, jos yra skaidraus stiklo, atsidaro. 2012 m., 2013 m. pirmame pusmetyje Tauragės visuomenės sveikatos centras patikrinimų neatliko, tuo metu buvo atliekamas areštinės remonatas. 2013-08-29 ir 2013-09-23 patikrinimo aktuose pažeidimų dėl HN 37:2009 21 punkto (policijos areštinės kameroje turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 procentai. Areštinių kamerų ir karcerio dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx.) nenustatyta, todėl pareiškėjo teiginiai dėl netinkamo kamerų apšvietimo nepagrįsti.

Nesutinka su pareiškėjo skundo argumentais, kad Tauragės AVPK areštinės kamerose netinkamai įrengtas tualetas, nebuvo ventiliacijos, drėgna ir šalta. Nurodo, jog Tauragės AVPK areštinės kamerose sanitarinis mazgas įrengtas jį atskiriant nuo gyvenamosios paskirties 120-130 cm ploto aukščio pertvara, t. y. sanitarinis mazgas atitinka Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (Higienos norma HN 37:2009) 20 punkto reikalavimus. Pažymi ir tai, kad Tauragės visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktuose Higienos normos HN 37:2009 24 punkto pažeidimų dėl kamerų oro temperatūros, drėgmės nenustatė. Taip pat nenustatyta Higienos normos HN 37:2009 23 punkto (dėl policijos areštinių kamerų vėdinamo) pažeidimų.

Teigia, jog pagal galiojantį teisinį reglamentavimą, pasivaikščiojimui lauke yra skiriama viena valanda, todėl nesutinka su pareiškėjo tvirtinimu, kad vienos valandos pasivaikščiojimo praktika prieštarauja Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą išaiškinimui.

Nurodo, jog vadovaujantis Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintomis Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklėmis, visi areštinėje laikomi asmenys turi teisę ne rečiau kaip kartą per savaitę nusiprausti po šiltu dušu. Teigia, jog remiantis teisiniu reguliavimu, karšto vandens tiekimas kamerose nenumatytas.

Teigia, kad nepagrįstas pareiškėjo teiginys, jog Areštinės kameros yra antisanitarinės ir avarinės būklės. 2012 m. gegužės mėnesį buvo pradėtas areštinės patalpų remontas, kamerose pakeistos grindys, kameros išdažytos, atmaujinta dušinės patalpa.

Nurodo, jog Tauragės AVPK areštinėje yra nuolat vykdoma kenkėjų kontrolė. Graužikų ir vabzdžių kontrolės darbai atliekami periodiškai, juos atlieka įmonė UAB „Rudagys“, su kuria yra sudaryta paslaugos teikimo sutartis. Mano, kad Tauragės AVPK areštinėje yra užtikrinami Higienos normos HN 37:2009 53 punkto reikalavimai, todėl nesutinka su pareiškėjo skundo argumentais, kad kamerose buvo buitinių parazitų.

Tauragės visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktuose HN 37:2009 24 punkto (Policijos areštinės kamerų ir karcerio pakankama oro temperatūra, santykinė drėgmė) pažeidimų nenustatyta, todėl nepagrįsti pareiškėjo nusiskundimai dėl žemos temperatūros kamerose žiemą.

Nepagrįstas pareiškėjo teiginys, jog policijos komisariato pastato konstrukcijos yra iš asbestos. Arešinė eksploatuojama pagal visus reikalavimus, tai įrodo suteikta licencija 2015 m. gegužės 18 d.. jei sienų kostrukcijos būtų iš asbestos, nebūtų leidžiama eksploatuoti areštinę.

Akcentuoja, kad pareiškėjas nepateikė duomenų, kad jo fizinei sveikatai kaip nors pakenkė laikymo sąlygos areštinėje, o tik apsiribojo abstraktaus pobūdžio teiginiais, todėl mano, kad nėra pagrindo spręsti, kad pareiškėjo sveikatos būklė, kitos fizinės ar psichinės savybės galėjo sąlygoti didesnį nei įprastą, išskirtinai neigiamą poveikį.

Prašo taikyti sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Tauragės apskrities vyriausiasis policijos komisariatas apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką informuotas tinkamai. Atsakovo atstovas į teismo posėdį neatvyko.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 78 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad bylos šalių ar jų atstovų neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems apie posėdį buvo tinkamai pranešta, nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti. Į teismo posėdį neatvykus proceso šalims (jų atstovams), byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka (Administracinių bylų teisenos įstatymo 79 straipsnio 5 dalis).

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Nagrinėjamu atveju ginčas kyla dėl neturtinės žalos, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė dėl netinkamų laikymo sąlygų Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato (minėta, toliau – ir Tauragės AVPK) areštinėje įvairiais laikotarpiais nuo 2012 m. gruodžio 11 d. iki 2013 m. birželio 4 d. (pareiškėjas skunde netiksliai nurodė jo laikymo Tauragės AVPK areštinėje laikotarpį), atlyginimo priteisimo.

Dėl teisės aktų, reglamentuojančių neturtinės žalos atlyginimą

Žala, kilusi dėl netinkamų kalinimo sąlygų ar neteisėtai taikomų suvaržymų, atlyginama remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatomis. Pagal CK 6.271 straipsnį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas, o terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. CK 6.271 straipsnyje numatyta, kad viešoji atsakomybė atsiranda, esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

Pažymėtina, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas ar nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, nevykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu.

Pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatas, laisvės atėmimo įstaigų administracijos kaltės nebuvimas nešalina valstybės atsakomybės ir neatleidžia nuo pareigos atlyginti neturtinę žalą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013). Suimtiesiems ar nuteistiems asmenims garantuojamų teisių užtikrinimas įkalinimo įstaigose yra pozityvi valstybės pareiga (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-558/2013, 2013 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje A662-2009/2013).

Dėl ieškinio senaties termino

Bylos medžiaga nustatyta, jog pareiškėjo skundas teismui išsiųstas 2016 m. vasario 22 d., o Klaipėdos apygardos administraciniame teisme gautas 2016 m. vasario 26 d. (b. l. 4, 8). Pareiškėjas prašo priteisti patirtą neturtinę žalą už atitinkamus laikotarpius nuo 2012-10-01 iki 2013-12-30. Pažymėtina, jog atsakovo pateiktais duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas Tauragės AVPK areštinėje epizodiškai buvo laikomas nuo 2012-12-11 iki 2013-06-04 (b.l.24). Pareiškėjas skundą pateikė iš esmės pažeisdamas Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą.

Pažymėtina, kad pagal CK 126 straipsnio 2 dalį, ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Atsakovas nagrinėjamoje byloje prašo taikyti sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (pvz., LVAT 2007-03-26 nutartis administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010-06-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011-04-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2014-06-04 nutartis administracinėje byloje Nr. A575-553/2014 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kai ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (pvz., LVAT 2011-04-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011-11-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).

LVAT praktikos, nagrinėjant bylas dėl bausmių vykdymo ir kardomojo suėmimo institucijų, įstaigų ir pareigūnų veiksmų ir sprendimų viešojo administravimo srityje, apibendrinimo (LVAT biuletenis „Administracinė jurisprudencija“, Nr. 26, 2014) 143 punkte nurodyta, kad reikalavimams dėl žalos, kilusios nepriimtinų kalinimo sąlygų metu, atlyginimo taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Tai reiškia, kad asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos, per trejų metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį (LVAT 2013-11-18 sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013). ABTĮ 13 straipsnio 1 dalis numato, kad vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja LVAT.

Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. LVAT 2013-11-18 nutartyje administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013 pažymėjo, jog atsakovui prašant, nuo patirtos žalos atsiradimo iki kreipimosi į teismą praėjęs laiko tarpas gali būti pagrindas ieškinio senačiai taikyti.

Kreipdamasis į teismą, nagrinėjamoje byloje pareiškėjas ieškinio senaties termino atnaujinti neprašo.

Liteko – Lietuvos teismų informacinės sistemos - duomenimis nustatyta, jog pareiškėjas 2014-07-23 kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo už, jo nuomone, netinkamas kalinimo sąlygas Šiaulių tardymo izoliatoriuje už laikotarpį nuo 2012-01-26 iki 2014-01-16 (administracinė byla Nr. I-1960-394/2014); vėliau kreipėsi ir į kitus administracinius teismus dėl analogiškų reikalavimų. Atsižvelgdamas į tai, teismas daro išvadą, kad pareiškėjas visą nustatytą laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus tariamus ar esamus pažeidimus, neprašo atnaujinti praleisto termino, todėl yra pagrindas reikalavimui atlyginti neturtinę žalą taikyti ieškinio senaties terminą (pvz., LVAT 2013-01-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A444-343/2013).

Remiantis anksčiau sprendime išdėstytais motyvais bei vadovaujantis CK 1.125 straipsnio 8 dalies, 1.126 straipsnio 2 dalies, 1.127 straipsnio ir 1.131 straipsnio 1 dalies nuostatomis atsakovo prašymas taikyti ieškinio senatį tenkintinas ir pareiškėjo reikalavimo daliai dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį iki 2013-02-21 taikytinas ieškinio senaties terminas, todėl pareiškėjo skundas dalyje dėl neturtinės žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2012-10-01 iki 2013-02-21 atmestinas.

Dėl minimalaus kameros ploto dydžio neužtikrinimo

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas savo teisių pažeidimą kildina inter alia iš jo laikymo kamerose, kuriose vienam asmeniui tenkantis plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų. Saugios sveikatai gyvenamosios aplinkos sudarymas – pagrindinis reikalavimas, kurį valstybė privalo užtikrinti laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims. Minimalaus gyvenamosios patalpos ar kameros ploto dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida.

Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog asmenys, kuriems paskirtas suėmimas, iki jų pasiuntimo į tardymo izoliatorių gali būti laikomi teritorinės policijos įstaigos areštinėje, tačiau ne ilgiau kaip penkiolika parų. Suimtieji ikiteisminio tyrimo pareigūno ar prokuroro nutarimu arba teismo nutartimi iš tardymo izoliatoriaus gali būti perkelti (uždaryti) ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti ar dėl bylų nagrinėjimo teisme į teritorinės policijos įstaigos areštinę, tačiau ne ilgiau kaip penkiolika parų. Toks laikymas teritorinės policijos įstaigos areštinėje turi būti nedelsiant nutrauktas, kai tai tampa nebereikalinga. Šiems asmenims taikomos šio įstatymo, išskyrus 23, 25, 26, 28, 40-43 straipsnius, nuostatos. Teritorinių policijos įstaigų areštinių vidaus tvarkos taisykles tvirtina vidaus reikalų ministras, suderinęs su teisingumo ministru. Šio įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog vykdant suėmimą draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Minėto įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas.

Areštinių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. birželio 18 d. įsakymu Nr. 182, 7 punkte nurodyta, jog areštinės savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos Respublikos įstatymais, kitais Lietuvos Respublikos Seimo priimtais teisės aktais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, Respublikos Prezidento dekretais, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais, Ministro Pirmininko potvarkiais, teisingumo ministro ir Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymais, kitais teisės aktais ir šiomis taisyklėmis. Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 80 punktas nustato, kad policijos areštinių kamerose turi būti užtikrintos reikiamos gyvenimo ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos nustatytus sanitarijos ir higienos reikalavimus. Vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kvadratiniai metrai (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas).

Kaip jau nurodyta, neturtinės žalos atlyginimas spręstinas už laikotarpį nuo 2013-02-22. Tauragės AVPK Operatyvaus valdymo skyriaus areštinės viršininko 2016-03-08 tarnybiniame pranešime Nr. 85-GR2-2774 „Dėl informacijos suteikimo“ (b. l. 24) pateiktais duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas buvo laikomas: kameroje Nr. 4, kurios plotas 12,60 kv. m., nuo 2013-03-12 iki 2013-03-19 su 3 asmenimis; kameroje Nr. 3, kurios plotas 12,68 kv. m., nuo 2013-04-02 iki 2013-04-09 su 1 asmeniu; nuo 2013-05-14 iki 2013-05-21 ir nuo 2013-05-28 iki 2013-06-04 su 3 asmenimis.

Pagal minėtus duomenis pareiškėjas 21 parą buvo laikomas kamerose, pažeidžiant Taisyklių 80 punktą (vienam asmeniui plotas būdavo mažesnis nei 5 kv. m.), t. y. kameros plotas vienam asmeniui svyruodavo nuo 3,15 kv. m. iki 3,17 kv. m. Esant šioms aplinkybėms, konstatuotina, jog buvo pažeistas Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių 80 punktas.

Dėl kitų sveikatos saugos reikalavimų neužtikrinimo

Areštinėse laikomų asmenų teises ir pareigas, policijos pareigūnų veiklą ir darbo organizavimą užtikrinant teritorinių policijos įstaigų areštinėse laikomų asmenų apsaugą ir areštinės vidaus tvarką reglamentuoja Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintos Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklės, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (akto redakcija, galiojusi nuo 2009 m. spalio 9 d. iki 2015 m. lapkričio 1 d.) (toliau – ir Higienos norma HN 37:2009) nustato policijos areštinių įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą. Higienos normos HN 37:2009 5-15 punktuose pateikiamos bendrosios nuostatos, numatančios, kad policijos areštinėje laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka (6 punktas); Higienos normos HN 37:2009 20 punktas nustato, kad policijos areštinės kameroje turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, kuris turi būti atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120–130 cm aukščio pertvara. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą patalpų oro šalinimo sistemą. Higienos normos HN 37:2009 21 punktas numato, kad policijos areštinės kameroje turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %. Areštinių kamerų ir karcerio dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx. Policijos areštinės kameroje ir karceryje įrengta dirbtinė naktinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 10 lx ir ne didesnė kaip 20 lx. (22 punktas); Higienos normos HN 37:2009 23 punktas numato, kad policijos areštinės kameros turi būti vėdinamos per langus (orlaides), išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Higienos normos HN 37:2009 24 punkte nurodyta, jog policijos areštinės kamerų ir karcerio pakankama oro temperatūra šiltuoju metų periodu turi būti – 18–28 °C, santykinė drėgmė – 30–75 %, oro judrumas – 0,15–0,5 m/s; šaltuoju metų periodu oro temperatūra – 18–26 °C, santykinė drėgmė – 30–75 %, oro judrumas – 0,05–0,2 m/s.

Bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėjas jokių skundų dėl netinkamų laikymo sąlygų bei kitų skunde dėl žalos atlyginimo nurodytų pažeidimų nėra teikęs, todėl teismas, vertindamas pareiškėjo skundo argumentų pagrįstumą bei atsakovo atsikirtimus į pareikštą skundą, vadovaujasi byloje pateiktu Tauragės visuomenės sveikatos centro 2011 m. kovo 31 d. patikrinimo aktu Nr. AK-31, 2013 m. rugpjūčio 29 d. patikrinimo aktu Nr. AK-115, 2013 m. rugsėjo 23 d. patikrinimo aktu Nr. AK-117 ir kita į bylą pateikta rašytine medžiaga.

Tauragės visuomenės sveikatos centras 2011 m. kovo 31 d. atlikto Tauragės AVPK areštinės patikrinimo metu nenustatė Higienos normos HN 37:2009 pažeidimų (b. l. 21-23). Tauragės visuomenės sveikatos centras atlikto patikrinimo rezultatus įformino 2011 m. kovo 31 d. patikrinimo akte Nr. AK-31 ir nurodė, kad policijos areštinės kameroje įrengtas sanitarinis mazgas, kuris atskirtas nuo gyvenamosios paskirties pertvara. Sanitariniame mazge įrengta šalto vandens tiekimo sistema, yra unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų lentynėlė. Policijos areštinėse laikomi asmenys aprūpinami švariu ir tvarkingu valymo inventoriumi, kameros vėdinamos per orlaides, lovos skalbiniai, rankšluosčiai ir kiti skalbiniai skalbiami viešojoje skalbykloje, atliekamas buitinių parazitų ir graužikų dezinsekcija ir deratizacija.

Tauragės visuomenės sveikatos centras 2013 m. rugpjūčio 29 d. atlikto neplaninio patikrinimo metu siekė įvertinti, ar Tauragės AVPK areštinė atitinka Higienos normos HN 37:2009 6 punkto (dėl sudaromos saugios sveikatai gyvenamosios aplinkos), 23 punkto (kameros turi būti vėdinamos per langus (orlaides), išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema), 48 punkto (patalpose ant sienų ir lubų paviršių neturi būti pelėsių), 53 punkto (policijos areštinėje neturi būti graužikų ir buitinių parazitų), 58 punkto (lovos skalbiniai, rankšluosčiai ir kiti skalbiniai skalbiami viešojoje skalbykloje) reikalavimus. 2013 m. rugpjūčio 29 d. patikrinimo akte Nr. AK-115 konstatuota, kad atlikus neplaninį patikrinimą Higienos normos HN 37:2009 6, 23, 48, 53, 58 punktų pažeidimų nenustatyta. (b. l. 28-29).

Tauragės visuomenės sveikatos centras 2013 m. rugsėjo 23 d. atliko Tauragės AVPK areštinės patikrinimą, siekdamas įvertinti areštinės atitiktį Higienos normos HN 37:2009 11, 12, 14, 20, 50, 53, 55, 56, 58, 60 punktų reikalavimams. Patikrinimo rezultatai įforminti 2013 m. rugsėjo 23 d. patikrinimo akte Nr. AK-117 (b. l. 25-27), kuriame konstatuota, kad atlikus planinį patikrinimą nustatytas Higienos normos HN 37:2009 20 punkto pažeidimas – visų kamerų sanitariniuose mazguose prie kraiuklių nėra veidrodžių. Kitų Higienos normos HN 37:2009 pažeidimų nenustatyta. Pažymėtina, jog pareiškėjas nereiškia nusiskundimų dėl veidrodžio nebuvimo ir šis patikrinimas atliktas po pareiškėjo išvykimo iš Tauragės AVPK areštinės.

Apibendrinus faktines aplinkybes, konstatuotina, jog Tauragės visuomenės sveikatos centras patikrinimų metu nenustatė pareiškėjo nurodytų Higienos normos HN 37:2009 pažeidimų.

Pareiškėjas neturtinės žalos atlyginimą kildina ir iš pasivaikščiojimo laiko, teigdamas, jog vienos valandos pasivaikščiojimo praktika prieštarauja Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą išaiškinimui. Nurodo, kad šis komitetas Antrajame bendrajame pranešime Nr. CPT/Inf (92) 3 išaiškino, kad suimtasis arba nuteistasis turi teisę ne mažiau kaip 8 valandas per dieną praleisti lauke.

Pažymėtina, jog Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (CPT) standarto (2002) 1 – Rev.2006 II skyriaus „Įkalinimas“ pateiktos ištraukos iš trečiosios bendros ataskaitos [CPT/Inf (93)12] 47 punkte numatyta, kad „Europos komitetas prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą mano, kad turėtų būti stengiamasi užtikrinti, kad kalintieji kardomojo įkalinimo įstaigose galėtų praleisti tinkamą dienos dalį (8 valandas ar daugiau) ne jų kamerose (angliškai – outside their cells) užimti skirtingo pobūdžio tikslinguose užsiėmimuose. Šiuo atveju, minėtoje normoje rekomenduojamas 8 ir daugiau valandų laikotarpis taikytinas kalinamų asmenų buvimui ne savo kamerose, o ne, kaip nurodo pareiškėjas, laiko praleidimui lauke.

Higienos normos HN 37:2009 11 punkte nustatyta, kad policijos areštinėse laikomų asmenų pasivaikščiojimai gryname ore turi būti organizuojami teisės akto nustatyta tvarka. Taisyklių 7.10 punkte nustatyta, kad policijos areštinėje laikomi asmenys turi teisę (policijos areštinėse, kuriose įrengti pasivaikščiojimo kiemai) kasdien vieną valandą pasivaikščioti. Taisyklių 54 nustatyta, jog policijos areštinės viršininkas (jo nesant – policijos areštinės (policijos komisariato) budėtojas) privalo užtikrinti, kad asmenys, laikomi policijos areštinėje, galėtų kasdien vieną valandą pasivaikščioti. Taisyklių 55 numato, jog pasivaikščioti vedama dienos metu pagal policijos viršininko sudarytą grafiką, atitinkantį įvairių kategorijų laikomų asmenų izoliavimo reikalavimus.

Remiantis aptartu teisiniu reglamentavimu akivaizdu, jog nepagrįstas pareiškėjo argumentas apie teisės į pasivaikščiojimą lauke pažeidimą.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina ir iš to, kad kameroje nebuvo šilto vandens bei nesudaryta galimybė nusiprausti po šiltu dušu ne rečiau kaip kartą per savaitę.

Higienos normos HN 37:2009 20 punkte numatyta, kad sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Higienos normos HN 37:2009 26 punkte nustatyta, kad policijos areštinės medicinos punkte, sanitarinėje švarykloje, indų plovykloje turi būti įrengta šalto ir karšto vandens tiekimo sistema. Higienos normos HN 37:2009 60 punkte numatyta, kad policijos areštinėse laikomi asmenys privalo prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę (taip pat Taisyklių 7.12 punktas). Teismas pažymi, kad Higienos normos HN 37:2009 bei Taisyklių nuostatos nenumato šilto vandens tiekimo į areštinės kameras.

Tauragės visuomenės sveikatos centro atliktais patikrinimais nebuvo nustatyti Higienos normos HN 37:2009 60 punkto pažeidimai, be to, atsakovas nurodė, kad buvo užtikrinta pareiškėjo teisė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti po dušu. Be to, ir pareiškėjas pripažįsta, kad turėjo galimybę kartą per savaitę nusiprausi duše. Remiantis aptartomis aplinkybėmis nėra pagrindo spręsti, kad nebuvo užtikrinta pareiškėjo teisė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti po šiltu dušu.

Pareiškėjas nagrinėjamoje byloje teigia, kad kamerose buvo buitinių parazitų.

Higienos normos HN 37:2009 53 punkte nustatyta, jog policijos areštinėje neturi būti graužikų ir buitinių parazitų, o esant reikalui policijos areštinių administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją deratizaciją), kurį teisės akto nustatyta tvarka atlieka asmenys, turintys visuomenės sveikatos priežiūros veiklos licenciją verstis privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje nustatyta, jog kalinimo įstaigose atsiradus parazitų ar graužikų turi būti imamasi veiksmų tam, kad jie būtų išnaikinti (pvz., EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimas byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją; EŽTT 2015 m. sausio 27 d. sprendimas byloje Neshkov ir kt. prieš Bulgariją).

Iš nurodyto teisinio reglamentavimo bei EŽTT praktikos darytina išvada, jog kalinimo įstaigų pareiga stengtis, kad parazitai ir graužikai neatsirastų, o jiems atsiradus – išnaikinti, t. y. teisinis reglamentavimas nenustato, jog graužiko ar parazito atsiradimas savaime laikytinas pažeidimu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2277-520/2015).

Tauragės visuomenės sveikatos centras patikrinimų metu nustatė, kad UAB „Rudagys“ atlieka Tauragės AVPK areštinės apžiūrą, įvertinant jos užkrėstumą kenkėjais, atlieka graužikų ir vabzdžių kontrolę ir naikinimą, atvykdamas į objektą ne rečiau kaip kartą per mėnesį arba pagal poreikį (b. l. 25-27). Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į Tauragės AVPK administraciją dėl graužikų ar vabzdžių buvimo kameroje, ar prašęs juos išnaikinti. Dėl šių aplinkybių nėra pagrindo konstatuoti, kad atsakovas nesilaikė Higienos normos HN 37:2009 53 punkte nustatytų reikalavimų.

Nepagrįstas pareiškėjo teiginys, jog policijos komisariato pastato konstrukcijos yra iš asbestos, t. y. stogas, sienos, kanalizacija. Arešinė eksploatuojama pagal visus reikalavimus, tai įrodo suteikta licencija 2015 m. gegužės 18 d.. Jei sienų kostrukcijos būtų iš asbestos, nebūtų leidžiama eksploatuoti areštinę. Pažymėtina, jog tokio pažeidimo nė karto nenustatė Tauragės visuomenės sveikatos centras.

Atsižvelgus į teisinį reglamentavimą bei faktinius bylos duomenis, apibūdinančius pareiškėjo laikymo areštinėje sąlygas, aptartas įrodinėjimo taisykles, darytina išvada, jog pareiškėjas nurodytais laikotarpiais Tauragės AVPK areštinėje 21 parą buvo laikomas pažeidžiant Taisyklių 80 punktą (minimalaus kameros ploto dydžio neužtikrinimas).

Dėl neturtinės žalos atlyginimo

Pareiškėjas prašo priteisti 10 000 eurų neturtinės žalos atlyginimą teigdamas, kad dėl kalinamo nepriimtinomis ir nežmoniškomis sąlygomis patyrė pažeminimą, nepatogumus, dvasinius sukrėtimus, emocinę depresiją, stresą.

Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama įstatymų nustatytais atvejais.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai kaip nagrinėjant turtinės žalos padarymo klausimus, šiuo atveju didesnę reikšmę turi visuotinai žinomų aplinkybių, tam tikrų reiškinių atitikties visuotinai priimtos moralės ir etikos normoms bei vertinimams kriterijai. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija yra konstatavusi, kad dėl kalinimo perpildytoje kameroje asmuo gali patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis (2008 m. balandžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444–619/2008, publikuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenyje „Administracinė jurisprudencija“, Nr. 4 (14), 2008).

Tai, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis, antisanitarinėmis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji apibrėžta Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje, yra konstatuota ir EŽTT praktikoje (pvz., EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871//02). EŽTT 2011 m. sausio 25 d. sprendime (byloje Elefteriadis prieš Rumuniją, pareiškimo Nr. 38427/05) yra konstatavęs, kad valstybės, nepriklausomai nuo finansinių ar kitokių sunkumų, privalo organizuoti savo kalėjimų sistemą taip, kad būtų užtikrinta pagarba kalinių orumui. Ta aplinkybė, kad kalėjimas yra perpildytas ir jame trūksta vietų, neatleidžia kalėjimo administracijos nuo pareigos pasirūpinti kalinio sveikata.

Pagal Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalį, atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Ši nuostata teismų praktikoje aiškinama, kaip įpareigojanti teismą ne tik patikrinti reikalavimo pagrįstumą, bet ir pripažinus jį pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1281/2013, 2013 m. liepos 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013).

Asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais: 1) teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą; arba 2) už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija.

Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina inter alia iš to, jog Tauragės AVPK areštinėje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnio taikymas, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Nagrinėjamos administracinės bylos faktinių aplinkybių kontekste teismas sprendžia, jog pareiškėjo situacija ir nustatytos aplinkybės, jų komuliatyvus veikimas suteikia pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu buvo kalinamas žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Tai yra susiję su tuo, kad pareiškėjo atžvilgiu vykęs pažeidimas nebuvo ilgalaikis.

Teismas pažymi, jog minimalaus gyvenamosios patalpos ar kameros ploto dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad žmogaus orumą gina įstatymas, o šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes.

Įvertinus minėtas aplinkybes akivaizdu, kad valstybė pagal nacionalinę teisę neužtikrino pareiškėjui Tauragės AVPK areštinėje saugios sveikatai gyvenamosios aplinkos, t. y. Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kardomojo kalinimo sąlygas.

Minėta, jog administracinių teismų praktikoje pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Kitaip tariant, nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi (atsižvelgiama) minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai.

Teismas sutinka su atsakovo argumentais, jog toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra stabilus (dalis kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, konvojuojama į teismus ir atitinkamą laiką nebūna kameroje); tai turi įtakos vienam asmeniui tenkančios ploto normos kameroje kaitai, nes daliai asmenų išvykus, likusiems kameroje asmenims tenka daugiau kamerose bendrojo ploto. Teismai, vertindami asmenų, kalinimų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į bendrą šalies ekonominę situaciją; į pragyvenimo lygį (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015); į piliečių bendrą materialinį lygį (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-375/2011). Taip pat, atsižvelgiama ir į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, kadangi tik taip gali būti įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai. Teismas, atsižvelgdamas į minėtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, į nustatytas faktines aplinkybes bei remdamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 105 eurais dėl minimalaus kameros ploto dydžio neužtikrinimo.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo straipsniais, 85 straipsnio 5 dalimi, 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo A. B. skundą tenkinti iš dalies.

Pareiškėjui A. B. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, priteisti 105 Eur (šimtą penkis eurus) neturtinei žalai atlyginti.

Kitoje dalyje skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Klaipėdos apygardos administracinį teismą arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.