Kauno apygardos teismo nuosprendis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Jakubonienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dariaus Kantaravičiaus ir Algirdo Remeikos,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. Š. ir nukentėjusiosios J. V. Š. apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2019 m. gegužės 3 d. nuosprendžio, kuriuo G. Š. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalyje ir jis nuteistas 9 (devynių) mėnesių laisvės apribojimo bausme, šios bausmės vykdymo laikotarpiu įpareigojant jį nuo 22 val. iki 6 val. būti namuose, jei tai nesusiję su darbu ar mokymusi.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 9 punktu, 72² ir 73 straipsniais, G. Š. paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės:

- dalyvavimas smurtinį elgesį keičiančiose programose, įpareigojant jį per 3 (tris) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos pradėti dalyvauti programose ir jas visiškai baigti;

- 10 (dešimties) MGL, t. y. 500 (penkių šimtų) eurų įmoka į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą, įpareigojant įmoką sumokėti per 3 (tris) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos į Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) (AB (duomenys neskelbtini) bankas) nurodant vardą, pavardę ir asmens kodą. Jei įmoką moka kitas asmuo, būtina nurodyti asmens, už kurį mokama, vardą, pavardę ir asmens kodą.

Paskirtos laisvės apribojimo bausmės vykdymo pradžią skaičiuoti nuo įsiteisėjusio nuosprendžio nuorašo gavimo šią bausmę vykdančioje institucijoje dienos.

Ikiteisminio tyrimo metu G. Š. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti iki nuosprendžio įsiteisėjimo palikti nepakeistą, nuosprendžiui įsiteisėjus ir pradėjus bausmės vykdymą, panaikinti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. G. Š. nuteistas už tai, kad jis 2018 m. rugsėjo 8 d. apie 20 val., (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (nustatytas 2,21 promilės girtumas), kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, konflikto su savo šeimos nariu – motina J. V. Š., gim. (duomenys neskelbtini) m. metu, sugriebęs pastarajai rankomis už krūtinės spaudė, taip sukeldamas nukentėjusiajai J. V. Š. fizinį skausmą, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje.

2. Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2019 m. gegužės 3 d. nuosprendyje konstatuota, kad kaltinimas G. Š. pasitvirtino, nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal baudžiamąjį įstatymą ir įrodyta teismo ištirtų įrodymų visuma.

3. Nuteistasis G. Š. skundžia Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2019 m. gegužės 3 d. nuosprendį ir prašo peržiūrėti bylą.

4. Apeliaciniame skunde nukentėjusioji J. V. Š. taip pat skundžia Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2019 m. gegužės 3 d. nuosprendį ir prašo peržiūrėti bylą.

5. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, teismo posėdyje nuteistojo G. Š. gynėjas advokatas Rimantas Bučma prašė tenkinti jo ginamojo apeliacinį skundą, prokurorė prašė nuteistojo ir nukentėjusiosios apeliacinius skundus atmesti kaip nepagrįstus.

Motyvuojamoji dalis

6. Nuteistojo G. Š. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, nukentėjusiosios J. V. Š. apeliacinis skundas atmestinas.

7. Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinių skundų ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to yra prašoma apeliaciniuose skunduose (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Nuteistasis G. Š. ir nukentėjusioji J. V. Š. apeliaciniuose skunduose ginčija pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą, kurio pagrindu G. Š. veiksmuose buvo nustatyti nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 2 dalyje, požymiai ir prašo jį išteisinti, nes nukentėjusiosios motinos J. V. Š. atžvilgiu nesmurtavo. Iš byloje esančio nukentėjusiosios J. V. Š. apeliacinio skundo turinio (b. l. 118), matyti, kad tai yra nukentėjusiosios rašytiniai paaiškinimai, surašyti tuo pačiu raštu kaip ir nuteistojo apeliacinis skundas, pridėti prie nuteistojo G. Š. apeliacinio skundo, tačiau kadangi pirmosios instancijos teismas šį nukentėjusiosios rašytinį paaiškinimą užregistravo kaip apeliacinį skundą, todėl apygardos teismas nagrinėja ir jį.

8. Susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apylinkės teismas, įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą, pagrįstai nuteisė G. Š. už tai, jog jis padarė BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Nors apeliantai nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, tačiau apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, jog, priešingai nei nurodoma apeliaciniuose skunduose, pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, BPK 20 straipsnio nuostatų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, nepažeidė, t. y. nurodė įrodymus, kuriais grindė savo išvadas dėl G. Š. kaltės padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką. Nenustačius, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio reikalavimus, vien apeliantams nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančiomis įstatymui.

9. Nuteistasis G. Š. apeliaciniu skundu neigia padaręs nusikalstamą veiką, nurodo, jog jis nukentėjusiosios J. V. Š. atžvilgiu jokio smurto nenaudojo. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantas savaip interpretuoja byloje nustatytas faktines aplinkybes ir siūlo besąlygiškai remtis jo dėstomu vertinimu, o ne byloje esančių ir išnagrinėtų duomenų visetu. Šios aplinkybės rodo, kad apeliantas tik jam palankų įrodymų vertinimą laikytų tinkamu ir teisingu. Nepaisant to, kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė visumą byloje surinktų įrodymų, padarė teisingas išvadas ir pagrįstai konstatavo, kad G. Š. veiksmai atitinka BK 140 straipsnio 2 dalies numatytos nusikalstamos veikos požymius. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio procesinį sprendimą, prerogatyva, o dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo teismui nėra privalomos.

10. Tai, kad G. Š. nukentėjusiajai sukėlė fizinį skausmą, patvirtina nukentėjusiosios J. V. Š. pirminiai parodymai, duoti 2018 m. rugsėjo 11 d., kai ji nuosekliai nurodė, kad 2018 m. rugsėjo 8 d. apie 20 val. sūnus G. Š. namuose, supykęs dėl jos išsakytų priekaištų dėl neteisingai sutvarkyto maišytuvo, abiem rankomis sugriebė jai už krūtinės ląstos ir stipriai suspaudė, dėl ko ji pajuto fizinį skausmą. Pajutusi skausmą, pradėjo rėkti, tada G. Š. ją išstūmė iš vonios (b. l. 15-16). Nukentėjusioji savo parašu patvirtino, kad ji apklausos protokolą perskaitė, jis surašytas teisingai. Pareiškime apie padarytą nusikalstamą veiką ir proceso veiksmų atlikimo protokole, surašytame 2018 m. rugsėjo 8 d., nukentėjusioji J. V. Š. nurodė, kad ji gyvena kartu su sūnumi G. Š., kuris namuose nuolat girtauja. 2018 m. rugsėjo 8 d. apie 20 val. sūnus vonioje tvarkė vandens maišytuvą. Ji nuėjo pažiūrėti. Sūnus pamatęs, kad ji žiūri, supyko ir abejomis rankomis griebė už jos krūtinės ląstos ir smarkiai suspaudė, taip sukeldamas fizinį skausmą (b. l. 7-8). Liudytojas – policijos pareigūnas L. K. teisminio bylos nagrinėjimo metu paaiškino, kad 2018 m. vasarą buvo gautas pranešimas dėl smurto artimoje aplinkoje. Nuvykus į įvykio vietą, pasitiko nukentėjusioji J. V. Š. ir pasakė, kad jos sūnus, būdamas girtas, sudavė jai į krūtinę, kuri buvo jai operuota. Nukentėjusioji atrodė susijaudinusi. Iš Bendrojo pagalbos centro pateikto garso įrašo ir jo stenogramos taip pat matyti, kad pranešėja, paskambinusi bendruoju pagalbos telefonu, nurodė, kad sūnus jai suspaudė krūtinę ir dėl to jai yra negerai (b. l. 30-31). Šio policijos pareigūno surašytame tarnybiniame pranešime taip pat užfiksuota, jog nukentėjusioji paaiškino, kad sūnus G. Š. ją stipriai suėmė už krūtinės, nuo ko ji pajuto fizinį skausmą, o sulaikytas G. Š. paaiškino, kad norėjo mamą patraukti į šoną, todėl jai per stipriai suspaudė per krūtinę (b. l. 24-27). Taigi, priešingai apeliantų skunduose nurodytiems teiginiams, kad G. Š. neatliko jokių veiksmų nukentėjusiosios J. V. Š. atžvilgiu, aukščiau išdėstyti duomenys patvirtina, kad G. Š. savo tyčiniais veiksmais sukėlė nukentėjusiajai fizinį skausmą. Ir nors nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas nepagrįstai nesivadovavo teismo posėdžio metu apylinkės teisme nukentėjusiosios J. V. Š. parodymais, kurie patvirtina, kad jis nevartojo smurto prieš motiną, o skausmą krūtinėje, būdama susierzinusi, ji pajunta gana dažnai, tačiau apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra jokio pagrindo vadovautis teisme išsakytais tokiais nukentėjusiosios teiginiais. Pirminiai nukentėjusiosios J. V. Š. ir liudytojo L. K. parodymai yra nuoseklūs, esminėmis detalėmis sutampa, tarpusavyje vieni kitiems neprieštarauja, atitinka byloje esančius rašytinius įrodymus ir garso įrašą. Apygardos teismas pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi nukentėjusiosios parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, policijos pareigūno parodymais, nes jie papildo vieni kitus ir bendrai su kitais byloje surinktais įrodymais sudaro vieningą įrodymų grandinę, patvirtinančią, jog G. Š. atliko veiksmus nukentėjusiosios atžvilgiu, todėl teismas neturi jokio pagrindo jais nesiremti ir tikėti deklaratyviais, bylos duomenims prieštaraujančiais nuteistojo teiginiais. Byloje nėra duomenų, kad policijos pareigūnas būtų suinteresuotas bylos baigtimi, tokių duomenų nepateikė ir apeliantas, todėl teismas neturi pagrindo šiais parodymais nesivadovauti. Be to, pats apeliantas nusikalstamos veikos padarymo metu buvo apsvaigęs nuo alkoholio, jam nustatytas 2,2 promilių girtumas, toks alkoholio kiekis žmogaus organizme sukelia ne tik judesių koordinacijos, bet ir atminties sutrikimus, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, G. Š. gali ir neprisiminti tikrųjų įvyko aplinkybių.

11. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad J. V. Š. parodymus pirmosios instancijos teisme pakeitė siekdama, jog sūnus išvengtų baudžiamosios atsakomybės. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nors nuteistasis G. Š. anksčiau ir nebuvo teistas, tačiau iš byloje esančio įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro duomenų išrašo apie fizinį asmenį (b. l. 62-64) matyti, kad jo atžvilgiu nuo 2015 m. rugpjūčio 23 d. net keturis kartus buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį dėl fizinio smurto panaudojimo savo motinos J. V. Š. atžvilgiu, iš kurių tris kartus ikiteisminiai tyrimai buvo nutraukti G. Š. susitaikius su nukentėjusiąja arba nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių įtariamojo kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo. Nukentėjusioji J. V. Š., apklausiama 2018 m. rugsėjo 11 d. tyrėjo, nurodė, kad sūnus prieš ją smurtauja jau ne pirmą kartą, neduoda jai ramybės, pastoviai girtauja, kad bijo jo ir dėl savo gyvybės. Apklausos metu nukentėjusioji teigė, kad sūnus dėl to, jog prieš ją smurtauja, niekada neprisipažįsta, sako, kad nieko nedaro, kad taip buvo ir šį kartą. Nuteistasis pačiai nukentėjusiajai į akis pasakė, kad nieko jai nepadarė (b. l. 15-16). Minėtos aplinkybės paaiškina, kodėl nukentėjusiosios parodymai G. Š. atžvilgiu pasikeitė.

12. Nepagrįsti ir nukentėjusiosios apeliacinio skundo teiginiai, kad ji teisminio nagrinėjimo metu nepatvirtino savo parodymų, duotų tyrėjui. Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, jog, nagrinėjant bylą teisme, nukentėjusioji J. V. Š. nurodė, kad neprisimena įvykio aplinkybių, tačiau, pagarsinus jos parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, nurodė, kad tyrėjai nemelavo (b. l. 96-97). Iš baudžiamosios bylos dokumentų matyti, kad nukentėjusioji buvo įspėta apie baudžiamąją atsakomybę už melagingą įskundimą ar pranešimą apie nebūtą nusikaltimą (b. l. 12), tiek pareiškime apie padarytą nusikalstamą veiką ir proceso veiksmų atlikimo protokole, surašytame 2018 m. rugsėjo 8 d. (b. l. 7-10), tiek apklausiama 2018 m. rugsėjo 11 d. (b. l. 15-16) ji nurodė analogiškas aplinkybes apie fizinio smurto panaudojimą jos atžvilgiu ir dėl to kilusias pasekmes, apklausos protokole savo ranka parašė, kad protokolą perkaitė, jis surašytas teisingai. Nei šiuose paminėtuose dokumentuose, nei kitoje bylos medžiagoje nėra jokių duomenų, jog nukentėjusioji būtų atsisakiusi duoti parodymus ar pageidavusi juos pakeisti, kaip nurodoma apeliaciniame skunde, todėl skundo argumentai, jog praėjus dviem dienoms po įvykio ji nuėjo pas tyrėją ir pasakė, jog nori atsisakyti savo parodymų laikytini deklaratyviais, nes, kaip matyti iš bylos medžiagos, praėjus dviem paroms po įvykio J. V. Š. patvirtino, kad G. Š. jos atžvilgiu smurtavo ir tai sukėlė jai fizinį skausmą.

13. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, konstatuotina, kad G. Š. kaltė dėl jam inkriminuojamo nusikaltimo yra įrodyta. Nors nuteistasis savo kaltę neigia, tačiau byloje surinktais ir tinkamai ištirtais įrodymais yra nustatyta, kad G. Š. 2018 m. rugsėjo 8 d. tyčia smurtavo prieš savo motiną J. V. Š. ir sugriebęs pastarajai rankomis už krūtinės spaudė, taip sukeldamas nukentėjusiajai J. V. Š. fizinį skausmą. Daroma išvada, kad nuteistojo nusikalstama veika kvalifikuota teisingai, todėl apylinkės teismo priimtą nuosprendį panaikinti apeliaciniuose skunduose nurodytais argumentais nėra pagrindo.

14. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas nuosprendį ir skirdamas nuteistajam bausmę, nepagrįstai kartu su laisvės apribojimo bausme paskyrė baudžiamojo poveikio priemonę - įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą. Skundžiamo nuosprendžio priėmimo metu (2019 m. gegužės 3 d.) galiojusi BK 42 straipsnio 6 dalies ir 67 straipsnio 3 dalies redakcija tokios galimybės nenumatė. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pritaikė 2019 m. birželio 27 d. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 42, 43, 46, 47, 48, 49, 50, 51, 55, 67, 70, 71, 74, 75, 85, 92 ir 243 straipsnių pakeitimo įstatymą Nr. XIII-2263, kuris įsigaliojo tik nuo 2019 m. liepos 6 d. Taip buvo apsunkinta nuteistojo G. Š. teisinės padėtis. BK 3 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad baudžiamasis įstatymas, nustatantis veikos nusikalstamumą, griežtinantis bausmę arba kitaip sunkinantis nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį, neturi grįžtamosios galios, todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis dalyje yra keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir neteisingai paskirtos bausmės (BPK 328 straipsnio 1 punktas, 2 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies, 1 punktu, 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu, 331 straipsniu ir 336 straipsnio 3 dalimi,

nusprendžia:

nuteistojo G. Š. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies, nukentėjusiosios J. V. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2019 m. gegužės 3 d. nuosprendį pakeisti:

- panaikinti nuosprendžio dalį, kuria nuteistajam G. Š. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė - 10 (dešimties) MGL, t. y. 500 (penkių šimtų) eurų įmoka į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą, įpareigojant įmoką sumokėti per 3 (tris) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos į Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) (AB (duomenys neskelbtini) bankas) nurodant vardą, pavardę ir asmens kodą. Jei įmoką moka kitas asmuo, būtina nurodyti asmens, už kurį mokama, vardą, pavardę ir asmens kodą.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Šis Kauno apygardos teismo nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.