Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Donatos Kravčenkienės, Kristinos Lysionok (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Lino Zinkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apeliantės (atsakovės) uždarosios akcinės bendrovės „AJ INVEST“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. sausio 4 d. galutinio sprendimo, civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „SOSCREDIT“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „AJ INVEST“ dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

9. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

10. Nagrinėjamu atveju, apeliacinės instancijos teismas absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1 – 7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir būtinybės peržengti apeliacinio skundo ribas.

12. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2020 m. gegužės 13 d. 8.00 val. ieškovė su atsakove sudarė Transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutartį (anksčiau ir toliau – Sutartis), kuria ieškovė pardavė, o atsakovė už 35 000 Eur nupirko automobilį Volvo XC90, kurio identifikacinis numeris YV4A22PL4H1164817. Minėtam sandoriui 2020 m. gegužės 13 d. išrašytoje PVM sąskaitoje faktūroje, serija AUTO616/1 (toliau – PVM sąskaita faktūra), 35 000 Eur sumai, nurodytas jos apmokėjimo terminas – iki 2020 m. gegužės 13 d. Be to, iš byloje pateiktos 2020 m. gegužės 13 d. 8.30 val. tarp atsakovės ir byloje nedalyvaujančio asmens I. V. sudarytos Transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutarties matyti, kad atsakovė 2020 m. gegužės 13 d. minėtą automobilį perleido kitam asmeniui (I. V.). Atsakovei neatsiskaičius už automobilį su ieškove, ieškovė 2021 m. gruodžio 3 d. raštu „Dėl sąskaitos apmokėjimo“ kreipėsi į atsakovę, nurodydama, kad atsakovė nėra sumokėjusi ieškovei minėtoje PVM sąskaitoje faktūroje nurodytos sumos, kartu reikalaudama atsakovės automobilio kainą (35 000 Eur) sumokėti ieškovei nedelsiant, bet ne vėliau kaip iki 2021 m. gruodžio 6 d. Atsakovė 2021 m. gruodžio 17 d. ieškovei adresuotame rašte „Dėl sąskaitų apmokėjimo“ nurodė, kad savo prievolės ieškovei neginčija ir artimiausiu metu informuos ieškovę apie realias savo turimas galimybes įvykdyti įsipareigojimus. Bylos duomenimis, atsakovė su ieškove neatsiskaitė.

13. Vilniaus apygardos teismo 2022 m. rugsėjo 30 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. eB2- 2741-614/2022, UAB „SOSCREDIT“ buvo iškelta nemokumo byla, nemokumo administratore paskirta UAB „Ultima optio“.

14. Ieškovei kreipusis į teismą dokumentinio proceso tvarka dėl skolos už minėtą atsakovei parduotą automobilį priteisimo, Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. rugsėjo 29 d. preliminariu sprendimu ieškovės ieškinį patenkino, po ko atsakovei nesutikus su priimtu sprendimu ir pateikus prieštaravimus, Vilniaus miesto apylinkės teismas 2023 m. sausio 4 d. galutiniu sprendimu minėtą preliminarų sprendimą paliko nepakeistą.

15. Aptariamu atveju, byloje nebuvo ginčo dėl paties atsakovės skolos už pagal Sutartį jai perleistą automobilį fakto ar skolos dydžio. Tačiau atsakovė, nesutikdama su ieškinio reikalavimais bei pirmosios instancijos teismo sprendimu, iš esmės ginčija savo pareigą sumokėti ieškovei automobilio kainą PVM sąskaitoje faktūroje nurodytu terminu, laikydama, kad jos prievolės terminas dar nėra suėjęs. Apeliantė akcentuoja, kad jokie įrodymai apie tarp šalių sutartą atsiskaitymo terminą byloje nebuvo pateikti, o vien ieškovės vienašališkai išrašyta ir šalių nepasirašyta PVM sąskaita faktūra savaime nesudaro pagrindo spręsti, jog joje nurodytas jos apmokėjimo terminas yra šalių sutartas terminas. Visgi, su tokia apeliantės pozicija nėra pagrindo sutikti.

16. Pagal CK 6.38 straipsnio 1 dalį, prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus, o kai tokių nurodymų nėra, – vadovaujantis protingumo kriterijais. Pirkimo – pardavimo sutartimi viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti daiktą (prekę) kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas įsipareigoja priimti daiktą (prekę) ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą (kainą) (CK 6.305 straipsnio 1 dalis). Kainos sumokėjimą reglamentuojančio CK 6.314 straipsnio nuostatos be kita ko numato, kad jeigu pirkėjas neįpareigotas sumokėti kainą konkrečiu laiku, jis privalo ją sumokėti, kai pardavėjas pagal sutartį ar šį kodeksą perduoda pirkėjui daiktus arba disponavimo jais dokumentus (CK 6.314 straipsnio 2 dalis). Jeigu sutartyje nenumatyta ko kita, pirkėjas privalo iš karto sumokėti visą kainą (CK 6.314 straipsnio 4 dalis). Kai pirkėjas laiku nesumoka už jam perduotus daiktus, pardavėjas turi teisę reikalauti iš pirkėjo sumokėti kainą bei įstatymų ar sutarties nustatytas palūkanas (CK 6.314 straipsnio 5 dalis).

17. Pagal CPK 185 straipsnio nuostatas, teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK numatytas išimtis. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-313-690/2017).

18. Pagal rungimosi principą, kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12 straipsnis). Rungimosi principas, be kita ko, reiškia ir tai, kad įrodinėjimo dalyką byloje nustato ginčo šalys, teismas turi spręsti bylą vertindamas tik šalių nurodytus faktus ir jų pateiktus įrodymus, teisėjas netiria faktų ir nerenka įrodymų savo iniciatyva.

19. Įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo spręsti, jog atsakovė pareigą atsiskaityti pagal Sutartį, kurioje atsakovei parduoto automobilio kainos sumokėjimo terminas nebuvo numatytas, galėjo įgyvendinti kitu nei PVM sąskaitoje faktūroje nurodytu terminu. Bylos duomenys, tarp jų ir kita 2020 m. gegužės 13 d. 8.30 val. sudaryta Transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutartis, pagal kurią aptariamas automobilis buvo perleistas jau kitam su šia byla nesusijusiam asmeniui, patvirtina, kad automobilis atsakovei buvo perduotas tą pačią Sutarties sudarymo dieną. Šių aplinkybių atsakovė neginčijo, kaip neginčijo ir aplinkybės, jog apie PVM sąskaitą faktūrą jai buvo žinoma, taigi buvo žinoma ir apie joje įrašytą apmokėjimo terminą. Visgi, nei automobilio perėmimo metu, nei vėliau, netgi gavus 2021 m. gruodžio 3 d. ieškovės raštą su raginimu nedelsiant apmokėti skolą už automobilį (rašte nurodyta ir PVM sąskaita faktūra, jos apmokėjimo terminas), atsakovė PVM sąskaitoje nurodyto mokėjimo termino iki pat šios bylos iškėlimo nekvestionavo, netgi priešingai, 2021 m. gruodžio 17 d. rašte ieškovei nurodė, kad savo prievolės neginčija ir apie galimybes įvykdyti įsipareigojimus ieškovę informuos. Taigi, nors apeliantė nesutinka, kad pagal Sutartį ieškovei turėjo sumokėti PVM sąskaitoje faktūroje nurodytu terminu, tačiau, kaip teisingai akcentavo pirmosios instancijos teismas, jokių įrodymų, patvirtinančių, kad šalys buvo sutarusios dėl kitokių atsiskaitymo pagal Sutartį terminų byloje nepateikė, nors, kaip minėta, būtent atsakovei šiuo atveju tenka pareiga įrodyti, kad šalys sulygo kitokius atsiskaitymo terminus nei nurodo ieškovė pagal PVM sąskaitą faktūrą. Jokių minėtus savo argumentus patvirtinančių aplinkybių atsakovė byloje nepateikė ir neįrodė, kad jos prievolė atsiskaityti pagal Sutartį dar nėra suėjusi. Tokiu būdu, atsižvelgiant į aptartas aplinkybes, taip pat minėtas CK 6.314 straipsnio nuostatas, pirmosios instancijos teismas pagrįstai laikė, kad atsakovė automobilio kainą ieškovei turėjo sumokėti 2020 m. gegužės 13 d., dėl ko, šią prievolę atsakovei pažeidus, pagrįstai priteisė iš jos iškovei 35 000 Eur skolą. Aptartame kontekste neturi esminės reikšmės apeliantės nurodytos aplinkybės apie PVM sąskaitos faktūros nepasirašymą, todėl teismas plačiau dėl to nepasisako, kartu pažymėdamas, kad viena vertus, teisės aktai (Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymas) tokio reikalavimo nenumato, kita vertus, byloje jokių abejonių dėl šio įrodymo nekilo, atkreipiant dėmesį, kad minėta PVM sąskaita faktūra yra įregistruota ir VMI.

22. Nagrinėjamu atveju, preliminariu sprendimu iš atsakovės ieškovei buvo priteistos 1 475,40 Eur bylinėjimosi išlaidos, kurias sudaro 459 Eur žyminis mokestis ir 1 016,40 Eur už advokato pagalbą parengiant ieškinį teismui (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Apeliantės skundžiamame galutiniame sprendime pirmosios instancijos teismas, preliminarų teismo sprendimą palikdamas nepakeistu, sprendė, jog nėra pagrindo keisti sprendimo toje dalyje, kuria šalims buvo paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, tačiau papildomai dar priteisė iš atsakovės ieškovės nurodytas patirtas 3 896,20 Eur išlaidas už suteiktą teisinę pagalbą, kurių dydį ir ginčija apeliantė. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apeliantės argumentus dalyje dėl priteistų bylinėjimosi išlaidų, sprendžia, kad yra pagrindas iš dalies su jais sutikti.

23. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalies nuostatas, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Prie išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, priskiriamos išlaidos, nurodytos CPK 88 straipsnio 1 dalyje, be kita ko – išlaidos advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti, kurių galimus maksimalius dydžius nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija (CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 2 dalis). Rekomendacijų 1 punkte nustatyta, kad šios rekomendacijos nustato civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalų dydį.

25. Sprendžiant dėl atsakovės pozicijos dėl 677,60 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidų už atskirojo skundo dėl ieškinio tikslinimo parengimą, atkreiptinas dėmesys, kad atsakovė netinkamai taiko Rekomendacijų nuostatas. Pažymėtina, kad šiuo atveju minėtos bylinėjimosi išlaidos buvo patirtos ne už dokumento, kuriuo buvo šalinami procesinio dokumento trūkumai, parengimą (Rekomendacijų 8.17 punktas), o už atskirojo skundo, kuris be to buvo pagrįstas ir apeliacinės instancijos teismo patenkintas (Vilniaus apygardos teismo 2022 m. rugsėjo 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-2318-430/2022), parengimą. Tokiu būdu, ieškovė turėjo teisę į minėtų išlaidų atlyginimą. O vertinant priteistiną tokių išlaidų dydį, atkreiptinas dėmesys į Rekomendacijų 7 punktą, pagal kurį rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (nagrinėjamu atveju, 2022 m. I ketvirčio, nes išlaidos dėl atskirojo skundo parengimo patirtos 2022 m. rugsėjo mėnesį – III ketvirtį), vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje, kuris sudarė 1 729,90 Eur. Pagal Rekomendacijų 8.15 punktą už atskirojo skundo parengimą taikytinas 0,4 dydžio koeficientas. Taigi, atsakovės prašoma priteisti (677,60 Eur) išlaidų už atskirojo skundo parengimą suma neviršija Rekomendacijose numatytos maksimalios tokiu atveju priteistinos sumos. Atsižvelgiant į visas paminėtas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, minėtų išlaidų suma buvo pagrįstai priteista iš atsakovės.

26. Ieškovė taip pat nurodė, kad patyrė 2 371,60 Eur bylinėjimosi išlaidų už dokumentų analizę ir rengimą, užklausų VMI ir VĮ „Regitra“ paruošimą ir siuntimą, gautų dokumentų įvertinimą, atsiliepimo į atsakovės prieštaravimą dėl preliminaraus sprendimo parengimą. Pagal Rekomendacijų 8.5 punktą už ieškovo atsiliepimą į atsakovo prieštaravimą parengimą taikytinas 0,85 dydžio koeficientas (nagrinėjamu atveju imamas 2022 m. II ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis, kuris sudarė 1 780,50 Eur. Tokiu būdu, maksimali priteistina suma už atsiliepimo į atsakovės prieštaravimą parengimą sudarytų 1 513,43 Eur. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, būtent tokią sumą (1 513,43 Eur) ir yra pagrindas šiuo atveju priteisti, pažymint, kad kitos šioje dalyje ieškovės minėtoje 2022 m. gruodžio 14 d. pažymoje nurodytos paslaugos (dokumentų analizė ir rengimas, užklausų institucijoms paruošimas ir siuntimas), ieškovei išsamiau jų nedetalizavus, iš esmės laikytinos atsiliepimo į prieštaravimus rengimo sudėtine dalimi. Taigi, teismas nepagrįstai šiuo atveju priteisė ieškovei iš atsakovės visas nurodytas 2 371,60 Eur išlaidas, todėl šioje dalyje priteistų bylinėjimosi išlaidų dydis mažintinas.

27. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, skundžiamu sprendimu buvo nepagrįstai iš atsakovės ieškovei priteista ir visa 847 Eur bylinėjimosi išlaidų suma už rengimąsi 2022 m. gruodžio 15 d. teismo posėdžiui, įrodymų rinkimą, analizę, kliento konsultacijas, atstovavimą teismo posėdyje. Viena vertus, teismas kritiškai vertintina apeliantės poziciją, kad šiuo atveju, atsižvelgiant į teismo posėdžio trukmę, už atstovavimą teismo posėdyje išlaidos nepriteistinos. Pažymėtina, kad nors 2022 m. gruodžio 15 d. teismo posėdis ir truko neilgai (mažiau nei 30 minučių), tačiau visgi ieškovės atstovas turėjo atvykti į teismo posėdį, jame dalyvavo. Todėl, įvertinus šias aplinkybes, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgiant į Rekomendacijų 8.19 punkte nustatytą maksimalų užmokesčio už vieną atstovavimo teisme, pasirengimo teismo posėdžiui valandą, dydį – 0,1, kas skaičiuojant nuo imamo 2022 m. II ketvirčio vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydžio, sudaro 178,05 Eur, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, yra pagrindas priteisti 178 Eur dydžio aptariamas išlaidas dėl rengimosi teismo posėdžiui ir atstovavimo jame. Didesnio priteistinų aptariamų bylinėjimosi išlaidų dydžio ieškovė nepagrindė; tokio pagrindo niekaip nesudaro ieškovės suteiktų paslaugų apibūdinime be išsamesnių paaiškinimų atskirai deklaruojamas (vardinamas) įrodymų rinkimas, analizė ar kliento konsultacijos, šiame kontekste atkreipiant dėmesį, kad jokie papildomi įrodymai, išskyrus atstovavimą patvirtinančių duomenų ir atstovavimo išlaidų prašymo, po atsiliepimo į prieštaravimus pateikimo iki bylos nagrinėjimo teismo posėdyje, byloje nebuvo pateikti, todėl nėra aišku, kokie įrodymai rengiantis teismo posėdžiui dar buvo renkami. Taigi, atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas pakeičia skundžiamą sprendimą dalyje dėl 3 896,20 Eur priteistų papildomų bylinėjimosi išlaidų, šias išlaidas sumažinant iki 2 369,03 Eur (677,60 + 1 513,43 + 178).

Dėl procesinės bylos baigties

28. Remiantis išdėstytais argumentais, apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, pakeičiant pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl papildomų bylinėjimosi išlaidų priteisimo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

29. Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, dėl kitų šiame skunde nurodytų argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie neturi esminės reikšmės ir nesudaro pagrindo keisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K- 3- 252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K- 3- 107/2010, ir kt.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

30. Apeliacinės instancijos teismas atmetė apeliantės skundą dalyje dėl ieškinio materialinių reikalavimų, tačiau pakeitė skundžiamą sprendimą dalyje dėl patirtų bylinėjimosi išlaidų dydžio. Tokiu būdu tenkinus apeliacinį skundą iš dalies, laikytina, kad iš pareikšto vieno materialinio pobūdžio reikalavimo (dėl skolos ir palūkanų priteisimo) ir vieno nematerialinio pobūdžio reikalavimo (dėl priteistų bylinėjimosi išlaidų dydžio), buvo patenkinta apie pusę nematerialinio pobūdžio reikalavimų, kas pagal reikalavimų skaičių atitinka 25 procentus reikalavimų, į ką atsižvelgtina sprendžiant dėl apeliacinės instancijos teisme šalių patirtų bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

31. Atsakovė apeliacinės instancijos teisme sumokėjo 445 Eur žyminio mokesčio, todėl atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, patenkintų reikalavimų dalį, jai iš ieškovės priteistina 111,25 Eur bylinėjimosi išlaidų (25 procentai nuo sumokėto žyminio mokesčio).

32. Ieškovė 2023 m. balandžio 17 d. pateikė teismui prašymą dėl 1 694 Eur išlaidų už apeliacinio skundo teisinio vertinimo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą priteisimo, kartu pateikė ir pažymą dėl suteiktų paslaugų ir apmokėjimo (nurodyta PVM sąskaitos faktūros data – 2023 m. balandžio 12 d., mokėjimo data – 2023 m. balandžio 13 d.). Nurodytos patirtos išlaidos neviršija Rekomendacijų 8.11 punkte nurodyto maksimalaus užmokesčio dydžio už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Atsižvelgiant į šias aplinkybes bei apeliacinio skundo atmestų reikalavimų dalį, ieškovei iš atsakovės priteitina 75 procentai apeliacinės instancijos teisme jos patirtų bylinėjimosi išlaidų – 1 270,50 Eur.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „AJ INVEST“ apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. sausio 4 d. galutinį sprendimą dalyje dėl 3 896,20 Eur bylinėjimosi išlaidų priteisimo, priteisiant ieškovei bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei „SOSCREDIT“, juridinio asmens kodas 302776742, iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „AJ INVEST“, juridinio asmens kodas 300866899, 2 369,03 Eur bylinėjimosi išlaidas.

Kitoje dalyje Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. sausio 4 d. galutinį sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „AJ INVEST“ iš ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „SOSCREDIT“ 111,25 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti ieškovei bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei „SOSCREDIT“ iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „AJ INVEST“ 1 270,50 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Ši teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.