Panevėžio apygardos teismo nuosprendis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Prano Šimkaus, teisėjų Donato Jatužio ir Evaldo Vanago, sekretoriaujant Neringai Aukštuolienei, Jolitai Žukauskienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. U. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017 m. liepos 3 d. nuosprendžio, kuriuo A. U. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 str. 5 d. ir nubaustas ketverių metų dviejų mėnesių laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis BK 75 str. 2 d., 2 d. 5, 8 p., paskirtos bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams šešiems mėnesiams, įpareigojant A. U. per visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį tęsti mokslą arba dirbti, netekus darbo – būti užsiregistravusiam Darbo biržoje, neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. Vadovaujantis BK 67 str. 2 d. 1 p., 68 str., A. U. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždrausta naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones dvejiems metams šešiems mėnesiams.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. U. nuteistas už tai, kad 2015 m. spalio 20 d., apie 12 val. 19 min., Panevėžyje, (duomenys neskelbtini) gatvių nereguliuojamoje sankryžoje, vairuodamas automobilį „Audi A3“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) dėl nusikalstamo nerūpestingumo pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 14 ir 127 p. reikalavimus, t. y. neturėdamas teisės vairuoti transporto priemonės, nes šios teisės nėra įgijęs, važiuodamas pagrindine Klaipėdos gatve, viršijo leistiną maksimalų 60 km/h greitį ir važiavo apie 133 km/h greičiu, taip sukeldamas grėsmę eismo saugumui ir netekdamas galimybės išvengti susidūrimo su automobiliu „Ford Focus“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuojamu A. A., važiavusiu šalutine (duomenys neskelbtini) gatve ir dariusiu posūkį į kairę pusę, į Klaipėdos gatvę, dėl ko automobiliai susidūrė, kada jam važiuojant ne didesniu kaip 60 km/h greičiu, nei stabdant, nei keičiant judėjimo krypties šis eismo įvykis nebūtų įvykęs, dėl to įvyko eismo įvykis, kurio metu žuvo automobilio „Ford Focus“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotojas A. A., t. y. jam buvo nustatyti abipusiai šonkaulių lūžiai su krūtinplėvės pažeidimu, abiejų plaučių sumušimas, kraujavimas abipus krūtinplėvės ertmėse, krūtinkaulio lūžis, diafragmos plyšimas kairėje, dešinio blauzdikaulio persąnarinis išorinio gumburo lūžis, poodinės kraujosruvos abiejose šlaunyse, po ko 2015 m. spalio 29 d. VšĮ „Respublikinė Panevėžio ligoninė“ A. A. nuo krūtinės sužalojimų ir jų komplikacijų mirė; be to, buvo nesunkiai sutrikdyta automobilio „Audi A3“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) keleivio K. P. sveikata, t. y. jam nustatytas galvos smegenų sukrėtimas, odos nubrozdinimai ir pjautinės žaizdos veide, dešinio inksto sumušimas, dešinio alkūnkaulio ylinės ataugos, dešinio šlaunikaulio ir dešinio šokikaulio lūžiai, bei nežymiai sutrikdyta automobilio „Audi A3“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) keleivio J. G. sveikata, t. y. jam nustatyti odos nubrozdinimai veide.

Tenkinama apeliacinio skundo dalis.

Išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą ir apeliacinio skundo argumentus, įvertinusi byloje esančius įrodymus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino įstatymo nustatyta tvarka gautus duomenis bei juos tinkamai išanalizavęs pagrįstai A. U. pripažino kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 str. 5 d.

BPK 320 str. 3 d. nuostatos įpareigoja apeliacinės instancijos teismą patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma paduotame apeliaciniame skunde. Apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio (nutarties) apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas. Pagal tai nustatoma, ar skundžiamas visas nuosprendis (nutartis), ar tik jo dalis ir kokiais klausimais. Suformuluoti konkretūs prašymai paprastai nustato aiškesnes apeliacinio skundo ribas nei bendresnio pobūdžio prašymai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K–561/2014).

Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 str.). Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 str. 5 d., kurioje nurodyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti visų konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą asmens veiksmuose. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Kiti proceso dalyviai gali tik teikti teismui pasiūlymus dėl šių klausimų sprendimo. Proceso dalyvių pateikiamų prašymų ir versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne pagal proceso dalyvių išdėstytą poziciją savaime BPK normų nepažeidžia, nes esminis įstatymo reikalavimas yra tai, kad teismo sprendimas būtų argumentuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (kasacinė plenarinės sesijos nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).

Patikrinus skundžiamą teismo nuosprendį teisės taikymo aspektu, konstatuotina, kad apylinkės teismas įrodymų vertinimą reglamentuojančių nuostatų nepažeidė, o apeliacinio skundo argumentai dėl padarytų BPK 20 str. pažeidimų neatitinka teismo priimto nuosprendžio turinio, yra deklaratyvūs, išreiškia tik apelianto nesutikimą su teismo motyvuotomis išvadomis, todėl teiginių dėl BPK pažeidimų nepagrindžia. Priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, nuteistojo A. U. kaltė grindžiama ne prielaidomis, spėjimais, manymu, o nuosprendyje aptartais teismo posėdyje objektyviai, išsamiai ir nešališkai ištirtais bylos duomenimis. Visi duomenys, kuriais teismai grindė savo išvadas, nustatydamas faktines bylos aplinkybes, gauti teisėtais būdais, patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais ir išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Pirmosios instancijos teismas tyrė ir analizavo visus įrodymus, juos įvertino tiek atskirai vienus nuo kitų, tiek kaip visumą, nė vienai įrodymų grupei nesuteikdamas pirmenybės prieš kitus bylos įrodymus, ir taip teisingai nustatydamas jų patikimumą bei įrodomąją vertę, o apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama BPK 305 str. 1 d., išdėstė įrodymų vertinimo motyvus ir padarė įrodymais pagrįstas išvadas apie tai, kokios faktinės aplinkybės nustatytos byloje ir kokie duomenys pagrindžia nuteistojo A. U. kaltę. Teisėjų kolegija neturi jokio teisinio pagrindo kitaip vertinti bylos įrodymus ir daryti kitokias išvadas, nei padarė apylinkės teismas, su jomis visiškai sutinka ir konstatuoja, jog visos reikšmingos nuteistojo A. U. kaltei ir jo padarytos nusikalstamos veikos kvalifikavimui faktinės bylos aplinkybės buvo nustatytos išsamiai ir nešališkai, laikantis BPK 20 str. numatytų įrodymų vertinimo taisyklių, nepaliekant jokių esminių prieštaravimų ar abejonių, ir tai leido apylinkės teismui priimti teisėtą, pagrįstą, motyvuotą ir įtikinamą apkaltinamąjį nuosprendį.

Nuteistasis apeliaciniame skunde kelia priežastinio ryšio nustatymo klausimą, teigdamas, kad apylinkės teismas, pripažindamas jį kaltu pagal BK 281 str. 5 d., šiuo klausimu padarė neteisingas išvadas. Apeliantas nurodo, kad ne jo veiksmai – leistino greičio viršijimas, o A. A. padaryti KET pažeidimai – išvažiuodamas iš šalutinio kelio į pagrindinį, nepraleido pagrindiniu keliu jo vairuojamo automobilio, šiuo atveju buvo pagrindinė priežastis eismo įvykiui kilti ir padariniams atsirasti. Tačiau šie skundo argumentai vertinami kritiškai, kaip nuteistojo pasirinkta gynybinė pozicija, siekiant išvengti atsakomybės, ir atmetami kaip nepagrįsti bei prieštaraujantys kitiems bylos įrodymams, kurie pirmosios instancijos teismui pagrįstai leido nustatyti iš esmės skirtingas, negu nurodo nuteistasis, faktines bylos aplinkybes. Skunde pateikiami subjektyvūs, nuteistajam palankiai dėstomi samprotavimai, kurie nėra nauji ir skundžiamu nuosprendžiu jau įvertinti. Jie teismo konstatuotų faktinių aplinkybių, jų vertinimo bei atitinkamai – išvados dėl apelianto kaltės nekeičia. Todėl teisėjų kolegija, visiškai sutikdama su įrodymų vertinimu, teismo padarytomis išvadomis ir išdėstytais argumentais, neabejotinai patvirtinančiais apelianto kaltę dėl jam inkriminuoto nusikaltimo, numatyto BK 281 str. 5 d., padarymo, ir, laikydamasi nuostatos dėl apeliacine tvarka priimamo procesinio sprendimo surašymo ekonomiškumo, jų iš naujo nebekartoja, juolab kad skundžiamo nuosprendžio turinys yra žinomas ir pačiam apeliantui.

Nagrinėjant bylas, susijusias su kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisyklių pažeidimais, būtina tiksliai nustatyti eismo įvykio mechanizmą, kitas aplinkybes, taip pat kokie KET pažeidimai buvo padaryti, kurie eismo dalyviai pažeidė taisykles ir kuris pažeidimas tiesioginiu priežastiniu ryšiu susijęs su kilusiais padariniais. Priežastinio ryšio nustatymas apima du aspektus: būtinosios padarinių kilimo sąlygos taisykles ir priežastinio ryšio pobūdžio nustatymą. Būtinosios padarinių kilimo sąlygos nustatymas reiškia atsakymą į klausimą, ar kiekvieno, ar tik vieno eismo dalyvio padarytas eismo saugumo taisyklių pažeidimas buvo būtina sąlyga padariniams kilti, o priežastinio ryšio pobūdžio nustatymas – tai konstatavimas, ar priežastinis ryšys yra dėsningas (būtinasis) ar atsitiktinis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-157-895/2016).

Teisėjų kolegijos vertinimu, priežastinio ryšio klausimas, keliamas apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismo išspręstas tinkamai. Nagrinėjamoje byloje apylinkės teismas teisingai nustatė, kad eismo įvykio, kurio metu dėl patirtų krūtinės sužalojimų ir jų komplikacijų ligoninėje mirė automobilio „Ford Focus“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotojas A. A. bei buvo sužaloti dar du kartu su apeliantu automobilyje „Audi A3“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) važiavę keleiviai, kilimą nulėmė būtent A. U. veiksmai, kuris vairuodamas automobilį „Audi A3“, neturėdamas teisės jo vairuoti (šios teisės nebuvo įgijęs), važiuodamas pagrindine gatve apie 133 km/h greičiu, kai toje kelio atkarpoje maksimalus leistinas važiavimo greitis buvo 60 km/h, neteko techninės galimybės išvengti susidūrimo su šalutine gatve važiavusiu ir posūkį į kairę pusę dariusiu A. A. vairuojamu automobiliu „Ford Focus“ ir su juo susidūrė. Taigi pirmosios instancijos teismas pripažino, jog pagrindinė priežastis eismo įvykiui su nurodytais padariniais kilti buvo būtent A. U. KET 127 p. pažeidimas – leistino greičio viršijimas daugiau nei du kartus bei iš dalies KET 14 p. pažeidimas – automobilio vairavimas neturint teisės jo vairuoti, su kuo, kaip minėta, nuteistasis nesutinka, teigdamas, jog automobilį jis vairavo mažesniu nei nustatytas greičiu (važiavo iki 100 km/h greičiu), be to, A. A., išsukdamas iš šalutinio į pagrindinį kelią, privalėjo jam duoti kelią ir praleisti jo vairuojamą automobilį, nes jis (apeliantas) turėjo pirmumo teisę.

Pažymėtina, kad, esant tam tikroms eismo situacijoms, transporto priemonės vairuotojui būtinas didesnis dėmesingumas kitų eismo dalyvių atžvilgiu, net ir tuo atveju, jei jų atžvilgiu eisme jis turi pirmumą (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-398/2012).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad A. A. staigiai „neiššoko“ iš šalutinio į pagrindinį kelią, o išsuko prieš tai stabtelėjęs ties sankryža ir įvertinęs, jog gali saugiai pasukti į kairę, nes atstumas iki atvažiuojančių automobilių yra pakankamas tam, kad jis spėtų išsukti iš sankryžos. Tuo tarpu A. U., nors ir važiavo pagrindiniu keliu, vairuodamas automobilį žymiai (daugiau nei du kartus) viršijo leistiną maksimalų greitį, ką be liudytojų parodymų, įvykio vietos, papildomos įvykio vietos, automobilių apžiūrų, eksperimento protokoluose užfiksuotų duomenų bei prekybos centro (duomenys neskelbtini) pateikto vaizdo įrašo patvirtina ir pakartotinė Lietuvos teismo ekspertizės centro 2016-10-31 specialisto išvada Nr. 11-1369 (16), gauta atlikus eismo įvykio (objektų) tyrimą, kurioje nurodyta, jog A. U. vairuojamo automobilio greitis buvo apie 133 km/h, kai toje kelio atkarpoje buvo leidžiama važiuoti ne didesniu kaip 60 km/h greičiu. Minimoje specialisto išvadoje taip pat konstatuota, kad važiuodamas apie 133 km/h greičiu, A. U. neteko techninės galimybės išvengti susidūrimo su A. A. vairuojamu automobiliu, kada jam važiuojant maksimaliu leistinu greičiu (60 km/h), nei stabdant, nei keičiant judėjimo kryptį, šis eismo įvykis nebūtų įvykęs, t. y. konstatuota, kad A. U. veiksmai – viršytas leistinas maksimalus greitis daugiau nei du kartus – techniniu požiūriu sąlygojo šio eismo įvykio kilimą. Kolegijos įsitikinimu, tokie apelianto veiksmai – dagiau nei du kartus viršytas leistinas maksimalus greitis patys savaime buvo itin pavojingi ir kėlė mirtiną grėsmę kitiems eisme dalyvavusiems asmenims, priešingai nei A. A., kuris davė kelią visiems eismo dalyviams, važiavusiems leistinu greičiu. Be to, kaip parodė liudytojas A. M., jam ir dar vienam automobiliui važiuojant apie 60 km/h ir galimai truputį didesniu greičiu, juos dideliu greičiu aplenkė „Audi A3“ automobilis (A. U.) ir jiems dar gerokai neprivažiavus sankryžos, įvyko eismo įvykis. Iš to akivaizdu, kad, kaip ir nurodyta minimoje specialisto išvadoje, jeigu nuteistasis nebūtų viršijęs leistino greičio, eismo įvykis nebūtų įvykęs. Atsižvelgus į šias ir kitas skundžiamame nuosprendyje nurodytas aplinkybes darytina išvada, kad šioje situacijoje neatsargiai elgėsi ne A. A., kaip teigiama apeliaciniame skunde, o pats A. U., kuris, nors ir važiuodamas pagrindiniu keliu, privalėjo neviršyti leistino greičio ir vairuoti saugiai, tačiau taip nesielgė, todėl apylinkės teismas pagrįstai pripažino, kad būtent nuteistojo veiksmai prieštaravo KET reikalavimams ir priežastiniu ryšiu buvo susiję su šiuo eismo įvykio kilimu bei jo padariniais – buvo pagrindinė ir lemiama eismo įvykio kilimo sąlyga.

Vertinant, kurio vairuotojo veiksmai buvo pagrindinė sąlyga eismo įvykiui kilti, pažymėtina, kad nemažai techninio pobūdžio klausimų, reikšmingų teisiniam priežastinio ryšio nustatymui, išsprendžiami atliekant eismo įvykio ekspertizes, kurių išvadas privalo įvertinti teismas, vadovaudamasis tomis pačiomis taisyklėmis, kaip ir vertindamas kitus įrodymus (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-95-222/2017). Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstyti išsamūs argumentai, kodėl, grindžiant apelianto kaltę, remiamasi ne pirmine 2016-04-20 specialisto išvada, o pakartotinės Lietuvos teismo ekspertizės centro 2016-10-31 specialisto išvadoje Nr. 11-1369 (16) nustatytomis aplinkybėmis, su kuriais visiškai sutinka ir teisėjų kolegija bei jų iš naujo nekartoja, tik dar kartą pažymi, jog pakartotinėje specialisto išvadoje nurodyti duomenys yra tikslesni, t. y. ši išvada padaryta remiantis tikslesniais įvykio vietos matavimais, ką teismo posėdyje patvirtino ir specialistas, kuris parodė, jog pirminiame tyrime buvo neteisingai padarytas planas, daug kas nebuvo užfiksuota, pati situacija neatspindėjo nuotraukose užfiksuotos situacijos. Tačiau gavus pakartotinai atlikti tyrimą, planas jau buvo patikslintas, jame nurodyta daugiau duomenų, todėl pakartotinė išvada yra išsamesnė ir papildanti pirmąją. Specialistas taip pat patikino, kad išvados viena kitai nėra prieštaringos, tiek vienoje, tiek ir kitoje konstatuota, jog pagrindinė sąlyga eismo įvykiui kilti buvo būtent A. U. veiksmai – žymiai viršytas leistinas maksimalus greitis, kuris, anot specialisto, pagrinde nustatomas pagal stabdymo pėdsakus, kaip tiriamu atveju, jis greičio skaičiavimus atliko pagal užfiksuotą stabdymo pėdsaką, o visą tyrimą – pagal pateiktus duomenis ir automobilių galutines padėtis. Esant šioms ir kitoms skundžiamame nuosprendyje nurodytoms aplinkybėms nuteistojo abejonės dėl pakartotinės specialisto išvados objektyvumo, leistinumo ir patikimumo ar ją surašiusio specialisto kompetencijos atmetamos kaip nepagrįstos, juolab kad ši specialisto išvada teismo buvo vertinama ir su kitais bylos įrodymais visumoje, kaip to ir reikalauja įrodymų vertinimo nuostatos, numatytos BPK 20 str.

Kaip nepagrįsti ir prieštaraujantys skundžiamo nuosprendžio turiniui atmetami nuteistojo skundo argumentai, kad apylinkės teismas, konstatuodamas KET 127 p. pažeidimą bei nurodydamas, jog remiasi 2016-10-31 specialisto išvada, neanalizavo šios išvados 8 p. antros pastraipos, kur teigiama, kad jeigu buvusioje kelio eismo situacijoje automobilio „Ford Focus“ vairuotojas A. A., prieš įvažiuodamas į sankirtą, turėjo objektyvią galimybę nustatyti, kad prie jo iš kairės pagrindine gatve artėjusio automobilio „Audi A3“ vairuotojas važiuoja žymiai viršydamas leistiną greitį, tai jo veiksmai – įvažiavo į sankirtą, kada tai daryti buvo nesaugu, – buvo nepriimtini ir techniniu požiūriu turėjo priežastinį ryšį su šiuo eismo įvykio kilimu. Kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju apylinkės teismas vertino, kokią įtaką A. U. vairuojamo automobilio greičio viršijimas turėjo A. A. galimybei pastebėti jo (apelianto) automobilį, ir skundžiamame nuosprendyje teisingai konstatavo, jog leistino greičio viršijimas daugiau nei du kartus itin apsunkino A. A. galimybę laiku pastebėti dideliu greičiu atvažiuojantį A. U. vairuojamą automobilį ir imtis atitinkamų veiksmų, kad išvengtų eismo įvykio, bei kartu paties A. U. galimybes laiku pastebėti į jo važiavimo trajektoriją įsukusį automobilį ir atitinkamai savo laiku į tai sureaguoti, kad būtų išvengta eismo įvykio. Ši išvada, be kita ko, pagrįsta ir nukentėjusiojo D. A., iškart po eismo įvykio tiesiogiai bendravusio su A. A., parodymais, kad tėvas jam sakė, jog apsidairė, kliūtis iš kairės buvo toli, todėl jis apskaičiavo, jog spės išsukti, tačiau neapskaičiavo, jog kitas automobilis važiuoja taip greitai. Be to, kaip ir nurodyta skundžiamame nuosprendyje, vairuojant transporto priemonę galioja pasitikėjimo principas, kuris reiškia, jog vairuotojas turi pagrįstą teisę tikėtis, jog kiti eismo dalyviai nepažeis KET ir nesukels pavojaus eismo saugumui. Nagrinėjamu atveju šio principo, skirtingai nei A. A., negalima pritaikyti A. U., kadangi, nors vairuotojas ir neprivalo be reikalo mažinti greičio ar stabdyti transporto priemonės, nes turi sankryžoje pirmumo teisę, tačiau jis privalo jo ir neviršyti. Byloje nustatyta, kad A. U. vairuojant automobilį maksimaliu leistinu greičiu (60 km/h), A. A. būtų spėjęs pabaigti savo manevrą ir jų automobiliai nebūtų susidūrę. Taigi akivaizdu, kad KET 127 p. reikalavimų, kuriuos pažeidė A. U., laikymasis šiuo atveju būtų eliminavęs eismo įvykio su itin skaudžiais ir nepataisomais padariniais kilimo galimybę. A. U., akcentuodamas pareigą kitiems eismo dalyviams laikytis KET, pats save nuo tokios pareigos atleido. Atsižvelgusi į šias ir kitas skundžiamame nuosprendyje nurodytas aplinkybes, kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė bylos įrodymais teisingą išvadą, jog nagrinėjamoje eismo įvykio situacijoje būtent A. U. padaryti KET pažeidimai buvo pagrindinė sąlyga eismo įvykiui kilti ir padariniams atsirasti. Apygardos teismo vertinimu, skundžiamu nuosprendžiu A. U. pagrįstai nuteistas pagal BK 281 str. 5 d., jo kaltė dėl šio nusikaltimo padarymo neabejotinai nustatyta ir įrodyta, todėl jį išteisinti, kaip to prašoma apeliaciniu skundu, nėra jokio pagrindo.

Neišteisinus A. U. apeliaciniu skundu prašoma jo atžvilgiu taikyti BK 93 str. nuostatas ir atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 281 str. 5 d.

Pagal BK 93 str. teismas gali atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės, nutraukti jam baudžiamąją bylą ir taikyti auklėjamojo poveikio priemones, esant tik visoms šiame įstatyme numatytoms būtinoms sąlygoms ir bent vienai alternatyviai sąlygai. Būtinos sąlygos yra trys: 1) toks asmuo turi būti padaręs nusikalstamą veiką dar nesulaukęs aštuoniolikos metų amžiaus; 2) turi būti padaręs baudžiamąjį nusižengimą ar neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą; 3) turi būti padaręs nusikalstamą veiką pirmą kartą. Alternatyvios sąlygos yra šios: kaltininkas nukentėjusio asmens atsiprašė ir visiškai ar iš dalies savo darbu ar pinigais atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą arba pripažintas ribotai pakaltinamu, arba pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką arba yra kitų pagrindų manyti, kad nepilnametis laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų.

Aukštesnysis teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nėra nė vienos alternatyvios sąlygos atleisti A. U. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 281 str. 5 d. – jis savo kaltės nepripažino, dėl padaryto nusikaltimo nesigaili, nukentėjusiojo asmens neatsiprašė, žalos neatlygino, nėra pripažintas ribotai pakaltinamu, iš administracinių nusižengimų registro išrašo matyti, kad nuo nusikaltimo padarymo iki skundžiamo nuosprendžio priėmimo už KET pažeidimus baustas 4 kartus, po nuosprendžio priėmimo baustas dar 2 kartus, 2 kartus jau buvo baustas iki nusikaltimo padarymo už analogiškus pažeidimus – vairavimą automobilio neturint (neįgijus) teisės jo vairuoti, kas akivaizdžiai parodo, jog A. U. nesilaiko teisės aktų reikalavimų ir juos sistemingai pažeidinėja, kad jam visiškai nerūpi kitų eismo dalyvių saugumas, sveikata ir gyvybė, dėl to nėra jokio pagrindo manyti, jog ateityje jis laikysis įstatymų ir jų nepažeis.

Tačiau teisėjų kolegija šiuo atveju visiškai sutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad apylinkės teismas, taikydamas A. U. bausmės vykdymo atidėjimą, neteisingai vadovavosi BK 75 str. nuostatomis. Nors skundžiamo nuosprendžio priėmimo metu A. U. buvo pilnametis, tačiau nusikalstamą veiką jis padarė būdamas nepilnametis (17 m.). Todėl, atidedant bausmės vykdymą, jam turėjo būti taikomos ne BK 75 str., bet BK XI skyriaus nuostatos, reglamentuojančios nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumus, tiksliau, teisės norma, reglamentuojanti bausmės vykdymo atidėjimą nepilnamečiui (BK 92 str.) ir skiriamos ne baudžiamojo poveikio, o auklėjamojo poveikio priemonės. Kolegija, atsižvelgusi į šiuos argumentus, konstatuoja, kad apylinkės teismas, taikydamas BK 75 str., netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, todėl ši skundžiamo nuosprendžio dalis keičiama (BPK 328 str. 1 p.) ir nuteistajam paskirtos bausmės vykdymas atidedamas, vadovaujantis BK 92 str. 1, 2 d., bei jam skiriama auklėjamojo poveikio priemonė – elgesio apribojimas maksimaliam įstatyme numatytam terminui – dvylikai mėnesių, įpareigojant per tą laiką tęsti mokslą arba dirbti, uždraudžiant be šios priemonės vykdymą kontroliuojančių institucijų žinios keisti gyvenamąją vietą. Atsižvelgus į tai, kad A. U. skundžiamu nuosprendžiu buvo paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždrausta naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones artimam įstatyme numatytam maksimaliam terminui (2 metams 6 mėnesiams) (BK 67 str.), kuri gali būti skiriama tik pilnamečiui (jau minėta, kad A. U. nusikalstamos veikos padarymo metu buvo nepilnametis), tačiau įvertinus tai, kad nuteistasis po nusikalstamos veikos padarymo įgijo teisę vairuoti kelių transporto priemones, bet ja tinkamai ir atsakingai nesinaudoja, toliau pažeidinėja KET reikalavimus, taip pat tai, kad nagrinėjamo įvykio metu A. U. padarė vienus šiurkščiausių ir pavojingiausių KET pažeidimų – vairavo automobilį daugiau nei du kartus viršydamas leistiną maksimalų greitį, neturėdamas teisės vairuoti transporto priemonės, dėl to įvyko eismo įvykis, kurio metu kilo daugiau nei minimalūs padariniai – vienas žmogus žuvo ir du asmenys buvo sužaloti, siekiant užtikrinti visuomenės saugumą, padėti įgyvendinti bausmės paskirtį, nuteistajam skiriamas analogiško pobūdžio elgesio apribojimo draudimas, numatytas BK 87 str. 3 d. 3 p., t. y. uždraudžiama vairuoti motorinę transporto priemonę.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Tenkinti dalį nuteistojo A. U. apeliacinio skundo.

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017 m. liepos 3 d. nuosprendį pakeisti.

Panaikinti nuosprendžio dalį dėl A. U. BK 75 str. 2 d., 5, 8 p., BK 67 str. 2 d. 1 p., 68 str. nuostatų taikymo.

Vadovaujantis BK 92 str. 1 d., 2 d., 82 str. 1 d. 5 p., 87 str. 1 d., 2 d. 2 p., 3 d. 3 ir 5 p., A. U. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti dvejiems metams šešiems mėnesiams, paskiriant auklėjamojo poveikio priemonę – elgesio apribojimą dvylikai mėnesių, įpareigojant per tą laiką tęsti mokslą arba dirbti, uždraudžiant vairuoti motorinę transporto priemonę ir be šios priemonės vykdymą kontroliuojančių institucijų žinios keisti gyvenamąją vietą.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.