Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Ričardo Piličiausko (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio teisės pažeidimo bylą pagal M. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 10 d. nutarimo M. J. administracinio teisės pažeidimo byloje.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato įgaliotas pareigūnas 2006 m. lapkričio 23 d. M. J. surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą už tai, kad jis 2006 m. lapkričio 23 d., apie 10.04 val., Klaipėdos rajone, kelio Vilnius–Klaipėda 256 kilometre, vairuodamas automobilį Mercedes Benz E500, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kai jam buvo atimta teisė vairuoti transporto priemones, važiavo 178 km/h greičiu, kai leistinas maksimalus greitis 110 km/h, t. y. viršijo leistiną greitį 68 km/h, taip pažeisdamas Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 59 ir 175.1 punktų reikalavimus. Atsižvelgiant į tai, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2006 m. gruodžio 7 d. nutarimu M. J. už Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 128 straipsnio 2 dalyje numatyto pažeidimo padarymą buvo paskirta 1 500 Lt bauda, o už ATPK 124 straipsnio 5 dalyje numatyto pažeidimo padarymą, vadovaujantis ATPK 130² straipsnio pastaba, – 1 500 Lt bauda, pažeidimą įvertinant 8 balais. Vadovaujantis ATPK 33 straipsnio 2 dalimi, subendrinus administracines nuobaudas, M. J. galutinai paskirta 1 500 Lt bauda, pažeidimą įvertinant 8 balais.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. balandžio 10 d. nutarimu minėtą Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato nutarimą panaikino ir administracinio teisės pažeidimo bylą M. J. atžvilgiu nutraukė.

Apeliaciniu skundu M. J. prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 10 d. nutarimą, papildant jį įrašu dėl atskirosios nutarties priėmimo, ir priimti atskirąją nutartį dėl teismų nustatytų pasikartojančių faktų, įrodančių būtinumą pagerinti veiklą ir realią atsakomybę asmenų, vykdančių pareigas Lietuvos Respublikos Vyriausybėje – Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ir kt., taip pat Lietuvos policijos generalinio komisaro, Lietuvos eismo priežiūros tarnybos viršininko (Lietuvos kelių policijos tarnybos viršininko), Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko ir patrulių bei Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Eismo priežiūros tarnybos pareigūnų, nagrinėjančių administracinių teisės pažeidimų bylas. Nurodo, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos aplinkybes ir priėmė tinkamą sprendimą. Tačiau mano, kad teismas turėjo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 108 straipsnio nustatyta tvarka priimti atskirąją nutartį dėl byloje nustatytų pareigūnų atitinkamų pareigų neįvykdymo požymių. Teigia, kad dėl įstatymais nenustatytos jokios realios atsakomybės ir netinkamai nustatyto patraukimo tarnybinėn atsakomybėn bei nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams (pareigūnams) senaties terminų pradžios ir pabaigos, byla buvo nagrinėjama labai ilgai. Pažymi, jog galimybę aukštesnės instancijos teismui ištaisyti minėtą skundžiamo pirmosios instancijos teismo nutarimo trūkumą numato ABTĮ 146 straipsnis.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyrius prašo skundo netenkinti. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas M. J. administracinio teisės pažeidimo bylą, nenustatė duomenų, patvirtinančių, jog Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdyba administraciniame procese pažeidė teisės aktų reikalavimus, be to, policijos įstaigų padarytų tyčinių teisės pažeidimų savo skunde nenurodo ir pareiškėjas, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo priimti atskirąją nutartį.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos biuras prašo dėl M. J. apeliacinio skundo reikalavimų spręsti teismo nuožiūra. Mano, kad pareigūnų atsakomybė yra tinkamai apibrėžta ir reglamentuota teisės aktais.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

II.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pažymėtina, jog byloje nėra ginčo dėl to, ar pagrįstai pirmosios instancijos teismas skundžiamu nutarimu panaikino Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2006 m. gruodžio 7 d. nutarimą bei nutraukė administracinio teisės pažeidimo bylą M. J. atžvilgiu, ir teisėjų kolegija, patikrinusi byloje esančius duomenis, neturi pagrindo tuo abejoti. Tačiau apeliaciniame skunde keliamas klausimas dėl atskirosios nutarties priėmimo. Pareiškėjas mano, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas priimti atskirąją nutartį dėl teismų nustatytų pasikartojančių faktų, įrodančių būtinumą pagerinti veiklą ir realią atsakomybę asmenų, vykdančių pareigas Lietuvos Respublikos Vyriausybėje – Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ir kt., taip pat Lietuvos policijos generalinio komisaro, Lietuvos eismo priežiūros tarnybos viršininko (Lietuvos kelių policijos tarnybos viršininko), Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko ir patrulių bei Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Eismo priežiūros tarnybos pareigūnų, nagrinėjančių administracinių teisės pažeidimų bylas.

Atsižvelgiant į tai, atkreiptinas dėmesys, kad ABTĮ 108 ir 146 straipsniuose, reglamentuojančiuose atskirųjų nutarčių institutą, numatyta, jog jeigu teismas, nagrinėdamas administracinę bylą, padaro išvadą, kad pareigūnai, institucijos, įstaigos, įmonės, organizacijos bei asmenys pažeidė įstatymus ar kitus teisės aktus, tai priima atskirąją nutartį, kurioje nurodo padarytus pažeidimus ir nusiunčia ją atitinkamoms viešojo administravimo institucijoms, įmonių, įstaigų, organizacijų vadovams. Apeliacinės instancijos teismas atskirąja nutartimi taip pat gali nurodyti pirmosios instancijos teismo padarytus teisės normų pažeidimus ar klaidas, kurie nėra pagrindas panaikinti sprendimą. Pažymėtina, jog jokiais kitais pagrindais atskirosios nutartys negali būti priimamos.

Be to, pabrėžtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jau ne kartą yra konstatavęs, jog administracinių teismų kompetencijai nepriskirtinas nagrinėjimas prašymų, kuriais siekiama ne pažeistų teisių (interesų) apgynimo, o tik tam tikrų juridinę reikšmę turinčių aplinkybių ar faktų konstatavimo. Reikalavimas, kuriuo nesiekiama išspręsti administracinio ginčo, negali būti administracinės bylos nagrinėjimo dalyku (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. Nr. A14-261/2007, Administracinių teismų praktika Nr. 1 (11), 2007, P. 206–213). Teismas gali nagrinėti tik tokias bylas, kuriose siekiama realiai apginti pažeistas teises ar teisėtus interesus, padarant konkretų poveikį atitinkamiems materialiniams teisiniams santykiams (panaikinant aktą, įpareigojant atsakovą atlikti tam tikrus veiksmus, priteisiant žalos atlyginimą ar pan.). Veiksmų neteisėtumo konstatavimas gali būti tik motyvas, pagrindžiantis teismo sprendimą, kuriuo nustatomi tam tikri patvarkymai dėl materialinių teisinių santykių (panaikinamas aktas, atsakovas įpareigojamas atlikti tam tikrus veiksmus, priteisiamas žalos atlyginimas ar pan.). Vien tik veiksmų neteisėtumo konstatavimas pats savaime jokio konkretaus poveikio materialiniams teisiniams santykiams negali padaryti. Taigi pareiškėjo prašymas priimti atskirąją nutartį nėra skundo reikalavimas, nes juo nėra formuluojamas patvarkymas dėl ginčo santykio.

Taip pat pažymėtina, jog pagal ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 10 punktą (redakcija, galiojusi iki 2011 m. sausio 1 d.) administraciniai teismai sprendžia bylas dėl nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje apskundimo. Nagrinėjamu atveju M. J. į teismą ir kreipėsi keldamas atitinkamą reikalavimą – panaikinti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2006 m. gruodžio 7 d. nutarimą. Taigi šios bylos nagrinėjimo dalykas yra minėto nutarimo teisėtumas ir pagrįstumas, o ne būtinumas pagerinti veiklą ir realią atsakomybę asmenų, vykdančių pareigas Lietuvos Respublikos Vyriausybėje – Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ir kt., taip pat Lietuvos policijos generalinio komisaro, Lietuvos eismo priežiūros tarnybos viršininko (Lietuvos kelių policijos tarnybos viršininko), Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko ir patrulių bei Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Eismo priežiūros tarnybos pareigūnų, nagrinėjančių administracinių teisės pažeidimų bylas.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, nenustatęs, jog pareigūnai būtų pažeidę įstatymus ar kitus teisės aktus (ABTĮ 108 str.), pagrįstai nepriėmė atskirosios nutarties. Apeliacinės instancijos teismui taip pat nenustačius minėtų aplinkybių ir pirmosios instancijos teismo padarytų teisės normų pažeidimų ar klaidų, kurios nėra pagrindas panaikinti sprendimą (ABTĮ 146 str.), darytina išvada, jog nėra jokio pagrindo keisti ginčijamą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 10 d. nutarimą ir priimti pareiškėjo prašomą atskirąją nutartį.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

M. J. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 10 d. nutarimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.