Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Dzedulionio, Arūno Kisieliaus, Lauretos Ulbienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 21 d. nuosprendžio, kuriuo jis nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 286 straipsnį 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 1, 4, 6, 8 punktais, 3 dalimi, E. D. bausmės vykdymas atidėtas 1 metams, per šį laiką nuo nuosprendžio įsiteisėjimo skiriant pareigas: atsiprašyti nuketėjusiojo D. K., tęsti darbą, dalyvauti elgesio pataisos programoje, neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo bei atlyginti nukentėjusiajam D. K. neturinę 300 Eur žalą, Vilniaus teritorinės ligonių kasai turtinę 13,39 Eur žalą.

Vadovaujantis BK 66 straipsnio 2 dalimi, į bausmės laiką įskaitytas laikinojo sulaikymo laikas nuo 2018-04-09 iki 2018-04-10, vieną sulaikymo parą prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai. Bausmės vykdymo atidėjimo pradžią nustatyta skaičiuoti nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Iš E. D. priteista D. K. naudai 300 Eur neturtinei žalai atlyginti bei Vilniaus teritorinės ligonių kasos naudai 13,39 Eur turtinei žalai atlyginti už nukentėjusiojo D. K. gydymą.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

1. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 21 d. nuosprendžiu E. D. nuteistas už tai, kad, panaudodamas fizinį smurtą, pasipriešino viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui, o būtent: jis, 2018-04-09 apie 22.30 val., (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) vyriausiajam patruliui R. G. ir Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) vyriausiajam patruliui D. K., atvykus pagal iškvietimą dėl žodinio konflikto tarp jo ir jo motinos I. D., nepakluso teisėtiems reikalavimams pasitraukti nuo stalo ir spintelės, ant kurios gulėjo peiliai, D. K. paėmus jį abiem rankomis už dešinės rankos, pradėjo stangrinti rankas, muistėsi ir savo kūnu stumdė D. K., o D. K. panaudojus kovinių imtynių veiksmus ir apglėbus kaire ranka jo kaklą, toliau muistėsi ir dešinės rankos kumščiu tris kartus iš nugaros pusės sudavė D. K. į dešinės pusės kaklo ir žandikaulio sritį, tokiais savo veiksmais sukeldamas D. K. fizinį skausmą, tokiais savo veiksmais, panaudodamas fizinį smurtą, pasipriešino viešojo administravimo funkcijas atliekančiam – Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) vyriausiajam patruliui D. K..

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2. Apeliaciniu skundu nuteistasis E. D. (toliau – apeliantas) prašo peržiūrėti jo bylą ir priimti teisingą sprendimą, kadangi nurodo nuteistas už tai, ko nepadarė. Teigia nenaudojęs fizinio smurto prieš pareigūnus, ką, pasak apelianto, patvirtino ir įvykį matę liudytojai. Taip pat nurodo, kad specialisto išvada D. K. nenustatyta jokių objektyvių kūno sužalojimų. Apeliantas nurodo nesutinkantis, kad teismas turėtų remtis daugiausia policijos pareigūnų parodymais, teigia nurodęs teisme, kad įvykio metu buvo neblaivus, todėl galimai keikdamasis, elgėsi nepagarbiai bei triukšmaudamas pažeidė viešąją tvarką, tačiau smurto nenaudojo. Teigia, kad pareigūnai iš karto puolė jį sulaikinėti, net neperspėję panaudojo „Taser“, nors apeliantas smurto nenaudojo. Be to, teisme pareigūnai teigė jį perspėję dėl sulaikymo bei parodė liepę pasitraukti jam nuo spintelių, ant kurių buvo peiliai, nors kiti liudytojai nematė, kad ten gulėtų peiliai. Skunde taip pat teigiama, kad neteisingai paskirta apeliantui ir bausmė.

3. Teismo posėdžio metu apeliantas ir jo gynėja skundą palaikė, prašė tenkinti. Nukentėjusysis ir prokurorė prašė palikti galioti teismo sprendimą, apeliacinį skundą atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas

Apeliacinis skundas atmetamas.

4. Kaip matyti E. D. apeliaciniame skunde neigia pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių įvertinimą ir prašo jį išteisinti, nepadarius nusikaltimo. Nuteistasis, nors ir patvirtina priešinęsis policijos pareigūnams, kurie norėjo jį sulaikyti, tačiau teigia nenaudojęs smurto prieš juos, todėl nesutinka su jo kaltumo nustatymu, kurį teismas grindė būtent pastarųjų parodymais.

5. Teisėjų kolegija, patikrinusi apeliacinio skundo argumentus, įvertinusi byloje surinktus įrodymus dėl minėtos nusikalstamos veikos, mano, kad apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes bei priėmė nuosprendyje aptartais įrodymais pagrįstą ir motyvuotą nuosprendį, kuriame teismo padarytos išvados atitinka bylos aplinkybes, o baudžiamasis įstatymas, priešingai nei teigiama skunde, pritaikytas tinkamai, todėl apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

6. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai teisingai išspręsti ir kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 1–5 dalys). Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Taigi teismas savo išvadas privalo grįsti patikimais įrodymais, turi įvertinti jų visetą ir tai turi leisti jam padaryti sprendime išdėstytas išvadas.

7. Nuteistojo E. D. apeliaciniame skunde, nesutinkant su apylinkės teismo išvada, kad apeliantas padarė BK 286 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką, akcentuojama, jog jis nuteistas už tai ko nepadarė, kadangi aplinkybę, kad jis smurto policijos pareigūnų atžvilgiu nevartojo, patvirtino įvykį matę liudytojai.

8. Teisėjų kolegija sprendžia, kad šie apeliacinio skundo argumentai nepagrįsti, o apylinkės teismas, pripažindamas E. D. kaltu, padarius inkriminuotą nusikalstamą veiką, pagrįstai rėmėsi liudytojais apklaustų policijos pareigūnų parodymais, kurie dėl esminių įvykio aplinkybių sutampa bei paneigia apelianto dėstomą versiją, taip pat kitais byloje esančiais rašytiniais įrodymais, taip pat įvykį mačiusių apelianto artimųjų parodymais, kurie iš dalies patvirtina policijos pareigūnų nurodomas aplinkybes. Tokiu būdu, teigti, kad teismas nepagrįstai vadovavosi vien tik policijos pareigūnų parodymais, nėra pagrindo.

9. Nors apeliantas teigia nepadaręs jam inkriminuoto nusikaltimo, teisėjų kolegijos nuomone, pagrįstai apylinkės teismas nustatė, kad jo kaltė įrodyta. Kaip matyti iš nukentėjusiuoju teisme apklausto policijos pareigūno D. K. parodymų, jis analogiškas aplinkybes nuosekliai nurodė nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios. Pareigūno tarnybiniame pranešime užfiksuota, kad jam paėmus E. D. už rankos, tam, kad patrauktų nuo šalia gulėjusio peilio, jis (E. D.) pradėjo stangrinti rankas, rankomis pastūmė pareigūną, taip pat tris kartus su kumščiu sudavė į kaklo dešinę pusę ir žandikaulio sritį, taip sukeldamas fizinį skausmą (t. 1, b.l. 14). Analogiškas aplinkybes pareigūnas nurodė ir apklausiamas liudytoju, taip pat parodymų patikrinimo vietoje metu bei apklausiamas nukentėjusiuoju pirmosios instancijos teisme metu, papildomai nurodydamas, kad apeliantas iš pat pradžių pasirodė agresyvus (t. 1, b.l. 22, 26, 28-34, 179-181).

10. Kad buvo panaudotas fizinis smurtas prieš nukentėjusįjį D. K. patvirtino ir kartu su juo į įvykį atvykęs pareigūnas R. G., kuris taip pat nuosekliai nurodė, kokiomis aplinkybėmis apeliantas E. D. sudavė kolegai tris smūgius į dešinės pusės kaklo ir žandikaulio sritį, taip pat nurodė matęs paraudimą pas D. K. kaklo srityje ir gumbelį, D. skundėsi skausmu sumuštoje vietoje. Šios aplinkybės užfiksuotos policijos pareigūno R. G. 2018-04-09 tarnybiniame pranešime, taip pat liudytojo apklausos protokoluose ikiteisminio ir teisminio bylos nagrinėjimo metu (t. 1, b.l. 15, 39, 40-41, 190-191).

11. Pareigūnų nurodomą aplinkybę, kad apeliantas nuo pat pradžių buvo agresyvus, patvirtina ir byloje liudytojais apklausti motina I. D. bei apelianto brolis L. D., kurie nurodė, kad E. D. nepakluso policijos pareigūnų reikalavimui ištraukti rankas iš kišenių bei pasitraukti nuo spintelių, pravardžiavo pareigūnus. Nors ir nesmūgiavo, bet besimuistydamas galėjo užgauti (t. 1, b.l. 43-44, 48-49, 182-183). Tai, kad virtuvėje vyko pasipriešinimas policijos pareigūnams, patvirtino ir įvykį matęs apelianto motinos sugyventinis S. A., nurodęs, kad nors E. nesmūgiavo nei vienam pareigūnui, tačiau jis muistėsi, jie apsižodžiavo, jis atsikalbinėjo, prasidėjo grumtynės, pareigūnai norėjo uždėti jam antrankius (t. 1 b.l. 51-52, 181-182).

12. Kita vertus byloje nustatytas faktines aplinkybes dėl fizinio smurto panaudojimo prieš policijos pareigūną patvirtina iš dalies ir paties apelianto parodymai, kuomet jis ikiteisminio tyrimo metu prisipažino iš dalies ir patvirtino pradėjęs muistytis ir priešintis, kai pareigūnai norėjo jį sulaikyti. Apeliantas neatmetė galimybės, kad galimai pastūmė kažkurį pareigūną ir muistydamasis jį užgavo kumščiu. Kiek kartų ir į kurią vietą smūgiavo, dėl girtumo neprisiminė (t. 1, b.l. 89-90). Vėliau jis savo parodymus pakeitė, kaltės nepripažino visiškai ir nurodė nesipriešinęs, netrenkęs nei vienam pareigūnui, tiesiog muistėsi. Šias aplinkybes atsimena, o ir šeimos nariai papasakojo, kad jis netrenkė (t. 1, b.l. 102-103, 177-179).

13. Atkreipiamas dėmesys, kad apeliantui buvo nustatytas 2,18 prom. girtumas (t. 1, b.l. 82), be to jis ir pats yra minėjęs, kad dėl girtumo tam tikrų aplinkybių nepamena. Juo labiau, apeliaciniame skunde nurodomi liudytojai, kurie įvykio metu nurodė nematę, kad pastarasis vartotų smurtą pareigūno atžvilgiu, yra apelianto artimi žmonės bei šeimos nariai, todėl gali būti suinteresuoti padėti apeliantui išvengti atsakomybės. Byloje nebuvo nustatyta ir aplinkybių, dėl ko policijos pareigūnai galėtų apkalbėti apeliantą ir būdami įspėti už melagingų parodymų davimą, sakyti ne tiesą.

14. Nors apeliantas skunde teigia, kad policijos pareigūnui D. K. nebuvo nustatyti jokie objektyvūs kūno sužalojimai, tačiau baudžiamojoje byloje esančioje specialisto išvadoje Nr. G 1325/2018(01) konstatuota, kad nukentėjusysis galėjo patirti skausmą nuo smūgių sudavimo (t. 1, b.l. 62). Taip pat iš VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Žalgirio klinikos išrašo matyti, kad nukentėjusysis D. K. tuoj po įvykio kreipėsi į medikus dėl skausmo dešiniame žandikaulyje apačioje, kuomet buvo nustatytas skausmas žande ir dešinėje pažandėje (t. 1, b.l. 57). Teisme nukentėjusysis patvirtino jutęs fizinį skausmą, negalėjęs toliau vykdyti pareigų, turėjo laikytis gydytojo paskirtos dietos, valgyti tik minkštą maistą, reikėjo dėti ledą prie sumuštos vietos (t. 1, b.l. 179-181).

15. Teisėjų kolegijos vertinimu, nepasitvirtino apelianto ir ta versija, kad policijos pareigūnai netinkamai atliko savo pareigas, neperspėję E. D. apie tai, kad ketina panaudoti elektro impulsinį prietaisą TASER, kadangi tiek nukentėjusysis D. K., tiek jo kolega policijos pareigūnas R. G. paaiškino, kad apie prietaiso panaudojimą apeliantas buvo įspėtas ir ne vieną kartą, jis buvo prašomas nurimti, tačiau į tai nereagavo. Apylinkės teismas pagrįstai pažymėjo, kad normatyviniai aktai suteikia policijos pareigūnui teisę, įgyvendinant policijos uždavinius, reikalauti, kad tiesiogiai jam nepavaldūs asmenys vykdytų tik jo teisėtus nurodymus, ir tik tokių nurodymų nevykdymo ar pasipriešinimo atveju policijos pareigūnas gali panaudoti prievartą tų asmenų atžvilgiu (Lietuvos Respublikos policijos įstatymo 21 straipsnis, 22 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktas). Tai, kad policijos pareigūnai D. K. ir R. G. nagrinėjamu atveju vykdė viešojo administravimo funkcijas ginčo nėra, to neneigia ir pats apeliantas, taip pat nustatyta, kad pareigūnų reikalavimai, pareikšti apeliantui, aptariamoje situacijoje buvo teisėti, ir tai, kad policijos pareigūnai prieš apeliantą, nevykdžiusį jų teisėtų reikalavimų, panaudojo prievartą, nėra vada pripažinti policijos veiksmų kaip neteisėtų veiksmų.

16. Apygardos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi paminėtų aplinkybių visumą, sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje nebuvo nustatyta pagrindų tenkinti nuteistojo E. D. apeliacinį skundą. Pirmosios instancijos teismas apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to reikalauja BPK, išdėstė įrodymų vertinimo motyvus ir padarė įrodymais pagrįstas išvadas, kokios faktinės aplinkybės nustatytos byloje. Tokioms pirmosios instancijos teismo išvadoms teisėjų kolegija pritaria.

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atmesti nuteistojo E. (E.) D. apeliacinį skundą.

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.