Šiaulių apylinkės teismo nutartis

dalyvaujant Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorui Jonui Trumpuliui,

teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą ir prokuroro nutarimą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo

K. R., gimusiam (duomenys neskelbtini), asmens kodas (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos piliečiui, gyvenamoji vieta (duomenys neskelbtini), išsiskyrusiam, nedirbančiam, iš dalies darbingam, veiksniam, neteistam,

padariusiam baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 145 straipsnio 2 dalyje.

Aprašomoji dalis

nustatė:

K. R., dėl savo psichikos būklės lėtinio psichikos sutrikimo – įgytos silpnaprotystės: demencija, sergant kitomis, kitur klasifikuojamomis ligomis, dėl ko jis negalėjo suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti, laikotarpyje nuo 2019 m. kovo 14 d. tikslus laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, iki 2020 m. rugsėjo 29 d. 13 val. namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, nuolat reikalauja motinos A. R. pinigų alkoholiui, po ko negavęs, reikalauja pinigų daužydamas kumščiu į stalą, tranko kambarių duris, šaukdamas daužo indus, bei grasina sunkiai sutrikdyti A. R. sveikatą, ir tokiais savo tyčiniais veiksmais sistemingai baugino nukentėjusiąją A. R. naudodamas psichinę prievartą.

Baudžiamoji atsakomybė už šią nusikalstamą veiką numatyta Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 145 straipsnio 2 dalyje.

Dėl baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymo

Kad K. R. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 145 straipsnio 2 dalyje neginčijamai įrodyta teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais:

K. R. teisiamajame posėdyje nedalyvavo atsižvelgiant į teismo psichologijos ir teismo psichiatrijos ekspertizės išvadą, kad dėl lėtinio psichikos sutrikimo K. R. nėra pilnavertis proceso dalyvis – dėl psichikos būklės negalima su juo atlikti proceso (ikiteisminio tyrimo) veiksmų, jo negalima apklausti, jis negali dalyvauti teismo posėdyje. Ikiteisminio tyrimo metu, susipažinęs su pateiktu įtarimu K. R. nurodė, jog įtarimas jam suprantamas ir aiškus. Daugiau nieko paaiškinti nenori;

teisiamajame posėdyje duotais nukentėjusiosios A. R. parodymais, kad sutinka duoti parodymus apie savo sūnų K. R.. Nurodė, kad sūnus patyrė galvos traumą, po traumos liko pasekmės. Būna, kad bendrauja normaliai, bet tarpais „užeina“. Kai sūnui skauda, jis visko prikalba, tada visi aplinkiniai blogi, prašo pinigų 3-5 Eur, kad įsigytų alkoholio, o išgėrus jam nuslėgta skausmas. Kai ji neduoda pinigų tada sūnus pyksta. Būdavo visko kai sūnus negaudavo iš jos pinigų, tada ir grasindavo, ir necenzūriniais žodžiais išvadindavo, mano, kad tai girto žmogaus sapaliojimai. Būdavo atvejų, kad ji kviesdavo policijos pareigūnus, kad jį apramintų, buvo atvejų, kad triukšmo metu norėjo iš jos atimti telefoną, kad ji nepaskambintų. Policiją kviesdavo tuo metu, kai sūnus ją apstodavo prašydamas pinigų alkoholiui ir ji nebesusitvarkydavo su juo. Pakalbėjęs su policijos pareigūnais sūnus nusiramindavo. Kai nusiramindavo, pamiršta ką kalbėjo prieš 10 minučių ir kalba normaliai, tarsi nieko nebuvo. Sūnui užeina toks periodas, savotiškas užsimiršimas. Visi konfliktai kildavo dėl pinigų ir dėl alkoholio vartojimo. Jeigu neduodavo pinigų, reikalaudavo vis tiek duoti, tie reikalavimai užtrukdavo net apie valandą. Yra buvę, kad sūnus daužydavo indus, trankydavo į stalą. Pergyvena dėl sūnaus išsakytų kaltinimų. Sūnus nėra sakęs, kad pavartos smurtą, ar kažką jai padarys. Jaučia įtampą, baimę dėl tokio sūnaus elgesio. Kai jis nujausdavo, kad gali atvažiuoti policija, ar greitoji, tada pasišalindavo. Prieš jai kviečiant policiją sūnus dažniausiai norėdavo atimti iš jos telefoną. Kiekvieną kartą kai ji bendrauja su teisėsauga, prašo, kad jį nukreiptų pas psichiatrijos gydytoją, kad gydytojas galėtų gydyti, o dabar šeimos gydytojas išrašo raminamuosius, nuskausminančius vaistus, kurie nepadeda. Lankydavosi psichikos centre pas gydytoją, kuri išrašydavo raminamuosius vaistus. Paskirtus vaistus sūnus vartodavo, kai susinervindavo. Raminamųjų vaistų pagalba jis nusiramina. Nebeprisimena ką sakė policijoje, bet tais duomenimis galima tikėti, nieko neišgalvosi šeimoje gyvenant;

ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusiosios A. R. duotais parodymais, kad gyvena kartu su sūnumi K. R.. Sūnus turi nedarbingumo pažymėjimą, jam buvo atlikta galvos operacija, jis gauną neįgalumo pašalpą, pagal įgaliojimą finansinius reikalus tvarko ji. Nuo 2018 metų iki šiol, sūnus prieš ją nuolat naudoja psichinę prievartą, vartoja nesaikingai alkoholinius gėrimus. Psichinė prievarta pasireiškia tuo, kad nuolat prašinėja pinigų alkoholiui, jeigu ji pinigų neduoda K. R. tampa labai agresyvus, pradeda daužyti kumščiu į stalą reikalaudamas pinigų, garsiai uždarinėja kambarių duris, būna, kad daužo indus, garsiai šūkauja, keikiasi. Taip pat sūnus, jeigu negauna pinigų alkoholiui jai pradeda grasinti, jog duos jai į snukį ir iš jos galvos liks tik košė, vadina ją įvairiais necenzūriniais žodžiais. Tokie sūnaus žodžiai ją labai žeidžia. K. R. negavęs pinigų alkoholiui, ją pradeda gąsdinti, jog nusižudys, ryte ji jo nebepamatys. Savo amžiuje norėtų ramybės, bet sūnus gyvendamas su ja ramybės neduoda, ji nuolat jaučia įtampą, baimę, psichologinį spaudimą. Sūnus prieš ją fizinio smurto nenaudoja. Pareiškimo anksčiau nerašė, kadangi vis galvodavo, kad jis pasitaisys, namuose situacija pagerės. Civilinio ieškinio nereikš. Papildomai nurodė, kad 2019 m. sausio mėnesį K. R. lipdamas iš antro aukšto nukrito nuo laiptų ir patyrė galvos traumą. K. R. buvo gydomas Šiaulių psichiatrinėje ligoninėje, po gydymo grįžo į jos namus, ir jos prižiūrimas vartoja pastoviai paskirtus vaistus. 2020 m. kovo mėnesio buvo paskelbtas karantinas, ir K. R. reguliariai nebegalėjo kreiptis į gydytojus dėl ko jo psichinė būklė pablogėjo. Po patirtos sunkios galvos traumos, K. R. gerdamas psichiatrės paskirtus vaistus, ir pavartojęs alkoholio, tapdavo agresyvus jos atžvilgiu, ją savo kalbomis baugindavo, keikdavo, reikalaudavo pinigų. Gautus pinigus K. R. išleisdavo alkoholiui, o buičiai nebeprisidėdavo. Tuomet ji sūnaus sutikimu notariškai yra įgaliota tvarkyti jo finansinius reikalus. Ji sūnaus gaunamą invalidumo pašalpą į bankomatinę kortelę, naudoja pragyvenimui, perka jam cigaretes, maistą, o jam tik minimaliai duoda po keletą eurų. Dažniausiai dabar ir kyla konfliktai su sūnumi dėl to, kai jis susitaupęs pinigus atskirai nusiperka degtinės ir būdamas girtas, agresyviai žodžiais puola ją, kad ji jam neduoda jo pinigų pirkti alkoholiui. Ji supranta, kad sūnus yra ligonis, ir jam pretenzijų neturi, dėl jo užgauliojimų, keikimų, trankomo stalo kumščiu, kuris taip reikalauja iš jos savo pinigų. Ji tik nori, kad jam būtų paskirtas tinkamas gydymas, dėl jo psichinės ligos. Kažkada prieš metus, tikslios datos nepamena, K. R. būdamas neblaivus nuo stalo numetė keletą lėkščių ant žemės, kurios sudužo. Po patirtos traumos K. R. yra pablogėjusi atmintis, ir jis pamiršta, ką ryte buvo sakęs, ir kad ji duodavo jam pinigų. Vakare sūnus sako, kad jokių pinigų negavo iš jos, ir vėl reikalauja duoti pinigų. K. R. psichinė būklė dažniausiai pablogėja, esant priešpilnio, ar pilnaties mėnulio fazėje, todėl tie dažniausiai jos pranešimai policijai, būdavo per minėtas mėnulio fazes, kai ji nebeiškęsdavo K. R. agresijos jos atžvilgiu, t. y. keikimo, užgauliojimo, stalo trankymo, gąsdinimo jos, kad jis nusižudys, nebenoro gyventi daugiau. Jis nėra jai sakęs, kad ją nužudys ar sumuš, ar kitaip sveikatą sutrikdys, o tik bjauriai ją keikęs yra sakęs neblaivus kažkada, datos neprisimena, kad duos jai į snukį ar iš jos galvos liks tik košė, tačiau ji tik jį ramindavo žodžiais, nes žinojo, kad jis po kokių dešimt minučių nebe prisimins ką sakė, ir to jis tokių veiksmų jos atžvilgiu nepadarys. Ji tik patiria neblaivaus sūnaus K. R. bauginimus, psichologinį spaudimą duoti jam pinigų alkoholiui, dėl ko ir nori, kad K. R. būtų kur nors patalpintas tinkamam gydymui, nes ji dėl senyvo savo amžiaus, negali pristatyti K. R. laiku gydytojams, o jo vienintelė dukra tos problemos nesprendžia. Ji su sūnumi susitaikė, ir jam pretenzijų nebeturi nori, kad tyrimas būtų nutrauktas, o K. R. būtų nukreiptas tinkamam gydymui (t. 1, b. l. 20, 45-46);

K. R. atstovės pagal įstatymą J. R. teisiamajame posėdyje duotais parodymais, kad ji sutinka duoti parodymus apie savo tėvą K. R.. Parodė, kad tėvo psichinė būklė yra sudėtinga, jis nukrito nuo laiptų būdamas išgėręs. Tuo metu ji gyveno Jungtinėje Karalystėje ir grįžo tėvą slaugyti. Šiuo metu jau metus ji su močiute nebendrauja, nors gyvena šalia, visada tarp jų buvo nesutarimų. Ji vežiojo tėvą į Šiaulius pas gydytojus, prižiūrėjo jį, tačiau močiutės požiūriu ką ji bedarytų viskas blogai. Tėtis jau senai turi problemų dėl alkoholio vartojimo, po skyrybų su mama. Tėtis nereketuoja A. R., nereikalauja jos asmeninių pinigų. Tėtis gauna neįgalumo pašalpą ir jis reikalauja savo pinigų. Tame pareiškime buvo parašyta, kad psichologiškai reikalauja, reketuoja. Tėtis gauna neįgalumo pašalpą, kurios dalį močiutė sutaupo neduodama pinigų jam cigaretėms ir alkoholiui. Tada tėtis prašo pinigų jo, nes močiutė jam neduoda. Sutaupytus pinigus dar siunčia į Angliją savo sūnui, kuris turi du darbus ir gyvena nuostabiai. Tėtis turi potrauminę demenciją, kas buvo seniau jis prisimena, trumpalaikė atmintis labai sudėtinga, per dešimt minučių dešimt kartų gali to paties paklausti arba paskambinti. Su močiute jie nesipyksta tik tuo atveju, kai jis nusiperka sau mažą buteliuką alkoholio ir savo kambaryje žiūrėdamas televizorių visą dieną gurkšnoja. Problema, kad A. R. atėjusi pas jį į kambarį pradeda sakyti „kodėl tu sėdi, kodėl tavo lova nepaklota, kokius tu vaistus gėrei“ seno žmogaus „piliavojimas“. Yra prašiusi daug kartų, kad paliktų jį ramybėje, kad nelįstų prie jo. Tėvui fizinio smurto protrūkiai užeina tada, kada ji pradeda isteriškai rėkti, tada jis trenkia kumščiu į stalą sakydamas „palik mane ramybėje“. Pasikalbėjusi su savo dėdėmis norėjo paguldyti tėvą į Jurdaičių socialinės globos namus, bet dėl to su močiute labai susikivirčijo, neva, ji nori tėvą padaryti neįgalų. Praėjusiais metais močiutė atėjusi į jos namus ją išvadino visokiais žodžiais, nuo to karto jos nebendrauja. Tėvui skauda vidaus organus, nes turi kasos uždegimą, o dėl alkoholio vartojimo geriantiems žmonėms ardomi vidaus organai. Širdies problemos dėl padidėjusio cholesterolio, kalkėjančių kraujagyslių, o paskirtų vaistų nenori vartoti. Nuo alkoholio vartojimo yra pažeista ir jo psichinė būsena. Jis taip įsitikinęs, kad išgėrus jam pasidarys geriau. Jeigu iš močiutės negauna pinigų, ateina jos prašyti. Sako jam, kad negertų, kad jam negalima, bet jis nesiklauso. Kai išgeria, parūko, tada būna ramus. Kai negauna pinigų, tada jam užeina nerviniai priepuoliai. Šiandien jam paaiškino situaciją sakydama, kad su močiute stengiasi dėl jo, ir iš jo suprato, kad gultis į ligoninę nelabai nori, bet pasakė, kad atsiguls bet kur, kad tik būtų ramybė. Šiuo metu tėčio pas save priimti gyventi negali, nes neįrengtas namo antras aukštas, neturi galimybių. Tėtis turi potrauminę traumą, fiziškai dirbti negali, reikalinga priežiūra, o nuo alkoholizmo savo noru nesigydys. Praėjusiais metais buvo konfliktas su močiute dėl pinigų, kad tėtis net korėsi. Tada jos buvo nuvežę jį pas gydytoją V. Činčienę, kuri tėtį nukreipė į psichiatrinę ligoninę Šiauliuose. Ten gydėsi dešimt dienų. Po to gydytoja buvo paskyrusi vaistų nuo depresijos ir nuo epilepsijos, nors jam epilepsijos nėra, bet po traumos bet kada gali pasireikšti. Gydytoja nurodė vartoti tuos vaistus, nes tuose vaistuose yra tam tikra medžiaga, kuri blokuoja norą alkoholiui. Ji tai pasakė ir močiutei, kad duotų jam tuos vaistus, tik prašė jam to nesakyti, bet močiutė pasakė, ir tėtis tų vaistų nebegeria. Ji kvietė policiją 2020 m. vasario 17 d., tada tėtis buvo gėręs kelias dienas ir kai močiutė nedavė jam pinigų, kilo didžiulis triukšmas. Ji atbėgusi tėtį sutramdė. Jeigu tėtis prašo patylėti, močiutė nenutils, jai senatvinė demencija. Jie abu vienodi. Jai gaila labiau tėčio negu močiutės, ir tėčiui geriau būtų iš jos išvažiuoti, jam būtų žymiai ramiau nei gyvenat su ja. Ji vienintelė dukra. Sprendė klausimą dėl tėvo apgyvendinimo Jurdaičiuose, bet reikia laukti eilėje arba mokėti pinigus, kurių ji neturi. Močiutė finansinius reikalus nuo jos slepia, sako, kad tai ne jos reikalas. Tie pastovūs konfliktai tarp jos tėvo ir močiutės vyksta labai senai. Jeigu tėvas išgeria jis ramus, būna savo kambaryje, rūko, valgo, televizorių žiūri. O močiutė paniškai visą gyvenimą nekenčia rūkančių, geriančių žmonių. Alkoholis jam labai žalingas. Jis neprisigeria, bet kiekvieną dieną vaikšto apspangęs, dar jam koordinaciją sutrikusi. Su ja jis nėra neagresyvus, mandagus, bet tarp jų dviejų namuose konfliktai. Dėl neveiksnumo apribojimo tėvui ji nesikreipė, nes kitaip ji turėtų jį apgyvendinti pas save, o ji neturi galimybių. Kada įsirengs antrą namo aukštą, tada tėtis galės gyventi pas ją, ji pasirūpins;

liudytojos E. G. teisiamojo posėdžio metu duotais parodymais, kad tiek su nukentėjusiąja, tiek su kaltinamuoju yra kaimynai. Neatsimena įvykio datos, jos miegamojo langas yra jų namo pusėje. Vakare, ganėtinai vėlai, ji jau buvau užmigusi, kai ją pažadino pertraukiantis, baisus rėkimas. Išbėgo lauk, prie jų gyvatvorės, kur jai puikiai matėsi kaip R. tupėjo susirietusi prie namo durų, o sūnus R. ją lyg ir kėlė, kad ji išsigando. Išsigando, kad jie mušasi, tas rėkimas ją prižadino. Išsigandusi iškvietė policiją. Policija tą vakarą jau buvo vieną kartą atvažiavusi. Pareigūnai jai pasakė, kad jie jau buvo, bet ji pasakė, kad skambina, nes galvoja, kad sūnus mamą muša. Policija labai greitai atvažiavo. Jie užėjo pas ją, ji pasakė dėl ko juos kvietė. Tada jie pasibeldė į jų duris ir kartu su ja kalbėjo. Matė, kad duris atidarė R. ir žvaliu balsu paklausė, kodėl vėl čia policija. Ji negirdėjo ką pareigūnai su ja kalbėjo, bet buvo ten gana ilgai, nes jų nebesulaukė, nuėjo miegoti. Paskui pareigūnai grįždami užsuko pas ją ir paaiškino, kad ten viskas gerai, mama nesiskundė, jie nesimušė. Tas šaukimas – garsas „aaa...“, buvo labai stiprus, su pertraukomis. Ne gelbėkit, ne padėkit, tiesiog „aaa“ ir tokiu garsu, kad ji girdėjo. Kas šaukė, nežino, iš miego nesuprato jis, ar ji. Pabudo nuo to šaukimo, mano, kad šaukė moteris. Tai galėjo būti prieš karantiną, jau senokai, neprisimena kada. Kai R. negirtas, sakytų, kad jų santykiai normalūs, be mušimų, be rėkimų, bet kai jis pradeda gerti, kieme girdi stiprų trenksmą iš jų namų, į kažką kažkas daužo. Po to, ilgai nekentėdama išsiaiškino, brolis sakė, kad R. labai stipriai daužo į stalą ir reikalauja motinos pinigų. Yra ir pati kieme girdėjusi, kaip jis reikalauja pinigų, kaip jam aiškina, kad čia gyveni, mokėk ir už vandenį, ir už elektrą, ir gerti neturiu iš ko tau duoti, o jis sako, kad turi savų pinigų, kad jam atiduotų tuos pinigus. Nelabai gražiai jis prašo, ir pakeltu tonu, ir keiksmažodžiais. Kai prasideda gėrimo laikotarpiai, triukšmas labai didelis. Muštynių tarp jų nemačiusi. Tik tą kartą kai galvojo, kad muša, ar traukė į vidų, ar pakėlė, tiksliai nematė. Kaip dažnai tie reikalavimai pinigų, daužymai į stalą, tai kiek girdėjo, žodis „dažnai“ tinka. Stipriąją gėrimo savaitę tai kiekvieną dieną tie daužymai, kai namuose jos nebūna, tai ir negirdi, bet eidama per kiemą girdi trankymą į stalą, šaukimą, labai garsius jo reikalavimus, rusiškais keiksmažodžius mamą iškoneveikia. Kai geria, neišsipagirioja, tada visą laiką kolioja. Dabar negėrimo laikotarpių nebepastebi. Anksčiau, kai gatvėje susitinki, jau suprasdavai iš jo išvaizdos, kad negeria, o dabar visą laiką sutinęs, veidas ištinęs, jo blaivaus nėra mačiusi, bet ne kiekvieną dieną jį mato. Šiuo metu, labai dažnai jis toks, namuose triukšmas. Paskutinių dviejų mėnesių laikotarpiu reikalauja pinigų, kiek ji girdi, tai tikrai reikalauja. Motina šaukiasi kaimynų pagalbos, bet ji nebeina padėti, nes negirdi ką jam sakai. Dabar R. brolis buvo atvažiavęs ir kol brolis buvo, tol buvo gana ramu, tylu, bet brolis išvažiavo ir vėl girdėjo rėkiant, triukšmaujant. Jis kažkiek suvokia matyt, kad reikia palaukti kol namuose nebuvo žmonių. K. R. brolis buvo prieš savaitę. Mama šaukiasi kaimynų pagalbos išėjusi į kiemą, bet ta pagalba yra neveiksminga. Turi jauną kaimynę ir kitos pusės, ji ateidavau, bet dabar mato, kad ir ji nebeateina. Nėra jokio poveikio, tos pagalbos jie suteikti negali. R. tiesiog šaukia sakydama „gelbėkit, kaimynai“. Tada supranta, kad jis pristojęs prie jos, neduoda jai praeiti, nes prašo pinigų gėrimui. Tada ji eina į kiemą ir kieme ji kažkiek apsiramina. Ta situacija buvo jau senai, dar prieš R. nukritimą nuo laiptų, 3-4 metai. Prieš tai jis kažkiek buvo ramesnis, jai daugiau padėdavo. Paskui po tos nelaimės, nieko jau nepadėjo, yra tik triukšmas. Nukentėjusioji jaučiais labai blogai nuo tokio sūnaus elgesio, vaikšto po gatvę viena pati be striukės, vienais rūbais, jos savijauta visiškai nekokia. Mano, kad ji bijo sūnaus, kad prieš ją nepakeltų rankos. Patikslino, kad jos nurodytas įvykis galėjo būti 2020 m. vasario 17 d., kai kvietė policiją, laikas panašus. Ar po šio įvykio, R. buvo išvežtas, nesidomėjo. Mato, kad atvykusi greitoji išveža, bet greit ir parveža, kiek suprato, jis atsisako gultis į ligoninę;

2020 m. rugsėjo 30 d. pareiškimo apie padarytą nusikalstamą veiką ir proceso veiksmų atlikimo protokolu, kuriame užfiksuotas A. R. pranešimas, kad sūnus prieš ją sistemingai naudoja psichinę prievartą, baugina; užfiksuota nukentėjusiosios apklausa ir apžiūrėta įvykio vieta – gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini); fotolentelėje užfiksuotas gyvenamojo namo ir jo vidaus vaizdas (t. 1, b. l. 19-21, 33-37);

2020 m. gruodžio 16 d. daiktų apžiūros protokolu ir CD disku, su Bendrojo pagalbos centro pateiktu 2020 m. rugsėjo 29 d. A. R. skambučio pagalbos centrui įrašu, kuriame užfiksuotas A. R. pranešimas, kad nebegali būti kambaryje, o jam pinigų reikia, kad galėtų eiti degtinės; kad sūnus tiesiog už gerklės griebia duok man pinigų degtinei (t. 1, b. l. 88-89, CD diskas prie bylos viršelio).

Motyvuojamoji dalis

BK 145 straipsnio 2 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas terorizavo žmogų grasindamas susprogdinti, padegti ar padaryti kitokią pavojingą gyvybei, sveikatai ar turtui veiką arba sistemingai baugino žmogų naudodamas psichinę prievartą. Šioje baudžiamojoje byloje yra aktualus sistemingas žmogaus bauginimas naudojant psichinę prievartą. Sistemingas žmogaus bauginimas naudojant psichinę prievartą gali reikštis grasinimais nužudyti ar sunkiai sutrikdyti sveikatą, kitais baimę, nerimą ar nesaugumo jausmą keliančiais veiksmais (pavyzdžiui, besikartojančiais įžeidinėjimais, grasinimais kaip nors pakenkti, priekabiavimu ir pan.). Tokios sistemingos psichinės prievartos buvimas konstatuojamas nustačius, kad nukentėjusysis sąmoningai buvo verčiamas nerimauti, nesaugiai jaustis, patirti psichologinį diskomfortą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-341/2010, 2K-542/2011, 2K-198/2013, 2K-347/2014). Objektyviai sistemingumas reikalauja bent trijų bauginančio pobūdžio veiksmų, padarytų per tam tikrą, nelabai ilgą laiko tarpą ir rodančių kaltininko elgesio kryptingumą, o subjektyviai rodo kaltininko siekį įbauginti asmenį. Bauginimo priežastis ir motyvas padarytos veikos vertinimui reikšmės neturi (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-327-696/2016, 2K-90-689/2018 ir kt.). Iš nukentėjusiosios A. R., įstatyminės K. R. atstovės ir liudytojos parodymų matyti, kad tarp nukentėjusiosios ir jos sūnaus kyla pastovūs konfliktai, kurių metu K. R. pastoviai reikalauja pinigų alkoholiui. Byloje esanti policijos registruojamų įvykių registro informacija apie policijos įstaigoje registruotus įvykius, pagal A. R. ir kitų asmenų pranešimus dėl kilusių konfliktų su K. R., patvirtina, kad K. R. veiksmai, reikalaujant iš motinos pinigų ar kiti konfliktai, yra sistemingi, pavartojus alkoholį. Nukentėjusioji, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme nurodė, kad dėl tokių savo sūnaus pastovių veiksmų ji jaučia įtampą, baimę, psichologinį spaudimą. Liudytojos E. G. teisme duoti parodymai patvirtina, kad toks K. R. elgesys tęsiasi ir toliau. Teismo vertinimu, toks K. R. elgesys nukentėjusiosios, kuriai įvykio metu buvo 87 metai, atžvilgiu laikytinas sistemingu bauginimu naudojant psichinę prievartą. Aptartų įrodymų visetas leidžia daryti neabejotiną išvadą, kad K. R. naudodamas psichinę prievartą, t. y. reikalaudamas iš nukentėjusiosios pinigų, alkoholio, daužydamas stalą, sistemingai baugino savo motiną A. R.. K. R. padaryta baudžiamojo įstatymo uždrausta veika pagal BK 145 straipsnio 2 dalį kvalifikuota teisingai.

Dėl K. R. nepakaltinamumo

2021 m. sausio 13 d. – vasario 12 d. Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių teismo psichiatrijos skyriaus Teismo psichiatrijos, Teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. Nr. 86TPK-21/2021 nurodyta, kad K. R. po patirtos traumos išsivystė demencijos sindromas. Nustatytas lėtinis psichikos sutrikimas, įgyta silpnaprotystė: demencija, sergant kitomis, kitur klasifikuojamomis ligomis (F 02.8). Baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymo metu K. R. negalėjo suvokti savo veiksmų ir jų valdyti. Šiuo metu K. R. negalėjo suvokti savo veiksmų esmės ir negali jų valdyti. Dėl psichikos būklės negalima su juo atlikti proceso (ikiteisminio tyrimo) veiksmus, jo negalima apklausti, negali dalyvauti teismo posėdyje, jam negali būti skiriama bausmė. K. R. negeba teisingai suprasti bylai reikšmingas aplinkybes ir duoti adekvačius parodymus. K. R. reikalinga taikyti priverčiamąsias medicinos priemones – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje Rokiškio psichiatrijos ligoninėje (t. 1, b. l. 150-153).

Teismo posėdžio metu, teismo psichologas, ekspertas Gintaras Butkus, dalyvavęs nuotoliniu būdu, patvirtino ekspertizės akte pateiktą išvadą, kad K. R. pavojingos visuomenei veikos padarymo metu negalėjo suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti. Nurodė, kad teismo psichiatrinę ekspertizę K. R. atliko kartu su kolege S. B.. Surinktų duomenų pagrindu nustatė, kad K. R. 2019 m. patyrė galvos smegenų traumą, po kurios jam išsivystė įgyta silpnaprotystė: demencija, sergant kitomis, kitur klasifikuojamomis ligomis. Šis sutrikimas dar papildomai kvalifikuotinas dėl piktnaudžiavimo alkoholiu. Gretutinis psichikos sutrikimas – psichikos ir elgesio sutrikimai, vartojant alkoholį, priklausomybės sindromas. Konstatavo, kad baudžiamuoju įstatymu uždraustos veikos padarymo metu jis negalėjo suvokti savo veiksmų esmės ir negalėjo jų valdyti ir šiuo metu negali jų suprasti ir valdyti, kadangi tai nuolatinis susirgimas, nuo demencijos nepasveikstama. Atsižvelgdami į tai, kad turi gretutinį psichikos sutrikimą, vartojant alkoholį, priklausomybės sindromą, rekomenduoja priverčiamąsias medicinos priemones – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje Rokiškio psichiatrijos ligoninėje. Būtent piktnaudžiavimas alkoholiu dar labiau blogina sveikatos būklę, kuri dėl galvos smegenų traumos visiškai susilpnėja dėl alkoholio vartojimo, išsivystęs priklausomybės sindromas. Dėl to mano, kad ambulatorinės sąlygos šiuo atveju tikrai nepakankamos, nes jis toliau piktnaudžiautų alkoholiu, kas blogintų jo ligą ir taip pat kiltų pavojus artimiesiems, kadangi pavartojęs alkoholio nesupranta savo veiksmų esmės ir negali jų valdyti, kiltų grėsmė. Siūlo bendro stebėjimo sąlygomis, pagrindinė sąlyga, kad nepiktnaudžiautų alkoholiu, nes išgėręs tampa labai agresyvus. Tomis sąlygomis jis negalės vartoti alkoholio, o vartoti smegenų veiklą stiprinančius vaistus. Jeigu nevartotų alkoholio, demencija ne taip greitai vystytųsi blogąja linkme, tačiau jis serga demencija, ta pagalba jam reikalinga, reikalingas žmogus, kad galėtų juo pasirūpinti, nes demencija jam sąlygoja kitus sunkumus gyvenime. Piktnaudžiavimas alkoholiu, kai yra demencija, problemiškas sustojimas nuo alkoholio vartojimo, nes jis nesupranta ir neįvertina kiek jam yra žalingas jo sveikatai. Gydantis jam stacionare būtų nuolatinė priežiūra. Ateityje, jeigu mama nebegalėtų rūpintis, ginant viešąjį interesą, reikėtų spręsti klausimą dėl veiksnumo apribojimo. Palikti tokį žmogų vieną nėra gerai, tiek jam, tiek kitiems asmenims kiltų pavojus. K. R. duotais parodymais vadovautis nėra prasmės, jis nėra pilnavertis proceso dalyvis.

Teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, konstatuoja, kad K. R., būdamas nepakaltinamu, padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 145 straipsnio 2 dalyje.

Pagal BK 17 straipsnio nuostatas asmuo yra nepakaltinamas, jeigu darydamas šio kodekso uždraustą veiką jis dėl psichikos sutrikimo negalėjo suvokti jos pavojingumo arba valdyti savo veiksmų ir toks asmuo, teismo pripažintas nepakaltinamu, neatsako pagal baudžiamąjį kodeksą už padarytą pavojingą veiką. Asmenį konkrečioje baudžiamojoje byloje nepakaltinamu ir tik dėl konkrečios baudžiamuoju įstatymu uždraustos veikos bei tik tos veikos darymo metu pripažįsta teismas.

Pagal BK 98 straipsnio 1 dalį priverčiamąsias medicinos priemones teismas gali taikyti asmenims, kurie teismo pripažinti nepakaltinamais ar ribotai pakaltinamais, taip pat asmenims, kuriems po nusikalstamos veikos padarymo ar bausmės paskyrimo sutriko psichika ir dėl to jie negali suvokti savo veiksmų ar jų valdyti. Jų taikymo tikslas yra išgydyti asmenį, padariusį įstatymo uždraustą pavojingą veiką, jį prižiūrint ar izoliuojant gydymo metu nuo visuomenės, taip siekiant apsaugoti tiek visuomenę nuo tokio asmens galimų pavojingų veikų, tiek patį uždraustą veiką padariusį asmenį nuo jam gresiančių pavojų.

Kadangi K. R. nusikaltimo padarymo metu negalėjo suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti, todėl jis pripažintinas nepakaltinamu (BK 17 straipsnis). Bylos duomenimis nustačius, jog K. R. baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką padarė būdamas nepakaltinamu, jam skirtina priverčiamoji medicinos priemonė.

Kiekvienu atveju teismas, svarstydamas priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo klausimą, turi nustatyti sąlygas joms taikyti: 1) asmuo padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, atitinkančią BK specialiojoje dalyje nustatytą veiką; 2) veikos padarymo metu buvo nepakaltinamas ar ribotai pakaltinamas, arba jo psichika sutriko po veikos padarymo ar bausmės paskyrimo; 3) veiką padaręs asmuo pagal veikos pobūdį ir savo psichinę būseną yra pavojingas visuomenei (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-343-648/2015, 2K-208-788/2020).

BK 98 straipsnis nustato galimybę pagal poreikį taikyti ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis arba stacionarinį stebėjimą bendro arba sustiprinto, arba griežto stebėjimo sąlygomis specializuotose psichikos sveikatos priežiūros įstaigose. Šiame straipsnyje nenustatyta, už kokias padarytas pavojingas veikas teismas gali paskirti kurią nors iš minėtų priverčiamųjų medicinos priemonių. Pagal baudžiamąjį įstatymą teismas turi diskreciją savo nuožiūra spręsti klausimą dėl būtinybės asmeniui taikyti priverčiamąsias medicinos priemones ir parinkti tokių priemonių rūšį. Kita vertus, baudžiamasis įstatymas nustato pagrindinius kriterijus, į kuriuos teismas atsižvelgia parinkdamas priverčiamąsias medicinos priemones: 1) psichikos sutrikimą ir jo sunkumą, 2) padarytos veikos pobūdį, 3) pavojų, kurį asmuo gali kelti savo ar kitų asmenų gyvybei ar sveikatai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-343-648/2015).

Teismų praktikoje laikoma, kad pagrindinis kriterijus parenkant bet kurią priverčiamąją medicinos priemonę yra psichikos sutrikimo pobūdis, reikalaujantis tam tikro stebėjimo ir gydymo režimo, asmens psichikos sutrikimo laipsnio nustatymas yra specialiųjų žinių reikalaujantis klausimas, ir šiuo atveju ypatingą reikšmę įgyja teismo ekspertų – psichiatrų išvados ir rekomendacijos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-343-648/2015), tačiau tai nereiškia, kad šis kriterijus yra vienintelis. Kaip pirmiau minėta, spręsdamas priverčiamosios medicinos priemonės taikymo ir jos rūšies parinkimo klausimą, teismas turi atsižvelgti ir į padarytos veikos pobūdį.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad K. R. padarė įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 145 straipsnio 2 dalyje, kuri priskirtina prie apysunkių nusikalstamų veikų. Iš byloje nustatytų faktinių aplinkybių matyti, kad K. R. pakankamai ilgą laiką, sistemingai naudojo psichinę prievartą ir baugino savo motiną A. R., vartoja alkoholį, kas pasak eksperto blogina jo psichikos būklę bei daro jį pavojingą aplinkiniams. Byloje dalyvavęs ekspertas siūlė K. R. skirti priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis Rokiškio psichiatrijos ligoninėje, nes tik tokiomis sąlygomis jis negalės vartoti alkoholio, o vartoti smegenų veiklą stiprinančius vaistus.

Teismas, įvertinęs visumą nustatytų aplinkybių konstatuoja, jog šiuo metu K. R. pagal padarytos veikos pobūdį, jo gyvenamąją aplinką bei psichinę būseną yra pavojingas kitiems asmenims ir aplinkai, kas sudaro pagrindą išvadai, jog K. R. būtina taikyti priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje (Rokiškio psichiatrijos ligoninėje) (BPK 403 straipsnio 2 dalies 2 punktas, BK 98 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 401, 403, 404 straipsniais, Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 98 straipsniu,

nutaria:

K. R., padariusį baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 145 straipsnio 2 dalyje, pripažinti nepakaltinamu ir, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 98 straipsnio 1 dalies 2 punktu, taikyti jam priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje (Rokiškio psichiatrijos ligoninėje).

Teismo nutartį taikyti priverčiamąją medicinos priemonę per dvidešimt dienų nuo jos priėmimo dienos turi teisę apskųsti apeliacine tvarka asmuo, kurio byla buvo nagrinėjama, jo atstovas pagal įstatymą, šeimos nariai ar artimieji giminaičiai, gynėjas, nukentėjusieji, jų atstovai ir prokuroras apeliacinį skundą paduodant Šiaulių apygardos teismui per Šiaulių apylinkės teismo Joniškio rūmus.