- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-11-30
- Bylos Nr.
- 2A-2034-773/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-22-3-00440-2016-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Mindaugas Šimonis
- Ieškovas
- P. I.
- Atsakovas
- L. V.
- Kategorijos
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo P. I. ir atsakovės L. V., atstovaujamos advokatės A. M., apeliacinius skundus dėl Kėdainių rajono apylinkės teismo 2016 m. gegužės 20 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo P. I. ieškinį atsakovei L. V. dėl be pagrindo įgyto turto sugrąžinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovas P. I. prašo įpareigoti atsakovę L. V. sugrąžinti jam priklausantį metalinį seifą ir jame buvusius daiktus: šauktinio liudijimą, individualios veiklos dokumentus, internetinės bankininkystės kodus, nesant galimybės to padaryti natūra, priteisti iš atsakovės 150 Eur dydžio atlyginimą už prarastą seifą. Nurodė, kad atsakovė L. V. yra jo buvusi sugyventinė, su kuria kartu iki 2012 m. kovo mėnesio gyveno jos tėvų namuose. Pažymėjo, kad išsikraustydamas jis negalėjo išsivežti visų asmeninės nuosavybės teise priklausančių daiktų iš karto, todėl dalis daiktų, tarp jų metalinis seifas su jame buvusiais daiktais, liko atsakovės namuose. Ieškovo P. I. teigimu, su atsakove L. V. jis susitarė, jog šiuos daiktus atsiims tada, kai turės galimybę pas ją atvykti automobiliu, tačiau tuo metu turėjo materialinių sunkumų, todėl ilgą laiką į atsakovę dėl seifo atsiėmimo nesikreipė. Nurodė, kad 2015 m. vasario mėnesį nuvyko į atsakovės namus pasiimti jam priklausančius daiktus, tačiau seifo su jame buvusiais dokumentais nerado. Pažymėjo, kad į atsakovę L. V. jis kreipėsi 2015 m. gegužės mėnesį raštu, tačiau atsakymo negavo, todėl reiškia ieškinį dėl be pagrindo įgyto turto sugrąžinimo (CK 6.237 straipsnis).
Atsiliepimas
Atsakovė L. V. atsiliepimu prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad ieškovui P. I. 2012 m. kovo mėnesį išsikraustant iš jos tėvams priklausančių namų, jos motina F. V. pasakė, kad jis išsivežtų visus daiktus, o ieškovo tėvas nurodė, jog likusius daiktus galima sunaikinti. Atsakovės vertinimu, ji nėra atsakinga už ieškovo P. I. paliktus daiktus, nes neįsipareigojo jų saugoti. Pažymėjo, kad seifas buvo nedidelis, todėl, jeigu ieškovui P. I. jis būtų buvęs reikalingas, jis iškart būtų jį ir pasiėmęs. Atsakovės L. V. teigimu, ieškovas P. I. pirmą kartą po išsikraustymo buvo atvykęs 2013 metų vasarą, lankė vaiką, tačiau tada apie seifą nepaklausė. Pažymėjo, kad antrą kartą po išsikraustymo ieškovas P. I. į jos tėvų namus atvyko 2015 metais, jau po to, kai atsakovė buvo pareiškusi jam ieškinį dėl nepilnamečio vaiko išlaikymo, ir tada pirmą kartą po trejų metų jis pasiteiravo apie seifą. Atsakovė L. V. ieškovui P. I. tada atsakė, kad nežino, kur yra seifas ir ieškovas daugiau apie jį neklausė, tik po kurio laiko atsiuntė raštišką reikalavimą.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kėdainių rajono apylinkės teismas 2016 m. gegužės 20 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė ieškovui P. I. iš atsakovės L. V. 14,61 Eur žalos atlyginimo; priteisė iš atsakovės L. V. valstybei 9,33 Eur žyminį mokestį ir 2,39 Eur išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, iš viso 11,72 Eur.
Teismas sprendė, kad ieškovas P. I. neįrodė aplinkybės, jog tarp šalių buvo sudaryta žodinė pasaugos sutartis, kuria atsakovė L. V. įsipareigojo laikinai pasaugoti ieškovo daiktus. Teismas iš šalių paaiškinimų ir liudytojų parodymų nustatė, kad šalių santykiai buvo konfliktiški, todėl, teismo vertinimu, šalys neturėjo ir negalėjo turėti rimtų ketinimų sukurti tarpusavio teises ir pareigas, t. y. sudaryti žodinę pasaugos sutartį. Be to, atsakovė L. V. nurodė, kad išsikraustymo dieną jos namuose nebuvo. Vien ieškovo P. I. nurodyta aplinkybė, kad jis, pasitikėdamas atsakove, paliko seifą jos namuose, teismo vertinimu, nesudarė prielaidos atsirasti sutartiniams pasaugos teisiniams santykiams. Be to, byloje nėra duomenų, kad daiktas buvo atskirai perduotas atsakovei L. V. ar buvo tartasi dėl saugojimo termino, užmokesčio ar pan.
Teismas sprendė, kad byloje turi būti taikomas ne be pagrindo gauto turto institutas, o deliktinę atsakomybę reglamentuojančios teisės normos. Teismas nurodė, kad atsakovė L. V. teismo posėdžio metu patvirtino, kad ji ieškovui P. I. priklausančiu seifu atsikratė savo iniciatyva, prieš tai atskirai nepranešusi atsakovui nei žodžiu, nei raštu. Pažymėjo, kad išsikraustymo dieną, ieškovo P. I. tėvas, reaguodamas į atsakovės motinos F. V. žodžius, pasakė, kad jiems likę daiktai nereikalingi, tačiau paties ieškovo pozicija dėl paliekamo daikto nebuvo išsakyta. Įvertinęs šias aplinkybes, teismas sprendė, kad atsakovė L. V., nepranešusi ieškovui P. I. ir tokiu būdu neįsitikinusi, jog jis palikdamas savo daiktą, iš tikrųjų atsisakė teisių į jį ir priduodama svetimą daiktą į metalo laužą, pažeidė bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai, todėl ieškovas dėl atsakovės veiksmų patyrė žalą – prarado jam nuosavybės teise priklausantį daiktą.
Teismas atmetė atsakovės L. V. argumentus, kad ieškovas P. I. neįrodė patirtos žalos dydžio. Pažymėjo, kad tiek ieškinyje, tiek teismo posėdžio metu ieškovas savo patirtą žalą įvertino 150 Eur, nurodydamas, kad jam priklausiusio seifo modelis buvo Valberg ASM-30 CL, už jį mokėjo 600 Lt (173,77 Eur), pateikė duomenis, jog jo dabartinė kaina yra apie 283 Eur. Teismas, iš ieškovo P. I. į bylą pateiktų internetinių parduotuvių katalogų kopijų nustatė, kad panašaus tipo ir modelio, tačiau mažesnio dydžio seifai šiuo metu kainuoja 152 – 218 Eur. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad atsakovė L. V. nepateikė duomenų, paneigiančių ieškovo P. I. nurodytas aplinkybes, įvertinęs daikto įsigijimo laiką, jo galimą nusidėvėjimą ir infliaciją, laikė, kad ieškovo nurodyta 150 Eur dydžio žala įrodyta. Teismas sprendė, kad aplinkybės, jog ieškovas P. I. seifą tiesiog paliko ir į atsakovę pirmą kartą dėl seifo sugrąžinimo kreipėsi tik 2014 m. rugpjūčio mėnesį, rodo ieškovo nerūpestingumą, todėl šalių kaltė yra mišri ir tai yra pagrindas žalos atlyginimo dydį sumažinti iki 80 Eur.
Teismas nustatė, kad atsakovės atstovė pateikė įrodymus patvirtinančius 140 Eur atstovavimo išlaidas. Teismas priteisė iš ieškovo P. I. atsakovei proporcingai jo atmestų reikalavimų daliai (46,67 procentai) 65,39 Eur bylinėjimosi išlaidų. Teismas įskaitė iš ieškovo atsakovei priteistas jos patirtas bylinėjimosi išlaidas (80 Eur - 65,39 Eur = 14,61 Eur) ir ieškovui iš atsakovės priteisė 14,61 Eur žalos atlyginimo. Teismas nustatė, kad išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, byloje yra 4,49 Eur, todėl ieškinį patenkinus iš dalies, šios išlaidos priteistinos valstybei iš atsakovės proporcingai patenkintai ieškinio reikalavimų daliai t. y. 2,39 Eur.
Kėdainių rajono apylinkės teismas 2016 m. birželio 16 d. priėmė papildomą sprendimą, kuriuo priteisė iš atsakovės L. V. 187,63 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų valstybei.
Apeliacinių skundų ir atsiliepimo į juos teisiniai argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas P. I. prašo panaikinti Kėdainių rajono apylinkės teismo 2016 m. gegužės 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškovo P. I. veiksmuose buvo didelis neatsargumas. Pažymėjo, kad jis stengėsi atgauti jam priklausantį seifą, kuris buvo pas atsakovę L. V. neatlygintinos pasaugos pagrindu. Nurodė, kad 2014 m. rugpjūčio mėnesį kreipėsi į atsakovę L. V., kad ji seifą perduotų ieškovui per autobuso vairuotoją, tačiau atsakovė nesutiko. Ieškovo P. I. teigimu, jis 2015 m. vasario mėnesį nuvyko pas atsakovę pasiimti jam priklausančių daiktų, tačiau ji nurodė, kad seifas galėjo būti išvežtas į metalo laužą, vėliau dar maždaug tris kartus kreipėsi dėl seifo susigrąžinimo. Pažymėjo, kad 2015 m. gegužės mėnesį ieškovas P. I. raštu kreipėsi į atsakovę, tačiau ji į raginimą nereagavo ir bendravimą visiškai nutraukė. Nurodė, kad paskui kreipėsi į policiją dėl nuosavybės teise turimo daikto neteisėto valdymo. Pažymėjo, kad atsakovė L. V. tik tyrimo metu nurodė, jog seifą atidavė į metalo laužą, o viduje buvusius dokumentus sudegino. Tyrimas policijoje buvo nutrauktas, todėl ieškovas buvo priverstas kreiptis į teismą.
Teismas turėjo įvertinti aplinkybę, kad būtent dėl atsakovės L. V. neteisėtų veiksmų jis negalėjo atsiimti seifo. Pažymėjo, kad atsakovė L. V. nesutikdama saugoti seifo ar su jo buvimu atsakovės namuose, turėjo pranešti ieškovui apie būtinybę seifą pasiimti. Nurodė, kad atsakovei L. V. pranešus ieškovui, kad jis seifą pasiimtų, o ieškovas P. I. būtų seifo nepasiėmęs, tik tada būtų galima teigti, kad ieškovas elgėsi nerūpestingai. Ieškovo teigimu, jis daiktą paliko saugioje vietoje. Teismas nepagrįstai nustatė mišrią kaltės formą, nes ieškovo ir atsakovės veiksmų apimtys ir pobūdis yra nevienodi.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovė L. V., atstovaujama advokatės A. M., prašo panaikinti Kėdainių rajono apylinkės teismo 2016 m. gegužės 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Teismas nepagrįstai taikė deliktinę atsakomybę reglamentuojančias teisės normas, nes ieškovas P. I. šio ieškinio pagrindo nenurodė ieškinyje ir atsakovės L. V. veiksmuose nėra deliktinei atsakomybei kilti būtinosios sąlygos – neteisėtų veiksmų ar neveikimo. Pažymėjo, kad ieškovui P. I. išsikrausčius iš atsakovės L. V. tėvų namų ir palikus jam nereikalingus daiktus, o ieškovo tėvui nurodžius, jog likę daiktai jiems nereikalingi, atsakovė pagrįstai laikė, kad seifas ieškovui nereikalingas. Nurodė, kad liudytoja F. V. patvirtino, kad būtent ji atidavė seifą į metalo laužą ir gavo už jį pinigus, todėl nepagrįsta teismo išvada, jog ieškovas P. I. dėl atsakovės L. V. veiksmų patyrė žalą.
Teismas netinkamai paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Pažymėjo, kad teismas iš atsakovės L. V. priteisė 14,61 Eur žalos atlyginimo, todėl atmestų reikalavimų dalis sudaro ne 46,67 procentų, o mažiau nei 10 procentų, todėl sprendimas turi būti panaikintas ir šioje dalyje.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas P. I. prašo atsakovės L. V. apeliacinį skundą atmesti, paskirti baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis. Atsiliepime ieškovas nurodo savo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, papildomai pažymėdamas, kad byloje nėra pateikta dokumentų, patvirtinančių, kad liudytoja F. V. gavo materialinę naudą už parduotą seifą. Teismas pagrįstai taikė deliktinę atsakomybę atsakovės atžvilgiu, nes atsakovės elgesys buvo neteisėtas. Nurodė, kad atsakovė L. V. neįsitikino, ar ieškovas P. I. tikrai atsisakė teisių į seifą, su sugyventiniu įsilaužė į seifą, sudegino viduje buvusius dokumentus, realizavo svetimą turtą. Teismas tinkamai išsprendė bylinėjimosi išlaidų klausimą. Pasak ieškovo, atsakovės advokatė A. M. yra nesąžininga, nes ji apeliaciniame skunde sąmoningai nuslepia bylos faktus, piktnaudžiauja procesu ir pateikė nepagrįstą apeliacinį skundą, už kurį prašo priteisti 140 Eur.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
CPK 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šioje civilinėje byloje absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas pagal apeliacinių skundų teisiškai reikšmingus argumentus tikrina skundžiamo teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.
Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad ieškovas P. I. 2012 m. kovo mėnesį išsikraustė iš atsakovės L. V. tėvų namų, esančių (duomenys neskelbtini), tačiau išsikraustydamas paliko metalinį seifą su jame buvusiais daiktais. Ieškovas P. I. nurodė, kad šalys sudarė žodinę pasaugos sutartį dėl minėto seifo saugojimo. Atsakovė L. V. šią aplinkybę neigė, nurodydama, kad ieškovas tiesiog paliko seifą jos tėvų namuose. Ieškovo P. I. teigimu, 2014 m. rugpjūčio mėnesį, 2015 m. vasario mėnesį žodžiu ir 2015 m. gegužės 13 d. raštu kreipėsi į atsakovę L. V. dėl seifo susigrąžinimo, tačiau atsakovė seifo negrąžino (b. l. 5). Ieškovas 2015 m. rugpjūčio 21 d. kreipėsi į policiją dėl seifo susigrąžinimo, tačiau Kauno apskrities VPK Kėdainių r. PK 2015 m. rugsėjo 28 d. nutarimu nutarė nepradėti administracinio teisės pažeidimo teisenos (b. l. 37). Ieškovas P. I. 2016 m. vasario 19 d. kreipėsi į teismą prašydamas įpareigoti atsakovę L. V. sugrąžinti jam priklausantį metalinį seifą ir jame buvusius daiktus, nesant galimybės to padaryti natūra, priteisti iš atsakovės 150 Eur žalos atlyginimo už prarastą seifą. Kėdainių rajono apylinkės teismas skundžiamu 2016 m. gegužės 20 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, motyvuodamas tuo, kad atsakovė L. V. pažeidė bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai ir dėl to ieškovas patyrė žalą. Teismas sprendė, kad ieškovas P. I. palikdamas seifą elgėsi nerūpestingai, todėl teismas laikė, jog šalių kaltė yra mišri ir tai yra pagrindas žalos atlyginimo dydį sumažinti (CK 6.282 straipsnio 1 dalis). Ieškovas P. I. apeliaciniame skunde nurodo, kad jo veiksmuose nebuvo didelio neatsargumo, todėl teismas nepagrįstai sumažino prašomos priteisti žalos dydį. Atsakovė L. V. apeliaciniame skunde teigia, kad teismas nepagrįstai taikė deliktinę atsakomybę reglamentuojančias teisės normas, nes jos veiksmuose nėra deliktinei atsakomybei kilti būtinosios sąlygos – neteisėtų veiksmų ar neveikimo.
Apeliacinės instancijos teismas, ištyręs šios nutarties 13 pastraipoje nurodytas aplinkybes, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog tarp šalių nebuvo sudaryta žodinė pasaugos sutartis dėl ginčo seifo saugojimo ir byloje turi būti taikomos deliktinę atsakomybę reglamentuojančios teisės normos, tačiau nepagrįstai laikė, kad ieškovo P. I. didelis neatsargumas sudaro pagrindą sumažinti žalos dydį (CK 6.263 straipsnio 1 dalis, 6.282 straipsnio 1 dalis).
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad CK 6.282 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog kai paties nukentėjusio asmens didelis neatsargumas padėjo žalai atsirasti arba padidėti, tai, atsižvelgiant į nukentėjusio asmens kaltės dydį, žalos atlyginimas, jeigu įstatymai nenustato ko kita, gali būti sumažintas arba reikalavimas atlyginti žalą gali būti atmestas. Taigi, CK 6.282 straipsnio 1 dalyje nustatyta nuostolių sumažinimo galimybė tik esant nukentėjusio asmens dideliam neatsargumui. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad dideliu neatsargumu gali būti pripažįstamas toks nukentėjusiojo elgesys, kai jis dėl savo nerūpestingumo, neatidumo ar aplaidumo sudarė prielaidas žalai atsirasti. Elgdamasis nerūpestingai ar aplaidžiai asmuo iš dalies prisiima negatyvių padarinių riziką, sprendžiant klausimą, ar pats nukentėjusysis savo veiksmais neprisidėjo prie žalos atsiradimo ar jos padidinimo, būtina nustatyti šių veiksmų tiesioginį ar netiesioginį ryšį su žala (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2010, 2013 m. spalio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-478/2013). Pagal kasacinio teismo praktiką nuostolių (žalos) atlyginimo mažinimas, kaip vieno iš pagrindinių civilinės atsakomybės principų – visiško nuostolių atlyginimo – išimtis, turi būti taikomas labai atsargiai ir tik tais atvejais, kai byloje konstatuotos jos taikymo sąlygos, ir sąžiningumas, protingumas bei teisingumas iš tiesų reikalauja sumažinti nuostolių atlyginimo dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-30/2012 ir kt.).
Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad ieškovas P. I. tiek ieškinyje, tiek 2016 m. gegužės 2 d. teismo posėdžio metu nuosekliai teigė, jog 2012 m. kovo mėnesį išsikraustydamas iš atsakovės L. V. tėvų namų juose paliko metalinį seifą su jame buvusiais daiktais, nes ketino jį pasiimti vėliau. Atsakovė L. V. 2016 m. gegužės 2 d. teismo posėdžio metu teigė, kad ieškovo seifą išnešė į ūkinį pastatą ir vėliau jis buvo priduotas į metalo supirktuvę, tačiau nematė, kas tiksliai jį pridavė (2016 m. gegužės 2 d. teismo posėdžio garso įrašo 36–44 min.). Atsakovė L. V. pripažino ir tai, kad ieškovui P. I. priklausiusį seifą jos draugas su pjūklu perpjovė ir ji viduje buvusius daiktus sudegino (2016 m. gegužės 2 d. teismo posėdžio garso įrašo 48 min.). Šią aplinkybę taip pat patvirtino liudytojas R. M. (2016 m. gegužės 2 d. teismo posėdžio garso įrašo 1 val. 7 min.). Kauno apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Kėdainių rajono policijos komisariato 2015 m. rugsėjo 28 d. nutarime, kuriuo nutarta nepradėti administracinio teisės pažeidimo teisenos pagal ieškovo P. I. skundą, nurodyta, kad atsakovė L. V. policijoje paaiškino, jog seifą atidavė į metalo laužą, o viduje buvusius daiktus sudegino (b. l. 37). Apeliacinės instancijos teismas iš Kauno apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Kėdainių rajono policijos komisariato pateiktoje medžiagoje esančio L. V. 2015 m. rugsėjo 28 d. apklausos protokolo nustatė, kad atsakovė L. V. tyrėjui nurodė, jog seifą išmetė, o viduje buvusius daiktus sudegino. Pažymėtina, kad atsakovė L. V. pasirašydama 2015 m. rugsėjo 28 d. apklausos protokolą patvirtino, jog surašyta teisingai.
Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs šios nutarties 16 pastraipoje nustatytas faktines aplinkybes, sprendžia, kad būtent dėl atsakovės L. V. neteisėtų veiksmų perpjaunant seifą ir jį išmetant, ieškovas P. I. patyrė žalą (CK 6.246 straipsnio 1 dalis). Aplinkybė, kad atsakovė L. V., padedama liudytojo R. M., perpjovė ginčo seifą, patvirtina, jog seifas buvo atsakovės žinioje, ji elgėsi kaip jo valdytoja ir seifą supjaustė taip sunaikindama jo, kaip specialios paskirties daikto, savybes. Pažymėtina, kad asmens veiksmai konkrečioje situacijoje vertinami pagal apdairaus, rūpestingo, atidaus asmens elgesio adekvačioje situacijoje etaloną. Apeliacinės instancijos vertinimu, atsakovės L. V. elgesys, kuomet ji žinodama, kad ginčo seifas priklauso ieškovui P. I., jį iš esmės sunaikino ir nepasiūlė seifo pasiimti, negali būti laikomas tinkamu. Nors liudytoja F. V. 2016 m. gegužės 2 d. teismo posėdžio metu pripažino, kad ginčo seifą ji atidavė (pardavė) į metalo supirktuvę, tačiau ieškovui P. I. žala buvo padaryta jau sugadinus seifą, t. y. jį perpjovus ir sunaikinus jame buvusius daiktus. Apeliacinės instancijos teismas laiko, kad ieškovo P. I. veiksmai, kad jis paliko seifą atsakovės L. V. namuose ir tam tikrą laiko tarpą nesikreipė dėl seifo susigrąžinimo, negali būti vertinami kaip didelis neatsargumas CK 6.282 straipsnio 1 dalies prasme, nes šiais veiksmais jis neprisidėjo prie žalos, kurią padarė atsakovė, atsiradimo. Pažymėtina, kad ieškovas P. I. seifą paliko gyvenamajame name ir šiais veiksmais nesukėlė tiesioginės grėsmės daikto sunaikinimui. Apeliacinės instancijos teismui nustačius, kad žala atsirado ne dėl nukentėjusiojo (ieškovo) nerūpestingo, neatidaus ar aplaidaus elgesio, o dėl atsakovės L. V. neteisėto veikimo sunaikinant ieškovui priklausantį daiktą, nėra pagrindo žalos dydį mažinti, nes toks mažinimas neatitiktų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų (CK 1.5 straipsnio 1 dalis, 6.282 straipsnio 1 dalis).
Apeliacinės instancijos teismas, įvertindamas atsakovės L. V. apeliacinio skundo argumentą, kad byloje negalėjo būti taikoma deliktinė atsakomybė, nes ieškovas ieškinyje prašė taikyti nepagrįsto praturtėjimo institutą, pažymi, jog ieškovas turi nurodyti faktinį ieškinio pagrindą (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Teismas yra saistomas ieškinio pagrindu nurodytų aplinkybių, tačiau kitoks, nei ieškovas nurodė, nustatytų aplinkybių teisinis įvertinimas nelaikomas ieškinio ribų peržengimu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2016 m. birželio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-338-969/2016 ir kt.). Apeliacinės instancijos teismas papildomai pažymi, kad ieškovas P. I. ieškinyje rėmėsi ne tik nepagrįstą praturtėjimą ar turto gavimą be pagrindo reglamentuojančiomis teises normomis, tačiau nurodė, kad reiškia reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį (b. l. 1–3).
Atsižvelgdamas į aukščiau nurodytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad atsakovės L. V. apeliacinis skundas yra nepagrįstas, nes jame nurodytos aplinkybės, jog seifą sunaikino jos motina F. V. neįrodytos (CPK 178 straipsnis). Priešingai, atsakovė pripažino, kad ji, padedama liudytojo R. M., seifą perpjovė, taip jį sunaikindama. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad byloje nustačius, jog ieškovas P. I. neprisidėjo prie žalos atsiradimo, nebuvo pagrindo mažinti žalos dydžio, todėl ieškovo apeliacinis skundas tenkintinas. Pažymėtina, kad atsakovė L. V. apeliaciniame skunde neginčija seifo vertės, todėl apeliacinės instancijos teismas pritaria teismo išvadai, jog ieškovas P. I. įrodė, kad jam padaryta žalos suma yra 150 Eur (seifo vertė). Atsižvelgdamas į šias aplinkybes ir padarytas teisines išvadas apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad Kėdainių rajono apylinkės teismas 2016 m. gegužės 20 d. sprendimu netinkamai taikė materialines teisės normas, reglamentuojančias deliktinę atsakomybę ir nepagrįstai sumažino priteistiną žalos dydį (nutarties 17 pastraipa, CK 6.282 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į šias teisines išvadas, Kėdainių rajono apylinkės teismo 2016 m. gegužės 20 d. sprendimas keistinas ir ieškinys tenkintinas visiškai, priteisiant ieškovui P. I. iš atsakovės L. V. 150 Eur žalos atlyginimo (CK 6.263 straipsnio 1 dalis, CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 330 straipsnis).
Atsiliepime į atsakovės L. V. apeliacinį skundą ieškovas P. I. prašo paskirti atsakovei baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis. CPK 95 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad dalyvaujantis byloje asmuo, kuris nesąžiningai pareiškė nepagrįstą ieškinį (apeliacinį ar kasacinį skundą, prašymą atnaujinti procesą, pateikė kitą procesinį dokumentą) arba sąmoningai veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą, gali būti teismo įpareigotas atlyginti kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui šio patirtus nuostolius. CPK 95 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatęs šio straipsnio 1 dalyje nurodytus piktnaudžiavimo atvejus, gali paskirti dalyvaujančiam byloje asmeniui iki penkių tūkstančių septynių šimtų devyniasdešimt dviejų eurų baudą, iki 50 procentų iš šios baudos gali būti skiriama kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui. Atsižvelgdamas į tai, kad atsakovė L. V. nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu turėjo teisę pateikti apeliacinį skundą, teismas sprendžia, jog nėra pagrindo daryti išvados, kad atsakovė (ar jos atstovė) pateikdama apeliacinį skundą piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis, todėl prašymas dėl baudos skyrimo atmetamas (CPK 95 straipsnis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, iš antrosios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 1, 2 dalys). Apeliacinės instancijos teismui patenkinus ieškovo P. I. apeliacinį skundą ir ieškinį tenkinus visiškai, turi būti perskirstomos iš šalių priteistos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Patenkinus ieškovo P. I. apeliacinį skundą bei ieškinį tenkinus visiškai, atlyginamos ieškovo P. I. bylinėjimosi išlaidos, o atsakovės L. V. bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CK 93 straipsnio 1 dalis).
Ieškovą P. I. atstovavusi Vilniaus antrinės teisinės pagalbos advokatų kontora 2016 m. birželio 9 d. pateikė pareiškimą priimti papildomą sprendimą dėl 351,82 Eur advokato teisinės pagalbos išlaidų priteisimo iš atsakovės L. V. (b. l. 54–55). Kėdainių rajono apylinkės teismas 2016 m. birželio 16 d. papildomu sprendimu proporcingai ieškovo patenkintų reikalavimų daliai priteisė iš atsakovės L. V. 187,63 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų valstybei (b. l. 57–58). Atsižvelgiant į tai, kad ieškovo P. I. ieškinys tenkintas visiškai, Kėdainių rajono apylinkės teismo 2016 m. birželio 16 d. papildomas sprendimas keistinas, priteisiant iš atsakovės L. V. 351,82 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų (CPK 93 straipsnio 1 ir 5 dalys, CPK 96 straipsnio 1 dalis).
Už ieškinį byloje mokėtinas 20 Eur žyminis mokestis, todėl ieškinį tenkinus visiškai iš atsakovės L. V. valstybei priteistinas 20 Eur žyminis mokestis (CPK 79 straipsnis, 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 93 straipsnio 1 dalis). Valstybė šioje byloje patyrė 11,70 Eur (4,49 Eur pirmosios instancijos teisme + 7,21 Eur apeliacinės instancijos teisme) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, todėl ieškinį tenkinus, 31,70 Eur išlaidos (20 Eur + 11,70 Eur) valstybės naudai priteistinos iš atsakovės L. V. (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnio 1 dalis).
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 96 straipsnio 1 dalimi, 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kėdainių rajono apylinkės teismo 2016 m. gegužės 20 d. sprendimą ir Kėdainių rajono apylinkės teismo 2016 m. birželio 16 d. papildomą sprendimą pakeisti ir rezoliucinę dalį išdėstyti taip:
„Ieškinį tenkinti visiškai.
Priteisti iš atsakovės L. V., a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovo P. I., a. k. (duomenys neskelbtini) naudai 150 Eur (vieną šimtą penkiasdešimt eurų) žalos atlyginimo.
Priteisti iš atsakovės L. V. 351,82 Eur (tris šimtus penkiasdešimt vieną eurą 82 ct) antrinės teisinės pagalbos išlaidų valstybei. Nurodyta suma turi būti sumokėta į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5630, mokėjimo paskirtis – įmoka už suteiktą antrinę teisinę pagalbą.
Priteisti iš atsakovės L. V. 31,70 Eur bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai, sumokant šią sumą į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, kodas (duomenys neskelbtini), biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB banke „Swedbank“, banko kodas 73000, įmokos kodas 5660.“
Ši teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.