Vilniaus apygardos teismo nutartis

2023-03-28 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-233-1036/2023

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2023-03-28
Bylos Nr.
1A-233-1036/2023
Teisminio proceso Nr.
1-01-1-26814-2022-0
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Giedrė Telksnienė, Ugnė Gailiūnienė, Mindaugas Povilanskas
Nuteistasis
I. P.
Advokatai
Vladimiras Buslovičius
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-233-1036/2023Teisminio proceso Nr. 1-01-1-26814-2022-0Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.9.2; 1.2.25.4.2.6; 2.4.6.1 (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2023 m. kovo 28 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš teisėjų Ugnės Gailiūnienės, Mindaugo Povilansko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Giedrės Telksnienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo I. P. gynėjo advokato Vladimiro Buslovičiaus apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. vasario 1 d. nuosprendžio, kuriuo:

I. P. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 281¹ straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta galutinė 30 (trisdešimties parų) arešto bausmė, kurios vykdymas atidėtas 1 (vieneriems) metams, įpareigojant I. P. bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu dirbti, o nedirbant ar praradus darbą – užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos; neišeiti iš namų nuo 22.00 val. iki 06.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu; neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo; dalyvauti elgesio pataisos programoje; nevartoti alkoholio.

I. P. skirtos baudžiamojo poveikio priemonės – uždrausta vairuoti kelių transporto priemones 4 (ketveriems) metus, šį terminą skaičiuojant nuo 2022 m. liepos 21 d.; 40 MGL, t. y. 2 000 (dviejų tūkstančių) eurų dydžio įmoka į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą, įpareigojant šią įmoką sumokėti per 10 (dešimt) mėnesių nuo šio nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

I. P. skirtos kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, dokumento – vairuotojo pažymėjimo Nr. (duomenys neskelbtini), paėmimas ir specialiosios teisės – teisės vairuoti kelių transporto priemones, sustabdymas, paliktos galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

1. I. P. pripažintas kaltu pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį už tai, kad jis 2022 m. liepos 19 d. apie 07.20 val., Geležinio Vilko gatvėje, Vilniuje, vairavo autobusą „Iveco 50C15“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), būdamas neblaivus, kai jam nustatytas 2,57 promilių neblaivumas.

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai bei proceso dalyvių prašymai

2. Nuteistojo I. P. (toliau – ir apelianto) gynėjas advokatas Vladimiras Buslovičius apeliaciniu skundu prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. vasario 1 d. nuosprendžio (toliau – ir Skundžiamas nuosprendis) dalį, kuria I. P. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones 4 (ketveriems) metus, ir šioje dalyje, taikant BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, sutrumpinti taikomos baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones terminą, jį nustatant trumpesniam nei BK 68 straipsnio 2 dalyje numatytas vidurkis, t. y. 2 (dviejų) metų 6 (šešių) mėnesių terminui.

1.1. Apeliaciniame skunde detaliai dėstomos pirmosios instancijos teismo konstatuotos išvados dėl nuteistojo kaltės, jo veiksmų kvalifikavimo. Nurodomi Skundžiamo nuosprendžio motyvai dėl I. P. paskirtos bausmės ir baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialia vairuoti kelių transporto priemonės. Skunde teigiama, kad žemesnės instancijos teismas netinkamai taikė baudžiamajame įstatyme numatytą baudžiamojo poveikio priemonę – specialiosios teisės atėmimą. Apelianto teigimu, I. P. nustatytas specialios teisės vairuoti transporto priemonės terminas yra aiškiai per griežtas. Apelianto vertinimu, nors apylinkės teismas formaliai nurodė, kad skirdamas I. P. baudžiamojo poveikio priemonę, atsižvelgė į visas aplinkybes, numatytas baudžiamajame įstatyme, ir jas išvardijo Skundžiamo nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje, vis dėlto, kaip matyti tiek iš baudžiamojo poveikio priemonės skyrimo motyvų, pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino tos aplinkybės, kad I. P. darbo pobūdis buvo susijęs su transporto priemonių vairavimu. Pirmos instancijos teismas neįvertino, kad uždraudimas naudotis specialia teise iš esmės reškia atėmimą galimybės dirbti vairuotojo darbą.

1.2. Kartu nurodomos BK 41 straipsnio, 54 straipsnio 1, 2 dalių nuostatos dėl bausmės ir jos paskirties bei bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, kasacinio teismo praktika dėl baudžiamosios atsakomybės individualizavimo, taip pat Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo išaiškinimai, kad už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės būtų proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, atitiktų siekiamus teisėtus ir visuotiniai svarbius tikslus, o tarp siekiamo tikslo nubausti pasiekti būtų teisinga pusiausvyra (proporcingumas).

1.3. Apelianto vertinimu pirmosios instancijos teismo motyvai taikyti I. P. atžvilgiu baudžiamojo poveikio priemonę 4 (ketveriems) metams iš esmės grindžiami tik tuo, kad nuteistajam buvo nustatytas 2,57 promilių neblaivumas, bei tuo, jog jis praeityje yra baustas už analogiško pobūdžio nusižengimų padarymą. Pažymima, jog ankstesni baustumai nerodo I. P. padarytos veikos pavojingumo, todėl nustatytas baudžiamojo poveikio priemonės terminas 4 (ketveriems) metams yra ir neadekvatus ir neproporcingas. Taip pat nuteistojo gynėjas pastebi, jog baudžiamojo poveikio priemonės paskyrimu siekiama to paties rezultato, kurio siekiama ir bausme, o šiuo atveju I. P. tais pačiais motyvais buvo paskirta arešto bausmė, jos terminą nustatant trumpesnį už vidurkį. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas neįvertino šios teisinės priemonės trukmės suderinamumo su tikslais ir principais, kuriais vadovaudamasis priėmė sprendimą skirti I. P. arešto bausmę, jos terminą nustatant trumpesnį už vidurkį. Taigi šiuo konkrečiu atveju apylinkės teismo paskirta baudžiamojo poveikio priemonė 4 (ketverių) metų laikotarpiui, savo turiniu (trukme) turi daugiau nubaudimo bruožų ir negali užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimo.

Atsiliepimas

3. Atsiliepimu į nuteistojo I. P. gynėjo advokato Vladimiro Buslovičiaus apeliacinį skundą Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Pirmojo skyriaus prokurorė Agnė Stankevičiūtė (toliau – ir prokurorė, valstybinis kaltintojas) prašo netenkinti apeliacinio skundo ir Skundžiamą nuosprendį, kaip pagrįstą ir teisėtą, palikti galioti be pakeitimų.

1.4. Atsiliepime pažymima, jog pirmosios instancijos teismas, skirdamas teisės vairuoti kelių transporto priemones atėmimą 4 (ketveriems) metams, išsamiai pasisakė dėl tokio termino nustatymo. Skundžiamame nuosprendyje konstatuota, kad I. P. vairavo transporto priemonę būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (iškvėptame ore nustatyta 2,57 promilės etilo alkoholio koncentracija), kai alkoholio koncentracija jo kraujyje daugiau nei šešis kartus viršijo alkoholio koncentracijos ribą, kurią viršijus draudžiama vairuoti kelių transporto priemones (0,4 promilės), dėl ko pagrįstai teigiama, kad baudžiamosios atsakomybės paskirtį padės įgyvendinti paskirta minima baudžiamojo poveikio priemonė. Taip pat apylinkės teismas pažymėjo, kad I. P. nusikaltimą padarė naudodamas jam suteikta teise vairuoti kelių transporto priemones. Nuteistasis praeityje baustas už analogiško pobūdžio, susijusio su vairavimu apsvaigus nuo alkoholio, nusižengimų padarymą, nagrinėjamo įvykio metu jis sukėlė eismo įvykį, kurio metu apgadino kelio stulpą ir greičio matuoklį, ir tuo padarė ženklią žalą. Atsiliepime prokurore atkreipia dėmesį, jog vairuojama transporto priemonė buvo skirta vežti keleiviams. Vairavimas esant neblaiviam yra vienas šiurkščiausių teisės pažeidimų, keliantis ypatingai didelį pavojų svarbiausioms baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms – žmogaus, sveikatai ir gyvybei, dėl ko teismas pagrįstai skyrė I. P. BK 68 straipsnyje įtvirtintą baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą vairuoti kelių transporto priemones, bei nustatė teisingą baudžiamojo poveikio priemonės terminą. Prokurorė sutinka su visais pirmosios instancijos teismo Skundžiamame nuosprendyje išdėstytais argumentais, pabrėžia jog procesinis sprendimas yra argumentuotas ir pagrįstas, atitinka nustatytas faktines aplinkybes, bei yra individualizuotas. Kartu pažymima, kad I. P. skirta ženkliai švelnesnė bausmė, nei prašė prokuroras, todėl dar labiau švelninti pastarojo padėtį būtų nepagrįsta ir neproporcinga.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo I. P. gynėjo advokato Vladimiro Buslovičiaus apeliacinis skundas atmestinas.

2. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, Skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir tik dėl to asmens, kuris padavė apeliacinį skundą ar dėl kurio toks skundas buvo paduotas. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to ar dėl jų skundas gautas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius šalinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl, siekdami užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai ir nutartys, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai ir nutartys nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismai turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių ar nutarčių teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-248-689/2018).

3. Nagrinėjamu atveju iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad I. P. neginčija nustatytos nusikalstamos veikos aplinkybių, kaltės dėl jam inkriminuoto nusikaltimo ar sprendimo netaikyti jo atžvilgiu atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą instituto, taip pat paskirtos bausmės, sutinka su viena iš paskirtų baudžiamojo poveikio priemonių – įmoka į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą, o pirmosios instancijos teismo nuosprendį skundžia tik dėl paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialia teise vairuoti visų rūšių transporto priemones termino. Todėl, apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, Skundžiamą nuosprendį patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

Dėl baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialia teise (BK 68 straipsnis), taikymo termino

4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2023 m. vasario 1 d. nuosprendžiu I. P. paskyrė baudžiamojo poveikio priemonę – draudimą vairuoti kelių transporto priemones 4 (ketveriems) metams. Apeliaciniame skunde nuteistojo gynėjas nurodo, kad nustatytas 4 (ketverių) metų baudžiamojo poveikio priemonės terminas yra nepagrįstas, neindividualizuotas ir pažeidžiantis teisingumo bei proporcingumo principus, ir prašo šį terminą sumažinti, nustatant baudžiamojo poveikio priemonės terminą mažesnį nei BK 68 straipsnio 2 dalyje numatytas vidurkis. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, paskirdamas baudžiamojo poveikio priemonę – draudimą vairuoti kelių transporto priemones, ir nustatydamas 4 (ketverių) metų taikymo terminą, baudžiamojo įstatymo nepažeidė.

5. BK 68 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teismas gali uždrausti asmeniui naudotis specialiosiomis teisėmis (teise vairuoti kelių, oro ar vandens transporto priemones, teise laikyti ir nešioti ginklą, teise medžioti, teise žvejoti ir pan.) tais atvejais, kai naudodamasis šiomis teisėmis asmuo padarė nusikalstamą veiką. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas uždraudžia naudotis specialiosiomis teisėmis nuo vienerių iki penkerių metų. Baudžiamojo poveikio priemonės parinkimas ir jos termino nustatymas yra viena iš baudžiamojo poveikio priemonės individualizavimo proceso sudėtinė dalis. Teismų praktikoje uždraudimas naudotis specialiąja teise vairuoti kelių transporto priemones paprastai yra skiriamas nustačius, kad kaltininkas KET pažeidė itin šiurkščiai ar jas toliau sistemingai pažeidinėja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2019 m. balandžio 9 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-100-648/2019). Be to, svarstant uždraudimo vairuoti transporto priemones skyrimo klausimą asmeniui, padariusiam BK 281¹ straipsnyje numatytą nusikaltimą, itin svarbu įvertinti ir prevencinį šios baudžiamojo poveikio priemonės tikslą – užkirsti kelią kaltininkui toliau vairuoti transporto priemones esant neblaiviam. Pažymėtina, jog automobilio vairavimas esant neblaiviam neabejotinai kelia grėsmę ne tik eismo saugumui, tačiau ir asmenų gyvybei, sveikatai bei turtui. Žmogaus gyvybė ir sveikata yra vienos svarbiausių Konstitucijoje įtvirtintų įstatymo ginamų vertybių. Įstatymų leidėjas, gindamas šias vertybes, atsižvelgdamas į veikos pavojingumą, už kelių transporto priemonės vairavimą arba praktinio vairavimo mokymą, apsvaigus nuo alkoholio, kai pažeidėjo kraujyje yra daugiau negu 1,5 promilės alkoholio, nustatė baudžiamąją atsakomybę. Taigi, teisėjų kolegija pabrėžia, jog baudžiamojo poveikio priemonė asmeniui, kuriam ji paskirta, turi daryti maksimalų poveikį.

6. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nėra ginčo, jog I. P. jam inkriminuotą nusikalstamą veiką padarė naudodamasis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones. Pirmosios instancijos teismas, tiek paskirdamas draudimą vairuoti kelių transporto priemones, tiek nustatydamas jo terminą, įvertino visas minimos baudžiamojo poveikio priemonės taikymui reikšmingas bylos aplinkybes. Nuteistasis I. P. padarė vieną šiurkščiausių bei pavojingiausių KET pažeidimų – vairavo automobilį būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jam buvo nustatytas didesnis nei 1,51 promilės girtumas, t. y. pirmu tikrinimu nustatytas 2,57 promilių neblaivumas, antru tikrinimu – 2,73 promilių neblaivumas. Toks neblaivumas yra sunkus girtumo laipsnis, jis daugiau kaip šešis kartus viršija minimalų leistiną girtumo laipsnį (0,4 promilės), bei yra ženkliai didesnis, nuo kurio kyla baudžiamoji atsakomybė (1,5 promilės).

7. Aukštesnysis teismas pažymi, kad nors įstatymo leidėjas, kriminalizuodamas transporto priemonių vairavimą apsvaigus nuo alkoholio, kai nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas, jokių šios nusikalstamos veikos padarinių nenumatė, tokiu būdu tik patvirtindamas, kad vien tik pati veika – automobilio vairavimas apsvaigus nuo alkoholio, gali sukelti didelį pavojų aplinkiniams, tačiau nagrinėjamu atveju nuteistojo nusikalstamais veiksmais buvo padaryta ir turtinė žala. I. P., vykdydamas darbines funkcijas ir vairuodamas autobusą, būdamas stipriai apsvaigęs nuo alkoholio, sukėlė eismo įvykį – atsitrenkė į greičio matuoklį. Tokiu būdu nuteistasis padarė turtinę žalą ne tik sugadintos įrangos (greičio matuoklio) savininkui, bet ir savo darbovietei (duomenys neskelbtini), kadangi eismo įvykio metu buvo sugadintas ir autobusas „Iveco 50C15“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini). Nurodytos aplinkybės leidžia spręsti, kad įvykdyta veika – eismo įvykio sukėlimas vairuojant neblaiviam, neabejotinai sukėlė ypatingą pavojų eismo bei kitų eismo dalyvių saugumui ir tik dėl palankiai susiklosčiusių aplinkybių buvo išvengta skaudesnių ir neatitaisomų pasekmių. Kaip matyti iš ikiteisminio tyrimo metu apklaustos liudytojos I. S. parodymų, transporto priemonės „Iveco 50C15“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), vairuotojas įvažiuodamas į Geležinio Vilko gatvę vos neatsitrenkė į kelio bortą, dėl ko pakėlė daug dulkių nuo važiuojamosios dalies, o vėliau įvažiavo į Geležinio Vilko gatvę prieš pat tuo metu Geležinio Vilko gatve važiuojantį sunkvežimį. Nuo tokių pavojingų vairuotojo veiksmų ji (liudytoja) ir sunkvežimio vairuotojas buvo priversti staigiai stabdyti (1 t., b. l. 35, 36, 37). Šiame kontekste tik dar labiau sustiprinamas teisėjų kolegijos įsitikinimas, kad I. P. savo neatsakingu ir nusikalstamu veikimu, būdamas stipriai apsvaigęs nuo alkoholio, dėl ko akivaizdžiai buvo susilpnėjusi jo reakcija į aplinką, ne tik kėlė didelį pavojų savo bei eismo saugumui, kitų asmenų turtui, sveikatai ar net gyvybei, bet ir padarė eismo įvykį, ir tik atsitiktinumo dėka buvo išvengta rimtesnių padarinių.

8. Kartu atkreiptinas dėmesys ir į nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, bei paties nuteistojo atsainų bei lengvabūdišką savo poelgio vertinimą. Neginčytinai nustatyta, jog I. P. nusikalstamos veikos padarymo metu vykdė darbines funkcijas, t. y. būdamas (duomenys neskelbtini) vairuotoju, vairavo autobusą pagal iš anksto nustatytą maršrutą. Nors eismo įvykio sukėlimo metu autobuse keleivių ir nebuvo, jie visi prieš tai buvo išlipę stotyje, tačiau I. P., jo paties teigimu, po jau suvartoto 100 gramų degtinės Vilniaus autobusų stotyje dėl apsinuodijimo, turėjo nuvažiuoti iki stotelės „Šeškinė“ ir važiuoti pagal maršrutą iki Sudervės kaimo (1 t., b. l. 89–91, 92). Teisėjų kolegijos vertinimu, šios aplinkybės neabejotinai patvirtina, kad nuteistasis ir toliau būtų vykdęs darbines funkcijas, būdamas neblaivus. Pabrėžtina ir tai, jog I. P., būdamas neblaivus, vairavo transporto priemonę ypač intensyviu, darbo dienos metu, t. y. apie 7 val. 20 min., vienoje iš judriausių miesto gatvių. Pats nuteistasis viso baudžiamojo proceso metu nebuvo linkęs prisiimti atsakomybės dėl sukelto eismo įvykio, t. y. kad būtent jo apsvaigimas nuo alkoholio sąlygojo tai, kad jis atsitrenkė į greičio matuoklį. I. P. iškarto po nusikalstamos veikos padarymo atvykusiems policijos pareigūnams paaiškino, jog buvo pastatytas dar vienas greičio matuoklis, kurio jis nepastebėjo, todėl jį kliudė. Visada stovėjo vienas, o dabar pastatė antrą (1 t., b. l. 8, 9, 12, 13, 14). Apklausimas ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis paaiškino, kad važiuojant Geležinio Vilko gatve, prie šiukšlių konteinerių jam iš paskos „pasignalino“ kažkoks automobilis ir jis staigiai pasuko vairą į dešinę bei nesuvaldė automobilio, atsitrenkė į bordiūrą ir atsitrenkė į greičio matuoklį, ir sustojo (1 t., b. l. 89–91, 92), o jau teisminio nagrinėjimo metu aiškino, jog nežino, kas jam atsitiko, normaliai važiavo, ėjo moteris, į ją pasižiūrėjo, užkabino bordiūrą ir greičio matuoklį (2023 m. sausio 25 d. teisiamojo posėdžio protokolas – 1 t., b. l. 187–191). Taigi, I. P., kaip asmuo turintis ilgą (su tam tikromis pertraukomis, kurios bus aptartos vėliau) transporto priemonių vairavimo stažą, neabejotinai žinojo, kad prieš vairuodamas transporto priemonę, ypač kai tai susiję su darbinėmis funkcijomis, negali vartoti alkoholinių gėrimų ar net turi pasitikrinti savo blaivumą, kaip tai nustatyta darbo tvarkoje, laikytis saugumo reikalavimų ir nekelti pavojaus nei sau, nei kitiems eismo dalyviams, tačiau sąmoningai pasirinko šių nuostatų nesilaikyti, todėl jam turi būti taikomos atitinkamos apimties poveikio priemonės.

9. Priešingai negu nurodoma apeliaciniame skunde, individualizuojant I. P. skirtiną baudžiamojo poveikio priemonę, numatytą BK 68 straipsnyje, sprendžiant kokiam laikotarpiui draudimas naudotis teise vairuoti transporto priemones turėtų būti taikomas, pirmosios instancijos teismas įvertino nuteistojo asmenybę charakterizuojančius duomenis, kurie I. P. apibūdina kaip itin neatsakingą eismo dalyvį. Skundžiamame nuosprendyje pagrįstai konstatuota, kad I. P. buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn už analogiškų teisės pažeidimų/nusižengimų padarymą. Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 8 d. nutarimu I. P. nubaustas 10 (dešimties) parų administraciniu areštu su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 2 (dvejiems) metams už tai, kad vairavo transporto priemonę, būdamas neblaivus, kai nustatytas 3,44 promilių girtumas (1 t., b. l. 163). Be to, mažiau nei prieš metus nuteistasis baustas ir už tai, jog vairavo transporto priemonę, kurioje yra daugiau kaip 9 (devynerios) sėdimos vietos, neblaivus, kai nustatytas 0,19 promilių neblaivumas (1 t., b. l. 123–125). Taip pat atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog pats nuteistasis savo ankstesnius patraukimus administracinėn atsakomybėn už vairavimą esant neblaiviam buvo linkęs nuslėpti, ikiteisminio tyrimo metu nurodydamas, jog iki šio įvykio niekada nevairavo neblaivus (1 t., b. l. 89–91, 92). Taip pat ir teisminio nagrinėjimo metu teigė, kad pirmą kartą per 40 (keturiasdešimt) metų vairavo neblaivus. Tik bylą nagrinėjančiam teisėjui pagarsinus Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 8 d. nutarimą, pripažino, kad ir anksčiau vairavo neblaivus (2023 m. sausio 25 d. teisiamojo posėdžio protokolas, 1 t., b. l. 187–191). Nurodytos aplinkybės, leidžia spręsti, kad I. P. nėra drausmingas vairuotojas, jis linkęs nesilaikyti teisės aktais įtvirtintų, su eismo dalyvių elgesiu susijusių privalomų elgesio taisyklių. Netgi pirmą kartą praradęs specialiąją teisę vairuoti transporto priemones, po to ją atgavęs, ja naudojasi neatsakingai, tinkamų išvadų dėl savo ankstesnio elgesio nedaro, teisės pažeidimai, susiję su kelių eismo taisyklių pažeidimu, kartojasi, kas teisėjų kolegijai leidžia daryti išvadą, kad visuomenėje priimtų elgesio normų nesilaikymas, nėra atsitiktinis įvykis nuteistojo gyvenime.

10. Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino tos aplinkybės, kad I. P. darbo pobūdis buvo susijęs su transporto priemonių vairavimu ir kad uždraudimas naudotis specialia teise iš esmės atima galimybę nuteistajam dirbti vairuotojo darbą. Pirmiausia teisėjų kolegija pažymi, jog būtent I. P. darbo pobūdis – vairuotojo darbas, vykdant savo darbines funkcijas esant sunkaus girtumo laipsniui, ir ne pirmą kartą esant neblaiviam (1 t., b. l. 123–125), rodo dar didesnį nuteistojo pavojingumo laipsnį. Sutiktina su apeliaciniame skunde nurodytomis aplinkybėmis, jog išties I. P. teisės vairuoti transporto priemones laikinas netekimas galimai sukels tam tikrų nepatogumų susijusių su jo darbine veikla, tačiau ši aplinkybė nesudaro pagrindo trumpinti baudžiamojo poveikio priemonės termino. Teismų praktikoje ne kartą pasisakyta, jog atsižvelgiant į nusikaltimų, susijusių su transporto priemonių vairavimu asmenims esant neblaiviems, pavojingumą, kaltininko patiriami panašaus pobūdžio sunkumai paprastai nėra laikytini pakankamu pagrindu neuždrausti asmeniui naudotis specialia teise ar sutrumpinti jos terminą. I. P., žinodamas, jog teisė vairuoti transporto priemones jam reikalinga, padarė nusikalstamą veiką, kas rodo nuteistojo neatsakingumą ir sąmoningą savo veiksmų pavojingumo ignoravimą, todėl atitinkamai, neigiamų pasekmių atsiradimas pats savaime nevertinamas kaip išskirtinio pobūdžio aplinkybė, dėl kurios turėtų būti trumpinamas paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės terminas. Neigiami padariniai yra natūralus teisės pažeidimo rezultatas, apie kurį asmenys informuojami iš anksto įtvirtinant įstatyme draudžiamas veikas bei nustatant už jas konkrečias sankcijas. Kaip pažymėta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 11 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-362-698/2018, baudžiamojo poveikio priemonė gali sukelti tam tikrų suvaržymų ir nepatogumų, tačiau tai nereiškia, kad jos paskyrimas prieštarauja teisingumo principui ir kad teismas ją paskyrė netinkamai pritaikęs baudžiamąjį įstatymą.

11. Atsižvelgdamas į išdėstytą, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad aplinkybės, susijusios su nuteistojo poreikiu vairuoti ir tam tikrais patiriamais nepatogumais, negali turėti prioriteto prieš visuomenės teisę į saugų eismą, o tai, kad baudžiamojo poveikio priemonė sukelia tam tikrų suvaržymų ir nepatogumų nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui savaime nereiškia, kad jos paskyrimas prieštarauja teisingumo ir proporcingumo principams. Kaip jau minėta, BK 68 straipsnyje numatytos baudžiamojo poveikio priemonės skyrimo prasmė ir yra būtent poreikis suvaržyti ir apriboti nusikalstamą veiką padariusio asmens galimybes atlikti tam tikrus veiksmus. Asmuo turi būti pats suinteresuotas nedaryti tokių pažeidimų, kurie galėtų lemti šios specialiosios teisės netekimą. Apeliacinio skundo argumentai nepagrindžia teiginių, kad baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones 4 (keturiems) metams, būtų paskirta aiškiai pažeidžiant baudžiamojo poveikio priemonių taikymo proporcingumo principą ar būtų neteisinga.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

atmesti nuteistojo I. P. gynėjo advokato Vladimiro Buslovičiaus apeliacinį skundą.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.

Teisėjai Ugnė GailiūnienėMindaugas PovilanskasGiedrė Telksnienė