Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vidos Stonkuvienės (pirmininkaujanti ir pranešėja), Eglės Kiaurakytės, Laimutės Jokubauskaitės, dalyvaujant posėdžių sekretorei Dianai Šėperienei, pareiškėjos UAB „Svada“ atstovui G. J., atsakovo Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento atstovei Aurelijai Jansonienei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos UAB „Svada“ skundą atsakovui Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentui dėl 2014-12-22 sprendimo Nr. (11.)-LV10-319 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

byloje kilo ginčas dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento 2014-12-22 sprendimo Nr. (11.)-LV10-319 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ teisėtumo ir pagrįstumo (b.l. 10).

Ginčijamu sprendimu patvirtintas 2014-10-28 patikrinimo aktas Nr. (9)-LT1-396, kuriuo konstatuota, kad pareiškėja UAB „Svada“ 2013 metais deklaravo mažesnį degalų kiekį -viso 94,19 t nei faktiškai sunaudotas -249,261 t, tuo pažeisdama Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 8 straipsnio 2 ir 3 punktus ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2010-04-22 įsakymu Nr. D1-326/1K-117 „Dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2008 m. liepos 9 d. įsakymo Nr. D1-370/1K-230 „Dėl mokesčio už aplinkos teršimą apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašų patvirtinimo“ pakeitimo“ patvirtinto Mokesčio už aplinkos iš mobilių taršos šaltinių teršimą iš mobilių taršos šaltinių apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašo 3 punktą. Už nuslėptą taršą paskaičiuota mokėtina mokesčio didesniu tarifu suma 1956,09 EUR (6754,00 Lt).

Pagrindiniai ginčo teisinius santykius reglamentuojantys teisės aktai yra Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymas (redakcija, galiojusi nuo 2013-06-01 iki 2015-01-01) ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2010-04-22 įsakymu Nr. D1-326/1K-117 „Dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2008 m. liepos 9 d. įsakymo Nr. D1-370/1K-230 „Dėl mokesčio už aplinkos teršimą apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašų patvirtinimo“ pakeitimo“ patvirtintas Mokesčio už aplinkos iš mobilių taršos šaltinių teršimą iš mobilių taršos šaltinių apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašas (toliau – Aprašas). Lietuvos vyriausias administracinis teismas yra išaiškinęs, jog apskaičiuojant mokestį už aplinkos teršimą, turi būti taikomi teisės aktai, galioję pareigos deklaruoti į aplinką išmestų teršalų kiekį ir apskaičiuoti atitinkamą mokestį, metu (2012-01-23 nutartis administracinėje byloje Nr. A525-220/2012).

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 76 straipsnio 1 dalimi, mokesčio deklaracija turi būti pateikta atitinkamam mokesčio administratoriui mokesčio įstatymo nustatytais terminais. Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad mokesčio už aplinkos teršimą mokestinis laikotarpis yra kalendoriniai metai, o 2 dalyje nurodyta, jog mokestis už aplinkos teršimą sumokamas ir mokesčio už aplinkos teršimą deklaracija pateikiama ne vėliau kaip per 60 dienų nuo mokestinio laikotarpio pabaigos teritorinei valstybinei mokesčių inspekcijai, kurios veiklos teritorijoje mokesčio mokėtojas yra įregistruotas mokesčių mokėtojų registre. Įstatymo 4 straipsnyje apibrėžtas mokesčio mokėtojų ratas. Nagrinėjamu atveju, pareiškėja patenka į šio straipsnio 2 dalyje nurodytų subjektų, teršiančių aplinką iš ūkinei komercinei veiklai naudojamų mobilių taršos šaltinių, sąrašą. Mokestis už aplinkos teršimą iš mobilių taršos šaltinių (išskyrus oro transporto priemones) mokamas už sunaudotą per mokestinį laikotarpį degalų kiekį (Įstatymo 8 straipsnio 3 dalis), o apskaičiuojamas ir mokamas Vyriausybės ar jos įgaliotų institucijų nustatyta tvarka (Įstatymo 8 straipsnio 2 dalis). Įstatymo 8 straipsnio 5 dalyje tiesiogiai įtvirtinta mokesčio už aplinkos teršimą mokėtojo atsakomybė už teršalų išmetimo į aplinką (...) apskaitos tvarkymą ir mokesčio už aplinkos teršimą deklaracijoje pateiktų duomenų teisingumą. Įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad Aplinkos ministerija kontroliuoja teršalų išmetimo į aplinką, apmokestinamųjų gaminių ir pripildytos gaminių apmokestinamosios pakuotės apskaitą, tikrina mokesčio už aplinkos teršimą apskaičiavimą. Įstatymo 9 straipsnio 4 dalies 2 punkte nurodyta, jog už nuslėptą degalų kiekį, sunaudotą mobiliuose taršos šaltiniuose, mokestis už aplinkos teršimą apskaičiuojamas taikant didesnį tarifą. Pareiškėja pripažįsta atsakovo patikrinimo metu nustatytą faktinę aplinkybę, jog neteisingai deklaravo 2013 metais sunaudotų degalų kiekį, t.y. 94,19 t, nors faktiškai buvo sunaudota 249,261 t, ir dėl to neteisingai už 2013 metus paskaičiavo mokėtiną mokestį už aplinkos teršimą, tačiau argumentuoja, jog neturėjo tikslo nuslėpti sunaudotų degalų kiekį ir mokėtinus mokesčius, o klaida apskaitoje įsivėlė ne dėl tyčinių veiksmų.

Aiškindamas nuslėpimo sampratą, įtvirtintą Mokesčio už aplinkos teršimą įstatyme, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad šio Įstatymo tikslas yra ekonominėmis priemonėmis skatinti teršėjus mažinti aplinkos teršimą, vykdyti atliekų prevenciją ir tvarkymą, neviršyti nustatytų teršalų išmetimo į aplinką normatyvų, taip pat iš mokesčio kaupti lėšas aplinkosaugos priemonėms įgyvendinti. Siekiami tikslai suponuoja būtinybę ypatingam teisiniam režimui, užtikrinančiam aplinkosaugos priemonių (mažinti aplinkos teršimą, vykdyti atliekų prevenciją ir tvarkymą, neviršyti nustatytų teršalų išmetimo į aplinką normatyvų) efektyvumą. Deklaravimas nustatyta tvarka ir terminais pagal Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymą yra pakankamas teisinis pagrindas taikyti Įstatymo 8 straipsnyje įtvirtintą mokesčio apskaičiavimo tvarką, nagrinėjamu atveju, už sunaudotą per mokestinį laikotarpį degalų kiekį (8 straipsnio 3 dalis). Tuo tarpu, mokesčio nedeklaravimas reiškia kenksmingos veiklos masto ir su ja susijusių prievolių valstybei slėpimą, neviešinimą, o tai kelia didesnį pavojų įstatymu saugomiems interesams ir sąlygoja didesnių piniginių prievolių valstybei atsiradimą. Nuslėpimo sąvoka yra išaiškinta Aprašo 5 punkte, iš kurio matyti, jog nuslėpimu laikomas nedeklaravimas arba deklaravimas mažesnio nei buvo sunaudotas degalų kiekis, o pagal Aprašo 6 punktą nuslėpimu laikomas ir neteisingas mokesčio tarifo taikymas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat aiškinama, jog nuslėptas sunaudotų degalų kiekis yra visas kiekis, kurį mokesčio mokėtojas sunaudojo, bet įstatymo nustatyta tvarka nedeklaravo ir už kurį nesumokėjo mokesčio (šiuo aspektu žr. 2005-09-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A7-928/2005; 2012-01-23 nutartį administracinėje byloje Nr. A525-220/2012; 2013-11-25 nutartį administracinėje byloje Nr. A520-1831/2013; 2014-11-27 nutartį administracinėje byloje Nr. A492-1794/2014), nes vykdyti teršalų išmetimo į aplinką apskaitą, deklaruoti faktiškai į aplinką išmestą teršalų kiekį bei sumokėti mokestį už aplinkos teršimą tenka būtent mokesčio mokėtojui. Pažymėtina, jog teisės aktai tiesiogiai nenumato galimybės pagal kaltės pobūdį diferencijuoti mokesčio mokėtojo pareigos tinkamai deklaruoti iš mobilių taršos šaltinių išmetamų teršalų kiekį bei apskaičiuoti mokestį neįvykdymo pagrindu atsiradusias teisines pasekmes, atsižvelgiant į tai, kad subjektas nesiekė nuslėpti dalies išmestų į aplinką teršalų. Įvertinus Įstatymo tikslus ir pakankamai griežtą teisinį reguliavimą, taršos iš mobilių taršos šaltinių dydžio nuslėpimas negali būti vertinamas kaip mažareikšmis pažeidimas, o pareiškėjos teiginiai dėl tikslo nuslėpti taršą neturėjimo negali paneigti tos aplinkybės, jog tarša buvo nuslėpta (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012-01-23 nutartį administracinėje byloje Nr. A525-220/2012). Neteisingas sunaudotų degalų kiekio deklaravimas nagrinėjamu atveju yra ta teisinė prielaida, kuri lėmė Įstatymo 9 straipsnio 4 dalies 2 punkte įtvirtintos sankcijos taikymą pareiškėjai. Atsakovė nusprendė už nuslėptą degalų kiekį taikyti didesnį mokesčio už aplinkos teršimą tarifą, kuris apskaičiuojamas nuslėptą degalų kiekį, sunaudotą mobiliuose taršos šaltiniuose, dauginant iš mokesčio už aplinkos teršimą iš mobilių taršos šaltinių tarifo, nurodyto šio Įstatymo 5 priedėlyje (nagrinėjamu atveju už dyzeliną taikomas mokesčio tarifas Eur/t (už ciklą) yra 8), ir iš mokesčio už aplinkos teršimą iš mobilių taršos šaltinių tarifo koeficiento, nurodyto šio Įstatymo 6 priedėlyje (kuris už dyzeliną yra 6).

Teismo vertinimu, pareiškėjos argumentai dėl tyčios nebuvimo ir tikslo nuslėpti mokėtiną mokestį neturėjimo, nėra teisiškai reikšmingi ginčijamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, tačiau vertintini analizuojant pareiškėjai paskirtos poveikio priemonės proporcingumą. Iš Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2015-02-05 rašto Nr. (20.21-06)RMA-2097 matyti, jog UAB „Svada“ už 2013 metus 2014-02-26 pateikė deklaraciją, kurioje deklaruota mokesčio už aplinkos teršimą 1624 Lt, o 2014-10-26 pateikė patikslintą deklaraciją už tą patį laikotarpį, kuriuo deklaruota mokesčio suma 2769 Lt (b.l. 43). Šiame rašte taip pat nurodyta, jog mokesčio už aplinkos teršimą už 2013 metus nepriemoka 1145 Lt, kuri padengta iš pareiškėjai grąžintino pridėtinės vertės mokesčio. Taip pat nurodyta, jog patikslinto mokesčio už aplinkos teršimą deklaracijos už 2011 ir 2012 metus ir mokesčiai už aplinkos teršimą sumokėti. Nurodytus duomenis patvirtino teismo posėdyje liudytoja pareiškėjos vyr. buhalterė R. G. Iš liudytojos parodymų matyti, kad klaida įvyko jai neteisingai pritaikius koeficientą apskaičiuojant sunaudoto dyzelino kiekį bendrovės veikloje. Nagrinėjamu atveju svarbi aplinkybė ir ta, jog patikslinta deklaracija už 2013 metų mokestinį laikotarpį pateikta dar iki patikrinimo akto surašymo ir ginčijamo sprendimo priėmimo. Be to, liudytojos ir įmonės vadovo teigimu, nuo bendrovės veiklos pradžios 2011 metais pasikeitė trys buhalterės, R. G. dirba nuo 2013 metų liepos mėnesio. Konstitucinio Teismo praktikoje ne kartą išaiškinta, jog institucijų priimtų nutarimų taikyti asmeniui konkrečią sankciją pagrįstumo ir teisėtumo kontrolę užtikrina teismas. Jis, atsižvelgdamas į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo kriterijais, turi teisę nuspręsti, kad tokia sankcija asmeniui neturi būti taikoma, jei dėl tam tikrų itin svarbių aplinkybių ji yra akivaizdžiai neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga. Sankcijos proporcingumą vertina ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr. pvz. 2011-11-03 nutartis administracinėje byloje Nr. A502-3056/2011; Nr. A662-2368/2011; Nr. A502-114/2012, kt.). Nagrinėjamu atveju aplinkybės, jog pareiškėja laiku teikė mokesčio už aplinkos teršimą deklaracijas, nors ir neteisingai nurodydama veikloje sunaudoto kuro kiekį ir dėl to neteisingai apskaičiuotą mokesčio dydį, tačiau deklaracijas ištaisė iki atlikto patikrinimo rezultatų ir sumokėjo mokesčio už aplinkos teršimą nepriemokas už 2011 – 2013 metus, per šį laikotarpį tris kartus pasikeitus asmeniui, pildžiusiam ir teikusiam deklaracijas, yra pakankamai svarbios, įrodančios, jog pareiškėja neturėjo tikslo nuslėpti mokamus mokesčius ir turėti mokestinės naudos, valstybės biudžetas žalos dėl neteisingai apskaičiuoto mokesčio nepatyrė, nes mokestis sumokėtas, todėl imperatyvių reikalavimų aplinkos apsaugos srityje nevykdymas šiuo atveju nelaikytinas sąmoningu. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju pareiškėjai taikyti tokio paties griežtumo poveikio priemonę kaip ir tų subjektų, kurie sąmoningai siekia mokestinės naudos, nėra teisinga, nors Įstatyme toks diferencijavimas ir neįtvirtintas. Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi nuostatos, jog teisingumas negali būti tapatinamas su formaliu teisės aktuose nustatytų taisyklių taikymu ir tais atvejais, kai pagal faktines bylos aplinkybes akivaizdu, jog konkretaus socialinio konflikto atžvilgiu teismo sprendimas bus formalus, bet ne teisingas, pirmenybę būtina teikti teisingumui (2007-07-05 nutartis administracinėje byloje Nr. A556-773/2007; 2015-02-11 sprendimas administracinėje byloje Nr. A-896-662/2015). Iš apskaičiuoto mokesčio padidintu tarifu dydžio matyti, jog pareiškėjos nesumokėta mokesčio už aplinkos teršimą dalis už 2013 metus, sudaranti 1145 Lt padidinta beveik 6 kartus, taikant Įstatymo 6 priedėlio nuostatas ir apskaičiuotas mokėtinas 6754 Lt (1956,09 Eur) mokestis. Įvertinus visas nurodytas aplinkybes, konstatuotina, kad Mokesčio už aplinkos teršimą įstatyme numatytos ekonominio poveikio priemonės tikslui pasiekti nagrinėjamu atveju pakanka didesnio mokesčio už nedeklaruotą 2013 metais sunaudoto kuro (dyzelino) kiekį nustatymo, t.y. 663,23 Eur (2290 Lt). Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento 2014-12-22 sprendimas Nr. (11.)-LV10-319 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ keistinas, sumažinant paskaičiuotą mokestį iki 663,23 Eur. Pareiškėjos UAB „Svada“ skundas tenkintinas iš dalies, vadovaujantis Lietuvos Respublikos ABTĮ 88 straipsnio 2 punktu.

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

pakeisti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento 2014-12-22 sprendimo Nr. (11.)-LV10-319 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ dalį, sumažinant paskaičiuotą mokestį už aplinkos teršimą padidintu tarifu iki 663,23 Eur.

Sprendimas gali būti skundžiamas apeliacine tvarka per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą Klaipėdos apygardos administraciniam teismui arba apeliacinės instancijos teismui.