Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Jurga Vasiliauskienė, nerengiant teismo posėdžio išnagrinėjusi kaltinamojo S. B. gynėjo advokato Dainiaus Dargevičiaus skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2026 m. kovo 19 d. nutarties, kuria laikinas nuosavybės teisės apribojimas S. B. turtui – transporto priemonei – automobiliui „Volkswagen Passat“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) pratęstas šešių mėnesių laikotarpiui,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Nagrinėjamo klausimo esmė

1. Šiaulių apygardos teisme nagrinėjama baudžiamoji byla Nr. 1-34-1007/2026, kurioje S. B., P. B., T. K., A. N., N. V. kaltinami pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK 199² straipsnio 3 dalį) už tai, kad jie neteisėtai disponavo akcizais apmokestinamomis prekėmis, o būtent: S. B., P. B., T. K., A. N., N. V., iš anksto susitarę ir veikdami bendrininkų grupėje, pažeisdami nustatytą tvarką – 2004 m. gegužės 26 d. įsakymu Nr. 4-200 patvirtintų „Fiziniams asmenims taikomų alkoholio produktų, tabako gaminių ir su tabako gaminiais susijusių gaminių gabenimo ir laikymo Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių“ su pakeitimais (suvestinė redakcija nuo 2021 m. rugsėjo 10 d. ) 3 punkto 3.1, 3.2, 3.1.1 papunkčių reikalavimą, kuris nustato, kad Lietuvos Respublikos teritorijoje fiziniams asmenims draudžiama gabenti ir laikyti jiems nuosavybės teise priklausančiose, pagal nuomos, panaudos sutartį ar kitais pagrindais naudojamose patalpose ir kitose vietose tabako gaminius, nepaženklintus Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka finansų ministro patvirtinto pavyzdžio specialiaisiais ženklais – banderolėmis, kontrabandinius tabako gaminius, 4 p. 4.1.2 papunkčio reikalavimą, kuris nustato, kad fiziniams asmenims leidžiama laikyti ir gabenti nepaženklintus Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka finansų ministro patvirtinto pavyzdžio specialiais ženklais – banderolėmis tabako gaminius, įvežtus į Lietuvos Respubliką, kurių kiekis vienam asmeniui neviršija 200 vienetų cigarečių, kai prekės įvežtos iš kitų valstybių išskyrus Europos Sąjungos valstybes nares, turėdami tikslą bendrais veiksmais gabenti akcizais apmokestinamas prekes – cigaretes, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, ne vėliau kaip 2025 m. sausio 31 d., ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytoje vietoje Latvijos Respublikos teritorijoje, įgijo akcizais apmokestinamas prekes – cigaretes, bendrininkams P. B., T. K., A. N., N. V. užtikrinant netrukdomą nusikalstamos veikos darymą, vykstant automobiliu Skoda Superb, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), vairuojamu T. K., kuriame kaip keleivis vyko A. N., bei automobiliu Audi A3, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) vairuojamu N. V., kuriame kaip keleivis vyko P. B., važiuojant netoliese, t. y. priekyje bei iš galo, stebint ir saugant aplinką, lydint S. B. vairuojamą automobilį, S. B. vairavo krovininį automobilį Iveco Eurocargo, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame buvo sukrautos dėžės su cigaretėmis, tokiu būdu krovininiu automobiliu Iveco Eurocargo, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), gabeno akcizais apmokestinamas prekes – 149 000 pakelių cigarečių Gold Marlboro Original be akcizo ženklų, kurių vertė, apskaičiuota į muitinę vertę įskaitant privalomus mokesčius, viršija 900 MGL dydžio sumą ir sudaro 664 809 Eur sumą, kol 2025 m. sausio 31 d., apie 10.20 val., kelyje A1 Klaipėda – Kaunas – Vilnius, Raseinių r. sav., buvo sulaikyti Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnų.

2. Vilniaus apygardos prokuratūros 2-ojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės 2025 m. spalio 8 d. nutarimu, siekiant užtikrinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) pareikštą civilinį ieškinį, kurio dydis 446 106 Eur, laikotarpiui nuo 2025 m. spalio 8 d. iki 2026 m. balandžio 8 d., kaltinamajam S. B. paskirtas laikinas nuosavybės teisės apribojimas, laikinai apribojant jo nuosavybės teises į jam priklausantį turtą: transporto priemonę (automobilį) „Volkswagen Passat“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) VIN Nr. (duomenys neskelbtini), 2 000 Eur vertės, nustatant laikino nuosavybės teisės apribojimo būdą ir mastą: dalinį nuosavybės teisių apribojimą, leidžiant naudotis, uždraudžiant valdyti ir disponuoti šiuo nekilnojamu turtu.

3. Šiaulių apygardos teismo 2026 m. kovo 19 d. nutartimi nutarė pratęsti S. B. taikomos procesinės prievartos priemonės terminą. Teismas įvertino civilinės ieškovės atstovės argumentus skundžiamoje nutartyje aptartos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos kontekste, ir padarė išvadą, kad dėl aplinkybės, ar nagrinėjamoje byloje mokestinė prievolė gali būti laikoma nusikaltimu padaryta žala, turi būti sprendžiama šioje baudžiamojoje byloje priimant nuosprendį, nustatant, ar mokesčio apskaičiavimo ir perskaičiavimo senaties terminai, nustatyti Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo (toliau – MAĮ) 68 straipsnio 1 dalyje, nėra suėję. Teismas, be kita ko, nurodė, kad vadovaujantis MAĮ 68 straipsnio 1 dalimi, mokesčių administratorius mokestį apskaičiuoti ir perskaičiuoti gali ne daugiau kaip už einamuosius ir trejus praėjusius kalendorinius metus. Šioje baudžiamojoje byloje S. B. nusikalstama veika galimai padaryta 2025 m. sausio 31 d., todėl akivaizdu, jog iki mokesčio apskaičiavimo ir perskaičiavimo senaties termino pabaigos yra pakankamai laiko. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininko 2026 m. sausio 12 d. patvarkymu baudžiamoji byla dėl apimties, kaltinamųjų skaičiaus pripažinta sudėtinga, didžioji dalis kaltinamųjų kaltės nepripažįsta, šioje proceso stadijoje teismas negali prieiti išvados, jog civilinis ieškinys šioje byloje yra procesiškai neperspektyvus.

II. Skundo aukštesniajam teismui argumentai

4. Kaltinamojo S. B. gynėjas advokatas Dainius Dargevičius prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2026 m. kovo 19 d. nutartį ir priimti naują procesinį sprendimą – atmesti prokuroro bei VMI atstovės prašymą dėl laikino nuosavybės teisės apribojimo termino pratęsimo ir taikytą apribojimą S. B. turtui panaikinti visiškai. Skundas grindžiamas šiais argumentais:

4.1. Šiaulių apygardos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, visiškai ignoravo ir nepritaikė naujausios, išplėstinės septynių teisėjų kolegijos suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-43-788/2026 dėl akcizų prievolės išnykimo tuomet, kai neteisėtai gabentos prekės yra sulaikomos ir nepatenka į laisvą apyvartą. Be to, apygardos teismas ignoravo esminį konstitucinį asmenų lygiateisiškumo principą, nes toje pačioje baudžiamojoje byloje, esant toms pačioms faktinėms aplinkybėms ir tam pačiam civilinės ieškovės VMI pareikštam civiliniam ieškiniui, kitų bendrininkų atžvilgiu analogiškos procesinės prievartos priemonės taikymas buvo pripažintas neteisėtu ir panaikintas aukštesnės instancijos teismo dar ikiteisminio tyrimo stadijoje. Susiklosčiusioje situacijoje akivaizdu, kad VMI pareikštas civilinis ieškinys šioje baudžiamojoje byloje yra teisiškai neįmanomas patenkinti ir procesiškai visiškai neperspektyvus. Dėl šios priežasties bet koks nuosavybės teisių apribojimas, skirtas šiam negalimam ieškiniui užtikrinti, prieštarauja Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 151 straipsnio reikalavimams bei konstituciniam proporcingumo principui.

4.2. Vertinant procesinės prievartos priemonės taikymo pagrįstumą, būtina išsamiai išanalizuoti bylos faktines aplinkybes, kurios lemia materialiosios teisės normų taikymą. Pagal byloje esančius kaltinamojo akto duomenis, S. B., veikdamas bendrininkų grupėje kartu su P. B., T. K., A. N. ir N. V., yra kaltinamas pagal BK 199² straipsnio 3 dalį. Pareikštas kaltinimas grindžiamas tuo, kad minėti asmenys, veikdami iš anksto susitarę ir pažeisdami nustatytą tvarką, fiziniams asmenims taikomų akcizais apmokestinamų prekių gabenimo ir laikymo taisyklių reikalavimus, įgijo ir gabeno itin didelį kiekį kontrabandinių cigarečių, neturėdami jų įgijimą ir mokesčių sumokėjimą patvirtinančių dokumentų. Ikiteisminio tyrimo duomenimis, 2025 m. sausio 31 d., apie 10.20 val., kelyje A1, jungiančiame Klaipėdą, Kauną ir Vilnių, Raseinių rajono savivaldybės teritorijoje (tikslios koordinatės: (duomenys neskelbtini)), Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnai sulaikė krovininį automobilį „Iveco Eurocargo“, pažymėtą valstybiniu Nr. (duomenys neskelbtini). Šią transporto priemonę vairavo kaltinamasis S. B.. Atlikus automobilio krovinių skyriaus apžiūrą, jame buvo rastos stačiakampio formos rudos spalvos dėžės, kuriose buvo gabenama 149 000 pakelių cigarečių „Gold Marlboro Original“ be jokių oficialių akcizo ženklų. Bendra šių sulaikytų prekių muitinė vertė, įskaitant privalomus sumokėti mokesčius, viršijo 900 MGL dydžio sumą ir sudarė 664 809 Eur.

4.3. Šioje faktinėje situacijoje egzistuoja viena esminė ir teisiškai itin reikšminga detalė, kuri tiesiogiai įtakoja civilinio ieškinio ir procesinių prievartos priemonių taikymo perspektyvas. Visos neteisėtai gabentos akcizais apmokestinamos prekės buvo sulaikytos Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnų joms dar nepasiekus jokio galutinio vartotojo, nebuvo realizuotos šešėlinėje rinkoje ir nebuvo išleistos į laisvą apyvartą valstybės teritorijoje. Prekės buvo operatyviai perimtos valstybės institucijų žinion ir, vadovaujantis BPK 94 straipsnio nuostatomis, priėmus galutinį teismo sprendimą byloje, privalės būti neatlygintinai konfiskuotos ir fiziškai sunaikintos kaip uždraustos civilinėje apyvartoje. Prekių sulaikymo ir perėmimo valstybės nuosavybėn faktas yra neginčijamas ir patvirtintas bylos medžiaga.

4.4. Remdamasi išimtinai šiuo prekių sulaikymo faktu ir ignoruodama tolesnį sulaikytų prekių teisinį statusą, VMI baudžiamojoje byloje pareiškė itin didelės apimties 446 106 Eur dydžio civilinį ieškinį. VMI reikalavimas yra grindžiamas teiginiu, kad asmenys, neteisėtai gabendami akcizais apmokestinamas prekes, savo veiksmais neva sukėlė mokestinę prievolę sumokėti akcizo mokestį į valstybės biudžetą. Pagal ieškovės logiką, nesumokėjus šio mokesčio, valstybei buvo padaryta turtinė žala negautų pajamų forma. VMI prašo šią milžinišką sumą solidariai priteisti iš visų penkių kaltinamųjų, įskaitant S. B..

4.5. Siekiant užtikrinti šio civilinio ieškinio galimą įvykdymą ateityje, dar ikiteisminio tyrimo metu, Vilniaus apygardos prokuratūros 2-ojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės 2025 m. spalio 8 d. nutarimu kaltinamajam S. B. priklausančiai transporto priemonei buvo paskirtas laikinas nuosavybės teisės apribojimas. Apribojimas pritaikytas asmeninei transporto priemonei „Volkswagen Passat“, kurios vertė tesiekia 2 000 Eur. Nutarime nustatytas dalinis nuosavybės teisių apribojimas, leidžiant automobiliu naudotis, tačiau griežtai uždraudžiant juo disponuoti. Svarbiausia šio prokurorės nutarimo dalis yra ta, kad apribojimo pagrindas nurodytas išimtinai vienas – civilinio ieškinio užtikrinimas. Jokie kiti BPK 151 straipsnyje numatyti pagrindai, tokie kaip galimas turto konfiskavimas ar išplėstinis turto konfiskavimas, nutarime nebuvo nurodyti ir jais nebuvo remiamasi.

4.6. Pagrindinė ir esminė Šiaulių apygardos teismo klaida, lėmusi neteisėtos nutarties priėmimą, yra visiškas materialiosios teisės, konkrečiai – akcizų reguliavimo srities, pokyčių, įsigaliojusių nuo 2023 m. vasario 13 d., ignoravimas. Pirmosios instancijos teismas vertino VMI civilinį ieškinį remdamasis teisiškai nebegaliojančia teisine doktrina, kuri buvo taikoma iki visiško Europos Sąjungos teisės aktų harmonizavimo šioje specifinėje mokesčių teisės srityje.

4.7. Siekiant teisingai pritaikyti teisės normas, būtina suprasti akcizo mokesčio teisinę ir ekonominę prigimtį. Akcizas iš savo esmės yra išskirtinai vartojimo mokestis. Jo ekonominė ir teisinė logika grindžiama principu, kad mokestis valstybės biudžetui turi būti sumokamas tik tuomet, kai apmokestinama prekė faktiškai išleidžiama vartoti į rinką ir tampa prieinama galutiniam vartotojui. Jeigu prekė niekada nepasiekia vartotojo, nes yra sunaikinama, negrįžtamai prarandama arba, kaip nagrinėjamu atveju, sulaikoma valstybės teisėsaugos institucijų ir perimama valstybės kontrolėn, apmokestinimo objektas paprasčiausiai neatsiranda.

4.8. Iki 2023 m. vasario 13 d. galiojusi teisinė bazė, kuri buvo pagrįsta 2008 m. gruodžio 16 d. Tarybos direktyva 2008/118/EB dėl bendros akcizų tvarkos, turėjo akivaizdžią reguliavimo spragą. Nors Sąjungos muitinės kodeksas (2013 m. spalio 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 952/2013) jau nuo 2016 m. gegužės 1 d. savo 124 straipsnio 1 dalies „e“ punkte aiškiai ir imperatyviai numatė, kad skola muitinei išnyksta, kai prekės sulaikomos ir vėliau konfiskuojamos, senojoje Akcizų direktyvoje tokios tiesioginės analogijos nebuvo įtvirtinta. Tai lėmė paradoksalią ir teisingumo jausmui prieštaraujančią teismų praktiką, kuri vėliau buvo įtvirtinta ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2022 m. balandžio 7 d. sprendime byloje UB prieš Kauno teritorinę muitinę, C-489/20. Šiame sprendime teismas išaiškino, kad nors muito skola išnyksta sulaikius kontrabandą, akcizo skola neva išlieka vien dėl to, kad Direktyvoje 2008/118/EB nebuvo expressis verbis numatyto atleidimo nuo mokesčio pagrindo sulaikymo atveju.

4.9. 2019 m. gruodžio 19 d. buvo priimta Tarybos direktyva (ES) 2020/262, kuria nustatoma bendroji akcizų tvarka. Jos nuostatos į Lietuvos Respublikos nacionalinę teisę buvo perkeltos ir oficialiai įsigaliojo 2023 m. vasario 13 d. Direktyvos (ES) 2020/262 preambulės 8 pastraipoje dabar jau aiškiai ir nedviprasmiškai deklaruojamas pamatinis apmokestinimo principas: „Kadangi akcizas yra prekių vartojimui nustatomas mokestis, neturėtų būti reikalaujama mokėti mokestį už akcizais apmokestinamas prekes, kurios tam tikromis aplinkybėmis buvo visiškai sunaikintos arba yra negrįžtamai prarastos.“ Atitinkamai, šios Direktyvos 6 straipsnio 3 dalies „d“ punktas ir jį tiesiogiai įgyvendinanti naujausia Lietuvos Respublikos akcizų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies redakcija nustato aiškią, griežtą ir imperatyvią išimtį, nurodančią, kad prievolė mokėti akcizus atsiranda ir už neteisėtai įvežamas akcizais apmokestinamas prekes, išskyrus atvejus, kai skola muitinei yra išnykusi pagal Sąjungos muitinės kodekso 124 straipsnio 1 dalies e, f, g ar k punktą. Tai reiškia, kad Europos Sąjungos ir Lietuvos nacionalinis įstatymų leidėjas sąmoningai ir tikslingai susiejo akcizo prievolės išnykimą su muito skolos išnykimu prekių sulaikymo atveju.

4.10. Skundžiamos nutarties priėmimo metu 2026 m. kovo 19 d., jau buvo suformuota absoliučiai aiški, vieninga ir visiems teismams privaloma Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl naujojo akcizų teisinio reguliavimo taikymo baudžiamosiose bylose. Ši praktika, suformuota vos keliais mėnesiais anksčiau per eilę reikšmingų nutarčių privalėjo būti žinoma pirmosios instancijos teismui, tačiau dėl nesuprantamų priežasčių buvo visiškai ignoruota.

4.11. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje S. B. ir kitiems bendrininkams inkriminuojama nusikalstama veika buvo įvykdyta 2025 m. sausio 31 d., tai yra gerokai po to, kai 2023 m. vasario 13 d. įsigaliojo naujasis Lietuvos Respublikos akcizų įstatymo reguliavimas, perkeliantis Europos Sąjungos Direktyvos 2020/262 nuostatas. Vadinasi, šiai bylai besąlygiškai taikomos naujosios teisės normos, numatančios akcizo prievolės išnykimą prekių sulaikymo atveju. Faktinės bylos aplinkybės, kurios lemtų mokestinės prievolės pobūdį, yra aiškios, stabilios ir neginčijamos – visas neteisėtas krovinys, susidedantis iš 149 000 pakelių cigarečių, buvo sulaikytas Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnų Raseinių rajone. Sulaikytos prekės niekada nepasiekė jokio vartotojo, nebuvo realizuotos ir nepateko į laisvą apyvartą valstybės rinkoje. Jos buvo perimtos valstybės teisėsaugos institucijų žinion. Atsižvelgiant į tai, kad šios prekės yra neženklintos ir neteisėtos, jos byloje privalės būti pripažintos konfiskuotinomis ir po to fiziškai sunaikintos, nes jų civilinė apyvarta yra griežtai draudžiama. Todėl šioje baudžiamojoje byloje susiklosto akivaizdus Lietuvos Respublikos akcizų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies ir Sąjungos muitinės kodekso 124 straipsnio 1 dalies „e“ punkto taikymo atvejis. Dėl teisėsaugos pareigūnų atlikto prekių sulaikymo išnyksta importo skola muitinei, o kartu – imperatyviai ir automatiškai – išnyksta ir bet kokia prievolė mokėti akcizų mokestį valstybei.

4.12. Kadangi kaltinamiesiems, įskaitant S. B., neatsirado materialiosios teisinės pareigos sumokėti akcizo mokestį, Valstybinės mokesčių inspekcijos civiliniame ieškinyje dėstomas teiginys, kad valstybė patyrė turtinę žalą negautų mokesčių pajamų forma, tampa visiškai nepagrįstas ir atitrūkęs nuo teisinės realybės. Negalima patirti žalos dėl nesumokėto mokesčio, kurio pats įstatymas, įvykus prekių sulaikymo faktui, nereikalauja sumokėti.

4.13. Skundžiamoje nutartyje Šiaulių apygardos teismas, mėgindamas pagrįsti savo sprendimą, pripažino žinąs Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, konkrečiai – nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-78-891/2025, kurioje pasisakoma dėl mokesčių administracinių procedūrų pirmumo prieš civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje. Tačiau teismas padarė išvadą, kadangi baudžiamoji byla teismo pirmininko patvarkymu yra pripažinta „sudėtinga“, o didžioji dalis kaltinamųjų savo kaltės nepripažįsta, teismas šioje proceso stadijoje dar „negali prieiti išvados, jog civilinis ieškinys šioje byloje yra procesiškai neperspektyvus“. Apelianto įsitikinimu, toks pirmosios instancijos teismo vertinimas yra klaidingas.

4.14. Šiaulių apygardos teismas skundžiamos nutarties motyvuojamojoje dalyje visiškai sumaišė dvi skirtingas ir teisiškai savarankiškas civilinio ieškinio neperspektyvumo koncepcijas baudžiamajame procese. Viena koncepcija, kuri suformuota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje Nr. 2K-78- 891/2025, kalba išimtinai apie procesinį barjerą ieškiniui nagrinėti. Pagal šią doktriną, jeigu Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatyme numatytas trejų metų senaties terminas mokesčiams apskaičiuoti dar nėra suėjęs, valstybės institucijos turi pareigą mokesčius apskaičiuoti ir išieškoti griežtai administracine mokestine tvarka, o ne naudodamosi civilinio ieškinio institutu baudžiamojoje byloje. Tokiu atveju ieškinys baudžiamojoje byloje paprastai nėra atmetamas, bet yra paliekamas nenagrinėtas, nurodant valstybei veikti per mokesčių administravimo procedūras.

4.15. Kita koncepcija, kuri yra kur kas aktualesnė šioje byloje ir kuri suformuota naujausiose Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse Nr. 2K-7-43-788/2026, 2K-56-719/2026 ir kt., kalba apie materialųjį teisinį pagrindą. Pagal šią koncepciją, mokesčio prievolės tiesiog objektyviai nėra, nes prekės buvo sulaikytos ir įstatymas numato aiškią apmokestinimo išimtį. Šiuo atveju civilinis ieškinys yra ne paliekamas nenagrinėtas dėl procedūrinių kliūčių, o yra atmetamas kaip teisiškai ir faktiškai nepagrįstas iš esmės.

4.16. Šiaulių apygardos teismas skundžiamoje nutartyje apsiribojo tik pirmosios koncepcijos paviršutiniška analize, nurodydamas, kad nors Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo trejų metų terminas dar nesuėjo (veika padaryta 2025 m. sausio 31 d., todėl terminas baigiasi tik 2028 m. sausio 31 d.), byla neva yra sudėtinga, todėl ieškinys kol kas paliekamas byloje kaip potencialiai nagrinėtinas. Tačiau teismas nė vienu žodžiu ar teisiniu argumentu nepasisakė apie VMI ieškinio materialųjį neperspektyvumą dėl sulaikytų prekių statuso (antrąją koncepciją), nors pačios institucijos atstovė teismo posėdžio metu patvirtino, kad prekės buvo sulaikytos. Skundžiamos nutarties motyvuose nėra jokios teisinės analizės apie Lietuvos Respublikos akcizų įstatymo 9 straipsnio 2 dalį ar Europos Sąjungos direktyvas.

4.17. Sprendimas apriboti asmens konstitucines nuosavybės teises siekiant užtikrinti civilinį ieškinį, kuris pagal akivaizdžias, objektyvias ir neginčijamas faktines aplinkybes (prekių sulaikymo faktą) neturi jokio teisinio materialaus pagrindo egzistuoti, šiurkščiai pažeidžia BPK 151 straipsnio taikymo esmę. Tokiu atveju procesinė prievartos priemonė tampa ne ieškinio užtikrinimo mechanizmu, o nepagrįsta baudžiamojo pobūdžio sankcija asmeniui dar neįrodžius jo kaltės ir, svarbiausia, nesant pačios prievolės atlyginti kokią nors žalą.

4.18. Apygardos teismo argumentas, kad bylos apimtis, kaltinamųjų skaičius ir bylos „sudėtingumas“ daro civilinį ieškinį perspektyvų, visiškai stokoja bet kokios teisinės logikos ir prieštarauja pamatiniams teisės taikymo principams. Baudžiamosios bylos organizacinis sudėtingumas ar kaltinamųjų pasirinkta gynybos taktika (parodymų pobūdis, kaltės nepripažinimas) niekaip negali pakeisti imperatyvių materialiosios teisės normų veikimo. Faktas, kad asmenys prisipažįsta ar neprisipažįsta padarę jiems inkriminuojamą veiką, neturi jokios teisinės reikšmės sprendžiant objektyvaus mokesčio atsiradimo ar išnykimo klausimą, jeigu esminė ir vienintelė įstatyme numatyta sąlyga – prekių sulaikymas ir nepatekimas į apyvartą – yra įvykusi.

4.19. Šiame kontekste būtina atkreipti dėmesį į Vilniaus apygardos teismo 2025 m. lapkričio 27 d. nutartyje (kurioje buvo sprendžiamas S. B. bendrininko N. V. turto apribojimo klausimas) pateiktą teisingą doktrininį išaiškinimą. Vilniaus apygardos teismas pabrėžė, kad skiriant laikiną nuosavybės teisės apribojimą civiliniam ieškiniui užtikrinti, teismas pirmiausia privalo nustatyti, ar apskritai egzistuoja teisinė tikimybė, kad bus priimtas civiliniam ieškovui palankus sprendimas. Jei preliminariai, prima facie lygmeniu įvertinus pareikštus reikalavimus ir nustatytus faktus (prekių sulaikymą), susidaroma aiški išvada, kad ieškovui palankus sprendimas teisiškai negalėtų būti priimtas, tampa akivaizdu, kad negalėtų pasunkėti arba tapti negalimas ir neegzistuojančio sprendimo įvykdymas.

4.20. Kadangi, remiantis naujausia, vieninga ir privaloma Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, yra visiškai aišku, jog Valstybinės mokesčių inspekcijos ieškinys šioje byloje teisiškai negalės būti patenkintas dėl mokestinės prievolės išnykimo, ieškinio patenkinimo tikimybė prima facie vertinimu yra lygi nuliui. Todėl laikinas nuosavybės teisės apribojimas, remiantis išimtinai hipotetine galimybe, kad bylą nagrinėjantis teismas kada nors tolimoje ateityje galbūt atras procedūrinių priežasčių šį ieškinį formaliai nagrinėti, iš esmės prieštarauja teisinio tikrumo ir proporcingumo principams.

4.21. Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų ikiteisminio tyrimo teisėjas dar 2025 m. spalio 28 d. nutartimi, atlikęs detalų teisinį vertinimą, panaikino prokurorės nutarimus dėl N. V. ir kitų bendrininkų turto arešto, nustatęs, kad civilinis ieškinys šioje byloje yra teisiškai neperspektyvus. Vėliau Vilniaus apygardos teismas savo 2025 m. lapkričio 27 d. nutartyje galutinai patvirtino šį sprendimą (pvz. dėl N. V.), išsamiai ir visapusiškai išanalizavęs Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką (tiek dėl mokesčių administravimo terminų, tiek dėl pačios mokesčio prievolės išnykimo). Vilniaus apygardos teismas konstatavo, kad kol mokesčių administratorius turi teisinę ir faktinę galimybę išieškoti mokesčius įstatymo nustatyta tvarka, tol baudžiamajame procese pareikštas ieškinys negali būti nagrinėjamas, todėl išnyksta ir teisinis pagrindas taikyti laikiną nuosavybės teisės apribojimą šiam ieškiniui užtikrinti.

4.22. Teisingumo vykdymas demokratinėje teisinėje valstybėje negali priklausyti nuo teismo (ar konkretaus teisėjo) geografinės vietos, kurioje sprendžiamas klausimas, ar bylos nagrinėjimo stadijos, kai teisiniai ir faktiniai pagrindai yra absoliučiai identiški. Jeigu Vilniaus apygardos teismas, tirdamas kitų bendrininkų skundus, remdamasis privaloma Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika nedviprasmiškai nustatė, kad VMI 446 106 Eur dydžio ieškinys šioje konkrečioje byloje neturi jokios procesinės perspektyvos ir negali būti užtikrinamas asmens turto apribojimu, yra teisiškai nesuvokiama ir nepateisinama, kaip Šiaulių apygardos teismas, praėjus vos keliems mėnesiams po šio sprendimo (2026 m. kovo 19 d.) ir jau esant priimtoms galutinėms išplėstinėms Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartims, S. B. atžvilgiu daro visiškai priešingą, logikai prieštaraujančią išvadą ir prievartos priemonę pratęsia.

4.23. Vilniaus apygardos prokuratūros prokurorė savo 2025 m. spalio 8 d. nutarime kaltinamajam S. B. priklausančio automobilio apribojimą skyrė remdamasi išimtinai vieninteliu pagrindu – VMI pareikšto civilinio ieškinio užtikrinimu. Atitinkamai, Šiaulių apygardos teismas 2026 m. kovo 19 d. nutartimi šį apribojimą būtent šiuo vieninteliu pagrindu ir pratęsė. Jokie kiti galimi pagrindai procesiniuose dokumentuose nebuvo nurodyti ir jais nebuvo remiamasi.

4.24. Nors Šiaulių apygardos teismas, mėgindamas pateisinti savo sprendimą, rėmėsi apriboto asmeninio turto (2 000 Eur) ir pareikšto ieškinio (446 106 Eur) sumų aritmetine proporcija, teigdamas, kad apribojimas neva nėra per griežtas asmens atžvilgiu, šis argumentas yra iš esmės klaidinantis ir teisiškai ydingas. Teisinis proporcingumas matuojamas ne tik finansinių sumų santykiu, bet pirmiausia tuo, ar taikoma prievartos priemonė apskritai gali pasiekti deklaruojamą teisėtą tikslą. Jei tikslas, t. y. ieškinio patenkinimas, teisiškai neįmanomas iš principo, tuomet bet koks, net ir vieno euro vertės turto apribojimas yra savitikslis, neproporcingas ir todėl pripažintinas neteisėtu.

4.25. Be to, svarbu papildomai atkreipti dėmesį į tai, kad apribotas turtas – lengvasis automobilis „Volkswagen Passat“ – baudžiamojoje byloje nėra laikomas nusikaltimo padarymo įrankiu ar priemone. Bylos duomenimis, kaip nurodyta ir pačioje skundžiamoje pirmosios instancijos teismo nutartyje, S. B. nusikalstamos veikos darymo metu, 2025 m. sausio 31 d., vairavo ne asmeninį, o krovininį automobilį „Iveco Eurocargo“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini). S. B. asmeninės nuosavybės teise priklausantis automobilis „Volkswagen Passat“ niekaip, jokiais faktiniais ryšiais nesusijęs su tiriama nusikalstama veika.

4.26. Baudžiamojoje byloje taip pat nėra absoliučiai jokių objektyvių finansinių duomenų, analizių ar VMI išvadų, kurios leistų pagrįstai įtarti, kad šis asmeninis S. B. turtas, turintis santykinai mažą 2 000 Eur vertę, buvo gautas iš nusikalstamos veiklos, ar kad jo vertė akivaizdžiai neatitinka teisėtų asmens pajamų. Dėl šių priežasčių apriboto turto atžvilgiu negali būti taikomas ir joks kitas BK 151 straipsnyje numatytas pagrindas – turto konfiskavimas ar išplėstinis turto konfiskavimas. Šių pagrindų prokurorė savo pirminiame nutarime nenurodė, o teismas skundžiamoje nutartyje jais taip pat nesirėmė. Vadinasi, atmetus civilinio ieškinio užtikrinimo pagrindą, byloje nelieka jokio teisinio pateisinimo varžyti asmens nuosavybės teises.

5. Proceso dalyvių atsiliepimų į skundą, pareiškimų dėl nušalinimo, prašymų negauta.

III. Aukštesniojo teismo argumentai ir išvados

Skundas atmetamas.

6. Aukštesnysis teismas, išnagrinėjęs kaltinamojo S. B. gynėjo skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2025 m. kovo 19 d. nutarties bei pateiktą baudžiamosios bylos medžiagą, konstatuoja, kad teisinio ir faktinio pagrindo tenkinti kaltinamojo gynėjo skundo reikalavimą nėra.

7. Laikinas nuosavybės teisės apribojimas yra viena iš BPK numatytų procesinių prievartos priemonių, kuri susijusi su asmens konstitucinės teisės į nuosavybės neliečiamumą teisėtu suvaržymu. Vadovaujantis BPK 151 straipsnio 1 dalies nuostatomis, civiliniam ieškiniui, galimam turto konfiskavimui arba išplėstiniam turto konfiskavimui užtikrinti prokuroro nutarimu įtariamajam ar pagal įstatymus materialiai atsakingam už įtariamojo veiksmus fiziniam asmeniui arba fiziniams asmenims, kurie turi nusikalstamu būdu gautą ar įgytą arba BK 72³ straipsnyje nurodytus požymius atitinkantį konfiskuotiną turtą, gali būti skiriamas laikinas nuosavybės teisės apribojimas. Taigi laikinas nuosavybės teisės apribojimas gali būti paskirtas, esant bent vienam iš trijų pagrindų, t. y. kai procese būtina užtikrinti civilinį ieškinį, turto konfiskavimą arba išplėstinį turto konfiskavimą. To paties straipsnio 6 dalyje nurodyta, kad, kai byla perduota į teismą, dėl laikino nuosavybės teisės apribojimo paskyrimo ar jo taikymo termino pratęsimo priimdamas nutartį nusprendžia teismas, kurio žinioje yra byla.

8. Laikinas nuosavybės teisės apribojimas, kaip ir bet kuri kita procesinė prievartos priemonė, gali būti taikomas, esant pakankamai duomenų, jog asmuo galėjo padaryti jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką. Pažymėtina, kad duomenų pakankamumo kriterijus yra vertinamasis, todėl skiriant ar pratęsiant procesinę prievartos priemonę nebūtina turėti tiek duomenų, kiek jų reikia priimant apkaltinamąjį nuosprendį. Nagrinėjamu atveju S. B. yra pareikšti kaltinimai dėl sunkaus nusikaltimo, numatyto BK 199² straipsnio 3 dalyje, padarymo. Skundą nagrinėjančiam teismui nekyla abejonių, kad šioje baudžiamojo proceso stadijoje yra pakankamas faktinis pagrindas taikyti ginčijamą procesinę prievartos priemonę – laikiną nuosavybės teisės apribojimą. Baudžiamosios bylos duomenimis, kaltinamasis S. B. galėjo padaryti jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką (kaltinamajam inkriminuojamos veikos padarymas įrodinėjamas kaltinamajame akte nurodytais duomenimis – apžiūrų protokoluose, specialistų išvadose, liudytojų parodymuose bei kitais bylos duomenimis). Pažymėtina, jog teismas, spręsdamas dėl procesinės prievartos priemonės taikymo pagrįstumo, byloje surinktus duomenis analizuoja ir vertina tik tiek, kad būtų galima nustatyti, ar yra pagrindas asmenį kaltinti jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų padarymu, o ne analizuoja bylos duomenis iš esmės, be kita ko, nesprendžia asmenų kaltės, veikų kvalifikacijos, pareikštų civilinių ieškinių pagrįstumo, turto konfiskavimo ar išplėstinio turto konfiskavimo taikymo klausimų. Visi šie klausimai bus išspręsti pirmosios instancijos teismui bylą išnagrinėjus iš esmės ir priėmus galutinį procesinį sprendimą.

9. Laikinas nuosavybės teisės apribojimas kaltinamojo S. B. turtui paskirtas ir buvo tęsiamas siekiant užtikrinti byloje VMI pareikštą civilinį ieškinį. Taigi, laikinas nuosavybės teisės apribojimas skundžiama nutartimi pratęstas, esant pagrindui, numatytam baudžiamojo proceso įstatyme.

10. BPK 109 straipsnyje numatyta, kad civilinis ieškinys baudžiamajame procese – tai dėl nusikalstamos veikos turtinės ir (ar) neturtinės žalos patyrusio asmens baudžiamojo proceso nustatyta tvarka reiškiamas reikalavimas įtariamajam, kaltinamajam ar už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims atlyginti patirtą žalą. Taigi sutiktina, kad viena iš sąlygų laikyti neįvykdytą mokestinę prievolę žala civilinės atsakomybės prasme yra būtinybė nustatyti teisiškai reikšmingą aplinkybę, kad mokestinė prievolė kilo iš padarytos nusikalstamos veikos, tačiau, kaip minėta, šios aplinkybės nustatymas yra atliekamas bylą nagrinėjant iš esmės. Todėl šia nutartimi kaltinamojo gynėjo argumentai, paremti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-43-788/2026, dėl VMI pareikšto civilinio ieškinio pagrįstumo, t. y. kad pagal teismų praktiką nagrinėjamoje byloje VMI pareikštas ieškinys dėl mokesčių turės būti atmestas, nenagrinėjami, kadangi šis klausimas yra pirmosios instancijos teisme vykstančio baudžiamosios bylos nagrinėjimo iš esmės dalykas, dėl kurio pirmiausia turi pasisakyti pirmosios instancijos teismas.

11. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad teismas teisės aiškinimo ir taikymo praktika turi vadovautis, atsižvelgdamas į visų byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekstą, t. y., esant galimybei, teismo sprendimą grįsti tik tokiais kitų teismų sprendimuose išdėstytais teisės aiškinimais (ratio decidendi (sprendimo pagrindas, motyvacija)), kurie suformuluoti faktinėmis aplinkybėmis analogiškose arba iš esmės panašiose bylose. Naujausioje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje Nr. 2K7-43-788/2026, Nr. 2K-29-594/2026 išanalizuota teisinio akcizų reguliavimo nuostatų visuma įtvirtina aiškumą dėl to, kad bylose, kuriose nagrinėjamos veikos, padarytos laikotarpiu nuo 2023 m. vasario 13 d., ir kuriose valstybės institucijų pastangomis buvo užkirstas kelias neteisėtai į Europos Sąjungos muitų teritoriją įvežtas akcizines prekes išleisti vartoti jas sulaikius ir vėliau konfiskavus bei sunaikinus, tokios prekės neapmokestinamos akcizais. Tačiau minėtose baudžiamosiose bylose nustatytos faktinės aplinkybės buvo skirtingos nei kaltinamojo S. B. atžvilgiu nagrinėjamoje byloje. Šiose bylose buvo nustatytas aiškus cigarečių kontrabandos iš trečiosios šalies į Europos Sąjungos muitų teritoriją faktas, cigaretės buvo paženklintos Baltarusijos Respublikos akcizo ženklais, buvo sulaikytos šalia Lietuvos Respublikos ir Baltarusijos Respublikos valstybės sienos esančiame miške, išnagrinėjus bylą, cigaretės konfiskuotos ir sunaikintos, taigi į apyvartą nepateko, dėl to buvo pripažinta, kad aptarta situacija visiškai atitinka 2019 m. gruodžio 19 d. Tarybos direktyvoje (ES) 2020/262 ir Akcizų įstatyme nustatytą neteisėtai įvežtų prekių apmokestinimo akcizais išimtį, siejamą su šių prekių sulaikymu, konfiskavimu ir sunaikinimu. S. B. nėra kaltinamas dėl neteisėto gabenimo iš trečiosios valstybės per Lietuvos Respublikos sieną privalomų pateikti muitinei daiktų, nepateikiant jų muitinės kontrolei ar kitaip šios kontrolės išvengiant, todėl vienareikšmiškai remtis nurodytomis kasacinėmis nutartimis kaip precedentais nėra pagrindo.

12. Taigi kaltinamojo gynėjas skunde interpretuodamas tiek naujosios Akcizų direktyvos, tiek ir Akcizų įstatymo nuostatas, apsiriboja tik ta dalimi, kuri reguliuoja apmokestinamų prekių importo ar neteisėto akcizais apmokestinamų prekių įvežimo į Europos Sąjungos teritoriją atvejį, kai tokios prekės, iškart sulaikomos ar kitaip nusavinamos ar sunaikinamos, neišleidžiant į apyvartą Lietuvos Respublikos teritorijoje. Vis tik, S. B. atžvilgiu nagrinėjamoje byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad sulaikytos ir paimtos cigaretės kontrabandos ar kitokiu būdu buvo atgabentos į Lietuvą. Ant rastų cigarečių nebuvo nei kitų užsienio valstybių (įskaitant ir nesančias Bendrijoje), nei Lietuvos Respublikos banderolių.

13. Aukštesnysis teismas pažymi, kad šioje proceso stadijoje nėra nustatytos visos faktinės aplinkybės, turinčios reikšmės sprendžiant dėl akcizo prievolės atsiradimo ar išnykimo, įskaitant tai, kokiu būdu akcizais apmokestinamos prekės pateko į Lietuvos Respublikos teritoriją ir kokio pobūdžio veiksmai su jomis buvo atlikti. Šios aplinkybės bus nustatytos tik išnagrinėjus bylą iš esmės ir priėmus galutinį procesinį sprendimą ir tik šioje proceso stadijoje gali būti sprendžiamas klausimas dėl galutinio civilinio ieškinio pagrįstumo bei valstybės patirtos žalos buvimo ar nebuvimo. Pažymėtina ir tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, susijusi su valstybės patirta žala dėl prievolės sumokėti akcizus neįvykdymo, vis dar yra kintanti (pvz. kasacinė nutartis Nr. 2K-18-511/2026).

14. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad nėra pagrindo iš anksto konstatuoti, jog nagrinėjamu atveju akcizo prievolė akivaizdžiai neatsirado ar yra išnykusi, todėl gynėjo argumentai, kuriais siekiama paneigti civilinio ieškinio galimumą, vertintini kaip grindžiami prielaidomis dėl dar nenustatytų faktinių aplinkybių.

15. Taip pat nėra pagrindo sutikti su gynėjo argumentais, kad taikyta procesinė prievartos priemonė yra neproporcinga dėl to, jog ji esą negali pasiekti deklaruojamo tikslo. Tokia išvada iš esmės grindžiama prielaida, jog nagrinėjamu atveju civilinis ieškinys yra teisiškai neįmanomas, tačiau, kaip jau minėta pirmiau, šioje proceso stadijoje nėra pagrindo daryti tokią išvadą, nes tai priklauso nuo dar galutinai nenustatytų faktinių bylos aplinkybių, kurios bus įvertintos nagrinėjant bylą iš esmės.

16. Be to, procesinės prievartos priemonės tikslas yra užtikrinti galimą civilinio ieškinio įvykdymą, o ne garantuoti visos reikalavimo sumos išieškojimą. Aplinkybė, kad apriboto turto vertė yra mažesnė nei pareikšto ieškinio suma, nepaneigia šios priemonės tinkamumo siekiamam tikslui. Taip pat nepagrįsti ir gynėjo argumentai, kad apribotas turtas nėra susijęs su nusikalstama veika ar nėra nusikalstamos kilmės. Laikinas nuosavybės teisės apribojimas taikomas ne turto konfiskavimo, tačiau civilinio ieškinio užtikrinimo pagrindu, todėl įstatymas nereikalauja nustatyti tokio turto ryšio su nusikalstama veika ar jo nusikalstamos kilmės. Kaltinamasis gali naudotis jam priklausančiu automobiliu, todėl jo teisės nėra neproporcingai suvaržytos, nes taikytas apribojimas yra minimaliai ribojantis – apribota tik teisė disponuoti turtu, išsaugant galimybę jį valdyti bei juo naudotis, kas leidžia daryti išvadą, jog taikoma procesinė prievartos priemonė neviršija būtinojo masto ir atitinka proporcingumo principą.

17. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nėra pagrindo tenkinti kaltinamojo S. B. gynėjo skundą, todėl skundžiama Šiaulių apygardos teismo 2026 m. kovo 19 d. nutartis paliekama nepakeista.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atmesti kaltinamojo S. B. gynėjo advokato Dainiaus Dargevičiaus skundą ir palikti galioti Šiaulių apygardos teismo 2026 m. kovo 19 d. nutartį.

Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.