Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vaclovo Iždono,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. C. apeliacinį skundą dėl Raseinių rajono apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 26 d. nuosprendžio, kuriuo K. C. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 301 str. 1 d. 20 MGL (2500 Lt) dydžio bauda.

Aprašomoji dalis

n ustatė:

K. C. nuteistas už tai, kad 2006 m. sausio mėn., ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytą dieną ir nenustatytoje vietoje, ant pramoniniu būdu UAB (duomenys neskelbtini) pagaminto griežtos apskaitos blanko UI Nr. (duomenys neskelbtini), kurio VĮ (duomenys neskelbtini) nebuvo įsigijusi ir kuris nebuvo apskaitomas šioje įmonėje, įrašydamas tikrovės neatitinkančią informaciją, kad VĮ (duomenys neskelbtini) siunčia medienos gavėjui V. V. į Raseinių rajoną, (duomenys neskelbtini) kaimą 2,02 m³ eglės medienos, ir tą informaciją patvirtindamas savo parašu bei VĮ (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) girininkijos apvaliu antspaudu, suklastojo tikrą griežtos atskaitomybės blanką UI Nr. (duomenys neskelbtini), kuris 2006 m. vasario 8 d. buvo rastas ir paimtas Kauno RAAD Raseinių agentūros organizuotame reide dalyvavusių pareigūnų Raseinių rajone, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, (duomenys neskelbtini) kaime, V. V. lentpjūvėje.

Apeliaciniu skundu nuteistasis K. C. prašo panaikinti Raseinių rajono apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 26 d. nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti teismui.

Apeliantas skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes nuosprendį priėmė šališkas teismas, nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių, nuosprendis surašytas nesilaikant baudžiamojo proceso įstatymų, jame padarytos išvados dėl jo kaltumo nepagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais.

Nuteistasis pažymi, kad 2010 m. rugsėjo 29 d. remdamasis BPK 58 str. 1 d. 4 p. jis pareiškė nušalinimą bylą nagrinėjusiai Raseinių rajono apylinkės teismo teisėjai A. Petkevičienei. Teisėja A. Petkevičienė tą pačią dieną priėmė nutartį ir nusišalino nuo bylos nagrinėjimo. Atkreipia dėmesį, kad teisėja A. Petkevičienė nutartyje neneigė, jog ji pasisakė dėl specialisto išvados vertinimo. 2010 m. rugsėjo 29 d. Raseinių rajono apylinkės teismo pirmininkė V. Micevičienė priėmė nutartį, kuria nepatvirtino teisėjos A. Petkevičienės nusišalinimo. Teismo pirmininkė nutartyje nurodė, kad teisėja A. Petkevičienė nepažeidė BPK normų, ji išsprendė kaltinamojo K. C. ir jo gynėjo advokato E. J. prašymus teismo nutartimi, išspręsdama prašymus teismo nutartimi nepažeidė ir kaltinamojo teisių. Teigia, kad iš nutarties turinio matyti, jog teismo pirmininkė apsiribojo susipažinimu su teismo posėdžio protokolu, tačiau iš šios nutarties nematyti, kad buvo perklausytas teismo posėdžio įrašas. Nurodo, jog iš garso įrašo turinio akivaizdu, kad teisėja išsakė savo išankstinę nuomonę dėl įrodymų vertinimo. Atkreipia dėmesį į tai, kad nušalinimas nebuvo reiškiamas dėl teisėjos A. Petkevičienės priimtų procesinių sprendimų, kuriais išspręsti prašymai taip kaip nurodoma skundžiamoje nutartyje, o todėl, kad 2010 m. rugpjūčio 31 d. posėdžio metu teisėja, svarstant jo prašymus dėl ekspertizės skyrimo, specialistų iškvietimo į teismo posėdį tam, kad būtų pašalinti atsiradę prieštaravimai tarp byloje esančių specialistų išvadų, išsakė savo išankstinę nuomonę dėl įrodymų vertinimo, t.y. teisėja išsakė nuomonę, kad byloje esanti specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) yra išsami, pakankama ir dėl jos nekyla abejonių. Mano, kad 2010 m. rugpjūčio 27 d. specialisto išvada turi būti vertinama kritiškai, nes ji padaryta iš dokumentų kopijų, be to rašysenos pavyzdžiai yra vėlesni, nei tirtieji specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) (nors tirtieji pavyzdžiai yra tie patys). Apelianto įsitikinimu, esant tokioms aplinkybėms, akivaizdu, kad teisėja išsakė savo išankstinę nuomonę dėl įrodymų vertinimo, nors įvertinti įrodymus teismas gali tik išsamiai ir nešališkai išnagrinėjęs visas bylos aplinkybes (BPK 20 str. 5 d., 301 str. 1 d.).

Apeliantas taip pat nurodo, kad apylinkės teismo pirmininkė 2010 m. rugsėjo 29 d. nutartį priėmė pati būdama šališka. Manydamas, kad 2010 m. rugsėjo 29 d. Raseinių rajono apylinkės teismo pirmininkės V. Micevičienės nutartis yra neteisėta, 2010 m. lapkričio 8 d. jis skundu kreipėsi į Šiaulių apygardos teismą. 2010 m. lapkričio 10 d. gavo Raseinių rajono apylinkės teismo nutartį baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), kurią priėmė ne baudžiamąją bylą Nr. (duomenys neskelbtini) nagrinėjusi teisėja V. Petkevičienė, o teismo pirmininkė V. Micevičienė, kuri dar 2010 m. spalio 20 d. buvo nurodžiusi, kad gali būti šališka ir kuri nenagrinėjo baudžiamosios bylos Nr. (duomenys neskelbtini).

Pažymi, kad Baudžiamojo proceso kodeksas nenumato atvejų, kad baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu kokius nors procesinius sprendimus priimtų kitas teisėjas, kuris nenagrinėja bylos. 2010 m. lapkričio 11 d. jo gynėjui pateikus tą patį skundą bylą nagrinėjusiai teisėjai A. Petkevičienei, kad būtent bylą nagrinėjantis teisėjas išspręstų klausimą iš esmės, teisėja skundą priimti atsisakė.

2010 m. lapkričio 11 d. jis pareiškė nušalinimą bylą nagrinėjusiai teisėjai A. Petkevičienei iš esmės tais pačiais pagrindais, kuriais remiantis teismo pirmininkė nusišalino nuo kitos bylos nagrinėjimo bei pareiškė nušalinimą visam Raseinių rajono apylinkės teismui. Teisėja A. Petkevičienė nenusišalino ir nutartyje nurodė aplinkybes, kurios akivaizdžiai neatitinka faktinių (išdėstytų pareiškime dėl nušalinimo) aplinkybių, o viso teismo nušalinimo klausimą sprendė šališka teismo pirmininkė, kuri jo pareiškimo dėl nušalinimo nepatenkino.

Nuteistojo K. C. nuomone, kadangi teismas buvo šališkas, iš esmės visi jo prašymai dėl tam tikrų įrodymų ištyrimo (prieštaravimų tarp specialisto išvadų pašalinimo, liudytojų iškvietimo) buvo atmesti ir taip buvo apribotos jo galimybės gintis nuo pareikšto kaltinimo. Pažymi, kad pagal BPK 22 straipsnio 3 dalį kaltinamasis, be kitų teisių, baudžiamajame procese turi ir teisę teikti įrodymus bei dalyvauti juos tiriant. BPK 48 straipsnio 1 dalies 6 punkte įtvirtinta gynėjo teisė savarankiškai rinkti gynybai svarbius duomenis, nesinaudojant procesinėmis prievartos priemonėmis. Pagal BPK 7 straipsnį, įtvirtinantį rungimosi principą, gynybos šalis bylos nagrinėjimo teisme metu turi turėti lygias teises teikti įrodymus, dalyvauti tiriant įrodymus, pateikti prašymus, ginčyti kitos šalies argumentus ir pareikšti savo nuomonę visais klausimais, kylančiais nagrinėjant bylą ir turinčiais reikšmės jos teisingam išsprendimui. Rungimosi principas pažeidžiamas tuo atveju, jei teismai be tinkamo pagrindo atsisako tirti kaltinamojo ar jo gynėjo pateikiamas įrodymus, konkrečiu atveju pašalinti prieštaravimus, tarp specialistų išvadų. Atkreipia dėmesį, jog teismų praktikoje nustatyta, kad atsisakyti tirti tokią išvadą būtų galima, jei ir be jos tyrimo teisiamajame posėdyje būtų akivaizdu, kad išvada neatitinka BPK 20 straipsnio reikalavimų, pvz. ji nesusijusi su byloje įrodinėtinomis aplinkybėmis ar yra akivaizdžiai nepatikima, nes surašyta specialių žinių neturinčio asmens. Konkrečiu atveju nei vienos nurodytos aplinkybės nebuvo. Apelianto įsitikinimu, prašymas tirti konsultacinę išvadą turi būti nagrinėjamas nepriklausomai nuo to, kaip yra pavadintas proceso dalyvių iniciatyva gautas dokumentas. Tokius dokumentus gali surašyti tiek privataus eksperto statusą turintys (pagal Teismo ekspertizės įstatymo 17 straipsnio 1 dalį privatūs teismo ekspertai yra asmenys, turintys teismo eksperto kvalifikaciją, įrašyti į Lietuvos Respublikos teismo ekspertų sąrašą, bet nedirbantys teismo ekspertizės įstaigoje), tiek kiti specialių žinių turintys asmenys. Abiem atvejais surašytas dokumentas nepripažįstamas nei ekspertizės aktu (BPK 88 straipsnis), nei specialisto išvada (BPK 90 straipsnis), o yra tiriamas ir vertinamas kaip dokumentas - konsultacinė išvada (BPK 95-96 straipsniai). Jeigu teismui tiriant konsultacinę išvadą kyla abejonių, asmuo, davęs tokią išvadą, gali būti kviečiamas į teismo posėdį ir apklausiamas kaip specialistas. Nors nagrinėjant jo bylą teismui kilo abejonių dėl išvados ir šias abejones teismas išsakė neištyręs visų įrodymų, tačiau kartu teismas išsakė ir savo nuomonę dėl išvados galutinio vertinimo, o atsisakydamas ištirti abejones, pažeidė rungimosi principą.

Pažymi, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog asmuo, kaltinamas padaręs nusikaltimą, turi teisę, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Ši teisė numatyta ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, BPK 44 straipsnio 5 dalyje.

Nuteistojo įsitikinimu, jo bylą nagrinėjęs teismas nebuvo subjektyviai nešališkas, nes iš anksto pasisakė dėl įrodymų vertinimo ne jo naudai, ne savo byloje procesinius sprendimus priiminėjo jos nenagrinėjantis teisėjas, kuris yra konstatavęs savo galimą šališkumą ir nėra nešališkas objektyviąja prasme, nes negali ir negalėjo pateikti jokių pakankamų garantijų, pašalinančių bet kokią su tuo susijusią jo abejonę dėl išsakytų argumentų.

Visų šių aplinkybių visuma, A. C. įsitikinimu, leidžia daryti išvadą, kad jo bylą išnagrinėjo tiek šališka teisėja, tiek neteisėtus procesinius sprendimus ne savo nagrinėjamoje byloje priiminėjo šališka teismo pirmininkė.

Apeliantas taip pat nurodo, kad tiek kaltinamasis aktas, tiek nuosprendis surašyti pažeidžiant baudžiamojo proceso kodekso normas. Nors įrodymai turi būti išdėstyti nuosekliai, atskleidžiant jų tarpusavio ryšį, kad iš jų analizės nuosprendyje logiškai išplauktų kaltinamojo kaltę ar kitas svarbias aplinkybes patvirtinančios išvados (BPK 305 str. 1 d. 2 p.), nuteistojo manymu, teismas, nagrinėjęs baudžiamąją bylą ir priėmęs nuosprendį, šių nuostatų nesilaikė. Atkreipia dėmesį, kad nors nė vienas liudytojas nenurodė jokių aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, kad jis padarė jam inkriminuotą veiką, teismas nuosprendyje nurodė, kad jo kaltė įrodyta liudytojų parodymais bei kita byloje surinkta medžiaga.

Taip pat prašo atkreipti dėmesį į tai, kad teismo išvados yra nemotyvuotos, nuosprendyje tik išdėstyti įrodymai ir konstatuota, jog jis padarė inkriminuotus veiksmus, tačiau įrodymų analizė neatlikta, nenurodyta, kokie duomenys ir kaip patvirtina konkrečius nusikalstamų veikų sudėčių požymius. Pirmosios instancijos teismui nuosprendyje išdėsčius vien įrodymus ir neatlikus jų analizės, neatskleidus jų tarpusavio ryšio, kad iš jų analizės nuosprendyje logiškai išplauktų kaltinamojo kaltę ar kitas svarbias aplinkybes patvirtinančios išvados, neįvertinus įrodymų ir nesurašius išsamių veikos kvalifikavimo motyvų, buvo pažeisti BPK 305 str. 1 d. 2 p., 3 p., reglamentuojantys apkaltinamojo nuosprendžio surašymą.

Apelianto manymu, kaltinamasis aktas surašytas nesilaikant BPK 219 straipsnio reikalavimų: nusikalstama veika aprašyta abstrakčiai, informacija, kuri nurodyta kaip neatitinkanti tikrovės, skiriasi nuo informacijos, esančios važtaraštyje (duomenys neskelbtini), t. y. kaltinamajame akte nenurodyta, kad jis įrašė „(duomenys neskelbtini) g-ja“, „162745621. (duomenys neskelbtini)“; „T-40“, „R. V.“, „(duomenys neskelbtini) eig.“, „PJ-E“, „(duomenys neskelbtini) 0 13 5 vid. 2,02“. Kaltinamajame akte nurodyta, kad informaciją jis patvirtino VĮ (duomenys neskelbtini) urėdijos (duomenys neskelbtini) girininkijos apvaliu antspaudu, tačiau antspaudo tikrumas nebuvo tirtas nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme, nors jis ir prašė tą padaryti. Mano, kad paminėtos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad kaltinamasis aktas surašytas pažeidžiant BPK 219 str. reikalavimus ir tai buvo pagrindas bylą perduoti prokurorui (BPK 234 str. 2 d.), tačiau teismas šį jo prašymą nepagrįstai atmetė.

Atkreipia dėmesį, jog teismui jis pateikė 2010 m. rugpjūčio 27 d. specialisto išvadą Nr. (duomenys neskelbtini), kurios išvadų 2 punkte nurodyta, kad nustatyti, ar 2006 sausio mėnesio medienos važtaraštyje serija (duomenys neskelbtini), eilutėje „Medieną atidavė“ pasirašė K. C., nebuvo galima dėl tiriamojoje dalyje nurodytų priežasčių. Baudžiamojoje byloje esanti 2009 m. vasario 12 d. specialisto išvada, nuteistojo manymu, nėra pakankamai išsami ir nepagrįsta, kadangi ji surašyta neatlikus detalios parašų ir raidžių (ir neraidinių ženklų) analizės, atvaizduojančios aptiktų tiriamų įrašų ir parašų bei tyrimui pateiktų įtariamojo rašysenos ir parašų pavyzdžių elementų sutapimus, tokių sutapimų kiekį ir pan.; prie specialisto išvados nėra vaizdinės medžiagos, t.y. iliustracijų, požymių lentelių; nėra atliktas antspaudo (originalas ar suklastotas), esančio ant važtaraščio tyrimas; specialistui nebuvo užduotas klausimas ar tiriamieji įrašai ir parašas negalėjo būti atlikti pamėgdžiojant K. C. rašyseną. Apelianto įsitikinimu, minėtoms aplinkybėms išsiaiškinti reikėjo skirti ekspertizę, tačiau teismas nepagrįstai šį jo prašymą atmetė. Į teismo posėdį abi išvadas pateikę specialistai, siekiant išsiaiškinti akivaizdžiu prieštaravimus, nebuvo kviečiami ir apklausiami. Jo, t. y. K. C. byloje duoti parodymai, kad jis neklastojo važtaraščio, važtaraščius rašydavo kiekvieną dieną ir jo raštą važtaraštyje galėjo kas nors nukopijuoti, nebuvo paneigti nei viena specialisto išvada, toks klausimas specialistams apskritai nebuvo užduotas. Tai, kad jis negalėjo suklastoti važtaraščio, patvirtina duomenys, kad tuo laikotarpiu, kai liudytojas J. N. iš V. M. gavo važtaraštį, jis (K. C.) buvo mokymosi atostogose.

Apeliantas taip pat pažymi, kad pagal susiformavusią teismų praktiką apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.8 punktas). Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barbera, Messegue and Jabardo v. Spain judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Telfner v. Austria, no. 33501/9620, 20 March 2001 ir kiti). (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-3-144/2007).

Anot nuteistojo, kadangi byloje yra dvi specialisto išvados, kurių išvados dėl parašo skirtingos, o teismas atsisakė šį prieštaravimą pašalinti, atsiradusi abejonė turėjo būti traktuojama jo naudai. Nors teismas nuosprendyje išvadas grindė abejomis specialisto išvadomis, tačiau nuosprendyje padarytos teismo išvados akivaizdžiai skiriasi nuo 2010-08-27 specialisto išvadoje nustatytų aplinkybių dėl parašo. Mano, jog teismas tokiu būdu pažeidė BPK 20 str. 3, 4 ir 5 d. nuostatas.

Be to nurodo, kad teismas turėjo įvertinti ir tą aplinkybę, ar nesant neginčijamų įrodymų, kad važtaraštį pasirašė būtent jis, t. y. K. C., dokumentas iš viso gali būti laikomas suklastotu, nes be parašo dokumentas negali būti panaudotas. Mano, kad buvo būtina nustatyti, ar yra koks nors ryšys tarp jo ir važtaraščio blanką įsigijusio asmens. Jeigu teismas nebūtų buvęs šališkas, būtų patenkinęs jo prašymą dėl aplinkybių, susijusių su tuo, kas įsigijo važtaraštį Nr. (duomenys neskelbtini) iš UAB (duomenys neskelbtini) išsiaiškinimo, taip pat būtų buvę siekiama išsiaiškinti, kur šis važtaraštis pateko vėliau.

Pasak nuteistojo, byloje nėra jokių duomenų, kad ant važtaraščio esantis antspaudas yra tikras VĮ (duomenys neskelbtini) miškų urėdijos (duomenys neskelbtini) girininkijos apvalus antspaudas. Mano, kad antspaudas galėjo būti suklastotas kaip kad ir važtaraštyje esantys rankraštiniai įrašai galėjo būti padaryti pamėgdžiojant jo rašyseną. Apelianto įsitikinimu, toks teiginys yra logiškas, kadangi mediena buvo vežama būtent jo prižiūrimos eiguvos teritorijoje, todėl važtaraštis visais atvejais turėjo būti surašomas jo vardu. Atkreipia dėmesį, kad liudytojas J. N. teisme parodė, jog norėdamas gauti važtaraštį, jo (K. C.) ieškojo, bet neradęs kreipėsi į V. M., kuris ir davė jam užpildytą važtaraštį.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė nusikaltimo padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir teisingai kvalifikavo nuteistojo nusikalstamus veiksmus.

Dėl K. C. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką

Pagal Lietuvos Respublikos BK 301 str. 1 d. atsako tas, kas suklastojo tikrą ar pagamino netikrą fizinio ar juridinio asmens antspaudą, spaudą ar griežto atskaitomybės blanką arba pasinaudojo žinomai suklastotu antspaudu, spaudu ar blanku, arba jį realizavo. BK 301 str. 1 d. numatyto nusikaltimo objektas yra normali konkrečių valdymo tvarkos ir ūkio subjektų veikla, užtikrinanti tinkamą elgesį su antspaudais, spaudais ir blankais, kuri sutrikdoma suklastojus tikrą ar pagaminus netikrą fizinio ar juridinio asmens spaudą ar griežtos atskaitomybės blanką arba pasinaudojus žinomai suklastotu antspaudu, spaudu, ar blanku, arba jį realizavus, ir yra pažeisti teisėti valstybės, fizinių ir juridinių asmenų interesai. Minėto nusikaltimo dalykas – valstybinės ar visuomeninės įmonės, įstaigos ar organizacijos, taip pat privataus ūkio subjekto – fizinio ar juridinio asmens – antspaudas, spaudas ar blankas. Blankas – tai nustatyto formato popieriaus lapas, kuriame išspausdintas valstybinės ar visuomeninės įstaigos ar organizacijos arba privačios įmonės pavadinimas, kiti rekvizitai, ar atspausdinta teksto dalis. Blankas yra skirtas dokumento tekstui įrašyti. Griežtos atskaitomybės blankai yra blankai, paprastai turintys seriją ir numerį, kuriuose surašyti standartiniai punktai bei jų tekstai ir palikta tuščios vietos individualiems tekstams bei reikiamiems duomenims įrašyti.

Lietuvos Respublikos BK 301 str. 1 d. numatyto nusikaltimo objektyvioji pusė pasireiškia veikimu, t. y. atlikimu bent vieno iš neteisėtų alternatyvių veiksmų:

1) tikro fizinio ar juridinio asmens antspaudo, spaudo, griežtos atskaitomybės blanko suklastojimu;

2) netikro fizinio ar juridinio asmens antspaudo, spaudo, griežtos atskaitomybės blanko pagaminimu;

3) žinomai suklastoto fizinio ar juridinio asmens antspaudo, spaudo, griežtos atskaitomybės blanko panaudojimu;

4) žinomai suklastoto fizinio ar juridinio asmens antspaudo, spaudo ar griežtos atskaitomybės blanko realizavimu.

Teismų praktikoje dokumento suklastojimu pripažįstamas kaip netikro dokumento pagaminimas, taip ir sąmoningas melagingų duomenų įrašymas į tikrą dokumentą. Melaginti duomenys – tai duomenys neatitinkantys tikrovės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys Nr. 2K-387/2008, 2K-426/2010).

P. A. medienos apskaitos tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2007 m. gruodžio 12 d. įsakymu Nr. D1-672, 27 punktą, apskaitos dokumentai taip pat yra ir medienos važtaraščiai. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatyme nurodyta, kad apskaitos dokumentas – tai popierinis arba elektroninis liudijimas, patvirtinantis ūkinę operaciją arba ūkinį įvykį ir turintis rekvizitus, pagal kuriuos galima nustatyti ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio tapatumą.

Šioje byloje K. C. pagal BK 301 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad jis į pramoniniu būdu pagamintą griežtos atskaitomybės blanką įrašė tikrovės neatitinkančią informaciją, tą informaciją patvirtino savo parašu bei VĮ (duomenys neskelbtini) miškų urėdijos (duomenys neskelbtini) girininkijos apvaliu antspaudu, t. y. suklastojo tikrą griežtos atskaitomybės blanką.

Kolegijos nuomone, spręsdamas K. C. kaltės klausimą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi specialistų išvadomis, liudytojų A. Z., J. G., D. G., A. K. parodymais, kitais teisiamajame posėdyje ištirtais ir nuosprendyje išdėstytais įrodymais.

Iš liudytojo A. Z. parodymų matyti, kad jam kartu su (duomenys neskelbtini) urėdijos miško apsaugos inžinieriumi N. S. bei (duomenys neskelbtini) urėdijos miškų inžinieriumi J. G. 2006 m. vasario mėnesį pagal akcijos „Miškas“ priemonių planą tikrinant lentpjūves, V. V. lentpjūvėje buvo rasta apie 2 m³ storos eglės. Lentpjūvės savininkas pateikė medienos gabenimo lapą, kuriame buvo (duomenys neskelbtini) urėdijos antspaudas. PVM sąskaitos-faktūros nebuvo. Kadangi jis dirba Raseinių rajono Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento Raseinių rajono agentūroje miškų pareigūnu, o V. V. pateiktame dokumente buvo (duomenys neskelbtini) urėdijos antspaudas, tęsti tyrimą jis perdavė (duomenys neskelbtini) urėdijos apsaugos inspektoriui J. G. (t. 2, b. l. 25-26).

Liudytoju teisiamajame posėdyje apklaustas (duomenys neskelbtini) miškų urėdijos inžinierius J. G. nurodė, kad 2006 m. vasario mėnesio pradžioje jis kartu su A. Z. dalyvavo reide „Miškas“ ir tikrino V. V. lentpjūvę dėl medienos įsigijimo teisėtumo. A. Z. minėtoje lentpjūvėje buvo pateiktas medienos važtaraštis, išrašytas (duomenys neskelbtini) urėdijos (duomenys neskelbtini) girininkijos eigulio K. C.. Įtarimų sukėlė tai, kad važtaraštis buvo išrašytas sausio mėnesį, tačiau diena nebuvo įrašyta. Atleidimo laikas buvo įrašytas kitu raštu. Įtarimų sukėlė ir mažas medienos kiekis, PVM sąskaitos faktūros nebuvo. Kadangi važtaraštis buvo originalus, su girininkijos antspaudu, todėl jis pirmąjį važtaraščio egzempliorių iš V. V. pasiėmė ir parsivežė į urėdiją, kad patikrinti, ar jis buvo surašytas girininkijos ir kaip atsidūrė lentpjūvėje. Buhalterijoje važtaraštį patikrinus, buvo nustatyta, kad buhalterija tokio dokumento nebuvo gavusi, jis niekam išduotas nebuvo. Iš V. V. jis sužinojo, kad medieną į lentpjūvę su važtaraščiu atvežė J. N.. Jam kartu su girininko pavaduotoju A. nuvažiavus pas J. N., pastarasis parodė, kur kirto medieną, papasakojo, kas eigulys dokumentą išrašė vietoje, dar esant miške netrauktai medienai. Atsakydamas į teisėjos klausimus liudytojas J. G. paaiškino, kad pažiūrėjus į važtaraščio raštą jam nekilo abejonių, kad tai K. C. raštas. K. C. rašytus dokumentus jis buvo matęs darydamas patikrinimą (duomenys neskelbtini) girininkijoje. Be to, iš V. V. lentpjūvės paimtą važtaraštį jis nusivežė į buhalteriją ir ten jį palygino su kitais K. C. rašytais važtaraščiais. Pastebėjo, kad K. C. važtaraščių rašysena labai panaši į minėto važtaraščio raštą (t. 2, b. l. 27-28).

Liudytoja, VĮ (duomenys neskelbtini) miškų urėdija vyriausioji buhalterė D. G. teisiamajame posėdyje paaiškino, kad 2006 m. vasario mėnesį J. G. prašymu ji patikrino, ar buhalterijoje buvo gautas atitinkamo numerio ir serijos važtaraštis. Iš įsigijimo dokumentų buvo nustatyta, kad J. G. atneštas važtaraštis, t. y. važtaraštis Nr. (duomenys neskelbtini), jų buhalterijoje nebuvo gautas. Pagal raštą jie suprato, kad tą važtaraštį išrašė jų eigulys K. C.. Ant važtaraščio buvo K. C. parašas ir (duomenys neskelbtini) girininkijos antspaudas. Tuo metu K. C. dirbo (duomenys neskelbtini) girininkijos eiguliu. Važtaraščių išrašymas įeina į eigulių, girininkų ir jų pavaduotojų pareigas. Važtaraščių išrašymas įėjo ir į K. C. pareigas. Atsakydama į prokurorės klausimą, liudytoja paaiškino, kad eigulys K. C. galėjo naudotis (duomenys neskelbtini) girininkijos antspaudu, taip pat nurodė mananti, kad gauti blankai antspauduojami ant tuščių važtaraščių, nes važtaraščiai išrašomi miške. Atsakydama į teisėjos klausimą, D. G. nurodė, kad važtaraščiai perkami iš UAB (duomenys neskelbtini) arba UAB (duomenys neskelbtini), pagal pirkimo dokumentus jie užpajamuojami, o išduodant į padalinius, išrašomi vidaus apyvartos važtaraščiai, kuriuos pasirašo juos gavęs asmuo (t. 2, b. l. 26-27).

Aplinkybę, kad girininkijos darbuotojas K. C. galėjo naudotis girininkijos antspaudu, kad darbuotojai patys užsidėdavo antspaudus ant važtaraščių, sąskaitų-faktūrų, leidimų patvirtino ir liudytoju apklaustas (duomenys neskelbtini) girininkijos girininkas A. K. (t. 2, b. l. 57-58).

Teisiamajame posėdyje liudytojas V. V. patvirtino, kad medieną iš J. N. jo (V. V.) prašymu kartu su dokumentu atvežė R. V.. Laiką į dokumentą įrašė jis pats (V. V.), kitos dokumento grafos buvo užpildytos, dokumentas buvo pasirašytas (t. 2, b. l. 24).

UAB (duomenys neskelbtini) rašte nurodyta, kad medienos važtaraštis Nr. (duomenys neskelbtini) buvo atspausdintas UAB (duomenys neskelbtini) spaustuvėje ir juo buvo prekiaujama 2006 m. Šiaulių prekybos taške (t. 1, b. l. 67).

VĮ (duomenys neskelbtini) miškų urėdija pateiktas raštas liudija, kad medienos važtaraščiai VĮ (duomenys neskelbtini) miškų urėdijoje laikomi griežtos atskaitomybės blankais – jie turi seriją ir numerį, pagal pirkimo iš spaustuvės dokumentus yra užpajamuojami buhalterijoje, išduodant padaliniams išrašomi vidaus apyvartos važtaraščiai, o panaudoti, pasibaigus ataskaitiniam mėnesiui, nurašomi. Padalinyje už medienos važtaraščių saugojimą yra atsakingas padalinio vadovas. Panaudotų važtaraščių vienas egzempliorius saugomas urėdijos buhalterijoje vadovaujantis Lietuvos Respublikos archyvų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. vasario 22 d. įsakymu Nr. 13 „Dėl buhalterinės apskaitos dokumentų saugojimo terminų“ ir Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 19 straipsniu (t. 1, b. l. 72).

Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro specialisto 2009 m. vasario 12 d. išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) konstatuota, kad parašą, esantį pateikto tyrimui 2006 sausio mėnesio medienos važtaraščio Serija (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini) eilutėje „Medieną atidavė“, pasirašytą K. C. vardu, pasirašė K. C.. Rankraštinius įrašus, esančius pateiktame tyrimui 2006 sausio mėnesio medienos važtaraštyje Serija (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini) (išskyrus rankraštinius įrašus – „06.02.07 ...14³⁰“, „06.02.07...1500“, „V. V.“), parašė K. C. (t. 1, b. l. 43-45).

2010 m. rugpjūčio 27 d. specialisto išvadoje taipogi nurodyta, kad rankraštinius įrašus, esančius 2006 sausio mėnesio medienos važtaraštyje Serija (duomenys neskelbtini), išskyrus įrašus – „06.02.07 ...14³⁰“, „06.02.07... 1500“, parašė K. C. (t. 2, b. l. 4-8). Taigi, byloje esančios specialistų išvados patvirtina liudytojų J. G. ir D. G. parodymus, kad iš rašto buvo matyti, jog važtaraštį Nr. (duomenys neskelbtini) išrašė jų urėdijos eigulys K. C.. Esant tokioms aplinkybėms, apelianto skundo teiginys, kad nė vienas liudytojas nenurodė jokių aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, kad jis (K. C.) padarė jam inkriminuotą veiką, atmetamas kaip nepagrįstas.

Esant aukščiau išdėstytoms aplinkybėms, kolegijai nekyla abejonių dėl K. C. kaltės suklastojus tikrą griežtos atskaitomybės blanką, t. y. padarius Lietuvos Respublikos BK 301 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką.

Nuteistojo skundo argumentas, kad jo raštą važtaraštyje galėjo kas nors nukopijuoti yra deklaratyvus, jį paneigia aukščiau išdėstyti įrodymai. Byloje esanti (duomenys neskelbtini) universiteto (duomenys neskelbtini) fakulteto pažyma, kurioje nurodyta, kad K. C. nuo 2006 m. sausio 23 d. iki 2006 m. kovo 3 d. dalyvavo mokymo–egzaminų sesijoje (t. 2, b. l. 10), pastarojo kaltės nepaneigia. Pastebėtina, kad medienos važtaraštyje Nr. (duomenys neskelbtini) tiksli jo išrašymo data nenurodyta, iš važtaraštyje esančių duomenų akivaizdu tik tai, kad jis buvo surašytas 2006 m. sausio mėn. Taigi, neatmetama, kad K. C. minėtą važtaraštį galėjo surašyti iki išvykdamas į egzaminų sesiją. Apelianto kaltės negali paneigti ir važtaraščio įsigijimo iš UAB (duomenys neskelbtini) aplinkybės, nes jos jokios reikšmės veikos kvalifikavimui pagal BK 301 str. 1 d. neturi.

Atsakant į apelianto skundo argumentą, kad byloje liko nenustatyta, ar važtaraštį pasirašė būtent jis, t. y. K. C., dar kartą pažymima, kad specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) konstatuota, jog parašą, esantį pateiktame tyrimui 2006 sausio mėnesio medienos važtaraštyje Serija (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini) pasirašė bei rankraštinius įrašus, esančius pateiktame tyrimui 2006 sausio mėnesio medienos važtaraštyje Serija (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini) (išskyrus rankraštinius įrašus – „06.02.07 ...14³⁰“, „06.02.07...1500“, „V. V.“), parašė K. C.. Taip pat pažymėtina, kad dokumentu gali būti pripažintas ir tekstas be parašo ir be antspaudo. Svarbu, kad tas įrašas, jį panaudojus, gali sukelti fiziniam, juridiniam asmeniui ar valstybei teisiškai reikšmingus padarinius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-355/2009, 2K-426/2010). Taigi to, kad abejose byloje esančiose specialistų išvadose nurodyta, kad rankraštinius įrašus važtaraštyje Nr. (duomenys neskelbtini) parašė K. C., visiškai pakanka padaryti išvadai, kad minėtą važtaraštį suklastojo būtent K. C..

Netikėti 2009 m. vasario 12 d. specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 43-45) ir teigti, kaip skunde nurodo apeliantas, kad ši išvada nėra pakankamai išsami ir pagrįsta, kolegijos nuomone, nėra jokio pagrindo. Ši išvada pateikta kompetentingo specialisto, ką teisiamajame posėdyje pažymėjo ir kaltinamojo gynėjas, nurodydamas, kad jie su K. C. kreipėsi į rašysenos ekspertą, „<...> turintį šiek tiek prastesnę nei esančio byloje eksperto kvalifikaciją“ (t. 2, b. l. 22), be to, išvadą specialistas davė būdamas įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos BK 235 str. už melagingos išvados pateikimą.

Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su nuteistojo skundo teiginiu, kad apylinkės teismo nuosprendyje išdėstyti įrodymai tinkamai, kaip to reikalauja Lietuvos Respublikos BPK 305 str. 1 d. 2 p. nuostatos, neišanalizuoti. Tačiau, kolegijos nuomone, tai nelaikytina esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu. Pagal BPK 369 str. 3 d. esminiais BPK pažeidimais laikomi tokie kodekso reikalavimų pažeidimai, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį. Šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar, kad buvo padaryti įstatymo pažeidimai, sukliudę teismui priimti teisingą nuosprendį.

Dėl kaltinamojo akto

Nuteistasis K. C. savo skunde pažymėjo, kad kaltinamasis aktas byloje surašytas nesilaikant BPK 219 straipsnio reikalavimų: nusikalstama veika aprašyta abstrakčiai, informacija, kuri nurodyta kaip neatitinkanti tikrovės, skiriasi nuo informacijos, esančios važtaraštyje (duomenys neskelbtini), nors kaltinamajame akte nurodyta, kad informaciją jis patvirtino VĮ (duomenys neskelbtini) miškų urėdijos (duomenys neskelbtini) girininkijos apvaliu antspaudu, tačiau antspaudo tikrumas nebuvo tirtas.

Pagal BPK 219 straipsnio 3, 4, 5 punktus kaltinamajame akte nurodomas nusikalstamos veikos aprašymas: padarytos nusikalstamos veikos vieta, laikas, būdai, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės, pagrindiniai duomenys, kuriais grindžiamas kaltinimas, Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso straipsnis (jo dalis ir punktas), numatantis atsakomybę už padarytą veiką. Kaltinamajame akte nusikalstamos veikos aplinkybes reikia nurodyti tiek, kiek jos nustatytos ikiteisminio tyrimo medžiaga, nurodant kaltininkui inkriminuojamo nusikaltimo sudėties požymius, numatytus konkrečiame BK straipsnyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-197/2005). Pagal teismų praktiką kaltinamasis aktas neatitinka įstatymo nuostatų, kai jame nenurodytos arba neteisingai nurodytos svarbios veikos faktinės aplinkybės, turinčios atitikti baudžiamajame įstatyme numatytus nusikalstamos veikos sudėties požymius (pavyzdžiui, veikos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir pan.), ir dėl to šio dokumento turinio defektai suvaržo kaltinamojo teisę į gynybą, be to, kaltinamojo akto trūkumai turi būti tokie, kurių negalima ištaisyti nagrinėjant bylą teisme ir kurie trukdo ją nagrinėti teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-142/2009).

Bylos duomenys liudija, kad 2010 m. kovo 24 d. baudžiamoji byla, kurioje K. C. kaltinamas nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 301 str. 1 d., padarymu, kartu su 2010 m. kovo 23 d. surašytu kaltinamuoju aktu buvo perduota Raseinių rajono apylinkės teismui. Apylinkės teismo teisėja, susipažinusi su minėta baudžiamąja byla ir nustačiusi, kad kaltinamasis aktas iš esmės neatitinka BPK 219 str. keliamų reikalavimų, nes jame nenurodyta nusikalstamos veikos padarymo vieta, 2010 m. kovo 25 d. nutartimi K. C. baudžiamąją bylą perdavė prokurorui (t. 1, b. l. 109). Prokurorė, ištaisiusi teismo nurodytus trūkumus, K. C. baudžiamąją bylą su 2010 m. gegužės 3 d. kaltinamuoju aktu perdavė apylinkės teismui (t. 1, b. l. 130-136). Raseinių rajono apylinkės teismo teisėja A. Petkevičienė 2010 m. gegužės 4 d. nutartimi konstatavusi, kad kaltinamasis aktas atitinka BPK 219 str. reikalavimus, baudžiamąją bylą perdavė nagrinėti teisiamajame posėdyje (t. 1, b. l. 137).

Kaip matyti iš 2010 m. rugpjūčio 31 d. teisiamojo posėdžio protokolo, K. C. gynėjas advokatas E. J. pateikė teismui prašymą perduoti bylą prokurorui dėl netinkamai surašyto kaltinamojo akto, motyvuodamas tuo, kad kaltinamajame akte nurodytas netikslus K. C. nusikaltimo padarymo būdas. Minėto prašymo teismas netenkino (t. 2, b. l. 29). Teisėjų kolegijos nuomone, šis apylinkės teismo sprendimas yra teisingas. Iš byloje esančio 2010 m. gegužės 3 d. kaltinamojo akto akivaizdu, kad jis surašytas nepažeidžiant BPK 219 str. nuostatų – jame išdėstyti įstatyme numatyti duomenys: nusikalstamos veikos padarymo vieta, laikas, būdas ir kitos svarbios aplinkybės, pagrindiniai duomenys, kuriais grindžiamas kaltinimas. Apelianto skunde nurodyta aplinkybė, kad, nors kaltinamajame akte nurodyta, jog informaciją jis patvirtino VĮ (duomenys neskelbtini) miškų urėdijos (duomenys neskelbtini) girininkijos apvaliu antspaudu, tačiau antspaudo tikrumas nebuvo tirtas, taip pat nėra pagrindas teigti, kad kaltinamasis aktas neatitinka įstatymo reikalavimų. Kaip jau buvo minėta aukščiau, dokumentu gali būti pripažintas ir tekstas be parašo ir be antspaudo. Byloje neginčijamai nustatyta, kad griežtos atskaitomybės blanką – važtaraštį Nr. (duomenys neskelbtini), įrašydamas tikrovės neatitinkančią informaciją, suklastojo būtent K. C., t. y. jo veiksmuose nustatyti visi nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 301 str. 1 d., požymiai, ir to pakanka, kad pripažinti jį kaltu suklastojus griežtos atskaitomybės blanką. Kaltinimas K. C. suformuluotas tinkamai, jame nurodytos aplinkybės visiškai atitinka nuteistajam inkriminuotos nusikalstamos veikos sudėties požymius. Pastebėtina ir tai, kad pranešus K. C. apie įtarimą padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 301str. 1 d., jis nenurodė, jog nesupranta, kuo yra įtariamas (t. 1, b. l. 125-126), susipažinęs su ikiteisminio tyrimo medžiaga, prašymų dėl jo papildymo nepateikė (t. 1, b. l. 129), teisiamajame posėdyje patvirtino suprantantis, kuo yra kaltinamas (t. 2, b. l. 23).

Dėl teismo šališkumo

Apeliantas nurodo, kad skundžiamą nuosprendį priėmė šališkas teismas ir šį teiginį grindžia tuo, kad 2010 m. lapkričio 11 d. pareiškus nušalinimą teisėjai A. Petkevičienei, ji nuo bylos nagrinėjimo nenusišalino, nors 2010 m. rugpjūčio 31 d. nutartyje buvo išsakiusi savo išankstinę nuomonę dėl įrodymų vertinimo, t. y. teisėja išsakė nuomonę, kad byloje esanti specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) yra išsami, pakankama ir dėl jos nekyla abejonių, viso teismo nušalinimo klausimą sprendė šališka teismo pirmininkė. Teigdamas, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, nuteistasis taip pat nurodo, jog iš esmės visi jo prašymai dėl tam tikrų įrodymų ištyrimo (prieštaravimų tarp specialisto išvadų pašalinimo, liudytojų iškvietimo) buvo atmesti ir taip buvo apribotos jo galimybės gintis nuo pareikšto kaltinimo bei pažeistas rungimosi principas. Nuteistojo įsitikinimu, jo bylą nagrinėjęs teismas nebuvo subjektyviai nešališkas, nes iš anksto pasisakė dėl įrodymų vertinimo ne jo naudai, ne savo byloje procesinius sprendimus priiminėjo jos nenagrinėjantis teisėjas, t. y. teismo pirmininkė, kuri yra konstatavusi savo galimą šališkumą ir nėra nešališka objektyviąja prasme.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje ir BPK 44 straipsnio 5 dalyje numatyta asmens, kaltinamo nusikaltimo padarymu, teisė, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Šios teisės užtikrinimui BPK 58 straipsnyje yra išvardyti pagrindai, kuriems esant teisėjai ir kiti BPK 57 straipsnio 2 dalyje nurodyti proceso subjektai negali dalyvauti baudžiamajame procese. Esant BPK 58 straipsnyje numatytam pagrindui, teisėjas privalo nusišalinti nuo dalyvavimo procese. Tokį sprendimą teisėjas turi priimti nepriklausomai nuo to, ar kitiems proceso subjektams yra žinoma apie BPK 58 straipsnyje numatyto pagrindo buvimą, taip pat nuo to, ar kiti proceso subjektai naudojasi teise reikšti nušalinimus ar to nedaro. Nešališkumo principas iš esmės reiškia, kad nagrinėjant bylą teismas su proceso šalimis privalo elgtis vienodai, nerodydamas nė vienai iš jų palankumo, nebūti suinteresuotas priimti vienai iš šalių palankų sprendimą.

Nešališkumo reikalavimas turi subjektyvų aspektą, kad nei vienas teisėjas negali asmeniškai turėti išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką asmeninis teisėjo nešališkumas turi būti preziumuojamas, kol nėra įrodyta priešingai, pavyzdžiui, nustatyta, kad teisėjas parodė priešiškumą ar nepalankumą dėl asmeninių priežasčių. Teismas turi būti nešališkas ir objektyviai, t. y. turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią abejonę dėl galimo teismo šališkumo. Objektyvus nešališkumo aspektas bendriausia prasme reikalauja, jog teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, kad negalėtų susidaryti įspūdis, jog proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas arba teismas vienaip ar kitaip suinteresuotas tam tikra bylos baigtimi. Tačiau objektyvus nešališkumo aspektas neturėtų būti aiškinamas ir pernelyg plačiai, pripažįstant, kad pirmosios ar apeliacinės instancijos teismo padaryti baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, net ir esminiai, visada rodo šio teismo šališkumą (kasacinės nutartys Nr. 2K-202/2005, Nr. 2K-230/2009, 2K-243/2009). Sprendžiant, ar konkrečioje byloje yra pateisinamas pagrindas abejoti, kad konkretus teisėjas stokoja nešališkumo, nuteistojo (kaltinamojo) požiūris, nors ir svarbus, bet nėra lemiamas. Svarbiausią reikšmę turi tai, ar toks baiminimasis gali būti laikomas objektyviai pagrįstu (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-414/2010).

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad 2010 m. rugsėjo 29 d. teisiamajame posėdyje kaltinamojo K. C. gynėjas advokatas E. J. pareiškė nušalinimą teisėjai A. Petkevičienei, motyvuodamas tuo, kad 2010 m. rugpjūčio 31 d. vykusio teismo posėdžio metu teisėja, svarstant K. C. prašymus dėl ekspertizės skyrimo ir specialistų iškvietimo į teismo posėdį tam, kad būtų pašalinti prieštaravimai tarp byloje esančių specialistų išvadų, išsakė nuomonę, kad byloje esanti specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) yra išsami, pakankama ir dėl jos nekyla abejonių, o 2010 m. rugpjūčio 27 d. specialisto išvada vertintina kritiškai, t. y. teisėja iš anksto pasisakė dėl įrodymų vertinimo ne K. C. naudai, kas rodo, jog teisėja nėra subjektyviai bei objektyviai nešališka, nes negali pateikti jokių pakankamų garantijų, pašalinančių bet kokią su tuo susijusią kaltinamojo abejonę (t. 2, b. l. 37-38, 39-40). Teisėja A. Petkevičienė 2010 m. rugsėjo 29 d. nutartimi nuo baudžiamosios bylos Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje K. C. kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos BK 301 str. 1 d., nusišalino. Nutartyje teisėja nurodė, kad, nors ji pasisakydama dėl specialisto išvados ir atmesdama kaltinamojo prašymus paskirti ekspertizę bei kviesti į teismo posėdį specialistus, nebuvo šališka, tačiau iškeltos abejonės teisėjos objektyvumu ir bet koks priimtas sprendimas bus vertinamas kaip šališkas (t. 2, b. l. 41). Raseinių rajono apylinkės teismo pirmininkė V. Micevičienė 2010 m. rugsėjo 29 d. nutartyje konstatavusi, kad teisėja A. Petkevičienė 2010 m. rugpjūčio 31 d. nutartimi išspręsdama kaltinamojo K. C. ir jo gynėjo advokato E. J. prašymus kaltinamojo teisių nepažeidė, teisėjos A. Petkevičienės nusišalinimo nuo baudžiamosios bylos nagrinėjimo nepatvirtino (t. 2, b. l. 42). Nesutikdamas su teismo pirmininkės 2010 m. rugsėjo 29 d. nutartimi nepatvirtinti teisėjos A. Petkevičienės nusišalinimo, K. C. per Raseinių rajono apylinkės teismą pateikė Šiaulių apygardos teismui adresuotą skundą, kuriuo prašė panaikinti Raseinių rajono apylinkės teismo pirmininkės V. Micevičienės 2010 m. rugsėjo 29 d. nutartį baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 2, b. l. 63). Raseinių rajono apylinkės teismo pirmininkė V. Micevičienė 2010 m. lapkričio 10 d. nutartimi skundą grąžino K. C., nurodydama, kad pagal Lietuvos Respublikos BPK 439 str. 2 d. nuostatas žemesniųjų teismų nutartys dėl nušalinimų aukštesniesiems teismams neskundžiamos (t. 2, b. l. 64). Apelianto skundo argumentus, kad nepagrįstai teismo pirmininkė, o ne bylą nagrinėjanti teisėja A. Petkevičienė sprendė jo skundo dėl teismo pirmininkės 2010 m. rugsėjo 29 d. nutarties nepriėmimo klausimą, be to, šį klausimą ir viso teismo nušalinimo klausimą (t. 2, b. l. 74) sprendusi teismo pirmininkė V. Micevičienė buvo šališka, nes ji 2010 m. spalio 20 d. nutartimi nusišalino nuo baudžiamosios bylos Nr. (duomenys neskelbtini) nagrinėjimo, kolegija laiko nepagrįstais. Pažymima, kad baudžiamojo proceso įstatymas nesuteikia teisėjui teisės revizuoti teismo pirmininko sprendimo. Taigi, sprendimą dėl K. C. 2010 m. lapkričio 8 d. skundo pagrįstai priėmė teismo pirmininkė V. Micevičienė, o ne teisėja A. Petkevičienė. Kadangi iš byloje esančios Raseinių rajono apylinkės teismo pirmininkės V. Micevičienės 2010 m. spalio 20 d. nutarties matyti, kad ji nusišalino nuo kitos baudžiamosios bylos, t. y. baudžiamosios bylos Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje A. G. ir K. C. kaltinami pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 1 d., 270 str. 3 d., o ne nuo šios baudžiamosios bylos Nr. (duomenys neskelbtini) nagrinėjimo, teigti, kad teismo pirmininkė sprendimus minėtoje byloje priėmė būdama šališka, nėra pagrindo. Teisėjų kolegijos nuomone, apylinkės teismo pirmininkė pagrįstai nepatvirtino teisėjos A. Petkevičienės nusišalinimo nuo K. C. baudžiamosios bylos nagrinėjimo. Kaip matyti iš teisėjos A. Petkevičienės 2010 m. rugpjūčio 31 d. nutarties (t. 2, b. l. 30), joje, priešingai, nei skunde nurodė apeliantas, teisėja neišreiškė savo išankstinės nuomonės dėl įrodymų, t. y. specialistų išvadų vertinimo. Minėtoje nutartyje esantis teiginys, kad 2010 m. rugpjūčio 27 d. specialisto išvada nepaneigia ikiteisminio tyrimo metu atlikto specialisto tyrimo išvados, nėra pagrindas teigti, kad teisėja iš anksto, neišnagrinėjusi visų bylos aplinkybių ir pažeisdama BPK 20 str. 5 d. nuostatas, įvertino byloje esančius įrodymus. Apylinkės teismo šališkumo nepatvirtina ir kita apelianto skunde nurodyta aplinkybė – kad teismas atmetė jo prašymus kviesti į teismo posėdį liudytojus bei išvadas davusius specialistus tikslu, kad būtų pašalinti atsiradę prieštaravimai tarp byloje esančių specialistų išvadų. Kolegijos nuomone, teismas, svarstydamas ir vertindamas pateiktus prašymus, pagrįstai vadovavosi kriterijumi, ar šie prašymai turi reikšmės išsamiam ir nešališkam bylos aplinkybių ištyrimui. Padaręs išvadą, kad byloje esančios specialistų išvados vienos kitų nepaneigia, teismas priėmė teisingą sprendimą į teismo posėdį nekviesti 2009 m. vasario 12 d. specialisto išvadą davusį specialistą ir konsultacinę išvadą davusį asmenį. Atkreipiamas dėmesys, kad kaltinamojo gynėjo prašymas iškviesti į teisiamąjį posėdį (duomenys neskelbtini) miškų urėdijos (duomenys neskelbtini) girininkijos girininką A. K. ir apklausti jį liudytoju, buvo tenkintas – minėtas asmuo buvo apklaustas liudytoju 2010 m. spalio 29 d. vykusiame teisiamajame posėdyje (t. 2, b. l. 57-58). Taip pat buvo patenkintas ir K. C. gynėjo prašymas pridėti prie bylos (duomenys neskelbtini) universiteto pažymą bei 2010 m. rugpjūčio 27 d. specialisto išvadą (t. 2, b. l. 22-23). Ta aplinkybė, kad bylos įrodymai buvo įvertinti ne taip, kaip pageidavo nuteistasis, taipogi nepatvirtina teismo šališkumo.

Bylų nagrinėjimas laikantis rungimosi principo reiškia, kad kaltinimo ir gynybos šalys bylų nagrinėjimo teisme metu turi lygias teises teikti įrodymus, dalyvauti tiriant įrodymus, pateikti prašymus, ginčyti kitos šalies argumentus ir pareikšti savo nuomonę visais klausimais, kylančiais nagrinėjant bylą ir turinčiais reikšmės ją teisingai išspręsti (BPK 7 straipsnis). Teisėjų kolegija negali sutikti su K. C. skundo teiginiu, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė rungimosi principą – kaip jau minėta, dalis nuteistojo prašymų buvo patenkinti (teisiamajame posėdyje liudytoju apklaustas A. K., prie bylos pridėti prašomi dokumentai), tie prašymai, kuriais buvo reikalaujama išaiškinti jau nustatytas aplinkybes, motyvuotai buvo atmesti. Kaltinamajam buvo užtikrinta galimybė įstatymo numatytomis priemonėmis ir būdais gintis nuo kaltinimų, pateikti prašymus dėl įrodymų tyrimo. Teismas, vertindamas bei svarstydamas prašymus, vadovavosi kriterijumi, ar pateiktas prašymas turi reikšmės išsamiam ir nešališkam bylos aplinkybių ištyrimui.

Esant išdėstytoms aplinkybėms, daroma išvada, kad nagrinėjant K. C. baudžiamąją bylą, baudžiamojo proceso kodekso normų pažeidimų nebuvo padaryta, byla išnagrinėta laikantis rungimosi baudžiamajame procese principo ir nepažeidžiant nešališkumo principo.

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., 332 str.,

Rezoliucinė dalis

n utaria:

atmesti nuteistojo K. C. apeliacinį skundą.