- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-03-31
- Bylos Nr.
- I1-2320-535/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00467-2020-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjas
- Jūratė Gaidytė-Lavrinovič (pirm.)
- Pareiškėjas
- D. K.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų ( buvęs Lukiškių tardymo izoliatorius - kalėjimas)
- Kategorijos
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. K. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – Vilniaus PN) 20 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 1-4).
Pareiškėjas paaiškina, kad laikotarpiu nuo 2008 m. iki 2019 m. jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Vilniaus PN, nebuvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos. Pareiškėjas prašo netaikyti ieškinio senaties, kadangi nėra teisiškai išprusęs, apie pažeidimus sužinojo iš televizijos.
Pareiškėjas nurodo, kad atliekant bausmę Vilniaus PN jam nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas, kamerų plotas dar labiau sumažėdavo dėl jose esančio inventoriaus ir įvairių daiktų. Dėl netinkamo dušų įrengimo buvo pažeistas jo privatumas. Praustis turėjo prie kitų asmenų, kurie jį matydavo, prasilenkiant, kartais susiliesdavo, dėl to kildavo konfliktai. Vilniaus PN taksofonų įrengimas neatitinka teisės aktų reikalavimų, jie neatskirti pertvaromis, todėl pokalbio metu sunku išreikšti savo jausmus kalbančiam asmeniui. Bendraujant telefonu su artimaisiais, jie buvo priversti klausytis kitų kalbančiųjų necenzūrinių žodžių. Vilniaus PN pažeidė jo teisę bendrauti su artimaisiais. Sanitarinių mazgų įrengimas neatitiko higienos normų reikalavimų, juose nebuvo įrengti klozetai arba unitazai. Pasivaikščioti buvo vedamas tik 3 valandoms per parą, mažuose kiemeliuose vienu metu buvo apie 200 asmenų, todėl neturėjo galimybės pajudėti. Dėl kalinimo, pažeidžiant teisės aktų nuostatas, jis patyrė neigiamus išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją, dvasinį sukrėtimą ir t. t., dėl ko patyrė neturtinę žalą, kurią įvertina 20 000 Eur.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime (b. l. 8-14) prašo taikyti ieškinio senatį.
Atkreipia dėmesį į tai, kad net ir esant užimtoms visoms bendrabučio tipo gyvenamosios patalpos ir kamerų tipo patalpos, kurioje gyveno pareiškėjas, įrengtoms miegamosioms vietoms, vienam asmeniui tenkantis plotas visiškai atitinka teisės aktų reikalavimus, nes visų Vilniaus PN bendrabučio tipo patalpų, kamerų tipo patalpų (tame tarpe ir karantino patalpų) plotai visiškai atitinka teisės kad paskiriant nuteistuosius į gyvenamąsias patalpas, nuteistųjų skirstymo į būrius ir gyvenamąsias patalpas komisija visada patikrina patalpų plotus ir galimus nuteistųjų skyrimo į konkrečias patalpas kiekius ir visada stengiasi, kad būtų užtikrintas vienam nuteistajam teisės aktų numatytas gyvenamasis plotas. Visiems be išimties yra suteikiama atskira miegamoji vieta, esanti konkretaus būrio atskiroje gyvenamojoje patalpoje. Taigi gyvenamojoje patalpoje, kurioje pareiškėjui teko gyventi ginčui aktualiu laikotarpiu, buvo vienu metu laikoma ne daugiau asmenų, negu yra įrengta miegamųjų vietų. Būrio patalpos apjungia kelias gyvenamąsias patalpas ir, priklausomai nuo esamos infrastruktūros ir būriui priskirtų nuteistųjų skaičiaus, paprastai užima pusę arba visą gyvenamojo pastato aukštą. Kiekvieno būrio miegamosios patalpos yra sujungtos bendru koridoriumi ir sudaro vientisą gyvenamąją erdvę. Kiekvieno būrio gyvenamosiose patalpose yra įrengta prausykla, tualetas ir virtuvė - poilsio kambarys. Pataisos įstaigoje nustatytas bausmės atlikimo režimas, kuris numato, kad dienotvarkės numatytu laiku nuo 7 val. 00 min. iki 23 val. 00 min. nuteistieji gali laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose, taip pat viso lokalinio sektoriaus teritorijoje, lankyti koplyčią, organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla, t. y., Vilniaus PN dienotvarkė neįpareigoja nuteistųjų, kurie nėra laikomi kamerų tipo patalpose, visą parą būti jiems skirtoje gyvenamojoje patalpoje. Pataisos namų teritorijoje yra įrengtos krepšinio aikštelės, sportiniai svarmenų kilnojimo įrenginiai pastatų viduje, kuriais gali naudotis nuteistieji. Be to, ne visada visos gyvenamosios patalpos miegamosios vietos (lovos) būna užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto realiai tenka daugiau.
Informuoja, kad I-o gyvenamojo korpuso (bendrabučio tipo gyvenamosios patalpos) kiekviename aukšte įrengta po 2 (du) sanitarinius mazgus kiekvienam nuteistųjų būriui (būriuose gyvena nuo 40 iki 50 nuteistųjų). I-ame korpuse kiekviename aukšte įrengti sanitariniai mazgai yra identiški. Kiekviename iš sanitarinių mazgų įrengta po penkias tualeto vietas, keturis pisuarus, keturias kriaukles ir tris prausyklas. Tai atitinka visus teisės aktų reikalavimus. Sanitariniai mazgai yra tvarkingi, jie nuolatos tvarkomi kiekviename būryje dirbančių tvarkinių.
Nurodo, kad Vilniaus PN I-ame gyvenamajame korpuse įrengtos dvi tvarkingos dušo patalpos skirtos I-o gyvenamojo korpuso nuteistiesiems. 2017 metų pradžioje I-ame gyvenamajame korpuse esančiose dušo patalpose dalis prausimosi vietų buvo atskirtos viena nuo kitos pertvaromis. Nuteistieji naudodamiesi dušo patalpomis turėjo galimybę pasirinkti kuriomis prausimosi vietomis naudotis - su pertvaromis, ar be jų. 2018 metų antroje pusėje visos Vilniaus PN I-ame gyvenamajame korpuse esančiose dušų patalpose įrengtos prausimosi vietos buvo atskirtos viena nuo kitos pertvaromis. Kartu su atsiliepimu pateikiame dušo patalpų foto nuotraukas. Mano, jog Vilniaus PN I-ame gyvenamajame korpuse įrengtos dušo patalpos pilnai atitiko galiojantį teisinį reglamentavimą. Pastebi, kad Vilniaus PN dušų patalpoms pastabų niekada neturėjo kontrolę atliekantis Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamentas.
Pasivaikščiojimo kiemeliai pataisos įstaigoje įrengti, vadovaujantis Kalėjimų departamento direktoriaus 2011-03-03 įsakyme Nr. V-82 „Dėl pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ įtvirtintais reikalavimais. Pasivaikščiojimo kiemelio minimalus plotas, kaip ir minimalus vienam asmeniui tenkantis plotas jame, bausmių vykdymą reglamentuojančiuose teisės aktuose nereglamentuotas. Vilniaus PN niekuomet nesusidaro, tokių situacijų kai visi nuteistieji į kiemelį išeitų pasivaikščioti vienu metu, tad vietos yra pakankamai.
Nurodo, kad ginčo laikotarpiu buvo sumontuoti standartinės techninės specifikacijos taksofonai, suteikiantys galimybę naudotis laidiniu ryšiu visoje Lietuvoje. Iš taksofonų galima skambinti vietiniais, tarpmiestiniais numeriais, skambinti į užsienį, mobiliuosius telefonus ir kitus taksofonus. Pabrėžia, kad įstaigoje sumontuoti iki 2018-10-15 veikę taksofonai buvo ryšio paslaugas teikiančios įmonės nuosavybė, taksofonus įrengė ir administravo AB Telia Lietuva. Teisės aktai nenustatė jokių papildomų reikalavimų telefonų (taksofonų) įrengimui. Vilniaus PN nuomone, I-ame gyvenamajame korpuse įrengti taksofonai pilnai atitiko visus reikalavimus, galimybė paskambinti nuteistiesiems buvo užtikrinama nepertraukiamai, nuteistieji naudojosi įstatymo suteikta teise skambinti telefonu. Informuoja, kad nuo 2018-10-15 I-ame gyvenamajame korpuse kiekviename aukšte veikia sumontuoti nauji taksofonai. Taksofonai priklauso „CSC Telekom“ bendrovei, kuri ir vykdo visą šių prietaisų techninį palaikymą ir aptarnavimą. Įstaigos administracija, atsižvelgdama į nuteistųjų nusiskundimus, dėl šaltuoju metų laikotarpiu atsirandančių techninių nesklandumų su užšalančiais taksofonų rageliais, paprašė, kad „CSC Telecom“ savo taksofonus sumontuotu patalpų viduje. UAB „CSC Telecom“ perdavė T+ korteles, kurios išdalintos nuteistiesiems, korteles nuteistieji turi galimybę pasipildyti asmeninėse sąskaitose turimomis lėšomis bei skambinti telefonu. Vilniaus PN nuomone, I-ame gyvenamajame korpuse sumontuoti taksofonai atitinka visus teisės aktų reikalavimus. Galimybė nuteistiesiems pasinaudoti telefonu užtikrinama nepertraukiamai. Teisės aktai taip pat nenumato įrengiamų taksofonų skaičiaus. Vieno taksofono įrengimas kiekviename I-o korpuso aukšte yra visiškai pakankamas, kiekvienas nuteistasis, turintis lėšų vardinėje skambinimo kortelėje, turi galimybę juo pasinaudoti.
Vilniaus PN nuomone pareiškėjo skundo argumentai bei dėl to kilusios neturtinės žalos yra grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia jo paties nuomone, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs ir neginčijami įrodymai. Vilniaus PN neatliko jokių neteisėtų veiksmų pareiškėjo atžvilgiu, atvirkščiai buvo laikomasi ginčo laikotarpiu galiojusių teisės aktų reikalavimų. Vilniaus PN savo veiksmais pareiškėjo teisių nepažeidė ir jam jokios žalos nepadarė, taigi, nėra pagrindo svarstyti neturtinės žalos pareiškėjui atlyginimą.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kuri kildinama iš, pareiškėjo vertinimu, netinkamo kalinimo Vilniaus PN.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Civilinio kodekso (toliau – CK) normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2007-03-26 nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010-06-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011-04-11 nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011-04-11 nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011-11-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).
Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (2000-07-18 įstatymo Nr. VIII-1864 redakcija) 10 straipsniu, CK nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat jei reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, numatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo. Šiame kontekste pabrėžtina, kad pareiškėjas savo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo sieja su laikotarpiu nuo 2008 m. iki 2019 m.
Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Remiantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Taigi, atsižvelgus į minėtas teisės aktų nuostatas ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jo laikymo Lukiškių TI-K sąlygų, t. y. įvertinus pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, konstatuotina, kad šiuo atveju akivaizdu, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas (žr., pvz., LVAT 2013-01-15 nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013-05-20 nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.). Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys, kad CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo.
Teismas pažymi, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, kurie galėtų patvirtinti, jog pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie jo kalinimo sąlygų Vilniaus PN trūkumus. Pareiškėjas taip pat nepateikė jokių įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, o tai, kad pareiškėjas tik vėliau galimai suvokė, jog kalinimo sąlygos pažeidė jo teises, nėra pagrindas pripažinti, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbių priežasčių (CK 1.131 str. 2 d.). Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas pripažįsta, kad nėra pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo.
Įvertinęs minėtas aplinkybes ir tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2020-02-07 (spaudas ant voko, b. l. 5), tačiau iš esmės nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą, teismas sprendžia, kad pareiškėjas praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį iki 2017-02-07.
Byloje taip pat nustatyta, kad atsakovė, atstovaujama Vilniaus PN, prašė taikyti ieškinio senatį, todėl, konstatavęs, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos nustatyta tvarka į teismą nesikreipė, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už minėtą laikotarpį yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą.
Akcentuotina, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka (CK 1.131 str. 1 d.). Todėl tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.). Remiantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad nagrinėjamu atveju, nėra įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo ir nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo, todėl laikoma, kad pareiškėjo teisė į žalos atlyginimą teismo ginama nuo 2017-02-07.
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (ir turtinės, ir neturtinės) privalo būti tenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (žr., pvz., LVAT 2010-11-15 nutartį administracinėje byloje Nr. A525-1355/2010, 2017-04-24 nutartį administracinėje byloje Nr. A-246-602/2017, 2019-01-23 nutartį administracinėje byloje Nr. A-3122-520/2019). Neteisėtumui CK 6.271 straipsnio prasme konstatuoti reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų (žr., pvz. LVAT 2017-07-05 nutartį administracinėje byloje Nr. eA-659-602/2017, 2019-03-28 nutartį administracinėje byloje Nr. eA-966-1062/2019).
Žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas (CK 6.249 straipsnio 1 dalis). Neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (CK 6.250 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, kad LVAT bylose dėl žalos atlyginimo ne kartą yra nurodęs, jog pareiga įrodyti, kad tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, kuris taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (žr., pvz., LVAT 2011-03-30 nutartį administracinėje byloje Nr. A444-669/2011; 2017-05-24 nutartį administracinėje byloje Nr. A-727-552/2017; 2017-09-20 nutartį administracinėje byloje Nr. A-4543-520/2017; 2017-11-15 nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2205-575/2017; 2018-02-28 nutartį administracinėje byloje Nr. A-66-1062/2018; 2019-02-06 nutartį administracinėje byloje Nr. A-450-520/2019).
Taigi, sprendžiant ginčą būtina įvertinti, ar byloje esantys įrodymai patvirtina civilinės atsakomybės taikymo sąlygas pareiškėjo skunde nurodytu atveju.
Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – Taisyklės) 11¹.1 ir 11¹.2 punktuose nurodyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus) negali būti mažesnis kaip 3,1 m², o pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose - 3,6 m².
Vilniaus PN taip pat nurodė, jog bendrabučių tipo patalpose ir kamerų tipo patalpose vienu metu laikoma ne daugiau asmenų, negu yra įrengta miegamųjų vietų. Tai reiškia, kad vienam nuteistajam tenka apie 3,2 kv. m ploto. Šias aplinkybes paneigiančių įrodymų byloje nėra.
Vilniaus PN taip pat nurodė, jog bendrabučių tipo patalpose ir kamerų tipo patalpose vienu metu laikoma ne daugiau asmenų, negu yra įrengta miegamųjų vietų. Šias aplinkybes paneigiančių įrodymų byloje nėra. Byloje esanti medžiaga patvirtina, kad visą ginčo laikotarpį vienam asmeniui tenkančio minimalaus gyvenamosios patalpos ploto norma Vilniaus PN pareiškėjui buvo užtikrinta tinkamai, t. y. pareiškėjo teisė į minimalų 3,1 m² gyvenamos patalpos plotą nebuvo pažeista. Atsižvelgiant į byloje nustatytas faktines aplinkybes, darytina išvada, kad Vilniaus PN veiksmuose (neveikime) neteisėtumas dėl pareikėjo skunde nurodytų aplinkybių, susijusių su per mažu gyvenamųjų patalpų ir kamerų plotu, nėra nustatytas.
Pareiškėjo teigimu, gyvenamųjų patalpų plotas, be kita ko, buvo užstatytas baldais, kitu inventoriumi, dalį ploto užėmė sanitarinis mazgas. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą iš esmės kildina iš to, kad bausmės atlikimo įstaigoje jam, be kita ko, nebuvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos, todėl aktualus yra Konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamam (žr., pvz., EŽTT 2000-10-26 sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, prašymo Nr. 30210/96, 2001-07-24 sprendimą Valašinas prieš Lietuvą, prašymo Nr. 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus, jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001-04-21 sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, prašymo Nr. 28524/95).
Pažymėtina, kad Taisyklių 11¹.1 ir 11¹.2 punktuose įtvirtintą minimalią pataisos įstaigų gyvenamojoje patalpoje ir kameroje vienam asmeniui turinčią tekti gyvenamosios patalpos ploto normą – 3,1 m² ir 3,6 m² – neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Papildomai akcentuotina, kad LVAT, nagrinėdamas analogiško pobūdžio bylą dėl asmeniui tenkančio minimalaus ploto Vilniaus PN kamerose, 2016-01-26 nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1624-575/2016 rėmėsi EŽTT praktika, kurioje EŽTT atsisakė nustatyti, kiek m² turi tekti kaliniui ir kuomet erdvės trūkumas gali būti laikomas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu (EŽTT 2010-12-16 sprendimas byloje Trepashkin prieš Rusiją; 2014-09-15 sprendimas byloje Logothetis ir kt. prieš Graikiją) bei konstatavo, jog argumentai, kad į kamerose įtvirtintas minimalias vienam asmeniui turinčias tekti gyvenamųjų patalpų ploto normas neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas, yra nepagrįsti. Atsižvelgiant į šiuos LVAT išaiškinimus, pareiškėjo argumentai dėl to, kad kameros plotas buvo užstatytas baldais ir kitais įrenginiais, atmestini.
Pataisos įstaigų įrengimo reikalavimai įtvirtinti Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse, patvirtintose Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011-03-03 įsakymu Nr. V-82.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017-06-07 įsakymu Nr. V-245 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normos (toliau - Aprūpinimo normos). Aprūpinimo normų 13 punktas reglamentuoja laisvės atėmimo vietų dušo patalpų aprūpinimą baldais ir kitu inventoriumi.
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 28 punkte įtvirtinti reikalavimai prausimosi patalpoms.
Pareiškėjas neneigė, kad jam buvo sudaryta galimybė vieną kartą per savaitę pasinaudoti dušu, tačiau tvirtino, kad buvo priverstas maudytis duše su kitais kalinamais asmenimis, o tai žemino jo orumą, buvo pažeistas jo privatumas.
Pažymėtina, kad teisės aktų nuostatos nenumato dušo kabinų atskyrimo. Tačiau, kaip matyti iš atsakovės atstovo atsiliepimo, Vilniaus PN administracija, siekdama užtikrinti asmenų, besinaudojančių dušu, privatumą, dušo patalpoje yra įrengusi pertvaras. Iš į bylą pateiktų fotolentelių (b. l. 19, 20, 21) taip pat matyti, kad dušinėse tarp dušų yra pertvaros. Pažymėtina, kad į dušinės patalpas suimtieji ir nuteistieji yra vedami tos pačios lyties pareigūnų. Taigi, nors teisės aktai jokių specialių papildomų reikalavimų, susijusių su pertvaromis duše, ar atskirų kabinų įrengimu, nenustato, tačiau Vilniaus PN, kaip matyti, patys savo iniciatyva stengiasi sudaryti sąlygas suimtųjų ir nuteistųjų privatumui užtikrinti. Be to, dušu pareiškėjas naudojosi tik su tos pačios lyties asmenimis. Atsižvelgiant į tai, kad Vilniaus PN neturėjo įstatyminės pareigos dušo patalpoje įrengti atskirų kabinų nusiprausimui, todėl teismas neturi pagrindo konstatuoti Vilniaus PN neteisėtus veiksmus. Pabrėžtina, kad, tam, kad būtų konstatuotas valstybės valdžios institucijų neteisėtumas, kaip pagrindas žalos atlyginimui, pirmiausia būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos bei nustatyti, kaip šie pažeidimai pasireiškė pareiškėjo atžvilgiu. Nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad Vilniaus PN savo veiksmais kaip nors būtų pažeidęs teisės aktų reikalavimus, taigi nenustačius Vilniaus PN neteisėtų veiksmų, pareiškėjas neturi teisės į žalos atlyginimą. Tuo tarpu pareiškėjo šiuo aspektu skunde nurodyti argumentai dėl privatumo ir orumo pažeidimo vertintini kaip subjektyvus aplinkybių vertinimas.
Taip pat dėl privatumo naudojantis dušu užtikrinimo teismas pažymi, kad LVAT savo praktikoje yra pažymėjęs, jog pertvarų duše nebuvimas neužtikrina visiško privatumo buvimo. Neatmestina galimybė, kad nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas, ribota galimybė naudotis dušu ar karštu vandeniu bei privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas taip pat gali būti vertinami kaip vienos iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., LVAT 2015-12-29 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1763-858/2015, 2016-10-07 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1456-602/2016). Tačiau nagrinėjamoje byloje pareiškėjas kėlė ginčą tik dėl naudojimosi dušu sąlygų, byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kad jam nebuvo suteikta galimybė pasinaudoti dušu, todėl nėra pagrindo spręsti, kad pareiškėjo kalinimo sąlygos ginčijamu aspektu buvo nesuderinamos su Konvencijos 3 straipsnio reikalavimais.
Nuteistųjų pokalbių telefonu tvarką reglamentuoja Bausmių vykdymo kodeksas (toliau – BVK) ir Taisyklių nuostatos. BVK 102 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuteistiesiems leidžiama paskambinti telefonu. Vadovaujantis šio straipsnio 2 dalimi, skambinti ir kalbėti telefonu galima ne ilgiau kaip 15 minučių. Kam skambinti, pasirenka nuteistasis. Telefoninis pokalbis gali būti nutrauktas, jeigu nuteistasis pažeidžia skambinimo tvarką (BVK 102 straipsnio 3 dalis). Vadovaujantis Taisyklių 124 punktu, nuteistųjų, kuriems BVK nustatytas ribotas telefoninių pokalbių skaičius, telefoniniai pokalbiai registruojami Nuteistųjų telefoninių pokalbių apskaitos kortelėse arba elektroninėje apskaitos (registracijos) sistemoje. Taigi teisės aktuose, reglamentuojančiuose nuteistųjų skambinimo telefonu tvarką, numatyti tam tikri šios teisės apribojimai, susiję su ypatingu nuteistųjų teisiniu statusu, be kita ko, nustatyta maksimali telefoninių pokalbių trukmė ir skaičius, galimybė kontroliuoti, su kuo telefonu bendrauja nuteistasis, registruojant jo skambučius nuteistojo telefoninių pokalbių apskaitos kortelėje, ir pažymint joje asmens, kuriam skambinama, telefono numerį, vardą ir pavardę. Be to, pareigūnams yra suteikta galimybė nutraukti telefoninį pokalbį tuo atveju, jeigu nuteistasis nesilaiko teisės aktuose nustatytos skambinimo tvarkos
Pareiškėjas neginčijo, kad jam buvo užtikrinta BVK nustatyta teisė skambinti telefonu, tačiau teigia, kad nesant būdelių jo pokalbius telefonu gali girdėti kiti asmenys, sunku susikalbėti dėl triukšmo.
Vilniaus PN pateikė fotolenteles, kuriose užfiksuota, kaip įrengti taksofonai (b. l. 17, 18, 30, 31, 32, 33). Kaip matyti, taksofonai įrengti su gaubtu ir tai atitinkamai mažina triukšmą. Be to, ir informaciniai pranešimai priklijuoti ant taksofonų patvirtina, kad pačių asmenų prašoma gerbti vieni kitus. Taigi, šiuo atveju Vilniaus PN negali būti laikomi atsakingais, kad buvo triukšminga ir sunku bendrauti su šeima. Tokiu atveju, patys laikomi asmenys turėjo gerbti vieni kitus ir atitinkamai supratingai bendrauti, netriukšmauti. Reikalavimo, kad telefonų aparatai būtų izoliuojami, teisės aktai nenustato, o Vilniaus PN administracija nėra atsakinga už nuteistųjų keliamą triukšmą ir jų pačių kito asmens negerbimą. Todėl, teismo vertinimu, nėra pagrindo teigti, kad dėl netinkamų skambinimo sąlygų pareiškėjui atsirado reikšmingų ar nepataisomų neturtinių padarinių. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad skundo reikalavimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą dėl šio pažeidimo nepagrįstas ir atmestinas.
Pareiškėjas skunde nurodė, jog Vilniaus PN netinkami įrengtas sanitarinis mazgas, kuriame yra tupimas tualetas. Teismas pažymi, jog teisės aktuose nėra imperatyviai reglamentuojama, kokio tipo tualetas turi būti įrengtas bendrabučio tipo patalpų sanitariniame mazge. Iš pateiktų nuotraukų matyti, kad Vilniaus PN sanitariniame mazge įrengtos atskiros kabinos, užtikrinančios asmenų privatumą, taip pat įrengtos kriauklės bei prausyklos (b. l. 22, 23, 24, 25). Atsižvelgiant į tai, teismas sprendžia, jog nėra pagrindo teigti, kad sanitarinio mazgo įrengimas Vilniaus PN pažeidė pareiškėjo teises.
Pareiškėjo teigimu, Vilniaus PN pasivaikščiojimo kiemeliai yra per maži. Byloje nėra jokių rašytinių duomenų, kad pareiškėjui nebuvo suteikta galimybė naudotis pasivaikščiojimo kiemeliu. Teismas pažymi, kad pagal Eksploatavimo taisyklių 18 punktą, tam, kad nuteistieji galėtų pasivaikščioti ir mankštintis gryname ore, pataisos įstaigų teritorijoje ant žemės arba ant nuteistųjų gyvenamųjų korpusų pastatų stogų įrengiami pasivaikščiojimo kiemai. Tačiau nei Eksploatavimo taisyklės, nei kiti nacionaliniai teisės aktai pataisos namų pasivaikščiojimo kiemelių ploto nereglamentuoja. Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad Vilniaus PN nesusidaro tokių situacijų, kad visi nuteistieji į kiemelį išeitų pasivaikščioti vienu metu, todėl vietos yra pakankamai. Byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad Vilniau PN kalinamiems asmenims 1-ojo gyvenamojo korpuso pasivaikščiojimo kieme yra sudarytos sąlygos užsiimti norimu sportu, sportuoti, nėra apribota galimybė rūkyti lauke, II ir III gyvenamojo korpuso pasivaikščiojimo kiemeliuose yra įrengtas sporto inventorius. Įstaiga yra patvirtinusi nuteistųjų pasivaikščiojimų gryname ore grafiką. Šios aplinkybės leidžia teigti, kad Vilniaus PN esantiems nuteistiesiems yra sudarytos tinkamos sąlygos pasivaikščioti kiemelyje. Nors pareiškėjas nurodė, kad kiemelis yra per mažas ir nėra tinkamas dideliam asmenų kiekiui, todėl nuteistieji, išvesti pasivaikščioti, gali tik stovėti arba sėdėti, vis dėlto, iš nuotraukų matyti, kad kiemelis nėra perpildytas, o jame esantys asmenys gali laisvai judėti. Teismas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjo neturtinė žala dėl netinkamų kalinimo sąlygų vertintina nuo 2017-02-07, tačiau byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas šiuo laikotarpiu būtų kreipęsis į Vilniaus PN administraciją su skundais ar prašymais dėl teisės pasivaikščioti nesuteikimo ar ribojimo, tokių duomenų nenurodė ir pareiškėjas. Kreipimosi į institucijos administraciją aspektas yra svarbus, siekiant įvertinti, ar pataisos įstaiga, žinodama apie pažeidimus, ėmėsi veiksmų, kad tokie pažeidimai būtų pašalinti. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo teiginius dėl pasivaikščiojimo teisės pažeidimų, teismas vertina kaip deklaratyvius, nepagrįstus jokiais juos patvirtinančiais įrodymais, todėl teismas neturi pagrindo jais vadovautis.
Minėta, kad valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti turi būti nustatytos trys civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai (neveikimas), žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos. Kai neįrodyta bent viena iš būtinųjų sąlygų, civilinė atsakomybė negali būti taikoma. Nagrinėjamu atveju jokių neteisėtų Vilniaus PN veiksmų (viena iš esminių sąlygų civilinei atsakomybei kilti) nenustatyta, todėl pareiškėjas neturi teisinio pagrindo į neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjui neįrodžius Vilnaius PN neteisėtų veiksmų, skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86 straipsnio 2 dalimi, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo D. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.