- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-06-02
- Bylos Nr.
- I-5466-208/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00125-2016-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Donatas Vansevičius
- Pareiškėjas
- R. J.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
- Kategorijos
- 1.15.2.3.2Neturtinė žala
- 3.6pavadinimo nepavyko patikrinti
- 3.21Teismo sprendimas
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Donatas Vansevičius, dalyvaujant pareiškėjui pareiškėjo R. J. (R. J.) atstovės Nevyriausybinės organizacijos „Iustitia est fundamentum“ atstovui R. M., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. J. (R. J.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas R. J. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (I t., b. l. 1–22) prašydamas: 1) atnaujinti praleistą senaties terminą dėl laikotarpio nuo 2011-11-22 iki 2012-04-27; 2) kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu išaiškinti, ar Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintos 2010-04-11 Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma) 68 p., Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir SVĮ) 44 str. 4 d. bei 2003-07-02 įsakymo Nr. 194 „Dėl pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ 258 p., neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 str. 2 ir 3 dalims bei su teise pasinaudoti dušu susijusiomis tų pačių įstatymų reglamentuotomis teisės normomis, t. y. SVĮ 5 str., Higienos normos 6 p., Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 str. 1 d. ir 173 str. 1 d.; 3) priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir atsakovas, Lukiškių TI-K) 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą už kalinimą netinkamomis sąlygomis periodiškai nuo 2011-11-22 iki 2015-12-18.
Pareiškėjas paaiškina, kad atvykus į Lukiškių TI-K jis nebuvo tinkamai supažindintas su savo teisėmis ir pareigomis, nes buvo tik formaliai pareikalauta jo parašo, o visa procedūra truko apie 3 min., o per tokį trumpą laiką su savo teisėmis ir pareigomis pareiškėjas susipažinti objektyviai negalėjo. Atsižvelgiant į tai, šioje byloje negali būti taikomas ieškinio senaties terminas, nes jis pradedamas skaičiuoti nuo individualaus išaiškinimo suimtajam jo teisių ir pareigų datos. Be to, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamuoju kodeksu teigia, jog šiuo atveju kalinimo pažeidimai susiję su kankinimu, patiriamu nežmonišku ir orumą žeminančiu elgesiu, todėl pirmojo pažeidimo 2011-06-17 senatis pradedama skaičiuoti nuo paskutinio 2014-04-15 pažeidimo.
Pareiškėjas teigia, jog Lukiškių TI-K jis buvo kalinamas nežmoniškomis sąlygomis, pareiškėjas buvo kalinamas nuolat perpildytose kamerose, kuriose yra įrengti pertekliniai baldai dar labiau sumažinantys vienam asmeniui tenkantį plotą kameroje. Pažymi, jog ginčo laikotarpiu vienam asmeniui tenkantis kameros plotas atitikdavo teisės aktų reikalavimus tik tuo metu, kai kiti kalinamieji būdavo etapuojami į kitas įstaigas, tačiau trukdavo ne ilgiau nei valandą, nes po to būdavo įkeliami kiti kalinamieji, todėl kalinamųjų skaičiaus sumažėjimas nepasijausdavo. Kalinimas tokiomis sąlygomis turėtų būti vertinamas kaip Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 str. pažeidimas. Pažymi, jog kamerose yra pelėsio, drėgna, papildomos oro vėdinimo sistemos neįrengtos, o vėdinimo pro langus nepakanka. Gyvenant tokiomis sąlygomis pareiškėjui sutriko sveikata (atsirado kosulys, dusulys, poveikis sąnariams ir kt.). Pareiškėjas taip pat teigia, kad atsakovas jam suteikė netinkamą gulimą inventorių – metalinį gultą, kurio eksploatavimo laikas yra pasibaigęs. Dėl netinkamų gultų pareiškėjas negalėjo išsimiegoti, kamuodavo nuovargis. Vadovaudamasis Higienos normos 21 p. teigia, kad kamerose esantis sanitarinis mazgas įrengtas netinkamai, nes sanitarinis mazgas įrengtas gyvenamoje patalpoje ir yra atitvertas nuo gyvenamosios patalpos tik 1,2 m aukščio sienele, nebuvo atskiros ventiliacijos sistemos, todėl į kamerą nuolat sklisdavo blogas kvapas. Tokiu būdu pareiškėjas patyrė orumo bei garbės pažeminimą, nepilnavertiškumo jausmą. Teigia, jog galimybė nusiprausti po dušu buvo suteikiama tik vieną kartą per savaitę ir tik 15 min., dėl to pareiškėjas buvo priverstas nuolat būti suprakaitavęs, o tokios sąlygos laikytinos antisanitarinėmis, prilygsta kankinimui. Pareiškėjo teigimu, pasivaikščiojimo kiemeliai neatitinka Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2001-09-07 įsakymo Nr. 178 „Dėl kardomojo kalinimo vidaus tvarkos taisyklių“ 83 p. reikalavimų, be to, pasivaikščioti pareiškėjas buvo išvedamas tik vieną valandą per parą, o esant prastam orui iš viso buvo nevedamas į lauką, kiemelio plotas, tenkantis vienam asmeniui buvo per mažas, todėl pareiškėjas jautė oro trūkumą, erdvės stoką. Pareiškėjas taip pat teigia, kad atsakovas nepasirūpino draudimu rūkyti gyvenamojoje patalpoje, todėl pareiškėjas buvo priverstas nuolat kvėpuoti tabako dūmais, o tokiu būdu buvo pažeistas Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymas. Lukiškių TI-K taip pat nesilaikė Higienos normos reikalavimo sudaryti sąlygas nemokamai skalbti ir džiovinti asmeninius drabužius, todėl kalinamieji yra priversti skalbti ir džiovinti drabužius gyvenamosiose patalpose, o dėl kamerose esančios drėgmės rūbai nedžiūna ir pūna, o drėgmės kiekis kamerose dar labiau padidėja. Pareiškėjas be kita ko taip pat nurodo, jog jo kilnojimas iš vienos kameros į kitą sukėlė pareiškėjui daug nepatogumų, tokiu būdu buvo trukdoma kalinamiesiems susigyventi tarpusavyje. Dėl minėtų atsakovo veiksmų pareiškėjas patyrė didelių nepatogumų, psichologinį išsekimą, atsirado fobijos, buvo pažemintas pareiškėjo orumas, jis tapo dirglus ir agresyvus, sutriko sveikata. Pažymi, kad atsakovas nesirūpina kalinamų asmenų darbinėmis pajamomis, pašalpų iš socialinės paramos fondų nemoka, paramos neteikia, o nei vieno higienos ir materialinio aprūpinimo normų reikalavimo nesilaiko – nei tualetinis popierius, nei dantų šepetėliai ir dantų pasta, nei skutimosi peiliukai, nei priemonės indams plauti neišduodami, prieš einant į dušą neišduodamas muilas. Pažymi, kad gyvenamosiose patalpose yra asbesto, kurio naudojimas nuo 2005 m. yra uždraustas. Tokiu būdu pareiškėjui sudaroma nesaugi aplinka, kelianti pavojų jo sveikatai. Pareiškėjas taip pat nurodo, jog Lukiškių TI-K nesilaikoma priešgaisrinės apsaugos taisyklių, nes nėra iškabintų gesintuvų, dėžės su smėliu,, nėra evakuacinio išėjimo.
Pareiškėjo atstovas teismo posėdžio metu pažymėjo, jog atsakovės atstovas iš dalies pripažino, kad tam tikrais laikotarpiais plotas, tenkantis vienam asmeniui, neatitiko teisės aktų reikalavimų. Teigė, jog iš kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui, turi būti atimtas tas plotas, kurį užima kameroje esantys baldai. Pažymėjo, jog Lukiškių TI-K pateikti duomenys apie kamerose kalinamų asmenų skaičių yra netikslūs, nes asmenų skaičius kamerose sumažėja labai trumpam laikui, t. y. kai asmenys būna išvežami į teismo posėdžius, ligoninę ir pan., tačiau vietoj jų iš karto būna įkeliami kiti asmenys. Be to, pareiškėjas buvo nuolat kilnojamas iš kameros į kamerą, o Lukiškių TI-K pateiktuose duomenyse nėra detalizuota kokiu metu pareiškėjas buvo perkeliamas, todėl nėra visiškai aišku kiek laiko asmenų kiekis kamerose buvo sumažėjęs. Taip pat nurodė, jog nors atsakovo teigimu už kamerų valymą yra atsakingi patys kalinamieji, tačiau Lukiškių TI-K tik kartą per savaitę išduoda priemones kameroms valyti. Pareiškėjas pagal turimas galimybes visada laikėsi švaros reikalavimų. Pasisakydamas dėl dušų nurodė, kad teisės aktai nustato reikalavimus ne rečiau kaip kartą per savaitę nuvesti kalinamuosius nusiprausti po dušu, tačiau manė, kad tai nereiškia, jog kalinamieji į dušą negali būti vedami dažniau ir pažymėjo, jog vadovaujantis teisės aktais turi būti užtikrinama galimybė tinkamai higienos priežiūrai, todėl vasaros metu kalinamieji maudytis turi būti vedami dažniau. Taip pat, teigė, kad drabužių skalbimo apmokestinimas yra neteisėtas. Pasisakydamas dėl asbesto pažymėjo, jog jo naudojimas yra uždraustas, todėl Lukiškių TI-K teiginys, jog asbesto plaušeliai nekelia pavojaus sveikatai yra niekinis. Be to, niekada nebuvo atlikti jokie specialūs tyrimai, ar pasivaikščiojimo kiemeliuose esantis asbestas tikrai yra tinkamai apsaugotas nuo patekimo į aplinką. Taip pat, pakartojo esminius skundo argumentus.
Atsiliepimas
Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į skundą ir atsiliepimo papildyme su skundu nesutinka ir prašo atmesti (I t., b. l. 45–57, 185–186).
Lukiškių TI-K vadovaujasi Higienos norma bei 2010-05-11 įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ ir nurodo, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Paaiškina, kad Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų, nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiui, o jų nepriimti į įstaigą neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys ir sprendimai. Skirstant atvykusius asmenis į kameras yra laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir SVĮ) 10 str. bei Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo įstatymo 70 str. įtvirtintų suimtųjų izoliavimo reikalavimų. Stengiamasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką. Taip pat, kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas, bei kitas teisės aktų numatytas inventorius. Lukiškių TI-K nuolat organizuojamas profilaktinis aplinkos kenksmingumo pašalinimas (dezinfekcija, dezinsekcija, deratizacija) bei atliekama visuomenės sveikatos priežiūra, buvo sudaryta sutartis su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, nuo 2013-12-30 sudaryta sutartis su UAB „Dezinfa“, o nuo 2015 m. sudaryta paslaugų teikimo sutartis su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kurios vykdo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Pažymi, jog patys kalinamieji piktybiškai niokoja naujai suremontuotas kameras. Kamerose yra įrengtos taburetės, stalai, lentynos. Atsižvelgiant į tai, jog kamerų plotas yra mažas, ne visada įmanoma įrengti daugiau papildomų spintelių, lentynų ar taburečių bei kitų baldų, sanitarinis mazgas nuo bendros patalpos atitvertas 1,5 m aukščio sienele ir toks jo įrengimas atitinka Higienos normos 21 p. reikalavimus, visose Lukiškių TI-K kamerose langai pritaikyti vėdinimui ir atsidaro, o tai atitink Higienos normos 24 p. reikalavimus, kameros aprūpintos tvarkymo inventoriumi, todėl suimtieji yra patys atsakingi už kamerų tvarkymą, kuriose gyvena. Sutinka su pareiškėju, jog po dušu jis vedamas vieną kartą per savaitę 15 min., tačiau pažymi, kad tai atitinka Higienos normos 68 p. reikalavimus, todėl atsakovas jokių pareiškėjo teisių tokiu būdu nepažeidė. Nesutinka su pareiškėjo teiginiu, jog jam yra neišduodamos higienos priemonės, nes Lukiškių TI-K priemones išduoda atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-06-09 įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintas „Vyrų ir moterų, laikomų kardomojo kalinimo vietose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normas“. Taip pat, pažymi, kad vieną kartą per savaitę patalynė ir apatiniai drabužiai yra skalbiami nemokamai, o viršutinius drabužius galima skalbti tik apmokėjus už šią paslaugą. Jei asmuo neturi pakankamai pinigų sumokėti už šią paslaugą, jis turi teisę kreiptis į būrio viršininką dėl galimybės drabužius išsiskalbti nemokamai. Pažymi, kad patalynė iš skalbyklos kalinamiesiems grąžinama sausa. Taip pat, sutinka su pareiškėju, jog jam buvo suteikia galimybė pasivaikščioti gryname ore tik vieną valandą per parą, tačiau pažymi, jog tai atitinka SVĮ 29 str. reikalavimus. Kiemeliai visada valomi, o esant būtinybei yra barstomi. Šiferio lakštais yra padengti tik I ir III korpuso pasivaikščiojimo kiemelių kontūrai, asbesto plaušeliai konstrukcijose yra tvirtai surišti su užpildu, todėl jie nepatenka į aplinką ir yra nepavojingi. Atkreipia dėmesį, kad šie pasivaikščiojimo kiemeliai įrengti iki įsigaliojant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998-09-28 nutarimui Nr. 1163 „Dėl asbesto ir jo turinčių gaminių importo, gamybos ir naudojimo ribojimo“. Suimtųjų ir nuteistųjų perkėlimai iš vienos kameros į kitą vykdomi griežtai vadovaujantis SVĮ 10 str. ir BVK 70 str. nuostatų bei Lukiškių TI-K suimtųjų (nuteistųjų) paskirstymo į kameras tvarkos aprašu. Lukiškių TI-K nėra specialiai rūkantiesiems įrengtų kamerų, nes tokių kamerų įrengimo nenumato jokie teisės aktai, tačiau skirstant asmenis į kameras atsižvelgiama į prašymus asmenį laikyti atskirai nuo rūkančiųjų. Dėl pareiškėjo teiginio apie supažindinimą su teisės aktais, kurių privalo laikytis kalinimo įstaigoje pažymi, kad pareiškėjo parašas ant blanko „Supažindinimas“ patvirtina, kad pareiškėjas buvo tinkamai supažindintas su jo teisėmis ir pareigomis įkalinimo įstaigoje. Pasisakydamas dėl priešgaisrinės saugos reikalavimų nurodo, kad kiekviename aukšte yra pirminės gesinimo priemonės, gesintuvai yra kiekviename gyvenamajame korpuse korpuso vyresniųjų kabinetuose, yra įrengtas vidaus gaisrinis vandentiekis, gaisriniai čiaupai. Taip pat, kiekviename gyvenamajame korpuse yra įrengta po du evakuacinius išėjimus, yra evakuacijos kryptį nurodantys ženklai. Pažymi, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą.
Prašymą priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas grindžia Dokumentų parengimo išlaidų atlyginimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000-09-01 nutarimu Nr. 1039, 6 ir 7 punktais bei Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012-12-12 informaciniu pranešimu Nr. 29 „Dėl dokumentų kopijų parengimo išlaidų indeksavimo“, kuriais vadovaujantis, grafinio A4 formato lapo kopijos parengimui nustatyta 0,06 Eur suma. Teismui pateikti 122 A4 formato lapai įrodomosios medžiagos. Atsižvelgiant į tai Lukiškių TI-K turėtų būti priteista 7,32 Eur (122 x 0,06) bylinėjimosi išlaidų.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjui, kurią jis nurodo patyręs Lukiškių TI-K. Atsakovas šioje byloje prašo taikyti ieškinio senaties terminą. Pareiškėjas prašo netaikyti ieškinio senaties, nes, jo teigimu, tai tęstinis pažeidimas. Taip pat prašė atnaujinti ieškinio senatį.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.126 str. 2 d. nustatyta, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. CK 1.125 str. 8 d. įtvirtina sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo pareikšti. Pagal CK 1.127 str. 1 d. ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.
Pareiškėjas prašo priteisti jam žalą, atsiradusią laikotarpiu nuo 2011-11-22 iki 2015-12-18, o skundą teismui išsiuntė 2016-01-07 (I t., b. l. 41).
Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) formuojamą praktiką pareiškėjas turi įvardinti objektyvias šio termino praleidimo priežastis ir pateikti šias priežastis patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., LVAT 2013-12-05 nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2015-05-15 nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015).
Teismas, įvertinęs pareiškėjo prašyme nurodytas aplinkybes, daro išvadą, kad jis tuo metu, kai buvo laikomas netinkamomis kalinimo sąlygomis, galėjo suvokti, jog jo teisės yra pažeidžiamos ir šią teisę tinkamai ginti, paduodant skundą teismui. Pareiškėjas nepaaiškino ir nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad pažeidimų metu jis nežinojo ar negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus bei nepagrindė, kodėl tuo metu jis galimai pažeistų teisių negynė teismine tvarka. Be to, skunde pareiškėjas pats nurodė, jog ginčo laikotarpiu jautė įvairius nepatogumus, orumo pažeminimą, sveikatos pablogėjimą ir kt. Pažymėtina, jog dėl netinkamų kalinimo sąlygų administraciniuose teismuose yra išnagrinėta daug kalinamųjų skundų, todėl pareiškėjas turėjo realias galimybes žinoti apie savo teisių pažeidimus, tačiau jas ginti delsė nepagrįstai ilgai. Atsižvelgiant į tai, ieškinio senatis šioje byloje taikytina laikotarpiui nuo 2011-11-21 iki 2013-01-06 imtinai. Tai atitinka ir LVAT formuojamą praktiką (pvz., 2015-11-17 nutartis administracinėje byloje Nr. A-2066-662/2015).
Teismas pažymi, kad pagal CK 6.271 str. 1 d., žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.250 str. 1 d. apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Taikant CK 6.250 str. teismų praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad padarytas neigiamas poveikis buvo pakankamai intensyvus, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė LVAT 2012-02-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1343/2012). CK 6.250 str. 2 d. nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva.
Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, kad bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, aktualus yra Konvencijos 3 str., kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000-10-26 sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001-07-24 sprendimą byloje Valašinas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98 ir kt.). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 str. reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 str. yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 str. nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001-04-21 sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95). Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 str. pažeidimas. EŽTT savo praktikoje taip pat yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 str. požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 str. pažeidimą (žr., pvz., EŽTT 2005-04-07 sprendimą byloje Karalevičius prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53254/99; 2008-02-14 sprendimą byloje Dorokhov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 66802/01; 2012-01-10 sprendimą byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją).
Reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto, nustatytas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 p.
Iš Lukiškių TI-K atsiliepime pateiktų duomenų, t. y. detalizuotų kamerų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, dydžių bei asmenų, su kuriais buvo laikomas, skaičių (b. l. 46–48), matyti, kad, bendrai apskaičiavus nagrinėjamą laikotarpį (t. y. periodiškai nuo 2013-03-07 (šią dieną pareiškėjas ginčo laikotarpiu atvyko į Lukiškių TI-K) iki 2015-12-18) – iš viso 124 dienų, 73 dienas vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje visiškai atitiko nustatytus reikalavimus, o likusią laikotarpio dalį – 51 dieną vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje neatitiko nustatytų reikalavimų. Teismas, vertindamas esančių byloje įrodymų visumą, daro išvadą, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės apie kalinimą perpildytose kamerose yra pagrįstos. Taigi, įvertinęs minėtas aplinkybes ir kitą byloje esančią medžiagą, taip pat tai, kad kameros, be kita ko, buvo užstatytos suimtųjų (nuteistųjų) lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis, teismas sprendžia, jog iš tiesų ginčo laikotarpiu suimtiesiems (nuteistiesiems) tenkantis plotas buvo mažas, jie beveik neturėjo laisvos vietos, kurioje galėtų judėti, todėl pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista, o kalinimas tokiomis sąlygomis buvo gana ilgas, todėl yra pagrindas konstatuoti Konvencijos 3 str. pažeidimą.
Pareiškėjas teigė, kad netinkamai įrengtas sanitarinis mazgas, atliekant gamtinius reikalus ribojamas jo privatumas.
Higienos normos 21 p. nustatyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą.
Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176 „Dėl Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 14.5 p. kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa; ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga; esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto; kameroje įrengiamas praustuvas.
Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas skunde neneigė, jog yra įrengta sanitarinio mazgo patalpa, kuri atitverta nuo likusio kameros ploto pertvara. Teismas vadovaudamasis minėtomis teisės aktų nuostatomis pripažįsta, kad toks įrengimas atitinka sanitarinio mazgo įrengimui taikomus reikalavimus. Lukiškių TI-K yra eksploatuojamas, o neatlikus kapitalinio remonto, atskiros patalpos įrengti nėra galimybių, todėl šie pareiškėjo nurodyti pažeidimai laikytini nepagrįstais.
Teismas nesutinka su pareiškėjo teiginiais, kad vėdinimas per langus yra netinkamas. Pagal Higienos normos 24 p., kameros vėdinamos per langus. Minėta, kad Lukiškių TI-K yra eksploatuojamas ir nėra finansinių galimybių atlikti kapitalinį remontą, taigi ir įrengti atskirą vėdinimo sistemą, o natūrali kamerų vėdinimo sistema (per langus) atitinka Higienos normos reikalavimus. Tinkamai kameras vėdinant per langus, išvengta ir didelio drėgmės susidarymo, pelėsio veisimosi. Įvertinus patikrinimo aktus, matyti, kad ginčo laikotarpiu tam tikri dirbtinės apšvietos ir drėgmės pažeidimai buvo užfiksuoti, tačiau jie buvo nežymūs (I t., b. l. 96–159) ir esant galimybei pašalinami. Pažymėtina, kad pareiškėjas teismui nepateikė duomenų, jog dėl minėtų pažeidimų kreipėsi į administraciją. Pareiškėjas skunde nedetalizavo, kokiose kamerose ir kokiu laikotarpiu buvo neužtikrinti apšvietimo bei drėgmės kiekio reikalavimai.
Pareiškėjo teiginiai dėl netinkamos patalynės yra nepagrįsti ir itin abstraktūs. Jis teismui nepateikė duomenų, kad būtų kreipęsis į administraciją su prašymais dėl netinkamos patalynės pakeitimo. Minėtuose patikrinimo aktuose taip pat nenurodyta, jog patikrinimų metu būtų nustatyti patalynės neatitikimai teisės aktų reikalavimams.
Pareiškėjas taip pat teigia, kad jam nepakako vieno karto per savaitę praustis duše. Higienos normos 68 p. nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Analogiškos nuostatos taip pat įtvirtintos SVĮ. Pareiškėjas neneigia, kad jam buvo suteikta teisė vieną kartą per savaitę pasinaudoti dušu. Tai reiškia, kad aukščiau nurodytų teisės aktų reikalavimų buvo laikomasi, todėl valstybei civilinė atsakomybė šiuo aspektu nekyla.
Pareiškėjo teiginiai dėl negalėjimo išsiskalbti rūbų yra abstraktūs ir nepagrįsti. Lukiškių TI-K yra sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius, t. y. vieną kartą per savaitę patalynė ir apatiniai drabužiai yra skalbiami nemokamai. Be to, viršutinius drabužius galima skalbti naudojantis ir mokama skalbimo paslauga. Taigi, pareiškėjas galėjo vieną kartą per savaitę nemokamai išsiskalbti drabužius, o pagal galimybes naudotis ir mokama paslauga, o neturint tam lėšų – kreiptis su prašymu dėl nemokamų skalbimo paslaugų suteikimo. Atsižvelgiant į tai, Lukiškių TI-K šiuo aspektu jokių pareiškėjo teisių nepažeidė.
Pareiškėjas teigia, kad pasivaikščiojimo trukmė yra per trumpa, o pasivaikščiojimo kiemeliai netinkamai įrengti.
Remiantis SVĮ 29 str. 1 d., suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Pareiškėjas neginčija, kad jam buvo užtikrinta minėta teisė pasivaikščioti gryname ore, tačiau mano, jog laikas pasivaikščioti yra per trumpas. Iš pareiškėjo skundo turinio matyti, kad jis norėtų ne mažiau kaip 8 val. praleisti lauke. Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys į tai, kad Europos komiteto prieš kankinimą ir laikymą nubaudimą nežmoniškomis sąlygomis CPT bendrajame pranešime Nr. CPT/Inf (92)3 8 val. ar ilgesnis laikotarpis rekomenduojamas ne kardomojo kalinimo įstaigose laikomų asmenų pasivaikščiojimams lauke, o būtent jų užimtumui atitinkamomis veiklomis ne jų kamerose (angl. outside their cells). Be to, įvertinus atsakovo atsiliepime pateiktą informaciją, darytina išvada, kad pasivaikščiojimo kiemeliai yra pakankami ir tinkamai įrengti. Pareiškėjo teiginiai dėl vietos pasivaikščiojimo kiemelyje trūkumo nepagrįsti, kadangi teisės aktuose nėra nustatyto minimalaus ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, reikalavimo. Taigi, šiuo aspektu pareiškėjo teisių pažeidimų nenustatyta. Pareiškėjo skundo argumentas, kad Lukiškių TI-K pastato konstrukcijoje yra asbesto, atmestinas kaip nepagrįstas, nesant byloje tai patvirtinančių objektyvių duomenų. Pareiškėjas abstrakčiai nurodė šias sąlygas. Lietuvos Respublikos teritorijoje uždrausta naudoti gofruotus ir kitus lakštus iš asbestcemenčio, vadovaujantis Vyriausybės 1998-09-28 nutarimu Nr. 1163. Lukiškių TI-K pažymėjo, kad tokių pažeidimų nėra, o I ir III korpusų pasivaikščiojimo kiemelių konstrukcijoje esančio asbesto asbesto plaušeliai yra tvirtai surišti su užpildu, todėl jie nepatenka į aplinką ir yra nepavojingi. Be to, teismas pažymi, jog šie kiemeliai įrengti iki minėto nutarimo įsigaliojimo, o jo 3.1. papunktyje nustatyta, kad uždraudžiama naudoti gofruotus ir kitus lakštus iš asbestcemenčio, panelius, plyteles ir panašius dirbinius iš asbestcemenčio statomuose ir remontuojamuose objektuose, o ne iki šio nutarimo įrengtuose objektuose.
Pareiškėjo teiginiai dėl avarinės ir priešgaisrinės reikalavimų pažeidimo vertinami kaip nepagrįsti. Remiantis Lukiškių TI-K duomenimis, kiekvieno pastato kiekviename aukšte yra pirminės gesinimo priemonės (gesintuvai). Gesintuvai taip pat yra kiekviename gyvenamajame korpuse korpuso vyresniųjų kabinėtose. Gesintuvų-gesinimo medžiagos kiekis ir kokybė tikrinami teisės aktų nustatyta tvarka (kartą į metus). Lukiškių TI-K įrengtas vidaus gaisrinis vandentiekis. Gaisriniai čiaupai įrengti visose gyvenamosiose korpusuose kiekviename aukšte. Vidaus gaisrinis vandentiekis yra su žarnomis bei švirkštais ir laikomi spintelėse. Teismas neturi pagrindo abejoti, kad vidaus gaisrinis vandentiekis tikrinamas teisės aktų nustatyta tvarka. Pažymėtina, kad kiekviename gyvenamajame korpuse yra du evakuaciniai išėjimai tiesiai į lauką. Evakuacijos keliai ir išėjimai neužkrauti, parengti žmonėms evakuoti. Koridoriuose ir virš evakuacijos keliuose esančių durų yra evakuacijos kryptį nurodantys ženklai. Tai patvirtina ir teismui pateikta Lukiškių TI-K ūkio skyriaus 2016-02-10 pažyma Nr. 24-1875 (I t., b. l. 189).
Teismo vertinimu, šie pareiškėjo teiginiai yra abstraktūs, neindividualizuoti. Teismas neturi pagrindo abejoti, kad Lukiškių TI-K yra laikomasi privalomų priešgaisrinės saugos reikalavimų. Byloje tokių pažeidimų nenustatyta. Be to, Lukiškių TI-K yra nuolat tikrinamas Visuomenės sveikatos centro, kuris nėra nustatęs jokių priešgaisrinės apsaugos reikalavimų pažeidimų.
Pareiškėjas skunde taip pat teigia, kad Lukiškių TI-K nesilaikoma reikalavimų dėl draudimo rūkyti gyvenamosiose patalpose.
Visų pirma teismas pažymi, kad Lukiškių TI-K administracijai kyla pareiga užtikrinti, kad asmenys kamerose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis, o nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais. LVAT laikosi pozicijos, kad asmenų laikymas vienoje kamerose kartu su rūkančiaisiais pažeidžia minėtų teisės aktų nuostatas bei pareiškėjų teisę į jų sveikatai saugią aplinką (2013-05-23 nutartis administracinėje byloje Nr. A552-733/2013, 2013-09-30 nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1374/2013).
Nagrinėjamu atveju, nei atsiliepime į pareiškėjo skundą, nei kitoje atsakovo pateiktoje medžiagoje nėra įrodymų, paneigiančių pareiškėjo teiginius dėl draudimo rūkyti kamerose neįgyvendinimo, todėl, vadovaujantis minėta LVAT praktika, negalima teigti, kad Lukiškių TI-K administracija tinkamai įgyvendino šį draudimą. Tačiau, LVAT taip pat laikosi nuoseklios pozicijos, kad vertinant, ar laisvės apribojimo institucija nevykdė pareigos imtis priemonių apsaugoti nuteistuosius nuo žalingų pasyvaus rūkymo pasekmių, reikšminga aplinkybe laikomas ir pareiškėjo kreipimasis į laisvės apribojimo institucijos administraciją su prašymu užtikrinti sveikatai nekenksmingas kalinimo sąlygas (2013-09-12 nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1237/2013; 2013-07-16 nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1396/2013). Nagrinėjamu atveju, byloje nėra duomenų apie pareiškėjo kreipimąsi dėl apgyvendinimo su nerūkančiais asmenimis, todėl kritiškai vertintinas pareiškėjo skundo teiginys, kad jis visą laiką buvo verčiamas kvėpuoti tabako dūmais. Taigi, teismas, vertindamas pareiškėjui padarytą neturtinę žalą, atsižvelgia į aplinkybę, kad Lukiškių TI-K galimai ne visada buvo tinkamai užtikrintas draudimas rūkyti.
Pareiškėjas taip pat teigia, jog Lukiškių TI-K nesilaiko nei vieno higienos ir materialinio aprūpinimo normų reikalavimo – nei tualetinis popierius, nei dantų šepetėliai ir dantų pasta, nei skutimosi peiliukai, nei priemonės indams plauti neišduodami, prieš einant į dušą neišduodamas muilas.
Vyrų ir moterų, laikomų tardymo izoliatoriuose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normos yra patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-06-09 įsakymu Nr. 1R-139. Minėtame teisės akte nustatyta, kad suimtiesiems kas mėnesį išduodami: dantų šepetėlis, dantų pasta (50 ml), vienkartiniai skustuvai (iki 4 vnt.). Atsakovas atsiliepimuose į skundą paaiškino, kad Kalėjime vyrams tualetinis popierius ir muilas išduodamas 2 kartus per mėnesį, o dantų šepetėlis, dantų pasta bei vienkartiniai skustuvai išduodami kas mėnesį. Byloje nėra duomenų apie pareiškėjo kreipimąsi dėl minėtų higienos priemonių išdavimo, o netikėti Lukiškių TI-K atsiliepime nurodytais faktais, kad visos priemonės išduodamas laikantis teisės aktų reikalavimų, nėra pagrindo, todėl kritiškai vertinamas skundo teiginys, kad minėtos higienos priemonės niekada nebuvo išduodamos.
Pažymėtina, kad laisvės atėmimo vietų patalpų paprastasis remontas atliekamas pagal poreikį ir finansines galimybes, todėl kamerose būna nutrupėjusių ir atsilupusių dažų, tačiau nustačius tokius pažeidimus Lukiškių TI-K stengiasi šiuos pažeidimus šalinti ir atitinkamai sudaryti geresnes laikymo sąlygas asmenims. Iš pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, neaišku, kokią žalą abstrakčiai nurodytos, jo vertinimu, netinkamos sąlygos, išskyrus per mažą kamerų plotą, jam darė. Pažymėtina, kad remontas atliekamas pagal poreikį ir finansines galimybes. Pagal pateiktas sutartis atliekami kenkėjų naikinimo darbai (I t., b. l. 160–178).
Apibendrinant tai kas išdėstyta, nagrinėjamu atveju konstatuotas ploto, tenkančio vienam asmeniui pažeidimas bei tam tikri kameroms keliamų higienos reikalavimų pažeidimai, tai, kad pareiškėjui tenkanti kameros ploto norma nuolat kito, kalinimas netinkamomis sąlygomis truko gana laiką, be to, Lukiškių TI-K nurodytos aplinkybės, kad esant perpildytoms kameroms stengiamasi, jog suimtieji ir nuteistieji tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei, perkeliami į laisvesnes kameras, rodo, kad įstaigos administracija palaipsniui, atsižvelgdama į finansinių galimybių ribas, siekia įstaigoje laikomiems asmenims užtikrinti tinkamas gyvenimo sąlygas. Byloje nenustatyta, jog Lukiškių TI-K būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.
Taigi teismas, atsižvelgęs į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą bei vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma, o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina neturtinės žalos atlyginimo suma yra 610 Eur.
Pažymėtina, kad pagal EŽTT jurisprudenciją, teismo pareiga motyvuoti priimtą spendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. pvz., EŽTT 1994-04-19 sprendimą byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk prieš Nyderlandus).
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44 str. 1 d. nustato, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Atsižvelgiant į tai, jog nagrinėjamu atveju Lukiškių TI-K visus dokumentus pateikė per elektroninių paslaugų sistemą, konstatuotina, jog Lukiškių TI-K išlaidų už kopijų parengimą nepatyrė, todėl Lukiškių TI-K prašymas priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas atmetamas. Be kita ko, pažymėtina, jog LVAT laikosi pozicijos, kad bylinėjimosi išlaidos už dokumentų kopijų parengimą nėra priteisiamos, kai įrodymai į bylą pateikti ne pareiškėjo prašymu, o vykdant teismo nurodymą (2016-01-19 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1827-858/2015).
Rezoliucinė dalis
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–88 str. 1 d. 5 p., 127 str. 1 d., teisėjas
nusprendžia:
pareiškėjo R. J. (R. J.) skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui R. J. (R. J.) 610 Eur (šešis šimtus dešimt eurų) neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo.
Atmesti Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, kuris atstovauja Lietuvos valstybę, prašymą priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.