Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Arvydo Žibo, kolegijos teisėjų Rūtos Palubinskaitės, Jolitos Cirulienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuoto asmens Kauno apskrities viršininko administracijos atskirąjį skundą dėl Kauno rajono apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr.A2-2842-214/2008, kuria atmestas suinteresuoto asmens Kauno apskrities viršininko administracijos prašymas panaikinti Kauno rajono apylinkės teismo 2007 m. sausio 8 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-0161-097/2008,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Kauno rajono apylinkės teismas 2008-12-05 nutartimi suinteresuoto asmens Kauno apskrities viršininko administracijos prašymą panaikinti Kauno rajono apylinkės teismo 2007 m. sausio 8 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-0161-097/2008 ir priimti naują sprendimą - pareiškimą atmesti atmetė (t.2, b.l.139-142).

Atskiruoju skundu suinteresuotas asmuo Kauno apskrities viršininko administracija nesutiko su teismo nutartimi, prašė nutartį panaikinti ir priimti naują sprendimą - panaikinti Kauno rajono apylinkės teismo 2007 m. sausio 8 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-0161-097/2007 ir pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo atmesti, dėl šių motyvų:

1) teismas nepagrįstai nurodė, jog nesant duomenų apie tai, kad ankstesnės organizacijos valdė turtą neteisėtai (nes perdavimas buvo įformintas tuometinių valstybės institucijų), savavalinė statyba nenustatyta. Statinio pastatymas yra daikto sukūrimas. Jeigu statytojas laikytųsi įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytos statinių statybos tvarkos, įgytų nuosavybės teises į statinį pagal CK 4.47 str. 4 p. Jeigu daiktas sukuriamas nesilaikant teisės normų reikalavimų, daiktas negali būti pripažįstamas nuosavybės teisių objektu. LAT 1999-06-02 nutartyje civ. byloje Nr. 3k-3-224/1999 konstatavo, kad nuosavybės teisių į statinį įgijimas galimas ne bet kokios statybos metu, bet tik tokiu atveju, jei statyba buvo vykdoma laikantis jos procesą reglamentuojančių norminių aktų reikalavimo, t.y. jei statybos procesas buvo teisėtas. Pagal CK 4.103 str. 1 d. jei statinys pastatytas neturint nustatyto leidimo, reikiamai suderinto ir patvirtinto projekto, tai fiziniai ir juridiniai asmenys neturi teisės tokiu statiniu naudotis ar disponuoti. Statinys gali tapti nuosavybės ar valdymo teisės objektu tik tuo atveju, jeigu jo statyba yra įteisinta įstatymų nustatyta tvarka. Kai statyba buvo vykdoma nesilaikant galiojusių teisės aktų reikalavimų, tai nėra nei nekilnojamojo daikto kaip valdymo teisės objekto, nei teisėto valdymo, t.y. nėra CK 4.68-4.71 straipsniuose nurodytų įgyjamosios senaties taikymo sąlygų (LAT 2006-09-20 nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-498/2006). Pareiškėjas nepateikė statybos teisėtumą patvirtinančių dokumentų (statybos leidimų, projektų, statinių pripažinimo tinkamu naudoti aktų ir t.t.). Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003-03-03 nutarimo Nr. 278 „Dėl dokumentų, teiktinų nekilnojamojo turto registro tvarkytojui registruojant senus statinius, įsigytus ar pastatytus iki 1991 m. liepos 25 d. sąrašo patvirtinimo" 9 punkte nurodyta, kad seni pastatai, kurių valdytojai neturi nė vieno dokumento, numatyto sąrašo 2-6 punktuose, registruojami pateikus prašymą įregistruoti nekilnojamąjį daiktą ar daiktines teises, apskrities viršininko administracijos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento, savivaldybės administracijos ir suinteresuotų statinio sauga ir apskrities valstybinę priežiūrą vykdančių institucijų atstovų surašytą nustatytos formos aktą, patvirtinantį, kad senas statinys gali būti naudojamas ir registruojamas registre. Tokių dokumentų pareiškėjas nepateikė. Todėl teismas išnagrinėjo bylą neišsprendęs statybos teisėtumo ir tinkamumo naudoti klausimo;

4) teismas netinkamai, nepilnai bei nevisapusiškai ištyrė byloje pateiktus įrodymus. Viena iš CK 4.68 str. nurodytų sąlygų, būtinų norint įgyti nuosavybės teisę įgyjamosios senaties būdu, yra teisėtas, atviras, nepertraukiamas ir kaip savo nekilnojamojo daikto valdymas, trunkantis ne mažiau kaip dešimt metų. Iš 2008-01-16 KAVA atstovų darytų nuotraukų (t.2, b.l.10-18) matyti, kad teritorija, kurioje yra garažų pamatai, apleista bei netvarkoma, apaugusi menkaverčiais krūmais bei žolėmis. Tai neatitinka „daikto valdymo kaip savo" sąvokos, todėl įgyjamosios senaties būdu tokie statiniai negalėjo būti įgyti. Be to, LAT 2008-10-31 nutartyje civ. byloje Nr. 3K-3-499/2008, kuria atnaujino procesą šioje byloje, nurodė, kad teismui nagrinėjant aplinkybės dėl nuosavybės teisės įgijimo, pirmiausiai buvo būtina teisiškai kvalifikuoti, ar konkretūs materialūs objektai yra nuosavybės teisės objektai - statiniai, pastatai, įrenginiai ar jų dalys, ar tik jų liekanos arba kitokie likučiai, kurie neatitinka nuosavybės teisės objektams keliamų reikalavimų. Tačiau pirmosios instancijos teisme, nustatant įgyjamosios senaties būdu įgytos nuosavybės teisės faktą, šis klausimas spręstas nebuvo;

5) teismas netyrė ir nesiaiškino, kas yra metalinių garažų, kurių pamatus įgyjamosios senaties būdu siekia įgyti pareiškėjas, savininkai. Iš byloje esančių dokumentų matyti, kad 1990-11-29 Kauno rajono valdyba potvarkiu Nr. 187 „Dėl žemės sklypo perdavimo Lietuvos automobilininkų sąjungai" Lietuvos automobilininkų sąjungai perduota tik metalinių garažų aikštelė, pastabose nurodant, kad šia metalinių garažų aikštele naudojasi Kauno miesto gyventojai, 1996-08-06 priėmimo-perdavimo aktu Lietuvos automobilininkų sąjunga pareiškėjui perdavė tik transporto aikšteles. Iš KAVA atstovų 2008-01-16 darytų nuotraukų matyti, kad ant daugelio pamatų, į kuriuos įgyjamosios senaties būdu įgijo nuosavybės teisę pareiškėjas, stovi metaliniai garažai. Taigi, teismui nustačius nuosavybės teisės į pamatus įgijimo įgyjamąja senatimi faktą, į bylą suinteresuotais asmenimis neįtraukus metalinių garažų, kurie stovi ant minėtų pamatų, savininkų, gali būti nuspręsta dėl šių asmenų teisių ir pareigų.

2) skundo argumentai, kad statinių statyba buvo vykdoma nesilaikant galiojusių teisės aktų reikalavimų, kad pareiškėjas nepateikė statybos teisėtumą patvirtinančių dokumentų, kad statiniai pastatyti savavališkai, nepagrįsti. Byloje pateikti šie statinių statybos teisėtumą patvirtinantys dokumentai: pirma, Kauno miesto savivaldybės urbanistikos ir architektūros skyriaus 1997-09-01 pažyma Nr. 32-14-458, kurioje nurodyta, kad 1981-05-04 Kauno miesto Statybos ir architektūros kontrolės skyrius 1981-05-04 išdavė statybos leidimą Nr. 46 statyti garažus Biruliškio plente pagal Kauno m. vyr. architekto patvirtintą projektą 1978-02-06 (t.1, b.l.45); antra, 1984-09-31 priėmimo naudoti valstybinės komisijos aktas, kuriuo buvo priimta naudoti 2700 vietų metalinių garažų aikštelė Biruliškėse pagal 1981-05-04 išduotą Statybos kontrolės skyriaus leidimą. Statytojas - Lietuvos TSR Automėgėjų draugija (t.1, b.l.11-13); trečia, 2006-12-05 Kauno apskrities viršininko administracijos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus pažyma Nr. 482, kurioje nurodyta, kad teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrius dėl UAB „Narėpų metaliniai garažai", įmonės kodas 259906460, naudojamų tvorų ir vartų (t1, t2, t3, t4, t5, t6), asfaltbetonio aikštelių ir kelių (b1, b2, b3, b4, b5, b6), bei metalinių garažų pamatų, esančių (duomenys neskelbtini) Karmėlavos sen., Kauno r., savavališkos statybos akto nesurašė ir pažymėjo, kad pagal 1984 m. galiojusius teisės aktus, nebūdavo registruojami kiemo statiniai, aikštelės, keliai. Visi šie dokumentai patvirtina statybos teisėtumo faktą, t.y. tai, kad statiniai buvo pastatyti laikantis darbų atlikimo metu statybos procesą reglamentuojančių norminių aktų. Problema yra ta, kad pagal 1984 m. nustatytą tvarką, ką pažymėjo ir 2006-12-05 Kauno apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrius pažymoje Nr. 482, nebūdavo priimami eksploatacijon ir registruojami kiemo statiniai, aikštelės, keliai, garažų pamatai. Visi statiniai buvo įvardijami kaip metalinių garažų aikštelė, nedetalizuojant nei kelių, nei tvorų, nei pamatų, nei administracinių statinių. 1984 m. priėmimo naudoti valstybinės komisijos aktu statiniai - aikštelė buvo priimta tinkama naudoti, tačiau akte nėra detalizuoti statiniai. Todėl ir iškilo būtinybė nustatyti faktą teismine tvarka. Statiniai yra kaimo vietovėje, statyti iki 1991 m., todėl jų teisinė registracija turi būti atliekama vadovaujantis 2003-03-03 LR Vyriausybės nutarimu „Dėl dokumentų, teiktinų nekilnojamojo turto registro tvarkytojui registruojant senus statinius, įsigytus ar pastatytus iki 1991 m. liepos 25 d., sąrašo patvirtinimo". Kadangi statiniai dokumentuose nedetalizuoti, todėl buvo būtina pateikti teismo sprendimą dėl nuosavybės teisės į statinius įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo arba sprendimą dėl juridinę reikšmė turinčio fakto nustatymo. Todėl teismas tinkamai ir pagrįstai įvertino byloje pateiktus įrodymus ir priėmė teisėtą nutartį;

3) skundo teiginys, kad pareiškėjas savo valdymo neišviešino, neįregistravo jo VĮ Registrų centre, todėl negali būti nustatomas įgyjamosios senaties faktas, nepagrįstas. KAVA nurodytoje LAT 2008-11-10 nutartyje civ. byloje Nr. 3K-3-535/2008 konstatuojama, kad įgyjamosios senaties normų nebuvimas nereiškia, kad daikto valdymas, prasidėjęs iki 2000 m. CK, nesukelia teisinių pasekmių. Tokių pasekmių atsiradimą lemia CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 33 str. norma, nustatanti, kad Civilinio kodekso ketvirtosios knygos V skyriaus trečiojo skirsnio normos dėl įgyjamosios senaties taikomos ir tais atvejais, kai daikto valdymas prasidėjo iki šio kodekso įsigaliojimo ir tęsiasi jam įsigaliojus. Neginčijama, kad pareiškėjas kartu su kitais asmenimis (iš kurių įgijo statinius) statinius, kuriems nustatytas įgyjamosios senaties faktas, valdė daugiau kaip dešimt metų iki 2003-07-01. LAT 2008-11-10 nutartyje civ. byloje Nr. 3K-3-535/2008 ir 2007-10-02 nutartyje civ. byloje Nr. 3K-3-363/2007 nurodė, jog CK 4.27 str. 2 d. nuostata, kad nekilnojamojo daikto valdymas atsiranda nuo valdymo įregistravimo viešajame registre momento, netaikoma, nes pareiškėjo tėvas iki 2003-07-01 jau buvo valdęs įgyjamąja senatimi statinius daugiau kaip dešimt metų. CK 4.71 str. 2 d. numato, jog jeigu per įgyjamosios senaties laiką daikto valdymas vienam iš kito perėjo keliems asmenims ir kiekvieno iš jų valdymas atitiko šio CK 4.68 str. nustatytus reikalavimus, tai tų asmenų valdymo laikas skaičiuojamas kartu. Lietuvos automėgėjų draugija statinius teisėtai įgijo ir pradėjo valdyti nuo 1984-09-31, 2700 vietų aikštelę priėmus naudoti valstybinės komisijos aktu. 1989-02-08 Lietuvos TSR Ministrų tarybos 1989-02-08 nutarimu visas Automėgėjų draugijos turtas buvo perduotas Lietuvos automobilininkų sąjungai, perregistruojant jos vardu, ką patvirtina 1990-11-29 potvarkis Nr.187. 1996-08-01 priėmimo-perdavimo aktu Lietuvos automobilininkų sąjunga, vadovaujantis 1996-07-28 potvarkiu Nr. 18, perdavė metalinių garažų aikštelę į UAB „Narėpų metaliniai garažai" balansą. Šie faktai atsispindi ir pareiškėjo pateiktuose balansuose bei jų paaiškinamuosiuose raštuose. Taigi, nekilnojamas turtas, kurį valdo pareiškėjas ir dėl kurių yra nustatytas įgyjamosios senaties faktas, buvo valdomas žymiai daugiau nei dešimt metų iki 2003-07-01, todėl CK 4.72 str. 2 d. numatytas reikalavimas šiuo atveju netaikytinas. Atkreiptinas dėmesys, kad visi statiniai yra 141352 kv.m žemės sklype Narėpų kaime, Kauno rajone, kas atsispindi ir pateiktuose žemės sklypo planuose. Kauno rajono savivaldybė kasmet pateikia pareiškėjui reikalavimą sumokėti nuomos mokestį. 2003-2007 m. valstybinės žemės nuomos mokesčio deklaracijos patvirtina, kad pareiškėjas yra 14,1352 ha žemės nuomininkas ir kasmet moka 3 procentų žemės nuomos mokestį valstybei po 13 357,83 Lt per metus (t.2, b.l.60-64). Šie duomenys patvirtina valdymo viešumą, nes Kauno rajono savivaldybė reikalavimus sumokėti žemės nuomos mokestį siuntė statinių savininkams arba teisėtiems valdytojams;

5) skunde iškelti nauji reikalavimai, apie kuriuos nebuvo kalbėta pirmos instancijos teisme, todėl pareiškėjas papildomai pateikia VĮ Registrų centro pažymą apie statinius. KAVA nurodo, jog neaišku, kokie tai statiniai, kuriems prašoma nustatyti įgyjamosios senaties faktą, bei kad nėra įregistruoti VĮ Registrų centre kaip nekilnojami daiktai. Tačiau byloje yra pateikta Nekilnojamojo turto objekto kadastrinių matavimų byla, kurioje pažymėti statinių kadastriniai matavimai ir aiškiai apibrėžti statiniai (t.1, b.l.14-42). Jokių metalinių garažų prie šių statinių taip pat nėra, dėl ko nėra pagrindo įtraukti į procesą dar kažkokius asmenis. Iš papildomai pateikiamos VĮ Registrų centro pažymos matyti, kad visi statiniai Registrų centre yra įregistruoti teismo sprendimo pagrindu ir yra atlikta teisinė registracija. Todėl apelianto argumentai, kad statiniai neįregistruoti ir neaišku, kokie jie yra, nepagrįsti.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas atmestinas.

Įgy­ja­mo­ji se­na­tis yra sa­va­ran­kiš­kas nuo­sa­vy­bės tei­sės įgi­ji­mo bū­das (CK 4.47 straips­nio 11 punk­tas). Įgyjant nuosavybės teisę į daiktą įgyjamąja senatimi nėra vieno asmens valios perleisti daiktą kitam asmeniui – įgijėjui, taip pat nėra teisių perėmimo. Nuosavybės teisės įgijimą įgyjamąja senatimi reglamentuoja CK Ketvirtosios knygos trečiojo skirsnio (4.68 – 4.71 str.) normos, taip pat kitos su įgyjamosios senaties institutu susijusios CK normos. Šiuo at­ve­ju pa­reiš­kė­jas nė­ra ir ne­bu­vo įgi­jęs nuo­sa­vy­bės tei­sės į daik­tą iki su­ei­nant ter­mi­nams, nu­ma­ty­tiems CK 4.68 straips­nio 1 da­ly­je, o pra­šo teis­mo kon­sta­tuo­ti, kad yra vi­sos CK 4.68–4.71 straips­niuo­se nu­ma­ty­tos są­ly­gos. Tai­gi šiuo at­ve­ju teis­mi­nio nag­ri­nė­ji­mo da­ly­kas yra CK 4.58–4.71 straips­niuo­se nu­ma­ty­tų ap­lin­ky­bių, pa­tvir­ti­nan­čių įgijėjo val­dy­mo tei­sė­tu­mą, są­ži­nin­gu­mą. Pagal CK nustatytą reguliavimą nuosavybės teisės į nekilnojamąjį daiktą įgijimas įgyjamąja senatimi konstatuojamas esant šių sąlygų visetui: asmuo nėra daikto savininkas, bet valdo jį kaip savą, t.y. sąžiningai įgijęs daiktą, valdo jį kaip nuosavą, nemanydamas, kad daikto savininkas yra kažkas kitas (CK 4.22, 4.68 str.) ; asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo. Tai reiškia, kad užvaldydamas daiktą asmuo turėjo būti pagrįstai įsitikinęs, jog niekas neturi daugiau už jį teisių į užvaldomą daiktą, ir per visą daikto valdymo laiką asmuo neturi žinoti apie kliūtis, trukdančias įgyti jam tą daiktą nuosavybėn, jeigu tokių kliūčių būtų (CK 4.68, 4.70 str.); asmuo valdo daiktą teisėtai (CK 4.23, 4.68 str.). Teisėtu laikomas daikto valdymas, įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė. Daikto valdymas laikomas teisėtu, kol neįrodyta priešingai. Neteisėtu daikto valdymu laikomas per prievartą, slaptai ar kitaip pažeidžiant teisės aktus įgyto daikto valdymas; daikto atviro valdymo sąlyga (CK 4.68 str.). Ši sąlyga reiškia, kad asmuo valdo daiktą kaip savą nesislapstydamas; nepertraukiamas daikto valdymas ne mažiau kaip dešimt metų (CK 4.68, 4.71 str.). Asmuo, kuris sąžiningai įgijo (užvaldė) daiktą, bet nėra jo savininkas, yra netitulinis daikto valdytojas, jo teisės neginamos, jas užginčijus daikto savininkui ar kitiems asmenims, turintiems daikto valdymo teisę pagal įstatymus ar sutartį. Dėl to daikto valdymo terminas nutrūksta pareiškus teisėtą reikalavimą (ieškinį) dėl daikto grąžinimo ar daiktą valdančiam asmeniui pačiam pripažinus kito asmens teisę į jį.

Teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis įrodinėjimo priemonėmis ir nustatyta tvarka konstatuotas reikšmingas bylos aplinkybes. Teismo išvados apie faktines bylos aplinkybes gali būti grindžiamos tik LR CPK 177 str. išvardytais įrodymais, gautais bei ištirtais bei įvertintais įstatymų nustatyta tvarka. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą apeliacine tvarka 2008 12 05 d. nutartį, teisingai kvalifikavo ginčo teisinį santykį, tinkamai aiškino ir taikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias tiek įrodinėjimo procesą, bei įrodymų vertinimą (LR CPK XIII skyriaus I skirsnis), tiek procesinės teisės normas apibrėžiančias šalių pareikštų reikalavimų pilną išnagrinėjimą priimant procesinius sprendimus, nustatančias priimamų teismo sprendimų turinį (LR CPK 265 str., 270 str.), bei materialinės teisės normas, reglamentuojančias nuosavybės teisės įgijimo pagrindus, bei nuosavybės teisės instituto pagal įgyjamąją senatį reguliuojančias materialinės teisės normas (LR CK 4.47 str.11 p, 4.68-4.71 str.). Dėl to teisėjų kolegijos vertinimu skundžiama apeliacine tvarka teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta surinktų įrodymų pagrindu nustatytomis bylos aplinkybėmis, o atskirasis skundas atmestinas kaip nepagrįstas ir neįrodytas.

Teisėjų kolegija laiko nepagrįstais atskirojo skundo argumentus, kad statinių statyba, į kuriuos buvo nustatinėjamas nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktas, buvo vykdoma galimai nesilaikant galiojusių teisės aktų, reglamentuojančių statybos procesą, reikalavimų, kad pareiškėjas nepateikė statybos teisėtumą patvirtinančių dokumentų, kad statiniai pastatyti galimai savavališkai (skundo 1 ir 2 punktai). Byloje nėra jokių rašytinių ar įstatymo leistinų įrodymų, kad turtas, kurio atžvilgiu buvo nustatytas nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktas, pastatytas (sukurtas) savavališkai. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas nuosavybės teisę į įgytą ir valdomą turtą grindė LR CK 4.47 str. 11 punkto pagrindu, o ne LR CK 4.47 str. 4 punkto nuostatomis, kur reglamentuojamas naujo daikto sukūrimas. Teisėjų kolegija įvertina tai, kad nagrinėjamoje byloje pateikti aptariamų statinių statybos teisėtumą patvirtinantys dokumentai: tai Kauno miesto savivaldybės urbanistikos ir architektūros skyriaus 1997-09-01 pažyma Nr. 32-14-458, kurioje nurodyta, kad 1981-05-04 Kauno miesto Statybos ir architektūros kontrolės skyrius 1981-05-04 išdavė statybos leidimą Nr. 46 statyti garažus Biruliškio plente pagal Kauno m. vyr. architekto patvirtintą projektą 1978-02-06 (t.1, b.l.45); 1984-09-31 priėmimo naudoti valstybinės komisijos aktas, kuriuo buvo priimta naudoti 2700 vietų metalinių garažų aikštelė Biruliškėse pagal 1981-05-04 išduotą Statybos kontrolės skyriaus leidimą. Statytojas - Lietuvos TSR Automėgėjų draugija (t.1, b.l.11-13); 2006-12-05 Kauno apskrities viršininko administracijos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus pažyma Nr. 482, kurioje nurodyta, kad teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrius dėl UAB „Narėpų metaliniai garažai", įmonės kodas 259906460, naudojamų tvorų ir vartų (t1, t2, t3, t4, t5, t6), asfaltbetonio aikštelių ir kelių (b1, b2, b3, b4, b5, b6), bei metalinių garažų pamatų, esančių (duomenys neskelbtini) Karmėlavos sen., Kauno r., savavališkos statybos akto nesurašė ir pažymėjo, kad pagal 1984 m. galiojusius teisės aktus, nebūdavo registruojami kiemo statiniai, aikštelės, keliai (2 t. b.l. 123). Visi šie dokumentai paneigia apelianto argumentus apie galimą byloje aptariamo turto statybos neteisėtumo faktą, t.y. tai, kad statiniai buvo pastatyti galimai nesilaikant darbų atlikimo metu statybos procesą reglamentuojančių norminių aktų. Pagal 1984 m. nustatytą tvarką, kas pažymėta ir 2006-12-05 Kauno apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrius pažymoje Nr. 482 (2 t. b.l.123), nebūdavo priimami eksploatacijon ir registruojami kiemo statiniai, aikštelės, keliai, garažų pamatai. Visi statiniai pagal tuo metu galiojančias nuostatas įvardijami kaip metalinių garažų aikštelė, nedetalizuojant nei kelių, nei tvorų, nei pamatų, nei administracinių statinių. 1984 m. priėmimo naudoti valstybinės komisijos aktu statiniai - aikštelė buvo priimta tinkama naudoti, tačiau akte nėra detalizuoti statiniai. Todėl pareiškėjui ir iškilo būtinybė nustatyti nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą teismine tvarka. Statiniai yra kaimo vietovėje, statyti iki 1991 m., todėl jų teisinė registracija turi būti atliekama vadovaujantis 2003-03-03 LR Vyriausybės nutarimu „Dėl dokumentų, teiktinų nekilnojamojo turto registro tvarkytojui registruojant senus statinius, įsigytus ar pastatytus iki 1991 m. liepos 25 d., sąrašo patvirtinimo". Kadangi statiniai priėmimo [perdavimo dokumentuose nedetalizuoti, todėl pareiškėjas pagrįstai pasinaudojo įstatymo suteikta galimybe kreiptis į teismą dėl nuosavybės teisės į statinius įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo LR CK 4.47 straipsnio 11 dalies pagrindu, o ne kitu, apelianto turimu omenyje (LR CK 4.47 str. 4 p) pagrindu. Teisėjų kolegijos vertinimu aukščiau išdėstyti motyvai paneigia apelianto nuorodas į tas aplinkybes, kad LR CK 4.253 str. 1 d. yra nustatytas reikalavimas, jog nekilnojamasis daiktas privalo būti sukurtas ir suformuotas įstatymų nustatyta tvarka, o statytojui nesilaikiusi įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytos statinių statybos tvarkos, nėra teisinės galimybės nuosavybės teises į statinį pagal CK 4.47 str. 4 p.(skundo 1 ir 2 punktai). Teisėjų kolegija pažymi, kad apelianto nuoroda, kad sprendžiant šį ginčą reikėtų vadovautis LAT 1999-06-02 nutartimi civ. byloje Nr. 3k-3-224/1999, nepagrįsta, kadangi nagrinėjamos ir apelianto komentuojamos bylos faktinės aplinkybės nesutampa, skiriasi.

Teisėjų kolegija nesutinka ir su atskirojo skundo teiginiu, jog pagal LR nekilnojamojo turto registro įstatymo 13 str. 1 d. Nekilnojamojo turto registre daiktinės teisės į nekilnojamąjį daiktą gali būti registruojamos tik tuo atveju, kai nekilnojamojo turto registre įregistruotas pats nekilnojamasis daiktas. Apeliantas pažymi, kad pagal byloje pateiktus duomenis matyti, kad visi statiniai, į kuriuos pareiškėjas siekia įgyti nuosavybės teisę, nėra įregistruoti Nekilnojamojo turto registre. Todėl apelianto nuomone šiuo atveju nėra teisiškai sukurto ir įteisinto nuosavybės teisės objekto - nekilnojamojo daikto. Pareiškėjas nurodo, kad tokių reikalavimų viseto būtinumą konstatavo ir LAT (LAT 2004-06-23 nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-345/2004; LAT 2006-11-13 nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-586/2006; LAT 2008-10-29 nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-514/2008) (skundo 2 p.). Teisėjų kolegijos vertinimu, tas faktas, kad visas pareiškėjo valdomas turtas neįregistruotas VĮ Registrų centre, todėl negali būti nustatomas įgyjamosios senaties faktas, nepagrįstas. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas kaip tik ir prašo teis­mo kon­sta­tuo­ti, kad yra vi­sos LR CK 4.68–4.71 straips­niuo­se nu­ma­ty­tos są­ly­gos dėl viso jam perduoto ir valdomo įgyjamąja senatimi turto, kad galėtų į šį jam perduotą ir valdomą turtą įgyti nuosavybės teisę. Teis­mui šias są­ly­gas kon­sta­ta­vus, val­dy­mo tei­sė trans­for­muo­ja­si į nuo­sa­vy­bės tei­sę, t.y. pa­reiš­kė­jas įgy­ja nuo­sa­vy­bės tei­sę į daik­tą nuo teis­mo spren­di­me nu­ro­dy­tos įgy­ja­mo­sios se­na­ties ter­mi­no su­ėji­mo die­nos ir ga­li ją teismo sprendimo pagrindu įre­gist­ruo­ti Ne­kil­no­ja­mo­jo tur­to re­gist­re. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas apelianto nurodytoje LAT 2008 10 29 nutartyje civ. byloje Nr. 3K-3-514/2008 sprendė klausimus, susijusius su nuosavybės teisės įgijimo pagrindais, kai daiktas yra naujai sukuriamas, pastatomas (LR CK 4.47 str. 4 p.), o ne pagal įgyjamąją senatį, todėl apelianto manymas, kad nagrinėjamu atveju nėra teisiškai sukurto ir įteisinto nuosavybės teisės objekto - nekilnojamojo daikto, yra nepagrįstas. Apelianto nuoroda, kad sprendžiant šį ginčą reikėtų vadovautis LAT 2004-06-23 nutartimi civ. byloje Nr. 3K-3-345/2004; LAT 2006-11-13 nutartimi civ. byloje Nr. 3K-3-586/2006 nepagrįsta, kadangi nagrinėjamos ir apelianto komentuojamų bylų faktinės aplinkybės nesutampa, skiriasi bylos nagrinėjimo dalykas.

Teisėjų kolegija laiko nepagrįstais ir atskirojo skundo motyvus, jog teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas, nustatydamas, kad pareiškėjas įgyjamosios senaties būdu įgijo nuosavybės teisę į statinius, kurių valdymas įregistruotas nebuvo, t.y. kuriuos pareiškėjas valdė neišviešinęs (slaptai), apelianto manymu, tik išviešinus valdymą viešame registre atsiranda nekilnojamojo daikto teisėtas valdymas, kuris turi tęstis ne mažiau kaip dešimt metų (skundo 4 ir 5 punktai). Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas ginčo turtą perėmė iš Lietuvos automobilininkų sąjungos, kuri buvo šios įmonės (pareiškėjo) steigėja, o ši savo ruožtu ginčo turtą perėmė iš buvusios automėgėjų draugijos, todėl nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė LR CK 4.71 str. 2 dalies nuostatas, ir teisingai sprendė kad jeigu per įgyjamosios senaties laiką daikto valdymas vienam iš kito perėjo keliems asmenims ir kiekvieno iš jų valdymas atitiko CK 4.68 str. nustatytus reikalavimus, tai tų asmenų valdymo laikas pareiškėjo atžvilgiu skaičiuojamas kartu, t.y. nuo 1984-09-31 patvirtinto priėmimo naudoti valstybinės komisijos akto. Šiuo nagrinėjamu atveju konstatuotina, kad pareiškėjas iki įsigaliojant 2000 metų Civiliam kodeksui ne mažiau 10 metų valdė turtą įgyjamosios senaties būdu, ir 2000 metų LR CK 4. 27 straipsnio 2 dalies nuostatos nagrinėjamu atveju nėra taikytinos. Pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė 2000 LR CK patvirtinimo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 33 straipsnio nuostatas, spręsdamas dėl pareiškėjo sąžiningo, teisėto ir atviro daikto valdymo termino nustatymo.

Teisėjų kolegija laiko nepagrįstu atskirojo skundo motyvus, kad pirmosios instancijos teisme, nustatant įgyjamosios senaties būdu įgytos nuosavybės teisės faktą nebuvo įvertinta ar konkretūs materialūs objektai yra nuosavybės teisės objektai - statiniai, pastatai, įrenginiai ar jų dalys, ar tik jų liekanos arba kitokie likučiai, kurie neatitinka nuosavybės teisės objektams keliamų reikalavimų. Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje apeliacine tvarka teismo nutartyje pažymėjo, kad Nekilnojamojo turto kadastro ir registro byloje, pradėtoje 1998 11 29 yra pažymėti pareiškėjo nurodomi statiniai (1 t. b.l. 14-42). Kauno rajono apylinkės teismas skundžiamos nutarties motyvuose nurodė, kodėl nesivadovauja apelianto pateiktais įrodymais, jog turto buvimo teritorija apleista, netvarkoma, šiuo įrodymus teismas pagrįstai vertino kaip nereikšmingus. Teismas įvertinęs įrodymų visumą, pagrįstai konstatavo, kad nekilnojamasis turtas egzistuoja natūroje ir yra nekilnojamojo turto objektas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų (LR CPK 329 str. 2, 3 dalys), o tai pat aukščiau išdėstytų motyvų pagrindu sprendžia, kad atskirajame skunde nurodomais motyvais Kauno rajono apylinkės teismo 2008 12 05 nutarties naikinti ar keisti pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 331 straipsniu, 337 straipsnio pirmosios dalies 1 punktu,

nutaria:

atskirąjį skundą atmesti.

Kauno rajono apylinkės teismo 2008 12 05 nutartį palikti nepakeistą.