Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pirmosios instancijos teismo teisėjas Civilinė byla Nr. 2A-976-198/2015

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015m. gruodžio 18 d.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Birutės Jonaitienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo D. S. apeliacinį skundą dėl Pasvalio rajono apylinkės teismo 2015m. liepos 23 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-598-837/2015 pagal ieškovės L. S. ieškinį atsakovui D. S. dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės, nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo jam priteisimo

Aprašomoji dalis

nustatė:

Atsakovas atlieka laisvės atėmimo bausmę Marijampolės pataisos namuose, atsiliepimo į ieškinį nepateikė. Procesiniai dokumentai atsakovui įteikti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.). Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo argumentais ir išvadomis, visų jų išsamiai nekartoja, pasisako tik dėl apeliacinio skundo motyvų.

Apeliantas nesutinka su pirmos instancijos teismo padaryta išvada dėl santuokos nutraukimo dėl atsakovo kaltės, dėl išlaikymo dydžio nepilnamečiui sūnui, dėl ieškovei po santuokos nutraukimo paliktos santuokinės pavardės, nesutinka, kad sūnui priteisto išlaikymo tvarkytoja uzufrukto teise paskirta ieškovė.

CK 3.60 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad sutuoktinis pripažįstamas kaltu dėl santuokos iširimo, jeigu jis iš esmės pažeidė savo kaip sutuoktinio pareigas, numatytas CK trečiojoje knygoje, ir dėl to bendras sutuoktinių gyvenimas tapo negalimas. Aiškindamas ir taikydamas nurodytas CK normas, kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad įstatyme sutuoktinio kaltė dėl santuokos iširimo apibrėžiama kaip sutuoktinių pareigų pažeidimas iš esmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007-02-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-6/2007; 2012-12-05 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-545/2012; kt.). Sutuoktinio pareigos nustatytos CK 3.26–3.30; 3.35–3.36, 3.85, 3.92 straipsniuose. Tai lojalumo, tarpusavio pagalbos ir moralinės bei materialiosios paramos, visapusiško rūpinimosi vaikais ir visa šeima bei kitos įstatyme nustatytos pareigos. Lojalumo pareiga reiškia, kad sutuoktinis visada tiek šeimoje, tiek už jos ribų turi veikti kito sutuoktinio, visos šeimos interesais, negali supriešinti savo asmeninių ir kito sutuoktinio ar šeimos interesų. Abipusės pagarbos pareiga reiškia, kad sutuoktiniai turi paisyti vienas kito nuomonės, būti vienas kitam ištikimi, visus šeimos gyvenimo klausimus spręsti abipusiu susitarimu. Moralinė ir turtinė parama reiškia, kad sutuoktiniai privalo rūpintis vienas kitu tiek materialiąja, tiek fizine ir psichologine prasmėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-05-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-254/2010).

Pagal CK 3.60 straipsnio 3 dalį preziumuojama, kad santuoka iširo dėl kito sutuoktinio kaltės, jeigu jis yra nuteisiamas už tyčinį nusikaltimą arba yra neištikimas, arba žiauriai elgiasi su kitu sutuoktiniu ar šeimos nariais, arba paliko šeimą ir daugiau kaip vienerius metus visiškai ja nesirūpina.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad santuoka iširo dėl atsakovo kaltės. Atsakovas 2013-06-10 Pasvalio rajono apylinkės teismo nuosprendžiu nuteistas 4 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme už ieškovės atžvilgiu panaudotą smurtą, t.y. už tyčinį nusikaltimą. Apelianto kaltę patvirtina ne tik teistumas, bet ir tai, kad atsakovas neatsižvelgia į šeimos interesus, neremia šeimos, neprisideda prie vaiko išlaikymo. Sutuoktinis, kuriam pareikštas ieškinys dėl santuokos nutraukimo, gali prieštarauti dėl savo kaltės ir nurodyti faktų, patvirtinančių, kad santuoka iširo dėl ieškovės kaltės (CK 3.61 str. 1 d.). CK 3.60 straipsnio 3 dalyje nustatyta vieno iš sutuoktinių kaltės dėl santuokos iširimo prezumpcija yra nuginčijama, tačiau kaltinamas dėl santuokos iširimo sutuoktinis turi įrodyti, kad nebuvo aplinkybių, lemiančių kaltės dėl santuokos iširimo prezumpciją, arba kad yra kitų aplinkybių, kurios paneigia jo kaltę arba rodo esant ir kito sutuoktinio kaltę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-01-28 nutartis byloje Nr. 3K-3-49/2008). Šiuo metu atsakovas atlieka bausmę Marijampolės pataisos namuose. Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad nesutinka su pirmos instancijos teismo išvada, jog santuoka iširo dėl jo kaltės, tačiau atsakovas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kad dėl santuokos iširimo būtų kalta ieškovė, be to, nepaneigė aplinkybių, patvirtinančių jo kaltę (CPK 178 str.). Atsakovas nurodo, kad 2013-01-30 Vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistės informacija įrodo, kad abu S. girtauja, neužtikrina tinkamų vaikui sąlygų. Byloje tokių įrodymų nėra. Priešingai, iš Pasvalio rajono vaiko teisių apsaugos skyriaus 2015-05-18 išvados matyti, kad nors šeima nuo 2007 metų įtraukta į socialinės rizikos šeimų, auginančių vaikus, apskaitą, tačiau šalių sūnui D. sudarytos sąlygos miegui, pamokų ruošai, laisvalaikiui. Deividas po pamokų lanko dienos užimtumo centrą „Caritas“, Deivido ir mamos santykiai geri, Deividas sveikas, neturi nuolatinio pobūdžio sveikatos sutrikimų. Šeimoje švenčiamos kalendorinės šventės, gimtadieniai. Vaiko teisių apsaugos skyrius neprieštarauja Deivido gyvenamosios vietos nustatymui su motina. Pirmos instancijos teismas, įvertinęs bylos įrodymus pagal įrodinėjimą reglamentuojančias teisės normas, pagrįstai šalių santuoką nutraukė dėl atsakovo kaltės. Pažymėtina, kad atsakovas pirmos instancijos teismui nepateikė nei atsiliepimo į ieškinį, nei įrodymų, nors ieškinys atsakovui buvo įteiktas įstatymo nustatyta tvarka.

Apeliantas nesutinka sūnui D. teikti 60 € išlaikymą periodinėmis kas mėnesį mokamomis išmokomis, prašo jį ženkliai sumažinti. Mano, kad ši suma vadovaujantis protingumo principu turėtų būti ženkliai mažesnė, ne didesnė nei 10 € (b.l.43, 50). Tėvų pareiga išlaikyti savo nepilnamečius vaikus aiškinama atsižvelgiant į CK 3.156 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą tėvų valdžios lygybės principą, kuris reiškia, kad tėvo ir motinos teisės ir pareigos savo vaikams yra lygios. Netinkamas tėvų pareigų vykdymas arba visiškas jų nevykdymas yra pateisinami tik išimtiniais, nepriklausiančiais nuo tėvų valios atvejais, visais kitais atvejais tėvams privalu teikti tokio dydžio išlaikymą, kuris leistų užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas. Analizuojant šalių sūnaus, kuris yra 10 metų amžiaus, poreikio turinį ir apimtį pirmos instancijos teismas atsižvelgė į teisės aktuose įtvirtintas vaiko teises, į poreikius būtinoms vaiko vystymosi sąlygoms sudaryti. Sutiktina su pirmos instancijos teismo išvada, kad iš atsakovo priteistas sūnui D. 60 € išlaikymas periodinėmis kas mėnesį mokamomis išmokomis yra akivaizdžiai nedidelis. Teisėjų kolegija pažymi, kad vaikui, atsižvelgiant į jo gebėjimus ir norus, taip pat turi būti sudarytos materialinės sąlygos dalyvauti įvairiuose papildomuose užsiėmimuose, sporto, kultūros renginiuose, lankyti teatrus, koncertus, vaikų atostogų stovyklas, įgyti vaikui reikiamų priemonių jo gabumams lavinti, taip pat žaidimams ir panašiai, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo priteistą 60 € išlaikymo dydį vertinti kitaip, nei dėl jo sprendė apylinkės teismas. Ta aplinkybė, kad šiuo metu atsakovas yra bausmės atlikimo vietoje ir gauna minimalias pajamas, negali būti vertinama kaip objektyvi aplinkybė, apsprendžianti sunkią atsakovo materialinę padėtį bei atkreipia dėmesį, kad būtų užtikrinami būtinieji sūnaus poreikiai ieškovė turi teisę pasinaudoti Vaikų išlaikymo fondo įstatyme numatyta galimybe gauti vaikui iki 1,5 MGL dydžio išmoką, jei tėvas neturi galimybės teikti išlaikymo. Pažymėtina, kad vadovaujantis Vaikų išlaikymo fondo įstatymo 3 str.1 d., fondo išmokos pagal šio įstatymo nuostatas mokamos tik tuo atveju, kai lėšos vaikui išlaikyti yra priteistos teismo sprendimu. Atsakovas sūnaus gyvenamosios vietos nustatymo su ieškove neginčija, šalių sūnaus gyvenamoji vieta nustatyta su motina, kuriai tenka didesnė dalis sūnaus išlaikymo prievolėje. Byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kad ieškovė netinkamai vykdo motinos pareigas, todėl atsakovo argumentai neskirti sūnui priteisto išlaikymo tvarkytoja uzufrukto teise ieškovės yra nepagrįsti ir atmestini. Apeliantas nesutinka, kad po santuokos nutraukimo ieškovei būtų palikta santuokinė pavardė, tačiau nesutikimo argumentų nenurodė.

Apeliantas nesutinka su teismo sprendimo dalimi dėl 115,80 eurų išlaidų už antrinę teisinę pagalbą. CPK 99 straipsnio 2 dalis nustato, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos valstybei atlyginamos pagal CPK 96 straipsnyje nustatytas taisykles. Šias išlaidas teismas priteisia savo iniciatyva, gavus duomenis apie valstybės garantuojamą teisinę pagalbą organizuojančios institucijos apskaičiuotas valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas. Bylinėjimosi išlaidos, nuo kurių mokėjimo ieškovė buvo atleista, išieškomos iš atsakovo į valstybės biudžetą proporcingai patenkintai ieškinio reikalavimų daliai (CPK 96 str. 1 d.). Nagrinėjamu atveju teismas, patenkinęs ieškovės ieškinį, vadovavosi Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2015-01-07 pažyma Nr. (1.2)-(duomenys neskelbtini) ir pagrįstai iš atsakovo priteisė valstybei 115,80 eurų antrinės teisinės pagalbos išlaidų ( b.l.14, 38), kurios buvo apskaičiuotos už ieškovei suteiktą antrinę teisinę pagalbą. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apelianto argumentais ir konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą (CPK 328 str.), kurio naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu

nutaria:

Pasvalio rajono apylinkės teismo 2015m. liepos 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.