Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Artūro Driuko (kolegijos pirmininkas) ir Gintaro Pečiulio (pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų T. A. ir J. N.-A. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. liepos 9 d. sprendimo, kuriuo ieškinys bei priešieškinis atmesti, civilinėje byloje Nr. 2-247-538/2008 pagal ieškovų T. A. ir J N.-A. ieškinį atsakovei R. P. dėl piniginių lėšų, gautų veikiant pagal įgaliojimą, priteisimo bei atsakovės R. P. priešieškinį ieškovams dėl atstovavimo išlaidų bei atlyginimo už atstovavimą priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustat ė:

Ieškovai T. A. ir J. N.-A. 2007 m. rugsėjo 24 d. ieškiniu ir 2008 m. kovo 20 d. patikslintu ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės R. P. 920 283,65 Lt, gautus iš pirkėjų pagal preliminariąsias žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartis bei susitarimus dėl numatomo suformuoti žemės sklypo rezervavimo; 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

Priešieškinio pareiškime nurodoma, kad 2006 m. lapkričio mėnesį atsakovė sužinojo, jog yra parduodamas 3,62 ha žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), kurio tikslinę naudojimo paskirtį galima pakeisti į žemės, skirtos gyvenamųjų namų statybai. Parduodamo žemės sklypo kaina buvo 2 200 000 Lt. Tokios pinigų sumos atsakovė neturėjo. Bankas atsisakė jai suteikti tokio dydžio paskolą, todėl ji pasiūlė ieškovams įsigyti sklypą bendrosios dalinės nuosavybės teise. Už banko paskolą ieškovai turėjo įkeisti savo turtą, todėl nesutiko, kad žemės sklypas būtų perkamas ir ieškovų, ir atsakovės vardu. Atsakovė sutiko, kad žemės sklypas būtų perkamas tik ieškovų vardu, tačiau ji įsipareigojo bankui visą gautą kreditą grąžinti solidariai su ieškovais, o pastarieji – išduoti atsakovei įgaliojimą disponuoti nupirktu žemės sklypu. 2007 m. sausio 23 d. buvo sudaryta žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis. Už šį žemės sklypą atsakovė sumokėjo 200 000 Lt savo lėšomis ir 2 000 000 Lt iš banko pasiskolintomis lėšomis. 2007 m. vasario 13 d. ieškovai išdavė atsakovei įgaliojimą naudoti, valdyti ir disponuoti savo nuožiūra jų vardu įsigytu žemės sklypu. Veikdama kaip ieškovų įgaliotinė, atsakovė sudarė preliminariąsias sutartis dėl numatomų suformuoti žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutarčių sudarymo ir pagal jas gavo 1 027 000 Lt avansinių užstatų. Veikdama kaip įgaliotinė, atsakovė patyrė 1 039 300 Lt išlaidų. Atsakovė, gavusi ieškovų pranešimą, kad įgaliojimas yra panaikinamas, grąžino kai kuriems pirkėjams pagal preliminariąsias sutartis gautus avansus ir sumokėjo pagal šias sutartis numatytas baudas. Atsakovė patyrė 12 300 Lt išlaidų daugiau, negu gavo pajamų, todėl ši suma turi būti priteista iš ieškovų. Be to, atsakovė atliko visus darbus, susijusius su žemės sklypo paskirties pakeitimu, jo pagerinimu, todėl ieškovai turi sumokėti 50 000 Lt atlyginimą už atstovavimą.

Sprendime nurodoma, jog 2007 m. sausio 23 d. buvo sudaryta 3,62 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutartis. Už žemės sklypą sumokėta 2 200 000 Lt (2 000 000 Lt sumokėti iš banko gauto kredito, kuris buvo išduotas ieškovei J. N.-A. ir atsakovei, o 200 000 Lt sumokėjo atsakovė). Ieškovai 2007 m. vasario 13 d. išdavė atsakovei įgaliojimą, pavesdami jai naudoti, valdyti ir disponuoti jiems bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančiu žemės sklypu. Atsakovė šio įgaliojimo pagrindu sudarė sutartį dėl detaliojo plano paruošimo, paslaugų teikimo sutartis, taip pat preliminariąsias sutartis dėl naujai suformuotų žemės sklypų pardavimo. Atsakovė gavo 1 027 000 Lt pajamų ir turėjo 1 039 300 Lt išlaidų. 2007 m. rugpjūčio 13 d. ieškovai pranešė atsakovei, kad panaikina 2007 m. vasario 13 d. išduotą įgaliojimą ir pareikalavo atsiskaityti bei grąžinti viską, ką ji gavo vykdydama pavedimo sutartį. Atsakovė buvo pareiškusi ieškovams reikalavimą dėl ½ dalies žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini), priteisimo, reikalavimą grįsdama tuo, kad faktiškai tarp jos ir ieškovų buvo sudaryta jungtinės veiklos sutartis. Vėliau šį reikalavimą atsakovė pakeitė, pareikšdama reikalavimą dėl turėtų išlaidų bei atlyginimo pagal pavedimo sutartį priteisimo. Teismas pažymėjo, kad šalys tarp jų atsiradusius teisinius santykius kildina iš pavedimo sutarties ir reikalauja atitinkamo atsiskaitymo pagal teisės normas, reglamentuojančias pavedimo teisinius santykius, tačiau teismas nesutiko su tokia teisinių santykių kvalifikacija.

1.Teismas savo iniciatyva, prieš šalių valią, pakeitė tarp šalių susiklosčiusių civilinių teisinių santykių pobūdį. Teismas nepagrįstai nurodė, kad tarp šalių susiklostė jungtinės veiklos (partnerystės) teisiniai santykiai. Teismas neišsprendė tarp šalių kilusio ginčo, nepaisė šalių išreikštos valios dėl tarp jų susiklosčiusių civilinių teisinių santykių pobūdžio, bet sukūrė teisinę situaciją, kuria užprogramuotas būsimas šalių ginčas, sukūrė šalims naujas teises ir pareigas, atsirandančias iš jungtinės veiklos sutarties esmės. Teismas viršijo pareikštų reikalavimų ribas, nustatė prejudicinius faktus, turėsiančius reikšmės būsimuose ginčuose tarp šalių. Šalys neturėjo galimybės įrodinėti tariamos jungtinės veiklos sutarties sąlygų turinio, kadangi su tuo susijusių aplinkybių neįrodinėjo. Teismas pažeidė rungimosi ir dispozityvumo principus.

2.Teismas, pakeisdamas tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, pažeidė sutarties laisvės, nesikišimo į privačius santykius principus. Šalys byloje įrodinėjo, jog tarp jų buvo susiklostę pavedimo teisiniai santykiai. Teismas pablogino ieškovų teisinę padėtį. Ieškovai tapo dalyviais jungtinės veiklos, pagal kurią partnerių dalys yra lygios. Teismas praplėtė įgaliojimu atsakovei suteiktas teises, panaikino jos atsakomybę dėl suteiktų įgaliojimų viršijimo. Teismo nustatyti prejudiciniai faktai sukuria atsakovei papildomas teises, panaikina jos pareigas, kurias ji turėjo veikdama kaip atstovė, sukuria jai teisę į ieškovų asmeninį turtą ir panaikina atsakomybę prieš trečiuosius asmenis. Teismo sukurta situacija prieštarauja CK 1.5 straipsnio principams.

3.Teismas bylą išsprendė iš esmės pagal pradinį atsakovės ieškinio reikalavimą bei pagrindą, kurio ji atsisakė pareikšdama naują savarankišką ieškinį.

4.Jungtinės veiklos sutartis tarp šalių yra negalima, nes ji yra niekinė (CK 1.93 str. 3 d., 1.74 str. 1 d. 1 p., 6.969 str. 4 d.).

5.Teismo nurodyta aplinkybė, kad apie parduodamą žemės sklypą sužinojo atsakovė ir šis žemės sklypas buvo nupirktas jos iniciatyva, nesukuria jungtinės veiklos (partnerystės) teisinių santykių, nėra jungtinės veiklos dalyku ir/ar partnerio įnašu. 2007 m. sausio 23 d. žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartyje pažymėta, kad pardavėjų atstovas A. V. iš pirkėjų (ieškovų) gavo 200 000 Lt, todėl neteisinga teismo išvada, kad ieškovai nepateikė įrodymų dėl 200 000 Lt sumokėjimo. Ši aplinkybė nustatyta oficialiu rašytiniu įrodymu ir negali būti paneigiama liudytojų parodymais. Banko mokėjimo pavedimas gali patvirtinti tik tai, kad atsakovė galimai pati ketino pirkti žemės sklypą, sumokėjo avansą, o vėliau pirkimo atsisakė, nes žemę pirko ieškovai. Buvimas bendraskoliu nesukuria nuosavybės teisės ir/ar jungtinės veiklos teisinių santykių. Prievolę grąžinti bankui kreditą vykdo tik ieškovai. Atsakovė neturėjo jokių išlaidų. Atsakovei nebuvo reikalinga atlikti veiksmų, susijusių su detaliojo plano parengimu, be to, ji tokių veiksmų apskritai neatliko. Teismas nepagrįstai nustatė, jog atsakovei buvo suteiktos visos teisės, susijusios su žemės sklypo naudojimu, valdymu ir disponavimu. Įgaliotiniui suteiktų teisių apimtį nustato ne teismas, o šalys įgaliojimu bei jame konkrečiai nurodytais atstovavimo veiksmais. Atsakovė su ieškovais nederino veiksmų, nepranešė apie tokių veiksmų atlikimą ieškovams to pareikalavus. Ieškovai nesuteikė teisės atsakovei jų vardu sudaryti paslaugų pirkimo sandorius ir už tai mokėti pinigus. Ieškovai nesuteikė atsakovei teisės disponuoti jų pinigais.

6.Teismas nepagrįstai nustatė, jog sudarant konkrečius sandorius su trečiaisiais asmenimis bei atliekant kitus veiksmus, kiekvienu atveju nebuvo reikalingas ieškovų sutikimas, nes atsakovė esą veikė kaip jungtinės veiklos partneris. Teismo išvada, jog jungtinės veiklos partneris turi didesnę veiksmų laisvę, negu atstovas pagal įgaliojimą, yra nepagrįsta. Įrodinėjimo pareiga dėl išlaidų atlyginimo ir sandorių sudarymo būtinumo nustatyta atsakovei. Teismas turėjo tenkinti ieškinio reikalavimą dėl piniginių lėšų priteisimo, kadangi atsakovė jas turi be teisinio pagrindo. Atsakovė nebuvo įgaliota ieškovų vardu spręsti žalos atlyginimo tretiesiems asmenims klausimų, todėl teismas nepagrįstai nustatė, jog atsakovė privalėjo mokėti baudas. Atsakovė pagal daugelį sutarčių mokėjo baudas, kai sutarčių vykdymo terminai dar nebuvo suėję, be to, ji mokėjo baudas jau pasibaigus įgaliojimui, nesant pagrindo vykdyti sutartis ieškovų vardu.

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tinkamai kvalifikavęs šalių faktinių teisinių santykių turinį ir pagrįstai sprendęs, kad jos veikė siekdamos bendro tikslo pagal jungtinės veiklos (partnerystės) sutartims būdingus požymius, teismas be pagrindo netaikė CK LI skyriaus normų, reguliuojančių jungtinės veiklos pasibaigimo teisines pasekmes ir nesprendė šalių – jungtinės veiklos dalyvių tarpusavio atsiskaitymų klausimo, įvertinant iki šios veiklos pabaigos gautų pajamų ir padarytų išlaidų paskirstymo balansą.

Motyvuojamoji dalis

Dėl šalis siejusių teisinių santykių dalyko ir turinio

Apeliaciniame skunde keliama šalių teisinio ginčo turinį sudarančių santykių kvalifikavimo problema. Tiek ieškovų, tiek atsakovės procesiniuose dokumentuose šalių reikalavimai ir atsikirtimai grindžiami pavedimo sutartiniuose santykiuose atsirandančių teisinių pasekmių taikymu. Pirmosios instancijos teismas faktinius šalių tarpusavio santykius, dėl kurių kilo teisinis ginčas, kvalifikavo atsiradusiais iš jungtinės veiklos (partnerystės). Išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka teisėjų kolegija padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai kvalifikavo šalių teisinių santykių dalyką ir faktinį turinį, kuriuo atskleidžiama šalis siejusio susitarimo esmė ir jo priskyrimas tam tikrai sutarčių rūšiai. Teisminėje praktikoje ne kartą nurodyta, kad ieškinio pagrindas yra faktinio pobūdžio aplinkybės, o ne įstatymai ar faktinių aplinkybių teisinė kvalifikacija. Teisinis ginčo santykio kvalifikavimas, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva. Kai teismas, spręsdamas ginčą pagal byloje nustatytas tikrąsias faktines aplinkybes, nurodo teisinius argumentus ar taiko teisės normas, kuriais nesiremia šalys ar dalyvaujantys byloje asmenys, tai negali būti vertinama kaip šalių reikalavimų (ieškinio ir/arba priešieškinio) pagrindo keitimas (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. sausio 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-101/2001; 2001 m. birželio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-725/2001; 2005 m. birželio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-355/2005, 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2008).

Sutartis yra dvišalis arba daugiašalis sandoris, t. y. dviejų ar daugiau ją sudarančių asmenų suderintos valios, nukreiptos sukurti, pakeisti ar panaikinti civilines teises ar pareigas, išraiška. Sutarties sudarymo priežastis paprastai yra ją sudarančių asmenų poreikiai ir interesai, kurie formuoja vidinę sutarties dalyvių valią (ketinimus) ir nulemia jos teisinį tikslą bei pobūdį. Teisinio sutarties kvalifikavimo klausimas tampa aktualus tada, kai iš sutartinių teisinių santykių kyla ginčas; nuo to, kokie materialiniai įstatymai taikomi sutartiniams santykiams, paprastai priklauso jos šalių tarpusavio teisių ir pareigų turinys. Sutartinių teisinių santykių kvalifikavimui visų pirma būtina nustatyti tikrąjį faktinį sutarties turinį. Įstatyminės sutarčių aiškinimo taisyklės reikalauja sutartinius santykius aiškintis laikantis sąžiningumo principo ir prioritetiškai siekiant nustatyti tikruosius šalių ketinimus; jeigu šalių tikrų ketinimų negalima nustatyti, tai sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys; be kita ko, turi būti įvertinama šalių tarpusavio santykių praktika, šalių elgesys po sutarties sudarymo. Formuodamas teismų praktiką sutarčių aiškinimo klausimais Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad, aiškinant sutartį, būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-406/2005; 2007 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-203/2007; 2008 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-231/2008 ir kt.).

Civiliniame procese faktinėms aplinkybėms nustatyti taikomas įrodymų pakankamumo principas, pagal kurį faktas konstatuojamas buvęs įvykęs, jeigu byloje surinkti įrodymai liudija apie didesnę tikimybę jį buvus, negu nebuvus. Tai konstatuojama vertinant visų byloje surinktų įrodymų visumą, taikant CPK 185 straipsnyje nurodytus įrodymų vertinimo principus.

Teisinę jungtinės veiklos (partnerystės) sutarties formą gali įgyti labai įvairūs civiliniai santykiai – bet kokie įstatymui neprieštaraujantys kelių asmenų tarpusavio įsipareigojimai kooperuojant turtą ar nematerialines vertybes užsiimti bendra veikla ar siekti bendro tikslo (CK 6.969 straipsnis). Esminiai jungtinės veiklos sutarties požymiai yra kelių asmenų turtinių, intelektualinių ar darbinių išteklių (įnašų) kooperavimas; įsipareigojimas naudojant kooperuotus išteklius bendrai veikti; bendras dalyvių tikslas ir interesas - tam tikros veiklos vystymas ar tikslo siekimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. birželio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-749/2003 m., 2008 m. kovo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-181/2008). Vieningi jungtinės veiklos sutarties dalyvių interesai ir vieningas jų tikslas (sutarties dalykas) yra skiriamasis šios sutarties požymis, leidžiantis ją atriboti nuo kitų sutartinių teisinių santykių.

Ieškovės J. N.– A. ir atsakovės R. P. bendrai gautų lėšų panaudojimas žemės sklypui įsigyti, bendri įsipareigojimai bankui pagal kredito sutartį, plačiausių įgalinimų suteikimas atsakovei savo nuožiūra veikti rūpinantis žemės sklypo įsigijimu, sklypo teritorijos detaliojo plano rengimu, žemės naudojimo paskirties keitimu, sklypo padalijimu į mažesnius sklypus, atskirų žemės sklypų, skirtų individualių gyvenamųjų namų statybai, suprojektavimu ir įregistravimu, inžinerinių komunikacijų projektavimu, būsimų sklypų pirkėjų paieška, preliminarių sutarčių ir susitarimų sudarymu ir kitos faktinės aplinkybės leido pirmosios instancijos teismui pagrįstai spręsti, kad šalis faktiškai siejo jungtinės veiklos (partnerystės) sutartiniai teisiniai santykiai, atsiradę tarpusavyje suderinus valią siekti bendro tikslo. Pažymėtina, kad viena iš šių teisinių santykių šalių – atsakovė savo pradiniame priešiniame ieškinyje (t. 3, b. l. 4-9) ir kituose procesiniuose dokumentuose (atsiliepime į ieškinį, dublike ir triplike – t. 2, b. l. 2-5 ir 176 -177, t. 4, b. l. 37-40) nuosekliai reiškė įsitikinimą, kad šalių santykiai visiškai atitiko CK LI skyriaus normų reglamentuojamos jungtinės veiklos nuostatas. Tai, kad antruoju priešieškinio pareiškimu atsakovė pakeitė reikalavimo dalyką ir iš dalies pagrindą, nereiškė, kad iš esmės pasikeitė ir jos vidinės nuostatas dėl ją ir ieškovus siejusių teisinių santykių turinio. 2007 m. gruodžio 5 d. priešieškinio pareiškime (t. 2, b. l. 7-15) atsakovė akcentuoja, jog ieškovai nepripažįsta faktiškai susiklosčiusių jungtinės veiklos santykių. Pasak atsakovės, ieškovų ieškinio nagrinėjimas užtruks, o atsakovė, nebūdama žemės sklypų savininke, negalės parduoti sklypų ir atsiskaityti su banku, susidarys didelė suma palūkanų, kurias su ieškove reikės solidariai sumokėti. Įvertinusi tokias aplinkybes, atsakovė apsisprendė, kad toliau netikslinga ginti savo teisę dėl dalinės nuosavybės teisės į sklypus pripažinimo, todėl nurodė, jog atsisako pradiniame priešiniame ieškinyje nurodytų faktinių ir teisinių aplinkybių bei pakeičia ieškinio dalyką. Šios aplinkybės leidžia pagrįstai manyti, kad atsakovės reikalavimų dalyko ir turinio pakeitimas buvo formalaus pobūdžio. Tai patvirtina ir vėlesnių atsakovės procesinių dokumentų turinys, kuriuose ji ir toliau reiškė įsitikinimą, kad ją su ieškovais siejo bendri interesai, atsiradę iš jungtinės veiklos santykių, o pakeisti priešinių reikalavimų ir atsikirtimų turinį dėl byloje sprendžiamo ginčo ją paskatino tik ta aplinkybė, jog ieškovai kategoriškai nenori pripažinti jungtinės veiklos fakto, jog jie byloje užsiėmė tokią teisinę poziciją, dėl kurios patys prisiima visą riziką (t. 2, b. l. 2-5, 7-15, 176-177, t. 4, b. l. 37-40). Nurodytos aplinkybės neleidžia sutikti su ieškovų apeliacinio skundo motyvais, kad abi šalys aiškiai suprato ir tvirtino, jog tarp jų buvo susiklostę pavedimo sutartiniai teisiniai santykiai, kad nė viena iš šalių to teisinio santykio nelaikė kitokiu, todėl ir neprašė pakeisti. Byloje esantys įrodymai paneigia apeliantų argumentus, kad kitaip kvalifikuodamas šalių teisinių santykių turinį, nei šalys nurodė procesiniuose dokumentuose, teismas esą veikė prieš abiejų ginčo šalių valią ir pažeidė CK 1.2 straipsnyje įtvirtintus civilinių teisinių santykių teisinio reglamentavimo principus. Su tokiais apeliantų argumentais nesutinka ir atsakovė, atsiliepime į apeliacinį skundą pritardama teismo išvadoms dėl nustatyto šalių teisinių santykių dalyko ir turinio.

Įvertinusi skundžiamo sprendimo motyvus teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas šalių tarpusavio faktinių santykių turinį aiškino teisingai taikydamas jungtinės veiklos sutartis kvalifikuojančius kriterijus. Teismas, laikydamasis įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių, padarė pagrįstą išvadą, jog tarp šalių susiklostę santykiai negali būti formaliai vertinami kaip pavedimo teisiniai santykiai, todėl šioje byloje netaikytinos CK nuostatos, reglamentuojančios atstovavimo pagal įgaliojimą atsiradimą ir pasibaigimą. Nustatęs tikruosius šalių ketinimus, teismas ginčo santykius teisingai kvalifikavo kaip jungtinės veiklos sutarties santykius ir konstatavo, kad šalių ginčams dėl atsiskaitymo už veiksmus, atsakovės atliktus pagal ieškovų išduotą įgaliojimą veikiant santykiuose su trečiaisiais asmenimis, taip pat tų veiksmų pasekmes, spręsti taikytinos CK šeštosios knygos LI skyriaus normos. Byloje yra surinkta pakankamai įrodymų, įgalinančių teisiškai kvalifikuoti, kad šalys kartu veikė bendram tikslui – žemės sklypo įsigijimui, jo paskirties pakeitimui, sklypo perprojektavimui ir perplanavimui įregistruojant keliasdešimt naujų sklypų, juos parduodant tretiesiems asmenims ir pasidalijant gautą pelną. Ginčo teisinių santykių dalykas - bendras, vieningas abiems šalims tikslas gauti pelną iš bendromis lėšomis įgyto daikto teisinio statuso pakeitimo ir naudingo pardavimo. Tai pagrįstai leidžia aptariamus šalių tarpusavio santykius kvalifikuoti kaip jungtinės veiklos sutartinius santykius. Bylos duomenys leido daryti pagrįstą išvadą, kad į tai buvo nukreipta abiejų šalių (tiek ieškovų, tiek ir atsakovės) suderinta valia. Manant priešingai, būtų logiškai nepaaiškinami šalių veiksmai įsigyti žemės sklypą bendrai gautos banko paskolos lėšomis, jos grąžinimą užtikrinant abiejų šalių šeimų turto įkeitimu ir šeimų narių laidavimu, taip pat neturėtų jokios loginės prasmės atsakovės neatlygintinis veikimas ieškovų išduoto įgaliojimo pagrindu. Pagal bylos duomenis ir nustatytas faktines aplinkybes yra nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas klaidingai įvertino šalių valią ir netinkamai kvalifikavo šalių santykius. Tai, kad šalys tarpusavio jungtinės veiklos teisinių santykių nebuvo įforminę rašytine ir/ar notariškai patvirtinta sutartimi (CK 6.969 str. 4 d.), nėra pakankamas pagrindas, paneigiantis tarp šalių faktiškai susiklosčiusius civilinius teisinius santykius. Aplinkybė, kad šalys nebuvo įforminę nurodytų santykių nustatyta tvarka, tokią sutartį daro negaliojančią tik trečiųjų asmenų atžvilgiu.

Teisės taikymas yra teismo prerogatyva. Tai teismas atlieka pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes. Pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes parinkdamas ir taikydamas teisės normas, teismas yra nepriklausomas nuo šalių nuomonės, pageidavimų ar nurodymų. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismui nustačius, kad egzistavo turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti aplinkybės apie šalių lėšų, darbo, žinių kooperavimą, suderintą valią veikti bendrai ir siekti tam tikro tikslo, pirmosios instancijos teismas, vykdydamas teisingumą, turėjo teisę pagal nustatytas faktines aplinkybes taikyti teisės normas ir pagal jas spręsti tarp šalių kilusį ginčą. Apeliacinio skundo argumentai neduoda pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 265 straipsnio 2 dalies nuostatą, draudžiančią peržengti byloje pareikštų reikalavimų ribas, bei CPK 17 straipsnyje įtvirtintą šalių lygiateisiškumo principą. Apeliacinio skundo argumentai taip pat neduoda pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas, kvalifikuodamas tarp šalių faktiškai susiklosčiusius teisinius santykius kitaip, nei nurodė šalys savo procesiniuose dokumentuose, pažeidė rungimosi principą bei apeliantų teises į tinkamą savo interesų gynybą, kadangi teismo padaryta šių santykių kvalifikacija yra teisinga.

Dėl jungtinės veiklos (partnerystės) teisinių santykių pasibaigimo teisinių pasekmių

Šalių santykius pripažinus jungtinės veiklos santykiais, būtina pagal jungtinės veiklos sutartinių santykių taisykles spręsti dėl šalių tarpusavio teisių bei pareigų. Jungtinės veiklos sutarties dalyvių tikslo bendrumas lemia jų tarpusavio teisių ir pareigų specifiką: nė vienas jungtinės veiklos dalyvis negali reikalauti naudos tik sau pačiam, jungtinės veiklos partneriai dalijasi tiek gautą pelną, tiek nuostolius ir bendrai atsako pagal iš bendros veiklos kilusias prievoles (CK 6.974 - 6.976 straipsniai.). Ieškovų reikalavimų faktinį pagrindą sudarančios aplinkybės yra susijusios su galima bendros veiklos partnerio - atsakovės atsakomybe už netinkamą prievolių vykdymą. Tam, kad būtų nuspręsta dėl ieškovų reikalavimų pagrįstumo, būtina nustatyti, ar ginčo sutartis yra pasibaigusi ir kokie yra bendros veiklos rezultatai.

Nagrinėjamoje byloje konstatuota, kad šalių jungtinės veiklos tikslas buvo tam tikros veiklos vykdymas ir pelno gavimas. Bendrų išlaidų ir bendrų nuostolių, susijusių su jungtine veikla, paskirstymą nustato jungtinės veiklos sutartis; jeigu tokios sutarties nėra, kiekvienas partneris atsako už bendras išlaidas ir bendrus nuostolius proporcingai savo dalies dydžiui (CK 6.974 straipsnio 1 dalis). CK 6.974 straipsnio 2 dalyje imperatyviai nustatyta, kad susitarimas, kuris visiškai atleidžia vieną iš partnerių nuo bendrų išlaidų ar nuostolių padengimo, negalioja. Pagal CK 6.976 straipsnį pelnas, gautas iš jungtinės veiklos, paskirstomas partneriams proporcingai kiekvieno jų indėlio į bendrą veiklą vertei, jeigu ko kita nenustato jungtinės veiklos sutartis. Kadangi byloje nėra duomenų apie jungtinės veiklos partnerių susitarimą dėl bendrų išlaidų ir nuostolių bei pelno paskirstymo, partnerių patirtos išlaidos ir nuostoliai bei gautas pelnas paskirstytini tarp partnerių pagal įstatymą. CPK 6.970 straipsnio 2 dalyje preziumuojama, kad partnerių įnašai yra lygūs. Kadangi banko paskola kredito gavėjams ieškovei J. N. – A. ir R. P. išduota lygiomis dalimis ir ji visa buvo panaudota siekiant bendro tikslo reikalingam sandoriui sudaryti – žemės sklypui įsigyti, laikytina, kad partnerių įnašai yra lygūs, todėl kiekvienas iš jų turi atsakyti už bendras išlaidas ir bendrus nuostolius proporcingai savo dalies dydžiui, t. y. po lygiai.

Šalys, kooperuodamos bendrai gautas iš banko lėšas, siekė bendro tikslo – įsigyti 3,62 ha ploto žemės ūkio paskirties žemės sklypą, pakeisti įgyto sklypo teisinį statusą, sklypą perplanuoti suskaidant į keliasdešimt mažų žemės sklypų, skirtų gyvenamųjų namų statybai, po to tuos sklypus parduoti, gauti pelną ir jį pasidalinti. Kaip jau pažymėta, tokia šalių valia visiškai atitiko CK 6. 969 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą jungtinės veiklos (partnerystės) teisinių santykių sampratą. Šalių suderinti veiksmai apėmė kelis tarpinius ir galutinį tikslus: pirmas tarpinis tikslas – kooperuojant kartu gautas lėšas įgyti žemės sklypą (CK 6.970 str. 1 d.); antras tarpinis tikslas - atsakovės darbu ir žiniomis atlikti veiksmus, susijusius su įgyto žemės sklypo teisinio režimo pakeitimu, naujų mažesnių sklypų suformavimu, parengimu juos parduoti ir jų pardavimu kitiems asmenims (kadangi šalių bendromis lėšomis žemės sklypas buvo įgytas tik ieškovų vardu, todėl visus nurodytus veiksmus atsakovė galėjo ir turėjo atlikti ieškovų išduoto įgaliojimo pagrindu - CK 6.972 str. 2 d.) ; galutinis tikslas – iš žemės sklypų pardavimo gauti pelną ir jį pasidalinti (CK 6.976 str.). Pagal bylos duomenis matyti, kad šalių bendros veiklos rezultate buvo pasiekti abu tarpiniai tikslai – bendrais šalių piniginiais įnašais įgytas žemės ūkio paskirties žemės sklypas, pakeistas jo teisinis režimas, iš šio sklypo suformuoti 32 mažesni sklypai, kuriuos galima parduoti gyvenamųjų namų statybai, pasirengta tuos sklypus parduoti pirkėjams (sudarytos preliminariosios pirkimo-pardavimo sutartys, susitarimai dėl žemės sklypų rezervavimo būsimam pardavimui). Panaikindami atsakovei išduotą įgaliojimą ieškovai tuo pačiu nutraukė ir jungtinės veiklos teisinius santykius. Šių santykių pasibaigimo momentu nė vienas žemės sklypas kitiems asmenims dar nebuvo parduotas, todėl galutinis bendros veiklos tikslas nebuvo pasiektas. Kaip jau minėta, ieškovų reikalavimų faktinį pagrindą sudarančios aplinkybės yra susijusios su bendros veiklos partnerio - atsakovės atsakomybe dėl netinkamo prievolių vykdymo, todėl tam, kad būtų nuspręsta dėl ieškovų reikalavimų pagrįstumo, būtina nustatyti, kokie buvo bendros veiklos rezultatai pasibaigus ginčo šalių jungtinės veiklos teisiniams santykiams.

Iki ieškovams panaikinant atsakovei išduotą įgaliojimą, ieškovų vardu buvo sudarytos 26 preliminariosios žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartys ir susitarimai dėl žemės sklypo rezervavimo. Iš to skaičiaus atsakovė keturias preliminariąsias sutartis buvo nutraukusi iki įgaliojimo panaikinimo, o dar dvi nutraukė po to, kai nebeturėjo įgalinimų veikti ieškovų vardu. Pagal visas sudarytas preliminariąsias sutartis ir susitarimus dėl žemės sklypų rezervavimo buvo gauti atitinkami avansiniai mokėjimai, t. y. būsimų pardavėjų vardu buvo gautos išankstinės pajamų dalys. Atsakovės ataskaitoje (t. 2, b. l. 143-148) nurodyta, kad iš žemės sklypų būsimų pirkėjų ji iš viso buvo gavusi 1 027 000 Lt avansinių įmokų (užstatų). Nutraukus keturias sutartis ir susitarimus būsimiems pirkėjams buvo sugrąžinta 262 000 Lt avansinių įmokų. Laikytina, kad 2007 m. spalio 27 d. (tai vėliausiai nutrauktos preliminariosios sutarties nutraukimo data) atsakovė avansinių įmokų pagrindu buvo gavusi 765 000 Lt pajamų (1 027 000 – 262 000). Nustatyta, kad ieškovų vardu vieną iš susitarimų su būsimu pirkėju dėl numatomo suformuoti žemės sklypo rezervavimo pasirašė ne jungtinės veiklos dalyviai (ieškovai arba atsakovė), o kitas asmuo A. V. (t. 2, b. l. 45-49). Pagal šį susitarimą iš būsimo pirkėjo gauta 30 000 Lt avansinė įmoka turi būti minusuojama iš atsakovės ataskaitoje nurodytos bendros pajamų sumos, nes byloje nėra įrodymų, kad ši suma būtų perduota jungtinės veiklos dalyviams (ieškovams arba atsakovei). Laikytina, kad atsakovė gavo 735 000 Lt pajamų. Preziumuojant, kad jungtinės veiklos dalyvių įnašai į bendrą veiklą yra lygūs, darytina išvada, kad ir pelnas (pajamos), gautas iš jungtinės veiklos, skirstytinas pagal lygias įnašų proporcijas, nes duomenų apie kitokią partnerių indėlio į bendrą veiklą vertę byloje nėra. Tokiu būdu, jeigu jungtinės veiklos metu nebūtų patirta su šia veikla susijusių išlaidų ar nuostolių, teoriškai ieškovai turėtų teisę iš atsakovės reikalauti pusės gautų iš bendros veiklos pajamų – 367 500 Lt (735 000 : 2). Partneriai atsako už bendras išlaidas ir bendrus nuostolius proporcingai savo dalies dydžiui. Dar kartą pažymėtina, kad abi bylos šalys lygiai turi atsakyti už bendras išlaidas ir bendrus nuostolius, preziumuojant, kad jų įnašai į bendrą veiklą yra lygūs (CK 6.970 str. 2 d., 6.974 str. 1 d. nuostatos). Jeigu visos atsakovės nurodytos išlaidos būtų pagrįstos (patirtos neviršijant jungtinės veiklos partnerių suteiktų įgalinimų santykiuose su trečiaisiais asmenimis, padarytos visų partnerių interesais), tokiu atveju abiem šalims visos jungtinės veiklos rezultate atsiradusios bendros išlaidos būtų paskirstomos po lygiai. Jei pagrįstų išlaidų būtų daugiau nei pajamų, nė viena iš šalių negalėtų turėti kitai šaliai finansinių pretenzijų, nes abi yra bendrai atsakingos už pajamas viršijančių išlaidų padengimą. Atsakovės ataskaitoje nurodyta, kad pajamų iš bendros veiklos faktiškai nebuvo, nes per tos veiklos laikotarpį buvo patirta 1 039 300 Lt išlaidų. Į šią atsakovės nurodytą bendrą išlaidų sumą įskaitytos ir grąžintos pirkėjams avansinės įmokos nutraukus šešias preliminariąsias sutartis - 262 000 Lt. Kadangi šia suma mažintinas bendras pajamų dydis, tai ši suma atimama ir iš atsakovės ataskaitoje nurodytos bendros išlaidų sumos (vadovaujantis nuostata, kad avansinių įmokų grąžinimas reiškia nebuvimą nei pajamų, nei išlaidų). Tokiu būdu laikytina, kad pagal atsakovės ataskaitoje pateiktus skaičiavimus buvo 777 300 Lt išlaidų (1 039 300 – 262 000). Pagal bendrą taisyklę abi šalys lygiomis dalimis turėtų būti atsakingos už išlaidų ir nuostolių dengimą, t. y. joms paskirstytina po 388 650 Lt išlaidų. Jeigu būtų galima sutikti su atsakovės pozicija, kad visos patirtos išlaidos buvo pagrįstos, padarytos neviršijant suteiktų veikimo teisių (įgalinimų) ir abiejų partnerių interesais, tokiu atveju ieškovai neturėtų teisės reikalauti priteisti iš atsakovės jiems priklausytinos pajamų dalies, nes pagal atsakovės ataskaitoje esančius duomenis veiklos išlaidos viršijo gautas pajamas. Ieškovai pripažįsta pagristomis ir būtinomis tik šias atsakovės padarytas išlaidas: 6 050 Lt banko kredito sutarties administravimo mokestį ir 70 666,35 Lt bankui sumokėtų kredito palūkanų. Pasak ieškovų, kiti atsakovės nurodyti mokėjimai pagal sudarytus paslaugų teikimo sandorius bei kitos išlaidos yra nepagrįstos, nebūtinos, padarytos viršijant įgalinimus, priešingos ieškovų interesams, todėl tokių išlaidų padarymo rizika tenka tik atsakovei ir tik ji turi būti atsakinga už tokių išlaidų atsiradimo pasekmes. Tam, kad būtų galima nuspręsti, už kokią atsakovės nurodytų išlaidų dalį bendrai turi atsakyti abi jungtinės veiklos šalys, o už kurias tik viena atsakovė, kokią dalį ieškovų reikalavimų dėl gautų pajamų priteisimo galima pripažinti tenkintinais, būtina įvertinti atsakovės nurodytų išlaidų pagrįstumą.

Ieškovų vardu 3,62 ha ploto žemės ūkio paskirties žemės sklypas buvo perkamas už 2 200 000 Lt kainą, iš kurios 2 000 000 Lt buvo panaudoti iš šalių bendrai paimtos banko paskolos lėšų, o 200 000 Lt turėjo būti sumokėti pirkėjų asmeninėmis lėšomis. 2006 m. gruodžio 10 d. banko mokėjimo nurodymu ketinamo pirkti 3,62 ha žemės sklypo pardavėjui ir pardavėjų atstovui A. V. buvo pervestas 50 000 Lt avansinis mokestis (t. 4, b. l. 45). Banko mokėjimo nurodyme fiksuojama, kad mokėjimas atliekamas mokėtojos R. P. vardu. Šis mokestis laikytinas kainos už perkamą žemės sklypą dalies, kuri turėjo būti mokama pirkėjų asmeninėmis lėšomis, sudėtine dalimi, todėl šios išlaidos yra pagrįstos.

Atsakovė nurodo, kad ji grynaisiais pinigais sumokėjo 3,62 ha ploto žemės sklypo pardavėjui ir pardavėjų atstovui A. V. 150 000 Lt. Atsakovė nurodo, kad tam reikalui skolinosi 200 000 Lt iš savo sutuoktinio motinos M. P. pagal 2006 m. gruodžio 15 d. sudarytą paskolos sutartį (t. 3, b. l. 186-187). Ji taip pat pateikė pinigų gavėjo A. V. pakvitavimą apie 150 000 Lt grynųjų pinigų, kaip avanso už žemės sklypą, gavimą (t. 4, b. l. 46). Teisėjų kolegijos vertinimu, kainos dalį už perkamą žemės sklypą – 150 000 Lt grynais pinigais pardavėjas ir pardavėjų atstovas A. V. gavo iš atsakovės R. P. , tačiau ne iš tų lėšų, kurios nurodytos aukščiau paminėtoje atsakovės ir jos anytos 2006 m. gruodžio 15 d. paskolos sutartyje, taip pat ne tomis aplinkybėmis ir ne tuo laiku, kaip nurodė atsakovė R. P. ir pinigų gavėjas A. V. . Teisėjų kolegija sprendžia, kad kainos dalį už žemės sklypą pardavėjas ir pardavėjų atstovas A. V. gavo iš atsakovės R. P. kitomis aplinkybėmis, dėl kurių kolegija pasisakys vėliau. Teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo sutikti ir su ieškovų teiginiais, kad būtent jie pardavėjui ir pardavėjų atstovui A. V. sumokėjo 200 000 Lt kainos už žemės sklypą dalį iš savo lėšų. Vien tik įrašas ieškovų (pirkėjų) ir A. V. (pardavėjo ir pardavėjų atstovo) sudarytoje žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartyje apie tai, kad pinigus 200 000 Lt pirkėjai sumokėjo pardavėjui asmeniškai ir kaip įgaliotiniui, o pardavėjas asmeniškai ir kaip įgaliotinis pinigus 200 000 Lt gavo (sutarties 2.1.1 p.), nėra pakankamas įrodymas, neginčijamai patvirtinantis aplinkybę, kad su pardavėju ir pardavėjų atstovu A. V. atsiskaitinėjo ieškovai. Jokiais kitais įrodymais šio sutarties įrašo atitikimas tikrovei nepatvirtintas, be to, pardavėjas ir pardavėjų atstovas A. V. paaiškino, kad už perkamą žemės sklypą visais atvejais su juo atsiskaitinėjo tik atsakovė R. P. , kaip jis nurodė ir pakvitavimuose apie pinigų gavimą (t. 4, b. l. 46, t. 2, b. l. 113). Kainos už perkamą žemės sklypą dalis, pardavėjo ir pardavėjų atstovo A. V. gauta grynaisiais pinigais (150 000 Lt) laikytina pagrįstomis atsakovės R. P. padarytomis išlaidomis.

Sprendžiant pagal ieškovų išduoto santykiams su trečiaisiais asmenimis įgaliojimo atsakovei R. P. turinį (CK 6.972 str. 2 d.), atsakovė turėjo neribotus įgalinimus savo nuožiūra sudaryti bet kokius įstatymų nedraudžiamus sandorius, susijusius su ieškovų vardu įgyto sklypo valdymu, naudojimu ir disponavimu juo, atsiskaityti pagal tuos sandorius, sumokėti ir gauti pinigus bei atlikti kitus bet kokio pobūdžio teisinius veiksmus (t. 1, b. l. 39). Atsakovė sudarė keletą paslaugų teikimo sutarčių, susijusių su įgyto žemės sklypo perplanavimu, paskirties pakeitimu, suskaidymu į mažesnius žemės sklypus, pasirengimu juos parduoti kitiems asmenims.

Atsakovė 2007 m. gegužės 22 d. sudarė su V. K. tarpininkavimo vykdant žemės sklypų pirkėjų paiešką paslaugų teikimo sutartį, pagal kurią įsipareigojo už šias paslaugas sumokėti 50 000 Lt atlyginimą (t. 2, b. l. 114-116). Paslaugų suteikimas patvirtinamas 2007 m. rugpjūčio 10 d. paslaugų priėmimo-perdavimo aktu, atsiskaitymas pagal sutartį - paslaugų teikėjo pakvitavimu (t. 2, b. l. 117-119). Ieškovai nepripažįsta šių išlaidų, teigdami, kad jie nesuteikė atsakovei teisės sudaryti paslaugų teikimo sutartis, kad sutartis nesusijusi su žemės sklypo valdymu ir naudojimu, kad sandoris nebuvo būtinas ir neatitiko ieškovų interesų, kad paslaugos suteikimas buvo tariamas, o atlyginimas – nepagrįstai didelis. Su šiais ieškovų motyvais nėra pagrindo sutikti, nes kaip jau pažymėta, atsakovė pagal jai suteiktus įgalinimus turėjo teisę savo nuožiūra sudaryti įvairaus pobūdžio sandorius. Sutartis dėl tarpininkavimo vykdant pirkėjų paiešką susijusi su žemės sklypo valdymu ir naudojimu, išankstinio ieškovų leidimo ar sutikimo sudaryti tokią sutartį atsakovė neprivalėjo gauti. Teiginiai, kad sutartis sudaryta priešingai ieškovų interesams, kad tai buvo tik tariamasis sandoris, kad jis nebuvo įvykdytas, kad numatytas nerealiai didelis atlyginimas už suteiktas paslaugas – neįrodyti. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad atsakovės nurodytos išlaidos – 50 000 Lt atlyginimas V. K. už paslaugas yra pagrįstos.

Atsakovė 2007 m. liepos 5 d. su L. S. sudarė konsultacinių paslaugų atliekant įvairius teisinius veiksmus teikimo sutartį, pagal kurią įsipareigojo už šias paslaugas sumokėti 50 000 Lt atlyginimą (t. 2, b. l. 129-131). Paslaugų suteikimas patvirtinamas 2007 m. rugpjūčio 10 d. paslaugų priėmimo-perdavimo aktu, atsiskaitymas pagal sutartį - paslaugų teikėjo pakvitavimu (t. 2, b. l. 132-134). Ieškovai nepripažįsta šių išlaidų analogiškais aukščiau nurodytiems motyvais, be to, aiškina, kad šios išlaidos nesusijusios su pavedimų vykdymu, nes paslaugos buvo teikiamos asmeniškai atsakovei, o ne ieškovams. Teisėjų kolegija atmeta ieškovų motyvus tais pačiais aukščiau išdėstytais argumentais ir pripažįsta, kad atsakovės nurodytos išlaidos – 50 000 Lt atlyginimas L. S. už paslaugas yra pagrįstos.

Tarp šalių nėra ginčo dėl atsakovės bankui atliktų mokėjimų, susijusių su paskolos sutarties administravimu ir prievolių pagal ją vykdymu. Teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstomis išlaidomis atsakovės mokėjimus bankui pagal kredito sutartį: 6 050 Lt administravimo mokestį ir 70 758 Lt palūkanų bei delspinigių (t. 2, b. l. 120-121).

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pagrįstomis pripažįsta aukščiau nurodytas atsakovės padarytas išlaidas, sudarančias bendrą 376 808 Lt sumą (50 000 + 150 000 + 50 000 + 50 000 + 6 050 + 70 758). Kadangi abi šalys laikomos lygiai atsakingos už pagrįstomis pripažintų bendrų išlaidų dengimą, todėl joms paskirstytina po 188 404 Lt šių išlaidų.

Teisėjų kolegija negali pripažinti pagrįstomis atsakovės padarytų 388 000 Lt išlaidų ir sprendžia, kad už jų atsiradimo pasekmes turi atsakyti tik vienas iš jungtinės veiklos dalyvių – atsakovė R. P. .

Atsakovė 2007 m. vasario 14 d. sudarė su A. V. detaliojo plano rengimo sutartį (t. 2, b. l. 104-111), pagal kurią A. V. prisiėmė įsipareigojimus koordinuoti ir kuruoti detaliojo plano parengimo darbus, nes planavimo darbams vadovavo atestuotas specialistas. 2007 m. liepos 5 d. R. P. ir A. V. pasirašė detalaus plano perdavimo-priėmimo aktą, kuriame fiksuojamas patvirtinimas, kad A. V. perduoda patvirtintą žemės sklypo detalaus plano projektą (t. 2, b. l. 112), 2007 m. liepos 20 d. šie asmenys pasirašo pakvitavimą, kuriuo patvirtinama, kad R. P. tą pačią dieną sumokėjo A. V. už detalaus plano parengimą 200 000 Lt mokestį (t. 2, b. l. 113). Vertindama byloje esančius įrodymus teisėjų kolegija padarė išvadą, kad šiame pakvitavime nurodytu mokėjimu buvo pridengtas dalies kainos už ieškovų vardu nupirktą žemės sklypą sumokėjimas to sklypo pardavėjui ir pardavėjų įgaliotiniui A. V. , bet ne mokėjimas už šio asmens tariamai atliktas prievoles pagal 2007 m. liepos 5 d. sutartį. Byloje nėra įrodymų, kad 2007 m. liepos 5 d. sutarties pagrindu A. V. būtų atlikęs kokius nors detaliojo plano parengimo darbus. 2008 m. sausio 24 d. dublike į ieškovų atsiliepimą dėl priešieškinio (t. 4, b. l. 37-40) atsakovė pripažino, kad nors A. V. sumokėti 200 000 Lt ir buvo įvardinti mokesčiu už perkamo žemės sklypo detalaus plano parengimą, tačiau iš esmės tai buvo perkamo žemės sklypo dalies kainos sumokėjimas. Atsakovės dublike taip pat nurodoma, kad preliminariai su A. V. buvo suderinta, kad perkamo sklypo kaina bus ne 2 200 000 Lt, bet 2 500 000 Lt, tačiau buvo sutarta sklypo kainą sumažinti iki 2 200 000 Lt ir sudaryti atskirą detaliojo plano parengimo paslaugų sutartį. Teisėjų kolegija pažymi, kad šiame atsakovės procesiniame dokumente nurodytos aplinkybės apie susitarimą su A. V. dėl perkamo žemės sklypo kainos, kuri sudarys ne 2 200 000 Lt, bet 2 500 000 Lt sumą, nėra pagrįstos įrodymais. Byloje nepaneigtos aplinkybės, kad 2007 m. sausio 23 d. žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartyje įrašyta sandorio kaina – 2 200 000 Lt atitiko sandorio šalių susitarimą ir tikrąją valią dėl šios esminės sutartinės sąlygos. Teisėjų kolegija yra įsitikinusi, kad A. V. mokėjimas dalies kainos už ieškovų vardu nupirktą žemės sklypą atsakovės R. P. buvo atliktas sąskaita tų lėšų, kurias ji jau buvo sukaupusi gavus žemės sklypų būsimų pirkėjų avansines įmokas, ką patvirtina R. P. ir A. V. pasirašyto pakvitavimo apie 200 000 Lt sumokėjimą data – 2007 m. liepos 20 d. Laikantis tokios faktinės nuostatos, darytina išvada, kad atsakovės tvirtinimas, esą dalies kainos už ieškovų vardu perkamą žemės sklypą sumokėjimas buvęs atliktas dar pagal 2006 m. gruodžio 10 d. A. V. surašytą pakvitavimą, kad tas mokėjimas buvęs atliktas atsakovės anytos skolintų lėšų sąskaita, laikytinas nepagrįstu. Atkreiptinas dėmesys į tą aplinkybę, kad byloje pateiktame A. V. pakvitavime (t. 4, b.l . 46) pažymima, kad jau 2006 m. gruodžio 10 d. jis gavo 200 000 Lt avansą už žemės sklypą (50 000 Lt į sąskaitą ir 150 000 Lt grynais), tuo tarpu R. P. ir jos anytos M. P. paskolos sutartis sudaryta 2006 m. gruodžio 15 d. , o jos 2.1 punkte nurodyta, kad sutarties pasirašymo metu paskolos davėja įsipareigoja perduoti paskolos gavėjai nuosavybėn paskolos sumą, kuri, kaip pažymėta sutarties 3.1 punkte, bus panaudojama kaip avansas už T. A. perkamą žemės sklypą (t. 2, b. l. 141). Išdėstyti argumentai įgalina kritiškai vertinti teiginius, kad pardavėjas ir pardavėjų atstovas A. V. avansines įmokas už perkamą žemės sklypą gavo iš atsakovės R. P. skolintų pagal 2006 m. gruodžio 15 d. paskolos sutartį lėšų, taip pat atsakovės teiginius dėl atsiskaitymų su A. V. už dalį perkamo daikto kainos aplinkybių ir laiko. Byloje liudytoju apklaustas G. V. (t. 5, b. l. 120-121) patvirtino, kad pagal sutartį su užsakovais - ankstesniais žemės sklypo savininkais jis paruošė sklypo teritorijos detalųjį planą ir už šį darbą buvo atsiskaityta, tik problema liko ta, jog žemė atiteko kitiems savininkams. Jis ieškovų prašymu patvirtino informaciją apie detalaus plano projekto ir projektavimo darbų kainą ir atsiskaitymą bei paneigė, kad projektavimo darbų kaina sudarė 200 000 Lt. Pasak liudytojo, detaliojo plano projektavimo darbų sutartinė kaina sudarė 59 000 Lt su PVM, iš kurios A. V. turėjo sumokėti 15 510 Lt su PVM, bet liko nesumokėjęs PVM, o ieškovai T. ir J. A. sumokėjo 13 144 Lt mokesčių už žemę. Teisėjų kolegijos vertinimu, esant duomenims, kad jeigu teritorijos detaliojo planavimo procese projektavimo darbų kaina sudarė 59 000 Lt, tai atsakovės pasirašytoje su A. V. 2007 m. vasario 14 d. sutartyje numatyta net 200 000 Lt kaina už detaliojo plano rengimo darbų koordinavimą ir kuravimą, yra aiškiai nepagrįsta. Atkreiptinas dėmesys, kad byloje nėra jokių įrodymų, kokius konkrečius veiksmus atliko ar paslaugas suteikė A. V. detaliojo plano rengimo ir tvirtinimo procese, nes vien tik aktas apie patvirtinto žemės sklypo detalaus plano projekto perdavimą atsakovei tokių veiksmų atlikimo ar paslaugų suteikimo neįrodo. Be to, dar kartą primintina, kad įvertinusi byloje esančius įrodymus teisėjų kolegija aukščiau jau išdėstė išvadą, kad pateiktame A. V. ir R. P. 2007 m. liepos 20 d. pakvitavime fiksuojamu mokėjimu faktiškai buvo dengiamas dalies kainos už ieškovų vardu nupirktą žemės sklypą sumokėjimas to sklypo pardavėjui ir pardavėjų įgaliotiniui A. V. , bet ne atsiskaitymas už šio asmens prievolių pagal 2007 m. liepos 5 d. sutartį įvykdymą. Teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovės ataskaitoje nurodytos išlaidos – 200 000 Lt atlyginimas A. V. už detaliojo plano perengimą ir patvirtinimą laikytinas nepagrįstomis išlaidomis, todėl atsakomybė už tokių išlaidų atsiradimo pasekmes tenka atsakovei.

2007 m. liepos 10 d. atsakovė (užsakovas) ieškovų vardu sudarė sutartį su Ž. V. įmone (paslaugų teikėju) dėl paslaugų teikimo organizuojant žemės sklypo apželdinimo darbus (t. 2, b. l. 122-125), pagal kurią visa 70 000 Lt kaina už būsimas paslaugas turėjo būti sumokėta avansu iki 2007 m. rugpjūčio 15 d. (sutarties 10 p.). Ši suma Ž. V. įmonei buvo sumokėta 2007 m. rugpjūčio 1 d. (t. 2, b. l. 128). Sutarties 13 punkte numatyta, kad jeigu užsakovas pavėluos daugiau kaip 14 dienų, skaičiuojant nuo 2007 m. rugpjūčio 15 d., pateikti žemės sklypo detalųjį planą, komunikacijų rengimo planą ir kitus būtinus dokumentus (sutarties 4 p.), jis privalo paslaugų teikėjui sumokėti 70 000 Lt netesybų (baudą). Netesybų dydis lygus visai sutarties kainai, todėl aiškiai per didelis ir neprotingas. Paslaugos teikėjas Ž. V. įmonė vienašališkai nutraukė sutartį ir įskaitė avansu gautą 70 000 Lt sumą už neatliktas paslaugas į sutartyje numatytą tokio paties dydžio baudą (t. 2, b. l. 126). Atsakovė neįrodinėjo, kad ši sutartis buvo nutraukta ne dėl užsakovo kaltės, todėl laikytina atsakinga už sutarties nutraukimo teisines pasekmes. Atsakovės ataskaitoje nurodytos išlaidos – 70 000 Lt suma, kuri buvo įskaityta kaip netesybos nutraukus sutartį dėl atsakovės kaltės, laikytinos nepagrįstomis veiklos išlaidomis, todėl jos negali būti paskirstytos visiems jungtinės veiklos dalyviams, bet turi atitekti tik vienam iš jų – atsakovei.

Grąžindama avansines įmokas pirkėjams, su kuriais buvo nutrauktos šešios preliminariosios sklypų pirkimo-pardavimo sutartys, atsakovė sumokėjo 118 000 Lt baudų. Keturios sutartys buvo nutrauktos atsakovės iniciatyva dar nesuėjus terminams pagrindinei sklypų pirkimo-pardavimo sutarčiai sudaryti (t. 2, b. l. 136-139). Atsakovė neįrodė, kad preliminariųjų sutarčių nutraukimas prieš terminą žemės sklypo pardavėjo iniciatyva ir baudų (iš viso 100 000 Lt) dėl sutarčių nutraukimo sumokėjimas būsimiems pirkėjams buvo ekonomiškai pagrįstas ir naudingas veiksmas. Dvi preliminariosios sutartys buvo nutrauktos pardavėjui neįvykdžius prievolės nustatytu terminu sudaryti pagrindinę žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartį (t. 25, b. l. 135 ir 140). Jas nutraukiant atsakovė sumokėjo 18 000 Lt baudų. Dvi pastarosios sutartys buvo nutraukiamos tuo momentu, kada jau faktiškai buvo nutrūkę jungtinės veiklos teisiniai santykiai ieškovams panaikinus atsakovei išduotą įgaliojimą. Atsakovė neįrodė, kad šios preliminariosios sutartys buvo nutrauktos ne dėl jos kaltės, be to, mokėdama baudas dėl sutarčių nutraukimo atsakovė veikė ultra vires (be įgalinimų veiksmams santykiuose su trečiaisiais asmenimis). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovės ataskaitoje nurodytos išlaidos – 118 000 Lt baudų už preliminariųjų sutarčių nutraukimą dėl pardavėjo kaltės, laikytinos nepagrįstomis išlaidomis, todėl už tokių išlaidų atsiradimą ir jų pasekmes atsako atsakovė.

Kaip jau nurodyta, ieškovai turėtų teisę iš atsakovės reikalauti pusės gautų iš bendros veiklos pajamų - 367 500 Lt sumos (visos pajamos sudaro 735 000 Lt). Pagrįstomis pripažintos atsakovės padarytos išlaidos, sudarančios bendrą 376 808 Lt sumą, todėl šalims lygiomis dalimis paskirstytina po 188 404 Lt šių išlaidų. Teisėjų kolegija nepripažino pagrįstomis atsakovės nurodytų 388 000 Lt išlaidų, už kurių atsiradimo pasekmes turi atsakyti tik atsakovė R. P. , o ne kartu su ieškovais. Sudarius pajamų, taip pat pagrįstų ir nepagrįstų išlaidų sumų balansą, teisėjų kolegija pripažįsta ieškovų reikalavimo teisę į 179 096 Lt pajamų, kurios priteistinos iš jas gavusios kitos jungtinės veiklos dalyvės atsakovės R. P. . Priteistina suma apskaičiuota iš ieškovams priklausytinos gautų pajamų dalies - 367 500 Lt (pusė visų gautų pajamų) atėmus ieškovams tenkančią ½ dalį dengtinų bendrų pagrįstų išlaidų, kuri sudaro 188 404 Lt.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad šia apeliacinės instancijos teismo nutartimi yra išsprendžiamas tik jungtinės veiklos metu gautų pajamų ir padarytų išlaidų paskirstymo jos dalyviams klausimas, kadangi šios veiklos santykiai ir bendrų reikalų tvarkymas pasibaigė ieškovams panaikinus atsakovės įgalinimus teisiniams santykiams su trečiaisiais asmenimis. Bendrai veiklai šalys panaudojo (įnešė) pinigus, gautus pagal kartu paimtą banko paskolą. Bendrų lėšų pagrindu įgytas nekilnojamasis daiktas, kuris buvo teisiškai pertvarkomas į kitokio teisinio režimo nekilnojamuosius daiktus siekiant vieningo tikslo – gauti pelną realizavus tuos daiktus. Jungtinės veiklos metu gautų pajamų ir padarytų išlaidų paskirstymo išsprendimas šia apeliacinės instancijos teismo nutartimi, neužkerta galimybės jungtinės veiklos dalyviams (tiek ieškovams, tiek atsakovei) reikšti pretenzijas dėl daiktinių teisių į turtą, įgytą panaudojus bendrus arba atskirus kiekvieno iš partnerių įnašus (pinigus, profesines ir kitas žinias, įgūdžius, dalykinius ryšius ir kt.).

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija atitinkamai pakeičia pirmosios instancijos teismo sprendimą, nes toje dalyje, kurioje buvo visiškai atmestas ieškovų ieškinys, priima kitą procesinį sprendimą – ieškovų ieškinį tenkina iš dalies. Sprendimo dalis atmesti atsakovės R. P. priešieškinį paliekama nepakeista.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ir taikytų laikinųjų apsaugos priemonių

Iš dalies tenkinant ieškinį, ieškovams iš atsakovės priteistinos jų turėtos žyminio mokesčio išlaidos – 1000 Lt (t. 1, b. l. 4). Bendra neapmokėto žyminio mokesčio už ieškovų J. N.-A. ir T. A. paduotą ieškinį ir apeliacinį skundą (nesumokėtos žyminio mokesčio dalies mokėjimas jiems buvo atidėtas) suma sudaro 25 406 Lt. Ieškovų apeliacinis skundas bei ieškinys tenkinami iš dalies, o sprendimo dalis, kuria visiškai atmestas atsakovės priešieškinis, paliekama nepakeista. Esant tokiai bylos procesinei baigčiai teisinga ir sąžininga žyminio mokesčio, kurio mokėjimas buvo atidėtas, išlaidas šalims dalinti maždaug lygiomis dalimis (maždaug per pusę). Įvertinant šią aplinkybę, paliktina nepakeista pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria priteista iš ieškovų J. N.-A. ir T. A. po 6 101 Lt žyminio mokesčio į valstybės pajamas (iš viso 12 202 Lt mokesčio). Iš atsakovės priteistina likusi neapmokėto žyminio mokesčio dalis, kurį sudarytų 13 204 Lt (25 406 – 12 202) sumą. Ši suma artima pirmosios instancijos teismo sprendimu atsakovei sugrąžintinai permokėto žyminio mokesčio už priešieškinį sumai (13 131 Lt). Atlikus šių sumų (iš atsakovės priteistinos mokesčio dalies dėl dalinai patenkinto ieškinio ir apeliacinio skundo ir grąžintinos atsakovei permokėtos mokesčio dalies už priešieškinį) įskaitymą tikslinga panaikinti teismo sprendimo dalį per žyminio mokesčio permokos atsakovei grąžinimo. Kadangi ieškovų ieškinys tenkinamas tik iš dalies, atsakovei iš ieškovų priteistina dalis jos turėtų advokato teisinės pagalbos išlaidų (t. 5, b. l. 76-77). Iš bylos šalių lygiomis dalimis priteistinos byloje patirtos dokumentų siuntimo išlaidos.

Kadangi ieškovų ieškinys iš dalies patenkinamas, todėl yra teisinis pagrindas panaikinti teismo sprendimo dalį, kuria panaikintos laikinosios apsaugos priemonės, taikytos atsakovei R. P. ir jos sutuoktiniui priklausančiam turtui, bei palikti nepakeistą teismo sprendimo dalį, kuria panaikintos laikinosios apsaugos priemonės ieškovų J. N.-A. ir T. A. turtui.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

nutaria:

Pakeisti Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. liepos 9 d. sprendimą.

Panaikinti sprendimo dalis, kuriomis: 1. visiškai atmestas J. N.-A. ir T. A. ieškinys; 2. panaikintos laikinosios apsaugos priemonės, taikytos Klaipėdos apygardos teismo 2007 m. spalio 22 d. nutartimi, 2008 m. kovo 31 d. nutartimi R. P. ir jos sutuoktiniui D. P. priklausančiam turtui; 3. grąžinta R. P. 13 131 Lt permokėto žyminio mokesčio dalis.

Šiose dalyse priimti naują sprendimą. J. N.-A. ir T. A. ieškinį patenkinti iš dalies. Priteisti J. N.-A. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir T. A. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovės R. P. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 179 096 Lt (vieną šimtą septyniasdešimt devynis tūkstančius devyniasdešimt šešis litus) negautų pajamų ir 1000 Lt (vieną tūkstantį litų) bylinėjimosi išlaidų. Priteisti J. N.-A. ir T. A. iš atsakovės R. P. 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos 179 096 Lt sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos – 2007 m. spalio 22 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Priteisti atsakovei R. P. iš ieškovų J. N.-A. ir T. A. po 2 500 Lt advokato teisinės pagalbos išlaidų.

Palikti nepakeistas sprendimo dalis, kuriomis: 1. atmestas R. P. priešieškinis; 2. priteista iš J. N.-A. ir T. A. po 6 101 Lt žyminio mokesčio į valstybės pajamas; 3. panaikintos sprendimui įsiteisėjus laikinosios apsaugos priemonės, taikytos Klaipėdos apygardos teismo 2007 m. rugsėjo 18 d. nutartimi J. N.-A. ir T. A. priklausančiam turtui.

Priteisti iš ieškovės J. N.-A. ir atsakovės R. P. į valstybės biudžetą po 28 Lt byloje turėtų dokumentų siuntimo išlaidų.