- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-09-01
- Bylos Nr.
- 2A-1494-638/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-09-3-00445-2016-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Albina Rimdeikaitė, Gintautas Koriaginas, Diana Labokaitė
- Atsakovas
- M. T.
- Ieškovas
- A. T.
- Trečiasis asmuo
- E. T.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dianos Labokaitės (kolegijos pirmininkė, pranešėja), Albinos Rimdeikaitės ir Gintauto Koriagino,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės M. T. apeliacinį skundą dėl Druskininkų miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 22 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-16-314/2017 pagal ieškovo A. T. ieškinį atsakovei M. T. dėl turto, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, padalijimo, trečiasis asmuo E. T..
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovas A. T. 2016 m. birželio 1 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl turto, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė, padalijimo, 2016 m. gruodžio 8 d. prašymu ir 2017 m. vasario 2 d. pareiškimu dalies ieškinio reikalavimų atsisakęs bei 2017 vasario 13 d. pateikęs pareiškimą dėl turto, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, padalijimo būdo, teismo prašė: 1. Pripažinti A. T. asmeninės nuosavybės teisę į žemės sklypą, esantį(duomenys neskelbtini); 2. Pripažinti M. T., asmeninės nuosavybės teisę į butą su rūsiu, esantį(duomenys neskelbtini).
Ieškovas nurodė, kad tarp jo ir sutuoktinės atsakovės M. T. 1969 m. liepos 19 d. buvo sudaryta santuoka. Santuokos metu už bendras lėšas sutuoktiniai įsigijo butą adresu(duomenys neskelbtini). Druskininkų miesto apylinkės teismo 1991 m. spalio 17 d. sprendimu šalių santuoka buvo nutraukta, tačiau santuokoje įgytas turtas nebuvo padalintas. Po santuokos nutraukimo ieškovas su atsakove susitarė, kad ieškovas gyvens sodo namelyje, esančiame(duomenys neskelbtini), o atsakovė - bute adresu(duomenys neskelbtini). Tarpusavio santykiams pablogėjus 2016 metais šalys nutarė pasidalinti santuokoje įgytą turtą. Bandė kalbėtis su atsakove, tačiau ji gera valia nesutiko pasidalinti lygiomis dalimis buto ir sodo žemės sklypo. Atsakovė paaiškino, kad butas ir žemės sklypas registruoti jos vardu yra jos asmeninė nuosavybė, todėl dalinti nėra ką.
Atsiliepimas
A. M. T. 2016 m. liepos 7 d. pateikė teismui atsiliepimą į ieškovo A. T. ieškinį, kuriame prašė ieškinį atmesti.
Atsakovė nurodė, kad butas, esantis(duomenys neskelbtini), privatizuotas po santuokos nutraukimo ir išimtinai už atsakovės asmenines bei iš jos tėvo skolintas lėšas. Žemės sklypas taip pat buvo pirktas už atsakovės tėvo pinigus ir jai padovanotas. Nekilnojamojo turto įsigijimo metu galiojo Santuokos ir šeimos kodeksas, kurio 22 straipsnio 1 dalis numatė, kad turtas, priklausęs sutuoktiniams iki santuokos sudarymo, taip pat jų gautas santuokos metu kaip dovana arba paveldėtas, yra kiekvieno iš jų nuosavybė. Kadangi tiek butas, tiek žemės sklypas buvo įsigyti už atsakovės asmenines lėšas, arba skolintas, arba dovanotas jos tėvo, laikė, jog nėra pagrindo tokio turto dalinti. Taip pat prašė ieškinį atmesti, kadangi atsakovas praleido įstatymo nustatytą ieškinio senaties terminą. Atkreipė dėmesį, kad privatizuojant butą teisę įsigyti butą turėjo ne tik sutuoktiniai, bet ir jų šeimos nariai. Susitarimą dėl buto privatizavimo pasirašė trys asmenys – ieškovas, atsakovė ir tuo metu pilnametis jų sūnus E. T.. Laikė, jog butą įsigijus privatizavimo būdu, 1/3 dalis buto priklausytų ir trečiajam asmeniui.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Druskininkų miesto apylinkės teismas 2017 m. vasario 22 d. sprendimu ieškovo A. T. ieškinį tenkino, padalino ieškovo A. T. ir atsakovės M. T. santuokoje įgytą turtą - žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini)- pripažino ieškovui A. T. asmeninės nuosavybės teisę į žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini)ir pripažino atsakovei M. T., asmeninės nuosavybės teisę į butą su rūsiu, esantį(duomenys neskelbtini); priteisė iš atsakovės M. T. valstybės naudai 371,15 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas.
Teismas nustatė, kad šalys santuoką sudarė 1969 m. liepos 19 d. Šeimoje gimė du vaikai(duomenys neskelbtini). Druskininkų miesto apylinkės teismo 1991 m. spalio 17 d. sprendimu ieškovo ir atsakovės santuoka nutraukta. Ištuokos byloje santuokos metu įgytas turtas dalintas nebuvo. Po 21 metų – 2012 m. vasario 28 d. santuokos nutraukimas įregistruotas civilinės metrikacijos skyriuje pagal atsakovės pareiškimą ir išduotas ištuokos liudijimas. Tiek ieškovas, tiek atsakovė kitos santuokos nesudarė. Ieškovas, atsakovė ir jų pilnametis sūnus trečiasis asmuo E. T. 1991 m. gruodžio 18 d. sudarė susitarimą, kad butas, esantis adresu (duomenys neskelbtini)bus privatizuojamas atsakovės vardu. Pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu atsakovė 1991 m. gruodžio 24 d. įsigijo ginčo 48,97 kv. m. bendro ploto butą. Butas atsakovės vardu registre įregistruotas 1992 m. vasario 10 d. Taip pat atsakovė valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties, sudarytos 1995 m. lapkričio 23 d., pagrindu įsigijo 0,0600 ha sodo žemės sklypą, adresu(duomenys neskelbtini). Žemės sklypas atsakovės vardu registre įregistruotas 1995 m. lapkričio 23 d.
Spręsdamas dėl ieškovo ir atsakovės santuokos pabaigos teismas nurodė, kad šalių santuoka sudaryta 1969 m. liepos 19 d. buvo nutraukta ne 1991 m. spalio 17 d. teismo sprendimu, o atsakovei 2012 m. vasario 28 dieną įregistravus santuokos nutraukimą civilinės metrikacijos skyriuje. Nors 1969 m. liepos 19 d. tarp šalių sudarytos santuokos nutraukimo teisme metu, t. y. 1991 m. spalio 17 d. galiojo Santuokos ir šeimos kodeksas, kurio 40 straipsnyje nurodyta, kad santuoka laikoma pasibaigusia nuo tada, kai bent vienas iš sutuoktinių įregistruoja santuokos nutraukimą civilinės metrikacijos organuose, tačiau santuokos nutraukimas civilinės metrikacijos skyriuje įregistruotas praėjus 21 metams – 2012 m. vasario 28 d., t. y. galiojant naujajam CK (įsigaliojusiam 2001 m. liepos 1d.). Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 23 straipsnyje numatyta, kad Civilinio kodekso trečiosios knygos IV skyriaus normos dėl santuokos nutraukimo taikomos, kai santuokos nutraukimo procedūros pradedamos įsigaliojus šiam kodeksui. Iki CK įsigaliojimo pradėtos santuokos nutraukimo procedūros baigiamos pagal galiojusius įstatymus. Atsižvelgdamas į tai teismas sprendė, kad santuokos nutraukimo pasekmės atsirado galiojant naujam reglamentavimui.
Pasisakydamas dėl turto, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, teismas nustatė, kad atsakovė pateikė įrodymus, pagrindžiančius aplinkybę, kad ji už privatizuojamą butą sumokėjo visą reikalaujamą sumą. 1991 m. gruodžio 18 d. susitarimas pirkti privatizuojamą butą patvirtina, jog ieškovas ir pilnametis (19 metų) sūnus trečiasis asmuo E. T., gyvenęs kartu su tėvais, sutiko, kad butas būtų privatizuojamas atsakovės (motinos) vardu. Atsakovė atsiliepime į ieškinį pripažino, kad ieškovas privatizuotame bute gyveno epizodiškai iki 1996 metų, vėliau ji pakeitė spyną ir ieškovą išvarė iš buto. Todėl konstatavo, kad gyvenant bute ieškovui, atsakovei ir trečiajam asmeniui iki privatizavimo ir po jo iš esmės nepasikeitė buto panaudojimo paskirtis, todėl aplinkybė, kad atsakovė už privatizuotą butą sumokėjo visą reikalaujamą sumą, nesudarė teismui pagrindo spręsti, kad atsakovė privatizavo butą ne šeimos, bet savo asmeninių poreikių tenkinimui. Pasisakydamas dėl ginčo žemės sklypo teismas nurodė, kad byloje pateikti duomenys nepatvirtina atsakovės aiškinamos aplinkybės, kad žemės sklypą jai nupirko tėvas už savo asmenines lėšas, o po to padovanojo. Žemės sklypo pirkimo sutartyje pirkėjas nurodytas ne atsakovės tėvas, bet pati atsakovė, todėl teismas sprendė, kad atsakovė įgijo ginčo žemės sklypą pirkimo-pardavimo sutartimi, sudaryta 1995 m. lapkričio 23 d., o ne dovanojimo sutarties pagrindu. Taip pat teismas neturėjo pagrindo sutikti su atsakovės aiškinama aplinkybe, kad žemės sklypas nupirktas tik už jos tėvo lėšas, kadangi mokėjimo pranešime nurodyta, kad ne visas perkamas žemės sklypas apmokamas atsakovės tėvo (J. M.) lėšomis, bet tik dalis (7,82 inv. čekiai), kita dalis sumokėta pačios atsakovės. Taip pat teismas nurodė, jog atsakovė nepateikė įrodymų, kad šios tėvo lėšos jai buvo perduotos būtent dovanojimo, o ne mainų, skolos grąžinimo ar kitos sutarties pagrindu, todėl teismas neturėjo galimybės spręsti, kad 7, 82 inv. čekiai atsakovei buvo būtent padovanoti. Todėl teismas laikė, kad atsakovė pateikė įrodymus, pagrindžiančius aplinkybę, kad už investicinius čekius 1995 m. lapkričio 23 d. iš valstybės nusipirko sodo žemės sklypą. Atsakovei pripažinus, kad 1996 metais iškeldinus ieškovą iš buto, jam leido įsirengti ir gyventi sodo namelyje, dirbti žemę, teismas sprendė, kad žemės sklypą atsakovė pirko ne asmeninių, bet šeimos poreikių tenkinimui. Todėl teismas, atsižvelgdamas į tai, kad atsakovė nepateikė jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių aiškiai išreikštą jos valią ginčo butą ir žemės sklypą įsigyti asmeninės nuosavybės teise (CPK 178 straipsnis) ir nepaneigė CK 3.88 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos prezumpcijos, sprendė, kad butas su rūsiu, esantis(duomenys neskelbtini), yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė.
Vertindamas reikalavimą dėl sutuoktinių turto padalijimo, teismas, remdamasis VĮ Registrų centro skelbiamais 2017 m. vasario 21 d. nekilnojamojo turto vidutinės rinkos vertės duomenimis nustatė, kad ginčo žemės sklypo vidutinė rinkos kaina yra 3 920 Eur, buto – 20 700 Eur, atsižvelgdamas į tai, kad ieškovas nuo 1996 metų (20 metų) bute negyveno, per nurodytą laikotarpį atsakovė išimtinai savo asmeninėmis lėšomis butą išlaikė, atliko einamuosius remontus, kitus būtinus darbus, o atsakovas per tą patį laikotarpį, gyvendamas sodų bendrijoje, prie buto išlaikymo ar priežiūros savo lėšomis ar darbu neprisidėjo, rūpinosi tik sodo išlaikymu ir priežiūra, konstatavo, kad ieškovo prašomas turto padalijimo būdas yra pagrįstas ir teisėtas. Teismas pažymėjo, kad atsiliepime į ieškinį atsakovė siūlė panašų turto padalijimą, tačiau ne natūra, o buto dalimi – atsakovui priteisti 1/3 dalį buto. Toks siūlytas padalijimas iš esmės atitinka ieškovo reikalavimą, nes 1/4 dalies buto vertė yra apie (20 700/4) 5 175 Eur, kuri panaši ir atitinka žemės sklypo vertę.
Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovė M. T. prašo Druskininkų miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 22 d. sprendimą panaikinti, ieškovo A. T. ieškinį dėl turto padalijimo atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, netinkamai vertino faktines bylos aplinkybes, šalių paaiškinimus ir į bylą pateiktus įrodymus, netinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas.
Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, rėmėsi išimtinai ieškovo nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, kurios visiškai neatitinka objektyvios tikrovės, yra akivaizdžiai neteisingos ir klaidinančios teismą. Vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktika tokio pobūdžio bylose, žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini)pripažintinas apeliantės (atsakovės) asmenine nuosavybe, ir padalintas tarp ieškovo ir jos negali būti. Analogiškas teisinis turto režimas turėtų būti taikomas ir buto atžvilgiu, kadangi ieškovas, nors ir pasirašęs susitarimą butą privatizuoti, tačiau vėliau to atsisakė, privatizuojant butą ieškovas nedalyvavo buto pirkimo procese. Apeliantė butą nusipirko savo ir tėvų lėšomis, viena. Vien tik susitarimas dėl buto privatizavimo negali būti vertinamas kaip nuosavybės teisę, ar jos atsiradimą patvirtinantis dokumentas. Iš ieškovo pusės buvo reikalingi kiti teisiniai veiksmai, kurie aiškiai patvirtintų jo ketinimus butą privatizuoti kaip savo. Tačiau tokių veiksmų ieškovas neatliko, nuo jų savo gera valia atsisakė. Todėl ir butas pripažintinas asmenine atsakovės nuosavybė ir dalintinas būti negali.
Pirmosios instancijos teismas neteisingai sprendė dėl ieškinio senaties. Ieškovas apie savo teisių pažeidimą sužinojo nuo atsakovės pareikalavimo išsikelti, arba nuo tada, kuomet buvo pakeista durų spyna ginčo bute. Ieškovas bute nebegyvena nuo 1996 m. gruodžio mėnesio. Todėl ieškovo ieškinio reikalavimas dėl buto padalijimo yra pareikštas praleidus ieškinio senaties terminą, kurio pabaiga buvo 1999 m. gruodžio mėnuo (Santuokos ir šeimos kodekso 23 straipsnio 4 dalis).
Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl dalintino turto dalies nustatymo, o būtent dėl ginčo buto, nesprendė klausimo dėl ieškovo ir atsakovės sūnaus E. T. įtraukimo į bylos nagrinėjimą trečiuoju asmeniu, kadangi tarp šalių kilęs ginčas betarpiškai liečia jo interesus, jam turėtų priklausyti 1/3 buto dalis. Jis dalyvavo privatizuojant butą, gyveno ginčo bute, buvo pilnametis, pasirašė susitarimą dėl buto privatizavimo.
Teismas nepagrįstai priteisė iš atsakovės ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas advokato pagalbai apmokėti. Abi šalys 100 procentų atleistos nuo bylinėjimosi išlaidų. Nelogiška priteisti iš atsakovės ieškovo turėtas bylinėjimosi išlaidas, kurių jis nepatyrė. Ieškovas yra 100 procentų atleistas nuo jų.
Atsiliepimas
Ieškovas A. T. atsiliepimu į atsakovės M. T. apeliacinį skundą prašo apeliantės M. T. apeliacinį skundą kaip nepagrįstą atmesti ir palikti Druskininkų miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 22 d. sprendimą nepakeistą bei priteisti visas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
S. D. miesto apylinkės teismo sprendimas yra priimtas teisingai pritaikius tiek procesines, tiek materialines teisės normas, nenukrypstant nuo šiuo klausimu suformuotos teismų praktikos.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad netgi už asmenines lėšas santuokos metu įgytas turtas pripažįstamas asmenine sutuoktinio nuosavybe ne visada, o tik tais atvejais, kai leistinomis priemonėmis įrodoma, kad to turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įsigyti turtą asmeninės nuosavybės teise, o ne bendrosios. Apeliantė nepateikė jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių aiškiai išreikštą jos valią ginčo butą ir žemės sklypą įsigyti asmeninės nuosavybės teise ir nepaneigė CK 3.88 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos prezumpcijos.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas VĮ „Registrų centras“ svetainės skelbiamais 2017 m. vasario 21 d. nekilnojamojo turto vidutinės rinkos vertės duomenimis nustatė, kad ginčo žemės sklypo vidutinė rinkos kaina yra 3 920 Eur, buto – 20 700 Eur, su tuo sutiko ir apeliantė. Todėl pirmosios instancijos teismo skundžiamu sprendimu nustatytas sutuoktinių turto padalijimo būdas yra pagrįstas, sąžiningas ir teisingas. Pažymi, kad apeliantė siūlė panašų turto padalijimo būdą, tačiau ne natūra, o buto dalimi – ieškovui priteisiant 1/3 dalį buto (baigiamųjų kalbų metu prašė priteisti ¼ dalį). Toks siūlytas padalijimas iš esmės atitinka ieškovo reikalavimą, nes ¼ dalis buto sudarytų 5 175 Eur (20 700/4) vertės, kuri panaši ir atitinkanti žemės sklypo vertei.
Santuokos ir šeimos kodekso 40 straipsnyje buvo įtvirtinta, kad santuoka laikoma pasibaigusia nuo to laiko, kai bent vienas iš sutuoktinių įregistruoja santuokos nutraukimą civilinės metrikacijos organuose. Kaip matyti iš bylos medžiagos, santuokos nutraukimas civilinės metrikacijos įstaigoje įregistruotas 2012 m. vasario 28 d., t. y. jau galiojant CK (įsigaliojimo data 2001 m. liepos 1 d.). Vadovaujantis CK 3.129 straipsniu, reglamentuojančiu reikalavimo dėl santuokoje įgyto turto padalijimą, ieškinio senatis reikalavimams dėl nekilnojamojo daikto padalijimo netaikoma.
Pirmosios instancijos teismas surinktus įrodymus ištyrė ir įvertino laikydamasis CPK 178-185 straipsniuose nustatytų reikalavimų, tinkamai pritaikė teisės normas, nenukrypo nuo teismų formuojamos praktikos šios kategorijos bylose, ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
CPK 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
Dėl santuokos nutraukimo teisinių pasekmių
Iš bylos medžiagos nustatyta, kad 1969 m. liepos 15 d. šalys sudarė santuoką. Druskininkų miesto apylinkės teismas 1991 m. spalio 17 d. sprendimu šalių santuoką nutraukė, civilinės metrikacijos skyriuje ištuoka įregistruota 2012 m. vasario 28 d.
Pagal Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 23 straipsnį, Civilinio kodekso (toliau tekste CK) trečiosios knygos IV skyriaus normos dėl santuokos nutraukimo taikomos, kai santuokos nutraukimo procedūros pradedamos įsigaliojus šiam kodeksui. Iki CK įsigaliojimo pradėtos santuokos nutraukimo procedūros baigiamos pagal galiojusius įstatymus. CK normos, susijusios su sutuoktinių turto pagal įstatymus nustatytu teisiniu režimu, taikomos nepaisant to, ar tas turtas įgytas iki CK įsigaliojimo, ar jam įsigaliojus (Įstatymo 25 straipsnio 1 dalis).
Šalių santuokos nutraukimo teisme metu (1991 m. spalio 17 d.) galiojo Santuokos ir šeimos kodeksas (toliau tekste SŠK). Pagal SŠK 40 straipsnį, santuoka laikoma pasibaigusia nuo tada, kai bent vienas iš sutuoktinių įregistruoja santuokos nutraukimą civilinės metrikacijos organuose. Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad šalių santuoka laikoma nutraukta įregistravus santuokos nutraukimą civilinės metrikacijos skyriuje, t. y. 2012 m. vasario 28 d. Kadangi santuokos nutraukimo metu galiojo Civilinis kodeksas (įsigaliojęs 2001 m. liepos 1 d.), šalių teisiniams santykiams po santuokos nutraukimo taikytinos Civilinio kodekso nuostatas.
Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad ginčo butas ir žemės sklypas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, atsakovei neįrodžius, kad ginčo turtą ji įsigijo asmeninės nuosavybės teise.
Iš Nekilnojamojo turto registro duomenų išrašų matyti, kad nuo 1992 m. vasario 6 d. atsakovei nuosavybės teise priklauso butas, esantis(duomenys neskelbtini), nuo 1995 m. lapkričio 23 d. – žemės sklypas, esantis(duomenys neskelbtini). Atmestinas apeliantės argumentas, kad nurodytas turtas priklauso jai asmeninės nuosavybės teise, nes šalys turto įsigijimo metu buvo išsituokę. Ginčo turtą atsakovė įgijo šalims gyvenant santuokoje, todėl pagal bendrą taisyklę santuokos metu įgytas turtas laikomas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe (CK 3.88 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Atsakovės teiginys, kad ji nežinojo turinti įregistruoti santuokos nutraukimą, teisiškai yra nereikšmingas. Šiuo atveju galioja bendrasis principas, kad įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės (Konstitucijos 7 straipsnis). Pažymėtina, kad Druskininkų miesto apylinkės teismas 1991 m. spalio 17 d. sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodė, kad šalių santuoką nutraukia, ir nustatė, kad registruojant ištuoką iš A. T. išieškotina 160 rb., o iš M. T. 100 rb. valstybei. Vadinasi, iš paties sprendimo teksto buvo galima suprasti, kad sprendimas dėl santuokos nutraukimo yra registruotinas.
Tam, jog turtas, įgytas santuokos metu, būtų pripažintas vieno iš sutuoktinių asmenine nuosavybe, jis turi būti įgytas panaudojant tik asmenines lėšas ir turi būti aiškiai išreikšta sutuoktinio valia tokį turtą įgyti asmeninės nuosavybės teise (CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punktas). Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovė neįrodė, kad ginčo butas ir žemės sklypas buvo įgyti už jos asmenines lėšas. Byloje nėra ginčo, kad butas privatizuotas atsakovei pervedus lėšas iš nebalansinės sąskaitos ir grynais pinigais, žemės sklypas pirktas už atsakovės ir jos tėvo investicinius čekius. Atsakovė neįrodinėjo, kad panaudotos piniginės lėšos ir investiciniai čekiai įgyti iki santuokos sudarymo (CPK 178 straipsnis). Darbo užmokestis, pensija, investiciniai čekiai, gauti gyvenant santuokoje, yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė. Daiktas, įsigytas už šias lėšas santuokos metu, yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje T. M. v. V. V., Nr. 3K-7-311/2002). Atmestinas apeliantės deklaratyvus teiginys, kad žemės sklypą jai padovanojo tėvas. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad žemės sklypo pirkimo pardavimo sutartyje pirkėju nurodyta atsakovė, todėl nėra pagrindo spręsti, kad žemės sklypas įgytas dovanojimo būdu. Aplinkybė, jog atsakovė panaudojo savo tėvo investicinius čekius ginčo žemės sklypo įsigijimui, taip pat neleidžia spręsti apie dovanojimą. Byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovės tėvas investicinius čekius dovanojo būtent atsakovei, o ne šeimai (CPK 185 straipsnis). Tokių duomenų (pvz. dovanojimo susitarimo) apeliantė nepateikė ir su apeliaciniu skundu. Ginčo žemės sklypo įsigijimo aplinkybių nei patvirtina, nei paneigia 1991 m. gegužės 5 d. pareiškimas, kuriame ieškovas nurodo neturintis pretenzijų į garažą ir į sodą, pastatytą už atsakovės tėvų santaupas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tekstas surašytas nevienareikšmiškai, nenurodyti identifikaciniai garažo ir sodo duomenys (adresas, unikalus numeris ir pan.), nėra aišku, ar minimas sodas reiškia sodo namelį, kuris pastatytas ginčo žemės sklype, bet neįregistruotas, ar pats žemės sklypas, taip pat nenurodoma, kokių realių teisinių pasekmių pareiškimu siekiama. Teismo posėdžio metu atsakovė nurodė, kad 1991 m. gegužės 5 d. pareiškime minimą garažą pardavė, su ieškovu gautus pinigus pasidalino per pusę (ieškovas neigė ėmęs pinigus iš atsakovės, nurodė, kad pinigus paskyrė sūnui) (2016 m. gruodžio 8 d. garso įrašo 01:17:00 val.). Taigi, apeliantė, teigdama, kad pareiškimu ieškovas atsisakė teisių į nurodytą turtą, nepaaiškina, kodėl pardavusi tokį turtą (garažą), pasidalino su ieškovu pinigus. Be to, pareiškimas surašytas anksčiau nei įsigytas žemės sklypas, kas kelia pagrįstų abejonių, ar pareiškime kalbama apie ginčo žemės sklypą (CPK 185 straipsnis).
Apeliantė neįrodė, kad išreiškė aiškią valią ginčo turtą įgyti asmeninės nuosavybės teise (CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punktas). Atsakovė nurodė, kad pareiškimą teismui dėl santuokos nutraukimo teikė ieškovas. Ieškovas buvo jai neištikimas, kurį laiką gyveno su kita moterimi. Vėliau neturėjo kur gyventi, todėl leido apsistoti bute. Nuo buto įsigijimo ieškovas kartu su atsakove gyveno bute epizodiškai iki 1996 metų, jame buvo registruota jo gyvenamoji vieta. Po 1996 m. ieškovas gyveno sodo namelyje, kur prižiūrėjo žemės sklypą, jame tvarkėsi, darė namelio einamąjį remontą. Į sodą atvažiuodavo atsakovė, dirbdavo žemę, kartais likdavo nakvoti (2016 m. gruodžio 8 d. garso įrašo 01:00:00 val., 2017 m. vasario 21 d. garso įrašo 33:20 min.). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovės veiksmai nesidomint ištuokos įregistravimu, bendravimas su sutuoktiniu, ryšių nenutraukimas, rodo, kad sutuoktiniai iki įregistruojant ištuoką 2012 m. vasario 28 d. rūpinosi vienas kitu, de facto kūrė bendrą ūkį. Aplinkybė, koks buvo ieškovo indėlis įsigyjant turtą, reikšminga ne sprendžiant dėl turto priskirtinumo bendrajai jungtinei nuosavybei klausimą, o parenkant tokio turto padalijimo būdą tarp sutuoktinių atitinkamomis dalimis (CK 3.117, 3.123 straipsniai). Dėl nurodytų priežasčių prezumpcija, jog santuokos metu įgytas turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, leistinomis įrodinėjimo priemonėmis nėra paneigta (CK 3.88 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 2 dalis). Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovė turtą įsigijo būtent šeimos, bet ne savo asmeninių poreikių tenkinimui, ir jį pagrįstai pripažino sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe (CPK 185 straipsnis).
Apeliaciniame skunde apeliantė nesutinka su pirminio ieškinio reikalavimu dėl ½ buto dalies padalinimo tarp sutuoktinių. Tačiau šio reikalavimo ieškovas atsisakė (b. l. 79). 2017 m. vasario 13 d. pareiškimu ieškovas ieškinio reikalavimus patikslino, prašė padalinti turtą pripažįstant ieškovui asmeninės nuosavybės teisę į žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini)o atsakovei - asmeninės nuosavybės teisę į butą su rūsiu, esantį(duomenys neskelbtini).
Apeliantė nepateikė motyvų dėl pirmosios instancijos teismo nustatyto bendrosios jungtinės nuosavybės turto padalijimo nepagrįstumo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į faktines bylos aplinkybes, šalių paaiškinimus, teisingai nustatė šalių asmeninės nuosavybės teises į dalintino turto dalis, procesinį sprendimą tinkamai motyvavo, todėl nėra pagrindo jo keisti.
Dėl ieškinio senaties
Apeliantė nepagrįstai ieškinio senaties termino pradžia nurodo 1996 m. gruodžio mėnesį, teigdama, kad nuo tada ieškovas ginčo bute nebegyveno, todėl žinojo apie jo pažeidžiamas teises.
Kaip jau minėta šios nutarties 14 pastraipoje, šalių šeimos teisiniai santykiai prasidėjo iki Civilinio kodekso įsigaliojimo, santuokos nutraukimo procedūra buvo pradėta iki Civilinio kodekso įsigaliojimo, tačiau buvo užbaigta 2012 metais, t.y. jau galiojant Civiliniam kodeksui. Pagal Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 19 straipsnio 2 dalį, esant šeimos santykiams, atsiradusiems iki Civilinio kodekso įsigaliojimo, šis kodeksas taikomas toms teisėms ir pareigoms, kurios atsiras jam įsigaliojus, bei iš šių teisių ir pareigų atsirandančioms pasekmėms.
Pagal SŠK 23 straipsnio 3 dalį, turtas, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, galėjo būti padalijamas tiek išsituokiant, tiek ir santuokos metu. Kaip matyti iš šalių pateikto 1991 m. spalio 17 d. Druskininkų mieto teismo sprendimo, santuoką nutraukus turtas nebuvo padalintas ( b.l. 9-10). Todėl SŠK 23 straipsnio 4 dalyje nustatyto ieškinio senaties termino eiga reikalavimui padalinti turtą, kuris yra bendroji jungtinė ištuoktų sutuoktinių nuosavybė, negali prasidėti iki tos dienos, kada bent vienas iš sutuoktinių įregistruos santuokos nutraukimą civilinės metrikacijos įstaigoje ( SŠK 40 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2001 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-488).
Šalių ištuoka civilinės metrikacijos skyriuje įregistruota 2012 m. vasario 28 d. t.y. galiojant 2000 m. Civiliniam kodeksui. Pagal CK 3.129 straipsnį reikalavimams dėl nekilnojamojo daikto, esančio sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe, padalijimo, ieškinio senatis netaikoma. Toks įstatymo aiškinimas yra pateiktas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-292/2008. Todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju ieškinio senatis nėra taikoma.
Net jeigu atsakovė ginčytų, kad nagrinėjamu atveju ieškinio senatis yra taikoma, tai pažymėtina, kad bendrasis ieškinio senaties terminas yra 10 metų (reikalavimas dėl turto, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, padalijimo, nepatenka į atskirų rūšių reikalavimų, kuriems taikytini sutrumpinti ieškinio senaties terminai, sąrašą, nustatytą CK 1.125 straipsnyje). Ta aplinkybė, kad ieškovo teisė disponuoti ginčo turtu buvo apribota, teisinės reikšmės neturi, nes ieškovas naudojosi žemės sklypu, t.y. kita bendro turto dalimi, be to, apribojimas, jeigu toks ir buvo, vyko dar iki ištuokos registravimo. Teismo posėdžio metu ieškovas nurodė, kad apie santuokos išregistravimą sužinojo po trijų mėnesių nuo jos įregistravimo, t. y. apie 2012 m. gegužės 28 d. Ieškovas į teismą kreipėsi 2016 m. birželio 1 d. Taigi, net ir taikant bendrąjį ieškinio senaties terminą, jis nebūtų praleistas.
Dėl trečiojo asmens teisių
Kolegija atmeta apeliantės argumentus, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė trečiojo asmens E. T. teises, kuris turėjo būti įtrauktas į bylą trečiuoju asmeniu. Pažymėtina, kad Druskininkų miesto apylinkės teismas 2016 m. lapkričio 8 d. nutartimi įtraukė į bylą trečiuoju asmeniu E. T. ( b.l. 60), kuris dalyvavo teismo posėdžiuose 2016 m. gruodžio 8 d., 2017 m. vasario 21 d., teikė paaiškinimus ( b.l. 70-74, 93-96). Trečiasis asmuo byloje apeliacinio skundo neteikė, vadinasi, su sprendimu sutinka.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Apeliantė neteisingai nurodo, kad ieškovui iš jos nepagrįstai priteistos bylinėjimosi išlaidos už teisinę pagalbą pirmosios instancijos teisme.
Šiuo atveju, abiem šalims suteikta antrinė teisinė pagalba, todėl bylinėjimosi išlaidas patiria valstybė. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus 2016 m. birželio 14 d. sprendimu dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo Nr. 2.1.-(NTP-2)-16-T-2475-9557 apeliantė yra visiškai atleista nuo žyminio mokesčio ir kitų su bylos nagrinėjimu susijusių bylinėjimosi išlaidų mokėjimo, išskyrus CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 ir 9 punktuose nurodytas bylinėjimosi išlaidas (6 punkte nurodytos išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti). Taigi, apeliantė nėra atleista nuo bylinėjimosi išlaidų, susijusių su advokato ar advokato padėjėjo pagalbos apmokėjimu. CPK 93 straipsnio 1 dalis nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Apeliacinės instancijos teismui nėra teisinio pagrindo iš pralaimėjusios bylą šalies nepriteisti kitos šalies patirtų bylinėjimosi išlaidų už advokato teisinę pagalbą. Tuo remdamasis pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad ieškinį patenkinus, iš atsakovės valstybės naudai (ne ieškovo) priteistinos 371,15 Eur išlaidos už ieškovui suteiktą advokato pagalbą.
Atmetus apeliacinį skundą, iš apeliantės valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme – 254,76 Eur už ieškovui suteiktą advokato pagalbą (b. l. 147, CPK 93 straipsnio 1, 5 dalys).
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
apeliacinį skundą atmesti.
Druskininkų miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti valstybei iš atsakovės M. T., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 254,76 (du šimtus penkiasdešimt keturis eurus 76 ct) Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme sumokant Valstybinei mokesčių inspekcijai, įmonės kodas 188659752, į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB banke „Swedbank“, banko kodas 73000, įmokos kodas 5630, nurodant mokėjimo paskirtį – įmoka už suteiktą antrinę teisinę pagalbą.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.