Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės sveikatos centro „Sanvita“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gegužės 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės sveikatos centro „Sanvita“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

Teismas, įvertinęs mokestinio patikrinimo surinktų įrodymų visumą, nurodė, kad tiek vietinis, tiek centrinis mokesčių administratorius turėjo pagrindą konstatuoti, jog UAB sveikatos centras „Sanvita“ veiksmai 2001-03-07 ir 2001-12-05 pirkimo-pardavimo sutartimis parduodant jai priklausantį nekilnojamąjį turtą žymiai mažesne nei rinkos kaina nesuderinami su ekonomine logika, privataus juridinio asmens tikslais – tenkinti privačius interesus, todėl jais, piktnaudžiaujant teise, sukurta teisinė situacija, lemianti mokestinę naudą: sudarydama 2001-03-07 sandorį, kuriuo už nepagrįstai mažą kainą perleido nekilnojamąjį turtą, kuriuo toliau naudojosi itin palankiomis sąlygomis, ji siekė išvengti atskaitymų nuo realizuotų pajamų į Kelių fondą ir JAPM mokėjimo; 2001-12-05 sandoriu sumažinta kaina perleisdama akcininkui A. L., kuris turėjo galimybę priimti tokį sprendimą, viešbučio pastatą, ji realiai pastarajam išmokėjo pajamas natūra, nuo kurių UAB sveikatos centras „Sanvita“ pagal tuo metu galiojusio Fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinojo įstatymo 34 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatas turėjo pareigą apskaičiuoti ir sumokėti FAPM. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2006-04-06 nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A1-794/2006, išaiškino, kad draudimas piktnaudžiauti teise yra bendrasis teisės principas. Šio bendrojo principo egzistavimą pagrindžia ir Europos Bendrijų Teisingumo Teismo praktika (žr. pvz., 2000 m. gruodžio 14 d. preliminarų nutarimą Emsland-Stärke, C-110/99, Rink. p. I-11569). Piktnaudžiaujant teise sukurtos teisinės pasekmės nepripažįstamos ir neginamos. Piktnaudžiavimu mokesčių įstatymais dirbtinai sukuriama teisinė situacija, lemianti mokestinę naudą (mokestinį pranašumą). Tokios mokestinės naudos įgijimas pažeidžia mokesčių visuotinio privalomumo, mokesčių mokėtojų lygybės principus (2004 m. balandžio 13 d. MAĮ 7, 8 str.), nes mokesčių nemokantys subjektai konkurencine prasme atsiduria geresnėje padėtyje nei juos mokantys. Šiuos principus pažeidžianti veikla negali būti laikoma teisėta veikla. Tokios pozicijos LVAT laikėsi ir 2004-10-27 nutartyje administracinėje byloje Nr. A1-355/2004. Piktnaudžiavimo konstatavimas, kai tai atlieka mokesčių administratorius ar mokestinius ginčus nagrinėjantys subjektai, neprivalo būti siejamas su specialiomis teisės normomis, suteikiančiomis tokią teisę, nes, kaip minėta, draudimas piktnaudžiauti teise yra bendrasis teisės principas, kurio taikymas yra neribotas laiko požiūriu. Piktnaudžiavimas mokesčių įstatymais gali būti nustatytas tik tada, kai mokestinio pranašumo įgijimas buvo pagrindinis ūkinėmis operacijomis siekiamas tikslas, o mokesčių mokėtojo veikla, lemianti mokestinio pranašumo atsiradimą, negali būti pateisinta nei ekonominės logikos, pasireiškiančios didžiausio pelno siekimu mažiausiomis sąnaudomis, nei kitomis aplinkybėmis. Atsižvelgiant į minėtą išaiškinimą, pareiškėjo skundo argumentai, susiję su iš esmės MAĮ 10, 69 straipsnių nuostatų taikymu, nėra reikšmingi, kadangi byloje surinktų įrodymų visuma patvirtina, kad 2001-03-07 ir 2001-12-05 pirkimo-pardavimo sutartys sudarytos piktnaudžiaujant, t. y. siekiant mokestinės naudos, o teisės normos, detalizuojančios teisines pasekmes, susijusias su tokio piktnaudžiavimo konstatavimu, nebuvimas negali drausti mokesčių administratoriui nepripažinti piktnaudžiaujant sandoriais sukurtų teisinių pasekmių. Pareiškėjo teiginiai, susiję su senaties termino taikymu, nėra pagrįsti: MAĮ nustato atskirus terminus, reglamentuojančius mokesčio apskaičiavimo bei perskaičiavimo ir mokestinės nepriemokos išieškojimo senatis. Kadangi UAB sveikatos centras „Sanvita“ mokestinis patikrinimas pradėtas 2006-11-16, mokesčių administratorius, atsižvelgiant į MAĮ 68 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, turėjo teisę apskaičiuoti pareiškėjui mokesčius už 2001 m., MAĮ 107 straipsnio 1 dalyje nustatytas mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo senaties terminas nėra suėjęs. Teismas pažymėjo, kad iki 2004-05-01 galiojęs 1995 m. birželio 28 d. MAĮ Nr. I-974 (24 ir 29 str.) taip pat nustatė atskirus terminus, reglamentuojančius mokesčio apskaičiavimo bei perskaičiavimo ir mokestinės nepriemokos išieškojimo senatis, tačiau ir pagal mokestinės prievolės atsiradimo metu galiojusio MAĮ nuostatas nebūtų pagrindo šiam ginčui taikyti mokesčio perskaičiavimo ar mokestinės nepriemokos išieškojimo senaties. Skundu nėra ginčijamas aritmetinis mokesčių, baudų ar delspinigių sumų paskaičiavimas, ginčijamų sprendimų nepagrįstumas ar neteisėtumas šiuo aspektu taip pat nenustatytas. Nepatenkinus pareiškėjo skundo, teismas nepatenkino ir prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

III.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl mokesčių apskaičiavimo teisėtumo.

Pareiškėjas (apeliantas) teigia, kad mokesčių administratoriaus piktnaudžiavimo teise konstatavimas bei piktnaudžiavimo sampratos pateikimas patikrinimo akte, o taip pat skundžiamuose mokesčių administratoriaus sprendimuose nesuteikia teisės mokesčių administratoriui taikyti specialiųjų teisės normų, t.y. Mokesčių administravimo įstatymo 10 straipsnyje įtvirtinto turinio viršenybės prieš formą principo. Pastarosios teisės normos taikymas, apelianto nuomone, prieštarauja MAĮ 69 straipsnio bei 166 straipsnio 3 dalies (Mokesčių administravimo įstatymo 69 straipsnio 1 dalis, nepažeidžiant 68 straipsnio 1 dalies nuostatų, taikoma mokesčių mokėtojo sandoriams, ūkinėms operacijoms ar bet kokiai jų grupei, kurie įvyko ar yra vykdomi po 2002 m. liepos 1 d. Nagrinėjamoje administracinėje byloje sandoriai buvo sudaryti iki 2002 m. liepos 1 d., t.y. 2001 m. kovo 7 d. ir 2001 m. gruodžio 5 d.) nuostatoms, reglamentuojančioms turinio viršenybės prieš formą taikymo tvarką bei terminus.

Nėra ginčo dėl to, kad mokesčių administratorius ir teismas patvirtindamas mokesčių administratoriaus sprendimą, mokesčių apskaičiavimą grindė draudimo piktnaudžiauti teise principu, kuris iš esmės ir lėmė papildomų mokesčių apskaičiavimą. Vadinasi, yra aktualus draudimo piktnaudžiauti teise principo aiškinimas bei jo taikymas apskaičiuojant mokesčius bei su jais susijusias sumas.

Konstitucinis Teismas 2003 m. lapkričio 17 d. nutarime yra pažymėjęs, kad „pagal Mokesčių administravimo įstatymo 1 straipsnį šis įstatymas nustato mokesčio administratoriaus teises ir pareigas, mokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo tvarką, mokesčio bei su juo susijusių sumų išieškojimo ir ginčų nagrinėjimo tvarką. Šio įstatymo 2 straipsnyje apibrėžtoje sąvokoje "mokestis" nustatyta, kad mokestis - tai mokesčio įstatyme mokesčio mokėtojui nustatyta piniginė prievolė, šio įstatymo 2 straipsnyje apibrėžtoje sąvokoje "mokesčio administravimas" nustatyta, kad mokesčio administravimas yra mokesčio administratoriaus teisių ir pareigų įgyvendinimas, mokesčio apskaičiavimas, sumokėjimas ir išieškojimas. Pagal nurodyto įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 2 punktą mokesčio administratorius kontroliuoja mokesčių į valstybės (savivaldybės) biudžetą bei fondus apskaičiavimą, sumokėjimą, išieško laiku nesumokėtus mokesčius. <...> nustatyta, kad mokesčiai turi būti apskaičiuojami sąžiningai, kad draudžiama mokesčio įstatymo nustatytą prievolę pažeisti piktnaudžiavimu, kad esant piktnaudžiavimui mokesčio administratorius, nustatydamas mokesčio bazę, atkuria iškreiptas ar slepiamas aplinkybes.“

Piktnaudžiavimo teise principo turinys buvo atskleistas ir administracinių teismų jurisprudencijoje. Nors jis aiškintas ne analogiško kaip šioje administracinėje byloje mokesčio atžvilgiu, bet šio principo interpretacija negali būti kitokia kito mokesčio (ne pridėtinės vertės mokesčio) atžvilgiu, nes tai bendrasis teisės principas.

Taigi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A1 – 794/2006 (procesinio sprendimo kategorija 9.2; 9.3; 9.7.2) 2006 m. balandžio 6 d. nutartyje nurodė, kad “Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo plenarinė sesija, analizuodama teisės į pridėtinės vertės mokesčio atskaitą sąlygas, 2004 m. spalio 27 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A1-355/2004 yra pažymėjusi, kad sąžiningumas yra bendrasis teisės principas, išreiškiantis elgesio matą, atitinkantį protingumo ir teisingumo principų reikalavimus. Sąžiningas subjektas yra toks, kuris veikia rūpestingai ir teisingai. Sąžiningumas reikalauja atidumo, rūpestingumo bei draudžia piktnaudžiauti teise, o nesąžiningas subjektas teisės į PVM atskaitą neįgyja. <…> piktnaudžiaujant mokesčio įstatymu realiai yra atliekamos ir buhalterinėje apskaitoje, neiškreipiant jų turinio, fiksuojamos ūkinės operacijos, kurios formaliai neprieštarauja įstatymų reikalavimams. Tačiau šių ūkinių operacijų pagrindinis tikslas yra ne realios ūkinės-komercinės veiklos vykdymas, o mokestinės naudos gavimas, piktnaudžiaujant mokesčio įstatymu. Be to, tokios ūkinės operacijos ir mokesčių mokėtojų elgesys negali būti pateisinamas nei ekonominės logikos, paprastai pasireiškiančios pelno siekimu, nei kitomis svarbiomis aplinkybėmis. <…> Draudimas piktnaudžiauti teise yra bendrasis teisės principas. Šio bendrojo principo egzistavimą pagrindžia ir Europos Bendrijų Teisingumo Teismo praktika (žr. pvz., 2000 m. gruodžio 14 d. preliminarų nutarimą Emsland-Stärke, C-110/99, Rink. p. I-11569). Piktnaudžiaujant teise sukurtos teisinės pasekmės nepripažįstamos ir neginamos. Piktnaudžiavimu mokesčių įstatymais dirbtinai sukuriama teisinė situacija, lemianti mokestinę naudą (mokestinį pranašumą). Tokios mokestinės naudos įgijimas pažeidžia mokesčių visuotinio privalomumo, mokesčių mokėtojų lygybės principus (2004 m. balandžio 13 d. Mokesčių administravimo įstatymo 7, 8 str.), nes mokesčių nemokantys subjektai konkurencine prasme atsiduria geresnėje padėtyje nei juos mokantys. Šiuos principus pažeidžianti veikla negali būti laikoma teisėta veikla. Tokios pozicijos Vyriausiasis administracinis teismas laikėsi ir 2004 m. spalio 27 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A1-355/2004. Piktnaudžiavimo konstatavimas, kai tai atlieka mokesčių administratorius ar mokestinius ginčus nagrinėjantys subjektai, neprivalo būti siejamas su specialiomis teisės normomis, suteikiančiomis tokią teisę, nes, kaip minėta, draudimas piktnaudžiauti teise yra bendrasis teisės principas, kurio taikymas yra neribotas laiko požiūriu. Teisės normos, leidžiančios konstatuoti mokesčių mokėtojo piktnaudžiavimą, gali detalizuoti teisines pasekmes, susijusias su tokio piktnaudžiavimo konstatavimu, tačiau jų nebuvimas negali drausti mokesčių administratoriui nepripažinti piktnaudžiaujant sandoriais sukurtų teisinių pasekmių. <…> piktnaudžiaujant mokesčių įstatymais atliekamos ūkinės operacijos, kurios formaliai yra teisėtos, tačiau jų pagrindinis tikslas yra ne ekonominės veiklos vystymas, o mokestinės naudos gavimas. Siekdamas įrodyti piktnaudžiavimą, mokesčių administratorius neprivalo ginčyti civilinių teisinių sandorių, o remdamasis objektyviais įrodymais pagrįsti ūkinių operacijų tikslą”.

Mokesčių mokėtojo piktnaudžiavimas teise sudarant sandorius yra konstatuotas įsiteisėjusiame Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. vasario 17 d. sprendime, todėl nebereikalauja atskiro įrodinėjimo (Administracinių bylų teisenos įstatymo 58 str. 2 d.). Atsižvelgiant į piktnaudžiavimo teise principo aiškinimą, taikymą (čia taip pat aktuali ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika, kur yra pažymėta, jog “piktnaudžiaujant sudaryti sandoriai turi būti apibrėžti iš naujo taip, kad atstatytų situaciją”, kad “mokesčių inspekcija turi teisę atgaline data reikalauti atlyginti sumas” - preliminarus nutarimas byloje Halifax, C-255/02, 94-98 punktai), bei jau konstatuotą juridinę reikšmę turinčią aplinkybę - piktnaudžiavimą teise, teisėjų kolegijos vertinimu, mokesčių administratorius turėjo pakankamą teisinį pagrindą apskaičiuoti papildomus mokesčius, tiesiogiai remdamasis bendruoju teisės principu – draudimu piktnaudžiauti teise. Tai reiškia, kad apeliacija dėl Mokesčių administravimo įstatymo netinkamo 69 straipsnio ir 166 straipsnio 3 dalies taikymo nėra pagrįsta. Mokesčiai galėjo ir turėjo būti apskaičiuoti mokesčių mokėtojui siekiant mokestinio pranašumo kitų mokesčių mokėtojų atžvilgiu, nustačius piktnaudžiavimo teise aplinkybę.

Dėl senaties termino taikymo apskaičiuojant mokesčius.

Mokesčių mokėtojo atžvilgiu pirminis patikrinimo aktas buvo surašytas 2008 m. sausio 25 d. (administracinės bylos Nr. I-71-764/2009 b.l. 38 - 53). Iš šio akto matyti, kad mokestinis patikrinimas pradėtas 2006 m. lapkričio 16 d., o mokesčių laikotarpis tikrintas už laikotarpį nuo 2001 m. sausio 1 d. iki 2001 m. gruodžio 31 d. Pakartotinio patikrinimo aktas surašytas 2009 m. liepos 9 d. (b.l. 37 - 55).

2006 m. lapkričio 16 d., kada buvo surašytas pirminis patikrinimo aktas, Mokesčių administravimo įstatymo 68 straipsnio 1 dalyje buvo numatyta, kad jeigu kitaip nenustatyta atitinkamo mokesčio įstatyme, mokesčių mokėtojas ar mokesčių administratorius mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti gali ne daugiau kaip už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kada pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 dienos. Atsižvelgiant į faktines aplinkybes bei nurodytą teisinį reguliavimą abejonių dėl minėtos taisyklės laikymosi nekyla. Atliekant pakartotinį patikrinimą taip pat pažeidimų nepadaryta, nes pastarasis įstatymų leidėjo yra leidžiamas. Įtvirtintas apribojimas, - mokesčių administratorius tokio patikrinimo metu negali apskaičiuoti mokesčio už ilgesnį laikotarpį negu pirminio patikrinimo metu, nepažeistas (Mokesčių administravimo įstatymo 68 str. 2 d.).

Teisės norma, į kurią apeliuoja pareiškėjas, reguliuoja ne tuos visuomeninius santykius. Mokesčio ir su juo susijusių sumų priverstinio išieškojimo senaties terminas yra nukreiptas į jau patvirtinto mokesčio išieškojimo laikotarpį, bet ne pačio mokesčio tikrinimo laikotarpį. VMI prie FM teisingai pažymėjo, kad mokesčio ir su juo susijusių sumų priverstinio išieškojimo senaties termino eiga dar nėra prasidėjusi. Taip, MAĮ 107 straipsnio 1 dalyje pažymėta, jog mokesčio ir su juo susijusių sumų priverstinio išieškojimo senaties terminas yra 5 metai. Tačiau šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo teisės priverstinai išieškoti mokestį atsiradimo dienos. Pagal MAĮ 105 straipsnio 1 dalies 3 punktą, teisė priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką atsiranda, jei mokesčių mokėtojas šio įstatymo 81 straipsnio 2 ir 4 dalyse numatytais terminais nesumoka mokesčių administratoriaus sprendime nurodyto mokesčio, bet minėto įstatymo 110 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad skundo, kilus mokestiniam ginčui, padavimas stabdo ginčijamų mokesčių, baudų ir delspinigių priverstinį išieškojimą. Taigi mokesčio ir su juo susijusių sumų priverstinio išieškojimo senaties terminas prasidės, jei teismas priims pareiškėjui nepalankų galutinį baigiamąjį aktą ir mokesčių mokėtojas numatytais terminais nesumokės mokesčių administratoriaus sprendime nurodyto bei teismo patvirtinto mokesčio.

Mokestinio patikrinimo trukmė visai kitas klausimas, susijęs su mokesčių administratoriaus operatyvumu, tinkamu pareigų vykdymu. O šioje plotmėje pažymėtina, kad mokesčių administratorius vis dėl to neveikė taip kaip turėjo ir galėjo veikti. Tai byloja žemiau dėstomos faktinės aplinkybės bei teikiamas situacijos vertinimas, remiantis bendraisiais principais, kuriais turi vadovautis mokesčių administratorius vykdydamas jam priskirtas funkcijas.

Mokestinis tyrimas pradėtas 2002 m. gegužės 28 d., kai atliktas operatyvus patikrinimas Nr. 21-07-144 dėl nekilnojamojo turto sandorių už 2001 metus tarp UAB sveikatos centro „Sanvita“ ir fizinio asmens A. L., o surinkta informacija perduota II Audito skyriui tolimesniam tyrimui dėl mokesčių vengimo, iškreipiant veiklos tikrąją ekonominę esmę. II patikrinimų skyriaus II poskyrio vyriausioji specialistė 2006 m. lapkričio 6 d. atliko veiklos mokestinį tyrimą už laikotarpį nuo 2001-01-01 iki 2001-12-31, kurio metu buvo nustatyta, kad tarp UAB sveikatos centro „Sanvita“ ir fizinio asmens buvo sudaryti sandoriai, siekiant sumažinti mokesčio bazę, todėl buvo inicijuotas mokestinis patikrinimas, atliktas kompleksinis mokesčių patikrinimas ir 2008-01-25 surašytas patikrinimo aktas Nr. (21.26)-07-77-2. Inspekcijos viršininkas 2008-03-31 sprendimu Nr. (21.26)-256-78 nusprendė patvirtinti 2008-01-25 patikrinimo aktą Nr. (21.26)-07-77-2. VMI prie FM 2008-06-28 sprendimu Nr. 69-110 patvirtino Inspekcijos 2008-03-31 sprendimą Nr. (21.26)-256-78. VMI prie FM 2009-05-08 sprendimu Nr. 69-109 pavedė atlikti pakartotinį patikrinimą ir priimti naują sprendimą. 2009 m. liepos 9 d. surašytas patikrinimo aktas, kuris sprendimu patvirtintas 2009 m. rugsėjo 1 d. (T 1, b.l. 81).

Teisėjų kolegija tvirtina, kad tyrimas, administruojant mokesčius, turi būti atliekamas nepažeidžiant mokesčio mokėtojų teisių, mokesčių administratoriui atliekant savo funkcijas, stengiantis kuo mažiau trikdyti mokesčių mokėtojo veiklą. Viešojo administravimo subjektai, jų pareigūnai jokiomis aplinkybėmis negali veikti ultra vires, pažeisti asmens teisių. Antraip būtų griaunamas pasitikėjimas valstybės valdžia, įstatymais ir teise. Toleruojant valstybės institucijų, pareigūnų bendriesiems teisės principams ir teisės aktams prieštaraujančius veiksmus, kuriais nepaisoma įstatymų leidėjo numatytų asmens teisių, neužkirtus jiems kelio, asmuo būtų paliktas be veiksmingos institucionalizuotos pagalbos. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo konkrečiu atveju, mokesčių administratorius nepaisė nurodytų nuostatų ir nepakankamai operatyviai bei kuo mažesnėmis ekonominėmis sąnaudomis išnagrinėjo mokestinį ginčą, papildomai priskaičiuodamas ne tik mokesčius, bet ir su jais susijusias sumas.

Lietuvos Respublikos Konstitucijoje nurodyta, kad teisingumą vykdo tik teismai. Paliekant galioti sprendimą dėl papildomų mokesčių apskaičiavimo būtų teisėtas sprendimas ir dėl su jais susijusių sumų priskaičiavimo. Tačiau toks sprendimas jau nebebūtų teisingas, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija yra tos nuomonės, kad vadovaujantis teisingumo bei protingumo kriterijais, atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes inter alia ilgą bylos nagrinėjimą, mokesčių mokėtojas turi būti atleistas nuo visų su mokesčiais susijusių apskaičiuotų sumų (delspinigių ir baudų), todėl šioje dalyje keistinas tiek teismo, tiek mokesčių administratoriaus sprendimai.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Uždarosios akcinės bendrovės sveikatos centro „Sanvita“ apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gegužės 13 d. sprendimą pakeisti.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gegužės 13 d. sprendimo dalį ta apimtimi, kur buvo atmesta reikalavimo dalis dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2009 m. lapkričio 23 d. sprendimo Nr. 69-326 ir Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2009 m. rugsėjo 1 d. sprendimo Nr. (21.26)-256-390 panaikinimo, susijusi su delspinigių ir baudų apskaičiavimu ir šioje dalyje skundą patenkinti, bei panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2009 m. lapkričio 23 d. sprendimo Nr. 69-326 ir Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2009 m. rugsėjo 1 d. sprendimo Nr. (21.26)-256-390 dalis, susijusias su delspinigių ir baudų apskaičiavimu.

Kitą teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.